[Loras Lanisteris]

Christian lėtai atidarė kambario duris ir įėjo į mokytojų kambarį, šis buvo tuščias. Permetęs akimis tvarkingai ir gana puošniai, aiškiai Hogvartso stiliumi, puoštą kambarį, de Shevrez pajudėjo link labai viliojančiai atrodančio fotelio visai prie pat židinio. Visgi buvo lapkričio vidurys ir šilumos norėjosi kiekvienam. Transfigūracijos mokytojas ištiesė savo kojas ir patogiai įsitaisęs ištiesė laikraštį priešais save. 'Magijos žinios" gal ir nebuvo pats geriausias ar nešališkiausias informacijos šaltinis, bet tai buvo žinios, kurių senasis tardytojas iš niekur kitur dabar traukti negalėjo. Christian i škarto sudomino laikraščio antraštė, o tai buvo labai nedažnai, tiesą sakant beveik niekada. Ši skelbė sensacingą, visam magijos pasauliui žinią:

Dingo Amelija Georgz
De Shevrez pasitaisė ūsą ir palinkęs prie laikraščio greitai, tai buvo jam nebūdinga, pradėjo skaityti:

Amelija Georgz, Vizengamoto pirmininkė ir aurorų štabo viršininkė dingo iš savo namų vakar naktį. Ją saugoję du aurorai rasti negyvi, Amelijos namuose buvo, akivaizdžiai, panaudoti nedovantini kerai. Kol kas nežinoma ar madam Geogrz yra dar gyva, taip pat nežinoma kur ji galėtų būti laikoma. Ministrė pirmininkės atstovas spaudai kol kas padėties nekomentuoja, kaip ir pati Revendž. "Magijos žinioms yra žinoma, kad prieš grįždama namo Vizengamoto teisėja pietavo Londone, "Ritz" viežbutyje su savo geru draugu, visuomenei gerai žinomu Vizengamoto tardytoju de Shevrez. manoma, kad jis kol kas yra vienas iš gyvų žmonių, mačiūsių Ameliją prieš jos dingimą, tolimesni šio įvykio aprašymai vakariniame "Magijos žinių" numeryje. Tikslesni duomenys bus sužinoti, šiandien vyksiančiame aurorų štabo spaudos konferencijoje ketvirtą valandą.

Christian lėtai atitraukė akis nuo laikraščio ir pažvelgė pro langą, dabar belieka tik laukti. Na ką, jei manęs prireiks jie žino kur mane rasti - Hogvartse, bet, atrodė, kad niekas nenorėjo belstis į Hogvartsą vien dėl to, kad paplepėtų su de Shevrez. Aiškiai bylą tiria Meringerris

[Rouse Doth]

Plačiais ir tyliais koridoriais kaukšėjo aukštakulnių batelių kulniukai. Ji buvo naujoji žiobarotyros mokytoja.
Tamsių, lengvai banguotų plaukų ir labai išraiškingų žalių akių. Moteris buvo jauna. Ji vilkėjo plazdenančio audinio juodą suknelę. Tai buvo Rouse Doth. Gavusi iš Hogvartso direktorės laišką, jog ji priimta į darbą, tuoj pat čia atvyko.
Praeidama pro kiekvienas pamatytas duris koridoriuose, ji žvilgtelėdavo į lentelę. Mat ieškojo profesorių susibūrimo vietos- mokytojų kambario.
Ji priėjo duris. Kaip ir prie kiekvienų, sustojo. Jos niekuo nesiskyrė nuo kitų. Na, gal buvo šiektiek platesnės. Lentelė ant durų skelbė Mokytojų kambarys.
Prancūzaitė nulenkė rankeną ir tyliai įtipeno vidun.
Kambaryje nebuvo nė gyvos dvasios. Tačiau jos dėmesį iškart patraukė didelis židinys. Ji trupučiuką pasilenkė ir ištiesė rankas link židinio. Kelias minutes ji taip pastovėjusi, prisėdo ir geriau apsidairė. Kambarys buvo prikimštas spintų. Tamsaus audinio sofos ir krėslai. Tamsaus medžio stalai. Kambaryje buvo jauku.

