0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #240 Prieš 5 metus »
  Morganai niekaip nespėjus prasmukti pro tamsiaplaukį, gavosi taip, kad jis ją sučiupo ir įkalino savo gniaužtuose. Iš jos jau kiek paraudusių delnų iškrito gniūžtė ir išsitėškė ant batų. Garbanė susiraukė ir papūtė orą priešais save taip bandydama bent kiek patraukti sruogas kurios vėl užkrito ant veido.
- Paleisk mane,- susiraukusi ji piktai pasakė ir pradėjo muistytis.
- Ką dabar žadu daryti?- vis dar susiraukusi it velnias atkartojo vaikino klausimą.- Paleisk mane ir tu pamatyti kaip greitai neteksi savo kvail-
  Jos piktų grasinimų laviną nutraukė staigus virsmas ant žemės. Pati ugniaplaukė gulėjo kone paskandina sniege, o vaikinas sėdėjo ant jos, apsižergęs ir suspaudęs kojas. Mergina piktai papūtė raudonus plaukus ir greitai juos susitvarkė. Tai ką pamatė priešais save akimirkai užėmė žadą. Vaikino ryškios akys švietė it žiburiukai, ji net pastebėjo kad šios yra skirtingų spalvų, o tamsūs plaukai netvarkingai užkritę ant kaktos ir akių. Išgirdusi jo klausimą ji šyptelėjo, iškėlė blyškią ir strazdanomis nusėtą ranką, kiek patvarkė jo susivėlusius plaukus.
- Ne, tai ta vieta, kai aš tau trenkiu.- ir nieko nelaukusi tvojo ganėtinai stiprų antausi.
  Pajutusi, kad vaikinas yra nustebęs ir atsipalaidavęs, ji greitai jį apvertė ir pradėjo iš šonų pustyti sniegą ant veido. Kai Dorianas buvo kone paskendęs sniego lavinoje, Morgana greitai atsistojo ir nulėkė ežero pusės link, ant ledo. Rankose laikė kelias gniūžtes kurias spėjo paskubom padaryti.
  Akyse matėsi ugniniai žiburėliai, kurie nieko gero nereiškė.
- Kas aš tau?- staiga ji piktai ir garsiai pasakė eidama tolyn, į ežero gilumą.- Kad imčiau ir staiga bučiuočiausi su kažkokiu idiotu kurio net-
  Antrą kartą jos naktį nutraukė garsus ledo lūžis. Garbanė vos spėjo pažiūrėti kaip blyškus ledas suskyla jai po kojomis ir kitą akimirką ji jau po ledu, kraują stingdančiame vandenyje. 
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Dorianas Darvinas Raveras

  • VI kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fine, make me your villain
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #241 Prieš 5 metus »
Akimirkai Dorianas visai pamiršo kas vyko aplink. Šiai pirštais pataršius jo plaukus vaikinas tik prisimerkė ir pro tankias blakstienas žvelgė į jos smaragdines akis. Bet greitai grįžo į tikrovę kai toji neklaužada trenkė jam. Net gana stipriai. Apstulbęs vaikinas net atsilošė ir viena ranka pridėjo prie jau raudonuojančios vietos. Iš kur tokia maža mergina tiek jėgos turi?
Nespėjo Dorianas net atsistoti ar susivokti kas nutiko, kai mergina jį apvertė ir pradėjo pustyti sniegą ant jo. Kai nustojo laidoti jį po sniegu vaikinukas atsisėdo ir nubraukė šlapias sruogas nuo veido. Atsisuko į merginą norėdamas jai atsikeršyti, bet šioji, rodos, rimtai buvo supykusi. Uždususi šaukė ant jo ir traukėsi toliau. Iš toli galėjai matyti, kad ji stovėjo ne ant saugios žemės.
Darviną kažkodėl apėmė bloga nuojauta. Arčiau kranto ledas gal ir yra tvirtas, bet toliau...
