[Elena Cholmondeley]

Silvija ir Paulius, vieni įtakingiausių anti-britiškos brolijos karių, likę viso sąmyšio viduryje,  kurie po paskutinio apsilankymo Biobetonse smarkiai nukentėjo nuo Magijos Ministerijos nebuvo taip lengvai pasiruošę pralaimėti. Jie galima sakyti, valdė padėtį. Po nekaltų žiobarų ir burtininkų šydais pasislėpę bendradarbiai kur ne kur dairėsi ir pačios ministrės, jos neradę patraukė link Silvijos ir Pauliaus, tikėdamiesi gauti atsakymus iš jų.
- Niekur jos nėra.
- Ar čia jau visi dalyviai?
- Liaukitės, atkreipsit aplinkinių dėmesį. - Silvija ranka nubaidė muses, lendančias prie jos apsiausto. Ji nepaprastai sugižusi žvilgtelėjo į Paulių, o šis akimis ieškojo Brolijos sukilimo vadovo, nekreipdamas dėmesio į besišlaistančius aurorus.
- Niekur nematau jo, - susiraukė. - Visi išsiskirstom, pereisim prie plano B. Tiesiog Jūsų tikslas - būti porelėmis po kelis ir neatkreipti jokio kito priešo dėmesio. Pabandykite su niekuo nesusipešti, iki kol visko neišsiaiškinsiu.
Silvija išbalo. Jos akys užkliuvo už Christian de Shevrez. Argi ne tas tipas, kai ji buvo pirmakursė, jau baigdinėjo Hogvartsą? O jeigu jis ją... atpažins?
- Ėj, turime nešdintis iš čia, - švilptelėjo Silvija ir ramiai patraukė Paulių už rankovės, bet jis vis dar nesitraukė. Kažko laukdamas, stovėjo galvą užvertęs į dangų. Bet, pasirodo, ne veltui. Iš dangaus ėmė leistis juodos pabaisos.
- Ar tai... psichai?
- Pusė yra psichų, - jis šyptelėjo ir išsitraukė lazdelę. Ja šlaikstydamasi į visas puses, pritraukė visos ministerijos pavaldinių dėmesį, nors tai jo nestebino - tik šit koks ženklas ir jau puola.
- Kas būsi? - gudriai šyptelėjęs, prie Pauliaus priėjo vienas auroras, o Silvija susigūžė baimindamasi, kad ir ją pastebės. Šiaip ji buvo pašalinis veikėjas stebintis draugo suėmimo sceną. Bet, kas keisčiausia, Paulius nesipriešino. Jis leido suimamas į priešo gniaužtus, visiškai atpalaidavęs rankas.
- Magijos Ministrės Luridos Revendž vadovaujamo slaptosios paieškos tarnybos žemiausio lygio narys, ieškantis anti-britiškos brolijos karių. Nors ir žinau kaip juos atpažinti, dar nė vieno nesutikau, pone. Todėl siūlau geriau įsižiūrėti, pone. - jis gudriai žytelėjo akimis ir auroras jį paleido.
- Aš... tave paleisiu, bet... stebėsiu, mat keli šiokių tokių nesusipratimų, - auroras nusisuko ir nuėjo, vis dirsčiodamas per petį.
- Cha, išsisukom? - sukluso Silvija.

[Vera Nyx Velard]

Mina irgi buvo ten. Apsisupusi juoduoju apsiaustu ir su tamsia kauke, tokia, su kokiomis žmonės lankosi garsiuosiuose Vienos baliuose, ji stovėjo niekieno nematoma, prisispaudusi prie kažkokios šalies ambasados sienos, tyliai lūkuriuodama kol viskas prasidės.
Ji neturėjo čia dalyvauti. Vienintelės brolijos narės - ji ir Katerina nebuvo siųstos čia, kadangi buvo per daug svarbios: ji - Katerinai, Katerina - kažkam kitam, viršesniam, kurio Mina nepažinojo bet visa širdimi neapkentė. Ir nors "aukščiausiajam" paliepus, moters čia būti neturėjo, ji visvien buvo čia. Nors vakar iš vakaro ji buvo pasiruošusi klusniai likti Hogvarte, bet maža balta, suvargusi pelėdžiuke pusę dvylikos it vijurkas įlėkė per užveriama jos kabineto langą ir sunkiai dunkstelėjo ant sofutės. Pasirodo mažylė per vieną dieną atskrido iš Barselonos, laikydama prie kojytės pririštą laišką nuo Katerinos. Jame buvo įsakymas dalyvauti mūšyje ir vadovauti slaptajam brolijos būriui, būriui, kuris neįėjo į puolančiųjų skaičių Katerinos ataskaitoje. "Sombre masque" būrys - Katerinos kaukėtieji - tai būrys iš dešimties burtininkų, kurie visi iki vieno dėvi kaukes. Ir ne šiaip - po kaukėmis jie slėpė savo tapatybę. Kaukės praradimas reiškė demaskavimą, demaskavimas - mirtį, ir nebūtinai nuo ministerijos rankos. Išsidavusius be jokio graužulio nudėtų pati Katerina, nes jie būtų nebenaudingi. Po kaukėmis slėpėsi Anglijos visuomenei svarbūs žmonės - mokytojai, hileriai, keli aurorai, magijos ministerijos darbuotojai ir netgi Magijos žinių vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.
Išmušus dvylika Ana, Minos pažįstama brolijos narė, šiai popietei tapusi kioskelio darbininke, nušlavė kelis nepatyrusius aurorus nuo žemės paviršiaus. Likusieji aurorai sujudo, bet Ana jau buvo dingusi, o visoje aikštėje pradėjo pokšėti nešyklės - atvyko brolija. Mina tyliai stebėjo sujudimą - besirenkančius ministerijos darbuotojus, ir tyliai, savo galva veikiančius kelis asmenis, kurie tikrai buvo ne ministerijos priešai. Na kurgi Endrius su savais? Jie lauks Luko, o jis juk nepasirodys... Vos jai taip pagalvojus, aikštėje pasigirdo sutartinis aiktelėjimas - visą dangų virš šviesios Medici aikštės užpildė juodas debesis. Atrodė gana šiurpiai - bent jau jaunesniesiems aurorams, kuriuos, pasinaudoję sumaištimi labai greitai nuo žemės paviršiaus nušlavė brolijos nariai, kurių Mina gyvenime nebuvo mačiusi. Naujokai... pamanė ji, ir tekina per minią pasileido prie žemę katik pasiekusių psichų ir tarp jų įsimaišiusių kaukėtųjų.
Šie blaškėsi ieškodami Luko.
- Endriau,- pripuolė prie jo Mina.- jo nebus, vadovauju aš.
- O... kur jis?- nustebęs paklausė šis. Jo akys po kauke neramiai blykstelėjo.
- Nesvarbu,- nekantriai papurtė galvą Mina ir stumtelėjo apdujusį burtininką į šoną, kreipdamasi į likusį būrį.- ministrės čia nėra, todėl naujas planas - kuo daugiau išskersti ir kuo daugiau sugriauti. Aurorų nesibaidykit, bet likite atsargūs - čia yra daugybė svarbių ir galingų asmenų. Dabar eikit. Greičiau!
Aštuoni kaukėti burtininkai išsiskirstė kur sau, tik Endrius liko prie Minos.
- Kur Lukas?- tyliai paklausė jis.
- Nesvarbu, eik ir kovok, tam nėra laiko,- mestelėjo ji ir nusisuko, bet vyras griebė ją už pečių ir papurtė.
- Kur mano brolis, Rodrigez?!- sušuko jis.
- Jis negyvas! Užvakar jį rado negyvą Alpėse! Patenkintas?- ištrūkusi iš jo rankų Mina puolė į minią, laidydama žaibus į kairę ir į dešinę. Akys lakstė taip pat ir ieškojo dviejų žmonių. Vieno, kuris su ja sudarydavo tokią kombinaciją, jog net ministrė neatsilaikytų, o kito - tokio, kurį nudėjus Anglija ir ministerija patirtų daugiausiai žalos.

