0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 904
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #240 Prieš 2 savaites »
   Safyrinės akys susidūrė su švelniai mėlynomis akimis. Nuostabos pilnomis akimis. Kreivai šyptelėjo. Kitomis aplinkybėmis matyti tokį Luko veidą būtų buvę juokinga, tačiau dabar Luna tik spustelėjo petį.
   - Ta pati, - linktelėjo žengdama kelis žingsnius arčiau negyvo ponio kūno. - Ji nenusipelnė to... Nė vienas nenusipelnė tokios mirties... Bent jau mirė nesikankindama, - švelniai paglostė nedidelį keturkojo kaklą, o tuomet atsitiesė.
   Žengusi kelis žingsnius atatupsta, jog susilygintų su Luku, apsidairė. Jos gaujos nebebuvo nė kvapo, visi laukė netoli namo, kol ji guodė Hogvartso laikų pažįstamą. Šyptelėjo. Vis dar negalėjo patikėti, kad viskas taip pasisuko.
   - Ne. Nežinau, kas jie tokie ar kokiam klanui priklauso. Žinau tik tai, kad neapgalvojo, jog ši naktis jiems bus paskutinė. Įdomu, ar jis, - nukreipė žvilgsnį į tą pusę, kur nušliaužė leisgyvis vilkolakis. - išgyvens.
   Akies krašteliu stebėdama šalia stovintį tamsiaplaukį, giliai įkvėpė. Nežinojo, kaip derėtų paguosti, ar ką derėtų pasakyti. Ji nemokėjo guosti, o ir nemėgo.
   Rauktelėjo antakius pastebėjusi, kaip Dubajus išsitraukia lazdelę. Nesitikėjo, kad šis taip lengvai, nė neatsisveikinęs sudegins brangaus gyvūno palaikus. Galbūt taip geriau. Atsisveikinimai per daug sunkūs, per daug reikalaujantys emocijų, jausmų. Turbūt dėl to ji ir nemėgo atsisveikinimų. Vėliau tik blogiau būna.
   - Nori pasikalbėti? Iš manęs prasta klausytoja, bet, jei nori, pasistengsiu išklausyti, - gūžtelėjo pečiais.
   Toptelėjo, kad kol kas geriausia Luko nepalikti vieno. Bent kelias ateinančias valandas, jog šis visai nepalūžtų. Netgi pagalvojo, kad galėtų trumpam nusivesti Dubajų į namus, tačiau mintis būti apsuptam vilkolakių, jo neturėjo vilioti, tad liko stovėti, kaip stovėjusi.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 231
  • Lytis: Moteris
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #241 Prieš 2 savaites »
  Pelenai vienas po kito, pajudinti, švelnaus ryto vėjo, nusklendė tolyn į mišką. Kuo ilgiau jie sklendė, tuo Lukui darėsi liūdniau, nes vieninteliai prisiminimai, kurie išliko, buvo pelenų krūvelė, kuri po truputį mažėjo ir lyg vanduo karštą vasaros dieną, pradinginėjo tarp miško samanų. Visą šią situaciją buvo galima pavidinti mielai liūdnu momentu. Sidabrė nenorėjo jo palikti vieno, tačiau dėl šios priežasties paaukojo savo gyvenimą, o dar po kelių valandų buvo sudeginta. Nors tai ir buvo liūdna, tačiau tuo buvo galima ir šiek tiek pasidžiaugti, nes mirtis buvo greita ir lengva.
  Lunai paminėjus, kad jie nebuvo iš jo klano, vaikinas šiek tiek apsidžiaugė. Aišku buvo liūdna, kad žuvo nekalti žmonės ar laukiniai vilkolakiai, kurie nežinojo apie tokį dalyką kaip antivilkinis eliksyras. Kaip ten bebūtų, bet bent vienas iš jų dviejų tikrai numirė, vedamas savo vilkolakinių inkstinktų. Aišku tai nebuvo pilnai jo kaltė, kadangi nesuprato ką daro, bet eliksyro nenaudojimas prie šios nelaimingos lemties ir privedė.
  -Abejoju, -į Gardner pamąstymą atsakė vaikinas, stebėdamas nedidelę kraujo liniją, rodančią kur nuslinko narsuolis.
