0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Michael Stearley

  • II kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #165 Prieš 6 metus »
Berniukas išgirdo Roko Sviper žodžius:
-Norėčiau tortilijos.
-Vaišinkis! Imk jų kiek nori aš jaus prisivalgiau.- tarė Michael'is ir užsigėrė  sultimis.
Staiga dvylikametis išgirdo kaip suvibravo telefonas. Berniukas šiek tiek persigando ir sudrebėjo.Gal tai mama arba tėtis ,arba seseris ,arba broliukas!Pirmakursis labai tingėjo pažiūrėti kas parašė. Jis tiesiog pavaidino ,kad nieko neišgirdo.O jei tai mama dėl tos neįskaitomos knygos?
-Man kažkas parašė! Galbūt tai mama dėl tos burtų knygos!-sušuko Michael'is ir jam visi miegai išsilakstė.
Berniukas šiek tiek bijojo!O jei mano bičiulis Rokas buvo teisus ir aš pasakiau ,kad manau jog jis neteisus!Ot kokia gėda bus!!!
Jis atvėrė žinutę:
Sveikas,
džiugu žinoti ,kad tau gerai sekasi Hogvartse ir turi naujų draugų! Ši knyga vadinasi Eurazijos raganų Ba ,Ti ir Fle eleksyrai ir burtažodžiai!,
Su meile,
Mama

-Rokai ,garbė tau! Tu buvai teisus! Tai Eurazijos raganų Ba ,Ti ir Fle eleksyrų ir burtažodžių knyga!-sušuko berniukas .

*

Neprisijungęs Rokas Sviper

  • V kursas
  • *
  • 303
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • noriu valgyt, miegot ar verkt
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #166 Prieš 6 metus »
Kai Michael'is leido Rokui paimti tortilijų, vaikinas ištiesė ranką prie dėžutės ir pasiimė vieną. Staiga suvibravo telefonas, bent jau taip menė varnis, nes pats tą prietaisą buvo matęs vos kelis kartus. Berniukas pasižiūrėjęs į ekraną pasakė, kad jam parašė mama ir pasakė, kad vertimas buvo teisingas.
 - O tu netikėjai. Jeigu duosi knygą galėsiu versti toliau ir galėsime ką nors pabandyti padaryti, - pasakė varnanagis ir atsikando tortilijos. Labai skani, paimsiu dar vieną. Jis gi leido. Sakė imk kiek nori.
Juodaplaukis pasiėmė dar vieną skaniąją toritiliją iš Michael'io maisto dėžutės ir pradėjo skanėstą valgyti, bei laukė, kol Michael'is paduos penktakursiui knygą ir leis pradėti versti.
I think stupid people were put on this planet to test my anger managment skills

*

Neprisijungęs Michael Stearley

  • II kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #167 Prieš 6 metus »
Michael'is išgirdo Roko žodžius:
-O tu netikėjai. Jeigu duosi knygą galėsiu versti toliau ir galėsime ką nors padaryti.
Berniukas susikrimto.Tai juk mano prosenelio knyga kurią jis perdavė seneliui, o senelis mamai ,o mama man. Knyga per dvi minutes prisiriša prie žmogaus kuris burtų knygą laiko rankose. Hmm...Dvylikamečiui buvo baisu pasakyti :Ne ,neduosiu!Manau reikia pasakyti kiek sušvelnintai
-Na į rankas duoti neduosiu!-tarė berniukas ir išdėstė tai ką galvojo mintyse prieš kokias porą minučių.-Bet tu knygą gali skaityti kai aš ją laikau ,ar ne?!-Michael'is nusišypsojo neįtikinančia dirbtine šypsena.
Kas bus jei jis pasakys NE ,aš skaitysiu tik iš savo rankų! Pirmakursis varnius pradėjo graužti nagus nors niekuomet to nėra daręs.

