[Giedrius Vėjavaikis]

Mirė. Nero mirė. Jo vienintelis draugas, jo geriausias draugas ir mylimasis yra negyvas! Pakastas po žeme, o galbūt net sudegintas, išbarstytas pelenais po jūrą ir miško gelmes, galbūt kepykloje, įmaišytas į keksiukus... Juk jis juos taip mėgo. Numykė. Nežinojo ką sakyti, nežinojo ką daryti. Ar apsiverkti? Jo krūtinėje rodos atsivėrė didžiulė skylė, o pilvas susitraukė kaip ir plaučiai, it būtų pamiršęs kvėpuoti. Norėjo uždusti, norėjo numirti. Norėjo dar kartą pajusti mieląjį švilpį savo glėbyje ir šį kartą nepaleisti, važiuoti kartu su juo į namus, būti prie jo lovos ir laikyti už rankos, išgirsti paskutinius žodžius, išpildyti valią ir nubučiuoti užmerktas, negyvas akis. Kodėl nebuvo pakviestas į laidotuves? Nejaugi Nero nepasakojo apie...?
-   O laidotuvės? Kaip jį palaidojote? Kodėl... kodėl manęs nepakvietėte? Aš buvau jo geriausias draugas! Nejaugi nepasakojo apie mane? – it atsiminęs pradėjo veblenti. – Kodėl man neparašė laiško? Aš... mes... mes atsisveikinome mokykloje, bet... bet... juk jis žinojo, juk galėjo bent ką nors atsiųsti! O dabar neturiu nieko kas primintų apie jį, - nė nepajuto kaip pradėjo ašaroti.
Galbūt šis vyriškis jį žiauriai apgavo? Gal tai tebuvo Balandžio pirmosios pokštas ir švilpiukas tik vėluoja, ar atvyks tik rytoj su visa įranga palaikanti jo gyvyb-, tai skambėjo absurdiškai, juk tokiu atveju jam tektų lankyti kitokią mokyklą, ne magišką.
-   Ar jūs tikrai jo dėdė...? Kaip man tai žinoti? – liūdnai atsiduso, it per vėlai paklausdamas, juk šis vyriškis galėjo suvaidinti savo rūpestį ir liūdesį. – Koks buvo mėgstamiausias Nero maistas? Ir ką jis nešiojo ant kaklo?

[patsuan]

Ak, kaip nemalonu.
-Suprask, sūnau, -priėjo arčiau vaikino, kuris, rodės, tuojau pat ims ir apalps, arba ims ir dar nusižudys. Nors ne, gal taip ir nepadarys, gal jis buvo stipresnis ir ištvermingesnis. Uždėjo ranką ant mokinio peties, tarsi norėdamas suteikti kokią paramą, ar moralinę, ar tai fizinę ar dar tai kokią. -Aš nebuvau artimas Nero. Po velniais, - kiek susinervinęs pasikasė paausį, tarsi ši tema jam būtų it spyglys šone ar rakštis kokioje ten vietoje. -Pats vos buvau pakviestas jo šarvojimui ir laidotuvėms, - kiek suirzęs ištarė, žengdamas kelis žingsnius atgal. Tikrai neįsivaizdavo, kad jo sūnėnas turėjo geriausią draugą ar dar kokį ten biesą. Kuomet grįždavo šventėms pas savo giminaičius, retkarčiais susitikdavo su savo brolio vaikais, tačiau tai nutikdavo retai. Nebuvo itin laukiamas svečias, mat juoda katė ne kartą perbėgo ir perbėga netgi dabar tarp jo ir brolio. Tačiau kuomet jau susitikdavo, jo sūnėnas būdavo tylus ir mandagus, nedrąsus, visai kaip ir jo tėvas, todėl didelės simpatijos nepajuto. Bet vis vien nemalonu buvo matyti trapų ir vis dar vaikišką veidą apgaubtą tamsių drabužių ir daugybės, daugybės baltų gėlių. Galbūt klydo, galbūt Vincui vertėjo artimiau susipažinti su berniuku, tačiau... Kas buvo pražuvo.
-Klausyk, jeigu netiki manimi, esi laisvas žygiuoti iš kabineto, - dar labiau suirzęs ištarė, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. Nemėgo žmonių, kurie būdavo pernelyg įtarūs ir panašiai,.todėl kiek kilstelėjo balsą. Atsiduso. Gerai gerai, laikas vėl pakeisti plokštelę.
-Sūnau, visų detalių apie tai nežinau ir nesiruošiu sužinoti. Siūlau ir tau palaipsniui apie tai pamiršti, nes kuo labiau apie tai galvosi, tuo labiau tau skaudės.

