[Luna Gardner]

   Pasiduok...
   Viskas galėjo pasisukti kitaip, jei tik magas būtų pasirinkęs lengvesnį būdą ir išvydęs vilkolakes paprasčiausiai nėręs pro medžių karaliją miško išėjimo lauk. Viskas galėjo pasisukti kitaip ir tuo atveju, jei abi vilkės šią miško dalį būtų aplenkusios. Matyt, buvo lemta.
   Abi vilkės suko ratus, lėtais, tačiau užtikrintais žingsniais. Iš pradžių kiek priartėdavo, tiesa sakant, priartėdavo pernelyg arti, būtų užtekę dar kelių žingsnių ir be vargo būtų galėjusios įsisegti juodaplaukiui į koją, o tuomet ir vėl atsitraukdavo.
   Kad ir kaip ji stengėsi, visas dėmesys atiteko Džesikai, tarsi nepažįstamasis būtų susiprotėjęs ir atspėjęs alfos strategiją. Ką gi, tuomet laikas ir vėl apsikeisti pozicijomis. Tyliai suurzgė, o tuomet krūptelėjo. Nė nebūtų pagalvojusi, kad Ūdrų Žabangų miške pasirodęs vaikinas ims svaidytis nedovanotinais kerais. Regis, Magijos Ministerijai pašlijus visi ėmė nepaisyti įstatymų ir laidytis visais juodojo sąrašo burtažodžiais.
   Baltu kailiu pasidabinusi vilkė krūptelėjo, o tuomet metėsi į kitą šoną. Kerų išvengė, kaip ir pirmuosius kelis kartus. Kol burtininkas visą dėmesį skyrė betai, alfa puolė. Priartėjo pakankamai arti, pritūpė ir atsispyrusi galinėmis kojomis šoko.
   Per vėlai...
   Mišką sudrebino antrasis nedovanotinų kerų burtažodis. Ji trenkėsi į vaikiną visu svoriu priversdama nugulti šį ant minkštų samanų ir paleisti savo burtų lazdelę. Pati lengvai nusileido ant visų keturių letenų. Atsigręžė.
   -Džesika?...
   Tylu. Per daug tylu. Baltakailė gulėjo nejudėdama. Vilkiška klausa nepagavo net tylaus, tik jai girdimo kvėpavimo. Širdies dūžių irgi nebebuvo.
   -Džesika...-beviltiškai pakvietė dar kartą. Nieko. Jokio atsakymo. Suurzgė, o galbūt suriaumojo, net medžiai, regis, suvirpėjo.
   Naktis atsitraukė, o kartu ir žvėries pavidalas. Dabar medžių tankumoje stovėjo tamsiaplaukė Pusmėnulio gaujos alfa ir nepažįstamasis burtininkas, nužudęs antrąją vilkolakę. Ką darė, negalvojo. Buvo vedama įniršio ir neapykantos. Veikė staigiai. Čiupo samanose skęsti pradėjusią žaliaakio lazdelę, o tuomet iš visų jėgų kilstelėjo vaikiną. Safyrinės akys liepsnojo. Atrodė, kad vien nuo žvilgsnio galėjai sudegti. Užsimojo kumščiu trenkdama iš visų jėgų vaikinui į veidą. Atleido gniaužtus leisdama šiam susmukti. Ranką skaudėjo. Velniškai skaudėjo. Akimirką sudvejojo ar kartais smūgio metu nesusilaužė rankos.
   -Nudėsiu tave...-sušnypštė pro sukąstus dantis.

[Edgar Jeffter]