((Eliza: paryškintu šriftu rašomi tariami burtažodžiai, nebent "ne, neduosiu" yra koks naujoviškas ir man nežinomas.))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elizabeth Luanna Maier »

*

Neprisijungęs Rokas Sviper

  • V kursas
  • *
  • 303
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • noriu valgyt, miegot ar verkt
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #168 Prieš 6 metus »
Rokas šiek tiek nustebo, kai Michael'is neleido paimti knygos į rankas. Nors gal tai jam svarbu. Reikia paklausti.
 – Na aš tikrai galėčiau versti iš tavo rankų, bet kodėl tu negali man jos duoti į rankas? – PAsakė Rokas ir baigė valgyti tortiliją, o tada laukė pirmakursio atsakymo, bei galvojo kdėl jisnegali knygos laikyti savo Rankose? Gal čia kažkokia juodoji magija, kuriai jis atsparus?
Gaila, kad aš neturiu ką parodyti. Nieko nesu radęs. Šeimos relikvijų irgi nėra. Namie, neguli ar nestovi jokie magiški daiktai ar knygos. Tiktai lazdelės. Gyvename beveik taip pat, kaip žiobarai, na naudojame magiją, bet įėjus į namus nepasakysi, kad čia gyvena burtininkai. Elektra, kompiuteriai televizoriai.   
I think stupid people were put on this planet to test my anger managment skills

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #169 Prieš 6 metus »
Daniela lengvai žingsniavo takeliu per Uždraustąjį mišką. Jai čia patiko. Geras oras, tyku, čiulbantys paukščiai... Nuo kada aš tokia romantikė...
Pamokos tik prasidėjo, o namų darbai jau užgriuvo. Daniela neketino dėl to verkti ar skųstis - na, juk mokslo metai, bet vėsus vėjelis plaukuose ir šiugždantys lapai padėdavo Klastuolei atsipalaiduoti. Mažiausiai ką norėjo čia sutikti, buvo čiauškantys ar irztantys mokiniai.
Kažkur trakštelėjo šaka ir Kravitz pavartė akis. Greičiausiai koks pervargęs mokinukas. Bet tas, kas išniro iš už eglių, neatrodė liūdnas ar susikrimtęs - greičiau ramus ir pailsėjęs, ryškiai žaliomis akimis, šviesiais, kone baltais plaukais ir pailgo, šviesaus veido. Daniela truputį nusiramino. Vaikinas, greičiausiai pirmakursis ir taip pat Klastuolis, buvo susimąstęs, tad mergina pagalvojo, kad gal, tik galbūt, jis jos net nepamatys. Vis dėlto pamatė ir Kravitz išspaudė šykščią šypseną:
- Sveikas. Aš Daniela Kravitz. Tu?
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Daniel Colubra

  • II kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #170 Prieš 6 metus »
" Uždraustasis miškas? Kokia nesamonė, kas čia tokio uždrausto" begalvodamas baltaplaukis ramiai sau ėjo per mišką. Rankas susikišęs į kišenes, ramus, šiek tiek susimąstęs ir nuleidęs akis. Buvo patekęs į zoną, tad beeidamas pramintu taku mergaitės nė nepastebėjo, kai išgirdo ją kalbant, rimtas, beveik piktas akis sekundei atsuko į merginą, nužvelgė nuo kojų iki galvos, o tada patraukė tolyn. " Ką ji čia daro, gi čia uždraustasis miškas, ai koks skirtumas, kalbėti su ja tikriausiai laiko švaistymas" vaikinukas lėtai tepeno tolyn, klausėsi kiekvieno sutraškėjimo, lėto vėjo šniokštimo, uždraustasis miškas buvo labiau atpalaiduojantis, nei vaikinas įsivaizdavo. " Ta mergaitė buvo iš mano koledžo, ko ji čia bąstosi vienui viena?" mergaitės, pro kurią praėjo, negalėjo išmesti iš galvos.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #171 Prieš 6 metus »
Daniela pavartė akis, vaikinukui tik praėjus pro ją.Keistuolis. Net aš atsakau, kai mane kalbina. Kadangi Klastuolė ir šiaip ėjo vaikino kryptimi, visai neketino to keisti dėl kažkokio niurzgos. Toliau ėjo, ir pastebėjo, kad jos neskubrūs žingsniai tuoj susilygins su vaikino priešais. Dėl jo tikrai neatsiliksiu. Daniela toliau ėjo kaip ėjus, o kai prisivijo Klastuolį, nutarė vėl šnektelėti. Jei net aš kažkaio susibendravau su dabartine geriausia drauge, kuri net neburtininkė, šitas "mąstytojas" tikrai negalės ilgai nekreipti dėmesio.
- Žinai, kai kažkas sveikinasi, dažniausiai žmonės atsako. Ir prisistato. Iš kokios tu planetos? - Daniela suprato, kad kitems uždariesiems tai nepatiktų, taçiau juk Klastuoliai turi storą odą. - Tu pirmakursis, taip?
Kravitz kažkodėl nujautė, kad vaikinas negreit atsakys (jei išvis atsakys), todėl pasiruošė paskubint žingsnį.
Jei jis ir dabar neatsakys, tai tikrai nueisiu ir nesidarysiu gėdos. Per daug klastuoliškas ir niūrus... Tarsi tik vaidintų.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Daniel Colubra

