[Igoris Lorijanas Greywindas]

Ianas laikėsi iš ramiųjų, stengdamasis nekibti Lunai į kaklą - Igoris akies krašteliu jį stebėjo. Apie Laertą ir anksčiau vykusį mūšį tarp vilkolakių nė žodžio nebuvo girdėjęs, tačiau tai jo nenustebo - arba dar buvo pyplis, arba buvo dar negimęs.
Ianas nužvelgė visus, kurie urzgė (Igoris ir Eritrėja liko tylėti), lyg pašaipiai atkirto:
-Puiku. Tada lauksiu kitų mūsų susitikimo - pažiūrėsim ar dar būsi nusistačiusi prieš mane.
Rudakailis nusisuko ir kartu su šalininkais pasišalino iš sambūrio.
Igoris iš nuostabos sukarpė ausimis. Tik tiek? Ir viskas? Nei dvikovos,  nei....? Eritrėja atsipalaidavo ir žvilgtelėjo į Igorį.
-Ianas nėra kvailys, jis dar nori atrodyti lyderis, kurio jo praeitis jo nestabdo. Turėtume jau pasišalinti. Sužinojom, ko mums reikia.
Juodakailis dirstelėjo vilkolakių, pradingstančių tankmėn, pusėn. Igoris susiraukė.
-Pernelyg lengvai. Pernelyg jau lengvai čia įvyko šis susidūrimas,- skubiai pridūrė, išvysdamas Eritrėjos sutrikimą.
-Čia Jungtinė Karalystė. Ne - JAV,- ir tada pasitraukė šalin. Būti centre niekada jos nežavėjo.
Igoris nužvelgė Eritrėją. Pilkos akys kryptelėjo safyrinių akių savininkės kryptin. Luna rodės, labiau domisi Ianui, nei juo. Gerai. Patraukdamas paskui Eritrėją, Igoris labiau atsipalaidavo. Su Luna kaip ir tiesiogiai nesusidūrė, Ianas jo nenudėjo, šį tą sužinojo, ką galėjo pranešti saviškiams. Giliai širdyje jis suprato, jog tai ne paskutinis kartas, kai susidurs su Luna. Nei, ji, nei pats jis - aiškiai pusės dar nepasirinko. Tačiau juodakailis nežinojo iš ko to tikėtis. Kai ketvirtame kurse rinkosi pusę Antrajame Hogvartso mūšyje, kai šeštame kurse - Demonų mūšyje, viskas buvo daug aiškiau, nei čia, dabar. Suprato - laikai keičiasi. Dabar bus sunkiau atskirti, kas yra gera, o kas bloga. Su tokiomis mintimis Igoris su Eritrėja galutinai pradingo miško tankmėje, o vėliau ir išsiskyrė, pasukdami savais keliais.
Bet pirmiausia, turiu išsiaiškinti savo problemas, o tada rinktis pusę.

[Luna Gardner]

   Vėsus, žiemą pranašaujantis vėjas švelniai pebraukė per gaurais apaugusią odą. Galbūt, jei būtų stovėjusi ant dviejų kojų, o kūną dengtų apsiaustas, oda būtų pašiurpusi, tačiau dabar kūnas nė nesureagavo. Išdidžiai iškėlusi galvą, leisdama safyro spalvos akims žibėti it brangakmeniais, stovėjo priešais Ianą, atidžiai stebėdama šį.
   Puikiai žinojo, jog jei atsirastų proga - sulauktų aštrių alfos nasrų, įstrigusių savo gerklėje. Deja, aplinkybės keitė situaciją ir turbūt už tai turėtų padėkoti, išsaugojo savo gyvastį, tačiau dėkingumo nejautė. Giliai viduje troško stoti į dvikovą su Ianu, patirti kovos adrenaliną ir malonų metalo skonį burnoje.
   Klausą pasiekus rudakailio balsui, jaunoji alfa sukarpė ausimis. Troško iššiepti iltis ir parodyti, kaip stipriai siekia perkąsti šiam gerklę, tačiau net nekrustelėjo. Stovėdama itin ramiai nusekė žvilgsniu nueinantį priešininką, o paskui jį - visus jį palaikančius vilkus.
   -Jo laukia toks pats likimas, kaip ir Laerto,-nepatenkintas, šalčiu dvelkiantis balsas sudirgino klausą. Jei būtų stovėjusi žmogaus pavidalu, būtų šyptelėjusi.
    Nors puikiai girdėjo Igorio žodžius, kupinus nuostabus ir sumišimo, į tai nekreipė dėmesio. Viskas baigta. Ianas pasišalino ir bent trumapam šį istorija baigta.
    Lėtai apsisukusi, tačiau neprarasdama išdidaus stoto, pasileido miško link. Keturi vilkai, iki šiol buvę nuošaly, prisijungė prie alfos ir vyriausiosios betos.
    Netrukus Pusmėnulio gaujos vilkai dingo iš sambūrio.