[Loras Lanisteris]

Pagaliau minutė ramybės... Jokios astronomijos, nuodų ir vaistų ar transfigūracijos. Mokytojas patrynė pavargusias akis ir užsimerkė. Nors praėjo jau keturios dienos jis vis dar galvojo apie tą vakarienę Koukvurte. Po jos į savo mažąją knygutę profesorius įrašė tris dalykus vieną įdomesnį už kitą. Staiga garsus pokštelėjimas ir atsirado namų elfas su mažu juodu lagaminu.
- Jūsū paslaugoms, pone.
Ir elfas dingo. Christian lėtai pakilo ir prisitraukė lagaminą prie krėslo. Kartais reikia kai ką paaukoti. pro langą įlėkė pelėda ir de Shevrez jai padavė du laiškus. Tai kai kuriam laikui, bet vis tiek - skaudu. Už lango pradėjo lyti, o ištuštėjusiame mokytojų kambaryje sėdėjo vienas, mažas, galbūt kai kuriems atrodantis menkas, žmogus. Jis lėtai, niekur neskubėdamas pasikasė ūsą. Jis vėluoja, jam nebūdinga. Profesoriaus mėlynos akys pažvelgė pro langą. Jis tikėjosi atskrendant erelio, bet jo taip ir nesimatė danguje. Vien tik pilki debesys ir tas lietus. Angliškas oras ir vėl. Ačiū Dievui, ten bus šilčiau. Juodi lakuoti batai tingiai krustelėjo ir profesorius pajudėjo prie židinio. Ištiesęs rankas šildėsi, trynė pirštus, nors kambaryje ir nebuvo šalta, tiesą sakant, mokytojų kambaryje niekada nebuvo šalta. Vėluoja, jam nebūdinga. - mintyse pasikartojo Christian ir pažvelgė į sidabrinį kišeninį laikrodį. Be dešimt penkios. Negi aš jau čia laukiu dvidešimt minučių? Pažvelgęs į sieninį laikrodį profesorius pamatė, kad dabar tik be dešimt keturios. Jis dar kartą žvilgtelėjo į savo laikrodį ir suprato, kad šis sustojęs. Na ir velniava, juk Londone jį tikrino dar praeitą savaitę. Staiga atsidarė kambario durys. Nesąmonė, jis neateis čia ankščiau ir pro paradinį įėjimą. Kažin kas čia tuomet? Profesoriaus žvilgsnis sustojo ties į kambarį įėjusiu žmogumi, tiksliau, visai nieko atrodančia moterimi.

[Darja Nyx Verlaine]

(Sorry )

[Elena Cholmondeley]

Fui... savaitgalis... pailsėsiu nuo tos rupūžės... Nors Elizabeth dirbo labai trumpą laiką - dvi savaites, ji jau paragavo ''Hogiečių'' blogosios pusės.
Iš kur toks charakteris? Tas visas irzlumas, nepatiklumas, pašaipumas... Profesorė pasiekusi mokytojų kambario duris stabtelėjo. Įsiklausė. Elizai
nepatiko ''įsibrauti'' vidury jos kolegų pokalbio. Juolab, jog ji buvo kviesta, ir pavelavo.
Tyla.
-Ar kas nors yra? - profesorės balsas skambėjo tvirtai, ryžtingai. Kažkas sausai kostelėjo. Elfas? Ir profesorė atvėrė duris. Šios sucypė. Eliz
įėjo. - O, profesoriau de Shevrez... Kaip dėl dvikovų klubo??? Kausimės dabar? - ji savo dokumentus mestelėjo ant stalo. Išsitraukė žvilgančią
burtų lazdelę. Taip, spėjo ja pasirūpinti ir išbandyti kerus.
-Chechemm...Reikia pertvarkyti, mažai vietos... emmm... Winggardium leviosa! - keli foteliai ''atlipo'' nuo žemės ir nuskrido į profesorės
paskirtą vietą - išlėkė pro duris ir garsiai dunkstelėjo koridoriuje. - Na va, daug geriau. Galime pradėti. Jūs pirmas, man visada nesisekė
tai padaryti. Nežinodavau, ko imtis.
Ji užsišvilpavo ir staigiai nukreipė lazdelę į klasės gale rūdijančius šarvus.
-Piertotum locomotor! - šarvai atgijo. Suknežėjo, sugirgždėjo, vos judino šimtus metų nejudėjusias kojas. - Engorgio! - šie staigiai
padidėjo tris kartus ir dar labiau ėmė girgždėti. Staiga ji pajuto, kad nežino, kokius kerus naudoti. O dabar? Klausė savęs. Nepanaudos
užvaldymo kerų - jie uždrausti, o dabar piktieji riteriai artinosi prie burtininkų. Nežinojo, ką puls. Vienodai, ar puls ją, ar Roya, bus tas pats.
Reikia kuo greičiau atsikratyti šarvais. Tik maišys.
-Bombardo! Bombardo maximmum! - statulos sukežo, pusė mokytojų kambario sienų  sutrupėjo į šiupeliukus. Kitaip sakant, Eliz sutraiškė
vieną tūkstantadalį hogvartso. Nespėjo profesorė apsisukt, o kažkokie vaikai, rodos, aritmomantijos klasėje, išsižioję spoksojo į ką tik sugriautą sieną. Jie pratrūko ploti ir juoktis, kol galiausiai perpykusi mokytoja juos visus išvedė iš kabineto.
Dvikova darėsi vis aršesnė, nors profesorius Roya dar net neištarė nė vieno burtažodžio. Ir pagaliau Elizė sustojo, visiškai nusivarė nuo kojų,
o jos kolega švytėdamas stebėjo įvykį.
-Enervo! Avis! Orchideous! Orchideous! Avis! Enervo! Avis! Avis! - profesorė atgavo jėgas. Dailias gėlių puokštes numetė į šalį, tačiau
 kai išburti  paukšteliai ėmė šikčioti ant pečių ir galvos, pasidarė nevaldoma situacija. Nors, tai buvo į naudą. Visi kovėsi dėl malonumo - kuo
dvikova sunkesnė, tuo - linksmesnė.
Elizabeth tai įsidėmėjo. O tu?