  • II kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #172 Prieš 6 metus »
Berniukas ėjo, beveik užsimerkęs, giliai kvėpavo ir bandė susilieti su aplinka, tai jam padėdavo nusiraminti. Iš prigimties buvo rimtas, tad būtų labai užsidaręs, jei neturėtų žmonių, kurie vis jį priversdavo kalbėti. Girdėjo vis svyruojantį merginos tempą, lyg specialiai bandytų jį pralenkti, bet vis sumažindavo, lyg kažko lauktų, tikriausiai jo atsakymo. Berniukas atsiduso.
- Žinai, žmonės nesikalba su iš niekur atsiradusiais žmonėmis, kodėl tu tokia naivuolė?- paėjus kelis žingsnius į jį paršovė dar vienas klausimas. " O tu neužsičiaupi ar ne?".
- Aš čia pirmi metai- ramiai ir paprastai atsakė, nieko merginos neklausė, nes tai specialiai įnicijuotų pokalbį, ko vaikinas neturėjo noro daryti. " Gal bent dabar atskibanins"  naiviai pagalvojo berniukas, nebuvo minčių skaitytojas, tad nežinojo, jog mergina būtų atsikabinusi, jei jis būtų ir toliau tylėjęs, pats padarė klaidą išsižiodamas, ir to nežinojo.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #173 Prieš 6 metus »
Išgirdusi pirmakursio atsakymą Daniela stabtelėjo, o tada užgniaužė panieką.
- Žinai, kartais žmonės susipažįsta. Na, žinai, kai pasisveikinama ir prisistatoma. - Klastuolė patylėjo. - Ne, tu to nežinai.
Kadangi baltaplaukis tylėjo (ir keistai šnopavo, kas Danielai pasirodė juokinga), mergina pridūrė:
- Žinai, nenoriu čia bandyti tave prakalbinti. Išviso buvo negerai prisistatyti, bet juk einame ta pačia kryptimi. Neketinu jos keisti dėl keistų tavo užgaidų ir įsitikinimų. Tad arba prisistatyk, arba kažkuris eisime kitur. Tai būsiu ne aš, - garsiau pridūrė.
Tada ją kažkodėl suėmė juokas. Štai kodėl kvaila bandyti bičiuliautis, ypač su tokiais susimąsčiusiais eržilais. Koks pasipūtęs kvailys. Mano, kad yra paslaptingas, bet iš tikro nervina. Tada Klastūnyno antrakursei toptelėjo klausimas, kodėl ji, po velnių, išviso dar kalbasi su tuo prietranka. Reikėjo tiesiog paskubinti žingsnį ir jį aplenkti.
Vis dėlto vaikinukas Danielą kažkuo traukė.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Daniel Colubra

  • II kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #174 Prieš 6 metus »
Berniukas tiesiog ėjo, o mergaitė prie jo prisikabino, tada jai dar nepatiko, jog berniukas neturėjo noro su ja kalbėtis ir dar užsipuolė jį už tai. " Kokia įkyri, pati lenda, o po to pati supyksta ir pradeda čia laidyt savo mergaitiškas isterijas"
- Nenori, tai nereikia, visai nereikia čia man tavo grąsinimų, pati prisiknisai, o po to pati grąsini man, tai žema, nenoriu turėt su tavim jokių reikalų- atrėžė baltaplaukis, dar ko, pradės jam vadovaut kažkokia mergiotė, klastūnė tai klastūnė, bet įžulumas tai nepakartojamas. Vaikinukas nežinojo kur eina, šio miško nepažinojo, ir tikriausiai jiems čia nereikėjo būt, tačiau vaikino drąsa ir pasitikėjimas savimi, bei visiška ramybė atvedė vaikiną būtent čia, į uždraustajį mišką. O pačio berniuko kantrybės taurė tuoj bus išpilstyta kažkokios iš niekur išdygusios ir jam ant nugarios užšokiusios klastūnės.

