0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #135 Prieš 5 metus »
   Sorenas žvilgtelėjo į pašnekovės veidą, rodos, puikiai slepiantį nuobodulį ir panieką perdėtą išmintį skleidžiančiam vampyrui. Mažai kas ir žinojo, kiek iš tiesų metų turėjo tik vienas iš keturių dabar pasaulyje išlikusių von Sjuardų giminės atstovų. Šis vyras netgi nebuvo vyriausias savo išlikusioje giminėje, tiesą sakant, jis buvo vienas iš jaunesniųjų.
   - Galbūt, - palingavo galva į šonus auksaakis. - Ir ne tik žmonės, - pridūrė, padėdamas tuščią savo puodelį ant žemės.
   Gęstančiame lauže varganai, bet vis dar švytėjo bemaž visai jau sudegusios malkos. Na, tokios ten ir malkos, veikiau tik sudžiūvusios šakos, kurias eliksyrininkui pavyko rasti miške. Sausos, kad lengviau įsidegtų, mat von Sjuardas nedegė noru išbandyti džiovinamuosiu kerus. Dar išdžiovins ką nors, ko nereikėtų, pavyzdžiui, visą mišką. Mat lazdelių magija, kaip žinia, nebuvo pats mėgstamiausias jo būdas spręsti problemas.
   - Panašiai, - linktelėjo galva profesorius, vilkolakei bebandant susitvarkyti su nepaklusniais plaukais. Iš šono Sorenui dvelktelėjo vėjas, lauže liepsnelė vėl įsidegė, o po to - vėl nugeso. Vampyras dėbtelėjo į vilkolakę, kuriai vėjas vėl sutaršė plaukus. Po teisybe, būtų galėjęs viską atiduoti, kad dabar čia sėdėtų ne su nepažįstama Ūdrų Žabangų gyventoja, jeigu tik ji buvo vietinė, o su dukra. Deja, kur guli dukros kaulai, težinojo vienas dievas, ir galbūt dar koks nors Pragaro tarnas, jeigu tik žudydami ten jie buvo blaivūs ir suprato, ką daro.
   Galvojant apie žudikus, Soreną kamavo dvejopi jausmai. Jis kartu ir norėjo susidurti su jais, ir ne. Jei būtų susidūręs, galbūt atkeršytų už visą skausmą, kurį jie jam suteikė, įrodytų Fasirui, kad nebuvo abejingas šeimos narių mirtims ir... Bet juk Fasirui dabar kažin, ar kas nors rūpi.
   - Ačiū, - sumurmėjo profesorius, atsargiai į rankas paimdamas ginklą. Apžvelgė ašmenis, patikrino balansą... Jam dar teko regėti mūšių, kur vyras stoja prieš vyrą kaip lygus su lygiu, kur liejasi kraujas ir žvanga kardai. Ne taip, kaip dabar. Nors tokia mirtis niekada neturėjo prasmės.
   Soreno žvilgsnis nuslydo žvilgančia geležte, o tuomet peršoko į Lunos akis, akylai stebinčias jį. Vampyras nebuvo kardų ekspertas, bet numanė, jog šis yra ypatingas.
   - Gražus ginklas, - linktelėjo, grąžindamas pašnekovei jos nuosavybę. O išgirdęs nekonkretų atsakymą kilstelėjo antakį. - Toks kompanionas visuomet yra šalia, - tarė ir žvilgtelėjo jai virš galvos.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #136 Prieš 5 metus »
-Kad ir kokie padarai esam, mes vis tiek priklausom žmonėms, na, arba bent jau iš dalies,-kilstelėjo lūpų kampučius. Nors antgamtikai buvo išskirti, kaip atskira...rūšis? Tačiau dažniausiai savo išvaizda nesiskirdavo nuo eilinių žmonių. Išskirtinumą atskleisdavo tik jėgos skirtumai, pavidalo keitimas, ypatingi gebėjimai ir galia, kurie, beje, dažnai būdavo paslėpti.
Turbūt jei koks nors žmogus būtų užklydęs į Ūdrų Žabangus ir išvydęs sėdinčius antgamtikus, būtų pamanęs, jog tai tik tėvas su dukra naktį nusprendę praleisti miške stovyklaudami. Tik tiesa ta, jog nei vienas antgamtikas su savimi neturėjo nei vieno reikalingo daikto skirto stovyklavimui. O kam temptis visą krepšį, pilną įvairiausių nešulių, kai po švarku gulėjo saugiai paslėpta burtų lazdelė?
Vėsiam nakties vėjeliui ėmus rangytis tarp medžių, it kokiai gyvatei, Luna ir vėl buvo priversta susitvarkyti su vėjo draikomais plaukais. Elinį kartą persibraukusi ranka per ilgus, juodus plaukus mergina žvilgtelėjo į gęsantį laužą. Šis priminė mirštančio padarėlio gyvybę. Tiesa, netrukus šias mintis pakeitė užklydę prisiminmai. Atrodė, jog vos po kelių akimirkų iš medžių tankmės išnirs šviesiai rusvų plaukų savininkė ir susirangiusi šalia Lunos, ims pasakoti dienos nuotykius, o netrukus prie merginų prisijungs ir kiti gaujos nariai, o prasidėjęs vakaras užsitęs iki aušros, kai tekėdama saulė ims sveikinti žemę ir kelti miegančius. Tačiau tai tebuvo prisiminimai, pasilikę tamsiaplaukės galvoje. Dabar varnė sėdėjo priešais buvusį Hogvartso profesorių ir stengdamasi nepamiršti savo pašnekovo, papurtė galvą. Tik regis, ir pats Sorenas buvo paskendęs savo mintyse. Žinoma, tai truko vos kelias akimirkas, nes netrukus vampyras ėmė apžiūrinėti mėlynakės paduotą ginklą. Stebėdama profesoriaus reakciją, Luna klausėsi miške vos girdimų garsų. Netrukus šalia jų nuskambėjo ir paties Soreno balsas.