[Artemidė Laventi]

Vilkolakiams ėmus skirstytis, o taip lauktajai alfų dvikovai neįvykus, Artemidė suraukė antakius, bent tiek, kiek buvo įmanoma tūnant vilko kaily.
Ir viskas? Jokio kraujo, prakastų arterijų ar sulaužyto žandikaulio? - Kiek nusivylė sidabrinio kailio savininkė, neišvydusi aršių tamsiakailių pjautynių. Opalinėmis akimis nuskenavusi kitus savo jausmų taip pat nelabai išduodančius kapliadančius, kiek pakreipė galvą į šoną, mąstydama. Rodos, gaujų vadų politinis triukas suveikė kuo puikiausiai. Suirutė tarp antgamtikų kol kas nebuvo prasidėjusi, nors ir vyko migravimas tarp gaujų, sąmyšis dar buvo pakankamai menkas pradėti kruvinam mūšiui.
Nakčiai einant trumpyn, o mėnuliui ėmus leistis žemiau medžių viršūnių, šiurkštaus vėjo pirštams sutaršius jaunutės būtybės kailį, ši tik nesmagiai nusipurtė ir patraukė atgal iš kur atėjusi. Turėjo kuo skubiau susisiekti su taip informacijos belaukiančiu Kahlo. Mūšis anksčiau ar vėliau vis tiek įvyks - neabejojo, tačiau, iš pradžių reikėjo sužinoti kieno gi pusę pasirinkti mažajai Molgorato pasiuntinei. Visgi, net ir neturint jokių ypatingų kėslų, būtų gaila praleisti tokį įvykį, tiesa?

[Luna Gardner]

Temo.
   Valandų valandas aukštai danguje žaidusi saulė pamažu ėmė leistis. Tarp medžių šakų strykinėję spinduliai išsitempė, nušviesdami visą Ūdrų Žabangų mišką tamsiai raudona, sumišusia su geltona spalva. Atrodė, kad miškas dega, tačiau nė vienas žvėrelis nė nekrustelėjo. Nesuskubo apleisti savo namų. Visi patogiai ir šiltai leido laiką.
    Visi, išskyrus šešis Pusmėnulio gaujos vilkus. Didingi, puraus kailio aštriadančiai skuodė mišku. Vyresnieji, rudai pilkšvo kailio vilkas ir baltakailė vilkė, vos per kelis žingsnius atsiliekanti nuo savosios alfos, dumiančios pačiame priekyje. Šiuos it medžiokliniai šunys vijosi dar trys vilkai. Jaunesnieji, dar visai neseniai pradėję mokytis.
    Staigiai pakeitusi kelionės kryptį, alfa privertė staigiai visus reaguoti į šios veiksmą. Gale bėgantys vilkai turėjo kiek daugiau laiko nei šalia esantys, tačiau tiek vieniems, tiek kitiems toks judesys buvo netikėtas.
    -Jei nežinočiau, jog tai treniruotė, imčiau priekaištauti,-irzliai, kiek nepatenkintai suurzgė šalia bėganti baltakailė. Į šios žodžius buvo atsakyta tik linksmu juoku. Na, bent jau tokiu, kokį suprato kiti vilkolakiai.
    Žinojo, jog nei vienas iš esančios grupelės nemėgsta tokios treniruotės, ypač Džes, vis dar suirzusiai žvilgčiojanti į priešais bėgančią alfą. Ir vis dėl to treniruotė buvo puiki pamoka visiems vilkams.
    Dar kartą staigiai metusis į dešinę pusę staigiai apsisuko puldama ją besivejantį vilką. Šis nesitikėdamas tokio veiksmo metėsi į šoną paklaikusiu žvilgsniu žvelgdamas į alfą. Prireikė sekundės, jog situacija pasikeistų. Juodai pilko kailio aštriadantis puolė alfą smogdamas atgal. Patenkinta ir atidžiai stebėdama šio judesius pilkakailė atsitraukė. Leido šiam užimti puolėjo poziciją, kartu stebėdama, kaip sekasi kitiems gaujos nariams.
    Džes, kaip jai buvo įprasta, pabandė perversti jaunesnįjį vilkiūkštį, tačiau šis krepštelėjęs už kailio asitraukė. Trečioji dvikovė taip pat vyko gana sklandžiai.
    Kelias akimirkas leidusi dar pasitreniruoti mėlynakė lėtai atsitraukė pasipurtydama. Supratę komandą kiti pasielgė taip. Atrodė, kad įnirtinga kova baigėsi nė neprasidėjusi.

