[Danas de Breinas]

  Skaudėjo. Bet buvo baisesnis dalykas - Danas neįsivaizdavo, už ko taip baisiai užkliuvo. Jei tai daiktas, vadinasi viskas gerai, atsiims tik mėlynėmis, tačiau jei tai koks mokinys... Ar tuo labiau koks jo bendrakoledžis, kurio jis nemėgo, jau būtų blogai. Tokią naktį nieko nenorėjo sutikti.
  Tačiau tada išgirdo dar vieną bum ir... Ir kažkas nukrito ant jo.
- Aaa! - sušuko, nes va dabar jau tikrai skaudėjo. Prieš tai tikrai girdėjo kito žmogaus dejones, todėl buvo aišku, kad atsitrenkė į kokį mokinį. Reikėjo tikėtis, kad į mokinį, o ne į kokį profesorių.
- Gal turi lazdelę? Pasišviestume? - paklausė atsargiai, nes bijojo, kad neišgirstų kokio pikto profesoriaus balso. Tačiau pasišviesti reikėjo. Po velnių, klasutolis be galo norėjo dingti iš šio nesveikai tamsaus kambario ir lįsti atgal į lovą. Nors norėjau bent jau kažką matyti. Jei būtų bent koks šviesos šaltinis, Danas pasijaustų šiek tiek ramiau. Dieve, jau tikrai pradėsiu bijoti tamsos. Pagalvojo.

[Kaja Adams]

Kaja nulipo nuo to žmogaus. Na, regis, ten buvo žmogus. Tačiau grifiukė nebuvo visiškai tikra, nes juk jo nematė. Girdėjo, kad visokios tamsiosios būtybės moka apsimesti žmonėmis. Tas žmogus, na, arba kažkas, paklausė, ar Kaja turi burtų lazdelę. O ši kaip tik iškrito jai iš rankų, kuomet trylikmetė griuvo.
- Aš... turiu... bet ji... kažkur... nukrito, - tankiai alsuodama atsakė šviesiaplaukė. Jai buvo baisu. - Ar tu žmogus?! Ką čia veiki vidury nakties?
Bet jeigu tai žmogus... jeigu tai žmogus, tai kodėl jis neturi burtų lazdelės? Balsas skambėjo kaip mokinio. Tačiau koks mokinys eitų čia naktį neturėdamas lazdelės? Gal irgi pametė? O gal čia kažkoks baisus padaras?
Mergaitė prisiminė tą klaikų įvykį. Kuomet ją užpuolė nežinomas siaubūnas, o Adrijas ją išgelbėjo. Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Kas dabar išgelbėtų mergaitę? Gal vėl bandyti sprukti? Bet Kaja neišdrįso. Šiuo metu sėdėjo ant žemės ir nejudėjo.

[Danas de Breinas]

- Turim susirast, kitaip bus blogai! - tankiai kvėpavo. Danas jau pradėjo panikuoti, visgi šiek tiek bijojo tamsos. O čia buvo aklina tamsa! - Ne, žinok, aš kalbanti jūrų pabaisa, - atsakė mergaitei, kuri, rodos, buvo už jį jaunesnė. Dabar neturėjo laiko aiškinti, norėjo greičiau susirasti jos lazdelę. Kiek paropinėjęs ir rankomis paglostęs žemę, vaikinas užčiuopė pagaliuką. Tikėjosi, kad tai ir bus minėtoji lazdelė.
- Lumos, - mostelėjo lazdele, tačiau tai nebuvo Dano lazdelė, o jis jau buvo patyręs, kaip jam nesiseka kerėti su kitomis. Dabar irgi nepavyko. - Lumos! - dar kartą pabandė ir lazdelės gale užsižiebė menka švieselė. - Klausyk, aš Danas. Ir taip, aš žmogus, greičiausiai lunatikavau, bet kadangi čia tiesiog nubudau, visko gali būti, gal mane čia atitempė maniakas, nieko nežinau, - atsiduso. - O tu ko slampinėji? Gal man nueiti pas tavo koledžo vadovą?