Vaikinas pašoko iš vietos ir net nenusipurtęs nuo drabužių sniego prilėkė link garbanės. Bet jau buvo per vėlu. Tyliame miške, it koks griaustinis pasigirdo ledo traškėjimas, o tada klyksmas.
Žinoma, jis gal ir nebuvo draugiškiausias žmogus žemėje, bet tikrai nėra žiaurus. Niekada nestovėtų ir nežiūrėtų kaip kas nors skęsta. Ypač jei yra jo geriausio draugo draugė.
Vaikinas atsiklaupė prie skylės ir ištiesė rankas lediniame vandenyje besiblaškančiai merginai. Išgirdo kaip po juo ledas pradėjo grasinamai skeldėti. Lyg koks siaubingas blyškus žaibas iš lėto atsirastų po kojomis.
-Duok man ranką!-suriko jis ir pačiupęs už plonos merginos rankos pradėjo pats iš lėto ir atsargiai trauktis nuo mirtį žadančios skylės.
 

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #242 Prieš 5 metus »
  Morganai norėjosi klykti, tačiau žinojo, kad jei po ledu išleis visą savo orą, ji nugrimz į dugną greičiau nei kirvis. Šaltis stingdė visą kūną, ji vos galėjo pajudėti. Užvertusi akis į viršų ji pamatė, raibuliuojantį Doriano profilį. Ugniaplaukė ištiesė rankas bandydama nors kiek nors pasiirti į paviršių, nors viskas sekėsi nekaip. Ji nemokėjo plaukti. Plaučiai susitraukė iki sėklos dydžio ir dar, rodos juos badė šimtais peilių. Jau buvo beišleidžianti priešmirtinį garsą, kai staiga kažkas ją pačiupo už rankos.
  Garsiai kosėdama ji išspjovė sūrų ir šaltą vandenį. Kvėpuoti buvo sunku, dar prie to prisidėjo atšiaurus žiemos oras. Ausyse girdėjo tik spengimą, o ir vaizdas kažkaip per daug liejosi, tarsi ji dar būtų po vandeniu. Veidu atsirėmusi į Doriano krūtinę ji lėtai įkvėpė ir iškvėpė. Visas pyktis kuris buvo prieš tai dingo. Dabar ji jautė dėkingumą.
-Ačiū,- tyliai sušnabždėjo ir atsijungė.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Dorianas Darvinas Raveras

  • VI kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fine, make me your villain
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #243 Prieš 5 metus »
Pagaliau kai su Morgana atsitraukė ten kur ledas nebuvo toks plonas Dorianas lengviau atsikvėpė. Net pats nepastebėjo, kad jo širdis pradėjo taip stipriai plakti. Mergina vis dar sėdėdama sniege veidu prigludo prie jo krūtinės ir giliai atsiduso. Sušnabždėjo kažką, ko jis ne visai išgirdo. Sutrikęs vaikinas nelabai žinojo ką daryti. Tiesiog atsargiai, lyg bijotų sulaužyti kažką, rankomis ją apglėbė ir padėjo smakrą ant šlapių garbanotų plaukų.
Keletą minučių jis taip ir klūpėjo sniege, bandydamas suvirškinti kas ką tik nutiko. Netrukus jo mintis apėmė kaltės jausmas. Juk tai jis išprovokavo Morganą. Per jo kaltę ji vos nemirė. Ką jis tada Krisui turėtų pasakyti? Kad matė kaip jo draugė paskendo?
-Aš atsiprašau...-tyliai sušnabždėjo pirštais perbraukdamas per susivėlusius šlapius plaukus. Šiek tiek palaukė kol raudonplaukė pasakys kažką kandaus, bet, rodos, ji buvo be sąmonės. Reiktų nunešti pas seselės... Bet, nors Kristoferis šiandien ir rodė kur ji yra, Dorianas to prisiminti niekaip negalėjo. Užtat žinojo kur yra Klastūnyno bendrasis kambarys. Ten gal sutiks ir Krisą su ta rausvaplauke. Tik kaip jiems turės paaiškinti kas nutiko?
