[Juzefas Levinsas]

- Viskas gerai, - linktelėjo Juzefas Alanui. - Kaip Dori ir sakė, pamirškime šitą nesusipratimą. O jūs žinojote, kad jeigu prasideda tokie pykčiai, vadinasi, kad žmonės yra vienas kitam artimi? Na, kad nevaidina nežinia ko vienas prieš kitą, bet yra savimi. Nebando nuslėpti savo minusų ir taip toliau. Taip sako žiobarų psichologai.
Mėlynakis taip pat atsisėdo ant pledo ir sukryžiavo kojas. Šiek tiek dairėsi, mat bijojo, kad jeigu ne erkė, tai koks nors kitas vabalas atsliūkins į burtininkų tvirtovę. O jeigu įlįs į sėdimąją? Apie tai pagalvojęs Levinsas šiek tiek pasimuistė. Reikėjo pasigaminti dar kokio nors eliksyro, mintyse pagalvojo. Kaip aš dabar miegosiu? O jei kokie nors vabalai įsibraus į palapinę? Įlįs į burną, nosį arba ausis?
- Būdavau nepertoliausiai tavo šeimos dvaro, - atsakė į klausimą plikis taip bandydamas nukreipti šalin įkyrias baimingas mintis. - Žaisdavau su vietiniais vaikais, tarp jų ir su Auriu. Teko ir lankytis Senklerių dvare. Mes su Auriu abu dirbome magiško transporto departamente. Tačiau darbe praktiškai nesimatydavome, dirbome skirtinguose skyriuose. O tavo tėvas, kuriame departamente jis dirba?
Juzefas nebuvo tikras, ar Rolandas dirbo Magijos Ministerijoje. Kiek atmintis bylojo, tai taip, tačiau detalių beplaukis nežinojo.
- Žiobarai nėra tokie jau kvaili, - sureagavo Juzefas į mergiotės žodžius. - Jie puikiai išsiverčia ir be magijos. Pavyzdžiui, man vienas žiobaras sutvarkė židinį, o dar jų dėka nusipirkau tokį vandens filtrą, kuris gerina vandens kokybę. Juk tu tuos vienuolika metų kažkaip išgyvenai žiobarų pasaulyje, ar ne? - lūpų kampučiai vos vos pakilo.
Levinsas įsipylė moliūgų sulčių. Kad tave kur goblinai, taip dabar norėčiau alaus, atsidusęs gurkštelėjo vaikiško gėrimo.

[Alanas Senkleris]

Viskas aprimo ir atrodė visai idiliškai. Alanas patogiai įsitaisė ant pledo su sulčių stikline rankoje. Žvilgsnis nejučia nukrypo į Dori. Ji gulėjo užsimerkusi ir atrodė užsisvajojusi bei rami. O Alanas galėjo ramiai ja gėrėtis žinodamas, kad dabar ji nepastebės, kaip jis į ją žvelgia. Bet visgi negalėjo ilgai taip sėdėti, juk čia pat buvo ir Juzefas. Taigi raudonplaukis pratęsė pokalbį su juo.
- Supratau. Mano tėvas dirba ministerijoje. Tarptautiniame burtininkų bendradarbiavimo departamente kartu su mama. Na, dabar ji ten kol kas nedirba. Bet tikriausiai greit grįš į darbą. - Mama nebedirbo po sesers mirties. Bet Alanas nesileido į smulkmenas.
- O jūs... Tu domiesi psichologija? - Paklausė, kai išgirdo jį kalbant apie žiobariškus psichologus.
Atrodo Juzefas daug išmanė apie žiobarišką gyvenimą. Kaip keista... Vandens filtrai. Kam magui reikia tokių daiktų? Svarstė, bet nieko nesakė. O tai, kad Dori į žiobarus ėmė žvelgti ne taip siaubingai jam išties patiko. Nes seniau jos požiūris atrodė tikrai perdėtai prastas.
Miške sėdėti buvo išties gera ir jauku. Oras kuo gražiausias, aplinkui čiulbėjo paukščiai. Kažkaip ir šiauštis prieš Juzefą jam nusibodo.