[Giedrius Vėjavaikis]

Jį vadino sūnumi. Gan keistas kreipimasis, nes jeigu gerai atsiminė, šitas nebuvo nei tėvukas nei kas panašaus, bet nusprendė daug apie tai negalvoti. Verčiau jau pasiklausys kokie santykiai gimines rišo ir pasirodo, kad jokie... Dėdė ir sūnėnas buvo tokie neartimi, kad nežinojo kokios mėgstamiausios vienas kito gėlės buvo. Tad kam tokius žmones išvis kviesti į laidotuves? Bent jau jį  būtų pakvietę, bet ne... ne... Niekas nepaklausė, niekas nepranešė, dabar turi klausytis kažkokio prašalaičio, kad jo mylimasis mirė.
-   Mes net ne permiegojome, nes... nes... jis sirgo kažkuo, net nepasakė kuo! – liūdesį pakeitė pyktis. – ir kuo jis po velniais sirgo? Jeigu man nepasakė prieš tai? Tai gal ir aš mirsiu, a? Jau geriau būtume permiegoję! Nenoriu gyventi čia be jo, - sugniaužė savo kumščius.
Atsisuko į vyriškį ir... ir... Visas drebėjo iš pykčio.
-   Pamiršti? Kaip tai aš galiu pamiršti? „Aš tave myliu, tu man rūpi, bet žinai yra viena mergaitė...“, taigi, turbūt ji buvo Nero laidotuvėse? Tokia blondinukė ilgakasė! Turbūt jis su ja ir miegojo! Geriausia draugė mat, žinote, nors ir nesakiau nieko, bet... O gal ir ji mirė, ką? Būtų nuostabu, tai patvirtintų mano teorija, - su kiekvienu žodžiu jo balsas garsėjo.
Kol galiausiai sugriebė vyriškio kaklaraištį ir prisitraukė jį prie savęs.
-   Sakyk, daddy, kodėl atvykai čia dirbti? Į savo sūnėno mokyklą? Gal paprašė jis tavęs laiškelį, kad pakeistumei jo liauną kūną? Kad neliūdna man būtų? – žibtelėjo akimis, sujungdamas jų abiejų lūpas aršiam bučiniui.

[patsuan]

-Permiegojote? - vyras staiga suraukė nosį ir kreivomis pažvelgė į vaikiną, tarsi būtų pamatęs jį naujoje šviesoje. Nieko itin prieš homoseksualus ir kitokius ten visokius labai neturėjo-- pats nebuvo šventasis, dievaži-- tačiau tas jausmas, kad vienas iš tavo giminių buvo toks ne itin buvo maloni. Tarsi nejučiomis nusivalė tą ranką, kuri neseniai lietė kitą ir nekantriai suklaksėjo liežuviu.
-Apsiramink šiek tiek, - kiek kilstelėtu tonu vėl ištarė, nors buvo kiek pralinksmintas tokio jausmų potraukio. Hm, tai jo sūnėnas dar ir mergaitę turėjo, bet tuo pačiu metu ir eksperimentavo su tos pačios lyties kavalieriumi? Išties įdomu, labai įdomu. Mielas veidelis dažnai juk slepia piktus ketinimus. Galbūt melas, apgaulės ir žiaurumas buvo jų giminės bruožas? Arba tik Vincento taip galvojo, tarsi norėdamas paguosti save. - Man ne itin patinka stebėti isterijos priepuolius, - bent jau ne tokiame kontekste.
-Net nežinau, ko užvartojai prieš ateidamas, tačiau, - stipriai pirštais surakino riešą, kuris sugriebė jo kaklaraištį; akimis su neslepiamu pykčiu degino kito veide skyles. Labiausiai nekentė, kai kažkas jam būdavo nemandagus-- vėlgi, tai kartais mėgdavo, bet ne tokiame kontekste. Jau buvo bepaimąs vaikiną už pečių, kad jį išstumtų iš kabineto, bet staiga pajuto pernelyg didelę artumą ir šilumą prie savo veido; o po kelių sekundžių jo lūpos pagaliau suvokė apie nelauktus svečius prie jų. Žinoma, sureagavo žaibiškai-- vienu paprastu smūgiu žiebė mokiniui į jo pilvą, sugriebė jį už kaklo ir su didžiuliu trenksmu nuvožė ji ant šalia esančio rašomojo stalo.
-Gyvent nebenori, a, katinėli?- žvelgdamas iš viršaus sušnypštė.

