0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #30 Prieš 12 metus »
-Jane! Tau pavyko! - Pyktis išgaravo iš grifiuko veido.Lumos Solem kerai suveikė ir vorai atsitraukė,keli netgi pabėgo bijodami keistos šviesos.Ji buvo tarsi nenatūrali.Paprasta Lumos kerų būsena būdavo balta ir šiek tiek pilka,o dabar ji buvo keistai mėlyna.Na,jūros mėlynumo šviesos.
-Ar ji visą laiką būna tokio mėlyna? Mane tai labai šiurpina... Ir šiaip,jaučiu,kad kažkas tuoj įvyks.Kažkas blogo. - Alfo nuojautos kartais neišsipildydavo,tačiau labai dažnai viskas nutikdavo ta linkme... Ir šį kartą grifiukas turėjo blogą nuojautą.Labai blogą...
- Sugalvojau. Protego Maxima!-Aplink juos iškilo milžiniškas,šviesiai mėlynas šydas. Vienas voras bėgo į juos ir atsimušė į skydą.
-Veikia,-Kraupiai šypsodamasis pasakė Alfas.

*

Neprisijungęs Jane Abbott

  • Ragana
  • ****
  • 238
  • Lytis: Moteris
  • You want a pony, I want a dragon
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #31 Prieš 12 metus »
-Jane! Tau pavyko!- užsimerkusi išgirdo Jane. Atsimerkusi išvydo, kad viskas, kas buvo aplinkui skendėjo mėlynoje, labai ryškioje šviesoje.[
- Ar ji visą laiką būna tokio mėlyna? Mane tai labai šiurpina... Ir šiaip, jaučiu, kad kažkas tuoj įvyks. Kažkas blogo. - tarė Alfas.
Jane nieko neištarė, ji pati nežinojo kaip tai atsitiko, tai pirmas kartas kai kerai mėlyni ir tokie stiprus. Jai šie kerai apskritai gal du kartus buvo pavykę.
Ištarus Alfui burtažodį, aplinkui iškilo skydas, kažkas į jį garsiai bumtelėjo.
- Tavo skydas ilgai laikys?-  Jane žvilgtelėjo į savo lazdelę,- Gal man ją jau užgesint?- tarė pajutusi kaip jos jėgos senka.
Jai pasirodė, kad po kojomis dreba žemė. Gal man jau haliucinacijos prasidėjo? Jane atsisėdo ant sniego. Jis čia buvo kažkoks kitoks nei prie mokyklos. Miškas...
 
“I'll take crazy over stupid any day.” 

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #32 Prieš 12 metus »
-Užgesink.Ir manau mano skydas ilgai neatlaikys.Reikėtų nešdintis iš čia... - Tai pasakęs grifiukas pajuto,kad nebeturi jėgų laikyti skydą.Nuleido ranką ir burbulas dingo.Prakeikimas...Reikia bėgti,kol mūsų nesurijo pabaisos milžinai vorai...
-Nagi,bėgam.Nebėra ko čia ilgiau stoviniuoti.Užteko ir nuotykių ir praktikos ir paslap... - Alfas nutilo,nes prisiminė,kad neatskleidė to.Ir nebenorėjo niekam to sakyti.Grifiukas griebė Jane už rankos ir pradėjo bėgti.Ir vėl prasidėjo nesibaigiančios bėgynės(Alfas nežinojo ar toks žodis yra).
 Alfas sustojo ir apsisuko.Aukštai iškėlė lazdelę ir sušuko:
-Bombardo Maxima!-Juodas kerų pliūpsnis pasileido iš grifio lazdelės ir sprogo atsitrenkęs į medį.Jis nuvirto ir kaip Alfas tikėjosi,prispaudė kelias pabaisas.Ir jie bėgo... Per visokiausius krūmus ir per šakas.Berniukas žinojo,kad mėlynėmis neatsipirks.Turės išsinarinęs kelį,arba pasitempęs raiščius.Bet jam tai nerūpėjo.Jau geriau išeiti gyvam iš miško,nors ir sužeistam,o ne išvis neišeiti.
-Pagaliau! - Alfas sustojo it įbestas.Porelė išbėgo iš miško ir pamatė kruviną dangų.Jis atsisėdo ant žemės. - Na,ačiū už gerą pramogą,-Tarė grifiukas Jane.Tada greit pašoko ant kojų,apkabino draugę ir mojuodamas pabaigė jų žygdarbį...