Tik paleidus paskutiniuosius savo kerus, Edgar'as iš karto sukosi į tą pusę, kur turėjo būti pilkakailė. Ir taip, kol tamsiaplaukis svaidė kerus į vieną iš vilkolakių, kita tuo tarpu puolė jį. Vaikinas dar bandė trauktis į šoną, tačiau nesėkmingai. Jis vis tiek buvo nublokštas aštriadančio padaro. Ir taip stipriai nublokštas, kad net iš rankų paleido savo burtų lazdelę. Smūgis buvo stiprus, kurio Jeffter'iui reikėjo keletos akimirkų, jog susivoktų kas nutiko. Jis tas kelias akimirkas gavo. Galbūt dėl to, nes viena iš vilkolakių bandė susisiekti su savo drauge, o galbūt dėl to, nes vyko atvirtimas.
Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas po truputėlį ėmė stotis nuo žemės dairydamasis savos lazdelės. Ilgai netruko jos pastebėti. Ji buvo keli metrai priešais jį. Tik link jos suskubti nesuspėjo, nes vos tik pamatė savo lazdelę, išsyk išvydo ir tai, kaip ją pakelia kažkokia mergina. Pilnatis pasitraukė greitai susiprato burtininkas. Sparčiai priėjusi tamsiaplaukė, kupina vilkolakiškos galios, viena ranka pakėlė žaliaakį nuo žemės ir smogė jam. Vaikinui akyse aptemo vaizdas, o kai buvo paleistas pilnaties būtybės suglebo ant kelių. Praėjo keliasdešimt sekundžių, po kurių magas vėl po truputėlį galėjo susigaudyti kas čia ką tik į vyko ir aplamai vyksta. Jis išgirdo įniršusios merginos žodžius.
- Jūs, pabaisos, tik tai ir tesugebate..,- išspjovęs seilių, susimaišiusių su krauju, pareiškė Edgar'as. Jo tokie žodžiai nei kiek nestebino, jis buvo pratęs jau girdėti tai ir kažką panašaus iš antgamtinių būtybių. Dėl tokių žodžių vaikinui tik labiau kildavo pyktis. Ne išimtis buvo ir dabar.
Jeffter'is po truputėlį vėl ėmė stotis nuo žemės.

[Luna Gardner]

   Luna iš aukšto žvelgė į jai po kojomis susmukusį vyriškį. Smūgis, regis, buvo išties stiprus, mat, juodaplaukiui prireikė nemažai laiko atsigauti. Apgailėtina. Nedovanotinais kerai besisvaidęs vaikinas dabar klūpėjo priešais merginą, tarsi maldaudamas atleidimo. Tarsi...
   Sugniaužė kumščius taip stipriai, jog nagai susmigo į delnus. Skaudėjo, tiksliau turėjo skaudėti, tačiau mergina nieko nejautė. Skausmas, kurį jautė dėl betos mirties nė iš tolo nepriminė to, ką jautė nagams susmigus į delnus ar tai, ką jautė vaikinas po tokio smūgio.
   Troško smogti dar kartą, įmūryti magą į medį, nusukti sprandą ar priversti klykti iš skausmo, tačiau... Nieko nedarė. Paprasčiausiai stovėjo kobalto mėlynumo akimis žvelgdama į pamažu atsigaunantį juodaplaukį.
   -O tu?-kilstelėjo antakį vyptelėdama,-kas tu, kai ką tik atėmei iš mažametės motiną? Superherojus, gelbstintis pasaulį?-niekinamai atkirto. Dar kartą sugniaužė kumščius, norėjo užsimoti ir smogti dar kartą, tačiau šitai nieko nebebūtų pakeitę. Džesika nebegyva. Kankinti jį, kuris pats nesupranta, ką daro, beviltiška.
   Tyliai atsiduso žvilgtelėdama į rankoje laikomą burtų lazdelę, priklausančią priešais stovinčiam žaliaakiui. Staiga toptelėjo mintis, deja, per vėlai.
   -Jei jau laikai mus tokiomis pabaisomis... Galbūt derėjo tave taip pat paversti tokia?-žvilgtelėjo į vaikiną. Dabar žvilgsnis buvo tuščias ir keistai ramus.

[Edgar Jeffter]