[Giedrius Vėjavaikis]

Atskleidė per daug, bet kas tiems mirusiems rūpi, kad ir ant kapo šoktų, niekas jiems jau neberūpi, kokius žmones paliko, su kokiais jausmais ir širdgėlomis. O juk norėjo pabučiuoti ir vėl tą mieląjį švilpį, laikyti jį savo glėbyje, kuždėti, kad myli, kad tik jį temyli, kad jų meilė amžina.... kol mirtis išskirs.
Vyriškis priešais buvo toks žiaurus, toks žiaurus! Bet norėjo būti sulaužytas, emociškai buvo gavęs smūgį per galvą, tad kodėl kūniškai turėtų būti sveikas? Nekentė savęs, kad leido savo mylimajam taip greitai išlėkti iš mokyklos, nesužinoti jo adreso, nepasiųsti laiško... O kodėl magija neišgydė ligos?! Juk Nero buvo burtininkas! Ašaros pradėjo kauptis akyse.
Pirmiausia suimtas riešas, vėliau smūgis į pilvą. Skaudėjo... labai skaudėjo. Net ašaros ištryško, bet nė nespėjus susivokti, buvo prispaustas prie stalo. Kaklą gniaužė rankos.
-   Nebenoriu, - iškošė, atsisegdamas su rankomis savo diržą ir nusismaukdamas kelnes. – Sudraskyk mane, užmušk mane, išpisk mane, - sužaibavo akimis. – Kačiuk. 

[patsuan]

-Ak, nenori?- stipriau suspaudė pirštus esančius ant kaklo, nykštį giliau suvarė į tokias trapias gerklės gilumas; oda pajuto nelygumus ir iškilumus esančius ten. Laisvą ranką staiga kilstelėjo į viršų-- vien tik tam, kad šioji staiga nusileistų ir tėkštų gerai per vaikino skruostą, palikdama piktą, raudoną žymę. Kelias sekundes dar palaikė savo smaugimą, bent jau iki tokios ribos, kurioje dar žmogus tikrai neturėtų prarasti sąmonės, bet galbūt jau būtų arčiau to; po to atitraukė abi rankas.
-Jeigu jau taip, mielai išpildysiu tavo prašymus, katinėli, - sugriebė vaikinuką už peties ir vienu judesiu apvertė jį ant pilvo; kol kas dar nenorėjo stebėti šio veido, kad ir koks jis atrodė mielas, kuomet jojo spalva palengva mainėsi į dailią, tamsią purpurinę spalvą, o paskui gana greitai sugrįžo į gana nuviliančią raudoną. -Hm, o galbūt tau verčiau patiktų būti vadinama kekšyte? Elgiesi kaip viena, bent tą galiu pasakyti, - su tam tikra panieka nužvelgė kiek apnuogintą mokinio sėdynę ir po akimirkos apmąstymų sugriebė netoliese esantį jo paties išsisegtą diržą.
-O gal tau susimaišė galvelė pamačius Nero...- kaip keista buvo taip dažnai kartoti savo sūnėno vardą, tačiau mintyse tyliai atsiprašė ir padėkojo jam už galimybę naudoti jį kaip ginklą, kaip priemonę prablaškyti nuobodybei. -... dėdę, hm? Mes gana panašūs, ne?- nusijuokė ir kelis kartus apvyniojo diržą aplink vaikino kaklą ir abiem rankom sugriebė jo galus.
-Nebijok, padėsiu tau pamiršti viską, -dar kartą nusišaipė nuo savo paties juokelio ir tvirtai trūktelėjo abu diržo galus; netgi nejučia apatine kūno dalimi įsirėmė į vaikino kyšojančią sėdynę.