*

Neprisijungęs Jane Abbott

  • Ragana
  • ****
  • 238
  • Lytis: Moteris
  • You want a pony, I want a dragon
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #33 Prieš 12 metus »
Jane nieko nelaukus užgesino lazdelę išgirdus Alfo žodžius. Berniuko kerai taip pat dingo.
- Nagi, bėgam. Nebėra ko čia ilgiau stoviniuoti. Užteko ir nuotykių ir praktikos ir paslap... -staiga jis nutilo. Jane jo nebesuprato. Okey kiekvienas turim paslapčių, apsimesim, kad neįdomu.
Staiga švilpiukė pajautė šiltą Alfo ranką. Ji su juo pirmi pasileido bėgti. Net nežiūrėjo ar iš paskos bėga klastuolė ar ne. Staiga sustojęs jis sušuko:
-Bombardo Maxima!- staiga nugriuvęs medis prispaudė voriukščius, kurie galiai sucypė. He taip jiems ir reikia!
Jie bėgo toliau, braižydamiesi veidus, rankas ir viską ką tik galimą. Ilgai teko bėgti.  Jie išniro iš po krūmų.
- Pagaliau!- taip pat nudžiugo Alfas ir jis sustingo it įbestas. Dangus buvo visas nusidažęs raudonai. Atsisėdus Alfui ant žemės, mergaitė liko stovėti ir ji su nusistebėjimo kupinomis akimis stebėjo dangų. Ji pirmą kartą tokį matė. Jis, jis buvo toks nuostabus! Vienu momentu kai ji susikaupusi žiūrėjo į dangų, Alfas apkabino draugiškai mergaitę per pečius. Jane liko gyliai nustebinta, ji stebėjo kaip jis mojuoja ir eina iš lėto link pilies. Kuo toliau jis ėjo, tuo toliau jo figūra vis keitėsi. Jane vėl pasuko galvą į dangų. Ji tik atsistojo ir prisiminusi tą nuostabią kelionės pradžią, įlipo į medį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Jane Abbott »
 
“I'll take crazy over stupid any day.” 

