[Artemidė Laventi]

Snigo.  Pilnaties spindulių paliesti medžiai, krūmokšniai ir žolė liejosi juosvose, jau žvėries pavidalą įgavusios, būtybės akyse. Baltakailis plėšrūnas, kiek pražiojęs kraujo ištroškusius nasrus, šuoliais vijosi bejėgę auką, bandančią nors sekundei atitolinti savo tragišką baigtį. Vilkas tą patį laimikį medžiojo bene visą naktį, nuo pat sutemų, beviltiškai užsibrėžęs tikslą sugauti jį ir tik jį. Artemidė turėjo kažkur nukreipti savo mintis. Paskutiniai įvykiai: pašalinimas iš klano, prisidėjimas prie naujos grupuotės, mūšis, apgaulės, nebaigtos užduotys ir nauji sąmokslo planai, vertė jaunuolę kraustytis iš sveiko proto, kurio ir taip ne per daugiausiai tebuvo likę. Antgamtikė pyko. Ji taip stipriai niršo ant Molgorato, jog išmetė ją neturėdami jokio geresnio paaiškinimo nei „tiesiog nebereikalinga”, ant Hesendielio, kuris galimai perėmęs misiją net nepasivargino užginti jos, ant Hidros narių, taip vilkinančių laiką atlikti jiems pavestą užduotį, ant Iano, kuris nepastebėjo jos potencialo ir pasirinkęs Avery, buvo išduotas. Tiesa, ir ant tos pačios panelės Michel Artemidė griežė dantį. Nubrukti savo didžius tikslus kitam ir pradėjus kurti imperiją, tiesiog mirti, - savanaudė.
Laventi viso to buvo per akis. Ji net į Krikštamotės bosę nesikreipė dėl paaukštinimo. Norėjo viską geriau apgalvoti, palyginti pliusus ir minusus, ar išvis verta dar dėl kažko stengtis.
Todėl nukreipusi energijos perteklių į gyvuliškų instinktų patenkinimą, Artemidė šiąnakt džiaugėsi medžiokle.
 Nekreipdamas dėmesio į, į nasrus vis atsimušančias, didžiagalves snaiges it kareivėliai atakuojančias iš prakiurusio dangaus skliauto, padaras vis didino greitį, kai staiga, pats tuo stebėdamasis letena grybštelėjo kiškiui už pūstos uodegėlės ir timptelėjęs šį į save, nieko nelaukdamas suleido smailias iltis į nelaimėlio sprandą. Skaidraus kraujo čiurkšlė plūstelėjo į plėšrūno snukį. Žvėris apsilaižė ir netrukus kibo į darbą. Vargšo augalėdžio kūno dalys mėtėsi ant drėgnos miško paklotės tarsi kokioje scenoje iš siaubo filmo. Kilstelėjęs sidabrinį snukį nuo vakarienės, vilkas susidūrė su priešišku žvilgsniu.  Būtybė per vėlai susivokė, kas ką tik įvyko - ji įsibrovė į kitos gaujos medžioklės plotą.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Žvilgsnis sutiko žvilgsnį. Iš tankmės grėsminga pozyva išlindo pilkšvas vilkolakis, po dar vienas rudai pilkšvai margas ir po šio sekė kitas - juoda (labiau sakytai juodbėrė, nes saulėje jos kailis švietė rudai). Trys apsupo atklydusią, piktai įsispitrino į šią. Vienas jų, pilkšvasis, įšiepė iltis. Jie tryse galėjo papjauti Artemidę, tačiau tokie aršūs kaip Pusmėnulio gaujos vilkolakiai nebuvo, tad narstė tą baltakailę žvilgsniais, tyliai svarstė kaip galėtų pasielgti. Jie čia buvo nauji, nutuokė, kad būtų lengvai paklaidinti, turbūt ir įlėktų į kitos gaujos ar klano teritoriją ir ten gautų galą. Galiausiai kažką urgztelėjo juodai rudoji pilkšvajam, vyriausiam iš visų, tas paslėpė iltis ir atsitiesė. Tačiau nepasitikintis, aršus žvilgsnis dar nedingo - dar jo akyse degė toji ugnis.
-Sek paskui mus,- niūriai urgztelėjo šis.