-Jis priklausė mano broliui...-bejausmiu, tyliu balsu prabilo šešiolikmetė. Užgniaužtiems jausmams nebebuvo vietos merginos viduje. Septyneri metai buvo pakankamas laiko tarpas apsiprasti su mintimi, jog šeimoje vienintele atžala liko ji, tačiau Lunai taip ir nepavyko su tuo susitaikyti. Nors jausmai ir liko palikti nuošalyje, tačiau jie visuomet sekė, kaip tamsus šešėlis.
Sorenui prakalbus apie kelionės kompanioną ir žvilgtelėjus kažkur už tamsiaplaukės, šešiolikmetė kryptelėjo galvą nusekdama auksinių akių žvilgsnį, tačiau nakties tamsoje nieko neišvydo. Miškas buvo visiškai tuščias. Atsisukusi į profesorių mėlynakė klausiamai kilstelėjo antakį.
-Nematomas kompanionas...Hm...Išradinga...Turbūt, ypač, praverčia kelionėje?-žaismingai šyptelėjo mėlynakė.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #137 Prieš 5 metus »
   - Na, taip, tu teisi, - linktelėjo Sorenas. - Ir vilkolakiai, ir vampyrai, ir zombiai, ir vendigai yra kilę iš žmonių. Jie išskirti kaip atskira rūšis dėl daug priežasčių, - gūžtelėjo pečiais von Sjuardas. - Nors ir pačių, tarkim, vampyrų, yra skirtingų rūšių. Net vienoje rūšyje individai būna itin skirtingi dėl įvairių priežasčių, tarkim, dėl mitybos pobūdžio ar moralės. Nes tai veikia net jų ,,draugystę" su saule ar kryžiumi, - šyptelėjo jis, pirštu praskristydamas lapus ir ant drėgnos žemės nupiešdamas kryžiuką apskritime. Tat nežinia kodėl padaręs, jis pirštus patrynė į delnus, nors tai atsikratyti purvo ant rankų ir nepadėjo. Teks susirasti kokį upelį ar rizikuoti išsiburti vandens lazdele. Na, bet kokiu atveju vandens reikės. Ne tik rankoms, bet ir laužo užgesinimui.
   Sorenas pasisuko į pro šakas besiskverbiančios saulės spindulius, apšviečiančius kai kuriuos proskynos plotelius kaip sceną prožektoriai. Apie jo atodūsį būtum galėjęs pagalvoti, kad tokiu būdu jis parodo nepasitenkinimą artėjančiu rytu - visgi buvo vampyras - bet, beje, tai nebūtų teisingas spėjimas. Senasis eliksyrininkas pasislinko arčiau gęstančio lauželio, žvilgtelėjo į jį, ranka per atstumą patikrino kaitrą. ,,Reikės nepamiršti jį užgesinti." - pamintijo jis.
   - Priklausė? - perklausė Lunos kiek budresnis juodabarzdis. Kaži, ar pasivaideno, ar iš tiesų jos balse dabar užčiuopė skausmingesnę gaidą. - O kur jis dabar, jeigu galėčiau to paklausti?
   ,,Jau paklausei, idiote", - neįspūdinga įžvalga pasidalino su rytu prabudęs jo kompanionas.
   ,,O, labas rytas", - nė nekrustelėjo von Sjuardas.
   - Jis paprastai matomas, tik dabar miega, - barzdočius šyptelėjo iš Lunos pajuokavimo. Aha, greičiausiai ji apie vorą nežino arba vorų nebijo. - O tau virš galvos ant šakos tupi labai smalsus lankučio jauniklis. Man rodos, tuoj užšoks ant galvos, tik nejudėk, išgąsdinsi, - tyliai, ramiai ir su šypsena tarė jis, atidžiai stebėdamas gyvūnėlį.
   Šis buvo dar visai mažius - švelniai salotinės spalvos. Kurį laiką kabaliavo ant šakos, beveik visai susiliedamas su žaliais, šviežiais lapeliais, o tuomet šakelė ėmė virpėti, padarėliui visaip mėginant paliesti Lunos plaukus, nepaleidžiant šakos. Ilgainiui smalsumas įveikė atsargumą ir, kaip von Sjuardas ir nuspėjo, lankutis žnektelėjo vilkolakei ant galvos. Sorenas buvo ne tik eliksyrininkas, bet ir magizoologas, tad dabar bemaž taip pat smalsiai, kaip ir lankutis, kiek išsigandęs žirgliodamas po vešlias garbanas, stebėjo ir šį gyvūnėlį, ir jo tyrimų objektą - jauną merginą.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #138 Prieš 5 metus »
Mažam lauželiui ėmus gesti, Luna žvilgtelėjo į šį. Dar visai neseniai pakankamai aukštai šokčiojosi liepsna dabar vos kilstelėdavo savo ugnies galvas. Vos kelias akimirkas žvelgusi į mirštantį laužą, mergina kilstelėjo galvą įsmeigdama ryškiai mėlynas akis į Soreną. Šio balsas, o tiksliau žodis "zombiai", privertė pamiršti apie priešais besikūrenantį laužą.
Lunos atmintyje iškilo prisiminimas, kai Elijah'us pažadėjo, jog kitas jų susitikimas bus kapinėse, tarp begalės "draugiškai" nusiteikusių zombių, kurie iš didelės meilės norės suėsti jų smegenis. Tobulas...pasimatymas?