Vaikinas šiaip ne taip atsistojo. Per antakius žvelgė į vilkolakę. Regis, pataikiau pamintijo jis išgirdęs priešais stovinčios juodaplaukės žodžius.
- Šneki tarsi turėtumėte jausmus..,- per sukastus dantis kalbėjo Edgar'as. Buvusiam Hogvartso moksleiviui atrodė, kad mergina, per pilnatį virstanti aštriadante vilke, bando manipuliuoti juo. Antgamtės veide net nebuvo įmanoma įžvelgti kokio nors nusivylimo ar liūdesio. Viskas ką matė tame nebevilkiškame veidelyje buvo pyktis ir nepasitenkinimas, kurį regėjo, kai sutiko šią ilgaplaukę dar vilkolakės pavidale.
- Tai tas pats kas naikinimas.. Bet juk tokia jūsų prigimtis..,- Jeffter'is pasakė tai, ką jam buvo pasakiusi sutiktoji vampyrė Godriko Dauboje.
Edgar'as nors ir suvokė, kad šios merginos kūne tūnanti būtybė yra fiziškai stipresnė už jį patį, jis jos nebijodamas žengė prie pat jos. Burtininkas piktai žvelgdamas į mėlynakę suėmė jai už rankos, kurioje buvo jo lazdelę ir kilstelėjo ją ties savo kitos rankos delnu.
- Gal malonėsi?- ragino ją atiduoti lazdelę. Taip pat svarstė, ką darytų atgavęs lazdelę. Viena iš galimybių buvo pratęsti kovą, kita - per merginą mėginti išsiaiškinti kur yra daugiau tokių kaip ji. O, kad čia kažkur gyveno ne tik dvi šįryt sutiktos vilkolakės išdavė pati ilgaplaukė, neseniai smogusi Edgar'ui.

[Luna Gardner]

   Pagaliau vaikinas pilnai atsistojo priešais tamsiaplaukę. Nebereikėjo niekinamai žvelgti iš aukšto. Nors šitai merginai patiko, ypač po to, ką šis padarė. Ir vis tiek... Nors matė ir žinojo, kad Džesika nužudyta, nebegyva guli minkštose miško pataluose, kvailai ir naiviai tikėjosi išgirsti jos balsą, juoką ar netgi priekaištavimą. Būtų atidavusi viską, kad tik vyresnioji vilkė tebebūtų gyva. Protas nesuvokė, o galbūt ir nenorėjo suvokti. Reikėjo laiko...
   Dar stipriau sukando dantis. Burtininkas rankose neturėjo jokio ginklo, vienintelis dabar buvo pas ją, Pusmėnulio gaujos alfą, tačiau vis tiek atrodė, kad karštas durklas būtų susmigęs į krūtinę. Norėjo klykti iš skausmo ir nevilties. Jai skaudėjo, nežmoniškai skaudėjo, tačiau ta viltis, kad visgi beta gyva...
   -Vienintelis, kuris neturi jausmų, esi tu,-spjaute išspjovė. Kurį laiką žvelgė į žalias akis. Laukė, tik pati nesuprato, ko tiksliai. Galbūt tikėjosi, kad vyriškosios lyties atstovas susiprotės ir ims gailėtis to, ką padarė??
   -Tu nieko nežinai apie mus...-vis dar tuo pačiu, įniršio ir neapykantos pilnu balsu, atkirto. Kaip ji troško dar kartą jam trenkti...
   Kobalto mėlynumo akys išsiplėtė iš nuostabos. Magas lyg niekur nieko žengė jos link ir suėmęs už riešo pareikalavo lazdelės.
   Tu turbūt net nesupranti su kuo prasidėjai...
   Įžūliai žvilgtelėjo į Džesikos žudiką, provokavo ir žaidė su juo, kaip vaikas su savo nauju žaisliuku. Vyptelėjo paerzindama, o tuomet staigiai trūktelėjo riešą išsilaisvindama iš vaikino gniaužtų.
   -Kodėl turėčiau?-įžūlus žvilgsnis ir keli žingsniai atbulomis, jog atstumas tarp jų padidėtų.

[Edgar Jeffter]

Kai mergina apie jausmus atšovė Edgar'ui beveik tą patį ką jis ką tik jai pasakė, tamsiaplaukis burtininkas į tai daugiau nieko neatsakė. Nesiruošė žaistis čia kartodamas, jog tai ji ar kiti antgamtai yra bejausmiai.
- Žinau pakankamai,- į kitą teiginį Jeffter'is jau teikėsi atsakyti. Į mišką ėmė plūsti vis daugiau šviesos, kurios bus vis daugiau ir daugiau, kol saulė nepakils virš miško.
Kaip ir buvo galima tikėtis, juodaplaukė neketino atiduoti lazdelės. Išsilaisvinusi savo ranką ji atsitraukė atokesniu atstumu nuo Edgar'o.
- Nes tai ne tavo daiktas..,- vis stebėdamas tas mėlynas akis piktai atsakė trumpaplaukis, - Todėl galėtum negaišti laiko ir greičiau ją gražinti..,- dar pridėjo Jeffter'is. Dabar jis pasiliko stovėti atokiau ir kol kas nežengė arčiau vilkolakės. Galvoje sukosi mintys apie tai, kaip turėtų susigrąžinti savo magiškąjį įrankį. Tik gaila, kad juodais plaukais dengiamoje galvoje tų minčių nebuvo labai daug. Gal čia ne kiek minčių buvo nedaug, bet pačių galimų variantų buvo mažai. Ir tie patys pranašumo teikė merginai, gebančiai per pilnatį virsti neįprastai atrodančiu vilku.