***

Proskynoje ar tankmėje - kaip pavadinsi nepagadinsi, vilkolakiai pašoko ant kojų, išgirdę iš tolumos Dantės kauksmą, pranešantį apie kažkokį atvykėlį. Igoris pastatė ausis ir taip pat pakilo, nesuprasdamas kas toksai užklydo į jo klano teritoriją. Alfa įsitempė, nežinodamas kas jo laukia.
Kiti vilkolakiai prasiskyrė ir pagaliau Igoris išvydo Dantę, pilkšvajį vilkolakį, buvusį Emousų klano narį, po šio sekė Eritrėja Teutė- juodai rudoji vilkolakė ir Todoras - rudai pilkšvai margas. Igoris dėbtelėjo į šiuos.
-Kas yra? - kiek suirzo Igoris, iš karto nesulaukęs pasiaiškinimo.
Už Dantę buvo greitesnė Eritrėja, ši skubiai prisiartino prie Lorijano ir tyliai urgztelėjo:
-Tai ji. Aš ją atpažinau. Čia ta pati vilkolakė, kur buvo tame vilkolakių sambūryje. Ji užklydo į mūsų teritoriją.
Igoris sutriko. Žvilgtelėjo į Eritrėją, o ši linktelėjo, dar kartą patvirtindama savo žodžius.
Nusuko žvilgsnį į atklydėlę. Buvo sunku ją atpažinti, bet galiausiai kvapas atgaivino vienų ar dviejų metų senumo prisiminimus.
Todoras ir Dantė stovėjo baltakailės šonuose, o už jos nugaros - rymojo kiti vilkolakiai. Kai kurie buvo įsitempę, kiti - ramūs, mat jiems nepasirodė, jog išsikruvinusi snukį baltakailė yra grėsminga, treti - smalsūs, nes dar nebuvo matę atklydėlės, nesiejančios jokiais ryšiais su Senatu.
Igoris ramiai prisiartino prie baltakailės. Jis nebuvo tas, kuris šieptų iltis ant to, kas užklydo į jo valdas - dar jam iki to buvo toli, tačiau buvo ir dar kita priežastis, kodėl nešiepė ilčių ir teritoriją besaugančiams vilkolakiams neliepė vyti šalin tokios vilkolakės.
-Po vilkolakių sambūrio prisidėjai prie Iano gaujos? - paklausė Lorijanų-Emousų klano alfa, įremdamas ramų, bet gilų žvilgsnį į baltakailės akis.

[Artemidė Laventi]

Iš nasrų tekantis kraujas šleikščia spalva dažė, mėnulio protarpiais vis apšviečiamą, sidabrinį būtybės kailį. Žalios mėsos tvaikas, sklindantis nuo Artemidės, turėjo versti žiaukčioti kiekvieną nelaimėlį atsidurusį kiek arčiau jos. Nors triušiuko dalys vis dar ramiai sukosi mėsmalėje tarp vilkolakės dantų, padaro žvilgsnis lėkiojo į šonus it pašėlęs. Ji galėjo sprukti. Kol jos neapspietė didesnė gauja, Artemidė turėjo visai neblogą galimybę apsigręžti ir dėti į kojas kuo toliau nuo priešų teritorijos. Deja. Grėsmingai suurgusi atsaku, plėšrūnė akimirką kryptelėjo galvą į šonus, netrykšdama noru vykdyti komandas, tačiau vis tik lyg kažkieno paskatinta ėmė sekti paskui.
  Netrukus atsidūrusi gaujos šerdyje, Artemidė įdėmiai apsidairė: anksčiau ji nebuvo mačiusi šių vilkų ar bent jau neprisiminė. Vienintelį, kurį atpažino naktyje siūbuojančios juodos leliukės ir uoslė buvo tamsiakailis alfa. Sekundę sudvejojusi, it galinėdamasi pati su savimi, į užduotą klausimą Midė neatsakė. Ūmai jos žvėriškas staugimas perskrodė miško glūdumą. Nasruose vis dar besivoliojantys mėsgaliai ėmė kristi iš burnos ir tarsi nuo grandinės atitrūkusi būtybė šoko ant greta stypsančio bendrarasio.
Merginos pasąmonė, rodos, visiškai skyrėsi nuo ją apsėdusio padaro veiksmų, tačiau ji negalėjo savęs kontroliuoti. Sveikas protas vis dingdavo ir atsirasdavo vos kelioms akimirkoms. Labai giliai mintyse, suvokdama savo veiksmus, Artemidė stengėsi bent porai sekundžių sustoti, taip pati leisdamasi nukentėti nuo save ginančio rudakailio.
  Staiga padaro akys pradėjo žaibiškai judėti į šonus ir Artemidė tarytum pamišusi ėmė žeisti pačią save. Tamsus kraujas liejosi ant baltos miško paklotės, o aplinkui lūkuriuojantys vilkai, rodos, nė nenutuokė, kas vyksta. Laventi žinojo - tik ji galėjo užbaigti šitą beprotybę.

[jacobsaeterhaug]

Vakaras, tiksliau naktis ,gerokai po vidurnakčio. Žvaigždės jau danguje šoka. Richard džiaugėsi savo laikinu gyvenimu Ūdrų Žabanguose su tėčiu. Ši vietovė labai rami ir jauki, pavojai ne neknibžda. Tradicinis vienuolikmečio pasivaikščiojimas po Ūdrų Žabangų mišką teikė džiaugsmą ir ramybę. Pirmakursis švilpis dairėsi po mišką, aplink visur medžiai. Jonvabaliai suteikė šviesos ir matomumo. Hogvarsto apsiaustas ir lazdelę rankoje teikė savotišką nerimą ,nes šioje vietovėje daug žiobarų, bėje niekas neklaus kodėl tu taip apsirengęs tad vienodai kaip vaikščiosi. Kerų naudoti negaliu, liūdna. Lengvo būdo ir bukokas vaikinukas sau ramiai žygiavo išmindžiotu keliu ir dairėsi tarp medžių. Subruzdėjo krūmai, tai išgąsdino berniuką ir nedavė ramybės. Atsargiai ištiesęs lazdelę, net logiškai suprasdamas ,kad gali išsiduoti ir išduoti burtininkų pasaulį ruošėsi mūšiui.
-Kad ir kas bebūtum, išlįsk!
Po šių žodžių atsitiko nelaimė. Vegard buvo užpultas vilko, tiksliau vilkolakio. Dabar tikrai mirsiu. Atsisveikinęs su gyvenimu užsimerkė ir beviltiškai tikėjosi ,kad kas nors išgelbės.