[Hayato Shinohara]

   Apsirengęs, regis, kiek per siaurą tamsiai žalių ir mėlynų spalvų kimono ir tokias pačias kelnes bei prie jų niekaip nesižiūrinčią bjauriai rožinę maikę su rudais taškučiais, per mišką strikinėjo azijietis. Iškart pamatytai, kad iš rytų kraštų - rasė.
   Vaikštinėjo jis daugiausia užvertęs galvą aukšty į medžių šakas, kažką murmėjo ir niūniavo sau panosėj, karts nuo karto užkliūdavo už kokių miško spąstelių, bet nėsyk neišsitiesė.
   - Jūs esat šlyyykštūūūs, tiesiog neregėtai šlyyyykštūūūūs, ir jūs užknisat tokius normaliuuuus paaaadarus kaip aaaš... - po nosim tyliai dainavo japonas, kažkuo panašiu į valso žingsnį apeidamas iškilusias medžių šaknis ir spygliuotus krūmus.
   Ranka patapšnojo per lazdelę vidinėje apsiausto kišenaitėje, sumurmėjo vieną kitą komplimentą tam nuostabiam medžio kūriniui, Olivanderio rankų šedevrui. Visuomet gi laikėsi nuostatos, kad kam liežuvis ir kam vaizduotė, jei daugumą minčių pasiliksi sau ir nutylėsi.
   Shinohara apsidairė, pauostė orą lyg tai kažką jam duotų, o tada nupėdino tiesiai ten, kur girdėjo garsų viauksėjimą.
   - Jūs esat šlyyykštūūūs, neregėti bjaurastys, ir per savo bjaurumąąą net nematot manęęęs... - nė kiek nesirūpindamas savo saugumu ir toliau patyliukais dainuodamas žygiavo Hayato. Artyn vilkolakių.
   Išsitraukė lazdelę, stryktelėjo iš džiaugsmo, kažkur netoli užmatęs šmėstelint vilkolakio uodegą. Jau tuoj, jau tuoj jis nukeps kokį vieną. Mmmm, vilkolakiai. 

[Edgar Jeffter]