[Giedrius Vėjavaikis]

Kaip žiauru! Kaip galėjo Nero dėdė būti toks žiaurus? Juk Nero buvo toks mielas ir švelnus, o priešais jį buvęs vyras buvo tikrų tikriausias sadistas! O kur papuolė... Ką galvojo kai jį pabučiavo? Pasielgė it tikrų tikriausias švilpis, juk savaime aišku, kad gaus į snukutį, juk niekas netoleravo čia... tokių įžūlių vaikėzų, o dabar buvo smaugiamas... smaugiama... Nero dėdės.
Bjaurastis. Jis pats buvo bjaurastis, netyras, nors ir nė karto nebuvo paliestas ten, apačioje, svetimų rankų, o gal buvo.. dabar negalėjo galvoti tiesei, jautė kaip po truputi trūksta oro, kaip su nagais įsikimba vyriškiui į rankas ir bando atplėšti, bet nesėkmingai... Jautė kaip jau tuoj nualp- ir buvo paleistas.
Vos spėjo atgauti kvapą, tačiau, nė neįkvėpus dviejų didelių gurkšnių oro, buvo priremtas prie stalo. Su diržu kaklas apjuostas ir tempiamas. Jautė ūkvedžio įremta didybę. Ašaros kaupėsi Giedriaus akyse. Kur įsivėlė? Kodėl? Kodėl? Paprašė būti užmuštas? Manė, kad... kad bus apkabintas, kad bus suprastas, kad sako, ne tai ko nori, o tiesiog apimtas emocijų! Nemanė, kad pateko pas psichą!
Perbraukė su rankomis per stalą, jautė kaip vis trūksta ir trūksta oro, kaip oda pamėlynuoja, kaip... Sugriebia stiklinę ir atbula ranka trenka iš visų jėgų vyriškiui į kūną! Nežinojo kur, bet pajuto kaip šukės susminga į delną. Stiklinė dužo.
-   Pa...leisk... – išlemeno, bandydamas atbula koja įspirti vyresniajam, bet viso labo jautėsi kaip nepaklusnus arklys. Seilės nuvarvėjo per smakrą, norėjo klykti, bet diržas neleido.

[patsuan]

Galbūt skriausti mažus, bejėgius vaikučius nebuvo itin gera įdėja ar gyvenimo būdas, tačiau po velniais, jam tai gana patiko. Nežinia, ar toks gimė ar patapo, bet tikrai nesiskundė savo pasirinkimais. Stebėti kaip po juo spurda ir dėl oro gurkšnio kovoja žmogus buvo tiesiog pernelyg smagu ir pernelyg masino jį-- vyriškis pajuto, kaip užverda jo kraujas, kaip adrenalinas verčia plakti jo širdį vis greičiau ir greičiau, tarsi versdama pulti ir suleisti dantis į taip arti esančią minkštą, šviežią mėsytę. Tačiau tai nebuvo seksualinis susijaudinimas, ne, tam reikėjo šiek tiek daugiau laiko-- nebuvo koks jaunas berniokas pirmą kartą išvydęs dailias ir liaunas mergaitės kojas.
-Nemanau, kad tavęs kažkas labai ieškotų, jeigu staiga imtum ir padvėstum, mm?-  ištarė žemu balsu, išsišiepęs it saldainį gavęs vaikas. Kelioms akimirkoms atleido diržą, tik keliems oro gurkšniams, tačiau prieš tęsdamas jį vėlei užveržė. -Na, tai gal tuomet ir užbaikim tai, ne?- linksmai sušuko ir jau buvo beįsirėmiąs koja į stalą-- geriau reikia galutinai pasmaugti vaikinuką greitai, juk sutvarkyti kūną prireiktų gana daug laiko, o kur dar ir įtikinamo alibi susikūrimas-- tačiau vos per kelias akimirkas pajuto, kaip aštri dūžtančios stiklinės briauna įsirėžė į jo riešą, įsmigdama tiesiai į arteriją; iš skausmo, ar labiau netikėtumo, garsiai suriko ir it nuplikytas atšoko atgal, laikydamas sužeistą galūnę laisva ranka.
-Suknistas mažiau, negali ramiai nusistagaruot?- sušnypštė it sužeistas žvėris ir iš to susierzinimo kelias ilgas akimirkas buvo susikoncentravęs tik į save-- priglaudė žaizdą prie lūpų ir greitais gurkšniais/lyžtelėjimais pradėjo ryti kraują iš ten.