[Luna Gardner]

   - Atrodo, kad medžiotojai mus pamiršo, - miške išties buvo ramu. Jau kuris laikas buvo ramu. Pernelyg ramu. Įtarimai ir nerimas neleido ramiai praleisti nakties medžių apsuptyje.
   - Arba jie nori, kad taip manytumėm, - juodai rudas vilkas sukarpė ausimis, grįžtelėdamas į alfą.
   - Selena teisi, neturėtumėm prarasti budrumo, - Džesikos vietą užėmusi vilkė lengva ristele pasileido į priekį, pasivydama alfą. Negalėdamas nepaklusti Maiklas taip pat nupėdino paskui.
   Trys vilkai: alfa, drąsiai ir ryžtingai žengianti priekyje, ir šalia jos klusniai pėdinantys du, vienas stambus ir didelis, o kita - smulki ir vikri, naršė Ūdrų Žabangų mišką.
   Nejučia susimąstė apie Igorį. Po jų pokalbio jautėsi keistai. Niekas nepasikeitė, jie vis dar nemėgo vienas kito, tačiau karas, užsitęsęs taip ilgai, buvo baigtas. Laiko klausimas, kaip ilgai, tačiau tai pranašavo geresnę ateitį. Visgi buvo įdomu, kur naktis kaip vilkolakis leidžia Lorijanas. Galbūt su seserimi klajojo po miškus nebijodami pavojų ir nuotykių. Galbūt kur nors ramiai tūnojo.
   - Ramu, - pranešė aiškų faktą po ilgų klajojimų, - abejoju, kad ir kiti, ką nors rado. Medžiotojai pasitraukė, -  burbtelėjo dešinėje esantis vilkas.
   - Galbūt tu ir teisus, bet mes visuomet galim surengti medžioklę tau, - amtelėjo pasisukdama į savo gaujos narį. Šis pasivaipydamas apsigręžė pasiruošęs dubti atgal pas kitus. Pasiruošę buvo visi iki tos akimirkos, kai nuskambėjo išgąsčio pilnas balsas. Vėjas atnešė svetimo vilkolakio kvapą.
   Nereikėjo komandos. Nė žvilgsnių nereikėjo, visi sutartinai, kaip ir vos prieš kelias akimirkas išsiskyrė užimdami platesnį lanką ir skuosdami naujojo taikinio link.
   Balta mėnulio šviesa nutvieskė sidabrinio kailio vilkę. Suglaudusi ausis, it kulka skuosdama mišku, turėdama aiškų tikslą atrodė pavojinga. Stipresnė ir greitesnė. Vikresnė ir didesnė už kitus.
   Žvilgsnis susidūrė su ant žemės gulinčiu vaiku ir jį kramsnojančiu vilkolakiu. Nežinojo, kas čia įvyko, bet turėdama omenyje šūksnį ir baimę berniuko akyse suvokė, kad ne jis kaltas. Be abejo, kaltas, jog slampinėja naktį miške.
   Visu svoriu trenkėsi į užpuoliką. Kūliais nusivertęs staigiai pašoko, tačiau tuoj pat buvo ir vėl užpultas. Garsiai suurzgusi įsikibo šiam į kaklą. Nuaidėjo gailus inkštimas, o tuomet dar vienas bandymas pulti. Bergždžias bandymas. Prisijungę dar du vilkai netruko šį nuvyti. Stipriai apkandžiotas ir sužeistas inkšdamas pasitraukė nuo savo aukos. Maiklas supratęs komandą pasekė šį, tad dabar šalia berniuko stovėjo tik dvi vilkės.
   Iškėlusi galvą Luna iš tolo pabandė apžiūrėti padarytą žalą. Nenorėjo artintis ir dar labiau gąsdinti sužeistojo. Negalėjo šiam padėti, tik ne dabar. Pirmiausia ji turėjo atvirsti. Tiesa, nebebuvo prasmės bandyti ištaisyti tai, ką padarė dingęs vilkas. Puikiai matė įkandimą.
   Dar vienas vilkolakis. Dar vienas nepatyręs vilkas.