[Loras Lanisteris]

Tai ką išvydo de Shevrez jį nustebino labiau nei buvo galima įsivaizduoti. Mažas storuliukas tiesiog kvatojosi savo fotelyje. Atėjusi moteriškė, Christian ją matė gal antrą kartą pabandė jį užpulti šarvais, bet paskui jį pari apgynė, paskui ji nusprendė aurorą pulti su gėlių ir paukščių lavina. Na šitai neturėtų būti sunku atremti, - dar pagalvojo besijuokdamas mokytojas, tuomet išsitraukė lazdelę ir atsakė į šią profesorės "ataką". Švelnus mostelėjimas ir langas atidarytas. Pro jį, gavę gaivaus rudenio oro, išskrido paukščiai. Dar vienas mostelėjimas - gėlės taip pat lėkė pro langą.
- Reparo. - mintyse ištarė Christian ir šarvai atsistatė. Jis nužvelgė atėjūnę, nusprendęs, kad priešininkė ji nelabai kokia, net nesivargino atsakyti į jos "grasinimus".
- Nežinau kaip jūs madam, bet apie jokį dvikovų klubą negirdėjau, o be to manyčiau, kad kovoti prieš damą yra ganėtinai nedžentelmeniška.
Ir ypač jei ta dama esate jūs... - nuo savęs mintyse pridėjo mokytojas. Jis galbūt ir nenorėjo, bet priskyrė profesorią prie prastų kovotojų. Tikriausiai tai buvo tik pirmas įspūdis, kurį padarė ką tik parodyti kerai. Bereikalingas magiškos auros švaistymas - taip sakydavo de Shevrez mokiniams, kurie iš pradžių kažką magiškai sukurdavo, o paskui tai naikindavo, nors ir ne iki galo, galiausiai vis tiek viską sutvarkydavo Christian. Panašiai jis jautėsi ir šioje situacijoje. Beviltiška. Ji beviltiška...
- Tikiuosi nesupyksite jei į jūsų iššūkį neatsakysiu, o papraščiausiai tęsiu pradėtą darbą.
Jokio darbo mokytojas neturėjo, tad čiupęs artimiausią "Magiškų žinių" numerį atsivertė kryžiažodį. Laikraštis buvo kelių metų senumo, bet vis dar gulėjo ant stalo. Keista, kodėl jo nesutvarkė elfai? Kol de Shevrez sėdėjo fotelyje vartydamas "Magijos žinias", profesorė stovėjo atokiau sugniaužusi lazdelę. Ji buvo pamiršta, taip atsitikdavo tuomet, kai Christian žmogus pasirodydavo neįdomus.