[Giedrius Vėjavaikis]

Būtų neatskleidęs tokių svarbių detalių... perkūne, juk visada buvo mokamas, nekalbėk su nepažįstamaisiais, nelipk į svetimą mašiną, bet nemanė, kad reikėjo atsiminti „neik su savo mylimojo dėde, nes jis sadistas, nebent tu esi linkęs į tai“. O dabar per savo ilgą liežuvį gaus galą, jau įsivaizdavo kokią šaunią istoriją vyriškis papasakos visai mokyklos tarybai kaip ir jo tėvams „jūsų sūnus nusižudė iš nevilties“.
Staiga diržas buvo atleistas ir... ir... Sugaudęs oro gurkšnius, su rankomis nutraukė nuo savo kaklo nelemtą diržą ir apsijuosė jį aplink ranką, it botagą. Per smakrą nuriedėjo prakaito lašelis. Galva svaigo, ne ką mažiau ir skaudėjo, o akyse šokinėjo ne tokie mieli zuikučiai. Įsikando sau į lūpą. Juk buvo varnius, reikėjo susiimti! Negalėjo šitaip imti ir numirti... juk būtų absurdiška. Bandė save nuraminti, bandė nustoti drebėti ir sustabdyti ašaras. Stalas ar... durys... durys... gal jų nespėjo užrakinti? Naivi idėja, kokia naivi. Nusvirduliavo prie durų ir patraukė už rankenos, bandė palenkti, bandė išlupti, bet nesėkmingai, o rakto spynoje nebuvo. Bandydamas atidaryti duris, suvarė stiklo šukes sau giliau į delną. Skausmas jį veikė, budino, išvaikė nepageidautinus triušiukus.
Atsuko savo galvą į priešininką kuris kraujavo. Gal jį verčiau užmušti? Stebėjo kaip vyras rijo kraują. Ne... Nebuvo... toks amoralus ir.. ir kas čia per mintis?! Verčiau ieškos rakto! Kaip tik pajėgė prilėkė prie stalo ir atsiklaupęs ėmė raustis stalčiuose, bet ten nerado nieko ko jam reikėjo, tik... tik... keletą plunksnų aštriais galais. Paėmė. Užteks. Bus gerai. Tikrai neketina nusidaigoti taikiai, jeigu pasiseks, išdurs tam ūkvedžiui abi akis... nors.. ne... gal geriau tiesiog paprašys rakto.
Šmurkštelėjo po stalu. Vos ten tilpo, bet susikūprinęs , šiaip ar taip sugebėjo įsitaisyti nepatogioje pozicijoje. Iš savo „saugios“ pozicijos stebėjo ką toliau darys vyriškis. Nejaučia virpėjo kaip epušės lapelis, dėl adrenalino ir baimės, nebuvo šaltų nervų... Oi nebuvo.

[Vincento Lacruma]

Lėtai atitraukė riešą nuo lūpų, nuo kurių kampučių pamažu, smakru žemyn, lašėjo tamsaus raudonio lašeliai. Vyriškis lėtai nulaižė juos ir nepatenkintai suvirpo; jo krūtinė tankiai kilnojosi, norėdama įtraukti į plaučius kuo daugiau deguonies, norėdama kuo greičiau atsigauti ir išlyginti koncentracijų skirtumą savo kraujyje. Atsiduso ir nukreipė kiek pavargusį, susierzinusį, bet susidomėjusį žvilgsnį--bent šiek tiek susidomėjusį.
-Na, katinėli, galvoji, kad tavęs po stalu nematysiu?- piktdžiugiškai nusijuokė ir išsitraukė lazdelę, kuria perbraukė per žaizdą ir užtraukė ją, kad kraujas nebesisunktų ir netykštų ant grindų. Ramiais judesiais pradėjo tvarkyti kabinetą: šukės viena po kitos išnyko ore, purvas ištirpo, daiktai, kurie buvo išspardyti ar ištaškyti sugrįžo į savo vietas; visą tą laiką Vincento patenkintai niūnavo po nosimi, tarsi visai nekreipdamas dėmėsio į virpantį, bijantį vaikiną, ištempė tas laukimo akimirkas kuo labiau. Pagaliau po ilgų minučių jis prisėdo ant stalo krašto ir krumpliais kelis kartus pabeldė į paviršių, švelniai ir ramiai, it girtuoklis vyras, kuris paryčiais prie durų bandydavo įtikinti savo žmoną atidaryti jas.
-Verčiau išlįsk ir gražiai atsiprašyk už netvarką, kurią padarei, - sumurkė. -Ir maldauk, kad tavęs neskriausčiau už tai, kad sužeidei mane, - pridėjo ir jau buvo benutyląs, tačiau staiga trenkė iš visų jėgų kumščiu per stalą; net visas medinis paviršius dejuodamas suvibravo. -Antraip sutraiškysiu tave po šiu stalu, - sušnypštė vėl, primerkdamas akis.

