Menėje skambėjo triukšmas, nors ten buvo tik dvi moterys. Jų balsai aidėjo tuščiais koridoriais, atbaidydamos kiekvieną gyvūną, elfą ar dar kokį padarą prieiti arčiau.
- Kodėl tu nesupranti? Juk pati mylėjai mano tėvą...
- Bet supratau savo klaidą ir grįžau ten, kur ir yra mano vieta. Tu, lygiai taip pat kaip aš tais laikais, esi princesė, tavo santuoka bus vien tik Arankieliui naudingas kontraktas, nes tai – tavo pareiga.
- Devyniasdešimt metų, lygiai devyniasdešimt metų tu slėpei mane nuo visų, nenorėjai, kad būčiau išaiškinta kaip tavo duktė, buvau eilinė karė, šachmatų figūra, kurią stumdei pagal savo norus ir pageidavimus, o dabar vadini mane princese ir liepi gyvenimą pašvęst košmarui, kurį man pati sukūrei. Ir kaip tau taip protas neša?
- Tam buvo priežasčių! O dabar, kaip Arankielio karalienė ir tavo motina, draudžiu tau matytis, bendrauti ar net galvoti apie tą paprastą mirtingąjį.
- Tada šis įsakymas bus mano pirmas ir paskutinis, kuriam nepaklusiu. Atleisk, bet aš išvykstu. Neieškok manęs, nes nerasiu. Nesiųsk karių pas mane, nes jie nebegrįš.
- Ir dėl jo tu palieki Ethaną?
- Jis – nebe mažas vaikas. Ateis laikas, kai supras, - trenkusi durimis, mergina išėjo.
Mirga marga spalvos, sukasi ratu, kokį prisiminimą dabar ištrauksi tu?
Moters akys atsimerkė, įprasta sodri jų žaluma akimirksniu grįžo, tačiau matomas vaizdas kurį laiką dar buvo neaiškus. Jautė, kad kažkas ją laiko, bet nesugebėjo suvokti, kas vyksta aplink. Tada vaizdai prieš jai nualpstant prasisuko mintyse, ji prisiminė, kaip Marcusas vienas šoko prieš visus kambaryje buvusius vampyrus, apėmė nerimas, raumenys vėl įsitempė.
- Laikykis, greitai viskas pasibaigs, - prie pat ausies išgirdo Dantės balsą ir, supratusi, kad ne kas kitas, o jis ją laiko glėbyje, ir vėl, įsikniaubė veidą į jo švarką. Palengvėjimas apėmė moterį, žinant, kad žmogus, kurio gyvybe jai grasino vampyrai, kuriam šį vakarą sukėlė tiek problemų visai to nenorėdama, stovėjo gyvas ir sveikas, dar ir laikydamas ją. „Ne, nesibaigs... labai jau giliai įklimpo... akių nuo jos nenuleisim... nužudytum medžiotoją... vestum mano gražuolę Dianne... bet ko vampyrais neverčiame... su savo dama gali grįžti į vakarėlį“ pokalbio nuotrupos vis pasiekdavo Evans ausis, tačiau ji neįstengė sukaupti dėmesio į jį, todėl tiesiog užsimerkusi leido padrikai minčių masei plūduriuoti galvoje. Akies krašteliu matė kažkokią moterį mėlyna suknele, bet ramybės nedavė ne ji. Nors buvo nusisukusi, jautė, kad prieš ją stovi grėsmingas asmuo – jo energija kėlė šiurpuliukus, kurie nevalingai bėgiojo moters oda. Tas vampyras.. senas, galingas ir pavojingas. Tik tiek suprantu. Nenorėčiau susitikti su juo viena. O šalia.. Elijah. Tikrai nesuprantu, ką jis galvoja. Tada grėsminga aura dingo, palydėta tyliu uždaromų durų garsu ir Evans tyliai atsiduso. Naudodamasi tiek savo, tiek rakto magija, išnaudojo tuos turėtus kelis lašus energijos, tad jautėsi silpnai. Dešinys petys nemaloniai sutvinksėjo. Ne, negaliu naudotis tom jėgom dabar, abejoju, ar išeitų suvaldyti. O bijau net pagalvoti, kas tada būtų.. Paslaptinga moteris dar kažką kalbėjo, tačiau Ema nebegirdėjo jos žodžių. Atrodė, kad dar kartą buvo atsijungus ir atsigavo tik tuomet, kai Marcusas ją švelniai pasodino. Nors iš išorės taip ir neatrodė, pagaliau pradėjo jaustis cirkuliuojančio kraujo deficitas, kuris tiesiog kvietė pasinerti į gilų transą, miegą, iš kurio nepabustų kurį laiką. Arba niekada. Oras buvo vėl ramus, juk vis dėlto ji pati vėją ir sukėlė. Prisivertusi pagaliau atmerkti akis, apžvelgė aplinką – be Marcuso kambaryje nieko nebebuvo. Na, neskaitant negyvų kūnų kraujo balose ant grindų. Moteris bejausmiu veidu peržvelgė lavonus, bet Viktoro tarp jų nebuvo. Akys vėl akimirkai piktai sužaibavo, bet rūpestis užgožė pykčio užuomazgas ir elfė atsisuko į Dantę, kuris buvo įsmeigęs žvilgsnį į tamsą už lango. Buvo susimąstęs, dėl ko atrodė keleriais metais vyresnis. Tai jam tinka, pagalvojo Evans ir liūdnai šyptelėjo. Mažai trūko, kad čia pat užmigtų. Ne, nieko nebus. Privalau pabandyt, nes kitaip tapsiu eiliniu kaulų ir mėsos maišu, puikiai derėsiu prie aplinkos. Padėjusi ranką sau ant peties, užsimerkė ir sušnabždėjo:
- Omnes autem unus est.