Tiesa, užsigalvojusi apie jaunąjį vampyrą, varnė praklausė dalį von Sjuardo žodžių, tik žinoma, to neparodė arba bent jau stengėsi.
-O prie kurios vampyrų rūšies priskirtumėt pats save?-žvilgtelėjo į buvusį profesorių. Nors klausimas ir nebuvo toks, kokį mėlynakė norėjo užduoti prieš kelias minutes apie kraujo gėrimą, tačiau tikėjosi, jog vampyro atsakymas leis suprasti. Na, arba duos užuominą.
Netrukus nakties tamsą ėmė sklaidyti pirmieji saulės spinduliai ir Lunai teko prisimerkti, kai keli iš jų perbėgo per merginos veidą, ją apakindami vos kelioms akimirkos. Sumirksėjusi tamsiaplaukė nusuko ryškiai mėlynų akių žvilgsnį į žemę.
-Taip, priklausė,-vos matomai linkstelėjo pakartodama savo anksčiau ištartus žodžius,-ten, iš kur negrįžtama,-kilstelėjo galvą žvilgtelėdama į profesorių. Nei skausmo, nei liūdesio ryškiai mėlynose akyse nebuvo nė dalelės, atrodė, jog per tiek metų mergina tapo bejausmė, kai imdavo kalbėti apie Kailą. O galbūt taip atrodydavo tik jai pačiai?
Sorenui atsakius apie kelionės kompanioną ir vos kelių akimirkų pridūrus apie lankučio jauniklį, šešiolikmetė šyptelėjo. Tiesa, kaip ir liepė profesorius, liko sėdėti ramiai ir nors norėjo žvilgtelėti į už nugaros esantį padarėlį, tačiau nė nekrustelėjo. Netrukus žaliajam padarėliui nusileidus ant ilgų, tamsių palukų, Luna lėtai pasuko galvą. Ant šios plaukų puikavosi mažutis gyvūnėlis. Lėtai, stengdamasi neišgąsdinti lankučio jauniklio, mergina ištiesė ranką ir atsargiai nuėmė jį nuo savo plaukų.
-Sveikas, naujasis bičiuli,-šyptelėjo žvelgdama į, rodos, silpną, tačiau be galo mielą ir draugišką padarėlį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #139 Prieš 5 metus »
   Sorenas nužvelgė susimąsčiusios Lunos veidą. Jos akyse spingsėjo gęstančio laužo žiburėliai. Tokiais momentais jos akys įgaudavo raudoną atspalvį - panašų kaip Solveigos. Nežinia, kodėl jauniausioji Soreno dukra taip ir neatsikratė demoniškos savybės. Dabar Sorenas jau stengėsi dėl to nesukti galvos, mat viskas buvo praėję seniai ir šeima turėjo išlikti šventame jo atminime, ir užimti vietą ten, kažkur aukštai, tarp žvaigždžių ar angelų, tarp nesuterštų, bet paniekintų sielų. Nors visgi dar sukirbėdavo abejonė, ar dukra taip jau aklai paklusdavo tėčio skiepijamiems moralės dėsniams.
   - Aš negaliu kažkur skirti savęs, mano porūšis yra aiškiai žinomas, nors jau ir nebe toks, koks buvo anksčiau, - šyptelėjo Sorenas ir atidžiai įsižvelgė į smalsias vilkolakės akis. - Europinis vampyras, - pridūrė jis, jau atsakydamas į klausimą.
   ,,Kažin, kiek lankė Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros pamokas... Nors gal jau ir švietimo programos pasikeitė..." - pamintijo juodabarzdis. Kiek daugiau apie vampyrus nusimanantis žmogus kaipmat būtų sumetęs, kad europiniai vampyrai kitaip yra dar vadinami rumuniškaisiais, o šių kilmė siejama tik su vienu asmeniu - Vladu Drakula. Nors Soreną nuo jo skyrė jau neįtikėtinai daug bruožų. Ir neįtikėtinai nedidelis atstumas, žvelgiant istoriškai.
   - Užjaučiu, - patylėjęs sumurmėjo Sorenas, nuleisdamas akis į lauželį. Nesusitarę, bet sutartinai vampyras ir vilkolakė paskyrė tylos minutę mirusiajam pagerbti. Dviejų priešiškų rasių atstovai, susėdę prie lauželio, rytinei saulei it gripo virusui puolant ir skverbiantis į silpstančią tamsą. Kiekvienas turi savų skaudulių, ir tai gerbti privalo net juodžiausi priešai. Profesorius kilstelėjo akis į turbūt vis dar gedinčią seserį. Ir ji kovoja.
   Magizoologas tylėdamas stebėjo lankutį. Vilkolakė, rodos, karinga ir tvirta asmenybė, su gležnu padarėliu elgėsi itin švelniai ir maloniai. Ko gero, su tokiu net negalėtum elgtis kitaip.
   - Gražus jis, - tarstelėjo Sorenas, vis dar sėdėdamas savo vietoje, nors knietėjo ištiesti ranką ir paliesti jauniklį. Ta proga eliksyrininkas nusprendė paklausti rūpimo klausimo, juolab, kad dabar jau puikiai matė pašnekovės veido bruožus.
   - Spėju, mokaisi ar mokeisi Hogvartse? Įdomu, ar jie jau įtraukti į pamokų programas, - susimąstęs nutęsė buvęs profesorius. - Mokiniams turėtų būti įdomu juos auginti. Ir naudinga.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #140 Prieš 5 metus »
-O koks tuomet buvo anksčiau?-klausiamai žvilgtelėjo į buvusį Hogvartso profesorių. Nors mėlynakei teko ne kartą girdėti daugybę istorijų apie vampyrus, tačiau šie nuolat nustebindavo savo išskirtinumu. Žinoma, dažnai tai tebūdavo vos matomas išskirtinis sugebėjimas, tačiau net ir tai versdavo abejoti girdėtais pasakojimais. Kartais atrodydavo, jog pasaulis niekada nenustos stebinti, net jei atrodo, jog viską matei. O tam įsitikinti užtenka įsijungti naujausią fantastikos mėgėjų filmą ir vaizduotės ribos išnyksta. Net gi iš namų kelti kojos nereikia, kaip patogu, tiesa?