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #175 Prieš 5 metus »
Kaip malonu būti vienai. Vienut vienutėlei. Ramu. Paukšteliai čiupba, gėlelės žydi. Urtė ramiai žingsniavo mišku. Tai buvo tikra atgaiva - ištrūkti iš pilies, pamokų ir nesibaigiančių namų darbų. Dabar buvo jau gegužės galas, neužilgo egzaminai, tad dieną praleisti vėsiame miške yra tikrai patrauklu. Ypač turint omenyje, kad kitais metais tokios progos ji greičiausiai nebeturės, nes intensyviai ruošis VSMT egzaminams. Juk vis dėl to septintame kurse mokysis.
-Ach... Ir kaip tas laikas bėga,-atsiduso mergina. Ji nusprendė eiti rastu takeliu. Kur nors nuvesti tai turės jis. Negalės tiesig imti ir baigtis. Visi keliai kur nors veda. Urtės ausis pagavo keistas krebždėjimas. Jis sklido iš už jos. Tarsi kas eitų, bet ir dunksėtų tuo pat metu. Urtė sustingo. Dunksėjimas irgi. Ji labai bijojo pažvelgti sau per petį. Bet lėtai, labai lėtai ėmė apsisukinėti. Tai, ką pamatė ją privertė išsižioti. Nuo vaizdo grifei norėjosi nesukelti jokuo triukšmo. Tik tylėti ir stebėti. Tai buvo vienaragio jauniklis. Jis buvi akinančiai baltas, toks, koks būna sniegas vaiskiai sušvitus saulei. Jo kanopos buvo aukso spalvos. Pang iš knygų žinojo, kad tokios jos būna tik pirmus pora metų. Bet, kad ir koks tai buvo nuostabus vaizdas, nederėjo pamiršti, kad tai vienas pavojingesnių gyvūnų. Jauniklis gal ne tiek pavojingas, bet suaugęs... Šie gyvūnai priskiriami XXXX magiškųjų gyvūnų kategorijai. Tokius gali suvaldyti tik patyrę burtininkai. O šeštakursė tokia tikrai nebuvo. Mažylis jos nebijojo, tas matėsi aiškiai. Jo matinis kaulinis ragas kartais paraidonuodavo, bet tik iki švelnios rožinės spalvos. Urtė nusprendė, kad geriau mielo padarėlio atsikratyti būtų gerai kuo greičiau, nes nežinia ką jis galėtų iškrėsti, tad tik švelniai pavarė jį šalin, norėdama kad vienaragiukas užleistų jai takelį.
-Ei,-nusišypsojo.
-Nebijok. Aš norėčiau praeiti. Preistumei?
Gyvulėlis pakinkavo galva, ir nudunksėjo į miško gilumą. Mergina daig lengviau atsikvėpė, kai nebematė pavojingojo. Bet ir užsimanė jį paglostyti. Ech. Kaip viskas nelaiku... Ji ėmė gailėtis, kad nepagalvojo apie tai anksčiau. Bet šaukštai jau po pietų. Eidama į pilį atsilaisvinusiu takeliu, ji net susimąstė, kas jį pramynė. Bet ir šitam sužinoti buvo per vėlu.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