Ant peties išryškėjo nedidelis į tatuiruotę panašus simbolis. Drakonas, kandantis sau į uodegą. Elfės akys nusidažė mėlynai, lūpos sužiopčiojo iš netikėtumo, kai netikėtai greitai energijos srautas pradėjo plūsti į kūną. Per greitai, per greitai, per greitai. Ji mintimis pradėjo stabdyti jį, kad neplyštų visi audiniai dėl patiriamo streso. Pagaliau viskas sustojo, simbolis išnyko ir Evans ramiai atsikvėpė. Na, šį kartą pavyko, bet nedaug trūko. Turiu dar vieną dalyką, būtiną įtraukti į treniruočių programą. Barjeras, kuriame buvo paslėpusi dalį savo jėgų, buvo nepaprastai tvirtas, tačiau net ir labai nedaug jį pravėrus, vėl užverti prireikdavo nepaprastai didelių pastangų. Pakėlusi dešinę ranką prieš vėl žalias akis, leido nukristi rankovei žemyn, atidengiant suvyniotas raktų grandinėles ant odos. Kiek dar laiko prireiks, kad pilnai man paklustum? Šį kartą prisiminimai buvo ne tokio tipo, kaip aną kartą, tad Ema tikėjosi, kad tai reiškia kažkokį progresą. Bet dėl jų moteris vėl prarado sąmonę, kas ją erzino. Pirštu perbraukė per raktus, sušnibždėjo kelis žodžius senąja kalba ir jie vėl įsiliejo į odą. Paslėpusi ranką suknelėje, vėl atsisuko į Dantę. Atrodo, kad kelias minutes tvyrojusi tyla nei vienam nesukėlė nepatogumų, tad, tvirtai suėmusi ištiestą ranką, Evans atsistojo, bet tuoj pat turėjo atsiremti į Marcusą. Nors buvo atgavusi jėgas, kraujo atgal nieks nesupylė, deja, todėl, staigiai atsistojus, susisuko galva.
- Ką darome? Na, siūlyčiau suversti dar kelis kabinetus, padaužyti langus ir persmeigti kelis vampyrus, - nusišypsojo juokaudama. Tuomet veidas surimtėjo. – Atleisk.. turėjau suprasti, kad ne veltui gavau pakvietimą, bet vis tiek atvykau, negalvodama, kad kam nors be savęs galiu pakenkti. Pasielgiau tikrai kvailai, - susikrimtusi elfė žiūrėjo į mėlynas Marcuso akis. – Aš tikrai labai.. – žodžiai užstrigo gerklėj, tad Ema akimirkai nutilo, - ... atsiprašau.
Basos pėdos rėmėsi į šaltas grindis, moteris atsargiai jas statė, kad neužmintų ant begalės šukių, išsibarsčiusių kambaryje. Net nepastebėjo, kaip užsižiūrėjo į tas gilias mėlynas akis priešais.
- Džiaugiuosi, kad esi sveikas. Ir gyvas, - pirštai švelniai perbėgo per vyro skruostus. – Žinai, šiandien labai norėjau su tavim pašokti, - nusijuokė elfė ir, paėmusi vyriškio rankas, kelis kartus apsisuko aplink, atsargiai, bet elegantiškai dėliodama pėdas, tada prisiglaudė ir kelias akimirkas tiesiog sustingusi stovėjo, leisdama sau mėgautis tvirta atrama prie šono.
- Tiesa, gal galėčiau kai ko paprašyti? Dėl medžiotojos.. Gal galėtum leisti man su ja susitvarkyti? Tiesiog vakar ji pasirodė Uždraustajame miške ir dabar turiu su ja nesuvestų sąskaitų. Ir tai būtų naudinga tiek tau, tiek man, - Evans pakėlė galvą, kad matytų Marcuso veidą ir nežymiai šyptelėjo.