-Tai jo nesugražins,-gūžtelėjo pečiais, tačiau linktelėjo Sorenui padėkodama už jo žodžius. Po trumpo pokalbio sekusi tyla, regis, buvo skirta pagerbti mirusį merginos brolį. Nors įprastai Luna nemėgdavo sėdėti tyloje, kai vos pažįstami žmonės norėdami parodyti pagarbą tylėdavo, tačiau šįkart juodaplaukė mėgavosi miško tyla ir vos girdimu ugnies spragsėjimu. Atmintyje iškilo prisiminimai, kai abu vilkolakiai krėsdavo aibes šunybių savo tėvams. Tačiau vos netrukus mintis, apie mirusį brolį, nutraukė pasirodęs naujasis draugužis. Pamiršusi liūdną temą šešiolikmetė žavėjosi mažuoju padarėliu žvelgdama į šį ryškiai mėlynomis akimis. Susidomėjęs lankučio jauniklis darė tą patį.
-Ir susidomėjęs,-šyptelėjo ir pastebėjusi, kaip Sorenas stebi naująjį jos bičiulį, ištiesė ranką su lankučiu. Nors varnė turėjo tris augintinius, kuriais nuolat rūpinosi, tačiau visi jie buvo galingi ir dešimtis kartų didesni, tad nė nenumanė, kaip reiktų bendrauti su naujuoju bičiuliu. Šis buvo be galo mažytis, net gi lyginant su King'u, o apie jėgą turbūt nė nederėtų kalbėti.
-Vis dar mokausi,-kilstelėjo lūpų kampučius ir susimąstė išgirdusi sekančius vampyro žodžius. Nors pamokas šiuos mokslo metus lankė kur kas geriau nei praėjusiais, tačiau regis, į Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros pamoką bus pamiršusi nueiti.
-Nesu pavyzdinga mokinė, tad vargu ar galėčiau atsakyti į šį klausimą,-tyliai nusijuokė stebėdama lankučio jauniklį,-tačiau jūs teisus, mokiniams būtų įdomu juos auginti ir galbūt iš jų mokytis,-šyptelėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #141 Prieš 5 metus »
   - Apie tai būtų galima padaryti visą dviejų valandų magizoologijos paskaitą, - šyptelėjo Sorenas paslaptingai. Po teisybe, nelabai ir degė noru bet kam pasakoti, kaip jo gyvenimą galėtų pakeisti vos vieno daikto dingimas, ir kaip bei kas jį skiria nuo paprastų rumuniškųjų vampyrų, pagarsėjusių žiaurumu ir suktybėmis Transilvanijos pilyje. Po teisybe, jeigu ne tie garsenybės, Soreno dabar čia nebūtų. Jis būtų miręs maždaug XVII amžiaus viduryje ir nė nesusapnavęs nei apie Hogvartsą, nei apie Natalie, nei Rusijos carą, nei nei štai šitą pokalbį su vilkolake vidury nakties. Bet net ir pergyvenus visa tai ir atsimenant po truputį skausmingai blunkančius įvykius bei žmones - kad ir labai to nesinorėtų - ir nubraukiant ašarą, arba tiesiog stebeilijant pro langą, vis mažiau norisi tikėti, kad tai buvo iš tikrųjų. Tai jau buvo per toli, per dešimtis ar net šimtus metų.
   Būtų visai džiugu juos darsyk pamatyti. Tik ką pasakytų Natalie?..
   ,,... tau dar ne laikas..."
   ,,Tu kaip persmirdęs, perskrudęs ir sudžiūvęs lašinių gabalas", - pasišaipė Spaikas.
   - Gaila, kad su magija galima padaryti bet ką, tik ne susigrąžinti mirusius artimuosius, - linktelėjo von Sjuardas. Ir nuo pat vaikystės su tuo tenka susidurti bemaž kiekvienam, ir ką čia bepridursi.
   Laimei, pokalbį nuo niūrasties gelbėjo visiškai kitam pasauliui priklausantis ir atstovaujantis lankutis. Lunai ištiesus ranką su gyvūnėliu link Soreno, šis šyptelėjo ir droviai prikišo delną prie padarėlio. Šis atsargiai nužvelgė šaltus ir baltus jo pirštus, o tada viena letenėle, labiau primenančia smilgą medėjančiu stiebu, prilietė jį. Ir skubiai atšlijo, mat vilkolakės rankų šiluma, ko gero, jam patiko daug labiau.
   - Nepatinku aš jam, - sumurmėjo lyg ir nelabai patenkintas Sorenas, atitraukdamas ranką. - Nebegėriau odą šiltinančio eliksyro, o vilkolakiams būdinga didesnė vidinė temperatūra, užtat, matyt, labiau patikai, - šyptelėjo jis. Tame buvo vienas plačiausiai žinomų gyvųjų - vilkolakių - ir pusiau mirusiųjų, vampyrų, skirtumas.