[Dori Mendel]

Dori vis dar ramiai gulėjo ant pledo ir mėgavosi gamta. Pramerkusi akis pastebėjo, kad Alanas į ją žiūrėjo ir tai jai patiko. Ji jam nusišypsojo, o paskui vėl užsimerkė. Raudonplaukis kartu su Juzefu kalbėjosi apie Magijos Ministeriją ir apie žiobarų psichologiją, tačiau Mendel neturėjo jokio noro įsiterpti.
Vėliau ji paleido Maksą palakstyti aplink kažkur giliai tikėdamasi, kad gal tas peliūkštis pabėgs. To pasakyti ji negalėjo niekam, nei gyvūnų mylėtojui Alanui, nei tos plikos žiurkės dovanotojui Juzefui. Tačiau peliūkštis tamsiaplaukę vis labiau erzino. Bet imti ir juo atsikratyti ranka nekilo. Tad mergaitė pasiryžo juo rūpintis, specialiai nenuskriausti.
Vėliau trijulė leido laiką smagiai ir nevykusios stovyklavimo pradžios kaip nebūta, tai tapo tarsi senas prisiminimas. Jie visi linksmai plepėjosi, žaidė sproginėjančiomis kortomis, o vėliau net mėtėsi kamuoliu. Dori pagalvojo, kad tokios smagios dienos tikriausiai apskritai dar nebuvo turėjusi. Maksas, beje, niekur nedingo. Ištikimai laiką leido žolėse aplink pledą, o paskui įsitaisė ant mergaitės kuprinės.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas linktelėjo Alanui. Daug kalbėtis apie darbą neturėjo noro, nes visur, kur pasisukdavo, tik ir virdavo kalbos apie Ministeriją.
- Na, negaliu sakyti, kad domiuosi, - gūžtelėjo pečiais atsakydamas Alanui į klausimą apie žiobarų psichologiją, - tačiau šį bei tą tenka sužinoti.
Ypač, kai esi psichas, pridūrė mintyse. Ir vis tenka pagulėti Skutelio ligoninės psichiatrijos skyriuje, galvoje užbaigė mintį. Kaži, ką šie vaikai darytų tai sužinoję? Išsigąstų, kad Juzefas gali būti nepatikimas, pavojingas, o gal net koks maniakas? Bandytų pabėgti? Dar po to, kai plikšius liepė Alanui nieko nesakyti savo tėvams, o Dori net išvis neturi pasakyti kam, kur ir su kuo iškeliavo. Šią akimirką Levinsas pasijuto dar labiau už šituos paauglius atsakingas.
- Domiuosi apie daug žiobariškų dalykų, - toliau tęsė kalbą. - Mėgstu paskaityti jų laikraščius ir panašiai. Man patinka ir žiobarų, ir burtininkių pasaulis, o šiuos pasaulius sujungus gaunasi visai neblogas gyvenimas, - mirktelėjo.
Toliau popietė praėjo smagiai ir sklandžiai ir galiausiai ėmė vakarėti. Juzefas užkūrė laužą ir susmeigė ant iešmų šašlykus.
- Čia, kaip sakiau, yra drakonienos šašlykas, - parodė į tamsesnę mėsą mėlynakis. - Dori kad ragaus, tai esu įsitikinęs, - nusijuokė. - Bet dėl tavęs nežinau, - pažiūrėjo į Alaną. - Todėl prigriebiau ir paprasčiausios vištienos, - parodė į šviesią mėsą. - Šitas beveik iškepęs, - atkišo iešmą vaikams, kad šie paimtų ir sumestų šašlykus į dubenį.

[Alanas Senkleris]

