0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Lazarų šeimos dvaras
« Prieš 12 metus »
Aukštinio Fleglio pakraštyje, vietoje, kur prasideda laukai ir tolimas horizontas, iš po žemių stovėjo iškilęs dvaras, aukščio kaip Bebalio bokštas,
ilgio kaip Kinijos Didžioji siena ir savo didingumu užgožė prieš tai išvardintus gamtos vaizdus. Jų išvis nematyti, dėl akinančio sienų baltumo, dangų
ramstančių kolonų ir iš pačio dvaro besiskverbiančios šviesos. Ši tvirtovė priklausė senai ir įtakingai Lazarų šeimai. Didžiuodamasi savo turtu ir
padėtimi jie įkūrė čia poilsio kampelį, į kurį galėjo užsukti bet kuriuo metų laiku. Dėl to bent kartą į mėnesį buvo rengiami pokyliai, dalykiniai susitikimai
arba dar nerodytų turtų paroda. Penki dideli paviljonai, ne mažiau nei kelios dešimtys kambarių, šešios pokylių salės, seniausio vyno rūsys ir iki pasaulio
krašto besitęsiantis sodas priversdavo aiktelėti bet kurį. Ypač vaizdas už dvaro. Išpuoselėtas sodas buvo tikras pasididžiavimas: kuklios, tačiau stulbinančios gėlės,
gyvatvorių labirintas, pavėsinės, fontanai, skulptūros, senamadiško kriketo aikštelė, net gi ežeras su visa reikalinga atributika. Lazarai leido sau
išlaidauti ir mėgavosi tuo. Grynakraujai žirgai, skalikai medžiotojams, miškas medžioklei, žvėrys vakarienei! O šimtas tarnų neleidžia nė akimirkai patirti diskomforto.
Geriausi pasaulio virėjai su šypsenomis veiduose triūsia dėl svečių malonės, liokajai pildo bet kokias beprotiškas užgaidas ir viskas tik jūsų malonumui! Dvare apsistojęs
net orkestras nekantriai laukiantis tų, kuriems maloni jų muzika. Šioje vietoje kiekvienas tampa svarbesnis, didingesnis ir egoistiškesnis. Bet būtent to reikia nuo paprasto pilko
 pasaulio pavargusiems turtuoliams - atgauti jėgas ir pasitikėjimą savimi. Išlaikydami elegantiškumą jie dvarą įkūrė karalienės Viktorijos laikų stiliumi ir patys čia įsikūnija
į garbingus ponus ir gandus mėgstančias damas. Viskas atitinka tų laikų gyvenimą ir jis čia niekada nemiršta. Kaip ir šeimininkai. Ak, akimirka žavingai, pagaliau sustojai!
Nors bet kuriam pašaliniui draudžiama net akį užmesti į tokį Dievo kūrinį, Lazarų šeima nėra nesupratinga vargšų atžvilgiu, todėl į pokylius pakviečia ir kitus. Koks gi esi autoritetas,
jei neįsiklausai į tautą? *Be susitarimo ar kvietimo "svečiai gražiai išprašomi"* Štai toks galios ir malonės paminklas stūkso niekam nežinomam Aukštutiniame Fleglije ir įkūnija amžiną jaunystę, linksmybes ir intrigas!

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #1 Prieš 12 metus »
„Atnešk durklą į pokylį po trijų dienų. Ten jį atiduosi Jam tiesiai į rankas. Iki tol pasisaugok.“ Dante žiūrėdamas į dvarą prisiminė Elijah paskutinius žodžius. Buvo pavakarė ir elegantiškai snigo. Stovėdamas priešais pastatą profesorius grožėjosi ramybės momentu. Žinojo, kad kai įeis į vidų, jį apsups žmonės, muzika, šurmulys ir be abejo pakyli nuotaika. Arcari kaip pridera buvo apsivilkęs devyniolikto amžiaus kostiumą. Jis išryškino kilmingą vyro prigimtį, o jo manieros net stovint tai pabrėžė dar labiau. Po kelių minučių jo pečius dengė sniego šalikas, o plaukai spindėjo iš dvaro sklindančioje šviesoje.
- Atsiprašau, jūs ruošiates užeiti?
Dante pasisuko ir už savęs išvydo merginą. Jos didelės pilkos akys smalsiai žiūrėjo į vyrą ir laukė, kol šis prabils.
- Miledi, - nusilenkė jai ir nusišypsojo.
Ji pritūpė sveikindamasi, tačiau akių nenuleido. Dante geriau įsižiūrėjo į merginą, kuriai daugiausiai buvo devyniolika metų. Jos plaukai buvo rudi, tiesūs, apkibę snaigutėmis, o viename šone kyšojo mėlynos gėlės žiedas. Slėpdama savo žmogišką kūną po kailiniais ji nešalo, tačiau elegantiški bateliai nebuvo pritaikyti vaikščioti žiemos metu, todėl jos kojos lengvai virpėjo. Netemdamas laiko Dante teikėsi atsakyti.
- Grožėjausi vaizdu, kol nepasirodėte jūs. Ar suteiksite garbės palydėti į vidų? – mandagiai atkišo parankę.
Mergina šiek tiek padelsė, bet tuomet įsikabino į ranką ir jiedu pajudėjo link durų. Ji laikėsi tiesiai ir nors atrodė kaip tikra dama, žingsniai buvo užtikrinti ir tvirti. Prie durų stovėję durininkai atvėrė plačiąsias duris į spalvų sūkurį ir profesorius praleido ją pirmyn, tiesiai į prieškambarį. Ten jų laukę tarnai nusilenkė ir aptarnavo. Dabar merginos grožis atsiskleidė visu ūgiu. Ji buvo neaukšta, bet pūsta, tamsiai mėlyna (nors ir gotikinio stiliaus) suknelė pavertė ją mažučiu meškučiu, kurį taip norėtųsi apkabinti. Pasitaisiusi plaukus atsisuko į Arcari ir dar kartą pritūpė.
- Aš esu Dianne Lazar. O jūs Marcusas. Iškart pažinau iš šviesių plaukų ir tokių žydrų akių.
Dianne pasirodė labai maloni ir protinga panelė.
- Iš tiesų nekantravau su jumis susipažinti. Jūs čia labai laukiamas svečias. Praeisim toliau? – atsistojo šalia Dantes ir ištiesė ranką.
Arcari tylėjo, nes prieš tokią būtybę nebuvo ką pasakyti. Suėmęs jos balta pirštinaite apmautą rankutę nusivedė link salės, iš kurios sklido orkestro garsai. Priešais akis atsivėrė būrys pačių gražiausių gėlių, besisukančių ant parketo valso ritmu. Suknelių klostės raibuliavo akyse, o juokas, kaip varpelių skambesys, buvo malonus ausiai. Elegancija dvelkiantys vyrai su šypsenomis savo damoms vedė jas šokio ritmu nė akimirkai nenuleisdami nuo jų akių. Viskas atrodė kaip pasakoje. Dante niekada nebuvo patyręs tokių emocijų. Neišduodamas nustebimo tik stovėjo ir žiūrėjo. Dianne nuėjo su kažkuo pasisveikinti, tuo metu, kai prie vyriškio priėjo Elijah.
- Džiaugiuosi, kad atvykai, - labai ramiai ir išlaikytai pasisveikino.
- Neatrodo, - nusišypsojo Dante pajuokdamas vampyrą, tačiau šis atsakė nieko nebylojančiu žvilgsniu ir Arcari numojo ranka į bandymus jį pralinksminti. – Ar jau? – pasiteiravo apie susitikimą.
- Dar ne. Tik tai vakaro pabaigoje. O dabar gali mėgautis. Susimatysime vėliau, - tai taręs pasišalino ir Dante vėl liko stovėti vienas.
Dairydamasis pamatė ne vieną vampyrą ir pagal idėją, visi jie turėjo būti Lazarai. Jie taip pat matė Marcusą ir jei žvilgsniai susitikdavo, jie mandagiai linktelėdavo. Be Dianne niekas nesiartino susipažinti artimiau. Kai apie ją pagalvojo, ji tuojau pat ir prisistatė rankoje laikydama taurę.
- Visai nejudi iš vietos. Atnešiau tau, - padavė ir atsistojo šalimais.
Arcari pakėlė taurę prie lūpų ir užuodė kraują. „O ko daugiau tikėtis?“ pagalvojo ir gurkštelėjo. Jis buvo dar šiltas ir skanus, kaip rūšinis vynas. Nedrįsęs paklausti iš kur jis tiesiog mažais gurkšneliais skalavo gerklę. Jiedu nesišnekėjo, tačiau nejaukumo nebuvo: Marcusas žvalgėsi savo reikalais, o mergina atrodė paskendusi savo mintyse. Netikėtai pro visus susirinkusius prasibrovė už Dante jaunesnis vaikinas ir priėjo prie jų.
- Malonu susipažinti, aš Damianas, - ištiesė ranką ir plačiai nusišypsojo. – Matau, kad jau susipažinote su mano seserimi. Tikiuosi, kad šiandien ji bus puiki kompanjonė, - linktelėjo jai šypsodamasis, o ji atsakė įtupstu. – O jūs Marcusas, - neleido Dantei pačiam prisistatyti. – Visi jus čia žino. Esate įžymus. Kol kas, - klastingai mirktelėjo ir apsisukęs nuėjo.
Čia vampyrai buvo arba visai tylus, arba neleido nieko pasakyti kitam. Dante nulydėjo vaikiną akimis ir pasisuko į Dianne.
- Nekreipkite dėmesio į jo grasinimus, jis dar silpnas, - ji taip pat žiūrėjo broliui į nugarą, bet veide buvo nulis emocijų.
Kažkodėl profesorius nieko neklausė, buvo ir taip viskas aišku. Nors mergina atrodė iš išorės trapi, bet viduje buvo stipri ir tai matėsi. Net nepastebėjo, kaip įsispoksojo į merginos veidą, kai priešais atsidūrė kita moteris. Neskubėdamas Dante atsisuko – norėjo pasirodyti atsainus.
- Ar norėtumėte pašokti? – moteris nusišypsojo.
- Ar galėčiau pašokti su jumis? – Arcari į klausimą atsakė klausimu ir pasilenkęs ištiesė ranką. Viešnia lengvai paraudo ir davė savo delną.
Arcari nusivedė nepažįstamąją į salės vidurį ir ten jie lengvu žingsneliu ėmė šokti. Kaip ji atrodė, vyriškis nepastebėjo: ryškios lūpos, į kuodą susukti plaukai, po kojomis besimaišanti suknelė... Jo akį traukė Dianne, kuri stovėjo toje pačioje vietoje ir nenuleido akių nuo šokančios poros. Buvo sunku suprasti, apie ką ji galvoja, tačiau dabar Dante negalėjo galvoti apie nieką kitą.
- Jūsų skonis labai puikus, pone Marcusai, - tylą nutraukė moteris. – Panelė Dianne dar nėra vampyrė, tačiau turi pačių pirmiausių bruožų. Jei ji jumis susidomės – nepraleiskite progos. Tokios palikuonės labai graibstomos.
- Jūs niekada neišeinate iš savo šeimos rato, tiesa? – susidomėjęs paklausė.
- Tokios tos tradicijos, - tik tiek pakomentavo ir šyptelėjo.
Su Dante ji šoko dar kelis šokius, kol orkestras padarė pertrauką. Dabar salę užpildė susirinkusių balsai ir šnekos, taurių skambesys. Marcusas pasitaikius progai nugvelbė dar vieną taurę ir atsirėmęs į koloną mąstė. Panoro susipažinti su visais Lazarais – jie atrodė labai išskirtinės asmenybės, viena į kitą nepanašios. „Ką dar šis vakaras atneš?“ svarstė žiūrėdamas kaip Elijah savo metaliniu veidu tirpdo damų širdis, Damianas vyresnių vyrų kompanijoje pasakoja šmaikščias istorijas,o Dianne apsupta panelių ir ponaičių mandagiai šypsosi, linksi ir savo elegancija visus žavi. Tuo metu jo akį patraukė ir kitas pažįstamas asmuo, kurio tikrai nesitikėjo čia pamatyti.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #2 Prieš 12 metus »
Priešais didingą dvarą, nors jis galbūt buvo labiau panašus į rūmus, esančiame parke tamsoje išryškėjo neryškus moters siluetas. Iš po pusilgio juodo palto buvo matyt tamsiai raudonas šiek tiek papūstas sijonas, dengiantis liaunas kojas, į kurių odą kėsinosi lauke tvyrojęs šaltukas, tamsoje spindėjo skaisčiai žalios akys. Evans tikslingai oru atkeliavo ne prie pat dvaro vartų. Gavusi kvietimą į tokį renginį, ji buvo nustebusi, ypač kai jis buvo nuo Elijah. Labai ilgai svarsčiusi, ar iš viso derėtų dalyvauti pokylyje, nuvyko į Kiauliasodį ir „Trijose šluotose“ išgėrė kelias taures vyno. Bet alkoholis neturėjo visiškai jokio poveikio ir, pasijutusi gana apgailėtinai viena sėdėdama prie baro, nusprendė vis dėlto vykti. Bent jau šiek tiek prasiblaškysiu, atsiduso save įtikinėdama ir atsirėmė į artimiausią medį, mikliai pirštais susisukdama cigaretę. Ji nemėgo pokylių, nors tiksliau būtų galima sakyti, kad nebemėgo. Kilmingųjų puotos priminė jai senus laikus, kurie tikrai jos nedžiugino. Lėtai išpūtusi vyšninius dūmus, Ema stebėjo, kaip jie pamažu ištirpsta šaltame ore. Ar aš tikrai noriu ten eiti? Vis dėlto noras pamatyti vieną žmogų neleido taip lengvai apsisukti ant kulno ir grįžti atgal į pilį. Ji net šukuoseną specialiai pasidarė, suknelę pasisiuvo, kad pamatytų šypseną Marcuso veide. Iš tiesų, nors tamsoje taip neatrodė, moteris šį vakarą atrodė tikrai nepaprastai – po paltu moters kūną dengė raudono vyno spalvos devyniolikto amžiaus laikų suknelė. Dalis juodų kaip varnas plaukų buvo supinta į dailų kuodą, o kita dalis buvo lengvai susigarbanoję ir dailiai krito ant pečių, paslėpdami truputį nusmailėjusias elfės ausis, šone buvo sakuros žiedas. Neabejojo, kad tai tikrai nepadės paslėpti savo kilmės nuo kitų pokylio dalyvių, tačiau nenorėjo akivaizdžiai to rodyti. Tu tikrai esi idiotė, Evans. Bet veidas pasipuošė nežymia šypsena ir to pakako, kad, užgesinus cigaretę į artimiausią šiukšliadėžę, ji greitai patrauktų dvaro link. Kol neapsigalvojau. Vartai buvo atidaryti, tad elfė nesustodama nužingsniavo karališka alėja. Iš tiesų viskas spindėjo prabanga, Emai tai priminė daugelį karališkųjų rezidencijų ar rūmų, kuriuos ji buvo aplankiusi. Nors šie net pranoksta juos visus.. Na, tokioje aplinkoje šiandien galiu sau leisti vėl pabūti princese, ar ne? retoriškas klausimas ištirpo mintyse, palikdamas tik šypseną ant veido. Alėja ėjo ganėtinai daug žmonių, kurių daugelio Evans nepažinojo, galbūt tik keli pažįstami veidai šmėkštelėjo, nors ir tai atrodė, kad tik pasivaideno. Neskubėdama ji užlipo marmuriniais laiptais, kulniukais kaukšėdama į akmenį, ir sustojo, pamačiusi vien kostiumu dėvintį vyriškį, lūkuriuojantį prie durų.
- Žinojau, kad ateisite, panele Evans, - rimtu veidu santūriai pasisveikino Elijah.
- Negalėjau atsisakyti pakvietimo iš jūsų, Elijah, - tūptelėjo moteris ir įsikabino į parankę, kurią vyriškis buvo jai atkišęs.
- Galiu jus patikinti, kad nepasigailėsite atvykusi. Kai kurie sako, kad Lazarų pokyliai pranoksta net Vienos balius, - tarė Elijah, praleisdamas Evans pro durininkų atvertas duris.
- Nekantrauju tuo įsitikinti. Tuo labiau, kad turiu su kuo palyginti, - nusišypsojo elfė ir vyriškis atsakė santūria šypsena.
Prieškambaryje liokajus paėmė iš jos paltą, tad ji dar stabtelėjo prie veidrodžio, tarytum įsitikinti, kad šaltas oras nepagadino jos nepriekaištingos išvaizdos. Neradusi prie ko prikibti, atsisuko į Elijah, kuris tuo tarpu sveikinosi su keliais stabtelėjusiais pažįstamais.
- Atrodote kaip visuomet nuostabiai, panele, - atsisukęs į Emą tarė.
- O jūs, kaip visuomet, trykštate komplimentais, - dar viena maloni šypsena, nors mintyse tarsi akmuo nusirito – moteris labai bijojo nepritapti prie kitų pokylio dalyvių. Bet aš čia nieko nepažįstu, keista ateiti vienai į tokį renginį..
Nespėjus susirūpinimui iškreipti jos veido mimikos, prie jų priėjo žavi auksaplaukė mergina žydromis akimis, visai kaip Marcuso, veidą puošė plati šypsena.
- Elijah, šiam vakarui įsigijai puikią kompanionę, - pamerkė akį vyriškiui ir atsisuko į Emą. – Jūs turbūt panelė Evans, jei neklystu? Aš Ella, Ella Lazar. Esu Elijah sesuo, - drąsiai linktelėjo į elfės pusę ir ji atsakė tuo pačiu. – Neleisk viešniai nuobodžiauti, kai skamba tokia muzika - žodžiai buvo skirti broliui, ir mergina nepastebimai pasišalino sveikintis su kitais svečiais. Nespėjus Evans nieko pridurti, vyriškis atsisuko ir, nežymiai linktelėjęs, ištiesė ranką.
- Gal galėčiau pakviesti jus šokiui?
Moteris atsakė nuoširdžia šypsena ir padėjo savo delną ant Elijah ištiestos rankos ir kartu nuėjo į salę, iš kurios skambėjo muzika. Atmosfera iškart nukėlė į vieną iš pokylių prieš kelis šimtus metų, visa salė buvo pilna valso ritmu besisukančių porų, spalvingos suknelės liejosi į vieną mišinį, kuris atrodė nepakartojamai. Žmonių buvo.. daug. Tik toks žodis atėjo Emai į galvą. Vedama tvirtos Elijah rankos, ji kartu su juo atsidūrė pačiame šokių aikštelės viduryje. Muzika buvo pasakiška, viskas atrodė taip prabangiai.
- Ar yra daugiau kviestinių svečių, kurie nepriklauso jūsų šeimai? – smalsaudama paklausė Evans šokio partnerio, šis, atrodo, akimirkai susimąstė, tačiau vėl greitai atstatė akių kontaktą su moterimi.
- Keli, - mandagiai šyptelėjo, - tačiau dauguma – Lazarai. Vis dėlto neturėtumėte rūpintis, kviestiniai svečiai traktuojami lygiai taip pat kaip ir mūsų šeimos nariai, tokios jau pas mus tradicijos.
Elijah žodžiai privertė moterį susimąstyti, tačiau, nespėjus nugrimzti į savo minčių pasaulį, ji pajuto į ją įsmeigtą žvilgsnį. Ne vieną. Tai privertė ją pasijusti gan nejaukiai, tačiau pati puikiai suprato, kad to ir turėjo tikėtis, tad tiesiog stengėsi nekreipti dėmesio ir toliau maloniai šypsojosi vyriškiui. Pasibaigus vienam valsui, ji mandagiai tūptelėjo ir buvo besiruošianti eiti kur nors įkvėpti gryno oro, nes tvanki atmosfera tiesiog slėgė, tačiau kelią pastojo žavus juodaplaukis jaunuolis.
- Ar galėčiau jus pakviesti šokiui?
Evans žinojo, kad atsisakyti būtų labai nemandagu ir netaktiška, tad tiesiog padavė savo delną jaunuoliui, kuris jį švelniai priglaudė prie lūpų.
- Visada malonu šokdinti nuostabią moterį. Esu Viktoras Lazar. O jūs..?
- Ema. Ema Evans, - maloniai nusišypsojo ir grįžo atgal į šokių sūkurį.
- Visada malonu matyti kviestinių svečių pokylyje. Ypač kai jie tokie.. neįprasti, - pabrėžęs paskutinį žodį, šelmiškai nusišypsojo. – Gal suteiktumėte man garbę sužinoti, kuo užsiimate?
- Esu profesorė, dėstau magiškųjų gyvūnų priežiūrą Hogvartse, - maloniai atsakė moteris.
- Nejaugi? Nebuvau labai pavyzdingas mokinys, tačiau neabejoju, kad nepraleisčiau nei vienos jūsų pamokos.
Evans tik šypsena atsakė į vaikino žodžius. Kodėl jie visi tokie perpildyti komplimentais? Orkestras padarė pertrauką ir moteris, mandagiai linktelėjus šokėjui, patraukė link durų į balkoną. Tarp daugelio įsmeigtų žvilgsnių pagaliau pajuto tą, kurį bet kur ir bet kada atskirtų. Truputį pasukus galvą į šoną, pastebėjo įsmeigtas nuostabos kupinas Marcuso akis. Vos pastebimai akimis parodžiusi savo kelionės tikslą, dar spėjo nuo stalo pagriebti taurę šampano (įtartino į raudoną vyną panašaus gėrimo nedrįso paimti, stengdamasi negalvoti, kas ten yra) ir pravėrė duris vedančias į taip trokštamą gryną orą. Buvo šalta, tačiau įkaitęs elfės kūnas to nejuto. Atsirėmusi alkūnėmis į tvorelę, saugančią svečius, kad šie neiškristų, užsimerkė įkvėpė gaivaus natūralios gamtos aromato. Išgirdusi žingsnius už nugaros, atsisuko ir pamatė Marcusą.
- Atrodai nustebęs, matydamas mane čia. Irrrr, leisk atspėti, nelabai tuo džiaugiesi, - nerūpestingai tarė su šypsena veide ir nusisuko atgal į atsiveriantį puikų vaizdą.
- Tavo šeima tikrai mėgsta prabangą.. Beje, kalbant apie prabangą, gal nori papasakot, kur mano durklas? – šypsena neišnyko, tačiau susirūpinusios akys įsmigo į Dantę. – Nesuprask neteisingai, tiesiog po to, kai išgriovęs pusę mano kabineto ir įsiutindamas Šedyrą kažkur pabėgai, nieko nepranešei, aš tikrai susirūpinau. Be to, vakar aplankė labai.. įdomi viešnia.
Ema užsimanė parūkyti, tačiau prisiminė, kad cigaretes ir pypkę paliko palto kišenėse ir mintyse nusikeikė.
- Tiesa, toks įvaizdis tau labai tinka, atrodai žavingai, - tarsi tarp kitko pridūrė ir šelmiškai nusišypsojo.
