0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #105 Prieš 7 metus »
Lėtai žingsniuodama Ūdrių Žabangų miško link Caroline mėgino sugalvoti, kokią staigmeną jai iškrės šis miškas. Vos tik įeinu į nepažįstamą vietą, iškart mane susiranda... mergina norėjo pasakyti "bėdos", bet persigalvojo : jei pasakai "bėdos", tai savaime skamba negatyviai. ...nuotykiai mintyse užbaigė grifiukė, traukdama lazdelę.
 - Lumos.
Pasišviesdama lazdele mergina ėjo tolyn. Staiga tik šmaukšt... kažkokio padaro ranka, galūnė ar virkščia (vadink kaip nori) apsivyniojo Caroline koją. Atsigavusi iš išgasčio mergina nusiplėšė virkščią ir atsargiai žengė toliau norėdama sužinoti, kas per sutvėrimas ją užpuolė. Šviesos spindulys krito ant... (...nejaugi Siautulingasis virkštenis???) augalo, kuris neturėjo aiškaus stiebo - jį sudarė didelės išsikerojusios virkščios. Deja, tai ir buvo Siautulingasis virkštenis. Bet kodėl jis manęs nepasmaugė, o sugriebė tik koją? Ir nusiimti pagal viską neturėjau taip paprastai... Augalas nejudėjo, tik vangiai krūpčiojo. Įsitikinusi, kad nepavojinga grifė pritūpė norėdama atidžiau apžiūrėti virkštenį. Bet vos tik Caroline atsidūrė arčiau augalo, šis sugriebė ją už kojos. Vėl atsitraukusi mergina ėmė tyrinėti augalą per atstumą. Jis buvo kažkieno sužeistas - kai kurios virkščios nuplėštos, įpjautos.
 - Nagi, nurimk. Jei manęs nenužudysi, aš tavimi pasirūpinsiu, pažadu,- tarė Caroline, jausdamasi baisiai kvailai - kas gi kalba su augalu.
Virkštenis sukrutėjo ir šiek tiek susitraukė, tuo išreikšdamas nepasitikėjimą.
 - Nemeluoju, prisiekiu. Tave nunešiu profesorei Wang, ji žinos, kaip tavimi pasirūpinti.
Augalo virkščios atsipalaidavo ir klusniai sugulė į kamuoliuką, kad mergina galėtų jį paimti.
 - Štai taip, šaunuolis. Nagi, keliaujam. Viskas bus gerai,- tylutėliai augalui kalbėjo grifė, skubiai žengdama lauk iš miško ir tuo pačiu galvodama, kaip greičiau pasiekti Hogvartsą.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Jane Abbott

  • Ragana
  • ****
  • 238
  • Lytis: Moteris
  • You want a pony, I want a dragon
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #106 Prieš 6 metus »
Jau seniai čia niekas nesisvečiavo, tik vietiniai gyviai atlikdavo savo rūtiną. Jokių pašalinių netrikdomas, miškas vis keitėsi. Laikas čia nesustodavo. Viskas augo ir pūvo.  Traškėdavo šakos, bildėdavo žemė. Šlameno bei kriokė viršūnės. Kažkas ten šniokštė, slėpės, bėgo, kovojo ir mirė. Kai kur net buvo ramybė.
Tačiau vienoje miško dalyje, tarp tankių aukštų krūmų, buvo kiek kitaip. Vijokliai čia raizgėsi ne apie medį, o šliejosi prie juodos medžiagos.  Po ja lyg kokia laiko izoliuota būtybė, visiškai nekintanti, gulėjo moteris. Jos sustingęs kūnas net nevirpėjo. Ir per ją, lyg per kokį rastą, šliaužė gyvatės bei šliūžai. Retkarčiai kokie nors gyvūnai įsitaisydavo ant jos, kaip ant kokios minkštos sąmanos. Jie priprato prie jos ir dabar ji jau neatsiejama gamtos dalis arba tiesiog...Miško šiūkšlė.
Prieš kelis metus ji buvo Hogvartso mokyklos mokytoja. Visad mėgindavo būti kuo malonesnė. Tokia, pernelyg švelni... Atrodydavo, kad ji bijodavo ką nors įžeisti, nes tai staiga imtų ir subyrėtų. Galima sakyti, kad naivumo, kaip ir meilės jai niekada netruko.
Bet pažvelgus į ją dabar, atrodytų, kad vėjo pūstelėjimai jos vidinį grožį palengva panaikino. Ir net nepagalvotum, kad čia ta pati ragana...
Vis rečiau ir rečiau ji rodydavosi žmonėm. Dažniau ją matė žiobarai, nei burtininkai. Kol galiausiai niekas jos nebeišvydo. Galbūt ji taip norėjo, o galbūt apie tai nebūtų nė pasapnavusi. Kas jai atsitiko nėra aišku. Tik vienintelis faktas, kad Jane Abbott nebėra mokytoja, nebėra tas pats žmogus kuris buvo tada. Viskas ką ji turi yra tik šita, tamsi užžėlusi vieta su mažu dangaus lopynėliu, kuriame matyti viena žvaigždė.
Neaišku nei kiek dienų ar valandų praleista, bet atrodė, kad ji pasaulyje neegzistavo.
Jos kūno pozicija buvo tarsi ji gulėtų karste, įsitiesusi, ant nugaros. Atmerktomis akimis, negyvu žvilgsniu žvelgė žvelgė į mažą dangaus žyburėlį, bet niekada nemirksėjo.
Vienintelis klausimas, kodėl tai ne pūvantis lavonas, kurio smarvė sušauktų būrį mūsių.
Keisčiausia, kad sąmonės nebuvo praradusi ir galėjo mąstyti, bet nebeturėjo apie ką. Viskas neteko prasmės, ji sustojo, ji nejuda, ji negyvena. Kūnas paralyžuotas, ir jo nevaldo, negali...
 