[jacobsaeterhaug]

Mirtis, tik apie tai Richard galėjo galvoti šią akimirką. Melstis buvo neįmanoma, ne tik todėl ,kad berniukas moka tik „Sveika Marija“ maldą ,bet ir todėl ,kad nebuvo įmanoma apie nieką galvoti tik apie tai kaip tave sudraskys kažkoks vilkolakis. Girdėjosi bažnyčios varpas, kuris Ūdrų Žabanguose skamba ,kas valandą. Pirma valanda nakties, atrodė ,kad jau visą amžinybė berniukas laukia kol jį sudraskys. Viltis buvo jau visiškai prarasta ,bet pirmakursis švilpis išgirdo žingsnius ir staigų vilko arba vilkolakio atitraukimą nuo nelaimėlio Richard'o. Atsistoti buvo sunku, daug žaizdų kaustė berniuką ,bet sukaupus visas jėgas Richard jau stovėjo priešais gelbėtojus, tiksliau gelbėtojas: dvi vilkolakes.
-Jūs mane išgelbėjote ,kad galėtumėte suryti mane pačios?,-Virpančiu balsu pasiteiravo švilpis.
 Stresas buvo begalinis, buvo baisu ir neramu, o ypač kai vos buvai nesudraskytas vilkolakio. Švilpynukas norėjo dėti į kojas ,bet tai buvo beviltiška ir beprasmis dalykas. Kojos nepajėgtų bėgti. Richard skaudžiai krito ant kelių ir graudžiai pradėjo verkti.
-Ką man daryti? Ką man pasakys šeima, jei kruvinas ir dar vilkas grįšiu namo?

[Luna Gardner]

   Ji stovėjo ir sąmoningu žvilgsniu žvelgė į sudarkytą dar visai mažo berniuko kūną. Nejučia sugrįžo prisiminimai. Prisiminimai apie Kailo mirtį. Tą naktį, kai kambarį perskrodė tylus trakštelėjimas, o tuomet - garsus dungstelėjimas. Kailas krito negyvas su nusuktu sprandu. Girdėjo, kaip motiną iš siaubo inkštė. Girdėjo ir nežmonišką tėvo urzgimą. Matė, kaip jie kankinosi. Ir kalta buvo ji. Ji neturėjo slėptis.
   Papurtė galvą. Nuojauta kuždėjo, kad panašius jausmus išvys ir ką tik vilkolakio sudarkytas berniukas. sugrįžęs į namus ir papasakojęs, kas nutiko. Tėvai skaudžiai išgyvens netektį. Arba sūnaus virsmą į antgamtinį padarą. Dėl pastarojo mergina abejojo. Retas būdamas tokių metų išgyvena įkandimą. O galbūt per daug nuvertino būsimą savo bendrarasį.
   - Manai, jis mirs? - sukarpiusi ausimis kryptelėjo galvą į alfą.
   - Nežinau, tikėkimės, kad įvyks stebuklas ir jis išgyvens, o jei ne... Jo tėvams prireiks stiprybės, - abejingai tarstelėjo stebėdama, kaip jaunuolis stojasi ir žvilgteli į jų pusę.
   Jeigu būtų stovėjusi priešais vaikėzą žmogaus pavidalu - būtų skaniai nusijuokusi iš tokio klausimo. Nežinojo, ar jis iš tiesų taip manė, ar šitaip protą veikė tik baimė. O baimė mėgsta žaisti su žmonių protais. Visgi ji negalėjo nusijuokti, tad abi su Selena liko stovėti, kaip stovėjusios.
   Iš žaizdų sruvo kraujas. Upeliais tekėjo pro nuogą odą, drabužius ir leidosi ant žemės. Nosį sukuteno stiprus metalo kvapas. Neabejojo - tai pajuto ir beta. Garsiau iškvėpusi orą pasipurtė. Nė vienai nebuvo malonu žvelgti į sužeistą berniuką.
   Jis nenusipelnė to...
   Toptelėjo nejučia. Niekas nenusipelnė išgyventi tai, kas laukė. Net jei tamsiaplaukė šitai laikė dovana. Ne kiekvienas geba keisti pavidalą, ne kiekvienas ir išgyvena to pavidalo gavimą.
   Kurį laiką stovėjo žvelgdama į dejuojantį, pro ašaras į jas žvelgiantį vaiką. Negalėjo sugydyti nei žaizdų, nei paaiškinti to, ką turės išgyventi. Šįkart ji negalėjo nieko padaryti.
   Pasisukusi ėmė žingsniuoti tolyn. Kiek padvejojusi tą patį padarė ir beta. Galbūt taip pat suprato, kad nieko negali padėti, o galbūt nenorėjo nepaklusti alfai. Ėjo nuleidusi galvą, retkarčiais grįžtelėdama per petį tarsi nenorėdama jo palikti vieno.
   Supratusi, kad nieko nebus, garsiai iškvėpė orą. Garų kamuoliais virtęs oras išsisklaidė bematant. Lėtai apsigręžė.
   - Išveskim jį iš miško, tik aš jo nenešiu, - burbtelėjo sugrįždama prie berniuko. Amtelėjo pasišokėdama, bandydama parodyti, kad šis sektų paskui. Nujautė, kad priešais esanti nepažįstamojo auka nekvaila, tad turėtų nesunkiai suprasti, kas buvo bandoma pasakyti. Tuo metu beta ramiai stovėjo kraipydama galvą, laukdama, kol tamsiaplaukis susiprotės.