[Loras Lanisteris]

Christian pasuko iš už kampo ir prieš jo akis atsivėrė Medici aikštė. Kiek anksčiau jis davė leidimą visiems kovotojams naudoti nedovanotinus kerus jeigu brolijos nariai jiems panaudoja pirmi. Aikštėje aiškiai galėti pamatyti žalius Avada Kedavra blyksnius, na o ant žemės jau gulėjo keli kūnai. Kol kas negalėjai pasakyti kas laimi  ar pralaimi, tačiau brolijos kariai kartu su dvasiomis ir psichais kėlė grėsmės ministerijos kvotojams. Gaila, kad jie nežino, kad buvo išduoti... Jie miršta be tikslo... Christian niekada nemėgo betikslės aukos, tačiau šiandien tokia atrodė kova.
Vyras išsitraukė lazdelę ir nukrypavo į mūšį. Iš šono jis atrodė juokingai - mažas, plikas su nulakuotais ūsais, tvarkinga apranga ir nepriekaištingai apsirengęs. Tačiau tai nebuvo paprastas kovotojas, nėmokša burtininkas dvidešimtajame amžiuje negaudavo vietos Vizengamote, o atvykėlis iš užsienio beveik niekada. Tačiau de Shevrez vietą gavo net nemokėdamas angliškai, tai daug ką pasako apie jo gabumus. Tačiau daug vyrų ir moterų jį nuvertindavo, kaip ir vienas brolijos karys paleidęs tris crucio kerus, tiesiai į mažąjį žmogelį. Šis lengvu, tokiam storuliukui, iš šono atrodo, nebūdingu, žingsniu išvengė kerų ir vienu lazdelės virptelėjimu smogė atgal. Vyras nukrito į Letargo miegą, mat Christian naudojo labi sudėtingus kerus, žymiai sunkesnius už žudymo kerus, kurie žmogų užmigdo ir jis atrodo lyg miręs, tačiau užkerėjąsysis, ir tik jis, turi teisę sugrąžinti miegantįjį mirties miegu į gyvenimą. Tokį kerą Europoje mokėjo tik nedaugelis ir jis nebuvo labai populiarus, mat jis reikalaudavo daug žinių ir jėgų.
Keista, tačiau beveik iš karto į kritusio vietą prisistatė kitas brolijos narys. Tik šis buvo keistas, jis turėjo venecišką kaukę, kuria slėpė veidą. Tikriausiai čia tie kaukėtieji... Jų mums reikia surasti devynis ir galima sakyti mūšį laimėjome... Kiek seniau jų buvo dešimt, bet sužinoję, kad vienas kaukėtasis kausis mūšyje tarp Milano kunigaikščio armijos bei Vengrų generolo armijos, Christian įsakė ten nusiųsti dešimt Vizangamoto karių. Du iš jų mirė, tačiau kaukėtasis buvo nukautas ir jo kūnas dabar gulėjo Christian kabinete, o kūno kopija Alpėse. Aišku tai, galima sakyti, nulėmė mūšio eigą ir dėl to Jungtinė Karalystė galėjo įsitraukti į karą prieš Prancūziją. Tačiau kaukėtieji neteko savo gero kario - Luko Fergiulio, Mančisterio grafystės vikonto bei Anglijos pero sūnaus. Jis užėmė svarbias pareigas magiškojo transporto departamente. Tirkiausiai jo dėka ir buvo suorganizuotas aikštę dengiantis skydas, kuris neleido ambasadoriams palikti aikštės. Tačiau kol kas ambasados puikiai gynėsi ir pačios. Kiekvienos šalies kariai pro langus puikiai šaudė į kovotojus, deja, kartais pataikydavo ir į magijos ministerijos darbuotojus.
Staiga, šalia kaukėtojo išdygo ir antrasis kovotojas. Iš šono jie abu atrodė kaip vidutinio amžiaus vyrai, šiek tiek didesni negu įprastas ūgis Britanijoje, o tai darė juos vos ne dvigubai aukštesnius už Christian. Pirmasis atakavo teisėją supančiojimo kerais, o antrasis tuo pačiu metu leido stingdymo kerus. De Shevrez vikriai šovė į dešnę. Jis naudojo kojų greitinimo kerus ir judėdamas toliau atsidūrė vyriškių šone. Lengvu judesiu storuliukas sustingdė pirmąjį karį, tačiau jį atstingdė iš šono atsiradęs trečiasis kaukėtasis, tačiau kol jis buvo užsiėmęs Christian išmušė pirmojo kario lazdelę ir paleido link jo virves. Tačiau šis griuvo ant pilvo ir kerų išvengė, o atsistojęs nubėgo ieškoti lazdelės.
Na ir bailiai... Šiais laikais niekas nesikauna vienas prieš vieną, mat bijo pralaimėti ar dar bala žino ko... Dėl to tie jaunieji kariai ir yra tokie skysti... Nes jų sielas užvaldžiusi baimė... Kol de Shevrez galvojo, du likę vyrai kažką sukalbėjo kits kitam ir vienu metu puolė vyrą. Du iš skirtingų pusių paleistus kerus, Christian pabandė atmušti skydiniais kerais. Tačiau kai šie trys burtai susikirto, gavosi bendras spindulys, kurio viduryje buvo susikirtimo taškas, o tik vienos ar kitos pusės įdėta galingesnė dozė magijos, galėjo padėti nublokšti priešininką. De Shevrez taip galėjo stovėti keliasdešimt minučių ir nebūtų pasidavęs, tačiau jo priešininkai nusprendė geriau nebandyti senio jėgų ir trečiajam kaukėtąjam kažką pasakius, abu vyrai griuvo į šonus. Christian skydiniai kerai trenkė iš nugaros paprastam brolijos nariui. Tačiau kai vyrai atsistojo jų buvau jau keturi - pirmasis kovotojas susiradęs savo lazdelę atsivedė dar ir draugą. Pagaliau darosi smagu...