[Kaja Adams]

O kas bus blogai? Susirasiu duris ir išeisiu, nebent jis mane nudės, kalbėjosi su savimi mintyse Kaja.
- Eik tu, pabaisa jūrų, - suburbėjo Kaja pamaniusi, jog žmogus iš jos šaiposi.
Taip, tai tikrai bus žmogus. Kažkoks mokinys. Juk taip?
Netrukus baimės jausmas atlėgo, mat tas kažkas įžiebė švieselę su Kajos burtų lazdele, kad ir menką. Dabar trylikmetė matė, jog sutiktas asmuo neturi nei kelių galvų, nei baisių čiuptuvų. Be to, jis prisistatė.
- Koks maniakas, ką čia šneki, - apsidairė aplink mergaitė, regis, daugiau nieko čia nebuvo matyti. - Atiduok mano lazdelę, - pagriebė iš vaikinuko ją.
Tada Kaja įžiebė normalią šviesą burtų lazdelės gale. Taip, šita lazdelė jai tikrai tiko. Pirmiausia grifiukė apšvietė kabinetą. Čia išties daugiau gyvųjų nebuvo. O tada pašvietė į Daną. Vaikinas buvo vyresnis ir labai gražus. Aišku, jis į Kają nežiūrės. Aš per maža ir per stora, liūdnai pasakė sau mintyse. Vis dažniau ir dažniau kiti pasišaipydavo iš jos svorio.
- O aš Kaja, - prisistatė šviesiaplaukė. - Ką? Kodėl tu nori mane skųsti? Ne! - ėmė prieštarauti.
Tada šviesos pagalba susirado laikrodį ant sienos.
- Dar dešimt minučių... - pasakė labiau sau, o ne Danui.

[Danas de Breinas]

- Merline, kokia tu nemandagi! - suburbėjo, mergina iš jo pagriebus lazdelę. Taip, tai tikrai buvo mergina. Gal labiau mergaitė. Žodžiu, moteriškos lyties atstovė. Jai normaliai apvietus kambariuką, Danas susivokė, kur yra, o paskui įsmeigė akis į ją. Hm... Tikėjausi, kad ant manęs nukris gražesnė persona... Na, žinoma, ne blogiausia, ką mačiau reklamose... Pagalvojo vaikinukas, mat pats dabar labai rūpinosi savo išvaizdą, tai buvo lyg jo vizitinė kortelė.
- Malonu, - sukryžiavo rankas, merginai pasakius savo vardą. - Kodėl ne? Kas pirmakursei leido slampinėti po mokyklą? - paklausė. Nusprendė nekreipti dėmesio į tai, kad ji atrodė kaip kokia trečiakursė. Kam rūpi?
  Išgirdęs, kad dar dešimt minučių, Danas prunkštelėjo.
- Manau, iki tavo koledžo vadovo kabineto nukaksime greičiau nei per dešimt minučių, bet jei nori, galime eiti koja už kojos. Nesijaudink, pasirūpinsiu, kad nepabėgtum, - nužvelgė ją. Nežadėjo eiti iki jos koledžo vadovo, nors tai ir šiek tiek viliojo, bet norėjo pasilinksminti. Danas nesijautė tikru klastuoliu, jis tik žavėjosi Salazaru, tačiau pats savyje per daug bruožų neįžvelgė. O dėl to kiek pyko ant savęs, norėjo pasikeisti, kad sau ir kitiems įrodytų, jog yra tikras Klastūnyno mokinys. Todėl dabar privalėjo tą daryti.

[Kaja Adams]

- Aha, o tu tai tikras mandaguolis. Pirmakursei?! - apstulbo Kaja. Ji tikrai nebuvo panaši į pirmakursę. - Šiaip aš trečiame kurse, jeigu ką.
Ji vis raukėsi ir raukėsi klausydamasi to, ką kalba Danas.
- Gal tave kažkas užkerėjo? Prie ko čia tas koledžo vadovas? Aš nieko nepadariau! Ir pats nesi šventuolis, o gal visai nelunatikavai, gal pats kažką rezgi, - ėmė svarstyti. - Tai galbūt tau reikėtų pas koledžo vadovą?
Ji žinojo, kad vaikinas ne iš Grifų Gūžtos, nes niekada jo nebuvo mačiusi bendrajame kambaryje. Tačiau iš kurio kito koledžo jis galėtų būti, Adams nenutuokė. Na, galbūt ne iš Varno Nago, nes jis išties toli nuo šitos vietos. O jei Danas tikrai lunatikavo, būtų tekę labai ilgai eiti tokioje būsenoje, ar ne?
- O tu visada lunatikuoji? - paklausė mergaitė. - Turėtų būti baisu.
Situacija buvo išties keista. Bet Kaja privalėjo patikrinti, veiks telefonas ar ne. Pasišviesdama lazdele ji nuėjo prie stalo ir padėjo telefoną ant jo. Stebėjo laikrodį. Lygiai trečią pabandys įjungti.
- Ar tu žinai ką nors apie portalą? - paklausė.
Nežinojo, telefonas veiks tik tą vieną minutę, gal tol, kol Kaja bus čia, o galbūt visada?