  Vėjas dar labiau pakilo nusinešdamas likusius pelenus, kurie dingo jau visam laikui. Galbūt dabar į kažkas valosi juos nuo veido, galvodamas, kad tai pakilusios žemės, o galbūt kažkas juos šluoja į lauką, nes šių vaikai prinešė žemių į vidų. Kaip ten bebūtų, bet sudeginti ir į pilką masę pavirtę audiniai, niekada nebus atskirti nuo paprastos ir varganos žemės.
  -Ne, nereikia. Grįšiu namo, šiek tiek pabūsiu, paliūdėsiu ir bus gerai. Ačiū už pagalbą, -šyptelėjo vilkolakei.
  Nežinodamas ką dabar turėtų daryti rudaplaukis dar šiek tiek pastoviniavo ir nusprendė keliauti bent iki miestelio, kur galėtų šiek tiek liūdnai pabūti ir nuraminęs savo sielą oru grįžti namo.
  -Iki, ačiū, kad nepalikai mirti. Skolingas dar vieną kartą, -šyptelėjo Lukas, jausdamas, kad po nakties įvykių nuotaika ėmė gerėti. -Galbūt kitą kartą nesusitiksim panašiomis aplinkybėmis.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s, kreiptis į Morisą (netransfigūravimo tikslais)
Parduodamos silkės už 1s, kreiptis į Morisą (netransfigūravimo tikslais) (VASAROS SEZONAS)
Vertinamos pamokų praktikos už 1g, kreiptis į mane

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 904
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #242 Prieš 2 savaites »
   Stebėti tokį vaizdą buvo graudu. Ne, ji, Luna Gardner, nesusigraudino. Nė trupučio, tačiau pripažino pati sau, jog stebėti, kaip vėjas išnešioja pelenus po visą žemę nepalikdamas jokio fizinio prisiminimo apie gyvą būtybę, iš tiesų buvo keistai graudu. Priminė Džesikos laidotuves, tik net ir dabar Luna spoksojo stiklinėmis akimis, sekė vėjo draikomus pelenus ir nepratarė nė vieno žodžio. Visus jausmus tąkart išgyveno viduje, nė kruopelytės emocijos neparodė savo veide, neparodė nė ilgesio, nė liūdesio, tik aplinkiniai suprato. Suprato geriau nei ji pati.
   Šįkart tamsiaplaukė buvo pasinėrusi į apmąstymus, jokių ypatingų jausmų neišgyveno, na, nebent keistą suvokimą, koks trapus yra gyvenimas ir kaip lengva viską užbaigti. Keista, niekuomet anksčiau apie tai nebuvo susimąsčiusi, o atėmė tiek daug gyvybių, leido vėjui išnešioti tiek daug palaikų liekanų.
   Kaip greitai visa tai suvokė, taip greitai visa tai nuvijo šalin ir giliai įkvėpė. Gyvenimas nestovi vietoje, reikia gyventi toliau, sugniaužti kardo rankeną, atsistoti ir kovoti toliau.
   Arba tu. Arba tave.
   - Kaip greitai peršokai prie kito lygio, - šyptelėjo tokia pat šypsenėle prisimindama gedulo etapus.
   Negalėjo pasigirti, kad juos visus žinojo iš eilės ir kiek jų yra, bet žinojo, kad tokie apskritai yra. Regis, Selena pasakojo. O gal Izabelė. O gal...
   - Galbūt... - nutęsė kiek ilgiau nei pati norėjo.
   Nulydėjo žvilgsniu nueinantį vaikiną, dingstantį miško tankmėje, nusinešantį gražiausius ką tik sudeginto gyvūno prisiminimus. Tuo viskas ir pasibaigė. Paprastai ir greitai.
   Kurį laiką dar stovėjo žvelgdama į tolį, tarsi laukdama kažin ko, o tuomet apsisukusi ant kulno, vėjas tespėjo švystelėti per plaukus, patraukė namų link.
   Kiek daug paslapčių šis miškas saugojo...
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sabrina Spellman

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 39
  • Kažkas nužudykite matematiką.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #243 Prieš 1 savaitę »
Naktis. Ir vėl šiek tiek prisigėrusi slampinėjo po mišką. Kadangi, vos galėjo įžiūrėti kur eina, trenkėsi į medį. A.... Ranką uždėjo ant galvos ir šiek tiek pravirko, nors net nebuvo aišku kodėl. Priėjusi prie kito medžio, atsigulė šalia jo ir ruošėsi čia miegoti. Buvo vos ne pilnatis, akys Sabrinai merkėsi, tereikėjo laukti kol kas nors ją pažadins. Katė atsigulė prie merginos kojyčių ir šitaip šildė kojas, nes jokio pledo ar antklodės nebuvo. Atsigulusi ant gana purvinų lapų, užmerkė akis ir pabandė užmigti. Deja, nepavyko. Vis girdėjosi kažkokie garsai, sklindantys iš krūmų. Nu jau vilkų tai čia gal nėra. Labai nekreipusi dėmesio, atmerkė akis, ir atsivertė savo dienoraštį, į kurį rašė jau nuo vienuolikos metų.
