[Zelig Reiher]

Bandė palaikyti pokalbį, m? Izaac mąsliai priglaudė ilgus pirštus prie savo smakro ir kelis kartus pabarbeno ant odos paviršiaus, tarsi kažką apgalvodamas. Galbūt jaunasis profesorius jautėsi kiek vienišas jo vyresniųjų kolegų tarpe, jautėsi kiek nepritampantis?... Juk šis buvo kitoks negu kiti mokytojai, negalėjo pritapti, o ir dar ne visi ir norėjo to. Kartais atrodydavo, kad Hogvartse visi tik norėjo tūnoti sulindę į savo mažus pasaulėlius ir niekad neišlįsti. Gana graudu, kai pagalvoji, tačiau ir pats vyriškis buvo lygiai toks pats. Bet tai juk jo prigimtis. Nuo mažens suprato, kad krūvoje būti yra tik neįtikėtinai neparanku.
Kito vaikino laimei Izaac buvo nepaprastai gailestingas. Vietoje to, kad tiesiog pakiltų ir išeitų į savo miegamiuosius, jis nusprendė dar šiek tiek palepinti mokytojų kambarį savo buvimu.
-Mokinių bausmės, hm?- tykiai, be garso atsidusęs pro nosį vyras parėmė galvą ties smilkiniu su į kumštį sulenktais pirštais, žvelgdamas pro langą su truputėlį primerktomis akimis. -Mokinių čia labai nepabausi. Gali atimti taškus ar skirti areštą, tačiau jie to nebijo. Daug geriau yra nepaklusniuosius ignoruoti ir laukti, kol jie arba nustos, arba iškrės kažką tokio, kas prilygtų visiškam fiasko, - greitakalbe išbėręs tiradą, it kitam skaitytų kokią paskaitą apie vaikų elgesį. Kad ir kaip būtų keista, jam tai patiko, jautėsi, tarsi dėstytų individualią pamoką. -Bet dažniausiai mano mokiniai iki to nenusirita, taigi rimtų bausmių neturėjau galimybės išnaudoti. Gaila, ar ne? Neturėsiu, kaip jums padėti, - dar kartą atkvėpęs Izaac pilnai pasuko galvą į profesorių, kiek apgailestaudamai, lėtai sumirksėdamas akimis.

[Matthew Turner]

 Matthew jautėsi be galo pavargęs. Nors egzaminas nebuvo labai ilgas, jis atėmė be galo daug jėgų. Juodaplaukis grįžo į mokytojų kambarį, nors visas kūnas rėkte rėkė apie tai, kaip nori miego. Tačiau reikėjo pristatyti pergamentus į mokytojų kambarį. Juodaplaukis nutėškė juos ant stalo ir sudribo į krėslą. Puikiai žinojo, kad dabar jų neskaitys. Tad tik žvelgė tuščiomis akimis į vieną tašką ir apie nieką negalvojo.
Po kurio laiko jis tarsi atsibudo. Ir susimąstė, kad tikriausiai niekada čia nebeatsidurs. Jausmas buvo geras. Ilgą laiką dvejojęs Matthew nutarė, kad jam reikia pertraukos. Gal kada ir grįš dėstyti. Tačiau profesorius buvo tikras, kad jeigu tai ir atsitiks, tai bus negreit. Gal netgi labai negreit. O gal netgi ir niekada. Matthew staiga suprato, kad mokyti vis dėlto yra gana įdomu. Tačiau jis, matyt, nemokėjo sudominti mokinių. Ir tai darė šį darbą labai sunkų. Matthew tikėjo, kad jis moka paaiškinti, kai mokiniams iškyla klausimų. Kad jo namų darbai ir pamokos nėra labai sudėtingi. Tačiau kažkodėl lankomumas nepaliaujamai krito. Kažką, matyt, vis dėlto dariau ne taip pasakė sau juodaplaukis. Jis apsižvalgė. Buvo visai vienas. Suprato, kad tai būtų puiki proga bent pradėti skaityti tai, ką jam prirašė mokiniai. Tačiau Turner puikiai žinojo: jeigu jis tą darys dabar, privels daugybę klaidų ir nuo to viskas bus tik blogiau. Tad Matthew padėjo pergamentus į lentyną ir vėl klestelėjo į krėslą. Ilgokai sėdėjo nemąstydamas.
Galiausiai kūno šauksmas jį nugalėjo, tad profesorius atsistojo ir lėtai išėjo iš mokytojų kambario. Puikiai žinojo: vos tik pareis į savo kambarį, grius į lovą ir miegos mažiausiai dvylika valandų.