[Danas de Breinas]

- Na, mandagesnis už tave, - pavartė akis, tačiau į tai, kad Kaja trečiakursė, neatsakė nieko. Nežinojo ką sakyti, mat suprato, kad ji nebus pirmakursė. Reikės užsivesti atsakymų visiems atvejams knygelę. Pagalvojo vaikinas.
- Žinai, mergaičiuke, vienai slampinėti po pilį ir dar naktį labai pavojinga! - tyliai ir lėtai pasakė jis, bandydamas padaryti įspūdi, tačiau nujautė, kad iš to nelabai kas ir išėjo. Vaidinti Danui tikrai nesisekė.
  Išgirdęs kitą klausimą, Danas nusišypsojo. Ak, ši mergaitė dar visai vaikas! Tik tada į Dano galvą atėjo kitas klausimas - tai kodėl vadovu grasino jam pačiam? Bet Danas nusprendė au savimi nediskutuoti, nes tokiu būdu visos nesąmonės ir ateidavo į jo galvą.
- Ne visada, žinoma, bet būna, - nusišypsojo vaikinas.
  Paskui Danas stebėjo, kaip mergaitė darė kažkokius keistus dalykus. Netgi turėjo kažkokį elektroninį žiobarišką prietaisą!
- Ką darai? - paklausė vaikinas, o tada išgirdo klausimą, kuris privertė sutrikti. Tačiau jis greitai sugalvojo, ką į tai atsakyti. - Žinoma, kad žinau. Tai pavojinga, va todėl geriau viena neslampinėk po pilį naktį. - Ar yra kažkas, ko aš nežinau apie šią mokyklą? Pagalvojo. Nesijautė gerai gąsdindamas Kają, tačiau ką turėjo daryti? Jis turėjo būti klastuoliu. Bent tam, kad kiti iš jo nebesišaipytų...

[Kaja Adams]

- Kodėl? Ne. Aš mandagi, - Kaja šiek tiek sutriko. Ji norėjo būti draugiška. - Tiesiog pasimečiau. Nesitikėjau čia ką nors sutikti. O dar buvo tamsu, - ėmė teisintis. - O kelintame kurse mokaisi tu?
Po to, regis, Danas nusprendė Kajai pamoralizuoti.
- Gal ir pavojinga, bet vis ne taip, kaip be burtų lazdelės, - pasakė ji šviesdama į laikrodį. - O esi kada atsibudęs kokioje nors labai keistoje pilies vietoje?
Danas pasakė, kad žino apie portalą. Ir dar užsiminė, jog tai yra pavojinga. Kaja šiek tiek nusigando, nes apie tai anksčiau nepagalvojo.
- Pavojinga? O kas gali atsitikti? O tu esi tai daręs? Kiek laiko jis veiks? Na, kai portalas užsidarys, ar vis dar galėsiu naudotis? - turėjo omeny telefoną. - Tu iš žiobarų šeimos? - padarė tokią prielaidą, nes juk Danas žino apie portalą.

[Danas de Breinas]

- Labai, - pavartė akis, bet daugiau nieko nesakė. Bijojo, kad ta nepasiskųstų kokiam profesoriui, kad šis iš jos šaiposi. Visgi profesorių Danas pakankamai bijojo. - Šeštame, - nusišypsojo.
  Rodės, ši mergaitė tikrai buvo viena smalsiausių Hogvartse. Tai gerai? Danas nežinojo, bet turbūt buvo, nes ta mergaitė buvo kažkuo panaši į jį. Klastuolis labai užsinorėjo su ja naktį nuveikti ką nors smagaus, išgąsdinti kokį pirmakursį. Žinoma, profesorių būtų klastuoliškiau, bet šito jis bijojo.
- Čia vienas iš pirmų kartų, kai išėjau iš bendrojo kambario. Eina sau, tik šiais metais pradėjau lunatikuoti! Žiauru! - garsiai pasakė vaikinas.
  Išgirdęs kitus mergaitės klausimus, Danas nebesusilaikė ir pradėjo garsiai juoktis. Ak, kokia ji naivi! Pagalvojo, o tada, vos nespringdamas juoku, stengdamasis jį sustabdyti, pasakė:
- Atsipalaiduok, mergyt, juk nėra jokio portalo!