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #3 Prieš 12 metus »
Tai buvo Ema, visu savo gražumu. Atsisuko kaip tik ką akimirką, kai buvo pastebėta, lyg nujaustų, kad ją stebi. Ir iš reakcijos, buvo nesunku suprasti, kad ji tikėjosi išvysti būtent jį. Paėmusi šampano taurę moteris pranyko tamsiame balkono šešėlyje. Dante stovėjo vietoje ir vis dar skanavo krauju, kurio lėta tėkmė liežuviu suteikė susikaupimo ir malonumo pojūtį. Nesiruošė skubėti paskui netikėtą svečią, nesiruošė iškelti čia svetimo kraujo vijokliais apaugusių emocijų. Juolab, kad sodriai raudona suknelė, kurią Ema vilkėjo, taip traukė visų dėmesį, jog prieiti prie jos būtų buvę taip žmogiška... O Marcusas nesijautė kaip žmogus. Padėjęs ant staliuko su vaza taurę nusprendė trumpam pasišalinti, bet prieš akis užlindo Elijah. Vyras klausiamai pakėlė antakius.
- Nebesi toks patenkintas, - pastebėjo vampyras.
- Kartais net pasaulio turtai neneša laimės, - atsainiai atsakė ir apėjo Elijah.
- Tik tai tau ne linksmybės, o pareiga.
Arcari sustojo.
- Kodėl pats ja neužsiimi? – per petį paklausė.
- Nes tai ne aš neatsakingas, - ištarė paskutinius žodžius ir nuėjo sau.
Profesorius kurį laiką dar stovėjo, o akys buvo nukreiptos į praviras balkono duris. Jis delsė, bet suvokė, kad Elijah kažkuria šimtąja dalimi yra teisus. Tai aš ją į tai įvėliau ryžtingai nužingsniavo per salę. Prieš pradingdamas iš šviesios patalpos spėjo akies krašteliu pastebėti, kaip Dianne nusekė jį žvilgsniu ir tuomet kūną apgaubė žiemos vėsa. Ema stovėjo atsirėmusi į tvorelę ir mėgavosi gaiva. Dante atsirėmė į sieną, iš švarko vidinės kišenės išsitraukė cigaretę, prisidegė ir nukreipė akis už moters peties, į tolį. Dangus buvo giedras, švietė pilnatis ir jo kontūrai atsispindėjo tolumoje miegančiame ežere. Nuo žemės pakilo lengvas rūkas ir sodas paskendo magiškame sapne. Tuo metu salėje ėmė groti Mėnesienos sonata, tačiau tokiam pokylio posūkiui Dante reikšmės neteikė.
- Atrodai nustebęs, matydamas mane čia. Irrrr, leisk atspėti, nelabai tuo džiaugiesi, - prabilo Ema ir vyras pajuto tą sklindančią šilumą, kuri čia buvo tokia trapi ir pažeidžiama.
Nieko neatsakęs laukė, kol jai pasibaigs žodžiai ir juodu vėl apgaubs tyla.
- Tavo šeima tikrai mėgsta prabangą.. Beje, kalbant apie prabangą, gal nori papasakot, kur mano durklas? Nesuprask neteisingai, tiesiog po to, kai išgriovęs pusę mano kabineto ir įsiutindamas Šedyrą kažkur pabėgai, nieko nepranešei, aš tikrai susirūpinau. Be to, vakar aplankė labai.. įdomi viešnia. Tiesa, toks įvaizdis tau labai tinka, atrodai žavingai, - jos šypsena buvo matyti net prietemoje.
Dante įtraukė dūmą ir užlaikė, jausdamas, kaip jis plūduriuoja plaučiuose, kaip susitraukia ir išsiplečia ir lėtai skverbiasi į organizmą. Kartais tik tai padėdavo jam pasijusti pilnam. Iškvėpęs nuodus nusuko galvą nuo moters silueto ir apžvelgė besitęsiančią balkonų virtinę, kurių aikštelėse žaidė svečių šešėliai. Buvo sunku praverti burną po to, kai jam niekas neleido kalbėti.
- Nesidžiaugiu. Ne tik todėl, kad čia pavojinga, - pirmi žodžiai nuskambėjo grubiai. – Ir pamiršk durklą. Jis nebe tavo. Tau išvis derėtų išeiti.
Marcusas pajuto, kad tai viskas ir sutrynęs cigaretę apsisuko išeiti. Prieš žengdamas per slenkstį akimirkai sustojo norėdamas dar kažką pasakyti, bet pojūtis, kad dabar jie priklauso skirtingiems pasauliams užgožė bet kokias vilties prošvaistes.
- Gražiai atrodai, - tik tiek leido sau pasakyti ir grįžo į realų pasaulį.
Vis dar skambėjo pianinas, dabar užliedamas vampyrus Šopeno valsu. Suvokęs situacijos nepaprastumą šyptelėjo, bet muzika yra muzika. Šokėjų veik nebeliko. Ramiai stoviniuodami jie šnekučiavosi, kiti stovėjo šalia fortepijono ir stebėjo miklius merginos pirštus. Tada Dante ir suprato, kad groja Dianne. Neskubėdamas profesorius ėmė artintis ir sustojo šalia Elijahos.
- Ji talentinga, - tarė.
- Unikali. Visi sutinka, kad tobuliausia.
- Jūs mąstot tik apie šeimos plėtimą, - paprieštaravo Arcari.
- O kaip manai, ko mes čia susirinkom? – žvilgtelėjo į profesorių dviprasmišku žvilgsniu.
Marcusas nieko neatsakė. Pasisukęs žvilgtelėjo sau už peties ir pamatė raudonos suknelės klostę. Susimąstė ar gerai padarė, tačiau visi likę žmogiški jausmai rėkte rėkė, kad jai bus saugiausia grįžti ir niekada su Dante nebesimatyti. O dar geriau, jei ji imtų jo nekęsti. Tačiau dabar nebuvo tinkamas laikas planams kurti. Arcari suvokė, kad pats įsipainiojo į vieną be jokios žinios. Kai mergina nukėlė pirštus nuo klavišu, visi paplojo ir jos vietą užėmė orkestro pianistas. Dianne maloniai šypsojosi tiems, kas negailėjo jai komplimentų ir net akys truputį spindėjo. Vis gi Marcusas geriau už kitus jautė jos nusivylimą ir susitaikymą. Nenorėdamas rodyti per didelio susidomėjimo nuėjo kartu su Elijah į kitą kambarį. Ten sėdėjo grupelė vyrų rūkančių cigarus su skaisčiaveidėmis damomis ant kelių ir iš kažko juokėsi. Kai įėjo Dante, jie džiaugsmingai jį pasveikino ir pasiūlė prisijungti. Sutikęs užsirūkyti vis gi liko stovėti. Už lango vis dar karaliavo naktinės pasakų būtybės savo pasaulyje.
- Kodėl Marcusas neturi panelės? – priekaištingai paklausė vienas vampyras atsisukdamas į Elijah.
- Jis negeria žmonių kraujo.
- Kaip tai ne? Mačiau, kad laikė taurę! Ar čia toks būdas išvengti akivaizdžios tiesos? – pasišaipė.
- Turbūt, kad taip, - šyptelėjo Dante tik dabar suvokęs, kad juk iš tiesų gėrė kažkurios gražuolės kraują.
Tuo metu jaunuolis flirtavęs su savo dama skaniai įsisiurbė jai į kaklą, jog ši net aiktelėjo. Vyrai su šypsenomis sužiuro ir kuo ilgiau tai tęsėsi,tuo laimingesni jie atrodė.
- Nepasotinamas tas jaunimas, - nusijuokė pirmai kalbėjęs, kai mergina nualpo ir vaikinas ją stumtelėjo ant pagalvėlių.
Marcusas nusuko akis. Jie specialiai tai daro pagalvojo išgirdęs nepažįstamą balsą.
- Atsiųskit ir jam, nes kažkaip nejauku darosi. Lyg darytumėme kažką negero vaiko akivaizdoje, - choru nuskambėjo juokas.
- Ačiū, nereikia. Aš jau eisiu, - linktelėjo visiems ir keliais žingsniais pasiekė duris.
Netikėtai jos pačios atsidarė ir tarpduryje pasirodė Dianne. Dante sustingo pamatęs jos gilias akis ir ji atsakė tuo pačiu.
- O, matau Marcusas jau turi išrinktąją, - kažkas šyptelėjo. – Užeik, mieloji.
Mergina praėjo pro vyriškį ir priėjo arčiau vyrų. Arcari pasisuko jai iš paskos.
- Ar gali duoti atsigerti šiam gerbiamam ponui? – nuskambėjo labiau kaip paliepimas,nei prašymas.
Nesimatė merginos veido išraiškos, bet jos tylėjimas privertė suprasti, kad ji kovoja su noru atsisakyti. Vis gi ji linktelėjo ir atsisukusi į Dante tūptelėjo, jau kelintą kartą. Ranka patraukusi plaukus nuo kaklo priėjo arčiau. Marcusas šyptelėjo.
- Aš negersiu jos kraujo, - pasistengė kaip įmanoma maloniau atsisakyti.
- Nelabai yra iš ko rinktis, - gūžtelėjo pečiais vyriausias.
Dante suvokė, kad ši situacija yra absoliučiai rimta ir nė vienas nejuokauja. Šypsena dingo nuo veido ir apšalęs jis pažvelgė į paklusnią avelę stovinčią priešais ir laukiančią, kol bus suvalgyta.
- Aš negersiu jos kraujo, - pakartojo dar kartą, šį kartą rimčiau. – Ji dar tik vaikas.
Dianne veidas trūktelėjo po šių žodžių. Vampyrų veiduose atsirado lengva šypsenėlė.
- Šis vaikas turės palikti savo įpėdinį, tad išgerti jos kraujo ne pats amoraliausias dalykas, kurį turėsi padaryti, - šiek tiek pašaipiai tarė vyriausias ir kiti susižvalgė skleisdami pajuokos virpesius.
Po šių žodžių profesorius išsitiesė kaip styga. Jis negalėjo suvokti, dėl kokio tikslo jį vis gi čia pakvietė. Ir vėl jo patirties stoka ir naivumas. Sukandęs dantis stengėsi tvardytis, bet tie žvilgsniai provokavo padaryti ką nors kvailo.
- Matau, kad esi užsispyręs. Tuomet atveskit jo draugužę. Patikrinsim kokie tvirti tavo įsitikinimai, - liepė vampyras ir Elijah išėjo pro duris – Dante nesugebėjo jo sulaikyti.
Situacija tapo įtempta. Reikėjo galvoti greitai, suktis greitai, tačiau sustingęs Dianne žvilgsnis, užšalusios vampyrų šypsenos vertė nejudėti. Taip praslinko kelios minutės. Atsivėrė durys ir Arcari iškart užuodė sakurų kvapą. Tada jo protas nušvito ir jis žaibiškai išsitraukė durklą. Stvėręs Dianne prisitraukė ir prirėmė ašmenis jai prie gerklės.
- Paleiskit ją, - kaip įmanoma užtikrinčiau tarė, bet tai tik pralinksmino kilminguosius.
- Nuleisk durklą, Marcusai, nes dar susižeisi. Ir nereikia šitokios dramos. Jei mieliausioji mirs, mirsi ir tu, ir tavo elfė. Žinoma, netektis didelė, tačiau mes išgyvensim, gali neabejoti. O kad jau ėmeisi mums grasinti, tuomet leisk atsakyti tuo pačiu – jei negersi merginos kraujo, mes sudraskysim tavo gražuolę. Kad geriau įsivaizduotum, tai paliksim įkandimo žymėm nusėtą, kruviną kūną be lašo kraujo venose ir sustingusiu skausmu bei siaubu akyse. Tau rinktis ir prašau, neskubėk.
Įsitvyrojo tyla, per kurią istorija turėjo įgyti tik vieną pabaigą...

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #4 Prieš 12 metus »
- Nesidžiaugiu. Ne tik todėl, kad čia pavojinga. Ir pamiršk durklą. Jis nebe tavo. Tau išvis derėtų išeiti, - grubūs žodžiai žeidė tarsi į ją mesti kumščio dydžio akmenys, nuo kurių ji neturėjo nei progos, nei galimybių išsisukti. Nustebusi dar kurį laiką žiūrėjo į priešais stovinčio vyriškio nugarą, akimis tarsi klausdama ką tai reiškia.
- Marcusai..
- Gražiai atrodai, - dar spėjo išgirsti, kai vampyras peržengė slenkstį ir įsiliejo atgal į pokylio šurmulį. Iš tiesų moteris numanė, kad jos pasirodymas bus nedidelė staigmena, tačiau tikrai tikėjosi ne tokios reakcijos. Man tikrai nederėjo čia ateiti, ir ką aš sau galvojau. Pabaigusi taurėje esantį šampaną, kurį laiką dar svarstė, kodėl Elijah ją pakvietė. Tikėjausi pakalbėt apie raktus, Dante sakė, kad jis apie juos kažką žino, tačiau Elijah dingo tarp kitų svečių ir nėra progos su juo pašnekėti individualiai. Pirštais perbraukusi plaukus, ji atsisuko į mėnulį ir dar kelias akimirkas žavėjosi iš salės skambančiu Šopeno valsu. Kaip.. ironiška. Kodėl tokiose situacijose visuomet turi skambėti Šopenas?
- Atrodote nusiminusi, ar kas atsitiko? – išgirdo iš nugaros pusės sklindantį jaunuolio balsą ir net krūptelėjo iš netikėtumo. Staigiai atsisukusi pamatė, jog ten buvo tik Viktoras. Šelmiška jo šypsena spindėjo pilnaties šypsenoje, laikė dvi taures  - vieną su šampanu, o kitą – su krauju. Bent jau taip Evans nusprendė, pagalvojusi apie susirinkusią kompaniją ir jos mitybos įpročius. – Gal norėtumėte?..
- Ne, ačiū, viskas gerai, - sutrikusi išlemeno elfė, nors širdis daužėsi kaip pašėlus, o nuojauta vėl įjungė pavojaus sireną. – Iš tiesų prisiminiau turinti daug neužbaigtų skubių reikalų, kuriuos turiu sutvarkyti iki rytojaus, tad ketinau palikti jūsų smagią kompaniją. Atleiskite, - padėjusi savo tuščią taurę ant tvorelės, kur pati neseniai buvo parimusi, apėjo jaunuolį ir įžengė atgal į salę. Jautė įsmeigtą į nugarą žvilgsnį, tačiau nedrįso atsisukti. Vis dar grojo valsas, tačiau menė buvo nebe tokia sausakimša, kaip prieš tai. Kiek laiko aš buvau balkone? Oda perbėgo šiurpuliukai, tačiau tai buvo tik dėl staigaus oro temperatūros pokyčio. Evans akimis permetė likusius žmones, tikėdamasi dar pagauti Marcusą, tačiau šis jau buvo prie fortepijono. Nusukusi žvilgsnį ir akis nukreipus į vienintelį tikslą – išėjimą – moteris greitai nužingsniavo parketu, palydima kelių smalsių žvilgsnių. Užteks, aš ne koks egzotinis muziejaus eksponatas. Nuėjusi į prieškambarį, paprašė liokajaus jos palto ir po kelių akimirkų jau išėjo pro duris į gryną orą. Greitai iš palto išsitraukė dėžutę, kur laikė tabaką ir popierėlius. Mikliai susisukusi cigaretę, prisidegė ir vyšnių kvapas pasklido ore. Šopenas vis dar skambėjo, tik Evans jau nesuvokė, ar pianistė dar groja, ar muzika sklinda tik jos galvoje.
Ar žinai kodėl dangus žydras?
Ak, nutilk pagaliau.
Akys prisipildė liūdesiu ir Ema greitai nubėgo laiptais žemyn, nusprendusi išnykti oru tuoj pat praėjusi vartus. Žinojo, kad šie rūmai nepaprasti, tad nenorėjo rizikuoti išvykimu iš karto, nujausdama, jog jie galėjo būti apsaugoti taip pat kaip ir Hogvartsas. Tačiau, jai taip bežygiuojant, neužilgo teko sustoti, nes kažkoks siluetas pastojo jai kelią.
- Negi taip greitai išvykstate? Juk linksmybės dar net nepasiekė įkarščio, - atsisukęs prabilo Viktoras. Evans atsiduso ir nutaisė mandagią šypseną, nors nutuokė, jog buvo sekama nuo pat to laiko, kai išėjo iš balkono.
- Juk sakiau, kad atsirado skubių reikalų. O dabar, jei malonėsite.. – linktelėjusi galva, bandė apeiti jaunuolį, tačiau šis tik atsistojo taip, tarsi rodytų, jog čia praėjimo nėra. Elfė nustebusi pasižiūrėjo į vyriškį, tačiau, nespėjus nieko pasakyti, šis nusišypsojo ir mandagiai tarė.
- Bijau, kad turėsiu jus palydėti atgal į dvarą, - dar neseniai šelmiškai žybčiojančios akys dabar dvelkė šaltumu ir valdingumu. Tarsi norėdamas pagąsdinti savo jėgomis, Viktoras žaibišku greičiu prišoko prie elfės, tačiau ši jau buvo elegantiškai apsisukusi ir įrėmusi aštrų peilio galiuką vampyrui į nugarą.
- Deja, turėsiu atsisakyti, - atitraukusi geležtę, tvirtai suspaudė ją rankoje ir apsisukusi greitai patraukė link taip trokštamo ir netoli buvusio išėjimo. Prašau, nebandyk sustabdyti, nebandyk, palik mane ramybėje. Tačiau, kaip moteris ir nujautė, jos norai neišsipildė. Iš šonų tarsi iš oro atsirado dar du vyriškiai, kurių veidų ji nebuvo mačiusi, ir griebė jai už rankų. Evans staigiai pakibo ore, tačiau, nepraradusi koncentracijos, spyrė vienam jų į krūtinę ir šis nukrito ant žemės, kelis metrus pačiuožęs sniegu padengtu jos paviršiumi. Atgavusi vieną ranką, suskubo atgauti ir kitą, smarkiai trenkdama kitam vampyrui į krūtinkaulį, jausdama, kaip sutraška kaulas po jos kumščiu.
- Asilai, negi pamiršot, kad ji – ne žmogus, o prakeikta elfė? – išgirdo piktą Viktoro balsą, tačiau jau skuodė alėja tolyn. Žinojo, kaip greitai vampyrams gyja žaizdos ir tikrai netroško tuo dar kartą įsitikinti. Nespėjus net pagalvoti, kas būtų, jei jie ją pagautų, vos spėjo atremti iš už nugaros staigiai atbėgusio jaunuolio smūgį. Šis, kaip ir tikėtasi iš vampyro, buvo nepaprastai stiprus, tad moteris žengė kelis žingsnius atatupsta. Apranga trukdė Emai laisvai judėti, tačiau juk nesusiplėšysi sijono. Norėdama bent jau kažkiek palengvinti judesius, nuspyrė batelius kažkur į šoną ir basomis kojomis atsistojo ant apsnigtos šaltos žemės. Tačiau apie šaltį, kandantį pėdas, nebuvo kada galvoti, nes pasipylė dar viena smūgių ataka. Šiaip ne taip ją atrėmusi, pati kelis kartus smūgiavo, peilio ašmenys perbraukė Viktoro skruostą, palikdami kraujo pėdsaką. Vampyras piktai suurzgė, o žaizda akyse užsitraukė, liko tik sukrešėjusio kraujo žymelė ant veido. Staigiai šokęs į priekį, jis nubloškė elfę kelis metrus į šoną, kur ją vėl savo gniaužtuose įkalino du parankiniai. Šį kartą klaidos nepadarė – jėgų negailėjo, ir atrodė, jog moters kaulai tuoj perlūš. Evans pakėlė galvą, piktas akis įsmeigė į prieš ją stovintį išsišiepusį vyriškį ir per sukąstus dantis iškošė:
- Negi tradicijos leidžia kelti ranką prieš svečią, o tuo labiau moterį?
Viktoras trenkė elfei per skruostą, perštintis skausmas pasiekė moterį.
- Kaip matai.
Šiek tiek pajudinusi apatinį žandikaulį ir įsitikinusi, kad jis neišniro, Ema vėl įsmeigė akis į Viktorą.
- Ko tau iš manęs reikia?
- Man asmeniškai nieko. Bet Lazarams būsi labai naudinga šį vakarą. Negi manei, kad gavai pakvietimą šiaip sau? – sukrizeno ir ištraukė sakuros žiedą jai iš plaukų. – Vis dėlto gaila, jog tavo nauda bus vienkartinė, - žodžiai nuskambėjo labai įtartinai.
- Bris.. – moters lūpos jau dėliojo burtažodį, kai vampyras švelniai pirštais pakėlė jos smakrą, kitos rankos pirštą pridėjo prie lūpų.
- Ššš. Tavim dėta to nedaryčiau, elfe. Mūsų rankose tavo brangusis Marcusas, o tu juk nenorėtum, kad jis nukentėtų, - piktdžiugiška šypsenėlė papuošė jo veidą. – Šiaip tai reikėjo iškart nuo to pradėt, kaip manai? Šitiek laiko būtumėm sutaupę..
- Bet jums juk reikia Marcuso, kodėl turėtumėt jį žudyti? – nustebusi paklausė Ema.
- Tu ne taip supratai, bet aš tau teiksiuos truputį apšviesti situaciją, - Viktoras mėgaudamasis stebėjo besimuistančią merginą, kuri niekaip nesugebėjo išlaisvinti. Kelintą kartą girdžiu šį sakinį? – Mums reikia ne paties Marcuso, o jo.. paslaugų, taip sakant. Tačiau numanėm, kad lengvai įkalbinamas jis nesileis, tad panaudosim tave kaip.. paskatinimą, - sužybsėjo akimis ir nužvelgė moterį nuo galvos iki kojų, žaisdamas su sakuros žiedu tarp pirštų. Akys užkliuvo už basų pėdų, bet tik trumpam. – Atrodai pernelyg gyvybinga, nemanai? Nebūtų labai gerai, jei keltum problemų, kas būtų labai kvaila tavo atžvilgiu, bet nenoriu rizikuoti, - nusišypsojo vampyras ir Evans jau nujautė, kas įvyks. Nespėjus pasipriešinti, nors ir taip nebūtų niekaip galėjus, vienas iš ją laikančių vampyrų ranką užspaudė jai burną ir truputį palenkė galvą į šoną. Viktoras švelniai atitraukė jos plaukus ir pirštu perbraukė per baltą kaklą.
- Tavo kvapas labai gundantis, - sušnibždėjo prie pat ausies ir suleido aštrias iltis į elfės odą. Nebylus riksmas skambėjo jos mintyse, tačiau ji nesiruošė jo rodyti vampyrams, tik stipriai užmerkė akis, tikėdamasi, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Atrodė, kad tarsi kas nors būtų siurbęs iš jos gyvybę, sąmonė po truputį aptemo ir ji jau buvo ją beprarandanti, kai Viktoras sustojo.