Pažadėjau sau, jog kada nors vėl suradusi laimę, stengiuos visom jėgom ją išlaikyti. Bet ar tai yra įmanoma tokiomis aplinkybėmis? Moteris liūdnai šyptelėjo, kai suvokė, kad vis dar basa stovi dvare, pilname vampyrų ir dar bala žino ko.
- Grįžtu į pilį, - tyliai tarė. – Bet pirma reikia susirasti batelius ir paltą..
Jei atmintis neapgavo, jie vis dar gulėjo kažkur netoli alėjos link vartų. Nespėjus net pagalvoti, kokiu būdu teks jų ieškoti, atsidarė durys ir į kambarį įėjo Elijah, rankose laikydamas elfės sodriai raudonos spalvos batelius.
- Pamaniau, kad jie gali būti jūsų, panele, - nekeičiant veido išraiškos tarė.
- Oo.. – nustebęs Evans žvilgsnis tyrinėjo vyriškį, kol ji pagaliau atgavo kalbos dovaną. – Taip, labai ačiū, kad radote, - pribėgo ir įsispyrė į juos kojas. Nors buvo patogiau basai, visos šukės ir kraujo balos ant grindų nežadėjo nieko gero, be to, juk reikėjo palaikyti įvaizdį.
- Jūsų paltą padaviau vienam iš liokajų. Yra dar vienas dalykas, kurį norėčiau jums parodyti, - santūriai tarė. Negi tikiesi, kad po viso šito aš kur nors eisiu su tavimi viena? O dar sako, kad vampyrai tikrai nepasižymi naivumu.. Matyt veido išraiška pernelyg gerai atspindėjo Evans mintis, nes vyriškis pridūrė.
- Tai – labai svarbu, - akys sužybsėjo, tarsi patvirtindamos jo žodžius. Tada akis pasuko į Marcusą, - Turėtum grįžti į menę, tavęs jau pasigedo. Galiu užtikrinti panelės Evans saugumą, - tarsi bandydamas įtikinti pridėjo Elijah ir nužingsniavo koridoriumi, žvilgsniu ragindamas Emą sekti paskui jį. Kokį žaidimą tu žaidi? Bet smalsumas jau buvo sužadintas, ir elfė negalėjo tiesiog taip paprastai išeiti. Na, jei būti idiote, tai iki pat galo. Prieš išeidama dar šyptelėjo Marcusui.
- Susitiksim pilyje, - ir nukaukšėjo koridoriumi.
Į dešinę, į kairę, laipteliai, vėl į dešinę.. Jei nebūtų mačiusi prieš ją einančio vampyro nugaros, Ema garantuotai būtų pasiklydusi klaidžiuose dvaro labirintuose. Staiga jis sustojo ir dingo už vienų iš daugelio durų. Įžengusi pro vieninteles praviras duris, jas uždarė paskui save.
- Iš karto noriu atsiprašyt už nemalonius nuotykius šį vakarą, tai tikrai nebuvo priežastis, dėl ko aš jus kviečiau į pokylį. Tačiau tuo buvo negarbingai pasinaudota. Prie jūsų daiktų lauke mačiau kraujo pėdsakus, ir jis nebuvo vien tik vampyrų. Tikiuosi, jog nebuvote labai sužeista, - nespėjus merginai nieko ištarti, prabilo Elijah. Ar jis.. manimi rūpinasi? Kodėl? Ji nedrįso juo pasitikėti dėl vakarinių nuotykių, tačiau buvo dėkinga, kad nepuolė Marcuso pats.
- Aš.. Mm.. – žodžiai vėl įstrigo gerklėje, tačiau šįkart Ema bandė sudėlioti juos, kad kuo mažiau tektų kalbėti. – Ne, sužeidimai nebuvo gana lengvi ir malonūs, vis dėlto jie.. kaip čia jūs įvardinate.. mažino mano gyvybingumą vampyrams būdingais metodais, - nutarusi išrėžti viską tiesiai šviesiai prabilo. – Bet aš turiu savo būdų atgauti jėgas.
- Bet juk būtumėte lengvai jiems pasipriešinusi, jei tik naudotumėtės visomis savo jėgomis.
- Jie grasino.. Palaukit. Iš kur jūs žinot apie..
- Barjerą? Turiu savybę jausti kitų energiją. Buvo akimirkų, kai momentiškai jūsų jėga žvėriškai išaugdavo, tačiau nežinau, ar savo noru, ar nesąmoningai jūs ją vėl užgniauždavote. Iš tikro esu netgi dėkingas už tai. Lengvai galėjot nušluot visus tame kambaryje buvusius vampyrus per kelias sekundes, - santūriai nusišypsojo ir truputį linktelėjo galva. – Tik man labai įdomu.. Kokią dalį energijos slepiate barjere?