   - Šit kaip, - linktelėjo Sorenas. - Man atrodo, kad atsimenu tave iš paskutinės pamokos, kurią vedžiau. Neatrodei nepavyzdinga, - šyptelėjo jis. Pasidarė smalsu, koks vilkolakės vardas, nors mandagumas ir draudė jam to klausti.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #142 Prieš 5 metus »
-Dviejų valandų paskaita? Skamba viliojančiai...tačiau teks atsisakyti, nemėgstu teorijos,-linksmai šyptelėjo. Ištarti žodžiai buvo visiška tiesa. Žaviąją anglę nuolat traukė nuotykiai ir praktinės užduotys, tad klausytis teorijos, arba bandyti ją paaiškinti pačiai, buvo per daug nuobodu. Net gi pamokose dalyvaudama, mergina retai kada atsakydavo į teorinę dalį. Dažniausiai dėl to, jog nė neįsivaizduodavo, koks turėtų būti atsakymas. Nelankyti pamokų buvo tikrai puikus sprendimas... Pati sau priekaištaudama Luna žvilgtelėjo į už vampyro nugaros žaidžiančius saulės spindulius. Šie, tari maži vaikai šokčiojo ant minkštos miško paklodės.
Netrukus atitraukti žvilgsnį privertė nuskambėjęs Soreno balsas. Kilstelėjusi galvą tamsiaplaukė žvilgtelėjo į priešais sėdintį vampyrą. Už šio nugaros niekaip nesiliovė žaisti mažieji saulės zuikučiai.
-Turbūt tai vienintelis dalykas, kuriam net magija neturi galios,-liūdnai kilstelėjo lūpų kampučius. Profesorius buvo teisus. Su magija galėjai daryti, ką panorėjęs, tačiau turbūt daugelis visa tai būtų iškeitęs į galimybę prikelti mylimą žmogų.
Pokalbio temą pakeitus lankučio jaunikliui, mergina stebėjo, kaip mažasis draugužis nužvelgia ištiestą profesoriaus delną ir prilietęs jį savo maža letenėle, atšlija. Regis, nuo mėlynakės rankų sklindanti šiluma lankučiui buvo kur kas malonesnė nei šalti vampyro delnai. Netrukus naujojo varnės bičiulio veiksmus palydėjo Soreno balsas.
-Padarėt didelę klaidą negerdamas to eliksyro, dabar galbūt turėtumėt naują draugą,-šyptelėjo ir kilstelėjusi ranką leido lankučiui užsiropšti ant peties. Šis patenkintas patogiai įsitaisė ir ėmė klausytis antgamtikų pokalbio.
-Nes joje nebuvo teorijos ir viskas vyko pragare,-tyliai nusijuokė šešiolikmetė. Ir nors neseniai prisipažino, kad nėra pavyzdinga mokinė, tačiau visus šiuos mokslo metus mokėsi puikiai. Žinoma, dalį pamokų praleido, tačiau beveik visus namų darbus darė, o pamokose taip pat aktyviai dalyvavo. Khem, teorinė dalis nesiskaito. Vis dėl to net ir po šių mokslo metų, mergina nebūtų drįsusi laikyti savęs pavyzdinga mokine.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #143 Prieš 5 metus »
   Vilkolakei pradedant sakinį tarsi ji būtų smalsi mokinė, Sorenas kilstelėjo antakį ir jau ketino pradėti ieškoti priežasčių, kodėl jis negali skirti tų dviejų valandų, mat meluoti teikdamas informaciją nenorėjo, kaip nenorėjo ir išduoti savo ir stiprybės, ir silpnybės paslapties. Jau nebebuvo linkęs kažkuo pernelyg pasitikėti.
   - Savaime suprantama, - šyptelėjo Sorenas linkteldamas. Beje, jam buvo keista ir mažumėlę nesmagu, kad Luna dėbsojo į kažką jam už nugaros. Nors, aišku, jei jam kiltų pavojus, jis tai pajustų. Dabar taip neatrodė.
   - Tiesa, - patylėjęs sutiko profesorius. - Bet gal taip ir geriau. Žemė neperpildoma, o mums tenka išmokti susitaikyti ir tapti savarankiškiems.
   Nors tomis valandomis, kai užgraužia liūdesys arba ant rankų miršta artimas žmogus, net ir Sorenas mąstytų visiškai kitaip. Nors ir išmoko susitaikyti, o ką jau kalbėti apie savarankiškumą.
   - Ką jau padarysi. Užtat draugą įgijai tu, - tarstelėjo von Sjuardas, mirktelėdamas įtariai jį stebinčiam lankučiui. Šis tankiai sumirksėjo ir ilgomis rankutėmis apsikabino Lunos kaklą. - Žiū, jau ant kaklo kariasi, - geranoriškai pasišaipė mokytojas.
   - Patiko pragaras? - iš netikėtumo nusikvatojo eliksyrininkas, atsiminęs, kaip kūrė viziją eliksyrui. Nors, kalbant atvirai, pragaras jam asocijavosi su labai negerais dalykais. Kalbant konkrečiau - su šeimos praradimu, mat pragaras buvo beveik tiesiogiai su tuo susijęs. Aišku, pačiam jam lankytis ten neteko. Nors...
   ,,- Nu Savis? - išgirdo Sorenas, pusiausnūdoje stovėdamas prie įėjimo į namus. Vyras dėvėjo tamsiai žalią švarką - gal todėl dabar nebemėgo žalios.
   - Taip, pone? - vampyras stovėjo prieš vyrą ilgais juodais plaukais ir bjauriomis akimis, kurių žvilgsnyje atsispindėjo visos galimos Žemėje blogybės.
   - Dar vieną
perecką, - vyras užsikėlė kojas ant stalo. Sorenas nusilenkė."
   Sorenas nusipurtė nuo prisiminimo.