*

Neprisijungęs Adam Monte

  • II kursas
  • *
  • 101
  • Taškai:
  • Melodramatic fool.
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #34 Prieš 11 metus »
Berniukas vis vaikštinėjo vienas po mišką. Jo galvoje sukosi daug minčių. Pradedant tuo, kad jis mažai ką atsimena iš aplinkinių žmonių. Stefanas jautėsi taip, lyg jo atmintį kažkas piktavališkai būtų ištrynęs. Mintyse grifiukas keikėsi, kai neprisiminė tos pačios merginos iš Grifų gūžtos, kuri su juo sveikinosi ir dar paklausė ar jis šiandien norės prisidėti prie kerų praktikavimo.
Keista, bet galva buvo neįprastai lengva, be jokios informacijos ar kitokio šlamšto, kuris tikriausiai buvo anksčiau. Bet kažkodėl vaikiną vis kamavo negera nuojauta, kad jis užmiršo kažką labai svarbaus.
Nors Stefanas kažko pamiršti negalėjo. Jis per daug gerai žinojo, kad puikiai prisimina kiekvieną detalę, kuri buvo jam matoma, kiekvieną žodį, kuris jam buvo sakomas. O dabar viskas tiesiog dingo iš atminties. Liko tik tuštuma.
Tamsūs berniuko plaukai kartas nuo karto buvo paglostomi saulės, kuri pasirodydavo pro medžius. O šviesi oda buvo kiek nusvilusi nuo tos pavasarinės saulės, nes Stefanui ypač reikėjo saugotis saulės spindulių – saulė buvo pats didžiausias jo priešas. Galbūt dėl to jis nemėgo saulėtų dienų ir retai kur stengdavosi tokiu oru kur eiti.
Bet dabar jis buvo priverstas iškišti snapą į lauką. Jau antrą dieną jis keliauja čia gydyti vieno nedidelio elnio. Keista, bet šis gyvis kažkaip prisileisdavo berniuką.
Galiausiai vaikščiodamas išmintu taku Stefanas pasuko kiek į kairę. Vis mindamas kažkokiais neaiškiais žolynais berniukas pamatė tą patį elnią sužeista koja. Gyvūno akyse nebuvo matyti jokios baimės. Kartais net buvo galima pagalvoti, kad jis džiaugiasi matydamas grifiuką.
- Nagi, pasirodyk, kaip tavo koja šiandien. – grifiukas kalbėjo su juo kaip su žmogumi.
Stefanas nurišo tvarstį nuo kojos ir apžiūrėjo žaizdą. Ji jau buvo pradėjusi gyti ir atrodė bent kiek mažesnė. Berniukas iš nedidelės kuprinės išsitraukė viralą ir jį atkimšo. Prisislinkdamas arčiau sužeisto elnio, berniukas atsargiai sugriebė jo koją ir užpylė melsvai žalsvo skysčio. Žaizda pradėjo trauktis vis greičiau ir greičiau, kol galiausiai visai išnyko nuo elnio kojos.
- Tikriausiai man čia grįžti nebereikės. Iškaulijau iš penktakursio šito eliksyro receptą. Džiaugiuosi, kad jis veiksmingas. – vėl su elniu kalbėjo berniukas.
Laukinis gyvūnas įdėmiai kažkur žiūrėjo. Išgirdęs kažkokį garsą jis pasižiūrėjo į Stefaną ir galiausiai įšoko į krūmus ir dingo.
Stefanas irgi ilgai netruko čia užsibūti. Jis greitai susirinko visus daiktus ir nuskubėjo į pilį, nes nenorėjo, kad kažkas jį rastų miške slampinėjantį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė David Lockwood »
...

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #35 Prieš 11 metus »
Nikolajus staiga sustojo, nes pamatė prigludusią prie žemės žolę. Hm... Gal ir ne lankutis užpuolė... Jis nemanau, kad tūrėtų tiek jėgų, kad nutemptų žmogų į mišką... Nikolajus pritūpė prie tos vietos, išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo:
-Lumos.
Iškart pamatė kelis kraujo lašelius, mažytę odos skiautelę ir lyg ir nagą. Švilpis atsistojo ir mostelėjo George pasižiūrėti tą vietą žolėje. Arti sušlamėjo krūmas ir Nikolajus staigiai iškėlęs lazdelę atsigręžė. Bet ten nieko nebuvo.Kei... Nikolajus net nespėjo dabaigti galvoti sakinio kai iš krūmų išlindo vilkas. Jis turbūt buvo pasiutes, nes iš burnos bėgo litrai seilių, o akys buvo raudonos spalvos. Vilko kailis buvo pilkas nors Nikolajus pagalvojo, kad kažkada jis buvo baltas. Vilkas šoko ant švilpio jam dar nespėjus, net sugalvoti kokį užkeikimą panaudos. Vilkas pargriovė Nikolajų, išsižiojo. Ant Nikolajaus ištiško gal du litrai dvokiančių, gličių seilių, bet tai dar buvo nieko palyginus su skausmu kai vilkas įkando, nors kando ne į kaklą ir švilpio nenužudė. Bet atrodė, kad normaliai jau niekada nebesijaus. Nikolajus buvo girdėjas, kad jei susižeidi labai stipriai tada ta galūnė tarsi nutirpsta ir nieko nebejauti, tačiau švilpiui petys nenutirpo, turbūt ir negalėjo vaikinas to tikėtis nes kai žvilgtelėjo į petį pamatė kad nėra mėsos iki pat kaulo. Vilkas kažkur buvo dingęs, bet švilpynės koledžo mokiniui tai nerūpėjo. Jam niekas neberūpėjo. Tik, kad baigtusi tas žvėriškas skausmas. Nikolajus greičiau pasirinktų mirtį nei šį skausmą kurio dauguma turbūt, net sapne nejautė. Bet juk nebuvo kaip pasirinkti, vaikinas kažkodėl neprarado samonės ir tai buvo blogai, nes jam bent nebūtų reikėje kankintis jei būtų be samonės. Tiesiog būtų numiręs be skausmo, ramiai. Nikolajus girdėjo kažkokius garsus vykstančius aplink jį, bet nesuprato kas vyksta tiksliai, nes gūlėjo savo kraujo baloje. Jis, net neturėjo jėgų šaukti.
It's a totally over complicated statement here.