Kuo toliau, tuo labiau Alanui atrodė, kad veltui nusistatė prieš Juzefą. Galiausiai jis nutarė, kad Levinsas šiaip matyt koks magijos eksperimentatorius, Kad nenorėjo niekaip pakenkti Dori ar Levandai su savo siekėjais. O paskui jau apie viską galvoti nebuvo kada, mat jie ėmė žaisti kamuoliu. Buvo smagu ir jis nusilakstė kaip reikiant.
Vėliau jie pradėjo keptis mėsą.
- O Kodėl gi ne, aš  visai mielai paragausiu drakonienos. - Pasakė jis paimdamas iešmą su iškepusiais šašlykais ir sumesdamas juos į dubenį.
- Dori, tavo žiurkiukui reikia vandens. Turi dubenėlį ar dar ką? - Paklausė jis.
Po kurio laiko mėsai iškepus jie susiruošė valgyti. Maistas lauke Alanui visada atrodė skanesnis nei namie. Ir šiaip buvo alkanas kaip vilkas. Mat kaip reikiant šiandien nusidavė. Bet nenorėjo pradėti šluoti maisto. Šalia juk buvo Juzefas ir Alanui atrodė, kad prisikrauti pilną lėkštę mėsos būtų kažkaip nemandagu. Užuot taip padaręs jis pasakė Dori.
- Tu prisėsk, aš tau įdėsiu. - Namuose tėvas dažnai taip elgdavosi su mama. Jų namuose tų senų tradicijų dar vis buvo užsilikę. Pavyzdžiui, per kokias šventes tėvas asistuodavo mamai prie stalo. O dabar Alanui atrodė, kad taip parodyti dėmesį Dori būtų visai gražu.

[Dori Mendel]

Dori nustebo, kad Alanas ragaus drakonienos, bet, žinoma, tuo pačiu ir nudžiugo. Kaip toks gyvūnų mylėtojas tikriausiai pasibaisėtų kai kuriais patiekalais tame Kiauliasodžio restorane, į kurį Dori ir Levandą žiemą buvo nusivedęs Juzefas.
- Tiesa, Juzefai, o kaip dėl to lagamino Levandai? - prisiminė trylikmetė. - Ar gavai jį?
Žinoma, Alano meilė gyvūnams niekur nedingo. Jis pasakė, kad tai pelei reikia vandens.
- Eee... Turbūt Juzefas turi? Dubenėlį vandeniui? - viltingai pažiūrėjo į plikį.
Šašlykai jau buvo iškepę. Jie taip gardžiai kvepėjo. Kol Juzefas su Alanu tvarkėsi su mėsa, Dori papjaustė daržovių - agurkų, pomidorų, salotų. Ji jau norėjo pradėti krautis šašlykus, tačiau Alanas parodė didelį mandagumo gestą - pasakė Dori, kad ji prisėstų ir kad jis jai įdės maisto.
Pačią pirmą akimirką mergaitė šiek tiek pasimetė, bet tas pasimetimas buvo labai malonus. Tikriausiai dar niekas nėra buvęs toks mandagus ir paslaugus su Dori. Ji šiek tiek nuraudo ir droviai nusišypsojo, nors tai jos būdui ir nebuvo labai būdinga, ar ne?
- Gerai, ačiū, - vis dar šypsodama tarė ir atsisėdo.

[Juzefas Levinsas]

Netrukus visi šašlykai jau buvo dubenyje, o Levinsas sėdėjo ant pledo. Jau ėmė temti, tačiau nuo laužo šviesos miške buvo jauku. Bet vis tiek kažkoks šiurpas per sprandą perbėgo sušlamėjus medžiams.
- Tas Levandos lagaminas, žinok, tikra bėda. Tik, aišku, jai to nesakyk, - perspėjo. - Tokių nebepardavinėja, mat neapsimoka. Nieks neperka, nes per brangūs. Todėl gamina tik pagal užsakymą ir reikia ilgai laukti, nes sunku gauti medžiagų ir taip toliau... Žodžiu, aš jį užsakęs, bet kada bus, pasakyt negaliu. Dubenį Maksui? Kažkur yra, - ėmė raustis kuprinėje. - Aguamenti, - nutaikė burtų lazdelę į ką tik išimtą dubenėlį ir pripildė jį vandens.
Kai Juzefas padavė žiurkiukui dubenėlį su vandeniu, šis ėmė godžiai gaivintis. Tada plikšius padavė peliukui agurko bei duonos. Jis taip pat godžiai skanavo ir Levinsui kilo įtarimas, ar tikrai mergiotė atsakingai rūpinasi gyvūnėliu.
Netrukus Levinsas prisikrovė lėkštę maisto, ant jo prisispaudė galybę žiobariško pomidorų padažo ir ėmė valgyti stebėdamas Alano meilikavimą į Dori pusę. Ot šaunuolis vaikinukas, kimšdamas į burną maistą pamanė Juzefas. Žinos, kaip mergaites sužavėti. Ta jau visai susilydžius, sukikeno žiūrėdamas į nuraudusią Dori. Norėjosi kažką mestelti, bet susilaikė. Neatrodė, kad Alanui tokie juokeliai būtų prie širdies.