   - O tavo vardas - ne Luna? - netikėtai atsiminė eliksyrininkas, kaip skirstė taškus už paskutinę pamoką. Šiai merginai, rodos, buvo įrašęs gražų dešimtuką. Mat po jo mintis nuolat plaukiojo vaizdai iš praeitų dienų. Tiesą sakant, jis norėjo įsigyti namus ir Minčių Koštuvą vien tam, kad galėtų netrukdomas plavinėti po savo prisiminimus. Kita vertus, jis nuolat tai atidėliojo...
   Nes bijojo, kad nebegalės išnirti. Nors save tikino, jog yra pakankamai sąmoningas ir valingas.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #144 Prieš 5 metus »
Buvusiam Hogvartso profesoriui sutikus su merginos teiginiu, Luna nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Nors Soreno ištarti žodžiai buvo tiesa, tačiau mergina būtų atidavusi viską, kad tik būtų gavusi galimybę prikelti žuvusį brolį.
Nors skausmas buvo paslėptas po devyniais užraktais, tačiau mylimo žmogaus ilgesys su kiekvienais bėgančiais metais ėmė smaugti tamsiaplaukę. Galbūt užsimezgęs sesers ir brolio ryšys buvo per daug stiprus, jog taip lengvai nutrūktų.
Ant varnės peties tupintis lankutis atidžiai stebėjo priešais sėdintį vyriškį. Atrodė, jog šis mažylis tikisi, kad netrukus Sorenas pačiups jį ir atliks, kokius nors siaubingus bandymus su jo mažučiu kūneliu, o nuo to išgelbėti gali tik jo naujoji draugė.
-Regis, jūs jam nekeliat didelio pasitikėjimo,-nusijuokė varnė pajutusi, kaip lankučio rankutės apsiveja kaklą. Nė nenumanė, ar taip elgtis mažąjį bičiulį vertė nuo vilkolakės kūno sklindanti šiluma, ar priešais sėdintis vampyras.
-Nors paskaitos apie jūsų gyvenimą atsisakiau, tačiau mielai išklausysiu teorinę pamokos dalį apie šį mažių,-žvilgtelėjo į lankutį, apsivijusį kaklą.
-Būti surakintai grandinių, nebuvo smagiausia dalis, tačiau nešti sveiką kailį nuo paties šėtono, čia jau kiek linksmiau,-kilstelėjo lūpų kampučius,-tiesa, jūsų supratimas, kaip atrodo pragaro valdovas šiek tiek skiriasi nuo pasakose apibūdinto,-linksmai nusijuokė. Pragare sutiktas pusnuogis vyras merginai visiškai nekėlė susižavėjimo. Turbūt varnei būtų labiau patikę, jei ši būtų išvydusi raudonos odos, su juodais ragais, šakėmis vietoj uodegos ir kanopuotą velnią. Bent jau būtų buvusi galimybė įsikibti jam į uodegą ir trinktelėti į sieną.
Išgirdusi profesoriaus klausimą, tamsiaplaukė linktelėjo.
-Taip, ta pati patrakusi mergiotė,-linksmai šyptelėjo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #145 Prieš 5 metus »
   Sorenas matė nepatiklų lankučio žvilgsnį. Po teisybe, jis jam kai ką priminė: jei kalbėsim atvirai, priminė vieną iš pirmųjų susitikimų su Natalie. Tuo metu jis žygiavo į ligoninės sparną su stipriai kraujuojančia ranka, dar pasisekė, kad nesutiko jokių moksleivių. Juodas kraujas būtų sukėlęs nemažai įtarimų. Žmonės nustoja pasitikėti, kai sužino, kas esi. Gyvūnai neretai sužino daug anksčiau.
   - Iš tiesų, - linktelėjo profesorius, sutikdamas su vilkolakės teiginiu. O kam patinka numirėliai? Kad ir ne visai numirę... Na, yra, kam patinka, bet...
   - Sakai? - perklausė magizoologas šyptelėdamas. - Jie maitinasi vabzdžiais ir yra paplitę daugiausia vidurio Europos miškuose. Paprastai, kaip ir šis, jie pasižymi drovumu ir taikumu. Nebent kitokių savybių reikalauja agresyvi aplinka... Beje, kartais ant jų jodinėja medžių fėjos, arba prašo, kad jie sunaikintų medžius ėdančius vabzdžius. Lankučiai savo ruožtu išsireikalauja skanėstų ir šilumos, - tarstelėjo, nuskindamas kažkokią smilgą ir spustelėdamas pirštais. Tuomet ištiesė ją lankučiui, o šis it patrakęs sučiupo žolę ir ėmė kramsnoti.
   - Paprastasis eldikis, - vyptelėjo eliksyrininkas. - Vienas mėgstamiausių lankučių skanėstų.
   - Be abejo, norėjau jį padaryti originalesnį. Iš tiesų, manau, kad jis galėtų keisti pavidalą, tad, koks būdamas vytųsi atėjūną į pragarą, tai jau tik jo skonio reikalas, - susimąstęs samprotavo vampyras. Tik kaži, ar tam, ką vytųsi šėtonas, būtų įmanoma nuo jo pabėgti. Jei vytųsi pragare, savo valdose.
   - Ne tokia jau ir patrakus, - gūžtelėjo pečiais profesorius, užsikrėsdamas šypsena. - Tikri patrakėliai nuolat lankytų pačias pavojingiausias Nuodų ir Vaistų pamokas, o tu kaip tyčia jų išvengdavai, - pasišaipė ir iš savęs.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #146 Prieš 5 metus »
Lankučiui ir toliau atidžiai stebint Soreną, mergina susimąstė, ar šis mažius būtų lygiai taip pat stebėjęs ir Elijah'ų, jei priešais sėdėtų jaunasis vampyras. Galbūt jis taip reagavo tik į buvusį profesorių? Regis, į šį klausimą atsakymo tamsiaplaukė nesulauks, mat jaunojo vampyro čia nebuvo.