[Džeinė Meko]

Džeinė Meko įėjo į mokytojų kambarį. Paskui profesorę, žinoma, įėjo ir jos nuolatinė palydovė-juodoji pantera Naktis. Klastūnyno vadovė priėjo prie lango ir pasirėmusi alkūnėmis žvelgė į žvaigždes. Nežinia kodėl, profesorė iš savo rankinės išsitraukė pergamento lapą, buteliuką rašalo ir baltą plunksną. Tada mostelėjo lazdele ir ant palangės, tiesiai priešais juodaplaukės akis nutūpė teleskopas. Džeinė ėmė braižyti žvaigždėlapį. Maždaug po pusvalandžio jis buvo baigtas. Savo darbą profesorė padėjo į šoną ir paėmė dar vieną pergamento lapą. Ji vėl pamirkė savo plunksną į rašalą, tik dabar jau su ja ne sudarinėjo žvaigždėlapį, o piešė. Piešė baltąjį tigrą. Džeinė labai mėgo piešti, tačiau mokytojaudama dabar retai rasdavo tam laiko. Profesorė piešė ir piešė, o tigras ant lapo atrodė tarytum gyvas.

[Zelig Reiher]

Profesoriaus darbas buvo kiek melancholiškas ir vienišas, tiek antrus metus dirbantis Izaac tegalėjo pasakyti. Nesvarbu, kad tu apsuptas vaikų ir kitų kolegų profesorių ir kitų darbuotojų- jeigu tau teko nelaimė turėti amžinai pavargusį ir vilties netekusį žvilgsnį, kuris nubaidydavo visus atgal, tuomet tu būsi visad paliktas vienas tokiomis akimirkomis. Na, jis nesiskundė, mokyklos tykuma buvo tarsi malonus vėjelis palyginti su troškinančia ministerijos įtampa. Su vaikais yra kiek lengviau bendrauti negu su bedradarbiais, kurie mielu noru tave apjuodintų tam, kad užimtų tavo vietą.
Taip, pamanė vyriškis sėdėdamas ant vienos iš daugybės minkštų krėslų, žvelgdamas į į rusenančias žarijas židinyje ir lėtai, mėgaudamasis skoniu, gerdamas kiek karčią juodąją arbatą, Hogvartsas buvo tarsi maža saugi dėžutė, kurioje esi saugus. Niekas juk labai profesoriams ir negalėjo priešyngiauti, todėl šis valdžios pliūpsnis buvo itin malonus jam. Su atodūsiu Izaac užmerkė akis ir sulindo giliau į pagalvėles krėsle, brangindamas kiekvieną akimirką praleistą tuščiame kambaryje.

[Armand Desrosiers]

Dauguma mokytojų buvo pasikeitę, nuo jo mokyklos laikų, na... tų per kuriuos eidavo į pamokas, o ne keliaudavo dienomis ir naktimis. Tad nesivargindavo įžengti į bendrąjį kambarį kartu pagerti kavos ar arbatos ar... dar kokios velniavos, nes neatėjo čia susirasti draugų – tokios pažintys jam nebuvo reikalingos.
Taip jau nutiko, kad... Tame kambaryje buvo keletas reikalingų popiergaliu, vis dar keikė burtininkus, kam šie neišrado patogesnės sistemos, negu viską ant popieriaus rašyti, dėl Cezaro meilės, juk žiobarai šiais laikais viską turėdavo pdf formatu, bet ne! Burtininkai nenori priimti tų technologijų nes šios atrodo tokios kvailos ir nevertingos. Išgirdus tokias kalbas, norėdavosi vartyti akis.
Pačiupęs reikalingą popierizmą, sveikąją akimi pastebėjo vienišą profesorių, baltą tokį patį kaip ir pats. Depresyvus. Dar nebuvo prasilenkęs su juo niekur, o turbūt bus naujas, nes į pamokas neidavo... Juk nepakenks jeigu pasisveikins.
-   Labas vakaras, ką dėstote? – paklausė.

[Zelig Reiher]