- Ups, atrodo truputį įsijaučiau. Bet skonis, panele, unikalus, būtų galima net paploti, - šypsena staiga dingo iš veido ir jis atsisuko į pagalbinius. – Veskit ją į kambarį. Tą, kur paruoštas. Bet pro šoninį įėjimą, nereikia skelbtis. Jei kas nors jai atsitiks, atsakysit savo galvomis, - ir dingo tamsoje, dar spėdamas mirktelti Evans.
Mergina sunkiai alsavo, iš visų jėgų stengdamasi neprarasti sąmonės. Panašiai jautėsi ir prieš kelias dienas, tačiau šį kartą situacija skyrėsi. Labai. Mintyse keikdama save tikėjosi, kad nepridaryt Marcusui labai daug problemų, kas buvo labai tikėtina. Esi idiotė, Evans. Labai gudru vienai eiti į pokylį pilną vampyrų, kuriuos elfų kraujas traukia kaip magnetas. Net nepajautė, kai vėl atsidūrė dvare, kažkokiame kambaryje, kuris, kaip netikėta, buvo visas raudonas. O ji prie jo puikiai derėjo ir buvo paguldyta ant sofos. Matyt puikiai matėsi, kad jėgų neturėjo nei lašo, nes pagalbiniai, ją atvedę, šnekučiavosi, nekreipdami dėmesio. Evans atsargiai, kad niekas nepastebėtų, pakėlė kairę ranką ir įkišo į suknelės dešinės rankos rankovę, pirštu perbraukdama savo odą.
- Fricai onr eka eddyr, Anglát, - sušnabždėjo ir pajuto, kaip ant odos atsirado dvi tvirtai suvyniotos grandinėlės, ant kurių užkabinti raktai maloniai šaldė kūną. Įsitikinus, kad jos niekas nematė, grįžo atgal į pradinę poziciją. Dabar raktų naudoti neketino, vis dėlto grasinimai, kad jie turi Marcusą, buvo visiškai pagrįsti, tad Evans norėjo susipažinti su situacija. Per savo smalsumą greičiausiai prarasiu galvą, bet tebūnie. Ilgai laukti nereikėjo, išgirdus koridoriuje žingsnius, durys tuoj pat atsidarė ir įėjo Elijah.
- Tu? Kaip tu.. – moteriai teko nutilti, nes jo raginimu parankiniai vėl suėmė ją už rankų, užspaudė burną ir išvedė iš kambario. Ėjo neilgai, durys atsivėrė į kitą kambarį su labai įdomia kompanija – grupė vyrų su cigarais dantyse, kelios moterys, sėdinčios jiems ant kelių. Kelių akys buvo nukreiptos į ją, tačiau daugelio – kažkur jai į šoną. Elfei parūpo į ką jei taip žiūri, tad ji pasuko galvą – akys prisipildė nuostabos, kai pamatė Marcusą, prikišusį durklą prie kažkokios merginos kaklo. Kas čia vyksta?
- Paleiskit ją, - užtikrintas jo balsas nuskambėjo, sukeldamas krizenimą sėdinčių vyrų tarpe.
- Nuleisk durklą, Marcusai, nes dar susižeisi. Ir nereikia šitokios dramos. Jei mieliausioji mirs, mirsi ir tu, ir tavo elfė. Žinoma, netektis didelė, tačiau mes išgyvensim, gali neabejoti. O kad jau ėmeisi mums grasinti, tuomet leisk atsakyti tuo pačiu – jei negersi merginos kraujo, mes sudraskysim tavo gražuolę. Kad geriau įsivaizduotum, tai paliksim įkandimo žymėm nusėtą, kruviną kūną be lašo kraujo venose ir sustingusiu skausmu bei siaubu akyse. Tau rinktis ir prašau, neskubėk.
Piktos elfės akys, žybsinčios žydrais atspalviais, buvo nukreiptos į kalbantį vampyrą, tačiau jis to nepastebėjo. Tu niekingas negarbingas kiaule! Pyktis moters kūną pripildė energija, kraujas tiesiog virė. Atsisukusi į Marcusą, ji staigiai įkando į ranką, kuri laikė jos burną užspaustą, lūpos bėrė žodžius kaip žirnius.
- Neklausyk jų, nekreipk į mane dėmphsmm.. – ranka staigiai grįžo į pradinę padėtį, iš kažkur atsiradusio Viktoro delnas „paglostė“ kitą žandą ir iš lūpų kampučio nubėgo nedidelė kraujo srovelė.
- Nagi nagi, kokia mūsų viešnia gyvybinga, - pasigirdo vyro balsas iš šono, tačiau Evans jo nematė, nes degino žvilgsniu Viktorą, kuris tiesiog nerūpestingai šypsojosi. Turiu nukreipti jų dėmesį, galbūt tuomet Marcusas sugebės pasprukti. Pavojinga, tačiau, jei nieko nedarysiu, jie vis tiek suvalgys mane gyvą, kad ir koks būtų Dantės pasirinkimas. Žvilgsnis vėl nukrypo į profesorių, moteris akimis bandė pasakyti tik vieną žodį. „Atleisk“. Nusisukusi už lango, sukaupė visą dėmesį į tai, ką ketino daryti. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į Marcusą, kas buvo labai palanku. Oras už lango pradėjo suktis vis greičiau ir greičiau, kol buvo matyti viesulo kontūrai. Sūkurys vis didėjo ir greitėjo, kol pradėjo drebinti langų stiklus. Nespėjus niekam suvokti, kas vyksta, jie visi triukšmingai sudužo, šukės išsilakstė po kambarį, atverdamos kelią viesului į patalpą, kuris dabar niokojo viską, kas pasitaikė jo kelyje. Velnias, ilgiau neišlaikysiu, dar spėjo pagalvoti elfė, kai pajuto smūgį į šoną ir skausmas aptemdė akis.
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #5 Prieš 12 metus »
- Neklausyk jų, nekreipk į mane dėm... – jos balsas buvo lyg elektros šokas privertęs Dante atsipeikėti.
Nors Emą laikė kelį vyrukai, tačiau ji neatrodė sužeista ar išsigandusi. Akys išdavė susirūpinimą. Tu per daug gera liūdnai pagalvojo profesorius ir atsisuko į susirinkusius. Reikėjo kažką daryti. Dianne visai nesirūpindama savo likimu šliejosi prie vampyro krūtinės ir atsainiai stebėjo situaciją. Prie gerklės priremtas ginklas jos visai negąsdino, nors nuo tokios įtampos jis įsirėžė ir kaklu nubėgo keli lašai kraujo. Dante tai pastebėjo tik kai jo kvapas pasiekė nosį. Žvilgtelėjęs į įkaitę pastebėjo sužeidimą ir ranka suvirpėjo – nenorėjo jai suteikti skausmo.
- Nagi, Marcusai, pusė darbo jau padaryta, bus nesunku, - tarė kažkas.
Jei tik tiek, kad dabar viskas užsibaigtų... pagalvojo stebėdamas Dianne ir jos liauną kaklą. Neturiu iš ko rinktis apsisprendė ir palinko prie merginos. Jos plaukai prigludo prie vyro skruosto, suskambo sujudėjęs auskaras, ji nurijo seiles ir užsimerkė. Ši akimirka nukėlė profesorių į tą vakarą pas Emą ir kaip ji švelniai žiūrėjo į jį, kai šis lietė lūpomis jos kaklą. Ši mergina mane prakeiks už šį bučinį... apgailestaudamas užsimerkė, kad nereikėtų matyti srūvančio kraujo ir kiek galėdamas švelniau prisilietė prie jos. Staiga sudrebėjo kambario langai ir nors nenustebę, tačiau vis gi vampyrai pasisuko pažiūrėti į kylančią audrą lauke. Dante taip pat pakėlė galvą ir iškart pastebėjo elfės žvilgsnį. „Tai mano akimirka“ suprato ir kai tik vėjo gūsis įsiveržė į kambarį paberdamas langų šukes aplinkui, o ant kojų pakilo išsigandusios damos, Dante pastūmė merginą į šalį ir akimirksniu atsidūrė prie vieno iš vampyrų. Ašmenys su malonumu padarė savo darbą ir jo akių spindesys užgeso amžiams. Kiti greitai susivokė ir puolė prie profesoriaus. Marcusas tik šyptelėjo ir lengvai išsisuko nuo pirmųjų smūgių. Jo pranašumas buvo mirtinas ginklas, todėl vampyrai nebandė pulti jo aklai. Apsupę vyrą ratu greitai susižvalgė ir pirmas kaip kulka išplėšti jo širdį taikėsi jauniklis, kas buvo akivaizdi jo klaida. Niekieno nepridengtas jis buvo pagautas už rankos. Keli trakštelėjimai reiškė sulaužytą riešą ir išnarintą petį. Kirtęs jam per kojas Marcusas prismeigė jį prie žemės, kai tuo metu susiderinę puolė dvyniai. Spyris pataikė Dantei į šonkaulius, jis kelis kartus apsivertė, bet greitai atsistojo ir davė atkirtį. Ginklo rankena kyšojo vaikinui iš krūtinės ir reikėjo jį pasiekti pirmiau už kitus. Kai vienas iš dvynių trūktelėjo durklą Dante smogė jam į šoną ir mikliai permetė per petį. Durklas apsisuko ore ir pritraukė likusių dėmesį. Dabar kiekvieno tikslas buvo pagriebti sau magišką ginklą. Vampyras išsiskiriantis ilgais juodais plaukais buvo protingesnis ir puolė patį profesorių, kol šis buvo pažeidžiamas. Jis buvo aukštas, lieknas ir lankstus, kaip elfas, ir jo technika neprasta, tad susiremti teko rimčiau. Jų smūgiai pynėsi tarpusavyje: vampyro spyris pataikė tiesiai į krūtinę, Dante atšlijo, bet tą pačią akimirką sugriebė jo koją ir antrą kartą pakirto kitą, o jis griūdamas pasirėmė rankomis, staigiai pašoko ir vėl metėsi prie Marcuso. Tuo metu kiti, kaip šunys dėl kaulo, pešėsi dėl durklo, kuris keliavo iš rankų į rankas. Turiu jį atsiimti pagalvojo ir per neapsižiūrėjimą priėmė kumštį tiesiai į žandikaulį. Atsitraukęs tik gudriai šyptelėjo ir panaudojo visą greitį, kad prasmuktų pro vampyrą. Atsidūręs centre tos keistos, nesutariančios grupelės, ėmėsi skerdiko darbo ir vos mirktelėjęs išplėšė vienam vyrukui širdį. Šis sukniubo ir durklas atsidūrė Arcari rankose. Iš inercijos jo draugas metėsi link profesoriaus, tačiau buvo persmeigtas. Liko tik dvyniai ir juodaplaukis. Jų rimti žvilgsniai vertė pasitempti ir susikaupti – bus nelengva, bet griežtas balsas viską nutraukė. Tai buvo Elijah.
- Pasitraukite, - ir jie pakluso. Po sekundės jų neliko nė kvapo.
Įsisukęs vėjas nurimo, kai tik Ema neteko sąmonės, tačiau nespėjus nukristi Dante pagavo ją.
Dianne stovėjo prie durų ir šaltomis akimis stebėjo mirusius giminaičius. Buvo sunku numanyti, apie ką ji dabar galvoja, tačiau subtili šypsena išdavė malonią staigmeną. Šalia jos stovėjo Elijah ir taip pat vertino situaciją. Jis nepakėlė nė piršto – nebuvo toks kvailas. Būtent dėl tos priežasties priešingybės čia buvo pakviesti būtent šie šeimos atstovai,o ne kokie kiti. Viskas taip,kaip ponas ir numanė. Netikėtai atsidarė durys ir pro jas įėjo nepažįstama figūra. Aukštas, stambus vyras, su šviesių plaukų uodegyte, barzda ir ūsais, kostiumu ir elegantiška lazda. Jo veide švietė šypsena.
- Ahh..Marcusai, pagaliau susitikome. Geresnio momento ir neįsivaizduočiau, - balsas nuskambėjo maloniai, lyg jis būtų tik paprastas vyrukas ėjęs pro šalį.
- Pone, - nusilenkė Elijah.
- O tu, Dianne, nepasisveikinsi su savo proseneliu? – pasilenkė pasižiūrėti jai į akis ir nusišypsojo.
Merginos akys akimirnsiu suspindo ir ji kaip tikra dama tūptelėjo.
- Malonu tave matyti, - atsakė tuo pačiu.
- Ir puiku. Retai matomės, - pamerkė jai akį ir išsitiesė. Tik tuomet apsidairė. – O tu ne iš kelmo spirtas, vaiki. Kieno kraujo jis gavo? – kreipėsi į savo dešinę ranką.
- Ellos, mano pone.
- Ah, gera mergiotė. Energinga. Geras pasirinkimas, geras... – pasikasė barzdą tarsi kalbėtų ne apie vampyrų kraują, o vyną vakarienei.
- Kaip nemandagu iš mano pusės, - nusijuokė kasydamasis pakaušį. – Aš Adrianas Lazaras, tavo motinos brolis, ir pirmas vampyras šiose žemėse. Tiesa, taip pat tavo dėdė, - šypsena tapo kuklesnė, o akys griežtesnės. Tik dabar pasijuto tikroji šio žmogaus aura ir ji šiurpino. – Nereikia atsiprašinėti už šiuos lavonus, numačiau, kad taip nutiks.
- Aš ir nesiruošiau. Ko jums iš manęs reikia? – pritūpęs Dante glėbyje vis dar laikė Emą ir nenuleido skvarbaus žvilgsnio nuo to, dėl kurio visas košmaras prasidėjo.
- Visų pirma, būk malonus ir perduok durklą, - gražiai paprašė, bet profesorius net nekrustelėjo. – Elijah, paimk jį iš mūsų svečio.
Vampyras linktelėjo ir padarė kaip lieptas. Kai ginklas atsidūrė Lazaro rankose, jo veide atsirado pergalingas žvilgsnis. Laikė jį, kaip dievišką įrankį, ir atsargiai apžiūrinėjo.
- Ilgai aš jo ieškojau, o pasirodo, kad visą tą laiką jis slėpėsi nieko nežinančios elfės rankose.
Dante atsistojo ir susirūpinęs nukreipė akis į profesorę. Rodos, kad ji atsipeikėjo ir vyras atsipūtė – nieko rimto.
- Laikykis, greitai viskas pasibaigs, - sušnabždėjo, bet Adrianas tai išgirdo ir šyptelėjo.
- Turiu nuvilti, bet ne, nesibaigs. Matai, Marcusai, tavo draugė, nori tu to ar ne, labai jau giliai įklimpo. Akių nuo jos nenuleisim, - pamerkė vieną iš jų.
- Ko jums iš manęs reikia? – dar kartą paklausė.
- Kad nužudytum medžiotoją, kuri mus persekioja. Ir .... vestum mano gražuolę Dianne, bet smulkmenas aptarsim vėliau, - apsisuko ir pasiruošė išeiti.
- Ir viskas? Štai šitaip jūs užbaigsite šį vakarą? – Dante siuto.
- O ko tu nori, mano drauge? Akivaizdu, kad prievarta tavęs kažko prašyti neverta, per daug nuostolių. Žinai, mes bet ko vampyrais neverčiame. O kadangi jau pasimokei, tai imsies visko, ką paliepsiu, savo noru. Dabar su savo dama gali grįžti į vakarėlį, jis dar nesibaigė. Viso geriausio, - linktelėjo ir patenkintas išėjo. Iš paskos pasekė Elijah ir iš kitos pusės uždarė duris. Kambaryje liko jie tryse.
- Tu pateisinai mano lūkesčius, - staiga pravėrė burną Dianne ir pajudėjusi iš vietos perlipo kelis kūnus bei įsipylė sau išgerti.
- Tu tokia pati kaip jie? – negalėjo patikėti profesorius.
- Ne, - kaip kirviu nukirto. – Aš gudresnė. Ir tu mane vesi, - pakėlė taurę į dviejų nelaimėlių sveikatą ir taip pat pasišalino.
Kas ji per žmogus? negalėjo suvokti Arcari, bet mintys greitai peršoko prie Emos. Pasodinęs ją švariame kampelyje apsidairė: suniokoti langai, išvartyti smulkūs baldai, krauju patvinkusios grindys, sustingę veidai... Kiek man dar to reikės patirti? paspyrė vampyro, kuris grasino, galvą ir nuėjo įkvėpti gryno oro. Jo akys klaidžiojo sodu, panirusiu į tokią tamsą, kurioje buvo įstrigęs vyras. Pavojingą tamsą, nes atplaukę debesys užstojo paskutinius mėnesienos spindulius. Vis gi nebe buvo kur pasislėpti. Jis stovėjo ir priėmė faktą, kad teks susidurti su visomis šeimos dramomis akis į akį. Šeima... šyptelėjo ir lėtai pakratė galvą, negalėdamas patikėti, kad taip dabar vadina šiuos žmones. Vis gi atsiradęs ryšys po to, kai priėmė Ellos kraują, neleido atstumti šių personų, kad ir kaip jos jam nepatiko. Adrianas... „tamsus ir turtingas“. Turbūt pats pasirinko sau šį vardą. Ir kaip motina gali būti jo sesuo? Skiriasi kaip saulė ir mėnuo. Vis gi vienas negali šviesti be kito... Ar ji irgi vis dar jaučia šį ryšį? Ar pasiruoštų paklusti dėl visų gėrovės ir iš meilės savo broliui? netikėtai mintys peršoko prie kitos temos. Vesti Dianne. Kvailesnio dalyko negirdėjau. Bet ji ryžtingai nusiteikusi žengti tuo pačiu keliu. Neabejoju, kad jos tikslai skiriasi nuo prosenelio. Gudresnė... Slidi, tyli, kantri ir nuodinga kaip gyvatė. Iš tiesų pralenkė visus savo protėvius. Vesti... šis žodis privertė atsisukti ir pažiūrėti į Emą. Jis niekada negalvojo apie vedybas, tai atrodė beprasmiška po Alisos mirties, bet dabar apie tai pagalvojęs... Ema jam buvo labiau kompanjonė, nei mylimoji, ir net labai puiki. Žiūrėdamas į ją, su puošnia suknele, bet kovingų žvilgsniu, profesorius norėjo šypsotis – taip mielai ji atrodė. Tačiau gal tai buvo šis tas daugiau? Ir ką jis pajuto žiūrėdamas į Dianne gilias akis?
- Ką darome? – klausimas tiesiog išsprūdo ir Arcari per vėlai susivokė, kad geriausia elfei būtų iš čia nešdintis, o Dantei išsiaiškinti viską iki galo. – Turėtum eiti namo, - pasitaisė ir priėjęs ištiesė ranką. – Norėčiau, kad eitum namo, - pridūrė.
Šis vakaras mums ne pats glotniausias, bet būk protinga, paklausyk manęs akys tai sakė balsu.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Dante Arcari »

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #6 Prieš 12 metus »
Menėje skambėjo triukšmas, nors ten buvo tik dvi moterys. Jų balsai aidėjo tuščiais koridoriais, atbaidydamos kiekvieną gyvūną, elfą ar dar kokį padarą prieiti arčiau.
- Kodėl tu nesupranti? Juk pati mylėjai mano tėvą...
- Bet supratau savo klaidą ir grįžau ten, kur ir yra mano vieta. Tu, lygiai taip pat kaip aš tais laikais, esi princesė, tavo santuoka bus vien tik Arankieliui naudingas kontraktas, nes tai – tavo pareiga.
- Devyniasdešimt metų, lygiai devyniasdešimt metų tu slėpei mane nuo visų, nenorėjai, kad būčiau išaiškinta kaip tavo duktė, buvau eilinė karė, šachmatų figūra, kurią stumdei pagal savo norus ir pageidavimus, o dabar vadini mane princese ir liepi gyvenimą pašvęst košmarui, kurį man pati sukūrei. Ir kaip tau taip protas neša?
- Tam buvo priežasčių! O dabar, kaip Arankielio karalienė ir tavo motina, draudžiu tau matytis, bendrauti ar net galvoti apie tą paprastą mirtingąjį.
- Tada šis įsakymas bus mano pirmas ir paskutinis, kuriam nepaklusiu. Atleisk, bet aš išvykstu. Neieškok manęs, nes nerasiu. Nesiųsk karių pas mane, nes jie nebegrįš.
- Ir dėl jo tu palieki Ethaną?
- Jis – nebe mažas vaikas. Ateis laikas, kai supras, - trenkusi durimis, mergina išėjo.
Mirga marga spalvos, sukasi ratu, kokį prisiminimą dabar ištrauksi tu?

Moters akys atsimerkė, įprasta sodri jų žaluma akimirksniu grįžo, tačiau matomas vaizdas kurį laiką dar buvo neaiškus. Jautė, kad kažkas ją laiko, bet nesugebėjo suvokti, kas vyksta aplink. Tada vaizdai prieš jai nualpstant prasisuko mintyse, ji prisiminė, kaip Marcusas vienas šoko prieš visus kambaryje buvusius vampyrus, apėmė nerimas, raumenys vėl įsitempė.
- Laikykis, greitai viskas pasibaigs, - prie pat ausies išgirdo Dantės balsą ir, supratusi, kad ne kas kitas, o jis ją laiko glėbyje, ir vėl, įsikniaubė veidą į jo švarką. Palengvėjimas apėmė moterį, žinant, kad žmogus, kurio gyvybe jai grasino vampyrai, kuriam šį vakarą sukėlė tiek problemų visai to nenorėdama, stovėjo gyvas ir sveikas, dar ir laikydamas ją. „Ne, nesibaigs... labai jau giliai įklimpo... akių nuo jos nenuleisim... nužudytum medžiotoją... vestum mano gražuolę Dianne... bet ko vampyrais neverčiame... su savo dama gali grįžti į vakarėlį“ pokalbio nuotrupos vis pasiekdavo Evans ausis, tačiau ji neįstengė sukaupti dėmesio į jį, todėl tiesiog užsimerkusi leido padrikai minčių masei plūduriuoti galvoje. Akies krašteliu matė kažkokią moterį mėlyna suknele, bet ramybės nedavė ne ji. Nors buvo nusisukusi, jautė, kad prieš ją stovi grėsmingas asmuo – jo energija kėlė šiurpuliukus, kurie nevalingai bėgiojo moters oda. Tas vampyras.. senas, galingas ir pavojingas. Tik tiek suprantu. Nenorėčiau susitikti su juo viena. O šalia.. Elijah. Tikrai nesuprantu, ką jis galvoja. Tada grėsminga aura dingo, palydėta tyliu uždaromų durų garsu ir Evans tyliai atsiduso. Naudodamasi tiek savo, tiek rakto magija, išnaudojo tuos turėtus kelis lašus energijos, tad jautėsi silpnai. Dešinys petys nemaloniai sutvinksėjo. Ne, negaliu naudotis tom jėgom dabar, abejoju, ar išeitų suvaldyti. O bijau net pagalvoti, kas tada būtų.. Paslaptinga moteris dar kažką kalbėjo, tačiau Ema nebegirdėjo jos žodžių. Atrodė, kad dar kartą buvo atsijungus ir atsigavo tik tuomet, kai Marcusas ją švelniai pasodino. Nors iš išorės taip ir neatrodė, pagaliau pradėjo jaustis cirkuliuojančio kraujo deficitas, kuris tiesiog kvietė pasinerti į gilų transą, miegą, iš kurio nepabustų kurį laiką. Arba niekada. Oras buvo vėl ramus, juk vis dėlto ji pati vėją ir sukėlė. Prisivertusi pagaliau atmerkti akis, apžvelgė aplinką – be Marcuso kambaryje nieko nebebuvo. Na, neskaitant negyvų kūnų kraujo balose ant grindų. Moteris bejausmiu veidu peržvelgė lavonus, bet Viktoro tarp jų nebuvo. Akys vėl akimirkai piktai sužaibavo, bet rūpestis užgožė pykčio užuomazgas ir elfė atsisuko į Dantę, kuris buvo įsmeigęs žvilgsnį į tamsą už lango. Buvo susimąstęs, dėl ko atrodė keleriais metais vyresnis. Tai jam tinka, pagalvojo Evans ir liūdnai šyptelėjo. Mažai trūko, kad čia pat užmigtų. Ne, nieko nebus. Privalau pabandyt, nes kitaip tapsiu eiliniu kaulų ir mėsos maišu, puikiai derėsiu prie aplinkos. Padėjusi ranką sau ant peties, užsimerkė ir sušnabždėjo:
- Omnes autem unus est.