Citata
Mielas dienorašti, šiandien ir vėl prisigėriau. Išgėriau dvi taureles vyno kabinete ir jau nebegaliu atsistoti, dabar guliu miške, vos gyva, pasislėpiau už didelio lapo, kad manęs niekas nepamatytų, nežinau ką aš čia veikiu, bet jaučiu, kad mane kažkas stebi, būtų gerai jei stebėtų koks Nikas iš praeitos mokyklos, bet deja.. gerai einu miegoti, atsibodo.
Užvertus savo dienoraštį, įsidėjo jį į rankinuką, o pati užmigo.
Vitaminai.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 904
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #244 Prieš 5 dienas »
   Ūdrų Žabangų mišką drebino garsus vilkų staugimas. Šį it aidas pasivydavo ilčių kaukštelėjimas ar grėsmingas urzgesys, pranešantis visiems pašaliniams, jog pilnaties naktį verčiau likti saugiai namuose. Tik visiškas kvailys drįstų kelti koją į Ūdrų Žabangų mišką, žinodamas, kad gali būti užpultas vilkolakių. Be abejo, atmesti galimybės, kad savo jėgas išmėginti nusprendė ir drąsus burtininkas, taip pat nebuvo galima. Tačiau įprastai čia pasirodydavo kvailiai. Arba visiškai nieko nenutuokiantys apie naktinius padarus. Tuomet jie pasigailėdavo to.
   Pilnaties šviesa prasiskynė nedidelį takelį iki pilkakailės vilkės ir švelniai paglostė dešinę ausį. Pusmėnulio gaujos alfa sukarpė ausimis, grįžtelėjo per petį, o tada įsiklausė. Netoliese girdėjo tankiai plakant širdį. Kiek pritūpė akimis susirasdama medžioti besimokantį vilkiuką, o tuomet parodžiusi iltis pasileido grobio link. Mažasis gaujos narys padarė tą patį, bandė skuosti greičiau už alfą ir Lunos dėka jam tai sekėsi, tik Selena, puikiai išvengusi savo užpuoliko pasileido kita kryptimi ir nuskuodė palikdama šį stovėti vidury miško.
   - Bum, krenti negyvas, - sunkia letena prispaudė mažąjį vilkiuką ir šis, norėjo to ar ne, prigludo prie žemės.
   Lengvai, be abejo, nepasidavė, muistėsi ir kandžiojosi, tačiau stipri alfos letena ištrūkti neleido, galiausiai Selenai lėtai pririsnojus ir pasišaipius iš vilkiuko, mažasis pūkuotukas buvo paleistas. Pažemintas jo orumas privertė dėbtelėti abi vilkes, tačiau suvokęs, kad pats kaltas ir turi tobulinti savo įgūdžius, tik suinkštė.
   - Traukiam į namus, netrukus išauš, - mostelėjo galva pasisukdama namų link, tačiau tuomet švelnus vėjelis atnešė žmogaus kvapą.
   Kryptelėjusi galvą, jausdama, kaip vėjas šiaušia kailį, apsidairė. Tą patį padarė ir du likusieji vilkai, mažasis it narsus gynėjas atsistojo priešais dailiosios lyties atstoves. Žinoma, kad šiam nebuvo, ko bijoti. Vilkolakis neturi bijoti žmogaus. Šitai jau buvo įaugę pūkuotuko kraujyje. Veikė, kaip instinktas.
   - Koks narsuolis, - nosimi bakstelėjusi mažąjį, Selena grįžtelėjo į Luną.
   Ši ristele pasileido link tos vietos, iš kur sklido kvapas. Netruko suprasti, kad čia dvelkė ir dar kai kuo. Metalo skonis maloniai sukuteno vilkišką uoslę. Kraujuje pasruvęs žmogus. Iš tiesų puiki naktelė.
   Kai safyrinės akys įsmigo į prie medžio miegančią merginą, mišku nuaidėjo toks griausmingas urzgimas, jog ne tik pūkuotukas sudrebėjo, bet ir beta.