Vakaro tamsos apgaubtame miške jau stoviniavo Edgar'as su tikslu čia sutikti nežmoniškos kilmės būtybių. Tiksliau vilkolakių. Aišku, jei sutiktų ir kitų padarų, tai labai blogai nebūtų, tiesiog pagal sąrašą, kurį gavo iš Magijos ministerijos ketvirtojo lygio vadovės, Ūdrų Žabanguose turėjo būti nemažai būtybių keičiančių savo pavidalą per pilnatį.
Juodaplaukis po truputėlį žingsniavo gilyn į mišką atidžiai dairydamasis, nes nežinia, gal kas antgamtinių būtybių jį jau stebi. Be to, jos tamsoje turėjo ir savų pranašumų. Žingsnis po žingsnio ir Jeffter'is sekundėlei stabtelėjo. Jis išgirdo kažkokį urzgesį. Taip, tai galėjo būti ir paprasčiausias miško žvėris, bet šio miško lankytojas to iš urzgesio negalėjo nustatyti, todėl patraukė garso šaltinio link.
Tamsiaplaukis paėjėjęs kelis šimtus metrų išvydo ne žvėris, o būtent vilkolakius, kuriuos labiausiai ir tikėjosi čia pamatyti. Ir jų čia buvo gana nemažai, tik kažin ar pavyks visus juos pričiupti. Žaliaakis prisiglaudė prie netoliese buvusio medžio ir stebėdamas netoliese esančius padarus iš  kišenės išsitraukė burtų lazdelę.
- Avada..- netikėtai nutilo jaunas burtininkas taip iki galo ir neištaręs burtažodžio. Jį nutilti privertė siluetas pasirodęs kitoje vilkolakių pusėje. Vaikinas kiek sutriko, tačiau budrumo neprarado. Jis ėmė svarstyti ko turėtų imtis. Dėl to neaiškaus veikėjo Jeffter'is kiek pakoregavo savo planus, tačiau visiškai jų neatsisakė.
- Confringo!- buvusiam Hogvartso moksleiviui sušukus, iš jo lazdelės pasileido oranžinė šviesa link vilkiškų padarų, stovėjusių atokiau nuo kito atėjūno. Edgar'as nenorėjo sužeisti jo, nežinodamas, kas jis per vienas.

[Luna Gardner]

   Safyro spalvos žvilgsnis, niekur neskubėdamas, it turėdamas begalę laiko, perbėgo per tvirtus, didingas šakas į viršų iškėlusių medžių kamienus.
   Pirmas kelias akimirkas atrodė, jog Ūdrų žabangų miškas tuščias, išskyrus grupelę vilkolakių, dabar, regis, irgi pagavusią keistus garsus, besidairančią aplink, tačiau vos netrukus brangakmenio spalvos žvilgsnis pastebėjo dvi žmogystas, rodos, ketinančias pulti juos.
   Nei vienas iš dvikojų neatodė panašus į medžiotoją, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrusį antgamitnių būtybių medžioklei. Abu klajokliai labiau panašėjo į mėgėjus, nusprendusius išbandyti savo jėgas. Vienas iš jų, stovintis kiek atokiau nei pirmasis, regis, buvo vos keleriais metais jaunesnis už pačią vilkę.
   Ar jie rimtai ketina pulti mus? Vilkolakius?
   -Mums metas dingti,-nepatenkintas, tačiau keistai ramus alfos balsas pasiekė kiekvieną grupelės vilkolakį.
    Netrukus medžių karaliją sudrebino burtažodžiai. Tyliai suurzgusi pilkakailė žvilgtelėjo į miško tankmę. Sukarpę ausimis likusieji vilkai pasileido gilyn į mišką.
    Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog šie pastebėję savo grobį nusprendė pažaisti su juo. Leisti jam manyti, kad tai jis yra medžiotojas, o tuomet netikėtai pulti. Deja, nė vienas iš vilkų to nedarė. Apgavę naujus "medžiotojus" visa Pusmėnulio gaujos grupelė dingo iš Ūdrų žabangų miško.
   Ne vienas troško pasilikti ir pulti juos sugalvojusius medžioti žmogystas, tačiau lygiai taip pat žinojo vilkolakių įstatymus.
   Vos per kelis žingsnius atsiliekanti pilkakailė netrukus pakeitė savo kelionės kryptį, kai tik dingo iš dvikojų akiračio. Žinojo, jog šie dabar bus pasiruošę ir lauks puolimo, tik vilkė nė neketino to daryti.
    Nujautė, kad vyriškosios lyties atstovai nėra pažįstami, antraip vyresnysis būtų panaudojęs uždraustąjį burtažodį ir nebūtų taip keistai žvelgęs į jaunėlį. Taigi vadovaudamsi posakio "kur du pešasi, trečias laimi", vilkė lėtai apsuko ratą atsidurdama, regis, dar mažai ką težinančio jaunuolio užnugaryje.
   Lėtais, lyg pati mirtis sėlintų, žingsniais vilkė priėjo prie vaikino. Regis, šis nė nepagalvojo, jog gali būti užpultas iš nugaros.
   Kvailys...
   Grėsmingai suurzgusi, jog galiausiai sulauktų dėmesio, pilkakailė iššiepė iltis ir nieko nelaukdama įsikibo dantimis į jaunuolio Kimoną. Žengusi žingsnį atgal ši nesunkiai išplėšė galbalą medžiagos ir linksmai viauktelėjusi, it tyčiodamasi iš vaikinuko, pasileido miško gilyn.
   Dar keli žingsniai ir pilko kailio vilkė dingo septyniolikmečiui iš akiračio palikdama jį vienui vieną miške.
   Dabar tereikėjo šiam atvesti antrąjį dvikojį. Pasipurčiusi it ruoštųsi linksmam nuotykiui mėlynakė ristele šokinėdama per sniegą stabtelėjo prie tamsių plaukų, regis, antrą dešimtį įpusėjusio vaikino. Šis atrodė kupinas neapykantos ir pagiežos.
    Akimirką atidžiai stebėdama šį vilkė kryptelėjo galvą. Tamsiaplaukė nuoširdžiai troško išsiaiškinti, ką tokio turėjo išgyventi šis vaikinas, kad taip nekęstų vilkolakių, tik laiko tam nebuvo. Neabejojo, jog tuoj susilauks kerų antpuolio.
   Iltimis krepštelėjusi orą pilkakailė apsisuko ir pasileido miško tankmėn kiekvieną akimirką laukdama burto. Netrukus, priešakyje išvydusi vienui vieną jaunuolį mėlynakė stabtelėjo ir vos tik ją pasivijo juodaplaukis, dingo iš Ūdrų žabangų miško, palikdama šiuos vienu du.