Ant peties išryškėjo nedidelis į tatuiruotę panašus simbolis. Drakonas, kandantis sau į uodegą. Elfės akys nusidažė mėlynai, lūpos sužiopčiojo iš netikėtumo, kai netikėtai greitai energijos srautas pradėjo plūsti į kūną. Per greitai, per greitai, per greitai. Ji mintimis pradėjo stabdyti jį, kad neplyštų visi audiniai dėl patiriamo streso. Pagaliau viskas sustojo, simbolis išnyko ir Evans ramiai atsikvėpė. Na, šį kartą pavyko, bet nedaug trūko. Turiu dar vieną dalyką, būtiną įtraukti į treniruočių programą. Barjeras, kuriame buvo paslėpusi dalį savo jėgų, buvo nepaprastai tvirtas, tačiau net ir labai nedaug jį pravėrus, vėl užverti prireikdavo nepaprastai didelių pastangų. Pakėlusi dešinę ranką prieš vėl žalias akis, leido nukristi rankovei žemyn, atidengiant suvyniotas raktų grandinėles ant odos. Kiek dar laiko prireiks, kad pilnai man paklustum? Šį kartą prisiminimai buvo ne tokio tipo, kaip aną kartą, tad Ema tikėjosi, kad tai reiškia kažkokį progresą. Bet dėl jų moteris vėl prarado sąmonę, kas ją erzino. Pirštu perbraukė per raktus, sušnibždėjo kelis žodžius senąja kalba ir jie vėl įsiliejo į odą. Paslėpusi ranką suknelėje, vėl atsisuko į Dantę. Atrodo, kad kelias minutes tvyrojusi tyla nei vienam nesukėlė nepatogumų, tad, tvirtai suėmusi ištiestą ranką, Evans atsistojo, bet tuoj pat turėjo atsiremti į Marcusą. Nors buvo atgavusi jėgas, kraujo atgal nieks nesupylė, deja, todėl, staigiai atsistojus, susisuko galva.
- Ką darome? Na, siūlyčiau suversti dar kelis kabinetus, padaužyti langus ir persmeigti kelis vampyrus, - nusišypsojo juokaudama. Tuomet veidas surimtėjo. – Atleisk.. turėjau suprasti, kad ne veltui gavau pakvietimą, bet vis tiek atvykau, negalvodama, kad kam nors be savęs galiu pakenkti. Pasielgiau tikrai kvailai, - susikrimtusi elfė žiūrėjo į mėlynas Marcuso akis. – Aš tikrai labai.. – žodžiai užstrigo gerklėj, tad Ema akimirkai nutilo, - ... atsiprašau.
Basos pėdos rėmėsi į šaltas grindis, moteris atsargiai jas statė, kad neužmintų ant begalės šukių, išsibarsčiusių kambaryje. Net nepastebėjo, kaip užsižiūrėjo į tas gilias mėlynas akis priešais.
- Džiaugiuosi, kad esi sveikas. Ir gyvas, - pirštai švelniai perbėgo per vyro skruostus. – Žinai, šiandien labai norėjau su tavim pašokti, - nusijuokė elfė ir, paėmusi vyriškio rankas, kelis kartus apsisuko aplink, atsargiai, bet elegantiškai dėliodama pėdas, tada prisiglaudė ir kelias akimirkas tiesiog sustingusi stovėjo, leisdama sau mėgautis tvirta atrama prie šono.
- Tiesa, gal galėčiau kai ko paprašyti? Dėl medžiotojos.. Gal galėtum leisti man su ja susitvarkyti? Tiesiog vakar ji pasirodė Uždraustajame miške ir dabar turiu su ja nesuvestų sąskaitų. Ir tai būtų naudinga tiek tau, tiek man, - Evans pakėlė galvą, kad matytų Marcuso veidą ir nežymiai šyptelėjo.
Pažadėjau sau, jog kada nors vėl suradusi laimę, stengiuos visom jėgom ją išlaikyti. Bet ar tai yra įmanoma tokiomis aplinkybėmis? Moteris liūdnai šyptelėjo, kai suvokė, kad vis dar basa stovi dvare, pilname vampyrų ir dar bala žino ko.
- Grįžtu į pilį, - tyliai tarė. – Bet pirma reikia susirasti batelius ir paltą..
Jei atmintis neapgavo, jie vis dar gulėjo kažkur netoli alėjos link vartų. Nespėjus net pagalvoti, kokiu būdu teks jų ieškoti, atsidarė durys ir į kambarį įėjo Elijah, rankose laikydamas elfės sodriai raudonos spalvos batelius.
- Pamaniau, kad jie gali būti jūsų, panele, - nekeičiant veido išraiškos tarė.
- Oo.. – nustebęs Evans žvilgsnis tyrinėjo vyriškį, kol ji pagaliau atgavo kalbos dovaną. – Taip, labai ačiū, kad radote, - pribėgo ir įsispyrė į juos kojas. Nors buvo patogiau basai, visos šukės ir kraujo balos ant grindų nežadėjo nieko gero, be to, juk reikėjo palaikyti įvaizdį.
- Jūsų paltą padaviau vienam iš liokajų. Yra dar vienas dalykas, kurį norėčiau jums parodyti, - santūriai tarė. Negi tikiesi, kad po viso šito aš kur nors eisiu su tavimi viena? O dar sako, kad vampyrai tikrai nepasižymi naivumu.. Matyt veido išraiška pernelyg gerai atspindėjo Evans mintis, nes vyriškis pridūrė.
- Tai – labai svarbu, - akys sužybsėjo, tarsi patvirtindamos jo žodžius. Tada akis pasuko į Marcusą, - Turėtum grįžti į menę, tavęs jau pasigedo. Galiu užtikrinti panelės Evans saugumą, - tarsi bandydamas įtikinti pridėjo Elijah ir nužingsniavo koridoriumi, žvilgsniu ragindamas Emą sekti paskui jį. Kokį žaidimą tu žaidi? Bet smalsumas jau buvo sužadintas, ir elfė negalėjo tiesiog taip paprastai išeiti. Na, jei būti idiote, tai iki pat galo. Prieš išeidama dar šyptelėjo Marcusui.
- Susitiksim pilyje, - ir nukaukšėjo koridoriumi.
Į dešinę, į kairę, laipteliai, vėl į dešinę.. Jei nebūtų mačiusi prieš ją einančio vampyro nugaros, Ema garantuotai būtų pasiklydusi klaidžiuose dvaro labirintuose. Staiga jis sustojo ir dingo už vienų iš daugelio durų. Įžengusi pro vieninteles praviras duris, jas uždarė paskui save.
- Iš karto noriu atsiprašyt už nemalonius nuotykius šį vakarą, tai tikrai nebuvo priežastis, dėl ko aš jus kviečiau į pokylį. Tačiau tuo buvo negarbingai pasinaudota. Prie jūsų daiktų lauke mačiau kraujo pėdsakus, ir jis nebuvo vien tik vampyrų. Tikiuosi, jog nebuvote labai sužeista, - nespėjus merginai nieko ištarti, prabilo Elijah. Ar jis.. manimi rūpinasi? Kodėl? Ji nedrįso juo pasitikėti dėl vakarinių nuotykių, tačiau buvo dėkinga, kad nepuolė Marcuso pats.
- Aš.. Mm..  – žodžiai vėl įstrigo gerklėje, tačiau šįkart Ema bandė sudėlioti juos, kad kuo mažiau tektų kalbėti. – Ne, sužeidimai nebuvo gana lengvi ir malonūs, vis dėlto jie.. kaip čia jūs įvardinate.. mažino mano gyvybingumą vampyrams būdingais metodais, - nutarusi išrėžti viską tiesiai šviesiai prabilo. – Bet aš turiu savo būdų atgauti jėgas.
- Bet juk būtumėte lengvai jiems pasipriešinusi, jei tik naudotumėtės visomis savo jėgomis.
- Jie grasino.. Palaukit. Iš kur jūs žinot apie..
- Barjerą? Turiu savybę jausti kitų energiją. Buvo akimirkų, kai momentiškai jūsų jėga žvėriškai išaugdavo, tačiau nežinau, ar savo noru, ar nesąmoningai jūs ją vėl užgniauždavote. Iš tikro esu netgi dėkingas už tai. Lengvai galėjot nušluot visus tame kambaryje buvusius vampyrus per kelias sekundes, - santūriai nusišypsojo ir truputį linktelėjo galva. – Tik man labai įdomu.. Kokią dalį energijos slepiate barjere?
Evans kurį laiką tylėjo ir svarstė, ar gali sau leisti pasakoti tokius dalykus Elijah. Nors atrodė, jog jis nelinki nieko blogo, tas emocijas aplenkiantis veidas ją ganėtinai trikdė.
- Aštuoniasdešimt procentų. Negaliu nei sumažinti talpos, nei padidinti, mano magija tuomet nebuvo labai pavyzdinė, o dabar nebegaliu nieko keisti šiuo atžvilgiu.
Elijah akyse šmėkštelėjo nuostabos pėdsakas, nors galbūt Emai tai tik pasirodė. Nesulaukusi jo žodžių, nutarė pati pradėti uždavinėti klausimus.
- Sakėte, kad turėjote savų priežasčių mane pasikviesti, ir aš visai norėčiau jas sužinoti, - moteris žybtelėjo akimis, bet toną išlaikė malonų ir mandagų, net nusišypsojo.
- Taip, taip, žinoma.. – tarė Elijah ir nuėjo prie vienos iš komodų. – Neabejoju, kad Marcusas paaiškino, kodėl pasiėmė jus į kompaniją tą vakarą „Fazene“, - kuisdamasis stalčiuje, kalbėjo vyriškis. Taip, raktai, raktai ir dar kartą raktai. – Buvo laikotarpis, kai pats jais nepaprastai domėjausi. Galėčiau pasidalinti turima informacija, jei padėtumėte man atgauti vieną relikviją. Vandens raktą, - ištraukęs kažkokį seną didelį pergamentą, atsisuko ir įsmeigė žvilgsnį į iš nuostabos išsiplėtusias moters akis, - Tiesa, tai yra nedidelė paslaptis, ir nelabai norėčiau, kad kam nors pasakotumėte apie tai. Na, nebent Marcusui. Bet jai atsidūrus netinkamose rankose, kentės mano galva.
Kodėl jis man tai pasakoja? Ir kaip Vandens raktas iš jo rankų atiteko Ethanui? Nieko nebesuprantu, kas vyksta.
- Bet.. Vandens raktas dabar pas Ethaną, kaip jis..
- Ethaną? Jūs jį pažįstate? – šįkart Elijah tikrai atrodė nustebęs. Ne, ką tu, tik jis – žmogus, kuris mane persekioja beveik visą mano gyvenimą, išvykus iš Arankielio.
- Jis – mano brolis, - tyliai tarė ir, nespėjus vyriškiui nieko pasakyti ar padaryti, Evans jį pertraukė, - Mes nesame išvien. Tai.. ilga istorija.
- Na, dabar bent jau galėsiu nesistebėti, kodėl jūs esat tokia nepaprastai.. galinga, - nusišypsojo ir išvyniojo pergamentą ant stalo. Ten buvo pasaulio žemėlapis, primargintas įvairiausiais spalvotais taškeliais. – Čia yra sužymėtos raktų buvimo vietos prieš kelis šimtus metų ir anksčiau. Spalvos atspindi rakto tipą. O čia.. – ištraukė kažkokią seną aptriušusią knygą, - .. yra sąrašas žmonių, kurie turėjo raktą ar žinojo jo buvimo vietą. Dalis įrašų – mano, bet yra ir senesnių. Tikiuosi, kad pravers.
Elfė stovėjo prie stalo ir negalėjo atsistebėti – šie daiktai buvo neįkainojami, o atsidūrę netinkamose rankose..
- Aš padėsiu jums atgauti raktą, - atsisukusi į Elijah tvirtai tarė. Nežinojo jo priežasčių, tikslų, tačiau nujautė, kad raktas jam svarbus ne tik dėl nepaprastos galios. Kitaip jis nebūtų man parodęs šių dokumentų..
- Džiaugiuosi, kad sutikote bendradarbiauti. Pasiimkite juos, manau, kad iš jų galima gauti labai daug naudingos informacijos. Ir jei reikės pagalbos..
- Žinosiu, kur kreiptis, - vis dar nustebusi Evans maloniai nusišypsojo ir patraukė durų link. – Dėkui už.. turiningą vakarą, bet manau, kad man pačiai dabar geriausiai būtų grįžti atgal į pilį. Viso geriausio, - linktelėjusi, prasmuko į koridorių. Galvoje virė begalė minčių, tačiau ji nusprendė viską apmąstyti grįžus. Ir, greičiausiai, rytoj. Suradusi koridorių labirintais kelią atgal į prieškambarį, paprašė liokajaus palto ir įžengė į gryną orą. Nesustodama vėl patraukė link vartų, tikėdamasi, kad šį kartą niekas nesutrukdys. Lūkesčiams išsipildžius, ji atsiduso iš palengvėjimo ir, perėjusi vartus, ištirpo tamsoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Ema Evans »
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #7 Prieš 12 metus »
Ema suėmė vyro ranką ir atsistojo. Atrodė nusilpusi, todėl atsirėmė į jo petį. Dante lengvai prilaikė moterį ir klausėsi jos žodžių. Kaip keista, kad jie pripildė kambarį savo skambesiu, bet nepalietė vampyro širdies. Gal todėl, kad ji jau mirusi? Elfė atrodė tokia trapi ir seksuali, tačiau jam tai tebuvo besisklaidantis sapnas, vėjo apnuogintas sakuros medis... Tas švelnumas buvo per saldus. Nespėjęs suvokti apėmusio jausmo atsisuko į prasivėrusias duris ir akimis sutiko Elijah. Jis atrodė labai ramus ir kreipėsi į profesorę Evans – Marcusas visai jo nedomino. Tačiau toks jo susidomėjimas moterimi sukėlė įtarimą. Žinoma Arcari nujautė, kad jis tapo neabejingas Emai, bet po visų įvykių jis turėjo per daug drąsos kviesti moterį pasivaikščioti. Bet Dantes nuostabai Ema sutiko ir tai keistai paveikė vyriškį. Sustingęs  jis žiūrėjo, kaip jo partnerė išeina ištardama vos kelis žodžius. Jokių „nesirūpink“ „viskas bus gerai“ „greitai grįšiu“. Ji tiesiog ėmė ir išėjo paskui vampyrą į klaidžius rūmų koridorius. Arcari atšilo, kai nebesigirdėjo batelių kaukšėjimo ir pasileido iš paskos. Neleisiu jam nuskriausti jos. Kodėl tu tai darai su manim? Kodėl ateini, viską sujauki ir išeini? Dante karštligiškai dairėsi tikėdamasis išvysti raudoną Emos suknelę, bet svečiai vėl susirinko pašokti ir akyse ėmė mirguliuoti per daug veidų. Vienas iš jų nepastebėtas prisiartino ir suėmė Arcari už rankos.
- Taip ir nepakvietei manęs pašokti šį vakarą.
Marcusas nuleido akis ir susitiko su Dianne. Jos veide žaide subtili šypsena, o klubai lengvai judėjo melodijos ritmu. Pasirodė keista, jog ši pasikeitė ir įgavo bliuzo atspalvį. Tik dabar Dante pastebėjo ir tai, kad visi susirinkę buvo persirengę, kaip ir Dianne. Ji vilkėjo mažą, juodą suknelę ir atrodė itin moteriškai. Dantę ji laikė pakankamai stipriai, kad nepabėgtų, tad teko nusileisti ir priimti kvietimą. Apglėbęs liauną jos liemenį suėmė už rankos ir abu neskubėdami ėmė šokti.
- Tau kažko iš manęs reikia? – nusprendęs dabar susitelkti tik į tai, ką gavo, paklausė.
- Jau girdėjai. Noriu, kad mane vestum, - šyptelėjo.
- Kodėl? Tu visai manęs nepažįsti, aš esu žymiai už tave vyresnis ir net ne grynakraujis.
- Tu man patinki, - tik tiek pasakė ir nutilo.
Dante kurį laiką žiūrėjo į merginą mąstydamas, o tada gudriai nusišypsojo.
- Tu man irgi, - pasilenkęs pašnabždėjo į ausį ir iškvėpė šilto oro gūsį jai į kaklą.
Jos kūnu nubėgo virpuliukai, bet veidas to neišdavė. Dianne laikėsi stipriai – juk turėjo atlaikyti pačio pirmiausiojo vampyro spaudimą. Dantes triukai jos netrikdė. Tačiau jis dar nebaigė. Paleidęs merginos ranką, Marcusas prisitraukė ją arčiau ir švelniai prisilietė prie veido. Ji ramiai žiūrėjo į žydras jo akis ir buvo viskam pasiruošusi. Arcari nuo veido perėjo prie rausvų, minkštų lūpų ir pirštų galiukais pajuto jos atodūsį pro šiek tiek pravertas lūpas. Jo žvilgsnis sustojo ties jomis ir galva nežymiai palinko į priekį. Dianne taip pat nukreipė akis į vyro lūpas, kurios vis labiau artėjo. Jie jau stovėjo vietoje ir buvo susitelkę tik vienas į kitą. Kai mergina pagaliau pajuto visu kūnu neišvengiamą ir pati pasistiebė ant pirštų galiukų, Dante truputį atšlijo ir Dianne pakėlė akis. Vyras žiūrėjo į ją su liūdesiu ir gailesčiu. Jos kraujas užvirė ir skėlusi antausį atsitraukė. Veidas persikreipė ir tai buvo pirmos, tikros jos emocijos šiandien.
- Kaip tu drįsai, - sušnypštė ir apsisukusi ant kulniuko pradingo tarp svečių.
Dante prilietė paraudusį žandą ir nusišypsojo. Vis gi tu dar tik vaikaspagalvojo ir dabar nusprendė eiti paieškoti Emos. Paėjęs į šoną rado laisvesnį praėjimą ir ėmė sekti palei sieną, kuri galų gale turėjo baigtis durimis, bet ir čia jam užstojo kelią.
- Mačiau kaip sužaidei su mano seserim. Nesitikėjau. O tu pasirodo ne toks prastas, - kreivai šypsojosi Damianas.
- Tave sužavėjo mano žemas bendravimas su moterimis? Įdomu, ką tai pasako apie tave? – sarkastiškai šyptelėjo ir pasistengė apeiti vaikiną, bet jis neatstojo.
- Tu išvydai jos silpnybę ir panaudojai tai prieš ją. Tavyje yra mūsų kraujo, - patenkintas paaiškino.
Arcari sustojo, užsimerkė ir pripažino, kad vaikis teisus. Pasielgiau kaip tikras Lazaras. Bet nėra ko gėdytis. Aš išties vienas iš jų. Teks priprasti.
- Jei tik tiek, aš jau eisiu, - linktelėjo ir pajudėjo toliau.
- Savo draugės nerasi. Šiame dvare per daug kambarių. Geriau pasilik čia, kur tau ir vieta, - Damianas paplekšnojo jam per petį ir pasižiūrėjo į akis. Dabar atrodė kaip niekuo neišsiskiriantis vaikinas. Vampyrą galima atpažinti tik iš egoistiškos šypsenos padarė išvadą ir atsiduso.
- Turi ką pasiūlyti? – pasisuko į Dianne brolį.
- Išgerti? – linksmai paklausė.
- O kiek tau metų? – kandžiai šyptelėjo ir nespėjus vaikinui užburbuliuoti apkabino per petį ir juokdamasis nusivedė prie padavėjo su padėklu.
Damianas kaip ištroškęs į gerklę vertėsi vieną po kitos taures su krauju, o Marcusas mandagiai paprašė pristatyti viskio ir palaikė kompaniją tauresniu gėrimu. Jiedu įsišnekėjo ir profesorius išgirdo daug naudingos informacijos apie Lazarus, Adrianą, Elijah ir visus kitus, kurių dar nepažinojo. Nors vaidino atsipalaidavusį ir nerūpestingą, ausys buvo įtemptos, o akys žvitrios. Šis jaunuolis neturi jokios patirties. Dianne tiesą sakė, jis dar silpnas. Ir fiziškai, kas matyti, ir dvasiškai. Ačiū, Damianai, tavo silpnybė padarė man paslaugą patenkintas išlenkė dar vieną taurę.
- Tu nieko prieš jei išeisiu parūkyti? Reikia pravėdinti galvą, - gražiai paklausė ir kaip tikėtasi gavo teigiamą atsakymą.
Patenkintas savo pašnekovu Damianas  kaip girtas nuvingiavo ieškoti sesers, o Marcusas pagaliau gavo galimybę vėl paieškoti Emos, nors tikimybė ją rasti vis mažėjo. Protingiausia buvo jos palaukti lauke. Išėjęs pro pagrindines duris išsitraukė cigaretę ir užsirūkė. Pakėlęs akis į dangų stebėjo pasirodžiusias žvaigždes. Visiškai atsipalaidavęs surūšiavo sukauptą informaciją ir prieš akis ėmė dėliotis visos situacijos paveikslas. Pasirodo, viskas nebuvo taip sudėtinga. Iš Damiano kalbų buvo aišku, kad šeima pasidalinusi į tris stovyklas: palaikančią sistemą, jai prieštaraujančią ir neutralią - kaip visuose karuose. Tik dar nebuvo aišku, kokius planus rezga dvi priešiškos pusės ir ar apskritai kažko imsis. Ella leido suprasti, kad nori pakeisti tvarką, o Elijah palaiko savo seserį. Ir jei tikėti jų žodžiais, tai Marcusas pateko į šiuos rūmus tik tam, kad nuverstų tironą Adrianą ir išlaisvintų vampyrus. Tačiau pastarasis buvo kitokios nuomonės. Ir savų planų turėjo panelė Dianne, kurie taipogi ėmė aiškėti. Tik ką šiuo klausimu galvojo pats Dante? Buvo sunku pasakyti... Šis vakaras tęsėsi vos kelias valandas, o profesorius jautėsi kaip pusę gyvenimo palikęs tarp tų sienų. Gal dėl to kaltas šimtametis ryšys? Būtų žymiau lengviau tai paaiškinti numetė ant sniego cigaretę ir susikišo rankas į kišenes.