[Luna Gardner]

   -Nejaugi?-kilstelėjo antakį nužvelgdama vaikiną. Suklydęs nebūtum, ji vertino savo priešininką, akivaizdžiai, nieko neslėpdama, norėdama, kad šis pastebėtų. Nors juodaplaukis buvo vaikinas, tačiau mėlynakė - antgamtikė, vilkolakė, pasižyminti kur kas didesne jėga, tad net, jei šis sumanytų pulti ją, didelė tikimybė, kad didelės žalos nepadarytų. Juk tai ji visai neseniai jam trenkė taip stipriai, kad šis susmuko jai po kojomis.
   Pro tankias medžių šakas dabar skverbėsi nebe pilnaties šviesa, o pirmieji saulės spinduliai imdami šokčioti ant juodų merginos plaukų. Vos juntamai šildė saulei atsuktą nugarą. Regis, diena bus karšta.
   Safyrinės akys žybtelėjo. Jai puikiai sekėsi sukelti neigiamas emocijas priešais stovinčiam vaikinui. Revanšas.
   Atstumas tarp jų išliko nepakitęs. Šįkart žaliaakis nesiartino merginos link, išlaikė pagarbų atstumą. Tikėjosi susilaukti antro smūgio?
   -O jei ne?-ėmė provokuoti juodaplaukį. Tiesa sakant, buvo itin įdomu pamatyti, ko šis griebsis prieš tą, kuri neseniai buvo vilkės pavidalu ir neteko savo betos, degė iš įniršio ir noro nudėti priešais stovintį vaikiną. Nujausdama, kad vaikinas gali imtis bet kokių priemonių, pasiruošė netikėtam ir staigiam puolimui. Stengėsi, nors buvo gana sunku, nuspėti jo tolimesnius veiksmus.

[Edgar Jeffter]

Dabar jau tamsiaplaukis nieko nebeatsakė ir į merginos "nejaugi?". Tiesą sakant jis net nežinojo ką turėtų atsakyti, o ir šiaip koks skirtumas ką ir kiek jis žino apie antgamtines būtybes. To kiek jis apie jas žinojo, jam pilnai užteko.
Žalios akys trumpam nustojo žiūrėjusios į mėlynąsias. Greitai Edgar'as nužvelgė aplinką, tikėdamasis pamatyti kažką, kas galbūt galėtų jam pagelbėti susigrąžinti savo burtų lazdelę. Deja, nieko kas galėtų pasitarnauti nematė. Trumpam buvo užkliuvęs žvilgsnis už toliau esančio medžio, kurį pats išvertė. Su tuo medžiu, pasirėmusiu į kitus medžius, vaikino galvoje prabėgo mintis, kad jo užvertimas ant vilkolakės stipriai jam pagelbėtų. Bet ta mintis tik prabėgo, nes čia kažin ar poros vilkolakių jėgos užtektų tą medį deramai nuversti ant žemės. Be to, dar reiktų, jog ir juodaplaukė stovėtų tam tikroje vietoje.
- O kaip tu galvoji?- perklausė mėlynakės burtininkas, mūvintis juodą pirštinę ant dešiniosios savo rankos. Jis nujautė, jog mergina kuo puikiausiai žino, kad jis mėgins susigrąžinti savo lazdelę, jei ji nesiteiks jam jos atiduoti. Tik nesuprato, ko ji žaidžiasi klausinėdama "O kodėl? O kas tada?" užuot ėmusi ir pasakiusi, kad nė neketina atiduoti magiškojo įrankio. Edgar'as žengtelėjo porą žingsnių arčiau ilgaplaukės.