Evans kurį laiką tylėjo ir svarstė, ar gali sau leisti pasakoti tokius dalykus Elijah. Nors atrodė, jog jis nelinki nieko blogo, tas emocijas aplenkiantis veidas ją ganėtinai trikdė.
- Aštuoniasdešimt procentų. Negaliu nei sumažinti talpos, nei padidinti, mano magija tuomet nebuvo labai pavyzdinė, o dabar nebegaliu nieko keisti šiuo atžvilgiu.
Elijah akyse šmėkštelėjo nuostabos pėdsakas, nors galbūt Emai tai tik pasirodė. Nesulaukusi jo žodžių, nutarė pati pradėti uždavinėti klausimus.
- Sakėte, kad turėjote savų priežasčių mane pasikviesti, ir aš visai norėčiau jas sužinoti, - moteris žybtelėjo akimis, bet toną išlaikė malonų ir mandagų, net nusišypsojo.
- Taip, taip, žinoma.. – tarė Elijah ir nuėjo prie vienos iš komodų. – Neabejoju, kad Marcusas paaiškino, kodėl pasiėmė jus į kompaniją tą vakarą „Fazene“, - kuisdamasis stalčiuje, kalbėjo vyriškis. Taip, raktai, raktai ir dar kartą raktai. – Buvo laikotarpis, kai pats jais nepaprastai domėjausi. Galėčiau pasidalinti turima informacija, jei padėtumėte man atgauti vieną relikviją. Vandens raktą, - ištraukęs kažkokį seną didelį pergamentą, atsisuko ir įsmeigė žvilgsnį į iš nuostabos išsiplėtusias moters akis, - Tiesa, tai yra nedidelė paslaptis, ir nelabai norėčiau, kad kam nors pasakotumėte apie tai. Na, nebent Marcusui. Bet jai atsidūrus netinkamose rankose, kentės mano galva.
Kodėl jis man tai pasakoja? Ir kaip Vandens raktas iš jo rankų atiteko Ethanui? Nieko nebesuprantu, kas vyksta.
- Bet.. Vandens raktas dabar pas Ethaną, kaip jis..
- Ethaną? Jūs jį pažįstate? – šįkart Elijah tikrai atrodė nustebęs. Ne, ką tu, tik jis – žmogus, kuris mane persekioja beveik visą mano gyvenimą, išvykus iš Arankielio.
- Jis – mano brolis, - tyliai tarė ir, nespėjus vyriškiui nieko pasakyti ar padaryti, Evans jį pertraukė, - Mes nesame išvien. Tai.. ilga istorija.
- Na, dabar bent jau galėsiu nesistebėti, kodėl jūs esat tokia nepaprastai.. galinga, - nusišypsojo ir išvyniojo pergamentą ant stalo. Ten buvo pasaulio žemėlapis, primargintas įvairiausiais spalvotais taškeliais. – Čia yra sužymėtos raktų buvimo vietos prieš kelis šimtus metų ir anksčiau. Spalvos atspindi rakto tipą. O čia.. – ištraukė kažkokią seną aptriušusią knygą, - .. yra sąrašas žmonių, kurie turėjo raktą ar žinojo jo buvimo vietą. Dalis įrašų – mano, bet yra ir senesnių. Tikiuosi, kad pravers.
Elfė stovėjo prie stalo ir negalėjo atsistebėti – šie daiktai buvo neįkainojami, o atsidūrę netinkamose rankose..
- Aš padėsiu jums atgauti raktą, - atsisukusi į Elijah tvirtai tarė. Nežinojo jo priežasčių, tikslų, tačiau nujautė, kad raktas jam svarbus ne tik dėl nepaprastos galios. Kitaip jis nebūtų man parodęs šių dokumentų..
- Džiaugiuosi, kad sutikote bendradarbiauti. Pasiimkite juos, manau, kad iš jų galima gauti labai daug naudingos informacijos. Ir jei reikės pagalbos..
- Žinosiu, kur kreiptis, - vis dar nustebusi Evans maloniai nusišypsojo ir patraukė durų link. – Dėkui už.. turiningą vakarą, bet manau, kad man pačiai dabar geriausiai būtų grįžti atgal į pilį. Viso geriausio, - linktelėjusi, prasmuko į koridorių. Galvoje virė begalė minčių, tačiau ji nusprendė viską apmąstyti grįžus. Ir, greičiausiai, rytoj. Suradusi koridorių labirintais kelią atgal į prieškambarį, paprašė liokajaus palto ir įžengė į gryną orą. Nesustodama vėl patraukė link vartų, tikėdamasi, kad šį kartą niekas nesutrukdys. Lūkesčiams išsipildžius, ji atsiduso iš palengvėjimo ir, perėjusi vartus, ištirpo tamsoje.