Vis dėl vaikinas atsistojo ir kartu pakėlė pernelyg lengvą merginą. Ji atrodė tokia rami, atsipalaidavusi. Nujautė, kad dažnai jos tokio ramaus veido ne kasdien galima pamatyti.
Laikydamas merginą rankose vaikinas skubiai, kad nespėtų sušalti, grįžo į pilį.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #244 Prieš 5 metus »
     Iki didžiųjų metų švenčių liko kiek daugiau nei savaitė. Šiais metais Lisetė buvo itin šventiškos nuotaikos, stengėsi ja užkrėsti ir visus rausvaplaukę supančius žmones. Žinoma, nepamiršo ir tos profesorės, kuri dėstė apsigynimą nuo juodosios magijos dar tada, kai prancūzaitė tik pradėjo mokytis Hogvartse. Tiesa, nors poniutė Maier nevengė paerzinti Klastūnyno globotinės, neretai padėdavo jai įvairiausiais klausimais, taip pat buvo gera draugė ir petys, ant kurio galima ir paverkti, ir galvą padėti. Prieš porą dienų mėlynakė išsiuntė Elizai laišką su kvietimu atvykti į pilį. Atsakymo negavo, tačiau vis tiek pėdino per pusnis į laiške nurodytą vietą. Būtų nelabai smagu, jei vokas su kvietimu dar nė nepasiekė buvusios profesorės, bet palaukti juk visai nesunku (tik, žinoma, ne per ilgai. Niekam nepaslaptis, kad Lisetė ir šaltis visai tarpusavyje nedera).
     Pasiekusi ežerą, Klastūnyno globotinė nusimetė kuprinę ir šalia jos pasidėjo mėtinės spalvos pačiūžas, kurias prieš keletą dienų atsiuntė teta iš Ispanijos (kaip manote, kodėl gi daugiau prancūzaitė susiruošė čiuožinėti ir nepasirinko šiltesnės vietos surininkimui, jei tik ne tam, kad išbandytų naują apavą?).
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Elizabeth Luanna Maier

  • Juodosios magijos specialistė
  • ***
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • I run rivers in rain
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #245 Prieš 5 metus »
  Ak, Kalėdos! Dar vienas beprasmiškas būdas paįvairinti savo būtį, įpinant į ją laukimo ir dosnumo. Beveik apmaudu, kad po geros savaitėlės daugumą apims mažytė pošventinė depresija, o dar po kelių viskas išvis bus pamiršta.
  Kad ir kaip ten bebūtų, iš noro aplinkinius pradžiuginti dovanėlėmis prekybininkai gauna nemažai naudos, o pastaruoju metu ir pati Elizabeta priklausė jų tarpui. Nebežinodama, ką daugiau galėtų veikti, ji Kiauliasodyje prekiavo savo rankų darbo menkniekiais, kurie, priešingai nei dauguma Naujųjų metų proga dovanojamų daikčiukų, naujajam šeimininkui ne visuomet atnešdavo laimę ir sveikatą. Galbūt tai ir nebuvo buvusiai aurorų štabo vadovei itin derančios prekės, bet kas gi čia dabar supaisys? Dar kartais kokiai senai močiutėlei primindavo juodžiausias jos pačios paslaptis, o jauniesiems burtininkams pristatydavo gal kiek „patobulintą“ jų ateities versiją. O kas čia blogo? Jaunimą reikia ruošti gyvenimui. Tikėkis blogiausio ir ruoškis blogiausiam, ar kaip ten mėgstama sakyti.