“I'll take crazy over stupid any day.” 

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #107 Prieš 6 metus »
Palietusi nešyklę, Šarlotė stipriai užmerkė savo dideles akis, nes žinojo, kad nuo neįprastos kelionės jai tikrai pasidarys negera. Atsimerkti sugebėjo tik tada, kai kojomis jautė stovinti ant žolės. Tai, ką išvydo, paglostė jos širdį. Nešyklė mokines atnešė į kažkokio nežinomo miško proskyną.
Mergina visuomet turėjo keistą obsesiją ne tik arbatai, bet ir miškui. Miško kvapas, garsai, spalvos ją ramino ne ką blogiau negu puodelis karštos jos mėgstamiausios arbatos. Net gulint savo palatoje Londono psichiatrinėje ligoninėje ji paprašė jos kambary pakabinti miško portretą ir bent kartą per dieną leisti pasiklausyti miško garsų. Deja, vienintelis dalykas, kurio ten negavo, buvo tikras, sodrus miško kvapas. Todėl dabar mergina lyg kokia keistuolė pro savo šnerves bandė įtraukti kuo daugiau šio nuostabaus aromato, kurio taip pasiilgo.
Tačiau po kelių akimirkų ji atsitokėjo, tarsi pabudo iš keisto transo ir apsidarė beieškodama savo sesers. Šioji, didelei varnės laimei, buvo čia pat.
- Um, gal tu žinai, kur mes esam? - paklausė Alisos, mat pačiai čia niekada nebuvo tekę pabuvoti. - Nors tiesą sakant, gal tai ir nelabai svarbu. Dabar reikėtų susitelkti ties tuo, kaip mums rasti tą um, kaip jis ten.., - ko gero reikėjo įdėmiau klausytis mokytojos dėstomos teorijos, nes dabar Šarlotė nė nesugebėjo prisiminti jų pamokos objekto pavadinimo, - nenaudėlį serafiną.
Tiesa, sulig šiais žodžiais tarp medžių prabėgo kažkas pilkas, be galo panašus į šešėlį.
- Palauk, ar tik ten ne jis? - Šarlotė šyptelėjo ir rankoje stipriau sugniaužė savo lazdelę, - Pričiupkim tą vagį.
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #108 Prieš 6 metus »
Alisa nė nesusigaudė kaip atsidūrė kažkokiame tai miške. Ji apsidairė. Aplinkui buvo vien tik medžiai, kurie nebuvo labai stipriai susiglaudę, į vieną pusę vedė keliukas, o šiuo metu sesės stovėjo properšoje, kur iš viršaus kaitino saulytė, o danguje plaukiojo tik vienas kitas debesėlis. Faun ir būtų taip išsidrėbusi ant žolės, jei ne pamokos užduotis, dėl kurios čia ir atvyko. Bet vos pavyko tam atsispirti. Ji užuodė miško, spyglių ir lapų kvapus, žolę ir pavasarį. Kaip čia gražu! - pagalvojo švilpė.
- Aš manau, kad mes esame miške, - tarė Alisa ir nusišypsojo iš savo ir taip aiškaus atsakymo, - o šiaip tai sprendžiant pagal saulės kritimo kampą esame kažkur tai Pietvakarių Britanijoje, arba Airijoje... o gal net Šiaurės Prancūzijoje, - pažvelgė į saulę šešiolikmetė.
Staiga Alisa iš girdo, kad sesuo jau pastebėjo serafiną. Ji jau norėjo bėgti į mišką, bet pirma reikėjo viską atidžiai suplanuoti. Prieš tai į ranką dar pagriebė arbatinuką, kurį įsimetė į krepšį, jog nepamestų.
- Sutariame taip: pirmiausia mes pribėgame link to gyvūnėlio ir prieš jį panaudojame Incarcifors kerus, tada jeigu jis dar nepasiduos galime pabandyti Avis, o jeigu tada nepasiduos blogiausiu atveju panaudosime Incarcerous. Gerai? Jei kas neaišku klausk, - atsikvėpė mergina, - pradedam.
Tada mergina pašoko ir lyg kokia partizanė pradėjo bėgti į mišką, nukreipusi lazdelę. Netikėtai prieš jos akis prabėgo kažkoks pilkas šešėlis.
- Incarcifors! - ištartas burtažodis nepataikė nei į serafiną, nei į ką kitą. Ji matė, kad jos sesuo taip pat stengiasi, - Incarcifors! - ištarė ji dar kartą, bet išlindęs narvelis nukrito ant žolės. Alisa atsiduso. Faun apsidairiusi nieko nematė. Nejaugi jis pabėgo? - pagalvojo, bet su ta mintimi ji pajuto kažkieno tai prisilietimą prie kojos, - avis, - pabandė ji nukreipti paukštelių spiečių link serafino, bet sparnuočiai tik pakilo aukštyn, - Incarcerous! Charlotte ir tu leisk šiuos kerus, - pasakė ji už kokia dešimt metrų stovinčiai sesei. Incarcerous! - pabandė dar kartą, bet virvės išsileido sučiupdamos žolės kuokštą.
Alisa atsiduso suprasdama, kad nieko nebus.
- Charlotte, nieko nebus, reikia pasitarti,- nusivylusiu veidu pažiūrėjo į seserį mergina. Jos abi nužingsniavo atgal į properšą, atsisėdo ant žolės ir stebėjo mišką, bei vis pasirodančius keistus šešėlius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Alisa Faun »

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #109 Prieš 6 metus »
Šarlotė išklausė sesers hipotezes apie tai, kur jos atsidūrė, ir pritariamai linktelėjo galvą. Sesuo iš tiesų nustebino varnanagę - tai, kaip užtikrintai ji papasakojo planą, kurio juodvi turėtų imtis tam, kad sugautų serafiną, buvo nuostabu. Dėl Dievo meilės, kiek laiko mergina buvo išvykusi? Dabar ji Alisą matė toli gražu nebe kaip mažą, silpną mergaitę, kurią prisiminė iš seniau, o kaip drąsią ir protingą merginą. Nors to balsu ir neišsakė, tačiau ji didžiavosi savo seserimi.
Puolimą Alisa atliko klasiškai, be jokių dvejonių. Gaila, kad nepavyko pataikyti į serafiną, tačiau vis dėlto, buvo matyti, kaip stipriai ji stengiasi. Valandėlę Šarlotė tik stovėjo ir įdėmiai žvelgė į švilpę, lyg bandydama suprasti, kada ji tapo tokia... tokia stipri ir pasitikinti savimi? Tačiau tuoj jos mintis nutraukė sesers paraginimas jai padėti leidžiant Incarcerous kerus. Rankomis tvirčiau suspaudusi lazdelę, mergina riktelėjo šį burtažodį, deja, nieko gero nepavyko.
Seserims burtažodžiais nenukovus paslapčių vagies, abi prisėdo ant minkštos žolės. Ak, varnė bet ką būtų atidavusi, kad tik kas leistų jai čia prigulti ir valandėlę pasnausti, besiklausant migdančių miško garsų. Deja, čia vyko šiokia tokia kova ir sesutės turėjo kaip nors išpešti paslaptį ir serafino, tad ilsėtis nebuvo kada.
Gaila, kad puolimas kerais nepavyko. Gal būt tai iš dalies buvo Šarlotės kaltė. Seniau per puolimą varnė sugebėjo puikiai naudotis žinomais kerais, tačiau tas laikas, praleistas už Hogvartso ribų, daugelį žinių tiesiog ištrynė iš merginos galvos. Jeigu tik mokėtų kerėti kiek geriau, gal sesutės jau būtų pakeliui į Hogvartsą besidžiaugdamos išpešta paslaptimi... Nagi, nėra laiko savęs kaltinimui. Susiimk ir galvok, po galais! Deja, merginai niekaip nepavyko susikaupti.
Iš pradžių Šarlotė nė neįsivaizdavo, ką daryti su šiuo padaru, kaip iš jo išpešti paslaptį. Tai atrodė lyg misija neįmanoma - juk nežinia, kokios šio padaro silpnybės.
Gana ilgokai ji kartu su sesute tik beviltiškai sėdėjo žolėje ir stebėdamos atokiau vaikštantį serafiną. Rodos, abi trumpam pamiršo, kad turi tokį nuostabų organą, - smegenis, - kuriomis tokioje situacijoje derėtų pasinaudoti. Na, nežinia dėl Alisos, bet Šarlotė akimirkai tikrai buvo jas pamiršusi. Tačiau staiga kažkas tarsi šlapiu skuduru trenkė jai per veidą ir jos galva pradėjo veikti. Kartą ji jau buvo mačiusi kai ką panašaus įvykstant Londone, psichiatrinėje ligoninėje, kai vienas detektyvas joje tyrė kažkokią bylą. Ak, detektyvas... Ar tik ne metas dingti iš mano minčių?, - pagalvojo varnė, išsigandusi, kad vėl išsiblaškys.
Mergina staigiai atsistojo ir pradėjo vaikščioti ratais aplink seserį. Ji galvojo. Galvojo, ką protingo galima būtų pasakyti ir padaryti. Pagaliau susidėliojusi mintis, mokinė gestikuliuodama prabilo:
- Koks geriausias būdas kažką priversti padaryti tai, ko jis baisiai nenori? - Šarlotė labiau retoriškai paklausė sesers, galvoje jau turėdama atsakymą. - Žinoma, kankinti. - šyptelėjo sulig žodžiu kankinti. Anksčiau tokia mintis jai nebuvo kilusi, bet o varge, dabar ji be galo troško kažkam sulaužyti kaulelį po kaulelio tik šiaip, dėl smagumo. Gal kiek per anksti mergina išėjo iš ligoninės? - Deja, fiziškai to padaryti, ko gero, nepavyks, nes nežinome jo silpnybių, o kerai mums irgi nepadėjo, tad teks eiti kitu, emociniu keliu. Galėtume jį užbombarduoti kažkokiais faktais, kuriuos žinome apie jį, bet ak, mes nežinome nieko. Tad ką galime padaryti? - nusišypsojo. Nors ir nemokėjo taip gerai kerėti, bet bent jau atgavo savo šaltą protą ir sugebėjo į viską pasižiūrėti kiek kitokiu, labiau žiobarišku būdu. - Žinoma, šantažuoti blefuojant!
Kažkaip keistai mergina pasijautė išsakiusi tokį planą. Nežinia, kas ją gąsdino labiau - tai, kad ji keistai tuo, tai yra, visu planavimu, kaip palaužti šį padarą, mėgavosi, ar tai, kad mintis išdėstė visai jai nebūdingu būdu, visai kaip jis.
- Sesute brangioji, ką galėtum pasiūlyti? Kokiu blefu galime pabandyti iš jo ištraukti tą pavogtą paslaptį? - vis dar stovėdama ir stebėdama serafiną, Šarlotė sukryžiavusi rankas laukė sesers atsakymo.
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #110 Prieš 6 metus »
Faun tik klausėsi ką sako jos sesuo, o per tą laiką šiek tiek deginosi po saulute.
- Realiai, tai iš manęs gali nieko nelaukti, nes aš blefuotoja esu tokia pati kaip ir šantažuotoja, - tarė nusišypsodama, nors realiai abu tie dalykai buvo labai glaudžiai susiję, - nebent galiu pasiūlyti užslėpti visas savo paslaptis ir taip jį pakankinti arba kažką panašaus, - kreivai šyptelėjo, - nors turiu idėją. Galime apsimesti jog mes žinome jo paslaptį ar kažką tokio, kad mes ją jau turime, gavome iš kitų serafinų, - pažvelgė įdėmiai į seserį. Tai pabandome?
Ir Alisa sulaukusi atsakymo pradėjo šnekėti:
- Tai va kaip gerai, kad sužinojo jo paslaptį. Ji ir taip buvo aiški, - garsiai tarė šeštakursė, taip jog girdėtų tas nenaudėlis serafinas, - tas jo draugas kurį sučiupome buvo labai geras bei ją mums pasakė.
Faun atsikvėpė ir šyptelėjo iš to ką jos daro atsisukdama į Charlottę. Reikia jį šiek tiek ir pašantažuoti, - tyliai pagalvojo.
- O aš galvojau, jog duosiu tam vagiliui kokių nors....-  užsikirto begalvodama švilpė, - šokoladinių kiaušinių, - pasakė kas jai puolė iš pat pradžių į galvą, - jei duotų man tą paslaptį. Be to jo paslaptis man tada dingtų iš galvos, - mirktelėjo akį seseriai belaukdama serafino.

*

Neprisijungęs Charlotte Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 115
  • Lytis: Moteris
  • It is what it is.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #111 Prieš 6 metus »
- Puiki mintis, - nusišypsojo išvirdusi sesers planą serafinui pameluoti, neva jos žino jo paslaptį. Žinoma, Šarlotė tikrai labiau norėjo jį labiau pakankinti, tačiau laiko juodvi neturėjo į valias, todėl teko pasilikti prie Alisos idėjos.
Mergina su plačia šypsena veide klausėsi, kaip švilpė bandė šantažuoti nenaudėlį padarą. Pajautusi, kad metas ir jai įsiterpti, prabilo:
- O taip, kaip gaila, kad jis nenori, jog jo paslaptis būtų saugi. O dar liūdniau, kad tie šokoladiniai kiaušiniai ištirps tokioje kaitroje, niekeno nesuvalgyti... - žvilgtelėjo į sesę, kuri šypsojosi taip pat plačiai kaip ir Šarlotė.
Serafinas, matyt, susigundė šokoladiniais kiaušiniais arba paslapties saugumu, taigi, prisėlino prie sesučių. Tiesą sakant, iš arčiau jis atrodė labai baugiai. Buvo sunku jį suprasti, sunku ką nors perskaityti iš jo nepaprastų akių. Sukaupusi visą viduje turimą drąsą, varnė atsikrenkštė ir tarė:
- Labas. Žinom, kad slėpi kažkokią paslaptį. Bet žinai ką? Mes irgi slepiame vieną. Tik o, ji ypatinga. Ji tavo. Na, žinoma, mes geros mergaitės, - o, kiek sarkazmo buvo šeštakursės žodžiuose, - bet jeigu nebūsi draugiškas, tokios tikrai nebūsime ir visiems, kas netingės klausytis, išplepėsime tavo paslaptį, kurią mums su malonumu papasakojo tavo ,,draugai". - kuo toliau kalbėjo, tuo daugiau pasitikėjimo įgavo. O padaras tik gūžėsi. - Tai kaip? Ar norėtum tartis?
Šis dvejodamas linktelėjo.
- Puiku. Tu mums išduok paslaptį, kurią slepi, ir mes niekada niekam neiduosime tavosios paslapties. Kaip bonusą, dar gausi šių gardžių, - melas melas melas, jie, bent jau Šarlotei, tikrai nebuvo skanūs, - šokoladinių kiaušinių. Ar susitarėme?
Serafinas atrodė labai išsigandęs. Gal iš tiesų merginos pataikė blefuodamos, neva turi paslaptį? Padaras ir vėl linktelėjo. O, kaip Šarlotei patiko tas jėgos, tas galios jausmas, kuris ją dabar užplūdo, tarsi ji būtų naujai gimusi.
- Nuostabu. Še, imk kiaušinius, o dabar - sakyk mums paslaptį, - sudvejojo, bet pridėjo, - bailį.
Tokios, - kandžios, žiaurios, kerštingos, - savo pusės Šarlotė tikrai seniai nepatė. Tiesą sakant, nežinia, ar kada nors ji tokia iš vis buvo, tad kaip ir kada, dėl Dievo meilės, ji tapo tokia?
Tačiau laiko savo egzistencijos kvestionizavimui nebuvo, nes padaras pradėjo dainuoti. Taip, dainuoti. Iš jo lūpų giesmės forma pradėjo švelniai tarsi upė plaukti paslaptis. Nors gal nieko jis nedainavo? Gal tai tebuvo... Iliuzija? Juk mokytoja lyg ir minėjo, kad serafinai paslaptis perduoda tik mintimis. Tad gal viską, ką Šarlotė girdėjo, skambėjo jos mintyse?
,,Metai bėga,
Paslaptys baisėja.
Rinkis, kuo pasitikėt,
Tavo sesė nori ištekėt."

Viskas. Sulyg šiais žodžiais sesių mintyse serafinas, visai palaužtas, nudūmė į miško tamsumą. Juodvi stebeilijo viena kitą ir iš šono matėsi, kad jų galvose dėjosi tokia pati netvarka, toks pat chaosas. Nei viena galutinai nesuprato, ką reiškia ši padaro išduota paslaptis. Negi Šarlotės sesuo... turi vaikiną? Ir to kai nepasakė? Negali būti. Ne-ga-li. Tiesiog negali.
Šarlotė prabilo pirma:
- Alisa, nejaugi su kažkuo susitikinėji? - bandė kalbėti ramiai, bet emocijos paėmė viršų. - IR MAN TO NESAKEI?! Niekada nemaniau, kad mano sesuo tokia melagė...
Beeidamos iki ten, kur paliko nešyklę, sesutės Faun viena kitai neištarė nė vieno žodžio. Šarlotė, žinoma, manė, kad serafinas omeny turėjo jos seserį, o ne ją. Juk tas detektyvas iš Londono... Na, su juo nebuvo nieko rimto. Jie tik kalbėjosi. Daug ir ilgai. Bet tai juk nesiskaito kaip.. romantiški santykiai? Kad ir kiek jausmų jiedu slėpė po žodžiais, tai nebuvo tikra. Jiems  vis tiek nieko nebūtų išėję, tad geriausia buvo jį pamiršti. Vien todėl Šarlotei ir piršosi išvada, kad padaras kalbėjo apie jos seserį.
Dabar sesės jau nebeskaičiavo iki trijų, o paprasčiausiai palietė nešyklę nė nežiūrėdamos viena į kitą. Netrukus prasidėjo begalinis sukimąsis ore ir šiaip, erdėveje, ir Šarlotę pradėjo pykinti. Tačiau ją pykino toli gražu ne dėl sukimosi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Charlotte Faun »
"It was worth a wound —
it was worth many wounds —
 to know the depth of loyalty and love which lay behind that cold mask''



*

Neprisijungęs Alisa Faun

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
  • Lost in a world that doesn't exist
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #112 Prieš 6 metus »
Kai prie Charlottės jau prisliūkino serafinas Faun klausėsi kaip sesuo kalba su juo. Alisa nenorėjo kištis ir visko sugadinti, todėl tiktai su mįslinga šypsena žvelgė viena akimi į keistąjį gyvūnėlį, o kita - į seserį, tačiau Faun neiškentė neįsikišusi, kaip ir visada:
- Taip, prašau mums atiduoti mūsų paslaptį, nes kitaip tau nesibaigs geruoju, - rūsčiu žvilgsniu pažvelgė stengdamasi šiek tiek įbauginti. Netrukus padaro dainelė pasigirdo šešiolikmetės mintyse. Jis nedainavo labai gražiai, bet balsas bent jau buvo geresnis nei Alisos. Gale dainelės Alisa išsižiojo. Nejaugi mano sesuo įsimylėjusi? - pagalvojo beveik šoke.
- TAI TU MAN TO NESAKEI! - sušuko Alisa atsakydama seseriai, tačiau ji nė nekreipė dėmesio į jos žodžius. Bet aš tai neįsimylėjusi.... - pagalvojo švilpė, - bent jau taip manau.
Suraukusi veidą mergina išsitraukė iš kuprinės nešyklę. Negaliu patikėti, kad ji tokia melagė... Atrodo, kad diena iš karto apniuko, o saulės spinduliai jau taip nebešildė kaip anksčiau. Miško kvapas tapo visiškai nebeskoningas ir norėjosi kuo greičiau bėgti iš čia. Alisa nieko nelaukusi palietė seną arbatinuką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Alisa Faun »

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #113 Prieš 6 metus »
Mayra iš Nuodų ir Vaistų kabineto atsikėlė į Ūdrų žabangų mišką. Įsidėjus Rubiko kubiką kišenėn ji atplėšė voką. Jame buvo Paprastojo Sumišimo receptas. Labai paprastas, kaip tik tinkamas pirmakursei.
-Ingredentai: ožkos skrandžio akmuo, vienaragio ragas, amalo uogos ir medaus tirpalas,-garsiai perskaitė Mayra sau. Ką gi, reikia eiti ieškoti medaus ir amalo uogų. Apsisukusi, Mayra patraukė gilyn į mišką. Eidama ji dairėsi į medžių viršūnes ir ieškojo amalų. Medžiai, medžiai, amalai, amalai, bet nė vienos uogos nematyt. Supykusi, Mayra nusprendė įsiropšti į medį ir pailsėti. Belipdama į medį ji pastebėjo amalą su sunokintom uogom. Užsilipusi ant šakos, ji siekė amalo uogų, bet jas pagriebus, šaka nulūžo ir Mayra nukrito žemyn. Jos laimei, ji krito iš neaukštai ir atsipirko tik keliais nubrozdinimais.
-Valio!-sušuko Mayra niekam iškėlusi amalo uogas, vis dar sveikas. Pašokusi ant kojų, Mayra įsidėjo uogas į kišenėlę ir patraukė toliau į mišką, kai staiga, kažkas baltas švystelėjo tarp medžių. Instinktyviai, Mayra išsitraukė lazdelę ir nubėgo paskui baltą dėmę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Mayra Wallflower »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #114 Prieš 5 metus »
Pilnaties šviesos nutviekstas miškas skendėjo tyloje. Sodrus, gaivus pavasario kvapas kuteno juodaikailio vilkolakio uoselę. Nunarinęs galvą ant letenų, žvėris ramiai gulėjo. Tik pilkos akys įdėmiai stebėjo aplinką. Prabėjo septyni mėnesiai nuo pasipiršimo Emijanai ir niekaip nepriprato prie tos minties, kad šioje naktyje yra vienas be sirenos. Kaskart, sušiugždėjus žolei, lapams, jam atrodydavo, kad iš tamsos tuoj išlys baltaodė mergina su katiniškomis akimis ir vilkolakis nebesijaus toks vienišas šioje naktyje. Ir kodėl gi jis nusprendė pabūti vienas per pilnatį? Staiga, žmogiškos mintys išnyko, nutrūko, kaip plonas šilkinis siūlas ir žvėris papurtė galvą. Kaskart, per pilnatį kaip nors prisiminus McWellę, jai būnant šalia, vilkolakio protas vos ne sužmoėgdavo. Deja, dabar tai truko pernelyg trumpai ir žvėris įsiklausė. Lėtai pakilo. Šiltas pavasario vėjas atpūtė kito vilkolakio kvapą - tokį pažįstamą, kad net skaudu pasidarė. Juodasis vilkolakis sustaugė. Atsakymą atnešė aidas ir juodakailis pasileido šuoliais.
Medžių kamienai susiliejo, žvaigždes uždengė lapai. Pasigirdo dar vienas kauksmas. Dar vienas ir dar vienas.
Igorį pasitiko pilkšvo kailio vilkolakė, kuri pagaliau išvydusi juodakailį, džiaugsmingai suvauksėjo. Tik te vieni antgamtikai žinojo, apie ką judu kalbėjosi. Galiausiai vilkolakė dingo tankmėje ir Lorijanas vėl liko vienas, tačiau, dabar, vilkolakiškas ūpas pakilo- Tristana Emousa atnešė gerų žinių. Pernelyg gerų žinių.

*

Santa Sadowska

Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #115 Prieš 5 metus »
  Praėjo maždaug tris savaitės nuo to kaip Marcelei įkando vilkolakis. Šiek tiek siūbuodama, mat nebuvo pratusi vaikščiot ant keturių, šviesiakailė vaikščiojo viename iš Tauntono pakrašty esančių miškų bandydama priprasti prie savo naujos formos. Jei kas ją dabar būtų pamatęs neabejotinai būtų pamanęs, kad ji prisigėrė prieš pavirsdama ir dabar nekontroliuoja savo kūno. Pasidavusi Santa krito ant žemės ir giliai alsuodama žvelgė į pilnatį. Už ką man tai? paklausė pilnaties mergina.
  Užsimerkusi, girdėjo kaip kažkur toli sužviegia žirgas ir zvimbdamos kažkur skrieja fėjos. Atrodo visi gyvena harmonijoje su gamta, tik jos ryšiai su gamta nutrūko taip netikėtai tapus vilkolake. Pilkaakė žvelgė į žemę ir suprato. Ne dabar, ne šiandien. Ji neturi taip lengvai pasiduoti. Gal atvirkščiai, buvimas vilkolake yra gamtos dovana jai. Atsistojusi, užtikrintu žingsniu pradėjo judėti. Niekas jos nepalauš, ne šiame gyvenime.
  Sustaugusi, pasileido šuoliais kur tik akys mato. Ji laisva, ji niekam nepriklauso! Ji gali daryti ką panorėjusi! Suvokimas, kad gali pilnai valdyti visą situaciją Marcei pakėlė nuotaiką ir ir atrodė lyg ji skrieja kartu su vėju. Judint pietvakarių link, vilkolakiška klausa pagavo staugimus, tokius tolimus, jog manytum pasirodė. Tačiau Santa žinojo - jai nepasirodė.
  Nė nebandydama sustoti, mergina bėgo girdėtų garsų link. Nežinojo pati kodėl tai darė, gal manė jog ten jai padės, o gal ten ras draugų/bendraminčių. Nepraėjo nė pusvalandis kai Santa pasiekė Ūdrų Žabangų miestelį. Nežinojo iš kur sklido staugimas, tad slėpdamasi šešėliuose pasiekė mišką ir paėjusi pakankamai giliai, kad žmonės jos nerastų, krito alsuodama. Net ir vilko kailyje Santa nebuvo puiki atletė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Santa marcelė Desmet »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #116 Prieš 5 metus »
Jau buvo bežengęs namų link, Igoris netikėtai sustojo ir įsiklausė. Kažkas netoliese,- suvokė vilkolakis. Smalsumas ir nerimas surakino kaulus. Juodakailis juto, kaip jo raumenys įsitempia po jau, kaip keli mėnesiai tankesniu kailiu. Didėjanti nuojauta kuždėjo, ragino Igorį pasileisti garso link. Deja, vilkolakį stabdė mintis, ta, kad gali išvysti kitaklanius arba Medžiotojus. Kas jeigu jie bando jį prisivilioti? Bet, kvapas... Igis į plaučius įtraukė nakties gaivos, sumišusiu su tuo  švariu kvapu - taip galėjo kvepėti tik niekam nepriklausantis bendrarasis.
Lorijanas akimirką padvejojo ir galiausiai apsisprendė. Stipriai atsispyręs užpakalinėmis kojomis nulėkė atvykėlio link. Net pats užgniaužė kvapą - taip greitai per savo gyvenimą greit lėkęs dar nebuvo.
Staiga, dusli šuoliai nutilo, krūmai nebešnarėjo praskriejus pro juos - gamta vėl paniro į tylą. Juodas lyg pats šešėlis, Igoris tyliai dėliodamas letenas nuslinko slapstydamas prie garso šaltinio. Vis stiprėjantis kvapas draskė uoslę, užgožė aplinkui tvyrojančius kvapus: žolės, žemės, gaivos, naktinėjančių žvėriūkščių. Igoris visas virpėjo nuo įtampos ir susitelkimo, bet staiga, lyg niekur nieko atsipalaidavo, tačiau atsipalaidavimą greitai pakeitė pyktis. Prieš jį sunkiai alsuodama gulėjo kreminės spalvos vilkolakė, kiek pats suprato, dar "šviežiai iškepta".
-Ką tu čia veiki? Kas tu?- žmonės nė kiek nesuprastų, ką ką tik pasakė Lorijanas. Jie tik išgirstų  tik nepatenkintą urzgtelėjimą. Žvėries susiraukė ir pasirodė baltos iltys,- Nešdinkis, jei tai nieko nereikia,-piktai suurzgė juodakailis, visas pasišiaušdamas iš įtūžio. Kas jau ko, Igoris nemėgo, kai kiti vilkolakiai atsliūkindavo į Ūdrų Žabangų miškus - jau yra du vilkolakiai ir gana.
Kita vertus, jam naujai atėjęs bendrarasis reiškė konkurentą, priešą, tipą, kuris nori pakenkti Emilijanai. Juk nešiaip sau visą praeitą vasarą klaidino, vaikė kitus klanų ir kitus beklanius, be gaujos esančius vilkolakius.
Igoris nuožmiai suurzgė ir pradėjo slinkti prie atėjūnės. Įbauginti- vienas geriausių būdų, kaip atsikratyti nelaukto svečio.

*

Santa Sadowska

Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #117 Prieš 5 metus »
  Juto vilkolakį, jis buvo miške, ko ir galima būtų tikėtis. Žmonės, bent jau žiobarai nekentė vilkų nuo senų laikų, o vilkolakiai jiems tebuvo legendos. Jaunoji omega, kitam gentainiui artėjant vis arčiau juto, kad jo padėtis bus viršesnė turi klaną suprato vieną dalyką ji. Jėgų atsikelti nebuvo. Nudobs tai nudobs, tėvams ji liks kaip dingusi be žinios, o pašaliniai pamanys, kad paprastas vilkas nudvėsė arba buvo nušautas.
  Netrukus išgirdo balsą, lyg jis būtų kažkur viduje. Netruko suprasti, kad tai ir yra tas pats vilkolakis, kurį juto iš toli. Atsistojo iš paskutiniųjų. Žinojo, kad net būdama omega negali pasiduoti. - O kaip pats manai? nepatenkintai atrėžė ieškojau to, kas būtų galėjęs man padėti, bet atrodo pati puikiai susitvarkiau su savo nauju pavidalu atsakė. Jos ne kiek negąsdino juodakailis, ne veltui Santa buvo iš drąsiųjų koledžo. Nerodyk savo valdžios, žinau jog nesi čia alfa. Užknisa mane tokie valdingi kaip jūs. Esu iš neutraliųjų pusės, esu kur noriu ir darau ką noriu, draugų man nereikia, priešų neturiu ir irgi nereikia žvelgė jam tiesiai į akis.
  Pastebėjusi jog šis artėjo suurzgė nemanyk, kad mane išgąsdinsi ar išvysi. Čia neutralios žemės, tad apsiramink.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #118 Prieš 5 metus »
Jei būtų žmogus, pakeltų antakius, bet būdamas vilkolakio pavidale,  dabar tiesiog tylėjo. Pilkos akys mąsliai stebėjo bendrarasę.
-Nesu,- vos ne prunkštelėjo,-Ir niekad netapsiu alfa. Gali dėl to būti rami,- Igoris sustojo prie pat nepažįstamosios,-Taip, neutralios..- knietėjo juodakailiui išrėžti, kad nešiaip sau jai grasino, bet užuot taip padaręs, nurimo, parodydamas, kad nesudraskys jos. Jau norėjo pratarti, kad tegul ji keliauja iš čia, kai išgirdo žingsnius. Žmonių žingsnius.
-Nešdinkis, tuojau pat!- juodakailis staigiai atsisuko į garso šaltinį. Piktai urgztelėjo ir į antgamtiko akiratį išdygo veidus slepiančios žmogystos, kovai paruoštomis burtų lazdelėmis ir kitais magiškais ginklais. -Medžiotojai, Lorijanas dar pikčiau suurzgė ir įšiepė iltis. Medžiotojų buvo apie dešimt, visi sutartinai slapstydamiesi už kamienų, apsauginių kerų slinko prie vilkolakių puslankiu. Juodakailis įsitempė. Žinojo - jei dels, priešininkai apsuks juos ratu greičiau, nei jis ir toji kreminė pabėgs. Nakties tamsą lyg pjautuvu perėžė kerų pliūpsnai, Igoris šoko į tankmę, nė nežinodamas, kurion pusėn lekia kita bendrarasė. Miškas prisipildė šūksnių, kerų pavadinimų, riksmų. Vienam, visai dar jaunam medžiotojui iškeliavus Anapilin, kruvinu snukiu, pilkaakis pasislėpė tirštesnėje miško tamsoje, ieškodamas dar vienos aukos - žvėriški inkstinktai paėmė viršų.

*

Santa Sadowska

Ats: Ūdrų Žabangų miškas
« Atsakymas #119 Prieš 5 metus »
  Marcelė net neklausė, kodėl bičiulis įsitikinęs tuo, kad netaps alfa. Jai tai dabar mažiausiai rūpėjo. Pajutusi, kad turi daugiau laisvės, atsistojo tvirčiau. Kiek suprato, juodukas atkreipė dėmesį į garsus. Pajudinusi ausis ir pati išgirdo neaiškų vilkolakės ausiai garsą, tačiau juto - kažkas blogai.
  - Ar tu išprotėjai?! Nesielgsiu kaip bailė vien dėl to, kad esu omega. Esu pakankamai stipri nepriklausomai nuo mano padėties. - Netrukus mergina pamatė žmones, o tiksliau burtininkus mat visi jie turėjo burtų lazdeles. - Medžiotojai? Nori pasakyti, jie medžioja tokius kaip mes? - paklausė pilkaakė ir irgi įšiepė iltis, žinojo jog dar yra silpna ir dar visai jauna vilkė, tačiau negali pasiduoti. Turi kaip sakoma "plaukti prieš tėkmę". Medžiotojai aiškiai buvo patyrę, mat slapstėsi, tačiau nuo jų vis vien sklido šioks toks kvapas. Pastebėjusi, kad prasidėjo kova ir dingo naujasis draugas, puolė matomus medžiotojus, kaip įmanydama išsisukinėjo nuo jų leidžiamų kerų, nors keli ir pataikė į kreminę, tačiau ji vis vien stengėsi išsilaikyti ant kojų. Pajutusi kraujo kvapą suprato vieną - kažkuris medžiotojas jau sužeistas arba negyvas. Įsikibo vienam medžiotojui į gerklę ir ji. Pajutusi kraujo skonį nesustojo ir toliau darkė žmogaus kūną.
  Du iš dešimties negyvi. Stengdamasi likti žmogaus sąmonėje, puolė šalia buvusį kitą medžiotoją ir pajuto skriejanti, atsitrenkusi į medį suaimanavo ir krito ant žemės. Atsistoti buvo sunku, bet reikėjo. Juodakailis vienas neįveiks jų, o ir bėgti per vėlu. Puolė. Nagais sudraskė žmogelio veidą, tad šis nebematė jos. Dabar turėjo šiokį tokį pranašumą. Suurzgusi prirėmė medžiotoją prie žemės ir perkando gerklę kaip tai padarė anksčiau. Kitų būdų kaip juos įveikti nežinojo, tad darė ką galėjo ir mokėjo. - Ei, tu dar gyvas? - Pabandė paklausti juodakailio, tikėdamasi jog šis išgirs.