[Maja Patvel]

 Pasigirdo atidaromų durų garsas, pro jas negreitu žingsniu įėjo Maja. Darbas hogvartse jaunają profesorę vargino, bet ir teikė šiokį tokį džiaugsmą. Labiausiai Mają žavėjo pats hogvartsas, dėl to, kad norėjo likti jame Maja ir pasirinko profesorės karjierą. Į mokytojų kambarį žiobarotyros profesorė atsinešė šūsnį namų darbų kuriuos reikėjo ištaisyti, o Maja kaip tik dabar tai ir ruošėsi daryti. Juodaplaukė stabtelėjo prie židinio ir įsmeigė akis į šokinėjančias liepsnas. Giliai įkvėpus Maja nusisuko nuo židinio ir priėjus prie stalo ant jo padėjo mokinių darbus. Atsisėdus ant kėdės žiobarotyros profesorė išsitraukė plunksną ir pasiruošė ilgam darbui. Kodėl mokiniai mano, kad namų darbai nepatinka tik jiems? Paklausė juodaplaukė savęs prisitraukdama prirašytą pergamentą. Matėsi, kad kai kurie mokiniai apie žiobarus nusimanė beveik tiek pat, kiek kiaulės apie bananus, buvo ir gerų bei įdomių darbų.
 Maja sėdėdama vis tikrino darbus nebeskaičiuodama laiko.

[Matthew Turner]

Matthew jau užuodė mokslo metų pabaigą. Pagaliau! Buvęs grifas visiškai nesižavėjo savo darbu. Nors čia dirbo jau ketvirtus metus, vis dar nesuprato, ką gi veikia profesoriaus kėdėje. Tačiau mokslo metai jau tuoj tuoj baigsis ir bus galima viską pamiršti.
Deja, kol kas apie pabaigą galvoti buvo kiek per anksti. Turner'io laukė daugybė darbų. Vienas iš jų - ir ne pats maloniausias - pasiruošti egzaminui. Matthew net užduočių dar nebuvo pradėjęs kurti. Ką jau kalbėti apie jų patikrinimą ir kitus dalykus... O apie netaisytus namų darbus geriau iš viso net negalvoti.
Nereikia stebėtis, kad į mokytojų kambarį profesorius įžengė ne pačios geriausios nuotaikos. Apsižvalgęs pamatė, kad čia jau kažkas yra. O tas kažkas, pasirodo, buvo Maja Patvel. Juodaplaukis sustingo. Norėjosi pabendrauti, pasidalinti tik profesoriams suprantamais sunkimais. Deja, jaunoji kolegė akivaizdžiai dirbo, tad negi trukdysi? Vis dėlto Turner suprato: jeigu negaus nerūpestingai paplepėti, geruoju nesibaigs - nuotaika buvo pernelyg prasta. Tad jis priėjo prie Majos ir pratarė:
- Sveika. Kaip sekasi? Nusiteikusi egzaminų taisymui?