  Vis dėlto viena tokia žavi prancūzaitė nepabūgo pasikviesti Elizabetą smagiai popietei. Į rausvaplaukės laišką moteris nesivargino atsakyti – negi buvo tikėtasi ko nors nepanašaus į sutikimą? Įžeidimas. Savo buvusiai globotinei Elizabeta net lavoną padėtų paslėpti, tad ką jau kalbėti ir apie visuomenei labiau priimtinus dalykus.
  Įsisupusi į juodus kailinius, pilkaplaukė (nusprendė plaukų spalva įamžinti savo pilką kasdienybę) per pusnis klampojo link ežero. Ant peties užkabintoje rankinėje laukė saugiai supakuota pora baltų pačiūžų, kurių įmantraus meno, teko pripažinti, Elizabeta visai nebuvo įvaldžiusi. Negi dabar ims ir apsijuoks prieš jaunėlę? Na jau ne. Jei taip (tyčia, žinoma! viskas tik nuotaikai pakelti) ir nutiktų, pastaroji niekam negalės pasakoti, kaip buvusioji apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė ėmė ir dribo ant ledo, mat bus gavusi tiesiog neapsakomai nuostabią dovaną, neleisiančią apie tai blogai net pagalvoti. Ši buvo supakuota į rožinį popierių, išmargintą obuoliais – mielas sutapimas, ar ne? O gal ir visai smagu pasinerti į tą kalėdinį šurmulį..?
  Galiausiai moters akiratyje švystelėjo rožinių plaukų kupeta (nors gal ir nelabai gražus įvardijimas). Plačiai šypsodamasi Lu nuskubėjo prie seniai matytos klastuolės.
 – Sveika, brangute! Ir kaip laikosi mano mėgstamiausia rausvaplaukė?
  Žinoma, kad puikiai. Atsakymas ir taip aiškus – juk kaip kitaip gali būti? O jei kartais ne, netrukus tikrai ims laikytis geriau, nes Elizabeta iš tamsiai žalios rankinės jau traukė paketėlį su ryškiai rožiniais auskarais-voriukais.  Šie tikrai buvo visai nepavojingi, jei ignoruosime faktą, kad jų kvarcinės akutės, žibančios tamsoje, tikrai galėtų išgąsdinti.
 – Linksmų švenčių! O čia dovanėlė. Pati dariau, – išdidžiai tarė įteikdama.
glaciers melting in the dead of night
and the superstars sucked into the supermassive

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #246 Prieš 5 metus »
     Nors aplink Lisetę tvyrojo kalėdinė nuotaika, o visa pilis tiesiog skendėjo meduolinių sausainių aromate, žiema prancūzaitei žavesne netapo. Mergina niekada nesuprato, kaip kas nors galėjo džiaugtis šalčiu, stingdančiu visas galūnes, grožėtis baltu sniegu, kuris it koks tragiškas močiutės pledas iš caro maro laikų dengė visą gamtos grožį. O kur dar nesuvaldomi besielektrinantys plaukai ir slidūs takeliai? Ne tik ką nors susilaužyti galima, bet ir užsimušti!
      Kai jau buvo bepradedanti gailėtis susitikimo vietos pasirinkimo, septyniolikmetė kiek tolėliau pastebėjo atžingsniuojančią pilkaplaukę personą, užsimaukšlinusią juodus kailinius. Džiugi šypsenėlė nutvieskė nuo šalčio paraudusį klastuolės veidelį. Tik tada, kai pamatė buvusią vadovę, Lisetė suprato, kaip iš tiesų buvo jos pasiilgusi. O jau kiek daug turėjo papasakoti, ir jei atmintis neapgavo, Elizabeta nė apie Natuką nežinojo!
-Laaaaabas!- itin džiugiai pasisveikino su jau kokį tūkstantajį kartą plaukų spalvą pakeitusia poniute,- tiesiog nuostabiai,- šyptelėjo,- o tu... pilkaplauke?- įdėmiau apžvelgė Luannos plaukus,- visai neprasta spalva, sakyčiau. Puikiai paslepia žilstančius plaukus, tiesa?- sukikeno, erzindama net dvylika metų vyresnę draugę, jei galima taip pavadinti.