kablelis

Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #176 Prieš 4 metus »
Eilinį kartą Stevie atsidūrė miške. Mintys, kad netrukus šio miško nebematys, niekaip neapleido merginos. Reikia pastebėti, kad tai buvo labai liūdnos mintys, tad grifė iš paskutiniųjų stengėsi galvoti apie ką nors kitką.
Tiesa, šį kartą ji turėjo priežastį atsidurti miške. Arba bent jau kur nors, kur nebus taip lengvai pastebėta. Green nutarė, kad reikia galiausiai pasimokyti plaukų spalvos keitimo kerų. Ji prisivertė perskaityti vadovėlį ir įsiminti burtažodį. Savaime suprantama, kantrybės atsiminti viskam kitam neužteko, tačiau Stevie pasitikėjo savo jėgomis. Nepaisant to, kad profesorius Greywindas nemano, jog ši grifė yra protinga, ji pati buvo tikra, kad profesorius ją nuvertina. Tuo labiau, kad transfigūracija yra vienas įdomiausių Hogvartse mokomų dalykų.
- Crinus muto, - kelis kartus tyliai pakartojo Stevie. Ji dar nebuvo išsitraukusi lazdelės, nes mėgo pirmiausia pakartoti burtažodį kelis kartus, kol pajusdavo jo magiją. Nežinia, ar taip buvo dėl to, kad burtažodis buvo tariamas tinkamai, ar tiesiog "stiprus", o gal paprasčiausiai dėl to, kad septyniolikmetė mėgo transfigūraciją, tačiau šį kartą burtažodžio magiją ji pajuto labai greitai - net pati nustebo.
- Puiku, - sumurmėjo septintakursė ir išsitraukė lazdelę. Tiesą sakant, nesiryžo iš karto nukreipti jos į savo plaukus, maža kas gali atsitikti! Užteko prisiminti paskutinių poros metų transfigūracijos pamokas. - Crinus muto - garsiai ir aiškiai ištarė mergina, nukreipdama lazdelę į medį. Nesitikėjo, kad pavyks pakeisti žievės spalvą. Ji tik vylėsi, kad iš lazdelės išlėks baltos spalvos šviesa. Kai pasiseks, bus galima bandyti kerus su savo plaukais. Pavyko iš šešto karto, Stevie nepatingėjo suskaičiuoti. Tiesa, toks rezultatas merginai siaubingai nepatiko: juk kai praktikavosi be lazdelės, viskas pavyko daug greičiau!
Tiesa, reikia pastebėti, kad po to kartojant burtažodį pavyko jau kiekvieną kartą. Bent tai pradžiugino rudaplaukę. Galiausiai ji ryžosi nukreipti lazdelę į save. Kelias akimirkas stovėjo sustingusi. Nukreipti lazdelę į save yra daug lengviau nei ištarti burtažodį. Septyniolikametė jau žiojosi, kai kažką išgirdo. Kažkas artinosi, mergina aiškiai girdėjo žingsnius.
Turint omenyje, kas pastaruoju metu vyko mokykloje, toks garsas nebuvo itin raminantis, tuo labiau, jog Stevie aiškiai girdėjo: eina ne žmogus. Kad ir kas tai būtų, ko gero, geriau nešdintis... Green pamiršo, ką čia dariusi, tik staigiai įsikišo lazdelę į apsiausto kišenę ir pasileido pilies link. Nė pati nepajuto, kaip giliai į mišką buvo įlindo.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #177 Prieš 3 metus »
  Buvo gili naktis. Danguje spindėjo mėnulis, apsuptas šimtų žvaigždžių, kurių vienos žybėjo ryškiau negu kitos. Heidi vaikščiojo po Uždraustąjį mišką, bandydama surasti vietą, kurioje į aukštį būtų kuo mažiau šakų, o apačia susidarytų iš žolės, kurioje nesislepia aštrūs akmenys. Tokią vietą buvo sunku rasti, kadangi vietovė, kurioje vaikščiojo mergaitė pasižymėjo dideliu akmenuotumu. Aišku per tą laiką tamsiaplaukė buvo radusi pakankamai gerą vietą, tačiau ji buvo vidurys takelio, tad tai nebuvo gerai, norint, kad rasė išliktų nežinoma.
  Klastuolė suko ratus, rasdama tik akmenuotas vietoves, kas nebuvo labai gerai. Po dar kelių nelaimingų radinių, Heidi nusprendė išeiti į takelį ir tikėtis, kad niekas nesumanys praeiti juo vidurį nakties, o jeigu ir praeis, mergaitė spės pasislėpti ar apsimes, kad grįžta iš miško. Pasiekusi keliuką, tamsiaplaukė ėmė vaikščioti juo pirmyn ir atgal, ieškodama platesnės vietos, kur galėtų pradėti savo treniruotes. Praėjo dar keletas minučių ir klastuolė pagaliau rado puikią vietą, aišku ji atėjo su minusu, šis taškas buvo labai arti takelio pradžios, kas didino šansus būti pastebėtai.