Izaac tingiai pramerkė akis vos tik išgirdo žingsnius patalpoje, nors nė kiek nesistengė pasidomėti, kas čia toks ar tokia nusprendė apsireikšti. Tiesą sakant, nelabai ir norėjo to sužinoti, nes jau buvo beužsnūdąs ir bent jau trumpam pabėgęs iš visos šios kebeknės tačiau... Negalėjo ignoruoti žmogaus kai šis netgi sugebėjo pasirūpinti prabilti pirmasis.
 Padėjęs arbatos puodelį ant vietos, kur jungiasi kelis ir šlaunis, vyriškis ranka mostelėjo kitam atsisėsti į vieną iš krėslų. Nelabai mėgo kalbėtis, kai pašnekovas žvelgė į tave iš aukšto, na, tiesiogine to žodžio prasme, nors ir perkeltinė nebuvo itin maloni; verčiau pats Izaac žiūrės į kažką žemyn. Nors su šiuo vaikinu jie gal ir galėjo būti lygūs, vis dėlto, abu profesoriai, nors kitas ir atrodė labai jaunas ir kiek nesubrendęs, tarsi kiek pakreigaliotas popieriaus lapas, kurį vertėjo kažkam arba išmesti, arba nudažyti savo spalvomis. Tačiau nors ir jaunas, vaikinukas atrodė kiek... nelankstus, jeigu taip būtų galima pasakyti. Jaunesni vaikai labiau klausydavo jo, bet juk kas sakė, kad vyresnysis kažką darys; ne, jis dabar tik pasišnekučiuos su kolega.
-Labas vakaras, - kiek tyliai ištarė ir kiek tiesiau atsisėdo. -Praeitais metais dėsčiau žiobarotyrą,  šiais pagaliau gavau kerėjimą... - nutęsė sakinį ir reikšmingai pažvelgė į kitą, ragindamas sakyti savo dėstomą dalyką.

[Armand Desrosiers]

Žiobarotyra pamoka kuriai neskirdavo pernelyg daug dėmesio, kadangi kai buvo dar visai mažius leisdavo vasaras pas tetą kuri gyveno žiobariškoje aplinkoje nors ir buvo pusiau ragana kaip, kad pati sakydavo, bet kiek tame tiesos buvo nežinojo, nes apie jokią kilmingą giminę negirdėjo.
-   O... Kerėjimas, jeigu būtumėte dėstęs juodąją magiją, būčiau paprašęs paslaugos, - dusliai pratarė. – Aš dėstau MGP,  ir ateities būrimą... kartais, nes dalinuosi darbu su kita profesore, manyčiau duosiu ai daugel darbo, - paaiškino. – Kaip bebūtų tikiuosi išmokysite vaikus stingdymo burtažodžio... ar kokio kito savigynos, - leido suprasti, kad jo pamokos nebus vien tik apie minkštus, pūkuotus padarėlius kurie jeigu ir kas tai tik neskaudžiai, bet.. juk toks sakinys galėjo pasirodyti ne aiškus.
Abejingai pažvelgė į sofą ir... klestelėjo ant jos. Nesvarbu. Jeigu jau pradėjo pokalbį... kodėl gi ne. Apsilaižė lūpas, nes šios buvo kiek sausos.
-   Yra kokių nors mokinių ir mokytojų santykių? Klausiu šiaip... kad jau mano sutuoktinis dabar šeštame kurse, - šyptelėjo, visgi nesusilaikė nepasakęs, kad yra vedęs.

[Zelig Reiher]

Kelias akimirkas jis tik įdėmiai tyrinėjo kito veidą, tarsi ieškodamas ar norėdamas sužinoti, ar tik vaikinas nesišaipo iš jo savo žodžiais.
-Pasirūpinsiu, kad mano mokiniai mokėtų apsisaugoti, - kiek kapodamas skiemenis pratarė po ilgos, per daug ilgos pauzės per kurią buvo girdėti tik ugnies traškėjimas ir negilus kvėpavimas. -Nors aš visados stengiuosi pasirūpinti jais pats. Maži vaikai tokie trapūs, manau, kad taip pat būdamas profesoriumi tai puikiai žinote, - Izaac šyptelėjo, parodydamas neįprastai aštrius dantis, ypač iltinius, kurie atrodė tarsi priklausą kokiam mėsaėdžiui plėšrūnui, o ne žmogiškam padarui.
-Nors gal ir nieko ir nežinote, - po dar kelių sekundžių vyriškis nepatenkintai suraukė antakius ir tarsi sulėtintai atsirėmė į atlošą, kilstėldamas puodelį ir pabaigdamas ten esantį gėrimą. -Ne itin etiška mokytojui bendrauti su mokiniu, o dar nepilnamečiu. Ir ne šiaip bendrauti, o dar ir būti susietais tokiais ryšiais, - caktelėjęs liežuviu jis papurtė galvą it nusivylęs tėvas, pamatęs savo sūnų grįžtantį iš išgertuvių it nusilakusiam šuniui. - Aš apie jus turėjau kitokią nuomonę, profesoriau Vauhelt.