   - Ką ji, po velnių, čia veikia? - prisiartinusi žvilgtelėjo į baltaplaukę.
   Matyt, padauginusi alkoholio, arba nuvargusi, arba... Paprasčiausiai užmigo. Vidury Ūdrų Žabangų miško. Pilnaties metu.
   Labai protinga.
   Safyrinis žvilgsnis nuslydo į merginos ranką. Gležną, išblyškusią plaštaką bjaurojo vilko įkandimo žaizda.
   - Kažkas nusprendė ją pamokyti, - pabandė spėti šalia stovinti Selena.
   - Kaip reikiant pamokyti, - grėsmingai suurzgė, kaip tik tuo momentu, kai pilnatį ėmė keisti aušra.
   Pirmieji saulės spinduliai džiugiai pasveikino ką tik tikruosius pavidalus atgavusius vilkus. Dabar Luna nevaržoma vilkės pavidalo žengtelėjo vieną žingsnį ir su visa jėga kilstelėjo liekną baltaplaukės kūną sykiu papurtydama šią taip, kad žmogus ir iš komos būtų pabudęs.
   - Ką čia veiki? - sušnypštė į veidą.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sabrina Spellman

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 39
  • Kažkas nužudykite matematiką.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #245 Prieš 4 dienas »
Kol miegojo, vis girdėjosi kažkokie garsai, tačiau į tai, mergina pasistengė labai nekreipti dėmesio, o grįžti į savo nuostabų sapną kepyklėlėje. Sapnuodama visiškas nesąmones, pajuto kaip ją kažkas purto ir dar stovi šalia jos. Pramerkusi akis pamatė visai pažįstamą veidą.
- Aaaaa! Ką veikiu? Miegu. Turėjau daug darbo, ką tu čia veiki? Kaip monstras koks, jėzuliau, man tuoj bus infarktas. - Susigraudino Sabrina.
Stipriai supykusi, pasitrynė akis ir pamatė didžiulę, šlykščią žaizdą kuri buvo ant merginos rankos. Jau buvo pasiruošusi rimtam pasiteisinimui, kodėl ta nepažįstamoji žadina žmones. Visai nesveika.. Pabandžiusi labiau atsibusti, išsitraukė iš rankinės kavos, kad bent kiek labiau ją prižadintų. Prie nepažįstamosios stovėjo dar kažkas, bet tai jau Sabrinai nebuvo svarbu.
- Ką tu čia veiki, tokiame miške? Žudai? Jeigu nori žinoti, aš su savimi kartais nešiojuosi pistoletą, nuo brolio, kuris nori mane nužudyti, kad lengviau būtų apsiginti, traukis, jei nenori, kad paspausčiau tą miktuką, ir kas man šitaip įkando! Man... Man skauda. - Pagrasino profesorė.
Žinoma, ji tikrai nebūtų šovusi, juk ji nieko nepadarė, tačiau mėgdavo pagąsdinti žmones, kurie sugadindavo nuotaikas. Pistoletas išties gąsdindavo. Gal per žiauriai aš čia jau? Prisimenu kas buvo su ta Žana, kai pamatė ginklą.. bijau, kad tas pats nebūtų ir su šita, nes man galvą ir taip skauda.. Dar labiau pagrasindama, kaip kokia policininkė su pistoletu priėjo prie Lunos ir tos Selenos.
- Ramiai, rankas, tūpkite. - Nusijuokė garbanė.
Pasidėjusi tą žaisliuką atgal į rankinuką, šiurpiai nusišypsojo ir prisėdo prie to pačio medžio. Tada, prisiminė, jog turi knygą iš kažkur apie fantastines būtybes. Ją išsitraukė.
- Klausykite, kuo jus vardu? Man šiuo metu draugų trūkumas. Norite išgirsti istoriją apie vilkolakius? Tuos baisius, blogus padarus? Aš jų taip nekenčiu, ta prasme, jeigu galėčiau išnaikinčiau juos visus, tipo jie visiškai nėra naudingi pasaulyje. Va, šitoje knygoje net rašo kokie jie blogi padarai, kaip jie žudo ir panašiai, matote? Siaubingi jie. - Skaitė ir pasakojo Sabrina.
Nebuvo aišku ar ji buvo pernelyg girta ar kalbėjo visiškai rimtai, tačiau jautėsi puikiai, prie Lunos ir Selenos. Akimirka buvo puiki, o sėdėti miškelyje kai tamsu, buvo labai smagu, tik trūko laužo ir sausainukų. Buvusi varno nago mokinė uždainavo dainą.
- Oi kakalyn, kakalyn, kakalyn kamaja, ninuravic kamalyn, kamalyn kamaja. - Dainavo energingai ji.
Šiaip taip susipratusi, jog daro sau gėdą, nutilo ir laukė kol ir tos pradės kalbėti.
- Beje, aš Sabrina Spellman. - Pristatė.
Labai norėjosi kalbėti ir kalbėti, nors ir prieš tą nepažįstamąją buvo prisidariusi gėdos, tačiau šį kartą jautėsi prie jos kaip prie kokios sesers. Kaip čia smagu.. man labai, labai patinkaa, kiek daug energijos atsirado, nors prieš kokių dvidešimt minučių gulėjau beveik negyva.. įdomu, ar jos labai manęs neišsigando? Kai pradėjau dainuoti, kai šiek tiek pagrasinau, ai, manau jos suprato mano puikų humorą, viskas juk yra gerai, o gal reiktų tęsti skaitymą apie niekšus? Bet vargu ar joms tai aktualu, čia tik aš tokia vilkolakių ir vampyrų detektyve, ech, užsimaniau ir vėl padainuot, užsimaniau ir vėl išgert, nuo ko pradėt? Ai, gal nuo nieko. Vis dar padariusi ilgą pauzę, pabandė prašnektelti ir vėl, ji buvo per daug bendraujanti.
- O jus drovios? Jei taip, tai galite nesigėdyti, aš Sabrina, ta šauni ir nepakartojama, manęs bijoti nereikia, kad ir kaip gąsdinčiau savo stiliuku, nu, bet ne esmė, papasakokite ką nors man apie save, man labai smalsu sužinoti.
Laukusi atsakymo, pasišukavo susivėlusius plaukus. Visą tą laiką, rankos žaizda nesijautė stipriai, galbūt į tai stengėsi nereaguoti, tačiau prisiminusi, jog turi žaizdą ant rankos ir kai ją dar baisiai skaudėjo nužvelgė į Luną ir Seleną.
- Kas tai man padarė? Kas man įkando? Po galais, ar jus čia su šunimis atėjote? Aš negaliu atsiminti, aš miegojau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 dienas sukūrė Sabrina Spellman »
Vitaminai.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 904
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #246 Prieš 3 dienas »
   Kūną užplūdo pykčio banga. Safyrinės akys prisimerkė nuskenuodamos baltaplaukę merginą, o iš krūtinės pasigirdo tylus urzgesys. Kvailesnio pasiaiškinimo Luna gyvenime nebuvo girdėjusi.
   Buvo spėjusi susipažinti su neprognozuojamo elgesio mergina, kuri ne tik buvo naivi, kvaila ir neatsakinga, bet ir visiškai nesuprantanti, ką daro! Užmigti Ūdrų Žabangų miške per pilantį!
   - Na, žinoma, ir kaip aš anksčiau nepagalvojau! - šūktelėjo paleisdama Kiauliasodyje sutiktą personą iš savo gniaužtų, o tuomet ėmė purtyti galvą. - Užmigti miške pilname vilkolakių, iš tiesų, bet kas galėtų sumanyti šitaip pasielgti. Vidury pilnaties! - išspjovė dėbtelėdama į trumpaplaukę.
   Nuo mažens išugdytas atsakomybės jausmas ne tik už savo veiksmus, bet ir už gaujos, neleido suprasti, kaip kas nors galėtų atsibelsti į vilkolakių teritoriją ir kuo ramiausiai išmiegoti iki aušros. Maža to - nė nepajusti, kaip aštrūs it skustuvai vilko dantys sminga į odą. Luna negalėjo to suvokti. O ir nenorėjo.
   Tiesa, ji pati kartais pasielgdavo neatsakingai, bet tokie veiksmai liesdavo tik ją ar jai nesvarbius žmones. Niekuomet nieko nedarė, kas galėtų pakenkti jos šeimai ar gaujai. Šiuos saugojo labiau nei pati galėjo suvokti.
   Nusprendusi, kad baltaplaukė buvo arba girta, arba apsvaigusi nuo psichotropinių medžiagų, sutrikdžiusių normalią smegenų funkcionavimą, Pusmėnulio gaujos alfa giliai įkvėpė. Reikėjo susitvardyti nesmogus nepažįstamajai į veidą.