[Luna Gardner]

   Atitrauktas žvilgsnis ir nukreiptas šalin pro mėlynas merginos akis neprasprūdo. Regis, tamsiaplaukis ėmė dairytis ieškodamas to, kas galėtų padėti nurungti anglę nesąžiningoje kovoje, mat, dabar Luna turėjo ne tik pranašumą dėl antgamtinių galių, tačiau ir dėl mago atimtos lazdelės, o šis akivaizdžiai arba nebuvo mokytas kautis, arba nedrįso kovoti su mergina. Ką gi, situacija taip tampa tik dar labiau palengvinta.
   Šyptelėjo nužvelgdama vis dar nuo jos žvilgsnį nusukusį vaikiną. Regis, jis visai nesuprato, kad juodaplaukė su juo žaidžia ir šį tik erzindama. Vyptelėjo pagaliau ir vėl sulaukusi Godriko Daubos gyventojo dėmesio. Akimirką kūną persmelkė jausmas, kad beta netrukus prieis prie jos ir mestelėjusi keletą žodžių lieps šį paleisti keliauti savais keliais. Visgi juk ji, baltakailė vilkė buvo ta, kuri nuspręsdavo pasigailėti savo aukos.
   Išliko rami ir kantri, net ir tuomet, kai vaikinas ir vėl sumažino atstumą tarp jų. Nudelbė žvilgsnį į žemę tarsi svarstydama. Akylai stebėjo vyriškosios lyties atstovą, o tuomet dar kartą puolė netikėtai.
   Staigiu judesiu parklupdė tamsiaplaukį ant žemės užlauždama rankas už nugaros, o kelį įremdama į nugarą. Palenkė kiek arčiau žemės, jog šis pajustų, kad pilnai priklauso nuo jos ir jei tik ji sumanys paleisti, jis kris veidu į žemę.
   -Juk sakiau...-Pasilenkė prie pat vaikino ausies, tyliai, tačiau grėsmingai sušnabždėdama,-savo lazdelės negausi... Nudėjai ne tą vilkę...-šiltą orą iškvėpė į puolimo metu gobtuvo atidengtą nesaugomą kaklo odą. Neabejojo, kad šįkart savo priešininką suerzins ne juokais.

[Edgar Jeffter]

Edgar'ui žengtelėjus arčiau merginos, šioji nudelbė žvilgsnį. Netrukus ji ėmė sparčiai judėti juodaplaukio link. Vėl trenksi? mintyse paklausęs savęs burtininkas pasiruošė dar viena smūgiui, tačiau jo nesulaukė. Vilkolakė šį kartą nusprendė užlaužti magui rankas. Jeffter'is tam visiškai nesipriešino. Kol kas nematė reikalo. Viskam reikėjo sulaukti tinkamo momento, nes veikimas neapdairiai tik atitolintų galimybes susigrąžinti savo burtų lazdelę.
Kai Edgar'as buvo parklupdytas ir prieš savo akis matė žemę, o nebe ilgaplaukę merginą, pastaroji netrukus pasilenkė prie jo ausies ir sušnabždėdama pareiškė, kad ji nesiruošia grąžinti magiškojo įrankio, kuris jam priklauso. Mėlynakei iškvėpus orą, kuris perbėgo tamsiaplaukio kaklą, leido Jeffter'iui pamanyti, jog galbūt vilkolakė sugalvojo įkąsti jam į kaklą būdama žmogaus būsenoje. Visgi, rodos, ji norėjo suerzinti žaliaakį. Deja, nesėkmingai. Edgar'o veidą papuošė gana plati šypsena.
- Sakai, jog ne tą?- pasuko kiek galėdamas galvą į šoną, jog bent kiek galėtų matyti šalia esantį mėlynakės merginos, per pilnatį virstančios vilke, veidą, - Minėjai, kad jūsų yra daugiau.. Tad nuvesk mane ten, kur galėčiau pasirinkti tinkamą..,- ir vėl nežymiai šyptelėjo. Kažin kuris čia kurį iš tiesų erzino labiau.

[Luna Gardner]

   Ji klydo. Toks veiksmas tamsiaplaukio nė kiek nesuerzino, priešingai, regis, šiam patiko, mat, veidą akimirksniu papuošė plati šypsena.
   Kiek prisimerkusi kryptelėjo galvą. Juodi, ilgi plaukai paslėpė vieną merginos veido pusę. Laimei, ne tą, į kurią pakreipęs galvą žvelgė magas, tad Luna nieko netrukdoma galėjo stebėti žalias akis, rūščiai žvelgiančias į ją.
   Pastebėjusi, kaip vaikino akys keistai žybteli po to, kai ji taip arti pasilenkė jo kaklo, šyptelėjo. Panašu, kad tamsiaplaukis manė, jog netrukus sulauks ne smūgio, o įkandimo. Vyptelėjo praverdama rausvas lūpas ir pasilenkdama dar arčiau apsiausto dengiamos personos. Tetrūko vos kelių centimetrų, kad žmogiški dantys sumigtų į odą, o vaikino gyvenimas būtų... Šiuo atveju - sugadintas.
   Būtum sudraskytas greičiau nei spėtum mirktelėti.
   Lėtai iškvėpė orą kelis kartus tankiai sumirksėdama.
   -Tikrai nori tokios greitos mirties?-dabar ji plačiai nusišypsojo,-o galbūt visgi norėtum prisijungti prie mūsų?-kilstelėjo antakius žvilgtelėdama į vaikiną dar labiau sumažindama atstumą tarp savo lūpų ir animago odos. Plačiau prasižiojo tarsi iš tiesų ketindama įkąsti, o tuomet staigiai atsitraukė paleisdama tamsiaplaukį kristi. Sukikeno plačiai nusišypsodama, o tuomet viskas pasikeitė. Ji atsigręžė į baltakailę vilkę, be gyvybės ženklų gulinčią ant samanų. Lėtais žingsniais prisiartino prie šios, rankoje tebelaikydama mago burtų lazdelę. Atsargiai paėmė kūną ant rankų. Pirštai akimirksniu paskendo minkštame kailyje. Užsimerkė jausdama, kaip įniršis ir vėl sukyla.
   To būtų norėjusi Džesika...
   Į už nugaros esantį burtininką nė negrįžtelėjo, ėmė žingsniuoti į priešingą pusę ir tik pakankamai nutolusi, atsigręžė.
   -Ak, vos ne užmiršau,-vyptelėjo paleisdama burtų lazdelę kristi ant žemės.

[Edgar Jeffter]

Mergina tik kalbėjo pateikdama nepriimtinus pasiūlymus Edgar'ui. Bet ji tik kalbėjo. Nepanašu, kad ketino kažką realiai įgyvendinti. Tikriausiai ji bijojo. Aišku, mago, kurį laikė parklupdžiusi, jai dabar nebuvo ko bijoti. Visi koziriai buvo josios rankose. Jeffter'is galvojo, jog ji turbūt mano, kad yra daugiau tokių antgamtinių būtybių medžiotojų, kurie suplūstų, jei ji nepaleistų jo. O būtent tai ir galėjo ją gąsdinti.
Paliestas vaikinas parkrito ant žemės. Krisdamas dar spėjo mestelti rankas į priekį, jog veidu nesiplotų į miško žemę. Skaudžiau buvo tik delnams, kurie susilietė su ant žemė gulėjusiomis šakelėmis, nulužusiomis nuo medžių. Savaime suprantama juodaplaukis ne itin labai pajuto skausmą su savo dešinioju delnu, nes slėpėsi po pirštine. Atsistūmęs nuo žemės Edgar'as padaužė vieną į kitą savo delnus, nupurtydamas nuo jų aplipusias žemes ir šapus. Taip pat apsivalė ir savo apsiaustą, o tada pažvelgė į juodaplaukę, kuri kažkur traukė atsukusi jam nugarą. Ji buvo nešina ir nukautos vilkolakės. Apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas ėmė eiti mėlynakei iš paskos. Kitaip ir negalėjo būti juk ji turėjo lazdelę. Nors Jeffter'is kažin ar elgtųsi kitaip, jei ir turėtų savo burtų lazdelę. O pastaroji nejučia buvo numesta ant žemės antgamtės, kuri dar prieš tai kažką atsisukusi pasakė, tik to ką ji pasakė Edgar'as negirdėjo. Ar mergina taip pasitikėjo savo jėgomis, ar turėjo kažkokį planą, kad taip lengvai atidavė lazdelę ir toliau neskubėdama žingsniavo miško. Žaliaakis galėjo ją pulti, bet to nedarė, nes ji greičiausiai ėjo link namų, kur galėjo būti daugiau tokių kaip ji. Todėl tamsiaplaukis magas tiesiog nusekė ją.