- Tokiam kilmingam ponui nederėtų elgtis taip neišauklėtai, - pasigirdo balsas ir Dante atsisuko – prie durų stovėjo maždaug keliais metais už jį jaunesnis vyras.
Pasižymėjo jis šviesiais, beveik baltais, plaukais, kokiais kadaise pavirsdavo Dantes, kai šis suaktyvindavo savo vampyrišką pusę. Jo akys taip pat buvo raudonos ir švytėjo iš prietemos. Vis gi skyrėsi nuo įprasto suaugusio vyro Lazarų išskirtine šypsena.
- Cigaretę? – praignoravo pastabą ir ištiesė pakelį link vyriškio.
- Su malonumu, - atsakė ir priėjo arčiau.
Jis buvo beveik toks pat aukštas, kaip Marcusas ir sudėjimu nenusileido, tad pasidarė smalsu, ką jis turi papasakoti – Dante buvo įsitikinęs, kad visi šiandien turi ką papasakoti.
- Marcusas, - norėdamas pradėti pokalbį prisitatė.
- Žinau, - nusijuokė vyriškis. – Clausas, - linktelėjo ir priėmė Dantes ugnį.
Profesorius irgi prisidegė sau ir abu sustoję žiūrėjo į tamsą ir rūkė.
- Girdėjau, kas nutiko poilsio kambaryje. Visi girdėjo, ką čia paslėpsi. O tu drąsus reikštis lokio urve.
- Aš tiesiog nebijau mirti, - lyg tai būtų savaime suprantama gūžtelėjo pečiais.
- Tokiu atveju, leisk įsitikinti, - iš Clauso rankų cigaretė apsiversdama krito ant žemės, o vampyras akimirksniu pasivertė į Dire vilką.
Marcusas pajuto kaip didelė jėga jį bloškia atgal ir greitai viską aptemdė baltos pusnies vaizdas, į kurią įvirto. Pasimetęs sunkiai pasikėlė, bet greitai buvo prispaustas milžiniškų žvėries letenų. Raudonos akys žiūrėjo kiaurai Dante. Nesuprasdamas už ką, tačiau nesiruošdamas nusileisti, profesorius susikaupė ir iš visų jėgų nustūmė vilką nuo krūtinės, jog šis net persivertė. Staigiai atsistojęs pasiruošė susiremti su gauruočium, kuris jau šoko taikydamasis perkąsti gerklę. Arcari nesunkiai išsisuko ir taip pat akimirksniu išsinėrė iš savo žmogiškos odos bei puolė Clausą. Jiedu susipynė į kamuoliuką, vis taikydamiesi į vienas kito snukį, kaklą, šonus, draskydami kailį aštriais nagais ir nenustodami čiauškėti nasrais. Trumpam atsitraukę atgavo kvapą, įvertino situaciją ir Clausas vėl puolė pirmas. Marcusui pavyko sukąsti jo priekinę koją ir parversti ant nugaros. Dar prispaudęs padarytą žaizdą nagais, palinko virš žvėries ir sukaukė taip garsiai, jog nutilus aidui pasidarė mirtinai tylu. Suurzgęs profesorius ruošėsi dar pakankinti užpuoliką, bet dungstelėjo užsidarančios durys ir po bateliais sugirgždėjo sniegas. Įspėdamas Dante visai prie pat kaukštelėjo dantimis ir pasisuko pažiūrėti, kas išėjo. Pasinaudojęs tokia akimirka Clausas nutrenkė oponentą šalin ir užšokęs suleido dantis į mentę. Arcari išleido garsą panašų į keiksmą ir nusuko snukį tikėdamasis dar pamatyti išėjusią personą. Akyse šmėkštelėjo raudonos suknelės kampas ir jis akimirksniu atvirto į žmogų.
- Ema, - balsu ištarė, bet moteris dingo už vartų.
Clausas nustebęs taip pat pasisuko, bet nieko neišvydo, užtat Marcuso akyse spėjo išvysti džiaugsmą, viltį, nusivylimą ir susitaikymą.
- Gal nulipsi? Tavo žinioj aš nieko nevilkiu ir mano petys kraujuoja, - priekaištingai pažvelgė į vilko akis ir jis pasitraukė.
Kai tik vyras atsistojo, už nugaros pasirodė tarnas ir apvilko svečią paltu. Jo brolis dvynys taip pat pasirūpino atvirtusiu Lazaru.
- Nežinau, ką tu čia sumąstęs buvai, bet dėl pačio saugumo perspėsiu – daugiau nebedaryk, nes mirsi.
Arcari apsisuko ir lydimas tarno grįžo į dvarą. Iš paskos atėjo ir Clausas. Jis vis dar negalėjo suprasti, ką pamatė. Kad kviestinė viešnia elfė buvo vardu Ema, jis žinojo, bet kas per išraiška veide pasirodė, kai Marcusas ją pamatė? Nieko panašaus vampyrui neteko regėti ir tai jį pribloškė. Susimatęs jis grįžo į savo kambarį susitvarkyti, o Dante buvo palydėtas į kitą. Nusimetęs paltą profesorius nepasikuklino palįsti po dušu ir nusiplauti kraują. Karštas vanduo maloniai glamonėjo sustingusį kūną ir nuplovė visą įtampą. Ema išėjo. Jai viskas gerai. Įdomu, ką Elijah jai pasakė? Kur nusivedė? Ką parodė? Kaip ji jaučiasi? Ar apskritai viskas gerai? Ryt turėčiau ją pamatyti ir įsitikinti.  Greitai vanduo nuplovė ir šias mintis ir atsipalaidavęs vyras išėjo bei ėmė rengtis. Sustojo besisagstydamas marškinius. Jauki lova kvietė prigulti ir Dante leido sau bent jau prisėsti – visą vakarą tik stovėjo, šoko ir lakstė iš vienos pusės į kitą. Užvertęs galvą užsimerkė ir atsiduso. Taip prasėdėjo kelias minutes, kol trauka vis gi jį nugalėjo. Išsitiesęs pasijuto pasakiškai ir šyptelėjo. Mintys buvo lengvos, nerūpestingos, susijusios su senais prisiminimais. Būtų paniręs į sapną, jei ne beldimasis į duris. Po jo sekė rankenos cyptelėjimas ir durys atsivėrė. Arcari nesiteikė net atsimerkti – jam buvo tas pats, kas nusprendė jį aplankyti.
- Netrukdau? – Dante negalėjo nepažinti naujojo giminaičio balso.
- Kam dar klausi? – priekaištingai tarė.
Įsitvyrojo tyla. Kurį laiką profesorius ją mėgavosi, bet po to pasidairė nejauku ir pasukęs galvą atsimerkė – Clausas stovėjo tarpduryje, sukryžiavęs rankas ir atsirėmęs į staktą. Akys buvo nukreiptos į Marcusą. Šis klausiamai pakėlė antakius laukdamas kažkokio klausimo, sakinio, bet ko, tačiau vampyras tiesiog žiūrėjo.
- Jei nesiruoši nieko daryti, tai galiu pasiūlyti išeiti ir paskui save uždaryti duris, - prabilo Dante vėl užsimerkdamas ir panirdamas į saldžias mintis.
Durys išties užsidarė ir apgaubusi tyla švelniai užliūliavo, tik jei ne po kelių minučių vėl ėmusios sklisti keistos bangos. Dante atsiduso, atsimerkė ir atsisėdo. Clausas, kaip tikėtasi, vis dar buvo kambaryje.
- Ko tau?
- Ta mergina.. Tu ją myli? – klausimas išmušė iš vėžių ir Arcari susiraukė.
- O koks tavo reikalas? – paniuręs atsikirto.
- Tiesiog smalsu, - prasimušė lengvabūdiškas Lazarų būdas ir suktai šyptelėjęs Clausas nuėjo iki lango.
- Dink, - daugiau nieko Dante nesiruošė sakyti.
- Neįmanoma nemylėti tokios moters. Elfės juk aistringos, ar ne? – pasisuko ir priėjo prie vampyro. Pasilenkęs iš arti pažvelgė į jo skaidrias akis ir pirštu perbraukė nuo kaklo per smakrą. Šypsena buvo verta sukčiausios titulo. Arcari neiškentęs trenkė per ranką.
- Dink, - pakartojo ir atsigulė.
Clausas dar pastoviniavo, bet tada mostelėjo ranka atsisveikindamas ir išėjo. Pagaliau Dante buvo vienas. Atsidusęs iš palengvėjimo pasisuko ant šono ir labai greitai užmigo nusikratęs visų šio vakaro įvykių. Sapnavo Emą, kuri švytėjo kaip mėnuo šokdama su Elijah, Dianne, kuri laikė rankoje kruviną durklą ir negailestingai žvelgė į negyvą brolio kūną, Adrianą, kuris juokėsi nelyginant jo paties tėvas ir rūpestingai laikė sūnėną glėbyje, o pro jo petį buvo matyti Clausas sėdintis prie stalelio, laikantis taurę ir liūdnai žvelgiantis Dantei į akis. Viskas persipynė, bet pabudęs jis puikiai atsiminė tas raudonas akis ir išraiškingą žvilgsnį.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #8 Prieš 12 metus »
Dante pabudo, kai saulė jau buvo aukštai danguje ir silpnai prasišvietė pro tankius debesis. Jautėsi išsimiegojęs ir visiškai pailsėjęs. Neskubėdamas išlipti iš lovos svarstė, ką šiandien nuveikti. Buvo savaitgalis, tad turėjo visą laisvą dieną ir viešėjo Lazarų namuose. Jam po dešine ant kabliuko sienoje buvo pakabintas išlygintas, naujas kostiumas, po juo – išblizginti batai, ant stalelio kišeninis laikrodis. Visas komplektas elegantiškam vyrui ir Dante pajuto norą pajusti kokybišką medžiagą ant savo kūno. Nusimetęs antklodę atsistojo ir nusivilko vakarykščius rūbus, su kuriais netyčia užmigo.
- Įdomu, kiek jie turi skirtingų kostiumų? – šyptelėjo nužiūrinėdamas švarką.
Tą akimirką, lyg būtų laukęs signalo, pasibeldė ir įėjo tarnas.
- Jums nepatinka jūsų kostiumas? – be jokių ceremonijų paklausė.
Arcari sutriko, tada nusikvatojo ir paklausė:
- O iš ko galiu dar rinktis?
- Tik pasakykite kokio stiliaus norite ir atnešiu, - vyras mandagiai laukė nurodymų.
Dante gerai pagalvojo, linktelėjo ir tarė:
- Keturiasdešimtų metų amerikietišką kostiumą.
Jis nesitikėjo, kad liokajus taip nuolankiai apsisuks ir išeis. Nesusilaikysiu, jei iš tiesų man tokį pristatys. Ach, pamenu laikus, kai buvo madingi tokio siuvimo kostiumai. Tikras perlas. Vyriškos galios, proto ir viliojimo simbolis. Būtų nuostabu vėl apsivilkti liemenę, užsidėti skrybėlę, pasiimti ginklą ir eiti sergėti tamsių gatvių. Cha cha cha! Tiesiog pasaka nusijuokė ir įrėmė rankas į klubus laukdamas kelionės laiku atgal. Po kelių minučių grįžo tas pats liokajus ir nuėmęs nuo pakabos įprastą kostiumą, pakabino naują. Marcusas stovėjo ir negalėjo akių atitraukti – būtent toks, kokį kadaise nešiojo. Įtariai pažvelgęs į liokajų nusprendė nieko neklausti – būtų tik dar painiau.
- Jei daugiau nieko, aš jau eisiu, - tarė vyras ir uždarė paskui save duris.
Dante gūžtelėjo pečiais, atsiduso ir pasiruošė perversmui. Vienas rūbas po kito, aksesuarai, šukuosena, savimi pasitikinčio veido mina ir jis jau buvo pasiruošęs. Švarko nusprendė neimti, kadangi nesiruošė eiti toliau, nei iki valgomojo. Dar kartą apžiūrėjęs save veidrodyje patraukė pro duris. Žvilgtelėjęs į dešinę ir į kairę, nusprendė, kad visi keliai kažkur veda, todėl tiesiog pasisuko pagal laikrodžio rodyklę ir nuėjo. Netrukus nusileido laiptais į apačią ir netikėtai susidūrė su Ella. Buvo panašu, kad ji irgi neseniai atsikėlė, nes plaukai buvo šlapi, vilkėjo per ilgus džinsus, susiglamžiusius ir neteisingai susagstytus marškinius ir buvo basa.
- Labas rytas! Nesitikėjau tavęs čia pamatyti. Vakar atvykau labai vėlai ir tavęs jau neradau. O štai ir tu! O, kaip dieviškai tu atrodai... Keturiasdešimti? Tau labai tinka, - skambiai nusijuokė ir priėjusi įsikabino į parankę. – Numanau, kad norėsi pavalgyti. Eime, aš irgi neseniai atsikėliau.
- Iš kur atvykai? – nusišypsojęs pasiteiravo.
- Iš vakarėlio. Naujausios draugės gimtadienis. Žinai, kai nesensti tenka labai dažnai jas keisti, - vėl nusijuokė. – Tikiuosi, kad neatrodau labai baisiai? Sugebėjau tik nusiprausti ir užsidengti kūną kuo papuolė, - žvilgsnis prilygo šunyčio akims.
- Tu atrodai pasakiškai, - draugiškai pabučiavo galvą ir abu įžengė į erdvų kambary.
Prie lango stovėjo pailgas stalas, o prie jo sėdėjo pažįstami šeimos nariai. Visi iki vieno laikė taures su krauju.
- Labas rytas! – užgiedojo Ella ir atsisėdo prie Elijahos, kuris skaitė laikraštį.
Dante linktelėjo sveikindamasis ir atsisėdo taip, kad iš abiejų pusių būtų tuščia. Priėjo tarnas ir pastatė taurę, tačiau Arcari jį sulaikė.
- Man prašyčiau kavos su pienu ir kiaušinienę su keptu kumpiu.
- Ooo..Kažkas vis dar vaidina žmogų, - už stalo sėdėjo nepažįstamas veidas ir kreivai žvelgė į Dantę.
- Prireiks laiko, Victorai, - iš už prirašyto popieriaus pasigirdo Elijahos balsas.
- Ačiū, kad mane užstoji, Elijah, bet galiu ir pats apsiginti, - buvo įsitikinęs, kad net užstojant laikraščiui jų akys susitiko. – Tu net neįsivaizduoji, ko atsisakai, Victorai. Žmonių maistas yra vienas nuostabiausių jų kūrynių per visą istoriją. Gėda nežinoti, koks omelette au fromage skonis, - kandžiai nusišypsojo ir pasiraitojo marškinių rankoves.
- Kas čia per karnavalas? – neįprastą Dantes aprangą pastebėjo jaunėlis Damianas.
- Taip rengėsi amerikiečių gangsteriai kai buvo tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimti metai. Labai panašaus kirpimo buvo ir verslo kostiumai arba įstatymų sergėtojų. Trumpiau tariant, kieti vyrukai su dideliais ginklais pasižymėjo geru skoniu, - nusišypsojo moteris, su kuria vakar teko pašokti.
Taip jos vardo Dante ir nežinojo, bet dabar atsiskleidė jos grožis. Ilgi, banguoti karamelinės spalvos plaukai, ryškios akys ir tokios pat raudonos lūpos net iš ryto. Buvo jauna, tačiau akys išdavė ilgametę patirtį. Subtili šypsena žaidė jos veide, o tarp pirštų ji sukiojo taurės kaklelį.
- Ir išties, - pritarė Damianas ir susivertė pusryčius į gerklę.
- Kaip išsimiegojai, Romeo? – prie stalo prisijungė Clausas ir kibirkščiuodamas akimis nužvelgė Dantę.
- Jūs jau pažįstami? – nustebo Ella.
- Clausas lauke su juo susirėmė savo tikroje formoje, - vėl pasireiškė visažinis.
- Dire? Marcusai, tu irgi gali pasiversti? – apsidžiaugė mergina.
- Elijah, tylėk, - dar nespėjus jam nieko pasakyt pakėlė balsą Dante ir sulaukęs tylaus pritarimo pasisuko į Ellą. – Aš animagas. Gebėjimas ne įgimtas, o įgytas, - paaiškino.
- Ooo,kaip įdomu. Ką dar jūs, magai, galit? – susidomėjo.
- Dievaži, nenoriu klausytis šių nesąmonių. Magai tokie pat menki, kaip paprasti žmonės, skonis net negeresnis,- apniūkęs atsistojo Victoras ir pasišalino.
- Papasakosiu vėliau, - pamerkė akį merginai ir gurkštelėjo dar karštos, tik ką atneštos kavos. Malonus virpuliukas perbėgo kūnu.
Kol pavalgė buvo tylu, kiekvienas buvo užsiėmęs savo rytiniais ritualais. Dante pabaigė gerti antrą puodelį ir mandagiai atsiprašęs atsistojo. Norėjo parašyti laišką Emai, įsitikinti, kad ji saugiai grįžo, bet jį pralenkė Elijah.
- Pakviečiau panelę Evans pietų, - lyg tarp kitko tarė.
- Štai kaip, - nustebo Marcusas ir nužvelgė susikaupusį vampyrą.
„Ką jis suplanavo? Labai jau susidomėjęs Ema. Tačiau ji nekvaila, neatvyks. O kas atvyktų po tokios nakties? Geriau parašysiu laišką ir atšauksiu, kol ji nesumąstė kokios kavilystės“ nusprendė ir daugiau nieko netaręs išėjo. Iš paskos jį pasivijo balsas.
- Tiesa, pakviečiau tavo vardu. Tikiuosi, kad nieko tokio.
Dante atsiduso ir atsisakė minties kažką dar rašyti – Ema tikrai atvažiuos. Išsitraukęs cigaretę išėjo į balkoną parūkyti. Buvo nešalta, jokio vėjo. Po baltu patalu pasislėpusi gamta atrodė vieniša, bet jo akį patraukė rausvas taškelis judantis sodo takeliais. Geriau įsižiūrėjęs atpažino Dianne. Kaip tikra dama ji vilkėjo suknelę, segėjo gėlę plaukuose ir rūpestingai purtė snaiges nuo tokių pat gražių gėlių žiedų, kaip ji. Kol surūkė cigaretę, Dante stebėjo ją, bet po to nusileido pasilabinti. Vis dar palinkusi virš apšalusių krūmų mergina kažką jiems šnabždėjo.
- Naudoji magiją, kad krūmai sužaliuotų? – sustojo per kelis metrus nuo jos ir nusišypsojo.
Dianne lyg pagauta darant kažką blogo atšoko, bet pamačiusi Dantę surimtėjo ir nusisuko.
- Vis dar pyksti dėl vakarykščio įvykio? – žengė kelis žingsnius arčiau ir sustojo jai už nugaros.
Turėdama, ką pasakyti ji atsisuko, bet susidūrusi su vampyro akimis nuraudo. Tai pajutusi užsiplieskė ir bepradedanti sakyti kažką grubaus nėrė į šalį, tačiau profesorius sugriebė jos ranką ir pritraukė į savo glėbį. Merginos veidas prisiglaudė prie jo krūtinės ir ji pajuto malonų kvepalų kvapą. Užsimerkusi įkvėpė ir šyptelėjo – toks, koks jai patinka.
- Na matai, ne taip baisu būti šalia manęs, - pasišaipė Dante ir įsižeidusi Dianne vėl bandė atsitraukti, bet profesorius ją tvirtai laikė. Jo šypsena greitai nuramino merginą ir ji tiesiog nuleido rankas. Arcari apkabino nuodingą gėlelę ir ėmė judėti įsivaizduojamos muzikos ritmu.
- Nepyk ant manęs. Tačiau pripažink, kad tavo mintys ne ką skaidresnės. Aš bent jau nebijau akivaizdžiai savęs parodyti. O tu... Tokia paslaptinga, rimta ir ... – vyriškis nutilo galvodamas, kokį žodį geriau parinkti.
- Ne tau suprasti, kokia aš esu, - atsikirto mergina. – Ir tavo elgesys tiesiog žemas. Jokio subtilumo, išmintingumo, elegantiškumo...
- Jokio apsimetinėjimo? – užbaigė jos sakinį ir nusišypsojo.
Dianne pažvelgė jam į akis, bet nieko neatsakė. „Ir kodėl jis toks priekabus? Visi tik ir kalbėjo, koks jis nuostabus, koks vertingas, tikras gražuolis ir nekaltumo įsikūnijimas, bet kaip bežiūriu, jame pilna trūkumų, netobulumo, nepastovumo. Nesuprasi, ar jis vaidina, ar tyčiojasi, ar kalba visai rimtai. Ir kas čia per rūbai? Čia priimta Viktorijos laikų mada, o jis rengiasi kaip nori. Ir elgiasi kaip nori. Kalba negalvodamas. Neatsakingas tipas. Turbūt todėl ir pavojingas. Iš kur žinoti, kas jam užeis ir ko pridirbs.“ Piktos mintys sukosi Lazar galvoje, bet širdis kažkodėl plakė greičiau, kai stovėjo taip arti šio nenuspėjamo, netašyto ir kvapnaus vyriškio. Ir jo gilios akys taip hipnotizavo.. Dante apsuko ją apie ašį ir nulenkė prie žemės. Plaukų galiukai lietė snaigutes. Sutrikusi mergina tvirčiau įsikabino į profesorių, bet jo žvilgsnis buvo toks šiltas ir geras, jog ta akimirka užsitęsė ir ji atsipalaidavo. Antra klaida iš eilės.
- Ei, Marcusai! – nuo rūmų mojavo Clausas ir kvietė grįžti.
Arcari paleido panelę ir ji žnektelėjo ant žemės.
- Einu! – atsakė ir net neatsisukęs nuėjo.
Dianne visa paraudo iš įsiūčio ir staigiai pašoko ant kojų. Griebusi sniego į rankas sulipdė kamuoliuką ir sviedė vyro link, bet Dante staigiai atsisukęs pagavo jį ir nusijuokė pamatęs susitaršiusią ir piktą rūmų damą.
- Kad tu prasmegtum!! – suriko ji ir apsisukusi nuėjo į kitą pusę.