   Akimirką susimąstė, kodėl ji taip niršta dėl tokio nepažįstamosios poelgio. Merginai Lunai nebuvo nei gaujos, nei šeimos narė. Netgi ne draugė, tad tik mintyse liepusi šiai tvarkytis su prisivirta koše, mėlynakė pasisuko į betą ir jau ketino sukti namų link, kai gavo nustebti. Kausą pasiekė pavojų keliantis žodis. Akimirksniu atsisukusi į nepažįstamąją išvydo šaunamąjį ginklą. Safyrinės akys šovė į viršų, susirado švelniai melsvas akis, o lūpos kietai susičiaupė.
   Žengė vieną didelį žingsnį, staigiai atsirado prie merginos, o tuomet iš įniršio perkreiptu veidu nuginklavo šią ir prispaudusi prie artimiausio medžio sušnypštė:
   - Nedrįsk grasinti nei man, nei mano gaujai, - vėsus šaunamasis ginklas ilsėjosi Pusmnėulio gaujos delne. - Antraip mielai išmėginsiu jį, - pamojavo baltaplaukei priklausančiu ginklu, o tada atsitraukė.
   Nebuvo šaunamųjų ginklų žinovė, tačiau dėka kelių kartų, kai teko išmėginti šiuos, žinojo, kaip deramai reiktų elgtis. Bent jau su pistoletu. Su automatu, buvo tikra, irgi mokėtų.
   Pagaliau...
   Tamsiaplaukė jau žiojosi atsakyti, tačiau buvo nutraukta. Jai nė nespėjus mirktelėti mergina ir vėl ėmė šnekėti nė neketindama užsičiaupti, o apie žaizdą, regis, pamiršo. Taip paprastai ir lengvai, tarsi ji nieko nereikštų.
   Ji nesupranta... Na, žinoma.
   - Nuvesk Niką į namus, netrukus grįšiu, - davusi nurodymą Selenai, Luna pasisuko į baltaplaukę.
    Kiek padvejojusi, tarsi bandydama įsitikinti, ar alfa tikrai sugebės susitvarkyti, luktelėjo, o tada mostelėjusi galva mažajam gaujos nariui, patraukė namų link. Žinojo, kad ji susitvarkys ir iškarš nepažįstamajai kailį, tik nujautė, kad tai ilgokai užtruks.
   - Man nerūpi nei kuo tu vardu, nei tavo gyvenimas, bet dabar paklausyk, ką tau pasakysiu, - tebelaikydama merginos ginklą susirado švelniai melsvas akis, prikaustė šios žvilgsnį ir tęsė. - Šitas miškas priklauso vilkolakiams. Taip, tiems siaubūnams, kaip kad juos pavadinai tu. Beje, sveikinu, tu stovi prieš vilkolakę, - išdidžiai pranešė kilstelėdama galvą.
   Norėjo pamatyti tą pasišlykštėjimą, pasibjaurėjimą jos rase, o tada suduoti skaudžiausią smūgį. Tiesa sakant, ji mėgavosi vargšelės Sabrinos kančiomis.
   - Žinai, kas smagiausia? - plačiai nusišypsojo. - Tas įkandimas, - reikšminga, erzinanti pauzė. - Vilkolakio. Gaila, kad ne aš įkandau, - kryptelėjo galvą stebėdama merginos reakciją.
   Žvarbus vėjas plūstelėjo į veidą. Ilgi, juodi plaukai ėmė rangytis it gyvatės už nugaros, o kiek pablyškusi oda paraudo nuo vėjo. Skruostai nusidažė raudona spalva ir suvokdama tai, Luna susierzino dar labiau.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sabrina Spellman

  • Kerėjimo profesorė
  • *
  • 39
  • Kažkas nužudykite matematiką.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #247 Prieš 2 dienas »
Šokas. Dalykas kurį teko patirti beveik visiems pasaulio žmonėms. Šį dalyką pajautė ir Sabrina, net kelis kartus, šis kartas buvo toks, jog atrodė, kad širdis nustos plakti, o siela pereis kitur. Vis dar laukusi, pasiteisinimo, išgirdo baisų sakinį iš Lunos. Šitaip elgtis prieš suaugusią merginą buvo pernelyg negražu, prie polis vis veržėsi nuo tokių žinių.
- Padedi mano ginklą, ožka tu. - Atsikirto Sabrina.