[Maja Patvel]

 Majai sėdint ir tikrinant darbus vieną po kito į kambarį kažkas įžengė. Maja paskubomis baigė skaityti sakinį ir kilstelėjo akis. Atėjas buvo Matthew Turner. Majos smegenys greitai permetė informaciją apie jį, o pati profesorė vėl ėmėsi mokinių darbų. Po kiek laiko Majos ausis pasiekė Turner balsas. Šį syk net nebaigus skaityti sakinio juodų plaukų savininkė pakėlė galvą.
- Labas. Na, darbo daug. Egzaminams jau ruošiuosi, bet dabar turiu ištikrint šitus, - pasakė Maja mostelėdama ranka į krūvą mokinių darbų. Jei dar šen pabaigsiu juos tikrinti reiks dėkot Merlinui. dar pagalvojo buvusi grifė žvelgdama kiek daug neištikrintų darbų liko. Ji vėl įsikniaubė į prirašytą pergamentą.
- Na ir koks mokinys gali rašyti tokias nesąmones, - sumurmėjo ji sau tyliai atidėdama į šalį ištikrintą rašinį. Ji pėmė dar vieną darbą ir pradėjo skaityti kartais ką nors pataisydama ar išbraukdama.

[Matthew Turner]

Majai pakėlus akis, Matthew apsidžiaugė, kad ji, atrodo, nesupyko sutrukdyta.
- Ak, žinau tą jausmą, - draugiškai pratarė Turner, nors atrodė, kad kolegė nėra itin nusiteikusi bendrauti. Ko gero, tai suprantama - turėdamas tiek darbo ir jis pats turėtų sėdėti namų darbų krūvoje, o ne šnekučiuotis. Vis dėlto dabar norėjosi daryti būtent tai.
Vis dėlto jaunoji kolegė nieko nesakė, kad ir Matthew tylėjo. Iki tol, kol ausis pasiekė tyli Majos pastaba.
- Ak, nereikia stebėtis, - pratarė herbologas. Jam pačiam žiobarotyra sekėsi puikiai - juk pats, galima sakyti, buvo žiobaras, nežinia kaip atsidūręs Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Vis dėlto nesistebėjo, kai burtininkų šeimose užaugę mokiniai visai nesigaudė žiobarų gyvenime. Reikia pasakyti... Lygiai taip pat, kaip Matthew nesigaudė "tikrų" burtininkų gyvenime.
- Gal nori kiek pailsėti ir išgerti arbatos? - pasiūlė Grifų Gūžtos vadovas.

[Maja Patvel]

 Atrodo Matthew buvo nusiteikęs bendrauti. Deja Maja dabar tokiu noru netryško, nors jei nelauktų tokia didelė krūva darbų gal ir visai sutiktų pasikalbėti. Juodaplaukė akimis peržvelgė dar vieną darbą. Čia mokinys net nesiteikė parašyti, kad žiobarai žmonės, o rašė, kad jie tiesiog padarai, ar gyviai. Maja tyliai atsiduso. Tiesą pasakius ji ir pati ne per labiausiai mėgo žiobarus ir būtent šį dalyką dėstyti pasirinko ne iš didelio noro ir žiobarų mėgimo, o dėl to, kad gerai išmanė apie žiobarus. Iš minčių žiobarotyros profesorę pažadino Matthew pasiūlymas išgerti arbatos. Ji pakėlė akis nuo pergamento.
- Na, dabar esu užsiėmus, bet gal paskui... - nutesė Maja. - Tokią krūvą darbų ištaisyti nelengva, - dar pridūrė ji. Jei pabaigsi taisyti šitą kalną darbų, tau reikės į lovą, ne kitur. Mintyse pasakė sau profesorė ir dar didesniu tempu ėmė skaityti mokinio kūrinį.

[Matthew Turner]

- Nemanai, kad trumpa pertrauka padėtų kiek pailsėti ir tada greičiau taisyti darbus? - pabandė Matthew. Jis suprato, kad protingiausia būtų palikti kolegę ramybėje. Deja, Matthew nebuvo pats protingiausias profesorius šioje mokykloje. Dėl tos priežasties jis nesitraukė nuo kolegės. Juk buvo kartą susitikę Kiauliasodyje. Kodėl negali dabar išgerti arbatos mokytojų kambaryje? Turner susimąstė, ar to priežastis nėra jis. Gal Maja ne arbatos nenori? Gal ji nenori bendrauti su juo?
- Aš esu kilęs iš žiobarų šeimos, - pratarė jis po kiek laiko. Ko gero, tai buvo akivaizdžiau negu akivaizdu - juk apie jo neeilinį nesugebėjimą burti žinojo, ko gero, visa mokykla. Vis dėlto Grifų Gūžtos vadovas stengėsi palaikyti pokalbį. - Gal reikia kokios pagalbos? Jeigu kyla kokių klausimų, gali drąsiai klausti.
Tik pasakęs šiuos žodžius Matthew susiprato, kad kolegė taip pat gali būti kilusi iš žiobarų šeimos. O jeigu taip ir yra, jis tik apsijuokė. Ką gi, ko gero, Turner prie tokio scenarijaus jau priprato.
Juodaplaukis atsisėdo į artimiausią krėslą ir tylėjo, tikėdamasis, kad Maja vis tik pradės bendrauti.