Re: Pramintas takas
« Atsakymas #36 Prieš 11 metus »
[[Na, kadangi Velin neatrašo tai parašysiu aš. Vis vien mane paminėjai]]

[[ http://forumas.hogvartsas.lt/index.php?topic=46.525 šito tęsinys]]

  George išklydo iš žmonių praminto tako ir sekė Nikolajų. Jie nuėjo prie ne taip tankiai apaugtos medžių vietos. Keli metrai - ežeras. O už jo - didingas Hogvartsas su visais savo bokšteliais, langeliais...
  Septintakursis kiek atsiliko nuo švilpio ir pradėjo dairytis po aplinką. ,,Hmh... Lankučių lizdelių nematyti... Nors ką aš čia šneku, juk to tikrai negalėjo padaryti lankutis," prisiminęs kraują stingdantį klyksmą ir milžinišką urzgimą mąstė jis.
  Grifui mostelėjo Nikolajus. Jau bandė prieiti, bet... Iš krūmų šoktelėjo milžiniškas vilkas. Nuo jo tekėjo seilės, akys buvo pasruvusios krauju, snukis gauruotas ir plėšrus.
 - Depulso! - vilkas viauktelėjo, šoktelėjo oran ir nukrito į vandenį.
  Pribėgęs prie Nikolajaus, George sušuko:
 - Accio diktonų esenciją!
  Kažkur toli, Hogvartse, pasigirdo dūžtantis lango stiklas. Tada švilpimas. Po kelių minučių į ištiestą septintakursio ranką atskriejo mažytis rudai raudonas buteliukas su užklijuota etikete : ,,Diktonų esencija". Nesitepliodamas rankų vaikinas užpylė visą tą bizalą ant Nikolajaus įkąstos vietos. Pasipylė balti dūmai, o kai jau prasivadėjo, žaizda atrodė ne tokia ir baisi.
 - Geriau?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė George Smith »

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #37 Prieš 9 metus »
Fasas įžengė į Uždraustąjį Mišką. Pats stebėjosi savimi, kad taip dažnai ėmė laužyti taisykles it koks nors klastuolis. Išmintu, tačiau einant tolyn - vis blogiau įžiūrimu miško taku patraukė į neištirtas, pavojingas Uždraustosios girios vietas. Kol kas pasitaikydavo tik pliurziai, palyginus nepavojingi, tad Fasas tik ramiai apeidavo juos ir keliavo tolyn. Greitai takelis išnyko, bet ketvirtakursis tebeėjo tiesiai. Priėjęs didelį, pilką akmenį, sustojo, užsidėjo Skydinius kerus ir atsistojo ant akmens.
- Flyer servus sempiternus,- tarė, atlikdamas kruopščiai išmoktus judesius. Lazdelę laikė ištiesęs ir laukė. Žinojo, kad laukti gali net iki valandos, jeigu žinoma, bus teisingai atlikęs kerus. Buvo smalsu. Užkeikimas, kurį vaikinas ką tik ištarė, buvo jo paties rasti Godriko Grifo bibliotekoje, knygoje apie skraidančius gyvūnus. Užkeikimas prišaukia ir surakina tarnystei kokį nors skraidantį gyvūną, kuris yra dvasia giminingas burtininkui. Staiga medžių lapai sušlamėjo. Fasas sustingo. Ir  prie jo nusileido jaunas, gražus ir tvirtas Hipogrifas. Fasas nusišypsojo. Staiga išgirdo mintyse balsą: ,,Sveikas. Aš Radagas.". ,,Labas. Aš Fasas." atsakė vaikinas hipogrifui. Nusilenkęs jam, užsisėdo ir nuskrido prie Hogvartso. ,,Aš gyvenu Uždraustajam miške, čia. O tu?" guviai kalbėjo Radagas. Fasas atsakinėjo ir pats uždavinėjo klausimus.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #38 Prieš 9 metus »
Jekaterina jau skuodė su Alex į miško gilumą takeliu. Iš džiaugsmo dar nebuvo net uždususi. Ji lėkė greitai, bet be garso. Tikėjosi, kad toks dykumas nebus greitas. Ji pašvilpavo. Tolokai atsiliepė paukštis.
 - Eisim į tokią vietą, kur niekas nėra buvęs. Prieš valandą sužinojau, kad ji yra, - ji stengėsi nekreipti dėmesio į tai, kad prieš valandą tupėjo ant stogo. Pamažu praėjus miško vidurį ėmė viskas tankėti. Krūmai čaižė visą kūną, bet ji toliau skubėjo, o miškas tankėjo. Ji sustojo tik netoli prieglobsčio ir palaukė atskubančios Alex. Tuomet praskleidė tankų krūmą ir įžengė su bičiule į tą nuostabią vietą.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Alexandra Kennedy