[Alanas Senkleris]

Ak, jis dievino šitą jos veido išraišką, kurią kartais tekdavo pastebėti. Kai skruostai šiek tiek nurausdavo, o lūpose pasirodydavo drovi šypsena.
Nusišypsojęs merginai įdėjo mėsos ir daržovių, į puodelį įpylė atsigerti ir nunešė jai.
- Ar tau reikia padažo? - Dar pasiteiravo.
Paskui įsidėjo maisto ir sau. Atsisėdo ir ėmė valgyti.
Dabar čia jam patiko. Jauku, ramu. Degė laužas ir didino tą jaukumo jausmą.
- Skanu, man patinka. - Pasakė paragavęs drakonienos.
Juzefas ir Dori kalbėjosi apie kažkokį lagaminą, o Alanas mėgavosi vasaros vakaru. Mėgo juos. Tokiomis akimirkomis atrodydavo, kad pasaulis kur kas taikesnis ir gražesnis. Jam patikdavo žvelgti į laužo liepsnas. Tada galėdavo įsivaizduoti ką nors įdomaus.
Galvoje pralėkė tik viena liūdnoka mintis. Apie Dori augintinį. Nelabai jis jai prie širdies. Pamanė Alanas. Jai tikrai reikėtų juo labiau rūpintis. Nejau nebūtų jo pašėrusi ir pagirdžiusi, jei nieko nebūčiau pasakęs?
Slinko vakaras. Jie toliau kalbėjosi ir juokėsi.

[Dori Mendel]

- Aha, gali įdėti, - nusišypsojo Alanui, kai šis paklausė, ar tamsiaplaukei reikia padažo.
Jie visi trys valgė ir buvo ramu ir gera. Žinoma, Juzefo čia galėjo ir nebūti, dabar, vakare, jis čia tik maišėsi, tačiau be plikio, deja, draugams nebūtų pavykę pastovyklauti. O tos žiurkės reikėjo išvis neimti, mintyse pagalvojo stebėdama, kaip Maksas kramsnoja duoną.
Juzefas dar kažką tauškė apie lagaminą, tačiau Mendel nelabai ir girdėjo, mat pavalgiusi tiesiog vėpsojo į Alaną. Vėliau trijulė dar pasikepė ir zefyrų ir Dori pagalvojo, kad būtų visai smagu, jei kažkas iš jų mokėtų groti gitara.
- Žinai, tau patinka menas, - pasakė ji Alanui. - Niekada negalvojai groti kokiu nors muzikos instrumentu? - paklausė. - Gaila, kad neturime gitaros. Būtų smagu pagroti prie laužo, ar ne? Bet galima dar kai ką nuveikti. Pavyzdžiui, pasakoti baisias istorijas, - trylikmetė sukikeno. - Kaip manote, ar šitame miške yra kokių nors baisių gyvių? Man viena klastuolė yra pasakojusi, kad yra tokie magiški padarai, kurie ateina ir tave suvalgo, kol tu miegi palapinėje.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas apsidžiaugė, kad Alanui patiko drakoniena. Kažkodėl norėjosi įsiteikti tam vaikiui. Levinsui buvo malonu jaustis mėgiamam. Tačiau toliau labai smagu nebuvo, mat jaunoji porelė visai pradėjo burkuotis. Beplaukis vartė akis nuo šitų paaugliukų romantikos. Ir, žinoma, pavydėjo jiems. Maksą pasiėmė pas save, nes nutuokė, jog Dori gali jį ir pamiršti. O čia juk miškas. Beveik naktis. Nesaugu.
- Auris moka groti gitara, - pasakė Juzefas ir šyptelėjo prisiminęs vieną iš naktų mieste. - Tai menininkų giminė, ar ne?
Mergiotei pradėjus kalbėti apie baisias istorijas ir padarus, kurie suvalgo žmogų palapinėje, Levinsą nukrėtė šiurpas. Ir tą akimirką jis tikrai kažką išgirdo.
- Lumos, - tarė vyrukas ir ėmė šviesti į medžius, tačiau nieko nesimatė.
Kaip aš miegosiu, mintyse ėmė galvoti plikšius. Kaip, dėl Merlino barzdos, aš dabar miegosiu toje palapinėje? Kaip tie vaikai miegos? O jeigu juos suvalgys ir mane pasodins į Azkabaną? Juzefas ėmė jaudintis, tačiau vis tik to neparodė.
- Nebijok, šneka vėjus, - tvirtu balsu pasakė. - Jei kas ir bus, tai nebent kokia lapė ar vilkas, bet nebijokit, juk apsaugojau stovyklavietę kerais.