[Alexandra Kennedy]

Lexi ėjo link Medici aikštės. Vaikščiodama po nelygią žemę, mažus kalnelius, burtininkė vis mąstė apie kovą. Lexi žinojo, kad džiaugtis čia kuo nėra, tačiau žinia apie tai sukėlė merginos viduje viską aukštyn kojomis. Kraujas virė nuo ryžto ir įtampos, adrenalinas kunkuliavo per kraštus... Dažniausiai toks jausmas apimdavo žiobarų pasaulyje... Kai buvo planuojamos muštynės... O taaaip... Lexi ir jos šutvė buvo ne iš kelmo spirta, o ir priešų nemažai turėjo. Žinoma šio mūšio ir paprastų kautynių kumščiais nesulyginsi, o juo labiau per šį įvykį nepanaudosi savo karatė sugebėjimų.
Jau buvo beatsibodę vaikščioti po nelygias kalveles, kai, ačiū Dievui, burtininkė atsidūrė kovos lauke. Na, ar bent jau jo pakraštyje.
Aplinkui buvo girdėti kurtinami klyksmai ir dejavimai... Negyvi burtininkai... Mokiniai...
Lexi suėmė pyktis...
Tai yra tiesiog nesąžininga... Neteisinga, kad žmonės taip žūsta vardan... Nieko...
Stovėdama lyg apšąlusi Lexi suvokė dar vieną dalyką.
Visi buvo vos ne juodut juodutėliai, o štai ši burtininkė lyg niekur, nieko stovėjo sau su tamsiai mėlynais džinsais, juoda palaidine, kurios apykaklė matėsi, net per odos spalvos stiukę ir raudonais aulinukais.
Kad skradžiai tą mano 'stiliuką'... - mąstė Lexi.
O ir ne už ilgo išgirdo mielą šūktelėjimą nuo kažkokio vaikinuko, kuris kažkokiu magišku būdu rado laiko pastebėti burtininkės stiliuką, bežeriant burtažodžius.
- Ei! Gražiai atrodai! Kaip tik kovai!
Mergaitė sekundės dalelę mąstė ką atsakyti.
- Ačiū! - atsakė.
Pasigirdo juokas. Atrodė, kad to burtininko visai neslėgė kova ir aplinkui mirštančios aukos. Tai kiek paguodė - kitų 'entuziazmas'.
Ir staiga prie burtininkės pradėjo artėti kažkokia mergina. Jos veido išraiška nieko nesakė... Ji buvo... Tuščia... O ir Lexi nebuvo nusiteikusi žudyti, tačiau teko gintis, vos išvydus, kad šioji traukia savo lazdelę arčiau šviesiaplaukės.
- Arresto Momentum, - tarė Lexi pamojavusi burtų lazdele ir aplinkui ją visi penkiolikos metrų spinduliu sustingo.
Tęsiam... - tarė sau burtininkė ir pasinėrė į mušį...

[Sanguinary Black]