[Luna Gardner]

   Kryptelėjo galvą išgirdusi už nugaros žingsnius. Tyliai keiktelėjo. Regis, palikusi savo priešininką sąmoningą ir galintį pajudėti, padarė klaidą. Turbūt derėjo sulaužyti šiam koją arba paliekant jį gulėti miške dar ir gerokai užvožti, jog netektų sąmonės.
   Giliai atsiduso žvilgtelėdama į negyvą vilkės snkį. Užmerktos akys... Atrodė, kad ši paprasčiausiai miega. Deja, tik atrodė. Vilkiška klausa nepagavo nė menkiausio įrodymo, kad Džesika kvėpuoja ir vis dar tebėra gyva. Būtų atidavusi viską, jog dabar ją baltakailė neštų negyvą. Jos reikėjo tiek Rajanui, tiek Marlenai, o gauja kaip nors be alfos išgyvens.
   Stabtelėjo suerzindama savo naujo persekiotojo. Troško, jog kardai stebuklingu būdu būtų atsidūrę šalimais ir ši nieko netrukdoma perėžtų vaikinui gerklę.
   Palikau tave gyvą, o tu...
   -Tu kvailesnis nei maniau...-sušnabždėjo atsargiai, jog nepaleistų kritusios vilkės kūno, suimdama savo grandinėlę ir trūktelėdama šią nuo kaklo. Pasigirdo tylus, sunkiai girdimas trakštelėjimas, pranešantis, jog papuošalas, ką tik nutrūko. Kiek liūdnokai vyptelėjo, o tuomet pasinaudodama nešykle dingo iš Ūdrų Žabangų miško kartu su Džesika, palikdama tamsiaplaukį stypsoti čia vienui vieną.

[Edgar Jeffter]