Ši mergina gąsdino labiau nei brolis Ambrosas.
- Tu vilkolakė? Aš nesitikėjau, tu... tu kvailė! Dabar supratau kas man padarė šią žaizdą, kuri taip stipriai peršti, jūs... jūs siaubingi padarai, aš kažkada visus jus išžudysiu, patikėk, galiu būti, kad ir vilkolakių, vampyrų, medžiotoja. - Susigraudinusi šnekėjo ji.
Išgirdusi, dar vieną naujieną, širdis vos ne sprogo. Akys išsiplėtė kaip pas monstrą, o drebuliai kratė visą kūną.
- Aš esu vilkolakė. Tu... Tu padarei mane vilkolake, taip!? Ta žaizda... kuri  atsirado, aš turėjau nuojautą..
Sabrina apsiverkė. Ašaros riedėjo nuo skruostų, o vėjas juos tik labiau šaldė. Norėjosi nusižudyti, tikrai norėjosi, tačiau nesinorėjo palikti dukros kurią mylėjo labiausiai iš viso pasaulio, nenorėjo palikti sesers, pusseserės ir šios mokyklos, kurioje tiek pasiekė, būdama profesore.
- Žinai, mielai dabar nusižudyčiau, bet negaliu.
Supratusi, kad vis tiek tai merginai tikriausiai vis vien, nusisuko ir paėmusi lapą, pridengė savo žaizdą. Su ja net nesinorėjo ginčytis, ką ji padarė iš paprasto žmogaus, na, kitaip tariant paprastos raganaitės. Nebežinojusi ką daryti, atsistojo ir ne iš šio ne iš to apsižvalgė aplink mišką, ką galėjai žinoti gal iš kažkur atsiras dar kokia žudikė. Žaizda vis dar kraujavo, bet bent buvo jau mažesnė, nei buvo anksčiau.
- Aš... aš noriu žudyti, galbūt galėčiau pasinaudoti ta proga ir nužudyti tave? - Nusijuokė ji.
 Knygą metė į pačią Luną, o pati baisiai pradėjo nervintis.
- Ach, kada bus pilnatis? Man labai bloga, man labai, labai bloga, prašau, pasakyk, kad pilnatis ne šiandien, aš nenoriu virsti į jį, aš sužalosiu žmones!- Dramatizavo Spellman.
Kad nuramintų savo emocijas, pradėjo galvoti apie gerus dalykus, šeimą, dukrą, darbą ir panašiai. Tai padėjo nebegalvoti apie šią akimirką. Ką ji man padarė.. ar aš to klausiu? Ką ji man padarė? Sugadino mano gyvenimą, va ką ji padarė.
- Klausyk, tu privalai man atiduoti mano ginklą! Aš turiu tave nužudyti, privalau, jeigu ne, aš sužalosiu visus, ką sutiksiu.
Nervai ir nerimas vėl pradėjo kilti, taip, prasidėjo didingas Sabrinos prie polis. Prie poliai, būdavo pas merginą įvairiai, kartais norėdavosi padurti su irklu, o kartais gali būti aprėktam, sutraumuotam. Pasiėmusi, aštrų šakalį nuo medžio, dūrė į Lunos ranką. Ar ji kraujavo nebuvo aišku, į tai nepasižiūrėjo, pasižiūrėjo į saulę, kuristipriai matėsi. Tai padariusi, apsiverkė ir krito ant purvinos žemės. Atsivertė dienoraštį ir nežmonišku greičiu, prirašė kuo daugiau savo emocijų, tai, tai, davė jaunajai vilkolakei nusiraminti. Prirašiusi, greitai įsidėjo jį į rankinę ir atsiklaupusi prieš Luną, pradėjo gailėtis, žinoma, kad ne tikrai.
- Atleisk man, bet prašau, gražink ginklą, nežalok manęs, labai tavęs prašau, aš sergu, tas šakalys vis tiek buvo ne pernelyg aštrus, prašau, tu privalai manimi pasitikėti.
Dar labiau keldama dramą, vis žiūrėjo į saulę ir meldėsi mintyse, kad tik neatsitiktų tai, vilkolakio transformacija. Šito mažiausiai reikėjo, šioje puikioje dienoje. Jei šią naktį ir būtų pilnatis, būtų labai blogai.