Psichų pasirodymas aikštėje iš esmės pakeitė visą veikimo planą. Šiaip ar taip psichai juk jaučia net nematomus. Tad kaip ir reikėjo tikėtis nemaža dalis Slaptosios Paieškos narių labai greitai buvo pastebėti ir į juos paleisti kerai. Rodos, garsiųjų teroristų iš Brolijos nė kiek nesutrikdė Paieškos, kaip negailestingų žudikų reputacija ir tas faktas, jog dauguma agentų buvo ne žmonės, arba net ir žmonės su šiurpiais sugebėjimais. Laimei dauguma iš jų pirmąją puolimą išgyveno ir susitelkią į glaudžią rikiuotę kontratakavo išlaisvindami visas savo šiurpiausias galias. Netikėtas atsakas truputi sukrėtė ir pristabdė Brolijos narius, kurie visgi buvo paprasti kovotojai, nemažai iš jų be didelės patirties. Tad bent jau šis flangas tarp Britanijos ,Australijos ir Japonijos imperijos ambasadorių atsilaikė. Kaip sekėsi kitiems laiko domėtis nebuvo. Tačiau Slaptosios Paieškos agentai buvo užimti ir negalėjo vykdyti pagrindinės užduoties- devynių kaukėtųjų būrio medžioklės, kuris neradęs savo pagrindinio taikinio- Magijos Ministrės Revendž, tiesiog siautėjo iš aklo įniršio žudydamas visus pakeliui pasitaikiusius aurorus, Vizengamoto karius ir paprastus Ministerijos burtininkus.
Pamatęs, kad likusių Paieškos narių užteks atsilaikyti šitam fronte, o galbūt ir pajudėti į priekį. Sanguinary prie savęs pasikvietė pora agentų. Šiaip ar taip, kol kaukėtieji gyvi ir aktyvus, tol šito chaoso ir destrukcijos nesustabdysi:
-Jaden, Bolanai, nors aplinkybės pasikeitė mūsų užduotis dar vis išliko tą pati. Mums reikia sumedžioti kaukėtuosius. Kol jie maišosi po kojomis mes iš čia nepajudėsim. Turbūt jums nereikia priminti, kad jie nėr paprastos vidutinybės, tad būkite atsargūs. Imkitės, bet kokių priemonių, bet juos pašalinkit. Jei reikės ir nebus kitos išeities, patraukit iš kelio ir savus. Aiškinsimės paskui. Jaden, tavo dešinys aikštės kraštas, Bolanai, imi vidurį, aš kairę. Susitiksim aikštės centre, kai visi devyni bus negyvi. Sėkmės.
Netrukus visi trys agentai išsisklaidė. Jaden pasinaudojus savo galiom prasmego tarsi į žemę, bet jau po sekundės iš jos aikštės krašto pasigirdo jos balsas, klyksmai ir riaumojimas. Tuo tarpu Bolanas tiesiog žengė į kovą visai nekreipdamas dėmesio į į jį paleistus kerus, tik atsakydamas savo lazdelės judesiais ir iš jos paleistais žybsniais.
Šiems abiem dingus kovos sūkury iš savo pozicijų pajudėjo ir Sanguinary. Lazdelę ir magišką energiją nusprendė pasitaupyti pagrindiniams priešininkams, jis iš savo lanko paleido kelias strėles, netrukus keli brolijos nariai krito negyvi. Ką gi pasilinksminkim. Sugaukim ir paskerskim šios mėsmalės kaltininkus, o tada ir psichus. Ir šįkart laikas pasirūpinti, kad dar kartą tie padarai čia nebepasirodytų... Keliui pralaisvėjus Sangu pastebėjo ir pirmąjį kaukėtąjį su dideliu užsidegimu į visas puses laidantį Avadas Kedavras. Na ir žioplys... Kadangi neišmoko apdairumo mirs ten kur stovi... Vyras patraukė tiesiai prie aukos pakeliui kardu nusmeigdamas kelis jam ant kelio pasirodžiusius žmones, perdaug nežiūrėdamas svetimi jie ar savi. Rodos, kaukėtasis Paieškos agentą irgi pastebėjo, kažką pasakė ispaniškai, nusijuokė ir paleido žaliąjį Avados spindulį į jį. Spindulys praskrido tik per plauką nekliudydamas Sangu. Tačiau kaukėtasis antros progos nebegavo. Agentas į kaukėtąjį nukreipė lazdelę ir ištarė vienus iš firminių savo šeimos kerų išmokytų dar jo senelių. Dife Vole Atake Ou Iš lazdelės iššovė daugybė iki raudonumo įkaitusių musyčių ir nulėkė prie aukos. Netrukus aikštėje nuaidėjo paskutinis aukos prakeiksmas, kai jis krito ant žemės pakirstas degančių geluonių ir sproginėjančių muselių. Vienas krito, liko dar aštuoni...

[Vera Nyx Velard]