[jacobsaeterhaug]

Richard'ui skaudėjo visą kūną, sukosi galva, bloga, norėjosi vemti. Berniukas prarado pusiausvirą, nukrito ant žemės. Pykinimas buvo neišvengiamas, berniukas apsivėmė. Galva suktis pradėjo dar stipriau. Vaikinas jautėsi tikrai prastai, reikėjo kuo greičiau važiuoti į Londoną, į Šv.Skutelio ligoninę. Prie silpnumo prisidėjo ir baimė ir adrenalinas.
-Galite man parvesti, į...į Miško.g 7?,-Trūkčiojančiu balsu pasiteiravo berniukas.,-Mano tėtis gydytojas, man padės, prašau jūsų...
Kalbėti buvo sunku, Richard nebuvo tikras ,kad tie kurie stovėjo priešais ką nors išgirdo arba suprato. Oras, silpnumas, adrenalinas ir baimė, šių keturių dalykų berniukas buvo pilnas. Pykino, ir vėl. Vynuogyno karalius nenorėjo apsivemti. Galvoti buvo sunku, bet truputis knygų informacijos padėjo prisiminti ,kas įvyksta įkandus vilkolakiui. Silpnumas, arba mirtis... Mirtis. Tai privertė berniuką dar labiau nesurimti ir pravirkti, vėl... Pilnatis. Berniukas stebėjo pilnatį ir stengėsi negalvoti apie mirtį arba silpnumą ,bet tai buvo neįmanoma...Smegenys veikė tik su šiomis mintimis...

[Luna Gardner]

   Minkštos vilkės letenos paniro į vėsią miško paklodę. Safyrinės akys akylai stebėjo besikamuojantį berniuką, visai pašlijusia sveikata. Atrodė, kad įkandimo šis neišgyvens. Ji buvo teisi, tamsiaplaukis mirs greičiau nei ateis kita pilnatis. Vyptelėjo. Tiek, kiek buvo įmanoma, kaip vilkei. Buvo gaila, kad šitaip baigsis jo gyvenimas. Jis neatrodė vertas tokios pabaigos. Niekas nenusipelnė mirties, bent jau ne tie, kurie dar tik ėmė pažinti gyvenimą.
   Pakreipė galvą. Žengtelėjo atatupsta. Šalia stovinti vilkė padarė tą patį. Matyti, kaip ant žemės išliejamas skrandžio turinys, nebuvo malonu. Ką gi, galbūt šįkart jaunuolis pasimokys, mat gavo skaudžią pamoką, ką reiškia naktimis, šviečiant pilnačiai, slampinėti po miškus vienui vienam.
   Galėsiu, jei susiprotėsi mane sekti ir nustosi savęs gailėtis.
   Sidabrinio kailio vilkė, nutvieksta pilnaties šviesos, tyliai suurzgė. Selena užjaučiamai dėbtelėjo į nepažįstamąjį. Beta užuojautos turėjo daugiau nei Pusmėnulio gaujos alfa. Čia koją pakišo auklėjimas ir savotiškas charakteris. Įlindęs ten, kur nedera, visuomet susilauki pasekmių. Nieko naujo.
   Pastebėjusi, kad vaikas ėmė verkti, kantriai atsisėdo ant žemės safyrinėmis akimis stebėdama ašaras liejantį pyplį. Kiek pakraipė galvas, palaukė, kol šis nusiramins, o tuomet stryktelėjusi ir atsargiai apėjusi sučiupo už megztinio pakarpos ir ėmė tepti. Jei nenorėjo eiti savo noru ar nepajėgė, ji padės jam. Gal kiek nesėkmingai.
   Mintyse nuaidėjo betos juokas. Ši kikendama sekė paskui, tarsi saugodama, kad niekas daugiau neužpultų jų. Visgi tamsiai žalios akys buvo sunerimusios. Ji jaudinosi dėl berniuko. Nerimą jautė ir Luna. Nenorėjo, kad jos tempiamas jaunuolis greitai baigtų dienas. Jam reikėjo skubios pagalbos, o pasak jo, šią jam suteikti galės tėvas.
   Kiek laiko šitaip tempė - nesuprato, tačiau priėjus miško pakraštį pilnatis ėmė trauktis, pamažu aušo nauja diena. Paleidusi, tačiau įsitikinusi, kad berniukas galės sugrįžti į namus vienas, kiek atsitraukė. Įsistebeilėjo į šį mėlynomis akimis.

[jacobsaeterhaug]

Berniukui buvo baisia bloga, nejauku, nežmoniškas adrenalinas. Oras keitėsi, aušo. Berniukas atrodo pradėjo atgauti jėgas, bet dar pykino. Richard nenorėjo mirti ir tikėjosi ,kad taip nebus. Vilkolakiai kurie gelbėjo Charlton pavardę nešiojantį berniuką atrodė malonūs.
-Ar jūs ne ,,Pusmėnulio gauja''?,-Tyliai vos girdimai pasiteiravo berniukas.
Vaikinas ėjo keliu, su purvinu apsiaustu ir kraujojančiomis galūnėmis. Berniukas meldė dievo ,kad viskas būtų gerai. Meldė ,kad tėtis ir mama supras ir priims Richard tokį koks jis bus dabar. Vaikinas jautė kaip po truputį visgi grįžta jėgos ir gerėja. Švilpynės mokinys pasileido bėgti kaip tik galėdamas link namų, taip palikdamas šį mišką ir pasiimdamas baisius prisiminimus.