-Labai tau ačiū,- priėmė paketėlį, supakuotą į obuoliais išmarginta rožinį popierių. Matyt, Elizabeta bus nepamiršusi mėgstamiausio Klastūnyno globotinės patiekalo - obuolių pyrago.- Tikiuosi, jog nemanei, kad aš čia atpėdinau tuščiomis?- kilstelėjo antakį ir iš kuprinės ištraukė, kaip ne keista, rožinę dėžutę, kurioje gulėjo žalias (niūraus merginos garderobui paįvairinti bei tam, kad primintų patį smagiausią visų laikų koledžą, kuriam, beje, kažkada Maier vadovavo) kalėdinis megztinis, vienos geriausių visų laikų roko grupių vinilinė plokštelė bei skanumynai iš gimtosios Prancūzijos (taip, net ir šaldyta varlės šlaunelė).  –Tau taip pat linksmų švenčių,- įteikė rausvą dėžutę ir apkabino pilkaplaukę,- na, o dabar tikiuosi, kad esi pasiruošusi pačiuožinėti, kol aš čia stovyniuodama visai į ragą nesušalau,- kiek suraukė antakius ir, klestelėjusi ant visai šalia buvusio suolelio, apsiavė savo mėtinės spalvos pačiūžas iš Ispanijos.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Elizabeth Luanna Maier

  • Juodosios magijos specialistė
  • ***
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • I run rivers in rain
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #247 Prieš 5 metus »
  Tai. Buvo. Baisiausias. Įmanomas. Įžeidimas. Negi Elizabeta tikrai jau buvo tokia sena? Visai ne. Nė truputėlio. Nepuls įamžinti savo jaunystės vien dėl linkmuolės pašaipos, nors tai ir skambėjo gana neblogai. Numirusi galėtų persekioti ir nuolat gąsdinti Lisetę.
 – O jūsų Hogvartse visai nebemoko manierų, ką? Ar tik neteks man vėl sugrįžti? – gal kiek ir persūdytai piktą veidelį nutaisė, bet rausvaplaukė to nusipelnė. Dar pažiūrėsim, ką ji erzins pašaipomis apie žilus plaukus, kai naktį jai ant veido užropos rožinis voriukas ir paspigins savo kvarco akytėmis.
  Dėl gautos dovanos Elizabeta maloniai nustebo ir nuoširdžiai padėkojo. Įdomu, ką ten įdomaus buvo supakavusi Lisetė? Jei nespaustų šaltukas, dėžutę išpakuotų tuoj pat. Buvo gaila skęsti nežinioje, bet bičiulės paraudę skruostai ir nekantrumas neleido nė atidžiau žvilgtelėti į dovaną – gal bent turinio spalvą būtų įspėjusi?
  Nenorėdama būti labai žiauri, Lu klestelėjo šalia rausvaplaukės ir dėžutę pasidėjo ant suolelio. Kai pačiūžos jau buvo tvirtai suvarstytos, buvusi aurorų štabo vadovė pamėgino atsistoti ir vos per plauką išvengė ne visai malonaus susidūrimo su žeme. Vildamasi, kad Lisetė nepastebi akivaizdžios čiuožinėjimo įgūdžių stokos (kodėl negalėjo eiti pabėgioti? negi rausvaplaukė žinojo, jog būtų aplenkta nė nespėjusi ištarti ,,Klastūnynas"?), krypuodama galiausiai atsidūrė ant ledo.
  Pati pradžia nebuvo nei daili, nei elegantiška. Nuo išsitėškimų pavyko išsigelbėti vien intensyviai mojuojant, ir labiau nei bet kada Elizabeta džiaugėsi, kad Hogvartso teritorijoje žiobariška technika neveikė. O gal Lisetė turėjo magišką fotoaparatą? Tai bent vaizdelių mokiniams būtų! Tačiau po tokio sukompromitavimo Eliza nė už ką nebegrįžtų į profesorės kėdę. Kas gi sutiktų mokytis iš žmogaus, kurio apgailėtino čiuožinėjimo vaizdai išplatinti mokyklos laikraštyje?