Aikštėje vyko visiška suirutė ir chaosas. Žali, mėlyni, geltoni kerų žaibai lakstė per visą jos plotą ir klojo ant žemės labiausiai nepatyrusius burtininkus. Mina dairėsi ir ieškojo vieno  žmogaus, stovėjo nejudėdama ir kartkartėmis šaudama į ką nors kerų žaibą. Jo nėra, negali būti... Staiga ji pajuto bakstelėjimą į nugarą.
- Slaptažodis?- ramiai paklausė tylus balsas už jos.
- Baik juokus,- Mina, pasisukusi ant kulno atsigręžė - už jos stovėjo Aleksas, įrėmęs savo lazdelę į ją ir šypsodamasis.- jei nepastebėjai čia visai nelinksma. Ministrės nėra ir vyksta visiškas beprotnamis, Katerina mane paskyrė...
- Žinau,- tarė vyras, o jo veide stojo rimtis.- Lukas negyvas.
- Puiku, ačiū už naujienas, o dabar...
- Mes išduoti,- nutraukė vyras Miną. Ši, nieko nesakiusi išpūtė akis.- ir pirmas darbas kurį turi padaryti, tai liepti kaukėtiesiems nešdintis iš čia. Jei juos išgaudys...
- Mūšis laimėtas...- Mina kelias akimirkas patylėjo. Tada, rodos, jos galvoje užgimė nauja idėja, ir ji tarė Aleksui.- surask juos, siųsk į Prancūzijos ambasadą, ten veikia židinys... O aš einu.
Nelaukusi ką vyriškis atsakys nuėjo sau. Greit prasčiausi bus atsjoti... Tada prasidės tikroji kova... peršokusi per kažkokio vyriškio lavoną Mina pasuko netoliese stovinčios Austrijos ambasados link. Kol šalys siekia taikos, mes paaštrinsime padėtį... "Magijos ministerijos pajėgos nesugebėjo apginti Medici aikštėje esančių ambasadų" - taip ir įsivaizduoju naują laikraščio numerio antraštę... šyptelėjusi sau po nosimi ji sustojo prie gražaus, šviesaus, klasicizmo epochos stiliaus statinio, virš kurio, ant aukšto stiebo, išdidžiai plevėsavo Austrijos vėliava. Net nebandžiusi atidaryti ar atrakinti ambasados durų, Mina nusitaikė į pastato sieną ir sušuko:
- Bombarda !
Pasipylė dulkių debesis ir aplinkui treškėdami kritinėjo tinko gabalai. Kadangi visoje aikštėje triukšmas buvo didesnis nei traukinių stotyje, tik keli žmonės atkreipė dėmėsį į sprogimą. O Mina iškėlusi lazdelę įpuolė į ambasados vidų.
Ją išsyk pasitiko trys tamsiaplaukiai vyrai, atstatę lazdeles. Vienu metu jie paleido kelis skirtingus kerų žaibus, kurie spindėdami ir trūkčiodami susiliejo į vieną, bet Minai, siekiant jo išvengti, užteko viso labo pasilenkti. Kerai, pavirsdami įvairiaspalviu fejerverku išmušė dar vieną skylę sienoje, o Mina per tą laiką spėjo atsidurti burtininkams prieš nosį. Vienas jų paleido jos pusėn tamsias, sodriai violetines liepsnas, o moteris iš savo lazdelės - ploną sidabrinį siūlelį, kuris perskrodė skersai liepsnų ir pervėrė burtininkui krūtinę. Šio veidas tapo juoda dėme ir jis nukrito ant raudono, dulkėto kilimo. Kiti du burtininkai susižvelgė ir, kits kitam kažką pasakę savo kalba, sutartinai paleido į Miną nukryžiavimo kerus. Ši spėjo išsiburti ganėtinai stiprų skydą, bet kerams į jį atsimušus, moteris buvo nublokšta į ąžuolinę sekciją, stovėjusią prie sienos. Per Minos rankas nuvilinijo šlykštus skausmas ir nubėgo daugybė mažų kraujo upelių - sudužę stiklai perrėžė ne vien drabužius, bet ir odą. Pamatę ją sužeistą, burtininkai apsidžiaugė lengva pergale, bet džiaugėsi jie neilgai - moteris vienu lazdelės mostelėjimu pasiuntė vieną jų į mirusiųjų pasaulį, o kitas, nenorėdamas sulaukti tokio likimo, nulėkė laiptais į viršų.
Suknistas bailys... piktai pamanė Mina, ropšdamasi iš šukių ir lentų krūvos. Išsitraukusi kelias stiklo šukes iš dilbio, ji išgydė didžiausias žaizdas ir nusekė pabėgėlį. Antrajame aukšte burtininkų buvo daugiau - trys vienodai apsirengę sargybiniai, o už jų - drąsiai liesą krūtinę atstatęs Austrijos ministras pirmininkas. Jis kažką kalbėjo austriškai - galbūt apie savo šlovę, galbūt bandė derėtis - bet kadangi Mina jo nė velnio nesuprato, paleido į priešais jį stovėjusį burtininką kerus. Šis juos atrėmė, o ministras pirmininkas susivokęs, jog kauke pasipuošusi žmogysta nesupranta ką jis šneka, bandė ieškoti bendros kalbos:
- Portugales? Hispanico? Francais?
- Je non negocier,- metė jam Mina ir kirto, vienu metu paleisdama kerų žaibus į visus tris burtininkus. Vienas jų buvo nublokštas į sieną, bet ganėtinai sveikas vėl pakilti ir kautis (ką jis ir padarė), o kiti du tų kerų išvengė. Nelabai jie Minai rūpėjo - jos tikslas buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus ministrą pirmininką, bet po truputį jai ėmė rodytis, jog viena to padaryti nesugebės. Vienas iš burtininkų paleido iš savo lazdelės juodas virves, kurios tiesėsi moters link.
- Conjunctivitis,- sušuko Mina, paleisdama į jį savo mėgstamiausius kerus. Jie taikinį pasiekė - vyrui iš akių pasipylė kraujas. Pasinaudojęs proga liesasis ministras pirmininkas spruko - pranėręs pro savo sargybinius jis nudardėjo laiptais žemyn. Jei jis išbėgs lauk niekaip jo nerasiu... O manęs išsyk prisistatys keli šimtai aurorų... Mina ilgai negalvojo - ji nutaikė lazdelės galą į grindis ir, jose pramušusi skylę, nusileido pirmajame aukšte. Nors ir besileisdama kerų pagalba, ji sunkiai sudribo ant žemės, o pirmininkas nukūrė jai tiesiai prieš nosį. Netoli nubėgsi, šyptelėjo sau Mina, ir, pasikėlusi nuo žemės, išlėkė lauk paskui jį.

[Loras Lanisteris]

[[ Nežinau ar logiška, bet kaip ir Lurida vykdo Ženevoj taikos planus tarp Austrijos ir Prancūzijos, tai keista ką jų ministras pirmininkas veikia čia. ]]