Marcusas dar kartą nusijuokė ir sugrįžo į dvarą. Jį pasitiko Clausas.
- Nori eiti pamedžioti? – įsijautęs paklausė vampyras rankoje jau laikydamas ginklą.
- Kad ne, - atsakė Dante ir praėjo pro šalį.
- Nagi, nebūk toks nuobodus. Tada einam pagaudyti merginų, - ši mintis jį sujaudino dar labiau ir metęs į šalį ginklą pasivijo profesorių, ir viena ranka apkabino per pečius.
- Juk žinai, kad aš to nedarau, - antrą kartą atsiprašė ir pamatęs liokajų paprašė atnešti viskio. Laukdamas sustojo ir atsisuko į Clausą.
- Kas tau išvis patinka? – nepatenkintas suniurzgė.
- Kodėl tu taip nori su manim ką nors nuveikti? – pažiūrėjo kaip į vaiką.
- Nes tu čia naujas! Reikia supažindinti su visomis linksmybėmis. Aš ir pats seniai nesilinksminau. Pats laikas pramankštinti kaulus, - gundančiai nusišypsojo, bet Dantes tai nepaveikė.
- Aš eisiu paskaityti ir jei nori su manim ką nors nuveikti, tai galiu pasiūlyti tik sužaisti šachmatais.
Clauso veidas ištįso ir numojęs ranka apsisuko. Vienas, du ir jo nebebuvo. „Taip ir žinojau, kad tokiu būdu jo atsikratysiu“ nusišypsojo ir sulaukęs savo gėrimo paprašė palydėti į biblioteką. Jis iš tiesų norėjo susipažinti su Lazarų palikimu ir galbūt sužinoti, ką nors naujo. Biblioteka pasirodo buvo dviejų aukštų ir išties milžiniška. Apsidairęs kurį laiką stovėjo ir nežinojo nuo ko pradėti, bet konkrečiai nieko neišsirinkęs ėmė eiti nuo vienos lentynos prie kitos ir skaityti nugarėles. Ėjo laikas, o Dante vis dar sėdėjo tarp knygų. Krūva šalia vis augo, kaip ir taurių skaičius. Pasinėręs visa galva į istoriją nepastebėjo kaip greitai saulė pasislėpė už kampo ir jo pasiimti atėjo nepažįstamoji moteris.
- Kai tavęs pasigedo iškart supratau, kad būsi čia, - šyptelėjo ji.
Arcari padėjo viską į šalį ir atsistojo.
- Atleiskit, jei sukėliau nepatogumų...
- Adelia.
Dante žiūrėjo į jos tamsias akis, o ausyse skambėjo vardas. „Jos visos tokios paslaptingos.“
- Greitai bus pateikti pietūs ir jūsų draugė atvyko. Jums derėtų išeiti jos pasitikti.
Dante staiga prisiminė Emą ir suskubo išeiti. Prieš pranykdamas už durų dar atsisuko ir padėkojo. Adelia nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #9 Prieš 12 metus »
Ir vėl tas pats apsnigtas parkas, tas pats baltas dvaras prieš akis ir tas pats moters siluetas, atsirėmęs į tą patį medį. Evans jau gal pusvalandį šalo lauke, vis neapsispręsdama, ką turėtų daryti. Dar vienas kvietimas į šiuos namus jos tikrai netraukė, ypač po vakar dienos įvykių. Ir ji tikrai nebūtų net galvojus apie atvykimą, tačiau kvietimas buvo nuo Marcuso. Neturėtų nutikti nieko blogo, jei jis kviečia, ar ne?
Kol vakar parsigabeno atgal į kabinetą, spėjo išsilakstyti visi miegai, ir, nepaisydama nuovargio, pusę nakties moteris tyrinėjo gautus dokumentus. Nuėjo miegoti tik tada, kai trečią kartą pagavo save snaudžiančią ant stalo, ir tai - jau brėško aušra. Tik spėjus nugriūt į lovą, atsibudo Šedyras, kuris eilinį kartą atskaitė jai moralą apie jos pavyzdingą elgesį ir požiūrį į gyvybę. Nieko naujo. Atrodė, kad jau galės pailsėti, kai atskridusi pelėda atnešė kvietimą. Neramiai numigusi porą valandų, kurį laiką tiesiog gulėjo lovoje tuščiu žvilgsniu spoksodama į lubas. Pagaliau prisivertė atsikelti, susimaišė porą arbatų, kad sparčiau atgautų jėgas, ir vėl permetė akimis kvietimą. Japonija, heh? Jie tikrai neturi, ką veikti. Bet negaliu žiūrėti atmestinai į aprangą, žinant, kokia ji jiems svarbi. Greitai nubėgo į dušą ir, išvertusi pusę spintos, rado šilkinį kimono ir tradicinius juodus batelius dar iš tų laikų, kai gyveno Japonijoje. Atsargiai išlanksčiusi apdarą ant lovos, peržvelgė akimis. Kimono buvo toks pats sodriai žalias kaip ir elfės akys, jį puošė dvi šokančios baltos japoniškos gervės. Apsivilkusi, pažvelgė į veidrodį ir sustingo. Šitas buvo jo mėgstamiausias..  Nuvijusi prisiminimus į šoną, susikaupė tik ties savo atvaizdu ir jo tobulinimu. Dalį plaukų vėl susuko į kuodą ir persmeigė dviem lazdelėm plaukams, išmargintom smulkiais sakurų žiedeliais. Kitus paliko gulėti ant pečių. Nors kimono buvo tikrai ne pirmos jaunystės, atrodė lygiai taip pat, kaip ir pirmą dieną, kai Ema jį nusipirko. Nenorėdama vėl paskęsti prisiminimuose, iš delno išaugino dar vieną sakuros žiedą ir įsikišo į plaukus. Atrodė, kad tarsi žiūrėtų į savo atvaizdą prieš kelis šimtus metų. Nedrąsi šypsena, keli šlakeliai kvepalų ir moteris jau buvo pasiruošusi. Aprangos atžvilgiu. Tada atidengė dešinį petį ir pasisuko šonu, kad veidrodyje matytų ant peties buvusį simbolį. Žinojo, kad jis išnyks tik po kelių dienų, kada prikaups pakankamai energijos padengti deficitui, ir tikėjosi, kad neteks iki to laiko pernelyg eikvoti savo jėgų. Paslėpusi tatuiruotę vėl po kimono, apžiūrėjo, ar nebuvo įmanoma kaip nors jos pamatyti – nenorėjo papildomų klausimų. Užsimetusi paltą, apsiavė batelius ir išsmuko pro duris.
Ir dabar mano ryžtas vėl dingo. Plonos odos bateliai tikrai nebuvo skirti stovėti ant apsnigtos žemės, tačiau moteriai tai nerūpėjo. Negalėjo eiti į dvarą, kol nebuvo pilnai apsisprendusi. Pypkė lėtai smilko rankose, nesudegę liko tik tabako likučiai. Mintys nuklydo prie raktų, paslėptų dešinėje rankoje, ir dokumentų, saugiai paliktų stalčiuje. Tikrai nuoširdžiai tikiuosi, kad neteks šiandien jų panaudoti.. Staiga išgirdo žingsnius už nugaros, akimirką akys viltingai nušvito, pamanius, kad ten gali būti Marcusas, bet grįžo į tą pačią būseną, pamačius pašnekovą.
- Kiek dar laiko čia stovėsite, panele? – sukta šypsenėlė puošė Viktoro veidą.
- Kiek norėsiu, - atkirto Evans ir atsisuko atgal į dvarą. Na, puiku, dabar gavau paskatinimą kuo greičiau judėti. Tik į kurią pusę? – Ko tau reikia, Viktorai?
- Ak, prisimeni mano vardą, jaučiuosi pamalonintas. Iš tiesų stebiuosi matydamas tave čia, koks netikėtas sutapimas, tik ką išėjau pakvėpuoti grynu oru..
- Dvare yra atskiras parkas, o tu čia vaikštai pusvalandį ratu maždaug.. dviejų šimtų metrų spinduliu. Galvok kitą istoriją, - šaltai nusišypsojo Ema ir greitu žingsniu nuėjo link dvaro.
- O tu geresnė, nei iš pirmo žvilgsnio atrodai, - nustebęs sušuko jaunuolis ir vėl žaibiškai atsidūrė prie elfės. Ši sustojo ir įsmeigė piktas akis į vaikiną, nors šalta šypsena nuo veido nedingo.
- Klausiu dar kartą – ko tau reikia?
- Na, norėjau palydėti į dvarą, - šelmiškai nusišypsojo ir ištiesė parankę. Evans tik pavartė akimis, nusisuko ir nužingsniavo tolyn.
- Ačiū, bet rasiu kelią pati.
- Ak, kokia tu užsispyrus! Tada aš irgi eisiu vienas. Alėja eis du asmenys. Vieni, - nusijuokė ir vėl prisivijo moterį. – Klausyk, tiesiog manau, kad pradėjome ne ta koja. Galbūt užmirškim, kas vyko vakar vakare ir pradėkim iš naujo?
Dabar Evans sustojo iš nuostabos. Ar jis kalba rimtai? vienintelis klausimas skambėjo galvoje, kai ji žiūrėjo į mėlynas Viktoro akis ir linksmą šypsenėlę veide. Tuomet dviprasmiškai nusišypsojo ir lėtai priėjo prie vyriškio. Nutaisiusi neįskaitomą žvilgsnį, pirštu perbraukė per jo palto sagas, akių nenuleisdama nuo veido.
- Iš naujo? Tu tikrai turi daug drąsos man tai siūlydamas, - žodžiai vyniojosi kaip mažytės gyvačiukės ir Ema gundančiai prikando lūpą.
- Ar tai reiškia taip? – vampyras pakėlė vieną antakį ir išsišiepė, ranka siekė žiedo, kyšojusio iš moters plaukų.
- ... nebent po trijų šimtų metų, - nustumdama ranką ir nutaisiusi šaltą šypsenėlę atkirto moteris ir, apsisukusi ant kulno, toliau nužingsniavo link pagrindinių durų. Tikėjosi, kad taip atsikratys įkyruolio bent jau kuriam laikui, ir atrodo, kad planas pavyko. Jautė Viktorą stovint už nugaros, tačiau sekti jis nebeketino. Tik stovėjo kaip prikaltas prie žemės. Evans lengviau atsiduso ir užbėgo laiptukais į viršų, kur durininkai linktelėjo ir atidarė duris. Šiluma pasiekė moterį ir ji tik dabar suprato, kaip buvo sušalus, stovėdama parke. Nuėjusi į prieškambarį, nusivilko paltą ir padavė iškart prisistačiusiam liokajui. Atsistojusi prie veidrodžio, apžiūrėjo savo išvaizdą. Dešinys petys nemaloniai sutvinksėjo, tačiau nebuvo dėl ko nerimauti. Oda vis dar buvo baltesnė nei įprastai, tačiau Evans nusprendė, kad tai tik nuo šalčio. Pajutusi į ją įsmeigtą žvilgsnį, pasuko galvą į šoną, tačiau tai buvo tik Elijah, dėvintis žavingą kimono, kuris jam velniškai tiko. Stengdamasi kuo geriau paslėpti trumpam pasirodžiusį nusivylimą akyse, maloniai nusišypsojo vyriškiui ir linktelėjo pasisveikindama.
- Malonu jus ir šiandien matyti, panele Evans, - santūri šypsena ir nedidelis linktelėjimas į priekį. Kaip tipiška.
- Man jus - taip pat, Elijah. Tikiuosi nesutrukdysiu jūsų šeimyniškų pietų, Marcusas..
- Atsiuntė jums pakvietimą, žinau tai, - dar viena šypsenėlė. Bet kuri moteris prieš jį susilydytų, tačiau Emos mintyse dabar buvo tik vienas vyras, ir tai nebuvo jis. - Tikiuosi, kad atgavote visas jėgas po vakar dienos pokylio? - klausimas akivaizdžiai buvo apie barjerą.
- Na, tai užtruks šiek tiek ilgiau, nei norėtųsi, tačiau ačiū, kad rūpinatės, jaučiuosi daug geriau, - nors šypsena buvo skirta Elijah, akys keliavo nuo vienų durų iki kitų. Pagaliau pro vienas jų įėjo žmogus, kurio Evans ir tikėjosi.
- Atsiprašysiu, - moteris maloniai tarė Elijah. Akyse vėl atsirado ta žaisminga liepsnelė, veidą papuošė šypsena, ir moteris priėjo prie Dantės.
- Marcusai, - linktelėjo, kaip būdinga sveikintis Japonijoje ir nužvelgė prieš ją stovintį vampyrą. Nors kvietime buvo parašytas aprangos stilius, profesorius dėvėjo keturiasdešimtų metų mados kostiumą ir atrodė kaip senų laikų mafijos donas, kas, kad ir kaip Marcusas nepakartojamai atrodė, nustebino merginą ir privertė suabejoti jos apranga.
- Tikiuosi, kad pataikiau į aprangos temą? Net neįsivaizduoji, kada paskutinį kartą taip buvau apsirengus, - nusijuokė, bet akyse netyčia suspindo liūdesio užuomazgos. Nuvijusi pašalines mintis į šalį, elfė smalsiai paklausė:
- O kodėl tu be kimono?

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Ema Evans »
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #10 Prieš 12 metus »
Dante lengvu žingsneliu leidosi laiptais mąstydamas apie Emos atvykimą. „Tikiuosi, kad Elijah nesugalvojo dar vieno pokšto. Galėtume nors kartą ramiai pasėdėti. Jei pagalvoju, tai be kėsinimusi nužudyti šie pietūs turėtų praeiti maloniai. Juokinga, Ema susipažins su mano šeima. Juokinga ir tai, kad dabar tai mano šeima. Dievaži, gana kartoti žodį „šeima“! Tiesiog mus sieja kraujo ryšiai, tik tiek.“ Tačiau kad ir kaip vijo mintis susijusias su „šeimos“ sąvoka, jam prieš akis maloniai šypsojosi Ella, mandagiai šnekučiavo Elijah ir įkyriai lindo Clausas, kas privertė nusišypsoti. Nors mintyse to neištarė, tačiau širdis sušnabždėjo, kad jie ne tokie blogi. Bent jau Marcusui. Praėjo vos viena diena po susitikimo, o  štai Dante jau pasiruošęs juos priimti į savo siaurą draugų ratelį. Rodos jo įsitikinimai keitėsi greičiau, nei nuotaika. Vis gi vienas vampyras kėlė nerimą ir tai buvo Adrianas. Pobūvyje jis parodė save visame gražume, nors susidurti su jo veiksmais dar teks akis į akį. Bet tokią malonią popietę Arcari nenorėjo ant savo pečių užsimesti ateities įvykių naštos. Juk atvyko Ema. Nusileidęs į prieškambarį išvydo ją pačiame neįprasčiausiame įvaizdyje. Nustebęs profesorius lėtai priėjo ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. „O ji tikra gražuolė“ pagalvojo. Kimono jai tiko kaip antra oda ir jos veido bruožai įgavo to japoniško švelnumo ir mielumo. Santūriai linktelėjusi ji tik dar labiau suspindo saulės šviesoje ir Dante nejučiomis nusišypsojo.
- O kodėl tu be kimono? – išgirdo klausimą ir vyras atsipeikėjo.
- Kodėl tu su kimono? – uždavė klausimą.
- Todėl, kad šiandien pas mus vyraus Japonijos dvasia, - atsakymą pateikė pro duris įėjęs vaikinas. Jam iš paskos atėjo ir kitas, identiškas pirmąjam. „Tai vakarykščiai dvyniai“ greitai susivokė profesorius.
Jiedu vilkėjo ne ką prašmatnesnius kimono. Akys žibėjo kaip pamačius smaragdą, kai žvelgė į panelę Evans.
- Jūs atrodote puikiai. Tikra laukų gėlė, - tarė vienas.
- Dievų numylėtinė, - pridūrė kitas.
Nespėjus profesorei užduoti klausimo, kas jie tokie, prabilo šiandien spėjęs pasižymėti Elijah, kuris išdidžiai taip pat vilkėjo kimono. Rankoje laikė segtuvą, kuriame kažką žymėjo.
- Čia broliai Hitachi. Pasivadino taip savo noru. Dideli Japonijos mylėtojai. Jų iniciatyva šiandien taip atrodome.
- Broliai Hitachi! – choru pasisveikino ir pamerkė akį.
- Aš beprotnamy, - pakomentavo Dante ir paėmė Emą už rankos. – Eime.
- Niekur tu neisi. Jei nematai, šiandien šventė, o tu neatitinki laikmečio, - suderintu balsu tarė broliai ir spragtelėjo pirštais.
Prisistatė dvi tarnaitės ir nusilenkė.
- Paruošti jį pietums!
Jos vėl nusilenkė ir be jokių ceremonijų pagriebė Marcusą už  rankų.
- Eime su mumis pone, - velniškos kibirkštėlės pasirodė jų akyse ir per sekundę profesorius dingo.
- Nėra reikalo nerimauti, panele. Geriau eime su mumis. Viskas jau paruošta, - tarė vaikinas ir jie abu atsistojo moteriai iš šonų.
Mandagiai lydėdami viešnią į kitą kambarį jie nenustojo čiauškėti apie Japoniją, tuo metu iš paskos sekė Elijah. Toli keliauti neprireikė ir liokajai atvėrė duris į erdvų kambarį, kuris iš pradžių apakino pro langus besiskverbiančia besileidžiančios saulės šviesa, o tuomet akims atsivėrė kylančios saulės poilsio kambarys su didžiuliu kotatsu per vidurį. Kambarys buvo tarsi atskirtas nuo modernių sienų pasitelkus shouji ir suteikė jaukią atmosferą. Kampe stovėjo aukštas Bonsai medis, o po juo prisiglaudęs nedidelis kakehi – bambukinis fontanas. Čia pat jau sėdėjo tarnaitė persirengusi į kimono ir buvo pasiruošusi arbatos gėrimo ceremonijai.
- Dozo, - broliai nusilenkė ir leido panelei užeiti pirmai bei išsirinkti patogiausią vietą.
Po jos užėjo ir trys palydovai. Jiems tik spėjus susėsti pasirodė ir kiti šeimos nariai. Clausas visas švytėdamas vilkėjo dangaus žydrumo kimono, prie juosmens pasikabino kataną, o aplink galvą užsirišo sodriai raudonų vyšnių atspalvio raištį.
- Ahoy, mano draugai! – pasisveikino.
- Ši frazė ne japoniška, - vis dar kažką pildydamas tarė Elijah.
- Baka! – choru atsakė broliai ir išsišiepė.
Paskui Clausą įgužėjo ir Damianas, su tokiu pačiu kimono, o jį palydėjo Victoras, pasirinkęs baltą kimono perrištą raudona juosta su aukso spalvos ornamentas. Iš po jo matėsi tokio pačio raudonumo antras rūbas. Nutaisęs savimeilišką išraišką ėjo kaip tikras imperatorius ir leido kurį laiką juo pasigrožėti. Aišku, visiems buvo tas pats, tad net neatsisuko ir ėmė kalbėtis. Sutrikęs Victoras sugriežė dantimis ir prisėdo būdamas visai be nuotaikos, bet panelė Evans savo grožiu pakėlė ūpą.
- Kaip ten reikalai dėl svečių sąrašo? – palinko broliai prie Elijahos.
- Nelengva, kai reikia pranešti žmonėms, kad jie turi tik vieną dieną pasiruošti tokiam vakarui, tačiau darau viską, ką galiu.
- O kaip dėl užkandžių? Gėrimų? Muzikos? Dekoracijų? Kaip dėl merginų?
Elijah savo žvilgsniu prikaustė dvynius prie sulenktų kojų ir užčiaupė.
- Nebūk su jais toks griežtas, Elijah. Tai jų pirmas vakarėlis, - apkabino  per pečius savo draugą Clausas ir išsišiepė. – Tai kaip ten dėl merginų? – tyliau paklausė, bet gavo draugišką spyrį į nugarą, kuris prirėmė vaikiną prie stalo.
- Turėk pagarbos, šlykštus mergišiau, - piktai pasukiojo padą pasirodžiusi Ella. - Merginos vilkinčios kimono, tai nekaltumo, dorybės ir vertybių simbolis, - piktą veido miną pakeitė svajinga ir mergina sužibo sakurų fone.
- Matyti, - išstenėjo Clausas.
- Ką tu supranti, bakayarou! – užsiliepsnojo neapyknatos liepsna ir besistengiantį pakilti Clausą tėškė atgal prie stalo koja priremdama jo šviesią galvą.
- Pas mus viešnia, Ella, - mandagiai nutraukė jos keiksmus ir vyro žalojimą jos brolis.
- A? Ema!!! – nudžiugo pamačiusi. – Nepakartojamai atrodai, - staigiai atsirado šalimais ir su dideliu interesu ėmė apžiūrinėti bei komentuoti jos kimono.
- Šalia jos visos moterys atrodo kaip nudžiuvę kaktusai, - pasišaipė Clausas, bet Ella praleido tai pro ausis, nors veidas persikreipė ir dirbtina šypsena atrodė bauginančiai.
- Tu išties atrodai nuostabiai, - tarė žiūrėdama į baltą Emos veidą.
- Net neabejoju, kad ji ne tik tokia graži, bet ir talentinga, nelyginant geiša, - ranka pasirėmė galvą Victoras ir saldžiai nusišypsojo.
Beverdant diskusijoms, ginčams ir saldžialiežuviavimui pagaliau pasirodė ir Marcusas. Per prievartą, su keiksmais tarnaitės šiaip ne taip perrengė profesorių į juodą kimono perrištą baltą juosta ir apvyniojo aplink kaklą sniego baltumo šaliką. Nors įmantriai neatrodė, bet toks kimono suteikė rimtumo, o šalis atvirkščiai, išreiškė menišką prigimtį. Niūriai stebėdamas susirinkusius Marcusas priėjo ir atsisėdo tarp Elijahos ir Clauso, pastarasis ir padarė jam vietos.
- Okurete sumimasen, - tarė nusukdamas žvilgsnį į šalį.
„Tikra kvailystė“ pagalvojo ir atsisuko į Emą, kuriai regis tai patiko.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #11 Prieš 12 metus »
- Kodėl tu su kimono? – išgirdo klausimą iš Marcuso lūpų ir nustebo. Tačiau nespėjus nieko paklausti, prisistatė du vaikinukai ir vėl pabiro komplimentai.
- Konnichiwa, - Evans mandagiai linktelėjo į jų pusę ir atsuko klausiamą žvilgsnį Dantę. Šis paėmė ją už rankos, tačiau nespėjus net pajudėti iš vietos, prišokusios dvi tarnaitės jį iš moters pavogė. Situacija ir mina Dantės veide atrodė tokia komiška, kad Ema nesusilaikė nesusijuokus, tačiau ramybės nedavė vienintelis klausimas, besisukantis galvoje. Broliai Hitachi atsistojo profesorei iš šonų ir, neturėdama kitos išeities, ji leidosi jų lydima į salę.