[Kaja Adams]

Danas buvo gerokai vyresnis. Mokėsi net šeštame kurse. Kaja širdyje išvis nudžiugo, jog jis su ja apskritai kalbasi. Tačiau suvokė, jog vaikinas į šviesiaplaukę tikriausiai žvelgs kaip į vaiką. Bent jau Adrijas, regis, į ją taip žvelgė. Tačiau ir pačiai Kajai Adrijas buvo tarsi vyresnysis brolis.
Kaja šiek tiek nustebo, kai Danas pasakė, jog lunatikuoti pradėjo tik šiais metais.
- Oho... Maniau, kad lunatikais gimstama, - pasakė ji.
Viduje išsigando, kad ir jai gali taip nutikti. O kas, jei pabus, pavyzdžiui, ant gluosnio šakos ir medis ją sutraiškys?
- Tikrai žiauru, ar ketini kažką daryti? Nežinau, kaip nors užsiburti lovą ar panašiai?
Šeštakursiui klausimai apie portalą sukėlė juoką. Kaja susiraukė. Jai visai nebuvo juokinga. Tai - nepaprastai svarbu. Tačiau po to vaikinas pasakė baisų dalyką: jog portalo nėra.
- Ką? Kaip tai nėra?
Kaip tik tą akimirką laikrodis išmušė lygiai trečią valandą. Kaja pasidėjo burtų lazdelę šalia, ji apšvietė stalą. Ir bandė įjungti prietaisą. Deja, bet šis niekaip nereagavo. O ir kabinete nieko neįprasto nesijautė, nesimatė.
- Tu nori pasakyti, kad Aurora mane apgavo?!

[Danas de Breinas]

- Ne... - atsiduso. Gal jei būtų įpratęs vaikystėje, dabar jis ne taip išsigąstų kur nors atsibudęs, kaip jau buvo keletą kartų, tačiau šitai irgi nebuvo blogai - kol kas nuo to kenčia penkiolika metų mažiau nei galėtų, kas irgi buvo gerai.
  Išgirdęs kitą klausimą, Danas susimąstė. Ką jis darė? Tiesą sakant, nieko. Jau su tuo susigyveno, todėl net kiek tingėjo stengtis, ypač žinant, kad čia buvo vienintelis kartas, kai jis nors kiek nukentėjo, o ne tiesiog tyliai grįžo į miegamajį. Žinoma, bijojo, kad jį aptiks koks nors profesorius, tačiau norėjosi grįžti ir miegoti, todėl tiesiog tą darė tyliai.
  Rodos, ši mergaitė tikrai nusivylė išgirdusi, kad jokio portalo nėra. Paskui, kiek laiko stebėjęs ją, kalstuolis išgirdo, jog tą jai sakė kažkokio Aurora. Jis, nors ir nebuvo tikras, ar tikrai gerai elgiasi, pasakė:
- Nepažįstu jokios Auroros, tačiau per šešis metus negirdėjau apie jokį portalą!

[Kaja Adams]

Kaja nusigando, kad kažką pasakė ne taip. Vis tik Danas neatsakė į klausimą, ar jis ketina ką nors dėl lunatikavimo daryti. O galbūt jam ši tema nėra lengva? Gal jis kažką ir daro, tačiau jam nepavyksta? Kokių Kaja imtųsi priemonių, jeigu jai šitaip atsitiktų? Žinoma, pirmiausia pasakytų tėvams. Tačiau juk jie žiobarai, kaži, ar galėtų kuo nors padėti. Profesorius Auris? Štai jis, jis galbūt ir turėtų ką pasiūlyti.
- Galbūt tau reikėtų papasakoti apie tai savo koledžo vadovui arba šiaip kokiam nors profesoriui, - davė patarimą. - Gal kas nors iš suaugusiųjų žinotų, ką daryti, jog nebelunatikuotum.
Tuomet Danas pasakė, jog per šešis metus negirdėjo apie jokį portalą. Bet galbūt jis negirdėjo apie jį todėl, kad yra grynakraujis burtininkas? Šito, tiesa, Kaja irgi klausė, bet vaikinas taip pat neatsakė, iš žiobarų šeimos jis ar ne. Gal jis visai nenori su manimi kalbėtis?
- O tu ar iš žiobarų šeimos? - šiek tiek nedrąsiai pakartojo anksčiau užduotą klausimą. - Jeigu ne, galbūt todėl ir nežinai apie portalą, nes tau nėra aktualu. Portalas čia veikti turi trečią valandą nakties. Jis įjungia telefonus ir kitas technologijas. Tik... tik kad man neveikia, - dabar grifiukės balsas nuskambėjo liūdnai ir ji įsižiūrėjo į juodą išmaniojo ekraną.