De Shevrez paleido kelis smūgius į priešininkus ir pasinaudodamas proga praskyrė aikštės žemę. Plytelės trupėjo, fontanas įskilo ir pro jo šoną pradėjo bėgti vanduo. Visoje aikštėje buvo jaučiamas ganėtinai stiprus purtymas. Kai kurie tai net palaikė žemės drebėjimu, tačiau viskas buvo sukurta Christian burtų lazdele.
Iš fontano išbėgęs vanduo pradėgo skalauti mūšio dalyvių kojas. Tačiau kadangi brolijos kovotojai daugiausiai kovojo centre, mnisterijos darbuotojų tai nepaveikė, tad kilus genialei idėjai de Shevrez nukreipė savo lazdelę į vandenį ir tarė:
- Electricus...
Per visų, sušlapusių žmonių, kojas nutekėjo milžiniško stiprumo srovė. Gal koks penkiolika žmonių pradėjo stipriai purtytis ir tampytis. Deja, tai paveikė ir du ministerijos kovotojus, o Christian trys priešininkai liko nepaveikti. Supratę, kad teisėjas užsiėmęs, kaukėtieji vėl lyg susitarę pradėjo pulti jį. Bombardo, Sustink ir dar Eresto Monte pasiekė de Shevrez vienu metu. Tačiau šį kartą storuliuką išgelbėjo jau anksčiau jo panaudoti kerai - žemė prasiskyrė ir teisėjas iki pusės susmigo iki žemės, na o priešininkų kerams pralėkus vėl pakilo į viršų.Tačiau Christian, jau šiek tiek vėlavo š jam paskirtą susitikimą, tad jis pajudėjo šiek tiek ratu dešiniau ir pasinaudodamas nematomumo kerais paliko aikštę - jam reikėjo aptarti tolimesnę mūšio eigą bei nustatyti taktiką, kurios imsis jo iš dalies vadovaujamos pajėgos. Už kelių gatvelių nuo aikštės, sutartoje vietoje jis sutiko penkis paieškos narius, kurie buvo paruošę palapinę, kad de Shevrez turėtų kur saugiai susipažinti su situacija Medici aikštėje. Prie stalo su aikštės žemėlapiu jam raportavo ministerijos kapralas:
- Rytinėje aikštės dalyje pasiekėme ganėtinai triuškinamą pergalę, tačiau vakarinėje ir centrinėje sekasi prastai. Centrą beveik ir toliau kontroliuoja brolijos pareigos, o vakarų fronte nieko naujo. Kaip mums buvo pranešta vienas paieškos agentas kodu S.B.19a-4 sugebėjo nukauti vieną kaukėtąjį, kol kas nužudytojo tapatybės nežinome, tačiau kūnas jau pakeliui į Londoną. Keturi kaukėtieji laikosi centre, na o trys ganėtinai aktyviai kovoja vakaruose, na bent jau kovojo, ten magijos aktybumas sumažėjo gal prieš kokias dvi minutes. - Christian nusišypsojo ir paaiškino, kad tie trys kaukėtieji kovėsi būtent su juo. Tačiau ramybės teisėjui nedavė dingęs devintasis kaukėtųjų būrio narys. - Taip, kol kas vieno kovotojo vieta nežinoma,- pritarė jam karininkas,- bet tai laikina... Mūsų agentai bei davikliai visoje aikštėje fiksuoja magijos energetinius pokyčius ir stipresnę juodąją magiją iš karto pajusime...
De Shevrez nutraukė kapralą ir paklausė:
- Kiek šiuo metu mes turime ambasadorių aikštėje?
- Penkiasdešimt keturis, jeigu neklystu, nors kelis galėjo ir palikti aikštę, tačiau tikrai ne daugiau ambasadorių yra, taip pat turime du kunigaikščius bei vieną ministrą pirmininką...
- Ką?... - Christian nustebo. - Koks idiotas pasiliko aikštėje? Ir iš viso ką jis čia veikia - joks vizitas nebuvo numatytas ir jokia speciali apsauga nenumatyta...
- Na matote... Austrijos ministras pirmininkas norėjo savo imperatoriui raportuoti apie Anglijos poziciją taikos derybų su Prancūzija atžvilgiu ir vakar slapta atvyko į Fleglį bei apsistojo savo šalies ambasadoje. Tačiau jis prasilenkė su Lurida ir jam nepavyko jokia rimta tema pasikalbėti...
Kaip tik tuo metu į palapinę įbėgo suprakaitavę paiuntinukas rankoje laikydamas nutriušusį raštelį. Vaikis iš pradžių giliai įkvėpė, na o tada neatsikvėpdamas išbėrė:
- Ką tik buvo įsilaužta į vieną ambasadą. Visas fasadas nugriautas. Ten veikia vienas kaukėtasis.
Raportavęs vyriškis jau ruošėsi išeiti, bet Christian jį sulaikė už peties ir subaręs pasiteiravo:
- Na ir kokia gi ambasada užpulta...
- Austrijos.
Christian žinojo, kad Austrijos imperijoje ministras pirmininkas toks pats svarbus kaip arklininkas, tačiau tarptautinis skandalas vis tiek kiltų jeigu šis būtų nužudytas. De Shevrez pasikvietęs vieną iš paieškos kovotojų nubėgo ligi ambasados. Iš pradžių jam teko pasibėgėti keliomis siauromis gatvelėmis, na o jo pilvukas labai juokinagi kratėsi, jam tai darant. Vėliau atsidūręs aikštėjo storuliukas nuskubėjo link labiausiai  apgriautos ambasados. Dar nepribėgęs vyras pamatė apdegusią Austrijos imperijos vėliavą. Didžiai jo nuostabai pro ambasados duris išbėgo pats ministras pirmininkas. Paieškos kovotojui liepęs jį saugiai iįlydėti iš aikštės Christian ant laiptų pastebėjo moterį, kuri dėvėjo tą nelemtąją kaukę. Teisėjas net negalvodamas, tarsi instinktyviai paleido į moterį du supančiojimo kerus, vienus stingdymo bei pats sau apgitni sukūrė ganėtinai stiprų magišką skydą.

[Elias Andrew Ravengrave]

Toje aikštėje keistu pavadinimu buvo tiršta žmonių. Įvairiausių. Jie visi kalbėjo apie šį bei tą, kažko lūkuriavo, buvo net dainuojančių ar šokančių. Mieste vyko kažkoks įdomus nežinomos kilmės renginys, o jo širdis buvo Medici aikšė, ten kilo ir žiobariško pavidalo lauko scena, galėjo susirodyti, kad pasirodys kokios Keistos Seserys ar Vandenių Choras.
Tame šurmulyje skendėjo ir skandinaviško baltumo plaukais pasipuošusi ne šio pasaulio atstovė. Ji, be abejo, atrodė kaip eilinė ragana, šia nelabai ypatinga proga pasidabinusi tamsiai žaliu, akių visai nepabrėžiančiu apsiaustu. Firielė kartu su minia plaukė į visas puses, užsisvajojusi dairėsi po veidų jūrą tarytum tikėdamasi išvysti pažįstamą.
Nelabai gerai žinojo savo apsilankymo aikšteje tikslus, apskritai buvo gana keista, kad ji čia atsidūrė, turint omeny tai, kad elfė ne itin mėgo žmonių draugiją.

[Rubby Sara Gorwin]

 Skrybėliaus palikuonis, būdamas tokios pat nenuraminamos sielos, kaip ir tėvas, eilinį, jau įprastą kartą leido sau nenueiti netgi ne į pamokas, o į po pamokų paliktų burtininkų kabinetą. Žinoma, kartais tekdavo ten ištverti ištisas valandas, kol kokia nors budinti kvaiša imdavo nebekreipti į jį dėmesio, suteikdama idealią akimirką suktam pabėgimui be jokių pėdsakų. Taigi, tikras tėtis, kad ir kur jį bandytum įkalinti, visada ras kelią į laisvę.
 Šeštakursiui buvo nusispjaut į likusius mokslo metus, juk buičiai reikalingus burtus išmoko dar pradiniuose kursuose, tai kam trūnyti tvankiose klasėse prisikimšusiose nuobodžių žmonių, kai gali apkeliauti, kad ir mažą, bet vis vien pasaulio dalį? Po nuostabios, nors ir bemiegės nakties, praleistos besiklausant šilto pavasario lietaus, veide nesirodant nei vienam nuovargio požymiui, kad ir nesudėjęs bluosto, atvirkščiai - neapsakomai atsigavęs ir iš pat ryto atsidūręs Aukštutiniame Fleglyje, Dorianas atsipūtęs, susikišęs rankas į tamsių džinsų kišenes, atsisagstęs porą viršutinių marškinių sagų, nerūpestingai atraitotomis rankovėmis, tokiu pat žvilgsniu klaidžiojo po tirštą minią. Kas žino, galbūt šiandiena taps nuotykiu?