[Alanas Senkleris]

Vakaras ėjosi tiesiog nuostabiai. Smagu buvo keptis zefyrus ir plepėti bei juoktis. Ir tikrai muzikos čia tik ir betrūko.
- Aha, Moka. Auris juk grojo grupėje, kai mokėsi. Paimdavo ir mane per atostogas, jei kur nors grodavo. Aišku, tai buvo visokios kavinės ar barai. Mama sakydavo, kad ne vieta ten mažam vaikui. Bet Auris vis tiek mane ten veždavosi. Būdavo smagu. Aš tai ne, aš ne muzikalus. - Ir dar staiga pridūrė. Gal norėjo pažiūrėti ką sakys Juzefas. Buvo įdomu ką ir kiek tasai žino apie jo pusbrolį. O dėl Dori juk buvo galima nesijaudinti. Ji ir taip žinojo tiek, kiek pats Alanas.
- Tik jis viską iškeitė į savo kitokius darbus. - Tik vienas sakinys, bet vis tiek pakankamai aišku, ką Senkleris turėjo galvoje.
- Man patinka baisios istorijos. - pasakė. - Ar žinot apie šešėlių žmones? Kurie klaidžioje po pasaulį ir miegant gali pasiglemžti sielą? Tada irgi tapsi vienu iš jų. - Ėmė pasakoti tyliu prislopintu balsu. Ir dar pastebėjo, kad kai Dori papasakojo savo istoriją Juzefas sunerimo. Nejau jam tikrai šiurpu? Norėjosi jį išgąsdinti ir truputį pasismaginti. Tik neturėjo supratimo kaip tai perduoti Dori.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas nusijuokė. Prisiminęs, kaip šėlo baruose su draugeliu nejučiom pagalvojo, kad Auris kurį nors vakarą kartu atsitempia vaiką. Nepanašu į jį, mintyse pagalvojo. Arba aš nepažįstu Aurio, arba jo pusbrolis apie jį per mažai žino, galvoje užbaigė mintį.
Po to atsitiko tai, kas Juzefą ir vėl privertė sunerimti. Alanas ėmė pasakoti apie kažkokius šešėlių žmones, kurie miegant pasiglemžia sielą. Plikis pagalvojo, kad jau dabar jam bus baisu miegoti ne tik palapinėje, bet ir namuose. Kaip jis išvis galėjo kada nors ramiai miegoti?! Galbūt yra kokie nors kerai ar kitokios apsaugos nuo tų šešėlių žmonių? Ir tada į beplaukio makaulę ėmė lįsti mintys apie vilkolakius ir vampyrus. Kurių pasaulyje tikrai buvo. Juk čia burtininkų miškas. O jeigu jie ateis? Jei pralauš apsaugas?
- Dėl Merlino, kaip vėlu! - šoktelėjo mėlynakis. - Gana baisių istorijų, paskui neužmigsit, - kilstelėjo antakį. Stengėsi atrodyti normaliai. - Metas miegoti.
Atsistojęs Levinsas supakavo visus daiktus ir užgesino laužą. Pašvietęs burtų lazdele į vaikus liepė jiems eit gult. Mikstūra nuo erkių apšlakstė visas tris palapines ir įlindo į saviškę. Atsigulė. Buvo suknistai baisu. Tylu ir tamsu. Šalta. Kieta. Ir atrodė, kad kažkas ropoja ant rankos, nors pašvietus lazdele ten nieko nebuvo.