[Lukas Dubajus]

  Lukas vaikštinėjo miško proskynoje, karts nuo karto atsigręždamas į Sidabrės pusę norėdamas įsitikinti, kad jai viskas gerai. Kadangi šioji naktis buvo pilnatis, o Ūdrų Žabangai garsėjo vilkolakių gausumu, vaikinas nusprendė šią kaip ir praeitas, pilno sūrio naktis, praleisti kartu su poniu. Medžiai jau buvo paslėpę saulę, tačiau šviesos buvo pakankamai, kad nereiktų naudoti Lumos kerų. Tamsa po truputį artėjo link nedidukės vietos, kur medžių buvo iškirsta pakankamai, kad žolė per daug neužželtų, bet kad ir užtektų jos pragyvenimui.
  Praėjo dar kelios dešimtys minučių ir pagaliau atėjo nelaukiamiausias mėnesio laikas - pilnatis. Buvęs klastuolis nelabai pats žinojo, kodėl pasirinko būtent šią vietą, kaip Sidabrės gyvenamąją vietą. Viena iš priežasčių tikriausiai buvo pavojingumas. Aišku tai buvo ir gera, ir bloga priežastis, kadangi kaip buvo minėta anksčiau, čia savo šeimas kūrė nemaža dalis Jungtinės Karalystės vilkolakių, kurių egzistavimas kėlė baimę vietiniams gyventojams. Tikriausiai buvo ir daugiau kitokių priežasčių, tačiau šiuo momentu buvęs magiškų gyvūnėlių profesorius, nesugalvojo jokių kitų, kurios buvo geresnės.
  Praėjo dar keletas minučių ir Lukas jau vos begalėjo įžiūrėti net savo ranką, kažką įžiūrėjęs tolumoje, kas buvo panašu į ponį, vaikinas patraukė link jo stengdamasis sukelti mažiau triukšmo, kad kuo mažiau dalykų skleistų ženklą, kad šioje vietoje egzistuoja gyvybė. Aišku žolės rupšnojimas kėlė daugiau triukšmo, negu keli žingsniai, tačiau buvęs klastuolis dėl šito nelabai galėjo ką padaryti. Nors šioje vietoje, Sidabrė jau gyveno beveik šešis mėnesius, tačiau dar nei karto neteko girdėti žmonių ar vilkolakių garsų, tokiu laiku. Aišku, tai nereiškė, kad jų čia nebuvo, tačiau tai buvo geras dalykas, norint trokštamo slaptumo.
  Kažkas sutraškėjo krūmuose ir Lukas pasitraukė nuo savo minčių ir ėmė dairytis kažko, kas galėtų kelti pavojų tiek jam, tiek senajam poniui. Šnaresys pasikartojo, tik šį kartą arčiau ir kitoje vietoje. Tai nežadėjo nieko gero, tačiau bent buvo galima tikėtis, kad neatsitiks kažkas labai blogo

[Luna Gardner]

   Balta pilnaties šviesa paglostė juodai pilko vilko nugarą. Paglostė ir paausius, o tuomet stryktelėjo ant pilkakailės snukio. Safyrinės akys tamsoje suspindo it du ryškūs brangakmeniai.
   Alfa pasipurtė. Pilnaties šviesa nesuspėjusi įsikibti į snukį šokčiojo tai ant šio, tai ant žemės. Galiausiai ir vėl apsistojo ties juoda nosimi ir safyrinėmis akimis. Retkarčiais dingdavo it žaisdama slypynes medžių tankmėje, bet visuomet pasirodydavo. Vilkus jai patiko matyti. Myluodavo šiuos it motina išsiilgusi atžalų.
   - Knieti iltis. Noriu kam nors išplėšti gabalą mėsos, - suniurzgėjo nežymiai parodydama iltis ir grįžtelėdama į alfą, ristele žingsniuojančią šalimais, lenkiančią betą vos keliais žingsniais.
   - Primink, jog kada užsiundyčiau ant Elijah'aus, - grįžtelėjo.
   Čia pat nuskambėjo juokas, girdimas tik jiems, nakties klajūnams. Ji ilgėjosi tokių naktų. Mėnesis - ne toks ir ilgas laikotarpis, tačiau kai tenka laukti, o kelios naktys per trumpas laikas, viskas pasikeičia. Nors kauk norėdamas kaukti vilko pavidale.
   Pilkakailė kryptelėjo galvą. Netoliese girdėjo širdies plakimą. Ne vienos, kelios iš šių daužėsi iš pašėlusios, o čia pat - vilkolakiai. Eidami teritorijos pakraščiu galėjo stebėti tai, kas vyko už ribų. Ir šįkart Pusmėnulio gaujos vilkus sudomino vidury miško stovintis ponis, žmogelis ir jį apsupę... laukiniai vilkolakiai.
   Kažkas pamiršo paprašyti mamytės antivilkinio eliksyro.
   Beta su keliais vilkais taip pat sustojo suklusdami ir įsitebeilėdami į neįprastą vaizdą. Nė vienas nepuolė ginti vargšo ponio ar vyro, ne jų teritorija. Be to, gal vyriškis savo jėgas išmėginti bando ir nugalėjęs baisūnus jos ant savo ponio pas mylimąja?
   Akimirka, dar viena. Antivilkinį eliksyrą užmiršęs vilkolakis suko ratus. Nieko per daug pavojingo jiems, vilkolakiams, tačiau pakankamai pavojinga, jog ponis ir vyriškis galėtų imti skaičiuoti paskutines minutes.
   Lukas?..
   Daugiau nieko nelaukęs vilkolakis šoko iš krūmų ir puolė keturkojį. Aštrios iltys ir nagai dorojo šį taip greitai, jog nė mirktelėti nespėtum. Pusmėnulio vilkai skuodė šio link, tik čia pat pasirodė ir antrasis, atrūkęs iš miško glūdumos.
   - Nuvykit juos, greičiau! - šūktelėjo puldama nesiorientuojantį aštrianagį.
   Kelias akimirkas trukusi įnirtinga kova baigėsi įtūžusios vilkės sviedimu į medį. Turbūt to ir reikėjo, jog ši be jokio gailesčio pultų priešininką. Sučiupusi šį už pakarpos įnirtingai pakratė, o tuomet - trakštelėjo sprandas. Suglebęs vilkas liko gulėti ant žemės.
   Antrajam pasisekė labiau. Išliko gyvas, tik gerokai aptalžytas, tad leisgyvis gulėjo pakankamai toli nuo to, kas įvyko.