[Maja Patvel]

Majos ausis pasiekė dar vienas Matthew sakinys.
- Atsipūsti reikėtų, bet ir darbai nelaukia, - tarė profesorė. Ji jautė kaip dėmesys blanksta ir darosi nebeįmanoma susikaupti ties darbu. Tiesą pasakius juodaplaukę jau pradėjo truputį erzinti herbologijos profesorius, tačiau net už krūvą galeonų Maja to garsiai nebūtų pasakius. Ji stengėsi laikytis iš paskutiniųjų ir tikrinti darbus, bei neignoruoti šalia esančio profesoriaus. Maja buvo uždara ir viską taip imdavo į širdį, kad ir kitiems pasakyti ką mano ar suteikti nemalonumo tiesiog negalėdavo. Kartais toks jautrumas buvo netaktiškas ir kliudydavo ką nors daryti, tačiau juodaplaukė niekaip negalėjo šios savo savybės pakeisti. Matthew prakalbus, kad yra iš žiobarų šeimos Maja trumpai atitraukė mintis nuo darbo.
- Aš maišyto kraujo, - prakalbo ji. - bet ilgai apie magijos pasaulį nežinojau. Likus keliems metams iki pradėjau lankyti hogvartsą mama man pradėjo pasakoti apie magijos pasaulį, o tik gimus mano jaunesnei sesei mama tėčiui papasakojo apie burtininkus. Tėtis burtininkų nepripažino ir jie išsiskyrė. - pabaigė Maja. Susizgribus, kad ilgai kalbėjo žiobarotyros profesorė vėl įsmeigė akis į darbus ir pradėjo energingai juos tikrinti. Matthew pasakius, kad gali padėti jei reikia Maja tyliai sau sušnibždėjo:
- Manau pakankamai išmanau savo profesiją, - vėl tikrindama darbus juodaplaukė žvilgtelėjo į herbologijos profesorių. Majai labai reikėjo susikaupti ties darbu, o ji jautė kaip dėmesys krypsta kitur.
- O tau nereikia ištikrinti darbų, ar paruošti egzaminų? - kuo draugiškiau ir mandagiai davė užuominą Maja. Širdyje juodaplaukė tikėjosi kuo greičiau likti viena, ištikrinti darbus ir tada pasimėgauti vienatve.

[Matthew Turner]