[Elias Andrew Ravengrave]

Elfės mintys susiliejo su minios šurmuliu, ji išnyko vis tebelikdama ten pat, kaip fleitos garsas nuskambėjo smalsumo pritvinkusiame ore ir išnyko. Minia aplinkui tebejudėjo kaip daugiakojis padaras į visas puses, o Lučiena sustojo ir per žmonių galvas pažvelgė virš. Pilkomis akimis žvalgėsi daugiau ar mažiau inteligentiško veido, ramaus, iš išorės šalto, viduj verdančio nerimu, smalsumu ir reikiamybe.
Ausys gaudė žodžius ir mintis, neišsakytus norus, svajones, viltis ir baimes, geismą ir drovumą. Tiek daug nuo emocijų įkaitusių kūnų suposi aplinkui ir sudarė saugų skydą, stiklinę sieną, kupolą po kuriuo pakištas drugelis nudegusiu sparnu veržiasi laisvėn beviltiškai plakdamas sparnais.
Visa tai nutiko labai staiga, dalelę akimirkos Firielė paaukojo tam vieninteliam, pirmam, tačiau tikėtinai nepaskutiniam žvilgsniui. Tamsios, nenusakomos spalvos akys iš pačios pažemės, o gal iš dausų susitiko su pilkomis žemiškomis ir vis dėl to tarp pasaulių pasiklydusiomis. Tada Firielė nusisuko ir greitu žingsniu nužingsniavo tolyn. Širdis daužėsi.

[Rubby Sara Gorwin]

 Jaunuolis, minutėlei atsipūtęs nuo viso pasaulio, bet nesudribęs, kaip koks bulvių maišas, kas būdinga jo bendraamžiams, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio aplink zujantiems veidams, tvirtai, lyg uola stovėjo vidury šėlstančios miestelėnų jūros ir savo kaštoninio krištolo akimis spitryjo kažkur į tolį matydamas viską, bet kartu ir nieko.
 Sąmonę pabudino ir iš to pernelyg gilaus žvilgsnio ištraukė ne kas kitas, kaip akys. Aišku, ne Doriano. Kitos akys. Besilinksminančių burtininkų okeano horizonte, jos žibėjo tarsi švyturys. Ir tą akimirką, kai pamišėlio vyzdžiai susitiko su būtybės ir nevaldomai išsiplėtė, ir taip prikimštoje garsų vaikino galvoje, nuvilnijo dar viena, egoistiška mintis, kad tos akys iš tikrųjų yra švyturys skirtas tik vienam laivui, kuriuo yra pats. Tamsiaplaukis ėmė lėtai, vos pastebimai brautis per minią, bet du pilkšvi spinduliai nusisuko, palikdami jį klaidžioti srauniuose vandenyse.
 Neemocianaliam žvaigždės sūnui kažkas atsitiko. Jis pasijuto... Nusivylęs? Juk jis niekada nesureikšmina žvilgsnių, ypač tų kurie priklauso nepažįstamiems, ir dar žmonėms. Kuo daugiau mąstė, tuo labiau juto, kaip kažkas vyksta jo  viduje. Tūkstantį metų trukusias keletą sekundžių krūtinėje kažkas, lyg virė, o tada pasklido po visą kūną užliedamas jį nežymia šiluma. Nesuprasdamas, nei kas įvyko, nei kodėl ir kaip pajudėjo, šešiolikmetis pasileido per žmonių tiršumą, žvalgydamasis personos kurios žvilgsnis kažką jam padarė.

[Elias Andrew Ravengrave]

Gal akimis, o gal alkūnėmis braudamasi per taikiai nusteikusią, lyg raudona jūra besiskiriančią minią Firielė žingsniavo viena kryptimi, ta, kuri nuveda į svajonę, į ilgai lauktą prisilietimą, nebylų prisipažinimą ir amžinai trunkantį jausmą. Mažos pėdos nusileido ant raudonos stebuklo plytelės, vienintelės iš tiesų magiškos. Kitos pasaulyje išsibarsčiusios plytelės tebuvo kopijos, niekingas išniekinimas seniausios burtininkų pasaulio magijos.
Visiškai negalvodama, nejusdama nieko, tik begalinį troškimą, elfė greitai apsisuko aplink savo ašį, galvoje kirbant, stengiantis ištrūkti vieninteliam norui. Pasaulis sustojo, liko tik jausmas. Išskydo veidai ir kūnai, emocijos (ir autoritetai) nublanko, o žvilgsnis... Pasiklydęs tarp veidų, spinduliuojantis priklausomybę ir norą, staiga sustojo. Paskui žvilgsnį sustojo ir kūnas, apsvaigęs nuo sukimosi (ar dar ko).
Staiga labai žemiškai Firielė susvirduliavonevalingai ištiesė rankas lyg tverdamasi sienų iš oro, ir ėmė kristi. Kritimas pasirodė ilgas ir lėtas, malonus, kažkoks vėsinantis. O iš tiesų truko akimirką, užsibaigė neapsakomu švelnumu ir sutrikimu, drovumu ir nuslėptomis, nejaustomis emocijomis, kurios staiga išsiveržė kaip ugnikalnis, išsiliejo lavos upėmis ir pasklido. Tik žmonės nieko nejautė. Jautė Firielė. Švelniai laikančias rankas, tas tamsias akis, įsmeigtas į ją.