[Dori Mendel]

Dori klausėsi Alano pasakojimo apie Aurį ir džiaugėsi, kad Alanas bent nemuzikuoja. Nors prie laužo muzika ir būtų tikusi, bet jeigu draugas prie visos savo gyvūnijos dar ir dainuotų arba kuo nors grotų, na, tai išvestų mergaitę iš kantrybės.
Kažkas sušlamėjo ir Juzefas ėmė šviesti burtų lazdele į tolį. Tai tik gyvūnai, mintyse nuramino save Dori, nors iš tiesų jai ir nebuvo baisu. Juk čia miškas, pilnas gamtos. O ji saugi. Su suaugusiu burtininku ir su Alanu. Ir taip, Juzefas apsaugojo vietą kerais.
Alanas taip pat ėmė pasakoti apie baisius padarus, kuriais gali tapti bet koks žmogus. Dori jau ėmė kuistis po savo makaulę bandydama prisiminti kokį nors dar gyvį, kuris tiktų kalbantis šia tema, tačiau Juzefas atsistojo ir pranešė, kad vakaras baigtas ir kad reikia eiti miegoti. Buvo apie pirmą valandą nakties. Dori ėmė vartyti akis, bet tuo pačiu jau jautėsi šiek tiek pavargusi, todėl neprieštaravo. Palinkėjusi Juzefui ir Alanui labos nakties ji atsigulė savo palapinėje.
Tačiau joje atsigulus pasidarė šiek tiek nejauku. Nors šalia buvo Maksas, tačiau peliukas saugumo pojūčio tikrai nedavė. Dabar jau ir tamsiaplaukė ėmė gaudyti garsus iš aplinkos. Susierzino, kad kiekvienas turės miegoti atskirose palapinėse.

[Alanas Senkleris]

Alanas įsijautė ir galėjo čia sėdėti kad ir iki pat ryto. Istorijų žinojo daug, ir šiaip patiko čia būti. Bet Juzefas paliepė eiti gulti. Per patį smagumą. Ir teko jam paklusti.
Vaikinas įlindo į savo palapinę. Buvo tamsu, todėl iš kuprinės išsitraukė žibintuvėlį su baterijomis ir jį įjungė. Miegoti nesinorėjo. Nors ir jautėsi pavargęs. Bet šis nuovargis buvo malonus. Ar Dori jau miega? galvojo. Toks nuostabus vakaras. Norėjosi dar kažką paveikti. Pavyzdžiui kalbėtis su Dori iki pat aušros. Todėl jis išvertė visus savo daiktus iš kuprinės ir paliko tokią betvarkę palapinėje. O į kuprinę įsimetė likusį buteliuką limonado, dar traškučių, dar vieną žaidimą iš magiškųjų šunybių krautuvės. O tada Alanas vėl išlindo iš palapinės. Taip ir nebuvo atsigulęs.
Vaikinukas tylomis nutykino per žolę ir priėjęs prie jos palapinės sušnabždėjo.
- Dori, čia aš. Ar tu miegi? Galiu užeiti? -

[Dori Mendel]

Ne, miegas Dori visiškai neėmė. O dar ir Maksas sumanė palakstyti po palapinę ir kiekvienas jo išleistas krepštelėjimas priversdavo mergaitę krūptelėti. Tamsiaplaukė vartėsi ir dūsavo, kol galiausiai atsisėdo. Jau turėjo mintį tiesiog imti ir laukti, kol prašvis. Buvo apie pusę dviejų, o šiuo metu švinta apie ketvirtą. Išlauks.
Tačiau po akimirkos ji išgirdo tylius žingsnius, kurie artėjo jos palapinės link. Mendel jau norėjo pradėti rėkti, tačiau išgirdo Alano balsą. Atsegusi palapinės užtrauktuką įleido draugą į vidų.
- Na ir išgąsdinai, - išplėtusi akis jam tarė. - Tačiau džiaugiuosi, kad atėjai, nes, na, nežinau, kažkaip nejauku, - nusijuokė. - Ką veiksim? - mintys ėmė suktis apie kokį nors žodžių žaidimą, o gal net tiesą ir drąsą.