[Hayato Shinohara]

   Hayato vis dar niūniavo kažką po nosimi. Na, dabar jau galėjai atpažinti kažkokią kalėdinę melodiją.
   Jau buvo pasiruošęs išdainuoti kokį nors labai smagų užkeikimą, bet dėmesį patraukė iš beveik visai priešingos, nei buvo vilkolakiai, pusės atsklindantį garsą. Garsiai ištartą burtažodį, jei tiksliau. Poros sekundžių žvilgsnio nukreipimo užteko, kad blizgančio kailio vilkolakė išplėštų gabalėlį jo kimono, paskutinio gimtinės atodūsio. Hayato paleido jai įkandin žalią žaibą, deja, šis prasuko pro šalį ir susigėrė į netoli augusį uosį.
   - Mes vis tiek dar susitiksim, - sumurmėjo Shinohara, bet dėl visa ko dar pasileido į tankmę. Dabar jam gali būti sunkiau - akivaizdu, jog ši vilkolakė buvo blaivaus proto, eliksyrų prigėrusi. Kitaip nebūtų jam padariusi tik tiek žalos.
   Nežinia, ant jo japonui dabar buvo pikčiausia - ant savęs, ant sugadinto kimono, ant vilkolakio ar aš neaiškų garsą skleidusio asmens.
   Į jį vos ir neatsitrenkė, bandydamas bėgti vilkolakei iš paskos.
   - Nuo kada gi vilkolakiai samdosi žmogišką apsaugą? - saldžiu balsu paklausė Hayato. - Expeliarmus, - lyg tarp kitko, labai nerūpestingai sumurmėjo, nukreipdamas lazdelę į vos už kelių žingsnių stovėjusį žmogų. Kol kas užteks tik atimti iš jo lazdelę.
   Na, greičiausiai žmogų. Logika sakė, kad jis žmogus. Per pilnatį nelakstė vilkolakiu, veidas neatrodė pernelyg baltas, o iš užpakalio nemaskatavo arklio uodega. Galima iškart atmesti tris rases. Be abejo, yra ir kitų, o gal šis veikėjas ir visai atsitiktinai atklydo į vilkolakių pilną mišką...