Netrukus eliksyrininkui ėmus pasakoti apie ant peties tupintį lankučio jauniklį, Luna kryptelėjo galvą visą dėmesį sutelkdama į profesoriaus žodžius.
-Regis, mūsų charakteriai kiek skiriasi,-linksmai šyptelėjo varnė. Drovumu ir taikumu mergina nepasižymėjo. Priešingai, buvo drąsi ir kovinga. Žinoma, savo kardo ašmenis nutaikydavo ne į visus, tačiau tiems, į kuriuos jie būdavo nukreipiami, švelniai tariant nepasisekdavo.
-Paperkamas maistu,-nusijuokė mėlynakė stebėdama, kaip lankutis ima doroti Soreno ištiestą smilgą. Atrodė, jog mažylis buvo taip išalkęs, jog nuskintos smilgos neliko vos po kelių akimirkų. Neblogas apetitas, kaip tokiam mažiui... Atitraukusi žvilgsnį nuo lankučio jauniklio, Luna žvilgtelėjo į profesorių.
-Herbologija man taip pat prastai sekasi,-pasišaipė pati iš savęs, tačiau veide suspindo linksma šypsena. Tiesa, šiais metais į kelias herbologijos pamokas buvo nuėjusi, tik viena iš jų, beje pati pirma, baigėsi ne kaip, mat varnė buvo palikta po pamokų savo pačios koledžo vadovo.
Pokalbiui ir vėl nukrypus apie Nuodų ir Vaistų pamoką, Luna ir vėl nukreipė visą dėmesį į eliksyrininko žodžius.
-Regis, jo skonis labai...neįprastas,-kilstelėjo lūpų kampučius. Netrukus paprastą šypseną merginos veide pakeitė šmaikšti, o ryškiai mėlynos akys suspindo keistu paslaptingumu.
-Jūs nė nenumanot, kokius pavojus patyriau, nekėlusi ten kojos. Tiesa, nesigailiu dėl jūsų pamokos, po jos net gi į Nuodų ir Vaistų kabinetą atsinešiau peilį, dėl...grožio,-mirktelėjo mėlynakė veide žaidžiant paslaptingai šypsenai.
-Ir turbūt būtent jūsų sugalvota užduotis ir privertė nueiti į kitą pamoką...Tačiau būtumėt matę mokinių veidus, kai jūsų vietoje sėdėjo Natas...-nusijuokė prisiminusi tiek savo veidą, tiek aplinkui buvusių bendramokslių,-vis dėl to norėčiau, kad į Hogvartsą sugrįžtumėte jūs, galbūt pavyktų antrą kartą apsilankyti pragare?-šyptelėjo.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #147 Prieš 5 metus »
   - Gali būti. Tokių ramių ir drovių būtybių kaip lankučiai gali rasti nebent Švilpynės bendrojo kambario kampučiuose, - šyptelėjo buvęs barsukų koledžo vadovas. Tiesą sakant, tuo koledžu ir prasidėjo jo karjera Hogvartse. Na, ko gero, galima tai pavadinti karjera.
   - O ko gi nepapirksi atitinkamu skanėstu? - pajuokavo eliksyrininkas. Turint omenyje jo profesiją, galėjai šią mintį suprasti ir ne visai taip, kaip reikėtų. Juk viralų meistrai galėjo sumaišyti protą kam tik panorėję per vos kelias valandas rūpestingo ir kruopštaus darbo. Kai kurie eliksyrai buvo tokie stiprūs, kad protą paveikti galėjo vien tik jų garai.
   - Tokių dalykų per herbologiją ir nemoko, - sumurmėjo profesorius. - Jeigu švietimui būtų skiriama daugiau, negu reikia šildymui ir priemonėms, pamokos galėtų vykti keliaujant po visą Europą. Kita vertus, tai ne tik brangu, bet ir pavojinga bei kenksminga gamtai, - kitą situacijos pusę nušvietė mokytojas. - Bet, tarkim, šią gudrybę apie lankučius sužinojau atsitiktinai keliaudamas pro Švediją. Todėl ir mėgstu keliauti vienas ir viską pamatyti ir pamėginti pats.
   Norvegija ir Švedija jam asocijavosi su nelabai smagiais dalykais. Gerai, tiesą sakant, visame pasaulyje turbūt dar nebuvo jo aplankytos vietos, kuri jam nesiasocijuotų su kažkuo nemaloniu. Kita vertus, būtent Švedija buvo ta šalis, kuri padėjo jam taip stipriai susidraugauti su vilkolakiais.
   - Ne, - Sorenas papurtė galvą, netikėtai griežtai atmesdamas Lunos pasiūlytą mintį. - Man malonu, kad mokiniai manęs pasigenda ar netgi pasiilgsta, jeigu teisingai supratau tavo užuominą, tačiau bent keturis ateinančius metus į Hogvartsą grįžti neketinu dėl įvairių priežasčių, - rimtai išdėstė buvęs eliksyrų profesorius.
   Von Sjuardas nuskynė dar vieną smilgą ir ją suspaudė tarp pirštų. Ši jam pasirodė per šviežia, kad lankutis prie jos vėl pultų it metus neėdęs.