Matthew matė, kad Maja nori likti viena. Deja, paties nuotaika buvo tokia, kad tiesiog negalėjo palikti jaunosios kolegės. Tiesą sakant, vyriškis visai nenorėjo jai trukdyti. Tačiau dar labiau jis nenorėjo likti vienas su savomis mintimis, kurios tiesiog vedė iš proto. Jis norėjo pasakyti ką nors panašaus į "tad ir atsipūsk," tačiau Maja nuleido akis į darbus ir Turner teikėsi bent kartą gyvenime tokiu atveju patylėti.
Kolegei papasakojus apie savo šeimą Grifų Gūžtos vadovas net sutriko. Kadangi buvo tikras, jog žiobarotyros profesorė nenori bendrauti, tokia ilga prakalba buvo labai netikėta.
- Gerai, kad vienintelis burtininkas savo šeimoje esu aš, - pradėjo jis, nors net ir pačiam tokie žodžiai skambėjo itin juokingai. Matthew - burtininkas? Norėjosi kiek praskaidrinti nuotaiką, tad jis pratęsė: - Kadangi buvau šeimos vaikas, niekas su manimi negalėjo išsiskirti.
Tik ištaręs žodžius Turner suvokė, kad toks juokelis galėjo nuskambėti itin netaktiškai. Juk Maja Patvel dar visai jauna, jai, ko gero, nėra nė dvidešimties. (Matthew suraukęs antakius bandė prisiminti ją mokyklos suole) Gal ji į tokius dalykus reaguoja itin jautriai. Kvailys.
Matthew žiūrėjo, kaip kolegė taiso darbus. Jai vėl prakalbus Turner teliko susiprasti, kad eilinį kartą leptelėjo nesąmonę.
- Atsiprašau. Tikrai ne tai turėjau omenyje, - nejaukiai pratarė jis. Mintyse prakeikė save už savo žioplumą. Susitikęs su merginos akimis juodaplaukis nežinojo, kur dėtis. Na, kodėl jis nuolat turi susimauti? Net ir paprasčiausiai bendraudamas...
- Kaip ir reikia, - atsakė jis į klausimą. Užuominą suprato, tačiau vis tiek nesijudino. - Na, bet... Dar turiu šiek tiek laiko. Dabar tikrai neturiu energijos...

[Maja Patvel]

 Maja klausė Matthew žodžių. Niekas su manimi negalėjo išsiskirti... Mintyse pakartojo juodaplaukė. Ir tu galvoji, kad man ką nors reiški? Tu nenormali! Sustambėjo tėvo žodžiai profesorės galvoje. Tuos žodžius paskutinius Maja išgirdo iš savo tėvo lūpų. Juodaplaukės širdis suspurdėjo ir ji paskubomis nuleido akis į darbą. Maja jau nebesistengė sutelkti dėmesio. Herbologijos profesoriui atsiprašius už žodžius juodaplaukė tyliai ištarė:
- Nieko tokio, - Ji juto, kad atmosfera darosi šaltesnė. Maja pažiūrėjo į ką tik baigtą tikrinti darbą. Profesorė perskaitė pirmus jo žodžius, ji neprisiminė kada nors juos skaičiusi. Juodaplaukė suprato, kad teks iš naujo tikrinti darbą ir atsiduso. Maja pakėlė akis į Matthew. Rodėsi, kad šis nė neketina greičiausiu metu išeiti. Žiobarotyros profesorė pasistengė vėl tikrinti darbą. Jai nelabai išėjo susikaupti, o be to ji akies krašteliu sekė Matthew ir žiūrėjo ką šis veikia.

[Ariella Annė Brown]

Kerėjimo profesorė ramiai žingsniavo mokyklos kolidoriumi. Pamokos buvo jau pasibaigusios, tačiau darbų Žanai buvo dar milijonas ir du. Žingsniavo Mokslinčė ne, bet kur, o į mokytojų kambarį. Jame mokytojai galėjo ir pailsėti ir visus darbus padaryti puikioje kompanijoje.
Žana priėjusi prie mokytojų kambario stipriai patraukė rankeną ir įėjo į patalpą, kurioje dar nieko nebuvo. Ji išsitraukė vaikų lapelius ant kurių buvo surašyti mokinių klasės ir namų darbai ir pradėjo juos tikrinti. Atrodo, kad tuos vaikus reiks į dailyraščio pamokas leisti, man jau akis skauda nuo tokio jų rašto. Galvojo Žana Mokslinčė.
Po kelių sekundžių ji išgirdo batų kaukšėjimą, o tai reiškė tik vieną- į mokytojų kambarį ateina kažkokia profesorė.