[Lukas Dubajus]

  Miško gilumoje lyg nedideli brangakmeniai, sužvilgo keletas akių porų. Vilkolakiai... Lukas nujautė, kad jeigu jų neatsiras daugiau, šis galėtų juos įveikti. Tačiau nebūtų jo toks blogas likimas, kad po kelių akimirkų nepasirodytų dar žmogystų, su pripildytomis venomis vilkolakių kraujo. Vaikinas nelabai įsivaizdavo ką daryti, kadangi manė, kad jeigu puls vienas ir jam nepasiseks, kitas puolimas susidės iš didesnio kiekio lakančių vilkų. Buvęs klastuolis ėmė bandyti surengti kokį nors planą, kaip be didelės kovos būtų galima pabėgti, tačiau žinant jų ištvermę ir greitį, tai buvo beveik neįmanoma. Nematydamas kitos išeitis trečdalį savo gyvenimo atgyvenęs žmogysta ėmė signalizuoti Sidabrei, kad ji bėgtų iš čia, tačiau šioji nereiškė noro išgyventi ir norėjo likti kur buvo nesaugu, tačiau buvo šeimininkas.
  Na ką, mirtis ateis mums abiems. Nors ir kaip Lukas to nenorėjo, bet negalėjo nešte išnešti ponio iš čia. Kai vilkolakis ėmė sukti ratus, vaikinas ėmė jį stebėti ir nieko nedaryti, nenorėdamas paspartinti Giltinės darbo. Buvęs klastuolis net stengėsi neužsimerkti, kad vilkolakis kartais neužpultų judviejų, šiam darant šį žmogišką dalyką. Mirkt. Šuolis. Mirtis. Taip ir pasibaigė senojo ponio gyvenimas, ponio, kurio gyvenimas prasidėjo ir baigėsi mirtimi. Pirmiausia savo mamos, vėliau savo.
  Lukas suklupo, kažkas dėjosi aplink jį, tačiau tai jam nebuvo svarbu. Šiandien jis prarado vienintelį savo draugą, vienintelį šeimos narį ir viskas tik dėl jo kaltės. Jeigu ne jis visko nebūtų atsitikę, jeigu ne jis, Sidabrė nebūtų ėmusi gyventi šitoje, taip pavojingoje vietoje. Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad ponis mirė staigia mirtimi, tad jam neteko kankintis, tačiau tai nepakeitė padėties ir vaikinui vis dar buvo skaudu.

[Luna Gardner]