  Atsistojusi viduryje keliuko, Heidi pabandė pasiversti į šikšnosparnį ir bent šiek tiek paskraidyti. Nors mergaitė ir sugebėjo pasiversti į juodąjį žinduolį, tačiau judesiai ore nebuvo patys geriausi. Tamsiaplaukė nesitikėjo, kad jai pavyks įvaldyti tai labai gerai, tačiau bent galėjo šiek tiek pramokti skraidymo meno, jeigu jo kartais prireiktų sudėtingose situacijose.
  Nors klastuolė ir buvo pasirinkusi plačią vietą, tačiau ne kartą trenkėsi į medžių šakas, kas nebuvo labai malonu, tačiau dėl praktikos teko iškęsti šiuos nedidelius skausmus. Trekšt. Krūmuose kažkas sutraškėjo, kas nereiškė nieko gero. Heidi atvirto į žmogiškąją formą ir ėmė dairytis aplinkui, kol pamatė nedidelį vaikigalį, kuris bandė bėgti.
  -Sveikas, -nejauki pauzė. -Gal gali niekam nepasakoti apie tai ką matei? Padėsiu su egzaminais.
  Buvo pakankama naivu tikėtis, kad pagalba su egzaminais, sulaikys šį jaunuolį, nuo kalbų skleidimų apie jos rasę. Dar šiek tiek pastovėjęs vaikigalis nuskuodė pilies link, tikriausiai planuodamas apie tai pasakoti savo koledžo nariams. Na ką, dabar belieka tikėtis, kad nebūsiu pasmeigta kuoliuku.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #178 Prieš 2 metus »
Dori vaikštinėjo netoli pilies. Visai neseniai ji išnagrinėjo apylinkes netoli stadiono. Reikės kurią dieną pavaikštinėti ir prie ežero, svarstė pirmakursė, bet tikrai ne šiandien, jau vėloka.
Diena buvo graži. Saulėta, bet ne kaitri. Tolumoje jau po truputėlį saulė leidosi ir artėjo vakaro vėsa. Klastuolė jau galvojo eiti į pilį, bet jos akį patraukė apgriuvusi trobelė. Dori net nepajuto, kaip nuėjo jos link, tačiau eiti artyn nedrįso. Nelabai jai patiko griuvėsiai.
Šalia pat šmėžuojantis uždraustasis miškas neatrodė jau toks baugus. Profesoriai mokykloje griežtai draudė prie jo artintis, bet mergaitė buvo girdėjusi pasakojimų, kad ne vienas ir ne du mokiniai karts nuo karto ten lankosi.
Dori, žinoma, ten tikrai neis. Ji tik priėjo artėliau kažkokio tako ir įsistebeilijo į jo tolį. Baisu nebuvo. Jai tai kaip tik pasirodė jaukus, pramintas takelis, kuriuo einant gali prasikvėpuoti tyru miško oru.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #179 Prieš 2 metus »
  Arletės nebestebino nei judantys paveikslai pilyje, nei karts nuo karto skersai praskrendantis vaiduoklis. Keista, tačiau mergaitė prie šios burtų ir kerėjimo mokyklos priprato visai greitai, nebesijaudino, eidama nebesižvalgė į kiekvieną pusę, tiesiog gyveno laukdama kažkokio nuotykio, mėgaudamasi ramybe ir sutiktų žmonių draugija. Taip pat dienas leisdavo ir su Ailanu, kuris ir šiuo metu patogiai įsitaisęs ant varniukės dešiniojo paties palaikė jai kompaniją užtikrintai žingsniuojant uždraustojo miško link. Mama minėjo, kad geriau ten nekelti kojos, tačiau mergaitė buvo užtikrinta, kad taip sakydavo kiekvieno vaiko tėvai, kuriems bent truputį rūpėjo vaiko saugumas. Iš tiesų nesuvokė, kas tokio baisaus galėjo nutikti šiame miške, dėl to nusprendė kartą nepaklausyti šviesiaplaukės mamos. Tikėjo, kad gyvena tik vieną kartą, tad norėjo savo gyvenimo neiššvaistyti visiškai veltui. Dėl to jau šiuo metu atsargiai vaikštinėjo pramintu takeliu, visgi kol kas nedrįsdama lįsti kažkur toliau, į miško gilumą. Tuo pat metu netoliese pastebėjo panašaus amžiaus mergaitę, tačiau nenorėjo jos trukdyti, tad nė nebandė klastuolės pasivyti.
  - Esi mačius daugiau tokių nuostabių paukščių kaip aš? - nė nepasisveikinęs paklausė marso sakalas.
  - Žinoma, - Russell nesusilaikiusi sukrizeno, taip įrodydama, kad šioji mintis buvo visiškas melas, nors tikriausiai tai suprato ir pats Ailanas.
  - Hm..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Arletė Russell »