[Giedrius Vėjavaikis]

Viskas bus gerai. Tokius tris žodžius sau kartojo mintyse. Viskas bus gerai. Jam mirti čia neįmanoma, nes juk jeigu numirtų, pradingtų jo visos viltys ir sapnai, o taip būti juk negali. Mintys visai nieko jam nesakė, jos buvo suveltos ir nelogiškos, skambėjo taip taipogi. Tokios nelogiškos mintys jam padėjo nusiraminti. Viskas bus gerai. Liks gyvas, o šis vyriškis pabus iš savo nuožmaus transo ir jo neužmuš... Niekas nenorės lavono sutvarkyti... Juk misija  neįmanoma iš teritorijos išnešti kūną nepastebėtam.
Akies krašteliu pamatė, kaip vyriškis užsitraukė savo žaizdą magija. Atrodo tik dabar atsiminė, kad turi lazdelę, kažkurioje kišenėje, neatsiminė kurio-, ak, juk buvo be kelnių. Pajudino savo kojų pirštus. Vis dar buvo su kojinėmis. Geltonomis ryškiomis kojinėmis.
Žinojo, kad buvo matomas. To nereikėjo sakyti. Štai pasigirdo trenksmas į stalo paviršių. Atsiprašyti už netvarką? Kokie paistalai. Dar vienas dūžis, stipresnis. Grasinimas. Sutraiškys. To neįmanoma padaryti, bent jau ne su šiuo mediniu stalu.
Bet žinia buvo ta, kad stalą toks bernelis kaip jis galėjo kuo lengviausiai apversti! Na... nelengviausiai bet po velniais, juk medienos gabalas nebuvo prikaltas. Tad pakeisdamas savo poziciją, atrėmė savo delnus į paviršių ir ėmė kelti, sunkus, tai buvo sunkus stalas, bet panašius nešiodavo statybose ir po velniais, pakėlė tą nelemtą stalą ir akimirksniu iš jo pasidarė barikadą. Aišku, šis kone sulūžo nuo tokio staigaus pastatymo vertikaliai. Stalčiai net iškrito. O Giedriaus veidu nuriedėjo prakaito lašelis. O ką dabar darys...? Liko tik pasinaudoti progą ir šokti ant profesoriaus. Nerangiai apvijo diržą jam apie kaklą ir sukryžiavo rankas laikydamas abu galus, vienas jų buvo pririštas prie varniaus rankos.
-   Raktas...? – šnypštelėjo.

[patsuan]

Net atsiduso pajutęs sėdmenimis kaip truputėlį pakyla stalas viršun. Kodėl visi jaunikliai būdavo tokie kvailai entuziastiški ir norintys kažką nuveikti. Kodėl jie tiesiog negalėdavo imti ir ramiai nutilti ir nustoti priešintis gaivališkoms gyvenimo jėgoms? Juk maža žuvelė negali pasipriešinti rykliui, pelė negali pasprukti iš katino nasrų, kuris jau ją mirtinai nutąsė. Tas pats faktelis veikė ir čia.
Lėtai nuslydo nuo stalo ir gracingai žengė kelis žingsnius atgal, stebėdamas, kaip girgždėdamas ir inkšdamas ant grindų yra nutėškiamas stalas, kaip jis vos ne perlūžta ir šiaip, sukelia daugybę nepatogumų ir garso. Kilstelėjo antakius ir savo lazdynmedžio spalvos akimis gašliai nužvelgė vaikinuko nuo staigaus didžiulio krūvio suprakaitavusią odą, jos paviršiumi riedančius lašelius. Sekundėlei iškišo liežuvį, it gyvatė uosdama orą.
-Na matai, koks esi stiprus, katinėli, - sumurkė ir piktai išsiviepė, nors akys lakstė aplinkui, tarsi apskaičiuodamos ir aprėpdamos visą situaciją. Trumpai akimirkai šios nuslydo pernelyg toli nuo mokinio ir per trumpos sekundės dalį visi įvykiai pasisuko kiek įdomesne linkme. Bet juk gyvenimas yra įdomesnis, kai negali jo nuspėti ir sugaudyti. Ramiai uždėjo pirštus ant diržo ir kiek dusliu balsu-- medžiagos aštri briauna kiek pjovėsi su jo Adomo obuoliu-- prabilo:
-Raktas? Ieškokis jo pats, kad toks jau gudrus, drąsus ir bebaimis, - plačiau pastatė savo kojas, ištiesino nugarą-- vien tik kūno kalba rėkte rėkė, kad galimybė būti prismaugtam tikrai negąsdino jo.
-Žinoma, jeigu tik rasi. Bet - pridūrė ir švelniau šyptelėjo, nors ta šypsena buvo daug žiauresnė ir diaboliškenė negu jojo pyktis. -Gali ir gražiai gražiai paprašyti.