[Danas de Breinas]

- Nesu mažas vaikas kaip tu, man tėvelių pagalbos nereikia, - nirštelėjo, mat nesitikėjo, kad kas nors taip iš jo šaipysis. - Patarčiau nesišaipyti, turėsi problemų! - dar pridėjo, kad ta mergiotė nesugalvotų dar kartą to padaryti. Tikrai nenorėjo pranešti apie ją kokiam profesoriui dėl vaikščiojimo naktį, tačiau nujautė, kad jei ji toliau šaipysis, gali reikėti tą padaryti. Ir labiau ne dėl pačio vaikščiojimo, o keršijant už šaipymąsi. Štai Danui labai nepatiko, kad ši iš jo šaiposi, tačiau pats rietis nemėgo, dažniausiai keršydavo kitais būdais, kaip, pavyzdžiui, profesoriai!
  Išgirdęs kitą klausimą, Danas prunkštelėjo.
- Laikai mane kvailiu? - paklausė, mergaitei pradėjus ieškoti priežasties, kodėl Danas nežino apie portalą. Juk ji pati dar visai vaikas! Kaip gali drįsti iš manęs šaipytis?!

[Kaja Adams]

Kaja, išklausiusi to, ką sakė Danas, tiesiog neteko žado. Ji žiūrėjo šitoj prietemoj į tą vaikiną ir jai kilo klausimas, ar tik jis šiuo metu vėl nepradeda lunatikuoti.
- Ką? Kas iš tavęs šaiposi? Aš tik norėjau patarti! Jeigu man taip atsitiktų, tikrai pasakyčiau kam nors iš suaugusiųjų! O prie ko čia tas kvailys? Ir tu būsi iš tų, kurie menkina burtininkus iš žiobarų šeimų? Aš, nors ir kilusi iš žiobarų šeimos, bet nesu kvailė, - ji sukryžiavo rankas.
Tada išgirdo kikenimą. Už durų. Kas tai? Kikenimas buvo pažįstamas. Kaja, visai supykusi, nuėjo prie durų ir jas atidarė.
- Aurora!
- Cha, cha, cha, cha, cha! - juokėsi ji.
Šalia juokais leipo ir metais vyresnė Auroros draugė.
- O kas čia, tavo vaikinas? - paklausė Aurora, kai jos juokas šiek tiek nurimo.
- Baik tu! Kas jau į tokią storulę žiūrės, - suprunkštė Hokins draugė. - Stebiuosi, kaip jinai iš viso iki čia atėjo.
Dabar jau Kaja suprato, kad iš tiesų nėra jokio portalo. Suprato, jog buvo apgauta. Ir tikrai pasijuto kvaile. Tačiau labiau už apgavystę skaudino šitos patyčios. Adams iš visų jėgų stengėsi sulaikyti ašaras.

[Danas de Breinas]

- O nesišaipai sakydama, kad turėčiau būti pats silpniausias ir prašyti pagalbos? Eik jau, - taip pat sukryžiavo rankas. Ne, Danas negalėjo elgtis kaip silpnas kvailelis. Jis buvo šeštakursis ir šiaip jau visai puikus vaikinas, todėl turėjo su savo problemomis susitvarkyti pats. Juk tai daro suaugę, ar ne?
  Paskui jis stebėjo Kają ir dvi mergaites, viena iš jų turėjo būti Aurora, tačiau Danas nežinojo kuri. Danas matė, kaip jos šaipėsi iš Kajos ir šios jam labai pagailo. O išgirdus, kad ji storulė, jau nebegalėjo stovėti. Taip, Danas nebuvo herojus, tik šiaip geras vaikinas, bet nesišaipė dėl svorio ar kitų dalykų! Tai buvo nepriimtina!
- O ką, pavydi, kad ji susirado geresnį nei taviškis? - žingtelėjo žingsnį artyn ir sukryžiavo rankas. Kiek bijojo, kad šios gali pradėti juoktis ar, turbūt dar blogiau, Kaja pradėti jį meilinti, tačiau jautė, kad turi tą padaryti.