[Rubby Sara Gorwin]

 Atrodo kažkur tolumoje, nors visai čia pat pasigirdo irzlus, matyt pastumto valstiečio šūksnis, į kurį, nė menkiausiai sekundėlei nenuleisdamas akių nuo debesinplaukės būtybės, vaikinas šūktelėjo kažką panašaus į "atleiskite" toliau blaškydamasis po margą apsiaustų jūrą. Žvaigždės ir pamišėlio sūnus padrikais žingsniais, kartas nuo karto nevalingai pasišokčiodamas, kiek atsargiau stumdydamas plepančius burtininkus, kad neeikvotų nei trumpiausios akimirkos atsiprašinėdamas, pats gerai nesuprasdamas nei kodėl vidury baltos dienos kažkur braunasi, nei kodėl negali nė sumirksėti, tiesiog pasidavė savo draugui likimui. Jo rudos, pastabios akys nieko aplinkui nebematė, tik neaiškią spalvų ir formų makalynę - vienintelį dalyką į kurį žvilgsnis, kiek atsimena jo šeimininkas, niekada nenorėdavo krypti. Gal būt todėl, o gal būt priežastis buvo visai kita, į nieką nė nežvilgtelėdamas, įsmeigęs akis tik į tą šviesos kūrinį žaliu apsiaustu, Dorian skynėsi kelią į atsakymą, o galbūt dar didesnę paslaptį.
 Štai, jau beveik. Jau taip arti. Ji taip arti, ir taip grakščiai sukasi. Perkaitintos karamelės žvilgsnis sustingo, kaip ir visas likęs jaunuolio kūnas. Visą amžinybę būtų taip stovėjęs, sustingęs, žvilgsnio prikaustytas prie jos. Iš malonaus apmirimo žaibiškai ištraukė baltaplunksnės skrydis. Vaikino smegenų nevalingai sulėtintas vaizdas, kaip mat ėmė artėti. Čia pat. Ji ir vėl čia pat, taip arti, ji taip arti.
 Vienišiaus rankos pajuto švelnų suknelės audinį ir per jį besiskverbiančią šviesiaplaukės damos odos šilumą. Vyzdžiai dar labiau išsiplėtė, savo spalva užimdami ir taip tamsias akis. Slinko minutės ir valandos, dienos ir savaitės, mėnesiai ir metai, dešimtmečiai, šimtmečiai, ir tūkstantmečiai kol gamta nugalėjo ir sustingusiame laike buvojusios sudegusio cukraus akys turėjo trumpam pasislėpti už blakstienų. Po šio menko veiksmo atrodo, atkuto ir smegenys. Dorian dar kelissyk greitai sumirksėjo ir supratęs, kad vis dar laiko kritusią merginą, pats palinkęs virš jos, švelniai atitraukė ją nuo pasiglemžti norėjusių plytelių.
 -Ar tau viskas gerai? - pasiteiravo savo sodriu balsu ir susigėdęs bei nežymiai nuraudęs atitraukė ranką nuo būtybės liemens.

[Elias Andrew Ravengrave]

Sakytum, septynias akimirkas skendo ji tamsiose akyse ir nenorėjo išnerti. Aplinkinis pasaulis išnyko kaip dūmas, palikdamas vos jaučiamą aromatą ore. Kažkoks neįprastas, iki tol nepatirtas svaigulys užliejo kūną, protą, visas jusles, buvę pridvėsę drugeliai pilve suplazdėjo kaip nuo obels žiedų žemėn sklendžiantys vėjo išjudinti baltutėliai žiedlapiai. Tą akimirką elfė pasijuto tokia neapsakomai laiminga, kokia nesijautė tūkstančius metų. Manė galinti žiūrėti į tas akis, jausti tą subtilų iki tol giliai slėptą drovumą ir sutrikimą amžinai ir nė truputėlio nepavargti.
Tačiau svajonei, dešimtis akimirkų lauktam pajutimui, ore sklandantiems obelų žiedams ir svaiguliui atėjo galas. Firielė pasijuto nebeskrendanti ir nebekrentanti, ji vėl tvirtai stovėjo ant kojų. Staiga net panoro vėl nukristi, kad tik galėtų atsidurti tame švelniame glėbyje, vėl pasijusti lyg ant debesų. Dabar, stovėdama čia, priešais svajonę, nuo kurios persigandusi bėgo deginama troškimo ir nesuprastų emocijų, nepajėgė suvokti, koks velnias ją nešė tolyn nuo to stebuklo, kas jai šnabždėjo slėpti visas subtilybes ir karščiausius jausmus kuo giliau, kas jai neleido atsimerkti ir pamatyti.
- Ne... Tai yra taip... Nors.. Aš nežinau! - kone beviltiškai šūktelėjo Lučiena negalėdama atitraukti nei akių, nei širdies nuo priešais stovinčio vaikino. Kažkas karštas pasipylė iš akių, nutekėjo per skruostus ir skaidriu lašu kaptelėjo ant apsiausto. Ji nesuprato, kas privertė tą vienintelę, niekingą išdavikę ašarą šitaip prasiveržti, nes tikrai nematė jokios priežasties staiga išskysti, tuo labiau, kai iš dausų nusileido svajonė ir nutarė išsipildyti. Delnu nusibraukė nuo skruosto išdavikę ašarą ir išsigandusiu žvilgsniu pažvelgė į tas tamsias, juodo šokolado spalvos akis į žvilgsnį norėdama sudėti viską, ką jautė.

[Rubby Sara Gorwin]

 Švelnus pavasario vėjas nešantis dar švelnesnius, šnabždančius žiedlapėlius neaplenkė ir savo išklausytojo. Panardino savo ilgus, neregimus pirštus į tamsius nematomai nuraudusio vaikino plaukus ir kaip mat ištaršė juos į visas puses, bet užuot atkreipęs dėmesį į perregimąjį bičiulį, vaikinas tik lėtai, ranka nusibraukė nuo kaktos, apsunkinusią matymą neklusnią sruogą.
 Taip, ta mergina tikrai jį paveikė. Labai greitai ir juntamai paveikė. Sutrikęs jis stovėjo, tikriausiai, per arti šviesiaplaukės, bet nenorėjo niekur trauktis. Jo tamsaus krištolo akys vėl prilipo prie būtybės, meistriškai nuslėpdamos spoksojimą.
 -Na, tai patikrinkime ar tu sveika. Galima? - paklausė žaviai nusišypsodamas, tiesdamas ranką prie liaunos merginos plaštakos, dar labiau, bet vis vien nepastebimai nukaisdamas ir pats stebėdamasis savo... drąsa? -Ei, nereikia verkti... - tyliai pridūrė laukdamas sutikimo paiimti dailią merginos plaštaką.