 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 dieną sukūrė Sabrina Spellman »
Vitaminai.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *
  • 904
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #248 Prieš 1 dieną »
   Safyrinės akys stebėjo, kaip priešais stovinčios merginos veide keitėsi emocijos. Gana draugišką žvilgsnį pakeitė pasipiktinimas ir nuostaba. Akivaizdu, kad baltaplaukė nė nenutuokė, jog buvo užmigusi vidury Ūdrų Žabangų miško.
  Kaip apgailėtina...
  Beviltiškai papurtė galvą pasiruošusi paprasčiausiai apsisukti ant kulno ir traukti namų link. Nujautė, kad didžioji gaujos dalis jau bus išsiskirstę į savo namus. Geriausiu atveju bus likę Selena su Maiklu ir Džeiku. Na, galbūt dar keletas kitų gaujos narių. Įprastai visi traukdavo pavargę į namus. Visiems reikėjo poilsio.
   Pavartė akis. Viduje kilo nenumaldomas noras sugniaužti kumštį, užsimoti ir trenkti į tą isterijos apimtą veidelį. Sukaupusi visas jėgas ir susitvardžiusi tik perėmė pistoletą iš vienos rankos į kitą.
   - Ožka, kvailė... Koks platus žodynas, - apsimestinai nustebusi kilstelėjo antakius, o tada akivaizdžiai paniurusi dėbtelėjo į Sabriną. - Išžudysi? Tu visai kuoktelėjai? Tu nė nesugebi apsiginti, ką jau kalbėti, kad kitą sužalotum, - papurčiusi galvą pasisuko į miško išėjimo pusę.
   Norėjosi kuo greičiau ir kuo toliau dingti nuo baltaplaukės merginos, kol Pusmėnulio gaujos alfos nervų sistema neperkaito.
   - Ar tu išvis klausaisi? - giliai atsidususi atsigręžė į merginą. - Ne, ir dar kartą ne. Ne aš tau įkandau. Jei būtų mano valia, nenorėčiau matyti tavęs, kaip savo rasės dalies. Ar tai skamba įtikinamai? - dėbtelėjusi užvertė galvą į dangų tarsi tikėdamasi, kad šitai padės ir susivaldyti bus daug lengviau.
   - O! - šūktelėjo pažvelgdama į apačią. - Norėčiau tai ir pamatyti, ne tik išgirsti, - vyptelėjo provokuojančiai nužvelgdama savo pašnekovę.
   Mintis, kad tektų stebėti, kaip baltaplaukė nusižudo, nė kiek nejaudino. Tiesa sakant, turbūt Luna būtų praėjusi pro šią, kaip pro kokį nugaišusį kiškį. Nė nebūtų žvigltelėjusi.
   - Kaip greitai tavo norai keičiasi. Gal dar ir viskio pasiūlyti? - sarkastiškai išsiviepė galutinai pasiduodama ir imdama žingsniuoti namų link.
   Daugiau Luna nebeketino nė akimirkos gaišti stovėdama čia, šnekučiuodamasi su visiška pamišėle ir bandydama įrodyti tai, ko nė pati nesuprato. Atvirai kalbant, tamsiaplaukė nesuvokė, kodėl išvis prižadino Sabriną. Galėjo palikti šią ir toliau snausti, pačiai susigaudyti, kas nutiko, o tada klykti tuščiame miške kiek tik panorės.
   - Žudyk, - abejingai gūžtelėjo pečiais trumpam žvilgtelėdama į pistoletą savo rankose.
   Kaip tik tą akimirką teko itin greitai reaguoti. Staigiai pasisukusi į šoną per plauką išvengė puolimo. Menko, bet už pastangas buvo galima pagirti. Netikėdama, kad mergina iš tiesų puolė ją, klausiamai dėbtelėjo į ją. Užtaisė ginklą, o tada šovė.
   Ūdrų Žabangų miške nuaidėjo kurtinantis šūvis, sudrebinęs viską aplinkui. Kulka skrosdama orą įsmigo į žemę. Netoliese klupančios merginos. Kurį laiką tvyrojo tyla, Luna akylai stebėjo savo pašnekovę.
   - Tikrai? Privalau? Ir kodėl gi? Nes esi pamišusi ir kvaila? Puikūs argumentai. Ir ne, negražinsiu tau ginklo. Dar nusišausi, - vyptelėjo, o tada daugiau nebeketindama gaišti nė minutės su baltapūke patraukė namų link palikdama Sabriną vienui vieną vidury miško.
I am a wolf and I am stronger than fear.