   Ūdrų Žabanguose stojo tyla. Pilnaties šviesa nustojo žaisti su vilkų kailiais, pasislėpė už medžių viršūnių, nedrįsdama išsiaiškinti, kas nutiko. Vaizdas išties nebuvo vienas iš maloniųjų - ant miško paklodės gulėjo du kūnai. Nė vienas iš jų nerodė gyvybės ženklų. Pusmėnulio gaujos alfai nė atsisukti į ponį nereikėjo, jog suprastų, kad šį pribaigė vilkolakio iltys. Dar iš Hogvartso laikų žinomo ponio širdis nebeplakė. Šis bent jau spėjo nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą. Neabejojo, kad Lukas juo rūpinosi geriau nei savimi.
   - Eikit, netrukus grįšiu, - paleidusi savo gaujos narius atgal namų link, atsigręžė į Luką.
   Kokia ironija... Būdami, regis, šeštame kurse jiedu su Elijah gąsdino Dubajų grasindami jo mylimam poniui,o dabar... Dabar Luna gynė ne tik Luką, bet ir jo ponį. Vardo kritusio gyvūno neprisiminė. O gal niekuomet ir nežinojo. Nė karto nematė prasmės, nebuvo geriausi bičiuliai su tamsiaplaukiu. Iki magijos ministerijos mūšio. Kaip staigiai viskas pasikeitė.
   Sukarpė ausimis atsisėsdama ant žolės. Kryptelėjo galvą. Pilnatis iškišo nosį pro medžių viršūnes. Nedrąsiai it tikrindama ar saugu, o tuomet ir vėl švelniai paglostė vilkės kūną. Palytėjo ir ponio karčius. Lėtai glostė šio negyvą kūną. Regis, dar visai neseniai ji iš miško išnešė Džesikos kūną...
   Nesitikėjo, kad Lukas, nė karto jos nematęs vilkės pavidale, atpažins ją ir priims paguodą iš vilkolakės. Juk jos rasė ir buvo kalta dėl jos bičiulės mirties. Luna nė nekrustelėjo, sėdėjo ramiai. Retkarčiais kryptelėdavo galvą, sukarpydavo ausimis. Ji budėjo, saugojo ir palaikė. Tiesa, abejojo, kad tą palaikymą Lukas jautė, tačiau nesitraukė. Per pilantį miške pavojinga. Akivaizdu.
   Kaip greitai prabėgo laikas, nespėjo nė pastebėti. Suprato, jog aušta tik tuomet, kai į akis ėmė žibinti pirmieji saulės spinduliai. Vilkė pasipurtė, o tuomet žengė kelis žingsnius arčiau vaikino. Dabar jau kaip žmogus. Netardama nė žodžio uždėjo ranką ant peties. Safyrinės akys įsmigo į negyvą kūną. Šalia tysojo ir kitas. Leisgyvio vilkolakio jau nebebuvo. Nušliaužė.

[Lukas Dubajus]

  Lukas atsisėdo ir atsirėmė į šiek tiek kruviną ponio kūną. Vaikinas neįsivaizdavo ką jis turėtų daryti po to, kai mirė vienintelis jo šeimos narys. Logiška būtų buvę palaidoti ar kaip kitaip atsikratyti kūno, tačiau buvęs klastuolis nesijautė pajėgus to padaryti. Bent iki ryto.
  Liūdnos ir naikinančios mintys lindo į galvą, kas rudaplaukiui nepatiko, tačiau jis negalėjo jų atsikratyti, kad ir kaip stengėsi. Momentais Lukas apsižvalgydavo aplinkui, tačiau pamatydavo tą patį liūdną vaizdą. Du lavonai ir puslavonis. Su kiekvienu žvilgsniu, šiek tiek gyvas likęs vilkolakis šliaužė tolyn, bandydamas išsigelbėti, tačiau buvo abejotina, kad šis pasieks pagalbą anksčiau negu mirs.
  Vaikinui buvo sunku sekti įvykius, kurių nebuvo labai daug, tačiau tokios būklės ir mažai atrodė lyg daug. Buvo net sunku įsivaizduoti kaip turėtų atrodyti daug. Kažkur netoli pasigirdo kažkokie, nemirštančių garsai, kurių rudaplaukis nesuprato ir tuo tik pasidžiaugė, nes nesinorėjo bendrauti su kažkuo ir aptarti savo patirtą skausmą.
  Praėjo dar keletas akimirkų ir buvęs klastuolis jau turėjo draugą, tiksliau draugę, kuri sumanė prisijungti prie jo gedulingo pasisėdėjimo. Lukas nenumanė nei kas ji, nei kokiais tikslais prisėdo prie jo, tačiau džiaugėsi, kad jam vienam netenka kentėti šių sunkumų.
  Aušta. Rytas. Vaikinas į viską ėmė žvelgti jau kiek kaip, netgi šiek tiek apsidžiaugė, kad Sidabrė žuvo nuo vilkolakių, o ne buvo užmigdyta. Jo manymu, jis būtų to tiesiog neiškentęs, nors ir būtų žinojęs, kad tai dėl jos gerovės. Aišku tai galėjo būti netiesa, bet kadangi ši tikrovė buvo tokia, kokia yra, to tiesiog nebuvo įmanoma sužinoti.
  Rudaplaukis kažką pajautė ant peties ir pajuto lyg kažkas jį stebėtų. Pažvelgęs į viršų išvydo pažįstamą veidą, kurio anksčiau nebuvo arba jis tiesiog nepastebėjo.
  -Luna? Vilkolakė? - tai nuskambėjo lyg penkmečio tariami žodžiai, tačiau jis buvo taip atpratęs nuo pokalbių su žmonėmis, kad daugiau nelabai ir galėjo pasakyti.
  Palaukęs ir dar šiek tiek apsidairęs vaikinas paklausė dar vieno klausimo:
  -Tavo klanas?
  Rudaplaukis nebūtų galėjęs sau atleisti, jeigu dėl jo kaltės, Lunai būtų tekę pražudyti du savo klano narius. Pakilusi saulė jam davė idėją, kuria jis ir nusprendė pasinaudoti. Pakilęs nuo žemės, pasitraukė kiek tolėliau, išsitraukė lazdelę ir ją nukreipęs į ponio lavoną, šį sudegino. Tai buvo lengviausias ir mažiausiai liūdesio sukeliantis procesas, kurio metu buvo pašalinti bet kokie objektiniai prisiminai apie Sidabrę.