- Negaliu patikėti, kad jie pagaliau sutiko su šia tema, laukėm visą amžinybę!
- Žinau, tai tiesiog nepaprasta! Ak, tikiuosi, kad visi ateis su tradiciniais rūbais, jie tiesiog glosto mano akis. Atrodo, kad dar vakar būčiau vaikščiojęs Sendai gatvėmis per Tanabatą..
Dvyniai tiesiog neužsičiaupė, tad, nusprendusi, kad į jų pokalbį tikrai nesikiš, Evans truputį prilėtino žingsnį ir atidūrė prie iš paskos sekančio Elijah.
- Atrodo, kad Marcusas nežinojo aprangos temos, nors jo atsiųstame pakvietime tai buvo parašyta, kas atrodo labai keista, - klausiamu tonu kreipėsi į vyriškį.
- Pakvietimą atsiunčiau aš, nors pasirašiau Marcuso vardu, - nerūpestingai tarė Elijah, neatitraukdamas akių nuo savo segtuvo.
- Ką? Bet.. kodėl? – sutrikęs elfės žvilgsnis tiesiog prašyte prašė atsakymo ir vampyras pakėlė akis nuo popierių.
- Nes kitaip nebūtumėte atėjus, - maloniai nusišypsojo ir vėl paniro į savo reikalus. Bet moters galvoje atsirado dar keli klausimai.
- Bet, ne taip kaip vakar, Marcusas neatrodė nustebęs mane pamatęs. Na, gal tik dėl aprangos.
- Šįkart aš jam pasakiau, kad atvyksite, - akis vėl atsuko į moters veidą. – Nenoriu, jog tai, kas įvyko vakar, sudarytų klaidingą nuomonę apie mus. Tiesiog norėčiau, jog susipažintumėte su kitais truputį kitokiomis aplinkybėmis. Tikiuosi, kad nesupyksit už tokį mano elgesį, - akys trumpam sušvelnėjo, bet tuoj pat buvo užstotos segtuvo.
Evans tik priekaištingai šyptelėjo, bet žinojo, kad Elijah žodžiuose yra tikrai daug tiesos. Vis dėlto Marcuso vardas po kvietimu buvo vienintelis dalykas, dėl ko nusprendė čia vykti. Reikės susipažinti su jo raštu, kad kitą kartą neapsirikčiau, mintyse dar nusijuokė, kai priėjo duris, kurias iškart atvėrė liokajai. Akims prisitaikius prie neįprastai ryškios saulės šviesos, Evans veide atsirado malonios nuostabos pėdsakai. Kambarys buvo labai erdvus ir savo išvaizda priminė vieną iš tradicinių arbatos gėrimo kambarių. Tik jis ganėtinai didesnis.
- Dozo, - vėl atsidūrę prie merginos šonų dvyniai Hitachi nusilenkė.
- Arigatō, - nusišypsojo Evans ir įžengė į šį japonišką kampelį. Kiekviena detalė priminė praeitį, tačiau šį kartą tai nebuvo blogas dalykas. Kampe stovintis dailus bonsas ir po juo buvęs dailus kakehi tik ir kvietė ateiti šalia ir pasinerti į suteikiamą ramybę. Jie tikrai mėgsta sau paįvairinti kasdienybę. Nedrįsdama pirma sėstis prie didžiulio kotatsu, palaukė, kol jos trys palydovai įeis ir atsisėdo kartu netoliese vieno iš brolių. Nespėjus grįžti atgal prie grožėjimosi kambariu, į jį įėjo trys vampyrai, bet Evans akys sustojo prie pirmojo. Jis buvo apsivilkęs dangaus žydrumo kimono, nepaprastai šviesūs plaukai spindėjo saulės spinduliuose. Jei ne raudonos akys, būtų pamaniusi, kad į kambarį įžengė ne kas kitas kaip Mizukis. Kurį laiką neatitraukdama nuo jo žvilgsnio jautėsi kaip su maišu trenkta. Panirusi į savo mintis net nepastebėjo, kaip per kelias vietas nuo jos klestelėjo Victoras.
- Nagi nagi, neatitrauki akių nuo Clauso. Negi pabodo mielojo profesoriaus draugija? – linksmai paklausė netoliese sėdinčios viešnios.
Evans staigiai atsipeikėjusi nežymiai krūptelėjo ir atsisuko į pašnekovą.
- O tu, atrodo, kad negavai norimo dėmesio, - atkirto ir nusuko akis į kitą pusę. Vyriškio veide vienas raumenukas nežymiai sutrūkčiojo.
- Negavau dėl to, kad, nors ir kaip fantastiškai atrodau, tu pavogei jį iš manęs, nes atrodai dar geriau! – nusijuokė ir atsiduso, pamatęs, kad Evans vis dar jį ignoruoja. – Klausyk, gal kaip nors įmanoma sutrumpinti tą laiko tarpą, po kurio vėl galėsiu bandyti su tavimi bendrauti? – antakiai klausiamai išsirietė, nekalta šypsena atsirado veide. Ema pavartė akimis ir atsisuko:
- Kodėl tu taip stengies?
- Nes tu man patinki. Na, tu visiems patinki, bet aš dažniausiai gaunu tai, kas man patinka, - mirktelėjo viena akim. Nespėjus moteriai vėl nusisukti, nutaisė nuskriausto šunelio veidelį. – Prašau?
- Pagalvosiu, - atsidususi nusprendė, kad tik taip jį nuramins, ir, neleidus Victorui džiaugsmingai išsišiepti, patikslino. – Bet tik pagalvosiu.
Nespėjus jiems pratęsti pokalbio, iš už nugaros pasigirdo merginos balsas.
- Ema!!! Nepakartojamai atrodai, - staiga šalimais atsirado Ella, išsišiepusi kaip mėnulis.
- Sveika, - nusišypsojo merginai Ema ir apsidžiaugė, nes Ella atsisėdo kaip tik į tarpą tarp jos ir Victoro.
- Šalia jos visos moterys atrodo kaip nudžiuvę kaktusai, - iš nugaros išgirdo vyrišką balsą ir, atsisukusi pamatė, jog kalbėjo Clausas. Pamerkęs vieną akį, nusišypsojo ir grįžo prie savo reikalų, o elfė atsisuko atgal į Ellą.
- Tu išties atrodai nuostabiai, - merginos žvilgsnis buvo įsmeigtas į jos veidą.
- Dėkui, tu atrodai ne ką prasčiau, - nusijuokė. Pagaliau ji buvo ne viena vyriškoje kompanijoje, kas ją džiugino labiau, nei atrodė. Visa situacija atrodė tokia paprasta ir žmogiška, kad Evans pagaliau atsipalaidavo. Ištiesusi delną į priekį, išaugino sakuros žiedą ir įsmeigė Ellai į plaukus.
- Tau labai tinka prie kimono, - mirktelėjo ir abi moterys vėl nusijuokė.
- Net neabejoju, kad ji ne tik tokia graži, bet ir talentinga, nelyginant geiša, - vėl išgirdo Victoro balsą ir norėjo ignoruoti, tačiau tai sudomino Ellą.
- Ei, rimtai, gal moki kokių nors triukų? – nerūpestingai mosuodama rankomis smalsiai paklausė.
- Na, turėjau draugę geišą, - nusišypsojo ir paėmė Ellos rankoje laikytą vėduoklę. Truputį pamosavus, tarsi pramankštindama riešą, užsimovus ant piršto įsuko ir, vis keisdama ranką, kelis kartus apsuko vėduoklę aplink save, pagaliau išmesdama ją į orą ir elegantiškai pagaudama. Ella susižavėjus pradėjo ploti, net Victoras atrodė šiek tiek nustebęs. Pasisukusi į šoną, pastebėjo Marcuso žvilgsnį. Jis neatrodė labai linksmas, tad Ema, lengvai mirktelėjusi, nusišypsojo, tarsi kviesdama atsipalaiduoti.
- Tau jis tikrai patinka, - tylus Ellos balsas privertė sugrįžti prie pašnekovės. Netikėtai truputį paraudus, akimis liepė merginai užsičiaupti. Ši tik tyliai nusijuokė ir akim perbėgo per Evans kimono.
- Tavo kimono nepaprastai nuostabus. Ir labai tinka prie akių. Kur pirkai? Gal ir aš panašų galėčiau susigaudyt, - nusijuokė mergina ir įsmeigė klausimą žvilgsnį.
- Abejoju, ar ta siuvėja dabar gyva, - nusišypsojo Evans ir teikėsi paaiškint, - Aš jį pirkau, kai gyvenau Japonijoje.
- Gyvenai Japonijoje? Oho! Kada tai buvo?
- Edo laikotarpio ankstyvojoje pradžioje.
- Tu juokauji, - Ella atrodė nustebusi.
- Aš visiškai rimtai, - nusišypsojo Evans.
- Edo laikotarpis? Kada tai buvo? – smalsiai pasiteiravo Victoras.
- Reikia domėtis ne tik savo išvaizda, bet ir kitais dalykais, gal tada žinotum, - linksmai atkirto Ella ir vėl atsisuko į elfę. – Bet juk tai buvo prieš..
- Seniai, - užbaigė sakinį Ema. Nenorėjo apie tai kalbėti ir leido tai suprasti šalia sėdinčiai merginai. Ši, tuo tarpu, kažką įtemptai mąstė ir žaismingai išsišiepė. Akyse atsirado valiūkiškos liepsnelės ir, paėmusi Evans už rankos, tyliai tarė:
- Kai ką sugalvojau, ateik.
Elfė dar norėjo priešintis, tačiau nebuvo galimybių, Ella neketino jos paleisti. Nuėjusi paskui ją į tą kambario kampą, kur stovėjo bonsas, pamatė už jo į sieną atremtą tristygę liutnią – shamisen - ir šalis jos padėtas dar dvi dideles žalias vėduokles. Akimirksniu suvokusi, ką Ella nori daryti, prabilo.
- Ne, Ella, aš tikrai nešoksiu, - nusijuokė, žiūrėdama, kaip merginos akys virsta kaip mažyčio katino. – Nu tikrai ne, šimtą metų to nedariau, daugiau gal net, susimausiu.
- Eik tu, niekas nesupras. Prašau, aš galėsiu pagrot, labai domėjausi tokiais šokiais, parodytum puikų pavyzdį, būsiu skolinga amžiams, - kaip greitakalbę subėrė mergina ir žvilgsniu tiesiog maldavo.
Evans atsiduso ir peržvelgė susirinkusius. Na, geriau dabar, negu tada, kai susirinks visi, nes ji neleis man išsisukti.
- Be to, neabejoju, kad Marcusui tai labai patiks, - sukrizeno Ella, bet tuoj pat nutilo, pajutusi deginantį elfės žvilgsnį. – Gerai, gerai, baigiu. Tai sutinki?
- O ar turiu kur dėtis? – nusijuokė Ema ir paėmė į rankas vėduokles.
Mergina stryktelėjo iš džiaugsmo ir garsiai tarė:
- Pro mano akis neprasprūsta niekas, o mūsų mieloji viešnia pasirodė turinti šiai popietei labai priderantį talentą. Po ilgų įkalbinėjimų, turit progą pasigrožėti tuo, ką matysite greičiausiai pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, - nusijuokusi, pažvelgė į Emą, kuri nepatogiai pasimuistė. Ella paėmė į rankas liutnią ir atsiklaupė ant grindų. Kambaryje tapo tylu nuskambėjus pirmai shamisen stygai. Evans giliai įkvėpė ir nusišypsojusi sukaupė dėmesį tik į savo judesius. Lėtai išskleidusi vėduokles, leido rankoms kurti iliuzijas, švelniai mosuodama jomis ir kurdama įvairias figūras ore. Judėjo elegantiškai ir rafinuotai – kaip tikra geiša. Akimis perbėgo per kiekvieno sėdinčio veidą, gal kiek ilgiau stabtelėjo ties Dantės. Santūri šypsena ir elegantiška laikysena neišdavė absoliučiai jokių jos emocijų. Apsisukdama, pažvelgė į Ellą, kuri neatitraukė nuo jos akių. Žvilgsniu parodžiusi, kad truputį pagreitintų tempą kulminacijai, atsisuko atgal į sėdinčiuosius. Pirštai pradėjo sukti vėduokles. Greitėjo muzika, greitėjo ir sukimo tempas. Galų gale vėduoklės atsidūrė ore, ir, nuskambėjus paskutiniam akordui, Ema grakščiai jas pagavo ir santūriai nusilenkė. Pasigirdo dosnūs plojimai, labiausiai plojo dvyniai Hitachi, kurie atrodė tiesiog apstulbę.
- Dievaži, jei visos merginos būtų kaip ji, mano gyvenimas būtų tobulas, - išsišiepė Clausas.
Evans jau norėjo padėti vėduokles į vietą, tačiau pribėgo Ella.
- Pasilik. Čia tau bus dovana nuo manęs, - nusišypsojo. – Pasirodei pasakiškai! O dar sakei, kad neprisimeni..
- Ir nemelavau, - nusijuokė moteris. – Bet labai daug kas priklauso nuo muzikos.
- Jau tik nereikia, - tarė Ella ir nusivedė elfę atgal prie kotatsu.
Įprasti pokalbiai ir jaukus šurmulys tvyrojo tol, kol susirinko visi kviesti svečiai. Tuomet prasidėjo arbatos ceremonija. Kaip ir į kiekvieną pokylio temą, taip ir į šią Lazarai žiūrėjo visiškai rimtai, todėl ceremonijos metu tvyrojo rimtis. Tačiau jai pasibaigus, tylą vėl pertraukė įvairūs dialogai, dauguma svečių pakilo nuo kotatsu ir apžiūrinėjo dekoracijas ar įvairius prietaisus ir instrumentus. Evans taip pat pakilo ant kojų, tuo pačiu pavyzdžiu pasekė ir Viktoras, tačiau, moters laimei, pirmas prie jos priėjo Elijah, ir Viktoras suraukęs antakius nuėjo prie kitų svečių. Nespėjus nieko tarti, staiga elfė pajuto skausmą savo delne ir, pakėlus jį taip, kad matytų, atgniaužė pirštus. Ant delno odos ryškėjo varno siluetas, kuris palaipsniui tapo juodas kaip derva. Staigiai paslėpusi jį kumštyje, pažvelgė į Elijah ir iš jo klausiamo žvilgsnio suprato, kad jis puikiai matė, kas įvyko. Staigiai akimis permetusi aplinkinius ir įsitikinusi, kad niekas daugiau keisto jos elgesio nepastebėjo, atsisuko atgal į vyriškį.
- Kažkas įsilaužė į mano kabinetą. Turiu kuriam laikui pasišalint, - tyliai ir greitai kaip žirnius išbėrė Ema.
- Kuo galiu padėt? - Elijah balsas skambėjo taip pat rimtai kaip ir jos.
- Kol kas padėkit man nepastebimai išeiti.
Vampyras tuoj pat atkišo Evans parankę ir jiedu, tarsi stebėdami vieną iš tradicinių japonų paveikslų, pasišalino iš kambario. Tik išėjus, elfė pagreitino žingsnį ir tuoj pat buvo prie išėjimo. Po velniais, negaliu lėkti su kimono.. Pamačiusi pravertas duris į vieną iš rūbinių, greitai pro jas šmurkštelėjo, įsitikino, kad jame nieko nebuvo, ir mikliai išsinėrė iš kimono. Iš ant juosmens prikabinto plokščio ir nepastebimai prie kūno priglundančio maišelio išsitraukė atsitiktinę palaidinę, kelnes ir batus ir akimirksniu persirengė. Nieko nelaukusi, grįžo atgal į prieškambarį, kur rado toje pačioje vietoje stovintį Elijah ir liokajų, laikantį jos paltą. Įdavusi tam pačiam liokajui savo kimono su diržu ir sandalais, ant pečių užsimetė paltą ir atsisuko į šalia stovintį vyriškį.
- Pasakykite Marcusui, kas įvyko, tačiau, jei galite, kitiems sugalvokite ką nors kita, - tarė ir jau norėjo žengti pro duris, kai stabtelėjo ir šyptelėjo. - Esu nepaprastai dėkinga.
Elijah mandagiai linktelėjo ir atsisuko į liokajų, o tuo tarpu Evans jau nežmogišku greičiu bėgo link dvaro vartų, kad galėtų oru nukeliauti į pilį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Ema Evans »
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #12 Prieš 11 metus »
- Senpai! - džiaugsmingai sušuko dvyniai pamatę Dante. - Dalyvausite vakarinėje dalyje?
Nukreiptas dėmesys nuo Emos sutrikdė, jis vis dar matė jos lengvą šypseną, bet lūpos jau dėjo žodį.
- Nežinau, - atsainiai tarė ir šiaip ne taip pasisuko į brolius. Išgirdę atsakymą jie susiraukė.
- Tau nebūtina pasilikti, jei nenori, - tarė Elijah.
Ačiū pagalvojo Dante Tavo leidimo man kaip tik ir trūko.
- Taip sakai, lyg vytum mūsų brolį lauk, - Clauso ranka apkabino Arcarį per pečius ir prisitraukė, o balsas nuskambėjo priekaištingai.
Marcusas nieko netaręs nustūmė ranką, atsisėdo tiesiai ir vėl nukreipė žvilgsnį į Emą. Ji taip natūraliai šnekėjosi su Ella, kiekvienas jos judesys buvo lengvas, o kūnas atsipalaidavęs.
- Nuo tavo spoksojimo jai skylė galvoje atsiras, - pajuokavo Clausas, bet Dante tik santūriai šyptelėjo.
- Nagi, nebūk toks nuobodus!
- Clausai, ko tau iš manęs reikia? – galva nesujudėjo, balsas buvo toks pat ramus, kaip veido mina.
- Bendradarbiaukim, - šypsena buvo juntama net nematant.
Dante pajuto ir Elijahos žvilgsnį, bet tik šyptelėjo išjuokdamas tokią vaikišką mintį.
- Kad ir apie kokį bendrą darbą tu kalbi, manęs nedomina bičiulystė su tavim, broli.   Ir nematau nė vienos priežasties, kodėl turėtų būti kitaip.
- Na gi, niekam dar nepamaišė papildomos dvi rankos.
- Kai kam smegenys nepamaišytų, - netikėtai Arcari atsisuko, grėsmingai palinko ir veik sušnypštė.
Clausas gindamasis iškėlė rankas ir atsitraukė. Dante sukando dantis ir vėl išsitiesė. Elijah įdėmiai stebėjo Arcari veidą, bet pats niekuo neišsidavė. Patylėjęs vėl grįžo prie raštiško darbo. Tuo metu pakilo dvi rytų gėlelės ir surengė pasirodymą.
Emos judesiai prilygo sapno vilnijimui, kitokio palyginimo Dante sugalvoti negalėjo. Viskas buvo nežemiška ir vientisa, mergina atsiskleidė kaip deivė. Vėduoklės vienareikšmiškai buvo jos sparnai, kuriais ji galėjo pakilti virš debesų, tačiau Emos judesių lengvumas išdavė, kad jai jų nereikia, tam kad ateitų ir išeitų, kada tik panorėjusi. Akių kontaktas truko vos kelias sekundes, bet Dante net neabejojo, kad kiekvienas pajuto tik jiems skirtus žodžius, ir ne vieną ar du, o visą tūkstantmetį trukusį monologą, dievišką istoriją. Arcari vis gi nepasidavė Evans kerams ir jų akims susitikus atsakė ta pačia mįslinga išraiška. Staiga tempas ėmė greitėti, judesiai tapo staigesni, bet nuo to grakštumas nenukentėjo. Visų dėmesys buvo prikaustytas prie paskutinių šokio taktų, kurie kėlė vis didesnį susižavėjimą. Kaip tikra geisha Ema savo kukliu talentu pakerėjo nemirtinguosius. Sugavusi vėduokles ji nusilenkė ir nuskambėjo aplodismentai. Dante taip pat jų nepagailėjo.
- Dievaži, jei visos merginos būtų kaip ji, mano gyvenimas būtų tobulas, - išsišiepė Clausas.
- Tokios merginos, kaip ji, niekada netaptų tavo gyvenimo dalimi, - kandžiai tarė Arcari pakylėtos nuotaikos – merginos šokis užvirino jo kraują.
- Nežinau kaip dėl kitų, bet ši akivaizdžiai jau kažkam priklauso, - atsakė tuo pačiu Clausas.
- Neužmiršk to, - net nesiruošė neigti Arcari, tik perspėjančiai pamerkė akį ir jie abu draugiškai nusijuokė.
Tuo metu džiaugsmingai rankomis suplojo dvyniai – visiems buvo pateikta sake. Nusprendę, kad pats tas išgerti prieš visiems susirenkant („vakarėlis neabejotinai bus liūdnas ir nuobodus. Nenoriu stebėti, kaip paprasti žmonės grožisi dalykais, kurių nesupranta“ pakomentavo Victoras) pakėlė ne vieną taurelę ir kalbos įsisiūbavo. Laikas pralėkė neįtikėtinai greitai, o gal visa tai magijos dėka, tačiau ėmė rinktis svečiai ir teko mandagiai juos sutikti bei su visais mažiau ar daugiau susipažinti. Visa laimė, kad nereikėjo spausti rankų. Aplink visus trykštantis laime lakstė broliai Hitachi ir neleido svečiams nuobodžiauti, tuo tarpu, kai šeimos nariai santūriai slampinėjo iš vienos pusės į kitą, stengdamiesi save pralinksminti kitokiais būdais. Dantę kurį laiką paskui save tampė Clausas, bet kai susikivirčijo su Victoru, šis jį paliko ir tie du kažkur dingo. Apsidairęs vyras bandė surasti Emą, bet vietoje jos pamatė kai ką kitą. Ir ją pamatė visi. Dianne atėjo paskutinė, tačiau kaip šviežio oro gūsis (jei jos nepažįsti). Jos kimono, šukuosena, makiažas, laikysena, tai kaip ji bendravo ir šypsojosi... buvo sunku pripažinti, bet nekaltesnio ir tobulesnio sutvėrimo net Dante nebuvo matęs. Ir todėl negalėjo atitraukti nuo merginos akių. Dianne tai juto visu kūnu, greičiausiai vien dėl savo būsimo vyro taip ir pasipuošė, ir demonstratyviai atsiprašiusi kelių svarbių asmenų priėjo prie Arcari.
- Matau iš tavo akių, kad esi apstulbęs, - net tai sakydama ji neišėjo iš įvaizdžio rėmų.
- Niekada nepriprasiu prie tavo grožio, - šyptelėjo Dante ir nusilenkė.