[Giedrius Vėjavaikis]

Pasijuto suglumęs ir  nesitikėjo, kad šis stiprus vyras ims drebėti kaip epušės lapelis vos pajutęs mirtį alsuojančią jam į nugarą, bet... Nejaugi jis manė, kad varnius stokojo ryžto, kad taip tvirtai buvo įsirėmęs žemės? Taip... Jis nebūtų klydęs, taip pamanęs, nes niekuo gyvu nebūtų užmušęs vyriškio, nes tikėjo, kad tai buvo pati didžiausia nuodėmė ir abejojo ar galėtų su šia mintimi gyventi.
Reikėjo ieškoti kitos išeities... Kitos... atvirumo? Ar atvirumas buvo išeitis? Ne toks dramatiškas ir agresyvus, paprasčiausias atvirumas, norėjimas išsakyti tai ką galvojo visą šį laiką, kodėl buvo nustebintas ir...
-   Sere, atleiskite, tikrai... Aš nenorėjau, - pragydo švelniu balseliu, it zylė prašanti žvirblio lesalo. – Buvau tikrai kvailas, pripažįstu, neturėjau taip priešais jus išsirengti ar tai paliesti jūsų godžių lūpų, aš maniau, kad jūs susiprasite ir mane paguosite dėl sūnėno mirties, na žinote, kaip visi... žmonės tai daro, - bandė paaiškinti savo elgesį, šiek tiek virpančiu balsu vietomis. – Aš nemaniau, kad jūs... Jums patinka... tokie dalykai, - su lyg tais žodžiais stipriau suveržė diržą.
Kai apsikeitę pozicijomis galėjo kuo puikiausiai suprasti, dėl ko vyriškiui galėjo tai patikti – galia, nuostabi galia ir gebėjimas nulemti žmogus mirs ar gyvens, bet nenorėjo mirti... Nenorėjo ir žudyti, buvo prakeikta vanilė, na, gerai, nebuvo jis ta vanile, bet nepasitikėjo šiuo vyriškiu, kad patikėtų jam botagą į rankas ar tai kokį kitą daiktą kurį galėtų panaudoti kaip ginklą.
-   Mes... tiesiog.... galime tai pamiršti, - veržė diržą vis labiau. – Nors šiaip tai ne... Buvo gan smagu, žinote, nemaniau, kad pakelsiu šitą stalą, - pabandė pakeisti savo emocijas į pozityvesnes, tai visada veikdavo, kad ir dabar šiek tiek džiaugsmingiau kalbėti pradėjo. – Ir... man... įdomu ar jūs išties toks... – kalbėti su agresyviu žvėrimi viename narve, skamba kaip savižudybė, bet Giedrius dabar būtent tai dabar darė.
Šviesos garbanos krito jam ant akių, o kūnas buvo išmuštas prakaito lašeliais. Sulamdyti likę drabužiai ant kūno kabojo it ant pakabos, ką jau ten kalbėti apie gintarinių akių žvilgsnį, kuris žvelgė iš po apačios, nes reikėjo šiek tiek pasistiebti, kad būtų su lyg Vincentu savo ūgiu. Suvilgdė savo sausas lūpas seilėmis, laukdamas atsakymo.