  • III kursas
  • *
  • 178
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #39 Prieš 9 metus »
Alexandra susikaupusi bėgo šalia Jekaterinos. Taiyklingai kvėpuodama, kaip ją mokė dar žiobarų mokykloje, ir žengdama didelius ir greitus žingsnius, ji neatsiliko nuo kitos burtininkės. Ji matė, kad Jekaterinai bėgti be galo patiko, tačiau pati jautėsi šiek tiek nemaloniai, nes vėjas, bėgant, buvo išties šaltokas. Brunetė burtininkė vis gūžėsi kailiniuose, o rankas laikė kišenėse.
Staiga Jekaterina kažką sumalė apie vietą, į kurią merginos šuoliavo, bet dėl vėjo, kuris nustelbė daugumą garsų mergina faktiškai nieko negirdėjo. Na ir tebūnie... Tiesiog seksiu iš paskos... - pamanė, tačiau visgi nenustojo galvoti apie tos vietos pavojus ir ko ji gali tikėtis. Tikiuosi, kad nepasigailėsiu...

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #40 Prieš 9 metus »
Tamsiu, samanotu Uždraustojo miško takeliu lyg žalio savo gimtojo miesto gatvele, išdidžiai žingsniavo Firielė Lučiena Pilkoji, žavinga elfų padermės būtybė. Samanėlės buvo vešlios ir minkštos, o ir elfės prigimtyje slypėjo neįprastas gabumas vaikščioti tyliau už sėlinančią panterą, vaikščioti praktiškai be garso. Firielė rankose nešė dailų lengvutį medinį lanką, o ant nugaros turėjo dėklą su keliomis lanksčiomis strėlėmis - neduok dieve, tokia įsmigtų į gyvus audinius ir įstrigtų kauluose. Firielė trumpam stabtelėjo ir užvertė galvą aukštyn - dairėsi kokio aukšto medžio, kad galėtų pasižvalgyti. Vrano Nago moksleivei buvo įdomu tyrinėti seną Uždraustąjį mišką - jis skyrėsi nuo jos pažinotų savo atmosfera, nuotaika, be abejonės, ir augalais. Rodos, išgirdusi kažką ateinant iš kitos takelio pusės, Firielė įsidėjo lanką į dėklą už nugaros ir vikriai įsliuogė į vieną jau nusižiūrėtą medį.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Gabriella von Sjuard

  • **
  • 6
  • Lytis: Moteris
  • There is a little bit of devil in her angel eyes
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #41 Prieš 9 metus »
Alexandra, trečiakursė Hogvartso pilietė, aukštai iškėlusi galvą, žingsniavo hogvartsiečių išmintu takeliu. Mergaitė džiaugėsi gražia diena ir pasišokinėdama nukeliavo rudu, smėlėtu takeliu. Jaunoji mergina buvo apsirengusi šviesiu paltu ir guminiais batais. Savo rudus plaukus paleido laisvai plaikstytis vėjyje. Švilpė pažvelgė į galingas medžių viršūnes ir vienoje jų pamatė įsiropštusią Varnanagę, septintakursę merginą. Ji priėjo prie medžio ir praskleidė šakas. Pažvelgusi įdėmiau, pamatė ant šakos sėdinčią šviesiaplaukę elfę. Niekad nemaniau, kad manęs reiktų bijoti pagalvojo Alex ir ištiesė ranką elfei:
- Labas, aš Alex. Manęs nebijok, aš draugiška, - paslaptingu, pažemintu balsu ištarė švilpė.