Dianne pasijuto pamaloninta, bet ji jau ne kartą buvo apgauta šio vyro, todėl nesileido į žaidimus. Kuo ilgiau ji su juo būna, tuo labiau išeina iš kantrybės. Kol pakili aura nedingo, mergina mandagiai pasišalino ir Arcari atsipūtė. Ši jauna panelė kėlė sumaištį. Tačiau tokioms mintims laiko nebuvo. Kilo nuojauta, kad kažkas negerai, todėl turėjo tučtuojau surasti Emą. Žmonių daug nebuvo, ne taip, kaip per pirmą priėmimą, tačiau spalvos akyse liejosi, o ir salė buvo kur kas erdvesnė. Stengdamasis vengti Lazarų šeimos narių, kad neprisikabintų, Dante vikriai, kiek leido apranga, apšniukštinėjo visus kampus, kol pagaliau.... Vis gi tai nebuvo tai, ką tikėjosi Arcari išvysti. Ema skubiai ėjo link išėjimo ir ją lydėjo Elijah. Įsitikinęs,kad vyksta kažkas negero, Dante pasiruošė eiti iš paskos, tačiau iš niekur atsiradusi Dianne suėmė jį už rankos ir sulaikė.
- O tau ji tikrai patinka, - jos balse buvo kažkas nemalonaus.
- Nepavydėk, mieloji, tu man vienintelė, - kandžiai šyptelėjo Marcusas ir vėl pajudėjo, tačiau merginos gniaužtai buvo stiprūs.
- Nustok ją vaikytis, kitaip nelaimė bus neišvengiama, - nurijusi kartėlį dar kartą pabandė gražiuoju sulaikyti vyriškį.
Po velniais, jie nueina prikando lūpą vampyras ir sustingo įtempdamas klausą. Vyraujant lengvam šurmuliui buvo nesunku rasti susirūpinusį Emos balsą.
- Pasakykite Marcusui, kas įvyko, tačiau, jei galite, kitiems sugalvokite ką nors kita. Esu nepaprastai dėkinga.
Palauk! mintyse sušuko Dante ir pasisuko į Dianne, kurį regis taip pat klausėsi, tačiau nebuvo tokia susirūpinusi. Nenorėdamas naudoti jėgos prie svečių ir skriausti šios nuodingos gėlės Marcusas netikėtai stvėrė merginą, prisitraukė ir sušnabždėjo kelis žodžius į ausį. Kad ir ką jis pasakė, Dianne tik išplėtė akis ir sustingusi liko stovėti vietoje,kai Dante pasileido link durų. Kai ruošėsi suimti rankeną, jos atsidarė pačios ir pasirodė Elijah.
- Kur tu ją išleidai? – tėškė klausimą tiesiai jam į veidą.
- Nusiramink, ji išvažiavo namo. Susitvarkys pati. Ne maža mergaitė, - šyptelėjo ir praėjo pro vyriškį į salę.
Dante stvėrė jį uš peties ir atsuko į save.
- Toks atsakymas manęs netenkina. Ar neturėtum paaiškinti geriau? – sugriežė dantimis Marcusas.
- Kažkas įsilaužė į jos kabinetą, - tik tiek tepasakė ir apsisukęs nuėjo.
Arcari nusimetė šaliką ir paskubomis nėrė laukan tikėdamasis dar pamatyti Emą. Deja, tik atvėrus laukujos duris mergina iškeliavo oru ir tik vėjelis priminė apie jos buvimą, bet ir tai nurimo po akimirkos. Nusikeikęs profesorius apsisuko ant kulno ir grįžo. Jis nebe matė prasmės užsilikti ilgiau. Tvirtu žingsniu grįžo į kambarį ir persirengė į įprastus drabužius. Susirinkęs daiktus vėl nusileido į apačią, bet ten jo laukė Adria. Jos šypsena nežadėjo nieko gero, tačiau Marcusas nematė priežasčių, kodėl ji turėtų kliudyti. Ir vis gi kažkas jos žvilgsnyje kaustė.
- Nemandagu išeiti neatsisveikinus, - tarė ji saldžiu balsu.
- Neturiu tam laiko, - atsakė Dantė ir užsimetęs paltą praėjo pro šalį, tačiau ji akimirksniu atsirado priešais akis ir vyras sustojo.
Adria nieko nesakė, tik keistai šypsojosi ir ėmė augti įtampa. Neturiu tam laiko dar kartą pakartojo mintyse ir pabandė praeiti, tačiau jos ranka, švelniai prisilietusi prie Dantes skruosto, sustabdė jį ir įsiplieskė kibirkštis. Arcari staigiai pasisuko ir atšoko nuo moters išsitraukdamas lazdelę.
- Perfictus Totalus!
Adria tik šyptelėjo plačiau ir lengvai išsisuko. Tą pačią akimirką ji sugriebė Dantę už gerklės ir suspaudė. Profesorius pajuto, kaip ima dūsti.
- Adria, kas čia vyksta? – pasigirdo žemas tonas ir Marcusas akies kampučiu pamatė Elijah.
Moteris net nepasuko galvos.
- Tvarkau reikalus.
- Tučtuojau paleisk jį, - Elijahos balsas tapo įsakmus, bet Adria nesiruošė klausyti, tik dar stipriau sugniaužė mago gerklę.
Dante suspurdo jausdamas,kaip jėgos apleidžia ir Elijah neskubėjo padėti.
- Vel..nio..p..t...ave.. – išspaudė ir akyse įsižiebė raudonis.
Arcari trenkė jai su tokia jėga, jog nustebęs žvilgsnis truko vos sekundę ir kitą akimirką ji gulėjo ant grindų, kuomet ant nugaros byrėjo sienos dalys. Arcari vienu judesiu atsirado šalia jos ir viena ranka iškelės pažvelgė savo pragarišku žvilgsniu jai į sielą. Nuo lūpos sruveno kraujas, plaukai buvo išsitaršę, tačiau dvasios ji neprarado.
- Tai viskas ką gali? – šyptelėjo.
- Baikit, - jų peštynes dar kartą pabandė nutraukti Elijah, tačiau Dante taip pat nesiklausė. Pamiršęs, kad jo tikslas svarbesnis už šį ginčą nusišypsojo ir iš visų jėgų sviedė Adria į duris, kurios pažiro į šalis ir du vampyrai atsidūrė lauke.
Arcari dar kartą prisiartino prie moters, bet šį kartą ji susikaupusi pargriovė magą ir smogė tiesiai į krūtinę. Atodūsis išėjo kaip sprogimas paskui save palikdamas kraujo lietų. Ne pačiu stipriausiu savo kumščiu Adria sulaužė jam šonkaulius ir prakirto plautį, nes pasidarė velniškai sunku kvėpuoti. Negalėdamas atsistoti Arcari liko gulėti ir vampyrė tuo naudojosi. Pastvėrusi jo ranką vienu kulniuko prispaudimu sulaužė ir skausmas šmėstelėjo vyro veide.
- Sakai dar ne miršti? – šyptelėjo ji nusivaliusi kraują nuo veido ir koja prispaudė Dantes gerklę vėl dusindama.
Arcari jautė kaip traška kaulai, kaip kraujas užpildęs vidų veržiasi į išorę. Ėmė temti akyse, kai netikėtai kažkas žaibiškai stvėrė Adrią ir jiedu dingo iš akiračio. Giliai ir skausmingai įkvėpęs oro Dante sunkiai, bet pakilo ir pamatė, kaip Clausas prispaudęs moterį prie žemės be jokio gailesčio talžo jos veidą.
- Nustokit!!! – suriko Elijah ir Dante pasisuko į dvaro pusę. Jis stovėjo prieangyje, o už jo išsigandę šnabždėjosi svečiai.
- Clausai, palik ją, - dabar Elijah stovėjo Clausui už nugaros spausdamas petį, tačiau jo veide taip pat nesimatė jokio gailesčio maitojamai moteriai.
Jie abu atsitraukė. Prie Marcuso priėjo Clausas.
- Stokis, dički. Reikia tave sutvarkyti, - tarė, tačiau Arcari nustūmė jo ranką ir atsistojo pats. Žaizdos gyjo labai greitai ir skausmas praėjo.
- Neturiu tam laiko, - išspjovė susirinkusį burnoje kraują ir pasisuko eiti pro vartus.
Niekas nebandė jo sulaikyti. Marcusas priėjęs Adria nužvelgė jos vos žibančias akis, bet susilaikė nuo noro nusukti jai sprandą. Tada linktelėjo Elijahai, tarsi prašydamas sutvarkyti reikalus už jį.
- Iki greito, - tik tarė ir pagaliau paliko Lazarų teritoriją. Pirmas žingsnis tuojau pat nukėlė jį į Hogvartsą.
Elijah stebėjo kaip Dante dingsta,tada pasilenkė prie sesers ir patraukė plaukų sruogą nuo veido.
- Juk žinai, kad tau tai nuo rankų lengvai nenuslys. Jei tėvas sužinos... – vampyro akys atrodė susirūpinusios, tačiau balsas dvelkė šaltu grasinimu. – Manau turime ką aptarti, - šyptelėjo ir švelniai paglostė moters veidą...

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #13 Prieš 11 metus »
Pasitaikė apsiniaukusi diena. Saulė pasirodydavo vos kelioms minutėms ir vėl dingdavo pilkų debesų apsuptyje. Virš ežero matėsi žydro dangaus lopinėlis, kuris atsispindėjo ant lygaus vandens paviršiaus. Lengvas vėjas vos judino medžių lapus ir maloniai gaivino. Nebuvo jokios skubos, visur tylu.
Dante sėdėjo sode ant supuoklių ir grožėjosi žydinčiais gėlių žiedais. Jo veidas buvo ramus, atrodė kur kas geriau, nei vakar. Mintimis klaidžiodamas po visą pasaulį nepastebėjo, kaip prie jo priėjo Dianne ir atsisėdo šalia. Abu jie tylėjo ir grožėjosi vaizdu. Marcusas užuodė saldų merginos kvepalų kvapą, jautė, kaip ji tolygiai kvėpuoja, nuo jos kūno sklido jauki šiluma. Pasukęs galvą pamatė jauną panelę džinsuose ir su surištais plaukais. Jos mėlynos akys buvo plačiai atviros, bet žvilgsnis nebe vaikiškas. Po to, ką jie visi patyrė, nė vienas nebėra toks, koks kadaise.
- Girdėjau, kas vakar įvyko, - net neatsisukusi pajautė Dantes žvilgsnį ir nutraukė tylą.
- Man viskas gerai, - šyptelėjo ir prisilietė pirštų galiukais prie švelnaus Dianne skruosto. Tai privertė ją staigiai atsisukti.
- Kaip pasivertimas? - nė lašo susirūpinimo, tik grynas interesas.
- Praėjo sklandžiai, princese - trumpai atsakė ir atsistojo.
- Juk prašiau manęs taip nevadinti, - nė vienas veido raumuo neįsitempė.
- Tavo esybės nepaslėpsi, - šyptelėjo ir pajudėjo dvaro link.
Dianne taip pat pasekė iš paskos. Abu vaidino, kad tai įprastas rytinis pokalbis, tačiau viduje jautėsi neapsakomai keistai. Po visko, po visko, po visko...
- Marcusai, - staiga Dianne suėmė jo ranką ir pasuko į save. - Aš...
- Marcusai! - iš balkono jiems mojo Clausas. - Judinkis, Elijah laukia!
Dante linktelėjo, atsiprašydamas nusišypsojo merginai ir paspartino žingsnį. Dianne liko stovėti nenuleisdama akių nuo vyro nugaros. Sunkiai atsidususi vis gi įėjo į vidų.
Arcari užlipo į antrą aukštą ir prie bibliotekos jį pasitiko Adria. Kaip visada, nuo galvos iki kojų tikra dama. Atidariusi duris laukė, kol pirmas įeis Dante. Bibliotekoje buvo susirinkę visi pastovūs gyventojai: Elijah su Ella, Victoras, Clausas, broliai Hitachi su Damianu, Adria ir už savęs duris uždarė Dianne. Visų akys nukrypo į užėjusi Marcusą, išskyrus Clausą su Victoru, kurie smagiai žaidė šachmatais. Su visais pasisveikinęs Arcari įsitaisė fotelyje ir užsimetė koją ant kojos, laukdamas, kas bus toliau.
- Kol kas tu pirmas patyręs pasivertimą. Man reikia žinoti daugiau apie tai, - nesukdamas ratų aplink iškart perėjo prie reikalo Elijah, kaip visada su savo užrašine rankoje.
- Nenoriu girti kitų, apart savęs, bet Marcusas buvo nepakartojamas. Seksualiai grėsmingas, - prikando lūpą Victoras ir užspeitė Clauso karalių į kampą. Po to sekė pergalingas juokas.
Elijah apdovanojo jį klausiamu žvilgsniu. Po pergalės atsipūtęs Victoras leidosi į aiškinimus.
- Jo kūnas tampa juodas it smala, nejuokauju, tamsiau už pačią tamsą, o akys raudonos it kraujo ištroškusio žvėries. Damn, tamsiosios jėgos net nepagailėjo jam stilingos šukuosenos. Atrodo jis, kaip tobulas demonas. Ir jėgos turi su kaupu. Jei ne pasala, Marcusas būtų pats sudraskęs Zero į skutelius.
Dante pats klausėsi su nuostaba. Savęs jis nematė, beveik nejautė, ką daro, todėl dabar atrodė, kad Victoras kalba apie kažką kitą, o ne jį. Taip pat mąstė ir visi susirinkę. Niekas nežinojo, kokią formą jie įgaus, todėl pirmas apibūdinimas sukėlė susižavėjimą, nors prieš tai visi skendėjo nežinios baimėje. Tik Dianne atrodė truputį susirūpinusi. Jai kažkas nedavė ramybės, tačiau savo mintis pasiliko sau. Be jos šypseną slėpė ir Adria. Kurį laiką jie dar šnekėjosi, dalinosi informacija, galimomis pasekmėmis ir ateities planais, kol nuskambėjo varpas kviečiantis pietauti.
- Ema šiandien ateis? - kaip visada susidomėjimą pirmas parodė Victoras.
- Panelė Evans jau apačioje, - pro juos praėjo Elijah ir pirmas dingo koridoriuje. Paskui jį nulėkė visi kiti, kuriems Ema buvo kaip šeimos narys. Tik Adelia pasuko savo keliais, o Dianne liko su Marcusu ir Clausu. Clausas tapo rimtesnis ir Dante labai daug laiko praleisdavo su juo šnekėdamasis. Jie visai neskubėdami nusileido į apačią ir užėjo į bendrą kambarį, kuriame jau buvo padengtas stalas, o ant jo garavo patiekalai. Elijahos ir Emos nebuvo matyti ir Marcusas prisiminė, ją sakant, kad turi kažką gražinti Elijahai. Nesirūpindamas jis atsisėdo tarp dviejų savo palydovų ir užsimezgė draugiškas pokalbis apie viską.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Lazarų šeimos dvaras
« Atsakymas #14 Prieš 11 metus »
Iš šalia parko esančio miško išniro dvi figūros, lėtai judančios vingiuojančiu takeliu.
- Na, negaliu pasakyti, jog jie gyvena kukliai, - nusijuokė vyriškis, pirmą kartą pamatydamas prieš akis atsivėrusį didingą Lazarų dvaro vaizdą. Evans tik nusivaipė ir priglaudė smilkstančią pypkę prie lūpų. Ji susitiko Lucą prieš išvykstant iš Arankielio, o šis įkalbino leisti ją palydėti iki dvaro.
- Ko šįkart karalienė iš tavęs norėjo? – elfas pasiteiravo, nukreipęs žvilgsnį nuo rūmų prie Emos.
- Nieko naujo. Ji vis dar nepraranda vilties priversti mane persigalvoti dėl Juodojo Varno. Įdomu, kada jai atsibos vaidinti rūpestingą motiną.. – karčiai tarė Evans. – Būtų užlaikius ilgiau, bet pasakiau, kad turiu kitų planų, tad pavyko ilgai neužsibūti.
- O galbūt ji.. – dar bandė kažką paprieštarauti Luca, tačiau pamatęs elfės žvilgsnį, suprato, jog tai beprasmiška. Tarsi ginčytis su mažu vaiku.
- Man metas, - nusišypsojo moteris. – Perduok vyrams linkėjimus, gaila, kad nebeturėjau laiko užsukti jų aplankyt.
- Būtinai, - šypsena atsakė elfas. – Būk atsargi. Atra du evarínya ono varda, Ema-drottningu.
Luca akimirksniu dingo tarp medžių, o Evans toliau nužingsniavo takeliu iki dvaro vartų. Diena nebuvo saulėta, tačiau ir nelijo – debesų patalai dengė dangų, karts nuo karto praleisdami pavienį saulės spindulių pluoštelį. Kieme žmonių nebuvo, matyt visi jau susirinkę, todėl elfė nuskubėjo tiesiai prie paradinių durų. Vienas iš daugelio tarnų atidarė jai duris, ir moteris įžengė į pastatą. Tik spėjus dar vienam tarnui atiduoti savo švarkelį, ją pasitiko Elijah su Victoru ir paskui juos atskubantys broliai Hitachi kartu su Ella. Moteris šiltai su visais pasisveikino (net ir su Victoru) ir persimetė keliais žodžiais.
- Tiesa, neseniai lankiausi Japonijoje, čia nedidelė dovanėlė jums, - nusišypsojo ji ir ištiesė dovanų krepšelį stovintiems dvyniams.
- Kas čia? – choru paklausė nustebę broliai, tačiau, nespėjus Emai atsakyti, jie jau buvo įkišę savo smalsias nosis į maišelį. – Omo, sakė!
Visi nusijuokė, kai dvyniai laimingi nuskubėjo velniai žino kur. Surimtėjusi Ema atsisuko į Elijah.
- Gal galim pasikalbėt?
Vampyras klausiamai kilstelėjo antakį, tačiau nieko nekomentavo.
- Judu eikit į bendrąjį kambarį, mes neužilgo prisijungsim, - nepaisydamas klausiamų Ellos ir Victoro žvilgsnių pasakė Elijah ir žvilgsniu liepė elfei sekti paskui jį. Jiedu ir vėl ėjo klaidžiais koridoriais, kol vyriškis staiga sustojo pasiekęs tikslą. Jis pravėrė duris ir, leidęs elfei įeiti pirmai, įžengė paskui, pasigirdo užrakinamos spynos trekštelėjimas. Evans permetė akimis kambarį ir akimirksniu suvokė, jog tai tas pats kambarys, kuriame ji kalbėjosi su Elijah jos pirmojo apsilankymo metu. Matyt jis čia gyvena.
- Spėju, kad nutiko kažkas svarbaus, jei norėjot pasikalbėti akis į akį, - prabilo Elijah, atsistodamas priešais Emą, kuri pritariamai linktelėjo.
- Išties. Tačiau pamaniau, kad jį turėčiau perduoti ne viešoje vietoje, - ji atsakė, iš rankovės ištraukdama sidabrinį raktą su tamsiai mėlynu safyru ir padėdama jį į vyriškiui į delną. Elijah kurį laiką tiesiog nustebęs spoksojo į senovinį artefaktą.
- Kaip? – vienintelis klausimas ištrūko iš jo lūpų.
- Jei žmogus neatiduoda rakto savanoriškai, yra tik vienintelis kitas būdas jį gauti, ką puikiai žinote. O jei bent kažkiek pažinojote Ethaną, turėtumėt numanyti, jog jis tikrai rakto nepadovanojo, - tyliai tarė elfė, praeidama pro vampyrą prie didelio lango, pro kurį buvo galima matyti milžinišką sodą. Tikrai neturėjo noro kalbėti kaip pervėrė savo broliui širdį, todėl stebėjo, kaip viename iš parke stovinčių fontanų prausiasi du mėlynieji strazdai.
- Gerai jautiesi? – balsas iš už nugaros nuskambėjo netikėtai arti.
- Aš.. nežinau, greičiausiai, kad ne, - nuoširdžiai atsakė elfė. Veidas įgavo liūdną miną. – Puikiai žinau, jog tai buvo neišvengiama, ir niekas kitas negalėjo už mane to padaryti, bet.. Prireiks laiko, kad gerai jausčiausi. Nemažai laiko.
Paukščiai paplasnojo sparnais, nupurtydami vandenį nuo plunksnų, ir nuplasnojo tolyn į mišką. Ema pajuto, kaip tvirta vyriška ranka nusileido jai ant peties ir atsisuko į Elijah.
- Esi tvirta moteris, - tarė jis lengvai spustelėdamas jos ranką ir moteris šyptelėjo.
- Manau, jog turėtumėm prisijungti prie visų, kol mūsų nepasigedo.
- Tiesa.. – Elijah atsitraukė per kelis žingsnius. – Lieku skolingas.
Vampyras atrakino kambario duris ir jiedu patraukė koridorių labirintu iki bendrojo kambario, kur visi jau buvo susirinkę. Einant link stalo, Evans pasisveikino linktelėjimu su visais, kurių dar nematė, ir atsisėdo tarp Elijah ir Ellos, ignoruodama vietą, kurią šalia savęs padarė Victoras.
- Atrodo, kad jis vis dar neprarado vilties, - nusijuokė Ella.
- Viltis – durnių motina, - šypsena atsakė Ema.
- Bet motina savo vaikus myli, - nugirdęs merginų komentarus, atkirto Victoras, priversdamas jas vėl nusijuokti. Kasdieniški pokalbiai privertė elfę šiek tiek užsimiršti, už ką ji buvo dėkinga. Jei kartais ir pagaudavo Elijah ar Marcuso žvilgsnį, atsakydavo paprasta šypsena, kuri retsykiais pasiekdavo net ir akis.
Pietūs buvo gausūs ir linksmi, tačiau Evans pavargo nuo viso šurmulio, todėl, pakvietusi Ellą prisijungti, išėjo į lauką prasivaikščioti. Dvi merginos patraukė link vieno iš fontanų – to paties, kurį elfė stebėjo pro langą.
- Kokia proga apsilankei Japonijoj? – smalsiai paklausė Ella.
- Šeimyniniai reikalai, - Ema nenorėjo jai meluoti, tačiau dar ne laikas buvo atskleisti visą tiesą, todėl pasirinko abstraktų atsakymą. – O kas pas tave naujesnio?
- Na, manau, jog Marcusas supažindino tave su dabartine situacija, - elfė tik linktelėjo galva į šitą teiginį. – Tai va, taip ir gyvenu nuolat pasirengus stot į kovą.
- Jei kuo nors galiu padėt, tai sakyk, - tvirtai tarė Evans.
- Kai Victoras papasakojo apie vakar dienos kovą, tikėjausi kažko panašaus, - išsišiepė Ella. – Bet papildomos rankos dar niekam nepamaišė, ypač kai jos tokios pajėgios. Tiesa, neužilgo kaip tik mano ir Marcuso eilė praeiti žvalgybą, gal norėsi prisijungt?
- Mielai, - moters balse nuskambėjo entuziazmas, tačiau mintyse jau stovėjo Dantės nepritariantis veidas.
Abi jos atsisėdo ant fontano krašto, nusprendusios palaukti vyriškio čia, ir vėl pradėjo šnekėtis apie kasdieniškus dalykus.
암흑 내 최고의 친구입니다.