   - Aišku, esant dideliam norui galėčiau vesti privačias pamokas, bet nemanau, kad rastųsi norinčių tam aukoti savo laisvalaikį, - nusijuokė vyras, suprasdamas, kad jo gyvenimo didžioji aistra visgi mažai kam dar kėlė tokius teigiamus jausmus ir įkvėpimą. - Todėl užsiimsiu tuo, kuo užsiimti jau esu sau numatęs.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #148 Prieš 5 metus »
Miško tankmėje nuskambėjus profesoriaus balsui, mergina nuklydo į jo vestą Nuodų ir Vaistų pamoką, kai kartu su Keitu bandė išnešti savo sveiką kailį iš pragaro gelmių. Tuo metu švilpis toli gražu nebuvo panašus į ką tik Soreno apibūdintą švilpynės koledžą. Nei taikumu, nei drovumu vaikinas tuo metu nepasižymėjo. Na, nebent linksmi pokštai ir paties šėtono požemio lubų sugriovimas yra drovumo ir taikumo ženklas. Tuomet ir pati varnė buvo tikras šių savybių įsikūnijimas.
-Turbūt ne visiems švilpiams tinka toks apibūdinimas,-šyptelėjo sugrįžusi iš savo prisiminimų. Juk ir pati būdama Varno Nago koledžo mokine pasižymėjo didele drąsa, kas dažnai buvo priskiriama grifams.
-Manau, atsirastų tokių,-mintyse peržvelgė visus savo pažįstamus ir kilstelėjo lūpų kampučius.
Vis aukščiau kylanti saulė išstūmė iš miško karalijos tamsą nepalikdama šiai nė menkiausios vietos. Mažieji saulės spinduliai ėmė nardyti tarp medžių šakų.
-Tačiau profesoriai galėtų sukurti tam tikros vietos vizijas,-prisiminusi paskutinės herbologijos pamoką, atsakė mėlynakė. Nors pamokos vizija nebuvo tikras nuotykis, tačiau viskas atrodė be galo tikroviška,-tai ne tas pats, kas keliauti po tam tikras vietas, tačiau jaumas panašus,-žvilgtelėjo į ant peties tupintį lankučio jauniklį, o tuomet vėl į buvusį Hogvarsto profesorių.
-O šeima? Ar ji jūsų nepasiilgsta?-ryškiai mėlynos akys suspindo saulės šviesoje, o apakinta mergina turėjo kelioms akimirkoms užsimerkti. Netrukus atmerkusi akis Luna kelis kartus sumirksėjo. Saulė buvo spėjusi pasislėpti po pro šalį plaukiančiu debesimi. Išgirdusi Soreno atsakymą, apie grįžimą į Hogvarstą, tamsiaplaukė supratingai linktelėjo. Neketino klausinėti vampyro, kodėl šis taip nusprendė. Tiksliau, neketino klausti dėl kokių priežasčių.
-Neturėtumėt taip nuvertinti Nuodų ir Vaistų pamokos,-paprieštaravo mergina,-jei nebijotumėt, jog virdama eliksyrą padegsiu pusę miško, na, arba jus, tuomet mielai išbandyčiau privačias pamokas,-šyptelėjo, nors abejojo, jog profesorius sutiks ją mokyti.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #149 Prieš 5 metus »
   - Todėl ir sakau, kad bendrojo kambario kampeliuose, - linktelėjo profesorius, pritardamas varnei linksmu tonu. Juk šį tą apie švilpius jis žinojo, nekalbant apie populiariausius stereotipus. Žinojo jis netgi tokių įdomių faktų, kad naktimis dalis švilpių lunatikuodami sėlina į virtuvę ir vagia iš elfų sandėliukų sausainius, taip sukeldami deserto trūkumą pietų metu. Jiems juk patogu - virtuvė vos per kelis žingsnius nuo lovų. O kai sapnai pakviečia pavalgyti... Argi kažkas atsisakytų? Čia kaip tam anekdote apie nykštuką...
   - Aišku, kad gali. Vizijos įvairiais būdais sukeliamos ir neretai naudojamos per pamokas, bet visgi tai nėra tas pats, kas keliavimas per pasaulį, bendravimas su žmonėmis ir nepakeistos elgsenos gyvūnais. Yra labai tikroviškas vizijas sukeliančių haliucinatų, bet jie niekuomet neatstos tikrovės, - kategoriškai teigė profesorius, per tiek darbo metų sukaupęs, matyt, nemažą patirtį.
   ,,Ir apskritai, žinojo jis, nors kol kas to nepasakė, vizijos, kokio bebūtų pavidalo, yra ganėtinai rizikingas ir veikiai protą pavergti galintis daiktas. Tik jis nežinojo, kad iš dalies jomis gyvena jo sūnus. Na, ir jis pats, jei vartosim žodį ,,vizijos" labai liberaliai.
   - Nepasiilgsta? - kiek nustebęs perklausė Sorenas ir nužvelgė mėlynai blizgančias vilkolakės akis. Supratęs, kad ši, matyt, nieko nežino, it staiga grįžęs į save netikėtai nusišypsojo ta kreiva ir liūdna, tik sau ir niekam kitam būdinga šypsena. - Mano šeimos nebėra, nebėra kam ir pasiilgti. Bent jau ne šitame pasauly, - sumurmėjo jis neryžtingai ir iš įpročio žvilgtelėjo į dangų ir į vakarus, tolyn nuo tekančios saulės slenkančią žvaigždėmis nutaškytą mėlynę.
   Jis taip velniškai jų visų pasiilgo. ,,Bet dar ne laikas, kaip sakė Natalie. Dar ne laikas."
   Ir jis toks velniškai vienišas.
   - Galėčiau ir pamokyti, man būtų malonu. O padegti mišką, tiesą sakant, yra ganėtinai sudėtinga. Išgelbėti jį suspėtumėm, - pusiau juokais, pusiau rimtai pridūrė profesorius.
   Žiū, jei jai taip nepasisektų, kad jis būtų padegtas, tai ji - jo portalas pas šeimą...
   ,,Nesvaik." - burbtelėjo Spaikas, visą šitą laiką nuolankiai ir kantriai tylėjęs.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.