[Magdelė]

 Vilė patraukė į mokytojų kambarį. Jautėsi visiškai nusivariusi nuo kojų, o dar reikėjo ištaisyti darbus. Kai pasiekė kambarį ten pamatė kerėjimo profesorę Žaną, matytą ,, Devyni Medūs" parduotuvėje.
 Kurį laiką ją igoravo, nes jautėsi pernelyg pavargusi, kad bendrautų. Sudribo ant sofutės, aptrauktos oda, pasiėmė ant stalo stovintį puodelį ir sumurmėjo:
 Coofferiert
 Puodelis prisipildė kavos. Gurkšnodama ją mergina prisitraukė  mokinių darbus ir pradėjo braukyti bei rašyti pastabas. Staiga į langą kažkaas patukseno. Profesorė atsisuko ir pamatė liepsnotają pelėdą, snape gniaužiančią valdingai atrodantį voką. Vilė paėmė jį, atplėšė ir ėmė skaityti. Su lig kiekvienu sakiniu jos akys plėtėsi. Galų gale ji susmuko  atgal ant sofos, užsidengė ašarotą veidą rankomis, o susuktą ritinėlį nusviedė ant grindų. Norėjo užmiršti viską, kas buvo ten parašyta. Visą laišką. Laišką, kuriame buvo parašyta apie tėvų mirtį. Laišką, kuris pakeitė jos gyvenimą.

[Ariella Annė Brown]

Žana pastebėjo įeinančią profesorę Willy. Ji ją iš kažkur matė, tačiau neprisiminė kur.
-Labas, Willy, kaip sekasi? -sumurmėjo Žana. Dėja ji atsakymo nesulaukė, bet į tai er daug dėmesio nekreipė. Vis gi matosi, kad profesorė yra pavargusi, todėl verčiau aš jai netrugdysiu ir taip man darbo yra per akis.
Kerėjimo profesorė susirūpinosi tęsė darbų taisymą, kol neišgirdo kūkčiojančios Willy. Ji greitai pašoko ir sušuko:
-Willy, kas atsitiko? Ar tau reikia kokios pagalbos? Gal nuvesti į ligoninę, o gal tau naujos kavos padaryti? WILLY PHOENIX KAS YRA?
Belaukdama atsakymo profesorė visiškai stresavo, bet ant grindų pastebėjo nukritusį laišką lyg tais jis buvo Willy nuosavybė, todėl ji jo nė pirštu nepalietė.

[Magdelė]

 Vilė tylėjo, paslėpusi veidą tarp delnų. Nieko nesakė, tik pakėlė, rodos, toną sveriantį delną ir pastumė laišką Žanai. Ja pasitikėjo ir norėjo, kad ši jauna kerėjimo profesorė žinotų, kas jai nutiko. Tada vėl sukniubo ant grindų, veidą panarino ant rankų ir nuleido liūdnas akis.
 Šitiek metų  ramiai sau gyveno, ir niekad nesitikėjo, kad patirs širdyje tą tuštumą, vienišumą ir nuovargį, spaudžiantį ašaras. Labai norėjo taip sėdėti, niekada nesikelti, galbūt apkabinti Žaną ar tarti jai porą žodžių. Nors jos matėsi tik kartą, tas susirūpinimo pliūpsnis, išsiveržęs iš merginos, kai ji nugirdo Vilės verksmą, merginai patvirtino, kad jos lengvai galėtų draugauti ir drauge patirti laimę.
 Laimę? Kas per žodis? merginai rodėsi, kad niekada jos nebepatirs.
 Tada ji suvokė. Suvokė, kad jos tėvų nebėra ir jie niekda negrįš. Kai ta tiesa šitaip skaudžiai ir nelaiku atėjo ir su tokia jėga veržėsi į tvaksinčią bei krūpčiojančią Vilės širdį, jos skruostais vėl pasipylė ašaros, karštos kaip ugnis, bet  tuoj pat atšalo ir ėmė stingti į mažyčius ledo karoliukus. Ji laukė Žanos žodžių, galbūt švelnių gestų parodančių užuojautą, bet niekaip negalėjo numalšinti tos sielvarto bangos, kankinančios ją. Mergina švelviai uždėjo į geležį virtusią ranką ant buvusios varniukės delno ir pakėlė į ją kiek viltingas, sielvarto kupinas akis. Jų žalioje gilumoje jau nebežibėjo balti deimančiukai. Akys buvo liūdnos, tokios liūdnos, kokios tik gali būti šiame pasaulyje.