Baby it's cold outside~

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #42 Prieš 9 metus »
Firielė vos nepraplūdo elfiškais ir orkų keiksmažodžiqais (elfiški išmone nepasižymėjo, bet orkų geriau jau būtumėt neišgirdę), kai trečiakursė ją užtiko besėdint ant medžio šakos. ,,Į senatvę jau net užsimaskuot nebemoku, lopeta..." - mąstė Firielė. ,,Jeigu koks Sarumanas užtiktų, ragučiai iškart man...". Bet Dėkui Rivendeilo dievams, tai tebuvo trečiakursėlė švilpė, todėl, jeigu tai visgi nebus užsimaskavęs Sarumanas, pavojaus nėra.
- Labas, aš Firielė. O aš turėčiau bijoti?- paklausė Lučiena Pilkoji, įprastu žvilgsniu nužvelgdama Alexandrą ir įtariai žvelgdama į jos ranką, kilstelėjo antakį. - Gal tu norėtum irgi įlipt į medį?
Firielė klastingai primerkė akis - medis buvo lygus ir tik toks stiprus padaras kaip elfas galėjo į jį įlipti. Nebent švilpė bus gudresnė ir išmoningai panaudos magijąąą...

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Gabriella von Sjuard

  • **
  • 6
  • Lytis: Moteris
  • There is a little bit of devil in her angel eyes
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #43 Prieš 9 metus »
- Na, tu buvai miške, o paskui staiga pamačiusi mane, užsiropštei į medį... - sutrikusi atsakė Alexandra. - Ne, aš gal geriau nelipsiu, dar nusibruksiu, - pasakė mergina ir prisiminė nuotykį, kai Firielė išsitėškė prieš septintakursį klastuolį.
Alex pasitaisė savo rudus kaštoninius plaukus ir išsitraukė savo medinę, gražiai ištaižytą burtų lazdelę.
- Nors, burtais galiu pabandyt atsiskraidint sau patiesalą ant žolės. Prisėsi? - Alex atskraidino milžinišką raudonais langučiais išpuoštą skarą ir ant jos priklaupusi, šalia delnu patapšnojo Firielei. - Gal, panele Firiele, malonėtumėt prisėsti? - per daug dirbtinai ištarė mergaitė, mat jos manymu varnanagė elfė buvo "pasikėlusi" blondinka ir trylikametė dėl to jos labai nemėgo.

Baby it's cold outside~

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Re: Pramintas takas
« Atsakymas #44 Prieš 9 metus »
Firielė Lučiena išdidžiai nusišypsojo. ,,Lepšelė nei magijos nepanaudojo, nei ko... tik kad viską užglaistytų, dar tą užtiesalą pasišaukė... Na, bet aš ne naujokė, ne nubė tokiuose reikaluose." - mąstė Firielė.
- Nemačiau tavęs,- sąžiningai pasakė Firielė.- Bet išgirdau ir pamaniau, kad ateina koks profesorius.
- Na, gal ir nusileisiu,- staiga, nė pati nežinodama, kokio velnio, pasakė Firielė ir vikriai nusliuogė medžio kamienu žemyn. Staiga sustojo - ką čia kaip šuva sekiosi paskui kiekvieną, kuris meiliau pakalba. Sulėtinusi žingsnį, varnanagė priėjo prie Alexandros ir dirbtinai nusišypsojo jai.
- Nori varškės pyrago? Ryte pati kepiau.- draugiškai pasiūlė Firielė. Alexandra akivaizdžiai piktai ją stebėjo, o ko čia be reikalo pyksies? Reikia mokėti žmonėms truputėlį pasigerinti. Tai visiškai paprasta.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“