   Galiausiai atgavusi šiokią tokią formą, pilkaplaukė atsigręžė į klastuolę.
 – Čiuožk čia, o gal reikia už rankutės palaikyti? – žinoma, reikėjo sudaryti pasitikinčios savimi įvaizdį.
glaciers melting in the dead of night
and the superstars sucked into the supermassive

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Užšalęs ežeras Žiemą
« Atsakymas #248 Prieš 5 metus »
     Nuo šalčio paraudusiame Lisetės veide tvykstelėjo velnioniška šypsena, pamačius kiek suirzusią Elizabetą. Keista, tačiau septyniolikmetė šalia niekieno kito nebūdavo tokia žaisminga, galima sakyti, vaikiška (net šalia Natuko!). Galbūt dėl tų mažyčių ir visai nepiktybiškų išdaigų, kurias jau kurį laiką viena kitai krečia buvusi profesorė bei vis dar esama mokinė (na, voras bate nebuvo labai linksmas nuotykis, bet...), o gal dėl to kad moterėlė, žilai nusidažiusi plaukus, matė klastuolę visokią. Kad ir kaip ten bebūtų, Lisetė džiaugėsi turėdama tokį žmogų savo rate.
-Negalėjai anksčiau sumąstyti?- suraukė antakius.- Nejaugi dabar turėsiu pasilikti dar metams Hogvartse?- perdėtai atsiduso.
     Baigusi raišioti kvailus ir gerokai per ilgus mėtinės spalvos pačiūžų raištelius, septintakursė nerangiai atsistojo.
-Ne, ačiū,- sarkastiškai šyptelėjo,- aš pati.- Milžiniškos patirties su dailiuoju čiuožimu prancūzaitė neturėjo, tiesą sakant, bandė tik kartą, o ir tas pats nelabai sėkmingas, bet juk buvo puikiai įvaldžiusi riedučių meną, tad neturėtų būti taip sunku, tiesa? Cha... Šis mitas, kaip ir Lisetės pasitikėjimas savo sugebėjimais, buvo sugriautas iškart po to, kai mergina tėškėsi užpakaliu ant šalto ledo vos užlipusi ant jo.
-Jeigu kam nors pasakysi, prisiekiu, sugrūsiu varlių šlauneles tau pro antrąjį galą,- piktai pagrūmojo kumsčiu,- velnias, aš tikrai panašėju į Morganą,- dar burbtelėjo sau tyliai po nuo šalčio paraudusia nosimi.
     Šiaip ne taip atsistojusi, mėlynakė, it koks kreivas kryžius, ištiesė rankas į abi puses, banydama išlaikyti pusiausvyrą. Sekundėlę pagalvojo, kad galėtų treniruotis dažniau, gal net Natuką prikalbintų, tačiau itin greitai nuvijo tokias mintis, pagalvojusi apie šaltį, o ir Lisetės mylimasis, nė neabejojo, kelnes prisysiotų iš juoko. Aha, gal tikrai nereikia...
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: Užšalęs ežeras žiemą
« Atsakymas #249 Prieš 2 metus »
Apsisiautusi tik mantiją ir švilpynės šaliką, jausdama stiprų šaltį, bet to neparodydama Sophie išsmuko iš pilies ir patraukė prie ežero. Eidama per sniegą ji vis pasižiūrėdavo per petį ar niekas neeina paskui. Jeigu būtų pamačiusi nors mažiausią padarą, iš kart būtų pasisukusi į kitą pusę. Tačiau švilpės akys nematė nieko išskyrus sniegą.