[Edgar Jeffter]

Per labai mažą laiko tarpą įvyko labai daug. Edgar'o paleisti kerai išbaidė vilkiškos prigimties atstovus, tačiau neilgam. Na, bent jau vieną, kuris išdrįso grįžti. Ir ne tik grįžti, bet ir pridaryti žalos dar vienam burtininkui, kuris buvo netaikliai nukreipęs nedovanotinus kerus į juos. Pastarųjų panaudojimas nustebino juodaplaukį. Jis nebūtų turėjęs nieko prieš tai, jei jie būtų buvę panaudoti kiek sėkmingiau. Kaip bebūtų, kerų sukurtas žalias spindulys nepasiekė savo tikslo. Sugrįžęs vilkolakis, po to, kai išplėšė dalį varnanagio aprangos, atšoliavo arčiau Jeffter'io. Šis iš būtybės elgsenos suprato, kad ji supranta kas vyksta. Ji atrodo prisibijojo apsigynimo nuo juodosios magijos specialisto ir ilgai neužsistovėjusi nuskuodė savo keliais. Aišku, buvęs Hogvartso moksleivis ir profesorius norėjo jos link paleisti kerus, tačiau to nedarė, nes žinojo, kad šalia yra dar vienas asmuo, kurio nederėtų ignoruoti. Ir gerai padarė, jog neprarado budrumo. Vos tik pilnaties padaras dingo iš juodą pirštinę ant dešinės rankos mūvinčio vaikino akiračio, pasigirdo nukentėjusiojo žodžiai, po kurių iškart sekė nuginklavimo burtažodis.
- Protego!- iškart suriko Edgar'as ir sėkmingai blokavo nepažįstamojo puolimą. Tuomet įsižiūrėjo į azijietiškų bruožų veidą, kuris miško tankmėje nevisiškai gerai matėsi.
- Jei ne vilkolakis tu, tai tuomet kas tu per padaras?- per sukąstus dantis paklausė tamsiaplaukis. Jam buvo pikta, kad vaikis sugadino jo šios nakties planus.

[Hayato Shinohara]

   Vakaras (o gal jau naktis? Hayato nebelabai susigaudė) buvo beviltiškai sugadintas, kaip ir kimono. Et, velniop tą kimono, reikės nusipirkti naują, gal kitokį. Ryškiai raudoną, kad vilkolakiai žinotų, ką medžioja. Shinohara pasvarstė, ar nepalikus čia drabužio - gal koksai žioplesnis po to jį susirastų pagal kvapą? Ieškoti mirties savanoriškai - kaip tai šauniai skamba. Rasti mirtį skamba dar šauniau, ypač, jei tai siurprizas kvailam antgamtui.
   - Žiūrėk tu man, blokuot moka, - sučeksėjo liežuviu Hayato, nutaisęs tokį pasididžiuojantį toną, it kalbėtųsi su keturmečiu, po mėnesio kankynės su mama pagaliau išmokusį ,,Eglutė skarota eglutė žalia".
   - Kaip nustatei?.. - teatrališkai apstulbo ir net žioptelėjo Shinohara, nors akyse tebežėrėjo ledinis žudikiškas šaltis.
   Cha, jis buvo beprotis, bet tą pyktį nepažįstamo balse puikiai gebėjo išskaityti. Kita vertus, būdamas tokia niršia asmenybe, kaipgi jis neatpažintų pykčio? Ir ne tik. Jis viską pažino ir viską mokėjo - plati bepročio pasąmonė, persimaišius su sąmone, leido jam taip manyti ir beprotiškai pasitikėt savim.
   Tiesą sakant, jis dar ir nebuvo savim nusivylęs.
   Hayato stebeilijo į nepažįstamo vyro kaktą, kadangi į akis žvelgti kiek privengė. Atsiminė, kad stovi miške ne vienas, bet... Kodėl gi jis, galų gale, turėtų kalbėtis su kažkokiu kvailu padaru, gal nė Hogvartso nebaigusiu, o besiraunančių ant jo aukų? Hayato užvertė galvą aukštyn, nė nežiūrėdamas į rankas, įgudusiu judesiu prisidegė cigaretę ir įsigrūdo tarp dantų. Medžių viršūnės švelniai lingavo, pamainomis atidengdamos tai vieną, tai kitą žvaigždę. Lyg užuolaidos prie atviro lango - plaikstėsi.
   - Artėja šventės, hm... - pusiau niūniuodamas sumurmėjo japonas. - Kažin, ar šitam miške yra pelėdų, - garsiai pasvarstė, nelabai kreipdamas dėmesio į Jeffter'io egzistenciją, o gal jau ir pamiršęs.

[Edgar Jeffter]

Vaikis stovintis prieš juodaplaukį burtininką, pačiam juodaplaukiui atrodė gana keistai. Atrodė, jog jam nelabai kas buvo svarbu. Išvis kažin ar buvo kas nors jam buvo svarbu. Tarsi jo nė nebūtų ką tik užpuolęs vilkolakis. Į viską reagavo labai ramiai. Na, Edgar'as irgi nepanikavo, bet vaikinas stoviniuojantis prieš jį, rodos, nė trupučio negalvojo apie tai kas bus ar kas gali nutikti.
Nepažįstamasis mestelėjo porą replikų į Jeffter'io pusę, bet pastarasis į tai nekreipė dėmesio. Jam svarbiau buvo gauti atsakymą į savo klausimą, kurio, aišku, negavo. Tai magui, gerai žinančiam kaip reikia apsiginti nuo juodosios magijos, jau nepatiko. Jis nenorėjo sužeisti žmogaus, tačiau nenorėjo paleisti iš savo akiračio mistinės būtybės. Bet, jei cigaretę prisidegęs vaikinas registruota magiška būtybė, tai jį Edgar'as juk galės rasti, juk jis gavo šviežią sąrašą su tokių padarų adresais.
- Petrificus Totalus!- tyliai sušnabždėjo Grifų Gūžtai atstovavęs jaunuolis kilstelėdamas burtų lazdelę bei nukreipdamas ją į keistuolį. Žaliaakis paleisdamas laikinai sustingdančius kerus nieko daug nesiekė. Jų panaudojimo priežastis buvo ta, jog jis negavo atsakymo į savo klausimą.

[Hayato Shinohara]

   Balta šviesa, plykstelėjusi iš nepažįstamojo pusės, buvo veikiai Hayato pastebėta, tad ir kerai buvo atremti veikiai. Hayato išpūtė dūmelį, tuomet vėl įsikando cigaretę. Brūdas dantyse nebuvo padėjėjas rezgant aiškius ir rišlius sakinius, tačiau ir be jo vaikis sunkiai išstenėdavo ką nors sklandaus.
   - Šituos kerus daugiausia naudoja nepatyrę mokinukai, - be galo išdidžiai, su pamokomu tonu, nors ir ne visai tiksliai pacitavo frazę iš Vindictus'o Viridian'o knygos. - Tai tu - vilkolakių žiurkė, ar šiaip nevykėlis?
   ,,Ir iš tolo užsiuodžia purvakraujis", - pūtė dūmą Hayato, vėl nerūpestingai vėpsodamas dangun. Vis mažiau pastebėdavo, kaip galva užsiversdavo aukštyn, palikdama savo šeimininką trankytis į praeivius, kartkartėm slidinėti ant šaligatvio bei mirkyti batus balose. Gal beprotis pasąmoningai siekė sunaikinti ne tik kažkodėl nekenčiamus padarus, bet ir patį save.
   - Esi ragavęs testralio kepsnio? - sugalvojo pasidomėti Shinohara, būdamas beveik visai įsitikinęs, kad išgirs neigiamą atsakymą. Kaži, ar šis nevykėlis buvo matęs mirtį - vadinas, ir to kepsnelio nematytų.
   - Regis, čia yra pelėdų, - pastebėjo patylomis.

[Edgar Jeffter]

Jeffter'io atakuojamas nepilnametis nesunkiai atrėmė į paleistus kerus. Bet čia stebėtis nereikėjo, ko ir nedarė Edgar'as. Tamsiaplaukio kerams atremti nereikėjo tokių didelių pastangų kaip, kad reikia norint panaudoti vienus iš nedovanotinų kerų.
Tas keistuolis azijietis ir vėl ėmė mėtyti replikas vyresnio burtininko link, kuris nelabai į jas kreipė dėmesį ir toliau. Nerodė susidomėjimo ir kitoms neaiškioms jo sapalionėms apie testralius.
- Sectumsempra!- tamsos apgaubtą mišką nušvietė gana ryški balta šviesa, sklindanti iš lazdelės, laikomos pirštinėtoje rankoje. Šį sykį animagas pasinaudojo sužeisti galinčiais kerais. Ir stipriai galinčiais sužeisti. Bet Jeffter'is dėl jų panaudojimo labai nesibaimino, nes nujautė, kad ir vėl jo taikinys išsisuks. Bet gal ir klydo, nes galingų puolamųjų kerų mokėjimas nereiškia, jog burtininkas gali lygiai taip pat gerai mokėti ir gynybinius kerus. O ar septyniolikmetis gebės išsisukti, ar vis dėl to bus sužeistas, turėjo paaiškėti po kelių akimirkų.

[Hayato Shinohara]

   Dabar Hayato po mišką žirglinėjo mankštindamasis - ir vis dar įsikandęs tą šleikčiai smirdantį ir dūmijantį daiktą į dantis. Teršė gamtą. Tam tikra prasme žudė. Keista, bet tiesiogine prasme dar nebuvo nužudęs nieko - na, tik keliasdešimt musių bei savo geriausio draugo nervų sistemą.
   Shinoharai pasilenkus ir siekiant rankų pirštais kojų pirštų galiukų (dar vienas būdas mankštintis miško viduryje, kai priešais tave stovi tikrai ne per geriausiai nusiteikęs vilkolakių šuo, che che, kaip paradoksaliai skamba). Baltas žybsnis praskrido tiesiai virš jo nugaros, jaunasis japonas galbūt to net nepastebėjo.
   - Ir ko čia žiūrai? - pagaliau atsitiesęs įsirėmė rankomis į šonus, mintyse išbadydamas durklais nepažįstamajam akis.
   Hayato neskubriai prižingsniavo prie jaunuolio, regis, kiek vyresnio už jį, atsistojo priešais, nepagarbiai arti prikišęs veidą įsistebeilijo šiam į snukį ir akis. Paniekinančiai išpūtė dūmus tiesiai į veidą. Iš akių matosi, kad purvakraujis, - pamintijo ir atsitraukė nuo agresyviai nusiteikusio asmens tolėliau.
   - Pur-va-krau-jis vilkolakių ver-gas, - išskiemenavo. - Šiaip nesveikas, ar tau jie moka už gynybą? Allegro, - sušnibždėjo, nukreipęs į žmogų lazdelę, susidomėjęs, kaip šis reaguos.

[Edgar Jeffter]

Rūkorius atrado laiko pasimankštinti. Tai tik dar labiau vertė Edgar'ą manyti, kad šiam nelabai rūpi kas dedasi aplink. Tikriausiai nelabai rūpėjo ir tai kas gali nutikti jam pačiam. Šį sykį vaikino staipymasis jam padėjo išvengti pavojingų kerų, kurie nuskriejo palei jo nugarą. Tai nustebino apsigynimo nuo juodosios magijos specialistą, kuris nesuprato, kodėl kerai praskriejo kiek aukščiau taikinio. Bet galimas paaiškinimas čia buvo tik vienas - Jeffter'is paleido kerus kiek aukščiau nei norėjo. Aišku, jei ne tas animacinis linktelėjimas prieš pat kerus, tai aerobika užsiiminėjantis burtininkas būtų nukentėjęs.
Baigęs savo nedidelę treniruotę japonas ir vėl uždavė klausimą Edgar'ui. Jį ir vėl sėkmingai magas praignoravo. Praignoravo ir mėginimą įžeisti, nors tiesą sakant žaliaakiui net nelabai aišku buvo dėl ko tas vilkolakių vergas buvo paminėtas. Toliau prie pat tamsiaplaukio veido prilipęs keistuolis vėl uždavė klausimą nukreipdamas savo burtų lazdelę į jį. Po klausimo pasakė ir žodį, kuris animagui nebuvo girdėtas ir jis skambėjo tarsi burtažodis. Bet jį nebuvo sureaguota. Bet nieko ir nenutiko. Visgi tai buvo Edgar'o klaida ir jis pats tą puikiai žinojo. Jei tai būtų buvęs negirdėtas ar naujai išrastas burtažodis, tai į jį pasyviai žiūrėjęs magas už tai galėjo būti nubaustas. Žinoma, jei tie burtai būtų galėję kuo pakenkti.
- Tai darysi ką nors ar čia taip ir šokinėsi aplink?- piktai žvelgdamas į priešais stovintį moksleivį teiravosi Jeffter'is.