[Vincento Lacruma]

-Nepadlaidžiauk man, katinėli, - sušvokštė ir vyptelėjo lūpų krašteliu. Visados egzistavo ta maža riba tarp malonaus, ausį kutenančio maldavimo ir tarp šleikštaus, erzulį ir nuobodybę keliabčio keliaklupsčiavimo. Pastarasis Vincent buvo it karti cianido piliulė tarp krepšelio su ekstazio tabletėmis; ne itin keliantis nuotaiką ir visą kitą.
-Ar daugiau nieko kito nemoki, tik kitiems kišti nosį į jų sėdimąsias?- dusliai, sausai nusijuokė, tačiau tas juokas buvo nukirstas, kuomet diržas dar labiau įsirėžė į jautrią jo kaklo odą ir į paslaptis --na, kvėpavimo takus-- glūdinčius ten. Vyriškis stipriai sukando dantis, bandydamas nuryti besikaupiančias seiles, kurios taip ir taikėsi pabėgti pro jo lūpų kampučius. Visas pasaulis tarsi sustojo-- arba pradėjo vystytis lėtai, pernelyg lėtai. Netgi jo akys, kurios su neslepiama pagieža žvelgė į mokinį tapo šiek tiek nesufokusuotos, stiklinės, kaip kai kurie pasakytų. Vyras pabandė mėšlungiškai įtraukti į skaudančius-- skausmas buvo malonus, tačiau ne, jam labiau patiko suteikti kančias kitiems, ir retas sugebėjo pakeisti tokį jo nustatymą-- plaučius, tačiau jo gerklė buvo beviltiškai sulipusi, o štai jau ir tamsa iš regos lauko kampų pradėjo slinkti vis artyn ir artyn.
Suvirpo jo keliai ir Vincento suklupo ant žemės, staigiai ir greitai, taip, kad tas nelemtas diržas atsilaisvino tiek, kad jis sugebėtų kilstelėti galvą-- veidu susitiko su vaikino dubens sritimi-- įkvėpti kelis itin trumpus gurkšnius oro, ir tada jau visa likusia animalistine, pirmaprade jėga tiesiogine to žodžio prasme prigriebti kitą per pusiaują ir, pašokant lengvai viršun ir įsibėgėjant, tėkšti kitą iš visų spėkų į nuversto stalo paviršių--siena mat buvo per toli.

[Giedrius Vėjavaikis]

Deja jo atvirumas buvo išmestas pro langą, žodžių kuriuose jautėsi suirzimo gaidelė. Ir kas nebūtų susinervinęs? Juk daug didesnį vyrą smaugė jaunesnis ir šiek tiek žemesnis jaunikaitis. Taip suveržė diržą, kad ūkvedžiui net akys pritemo, o netrukus šis ėmė ir suglebo kaip ištižusi masė.
Neliko nieko kito daryti, kaip tik atleisti medžiagą. Neplanavo vyriškio užmušti, tad net suvirpėjo, nuo minties apie netyčinę žmogžudystę. Kur paslėps kūną? Ar paliks jį čia? Bet akivaizdu, kad įvyko įsilaužimas, visas kabinetas buvo apvertas aukštyn kojomis, na, bent jau stalas tai tikrai.
Jau norėjo įsitikinti ar rudaplaukis vyriškis nugaišo, tačiau sulaukė netikėto revanšo. Buvo apgautas! Taip šiurkščiai apgautas Vincento. O manė, kad jis praradęs sąmonę! Bjaurastis.
Skausmingai žagtelėjo nugarai atsitrenkus į medinį paviršių. Ir taip skaudėjo visą kūną, o toks susidūrimas padėties nė kiek negelbėjo. Kaip akmuo ūkvedys užgulė varniaus pusnuogį kūną, išmušta prakaito ir išdažytą mėlynių.
Išleido atodūsį. Ant jo gulėjo žvėris, paliegęs, išsekęs, tai jautė iš kvėpavimo ir širdies plakimo. Giedriaus situacija buvo panaši, nualintas susidūrimų ir bandymų pašvelninti situaciją, pabėgti iš kabineto, gulėjo ištįsęs ant, jau spėjusio sušilti, stalo.
 Šiaip taip ištraukė savo vieną ranką iš po kūno, o tada ir antrą. Pabandė atsirėmęs išsliuogti kaip katinas pro durų tarpą, bet deja, Vincento kūnas buvo pernelyg sunkus ir atsipalaidavęs. Tad neliko nieko kito, kaip tik uždėti abu delnus ant tamsiaplaukio galvos ir pakedenti šerius.
-   ...Galiu išvirti arbatos, - tyliai pratarė, net nebesi stengdamasis priešintis.
Net ir įdomiausią žiurkę katinas paleidžia, jeigu toji nejuda ar apsimeta negyva.