Ilgai sekti vilkolakės Edgar'ui neteko. Ji iš miško dingo labai greitai. Tai va kodėl ji buvo tokia rami susipratęs tamsiaplaukis greitai padarė išvadą, jog mergina moka keliauti oru arba turi nešyklę. Ir šiuo atveju jis norėdamas išlošti daugiau liko be nieko. Na, gerai, su vienu antgamtu, tačiau galimai galėjo turėti ir antrą, jei nebūtų bandęs jos sekti iki jos namų.
Vaikinas apsidairė. Nieko neįprasto nematė, todėl užsidėjo apsiausto gaubtą ir pasuko atgal, ta kryptimi kuria keliavo, kai sutiko vilkolakes. Keliasdešimt minučių ir juodaplaukis jau buvo netoli miško pakraščio. Kadangi buvo vidurdienis, o juodaplaukis nenorėjo kažkam iš miestelėnų kristi į akis, jis susirado patogesnią vietą ir prisėdo prie vieno iš miško medžių. Žaliaakis pusiau snūduriuodamas prasėdėjo iki tol, kol ėmė temti, o tada vėl pakilo ir išėjęs iš miško patraukė į Godriko Daubą. Kitur eiti nebebuvo nei noro nei jėgų, kurias atėmė kova su vilkolakėmis bei para, kurią praleido beveik be miego.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Jauni vilkiūkščiai dūko. Į šalis dribo sniego pusnys, jų kailiai mirguliavo tarp sidabrinių, plikų medžių šakų. Vauksėjimas vos ne aidėjo visame miške. Kokie ten jauni...Vos ne pusę veršio svėrė.
Kreminės spalvos vilkė Leila ir antra balsvai pilkšva Liva, nors kadaise priklausė dviems skirtingiems klanams, šią pilnatį atrodė, jog nuo pat gimimo buvo draugės. Dabar jos dūko, rungtyniavo tarpusavyje, žiūrėjo kuri bus stipresnė ir gudresnė. Nuo jų grumtynių visas sniegas ir vos ne sušalusi žiemos žemė buvo išarta. Staiga, dvi jaunos vilkolakės šoko ant kojų, vos šias kauksmu pakvietė kitas, vyresnis vilkolakis. Leila ir Liva tučtuojau nulėkė kauksmo link. Šokinėdamos pro išvartas, nulinkusių medžių, krūmų šakas, šios greitai nuskuodė link kitos miško proskynos. Baltas vilkas jas pasitiko ir tyliai, piktai urgztelėjo ant šių, įšiepdamas iltis.
-Žinot, kad toli negalit nuklysti! Jei ne medžiotojai, tai atsiskyrę vilkolakiai jus nudės,- pyko šis.
Leila ir Liva nieko neatsakė, tik nuleido galvas. Jos suprato, daugiau taip nesielgs. Skubiai pasitraukė nuo baltojo, tik nepajuto į jas įsmegto pilko žvilgsnio.
Juodas vilkas jas ramiai stebėjo, gulėdamas prie vieno medžio. Kitą sekundę, šis nukreipė žvilgsnį kitur. Šioje proskynoje būriavosi kokie penki vilkolakiai, kiti – patruliavo po mišką, ieškodami kokių nors kvapų, identifikuojančių kas vyko per pastarąsias dienas ir pilnatis. Juodajam buvo pranešta, jog vienoje miško dalyje užuodė Pusmėnulio gaujos kvapą ir vieno žmogaus, turbūt, medžiotojo. Pranešusysis nežinojo Lunos ir jos betos kvapų, tad juodasis taip ir nesužinojo, jog jo priešininkė lankėsi Ūdrų Žabangų miške.
Jei reiktų atpasakoti kas įvyko per praėjusius mėnesius ir metus, Igoris nežinotų nuo ko pradėtų. Daimonui, jo antrai betai, nudėjus svarbų Medžiotoją, Medžiotojų organizacijoje įsivyravo suirutė. Galiausiai po kelių susidūrimų su Lorijanų klanu, buvo pasiektas susitarimas - Medžiotojai atsitrauks nuo šių, paliks ramybėje Igorį ir Emilijaną. Vieno priešininko buvo galiausiai atsikratyta. Su Senatu, visų Lorijanų nuostabai, buvo lengviau susidoroti. Po netikėto Azkabano užpuolimo, Senatas atsitraukė iš Jungtinės Karalystės, o kiti JAV klanai, sudarę Senatą, pradėjo peštis tarpusavyje. Kaip pradėjo sklisti gandai, Senatas iširo, nesusitaręs kaip toliau elgtis. Praradę naująjį sąjungininką, Senatas liko vienas ir jau ne be toks stiprus kaip kadaise. Igoris galėjo džiaugtis dėl tokios baigties. Viskas – niekas neketins jo ir Emi nudėti. Deja, su džiaugsmu ir ramybe atėjo ir atsakomybė. Vos tik sparčiai pasveikęs, Igoris sužinojo senas naujienas. Miša žuvo, Emousų klano trupinėliai bando prisišlieti prie Lorijanų klano, o pats Igorio gimtasis klanas vos kvėpuoja. Kaip vyriausias tiesioginis Myšos anūkas, turi užimti alfos vietą, rasti naują vietą klanui įsikurti. Visi klano vilkolakiai žinojo – niekas negrįš į JAV.
Igoris padėjo galvą ant leteno ir sunkiai atsiduso. Šilti garai išsprūdo iš jo narsų. Be jokių sunkumų tapo alfa - niekas neketino kovoti už šią poziciją. Sesuo tapo pirmąja beta, tačiau sužinojęs, jog ši per pilnatis pasirinko dirbti lobių atkeikėja ir retai būti Jungtinėje Karalystėje, Daimoną, savo pusbrolį, pasirinko kaip antrąją betą. Kiti vyresnieji Lorijanai ir likę Emousai ir išnykusio Teutų klano Eritrėja tapo vyresniosiomis gamomis, o jau paūgėję kritusių tėvų vaikai – jaunesniosiomis gamomis. Taip susikūrė naujasis Lorijanų-Emousų klanas, turintis tik penkiolika vilkolakių. Jei reiktų stoti prieš gaują, Igoris žinojo, jie -  neišgyvens, todėl atsargiai rinkosi jo klano medžiojimo teritoriją (ką ir likę aštuoni vilkolakiai dabar darė – žvalgėsi iki kiek gali plėsti teritoriją). Vylėsi, jog Pusmėlio gaujos alfa Luna Gardner bus daug išmintingesnė ir brandesnė – nepuls mažesnės už jos gaują klaną. Taip pat tikėjosi, jog pavyks ramiai sugyventi su kitais klanais, gaujomis, reziduojančiomis šiame Ūdrų Žabangų miške...Kaip ir su vienišiais.