[Armand Desrosiers]

Kreivai šyptelėjo, nejaugi turėjo atsisakytų amžinų įžadų dėl darbo? Tada verčiau jau būtų ėjęs dirbti į ministeriją... bet... turbūt profesorius bus supratęs klaidingai.
-   Susivedžiau su juo dar kai buvau mokinys, tad nemačiau tame didelės problemos, ir dabar nematau, nes po kelių metų jis jau bus pilnametis, - ištarė, jautėsi kiek keistai, kad naujiena apie neįprastas vaikinų vestuves neapskriejo mokyklos, juk tokie dalykai nėra įprasti...?
Pasijuto keistai, kai kažkas pareiškė, kad jau buvo susidaręs nuomonę apie jį nors neturėjo nė vieno pokalbio. Pakraipė galvą, nemanė, kad tos vestuvės buvo gadinančios reputacija, juk normalu būti vedusiam.
-   Jūs manęs nepažįstate, -atsiduso. – Kaip bebūtų kiti vaikai nenukentės dėl to fakto, juk jiems bus tik žaidimai galvoje, nebuvau girdėjęs šioje mokykloje nei vieno skandalo... nepalyginsi su kitomis, - tarstelėjo, išsiburdamas arbatos puodelį. Dramblio išburti nebandytų, nes paprasčiausiai  nepavyktų. Gurkštelėjo mėtų arbatos. – Su kokiais mokiniais turite problemų?

[Zelig Reiher]

-Jūs sakote, jūs žinote, - po dar vieno didelio tylos intarpo atsakė vyriškis ir kiek atsainokai pasuko galvą į priekį, sufokusuodamas žvilgsnį į ugnį. -Galiu pripažinti tik tai, kad nesu didelis tokių santykių žinovas, kaip bebūtų gaila, - atlošęs galvą, sukryžiavęs kojas ir sunėręs rankas ant pilvo Izaac, rodos, buvo tvirtai nusprendęs pabaigti pokalbį. Nebuvo itin šnekus ar netgi mėgstantis bedrauti iš prigimties, o dar kai šis... Na, ne visi žmonės turi puikiai sutarti, kartais tiesiog buvo lengviau atstumti kitus atgal, o ne bandyti bergždžiai susibendrauti. Toks gyvenimas. Tačiau kai kurie tiesiog norėjo kalbėtis; profesorius atsidūsėjęs pagalvojo, kad matyt tam vaikinukui kažko rimtai reikėjo arba jis tiesiog buvo kvailas.
-Man jokių problemų dar nekilo ir, manau, nekils, - kiek garsesniu balsu pratarė, primerkdamas akis ir pakėlė sujungtus pirštus, paremdamas juos prie lūpų, prieš tai alkūnes padėdamas ant ranktūrių. -Čia mokosi pakankamai geri vaikai, todėl jokios trinties negali būti, bent jau tokios, kuri galėtų mane rimtai suerzinti, - greitu judesiu jis nukreipė akis kitą ir pažvelgė pro akių kamputį, vos kilstelėdamas antakius į viršų. -O jūs turite problemų, kad jau teiraujatės? Kažkas negerai?

[Armand Desrosiers]

Jis bandė vesti pokalbį, bet visa tai... paprasčiausiai niekur nėjo. Kuo bandė pasiekti tokiais pašnekesiais? Tai buvo tuščios kalbos. Pats tokių kalbų nemėgo, na... bet jeigu ir ko nors išmoko per savo gyvenimą, tai kad bet kokia informacija gali būti sėkmingai panaudota, jeigu tik atsiras noro ir proto.
Neketino pradėti mokykloje nieko panašaus į skerdynes, kurias kažkada savojoje buvo sukėlęs jo mielasis pažįstamasis rožinplaukis. Abejojo ar sugebėtų sumalti įtikinama alibi, vis dėl to buvo vienas įtartiniausių žmonių Hogvartse, o Anglijoje nevyko jokie mirtinų organizacijų išpuoliai, apskritai nemanė, kad jos egzistuoja ar tai kad magiška mokykla ką nors bedomintų kaip taikinį.
-   Ne, - tarstelėjo. – Bandžiau vesti pokalbį su kolega ir tiek, - tiesmukai pratarė, nematė prasmės slėpti savo minčių. – Na, o kai bausmės?
Kalbėjimo praktika. Ar visada su nepažįstamaisiais taip sunkiai kalbėdavo? Na... Su jomis tiesiog persimesdavo tik keletu žodžiu ir toliau vėl tęsdavo ką pradėjęs. Seniau su mokiniais rasdavo temų, jos būdavo gan absurdiškos, bet su vyresniais žmonėmis... Hm. Lieka tik visiškai tuščios kalbos.