Priėjusi užšalusį ežerą mėlynplaukė sustojo. Galbūt būtų smagu pereiti ežerą? Bet neturiu nei pačiūžų nei nieko... Kas jeigu įlūšiu? Čia nėra nei gyvos dvasios, o net ir jeigu būtų man būtų per daug gėdą prašyti tokio niekingo daikto... Sophie ilgai mąstė, apžvelgė visus pliusus ir minusus, bet vis tiek galiausiai nusprendė eiti per ledą. Vien dėl to, kad tai kažkas naujo ir ji vis tiek neturi ko prarasti. Nebent gyvybę.
Švilpynės koledžo mokinė atsargiai pabandė žengti viena koja ant ledo. Ledas nebuvo labai stiprus, tačiau nieko blogo neatsitiko. Vis žiūrėdama į ledą pabandė užkelti kitą koją. Šiek tiek sunerimusi mėlynplaukė palaukė, bet galiausiai sugėdino save dėl bailumo ir lėtai pabandė eiti per ledą. Ledas šiek tiek pradėjo lūžinėti, bet Sophie nelabai kreipė dėmesio. Galiausiai buvo nors šiek tiek toliau nuo pakrantės.
Praradusi baimės jausmą, ji pabandė nueiti dar šiek tiek toliau, bet vis tiek žiūrėjo į ledą, kad viskas būtų gerai.
Žiūrėdama į ledą ji pamiršo dairytis aplinkui, kad patikrintų ar nieko nėra.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1750
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Užšalęs ežeras žiemą
« Atsakymas #250 Prieš 2 metus »
Dori vaikštinėjo šalia ežero per pramintus sniego takelius. Kai ji sėdėdavo požemiuose nuodų ir vaistų pamokose, atrodo, būtų viską atidavusi, kad tik atsidurtų kur nors, kur šilta. Tačiau lauke šaltis pirmakursei netrukdė, juolab, kad visur buvo nepaprastai gražu. Klastuolė žinojo, kad kiti mokiniai mėgsta pasivaikščioti ant ežero ar pačiuožinėti. Tačiau iki šiol Dori to padaryti nedrįso.
Klastuolė pastebėjo vyresnę švilpę. Atkreipė į ją dėmesį todėl, kad jos plaukai buvo mėlyni. Jau seniai Dori pastebėdavo ją koridoriuose, kažkuo traukė mergaitę pabendrauti su ja vien dėl neįprastos išvaizdos, kuria vienuolikmetė susižavėjo. Tačiau Dori neturėjo jokios priežasties užkalbinti švilpę. Be to, nutuokė, kad ši su ja net nebendrautų: juk Dori yra tik pirmakursė.
Iš už medžio Mendel stebėjo mėlynplaukę, kuri nedrąsiai ėmė eiti ledu. Tai mergaite pasirodė drąsu. Šiaip ar taip, aplinkui nieko nebuvo. Kaip mergina nebijo įlūžti?
Dori net nejučiom patraukė paskui mėlynplaukę. Pakankamai drąsiai žengė ant ledo, nors kai kur jis buvo paskilinėjęs. Klastuolė nebijojo. Tikriausiai todėl, kad tuo pačiu taku ką tik ėjo vyresnė mokinė, be to, jeigu kuri nors įlūžtų, kita galėtų suteikti pagalbą. Nors pirmakursė nebuvo tikra, kokią gi pagalbą ji galėtų suteikti skęstančiam ir dar žiemą. Tačiau dviese drąsiau.
- Gražūs plaukai, - vietoj pasisveikinimo ištarė Dori priėjusi prie merginos. Ne kartą norėjo tai pasakyti.
Tačiau staiga mergaitė pajuto, kad ledas trakšteli. Dori suklykė, nukrito ir paniro į vandenį. Daugiau mergaitė menkai ką prisiminė, tačiau žinojo tiek, kad kažkokie vyresni mokiniai ją iš vandens ištraukė. Dori atsibudo ligoninėje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »