0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #135 Prieš 6 metus »
Kartais per vieną valandą ar net mažiau, sužinai daugiau visko nei per visą gyvenimą. Tokios valandos Emilijanos gyvenime buvo tik kelios - laiškas į Hogvartsą, rankraščio atradimas, tas netikėtas susitikimas miške ir šis laikas kavinėje. Ir visi kartai vienas nuo kito skyrėsi. O pastarasis ypatingai.
Ahaa. Tai negana savas pavidalas, sava kalba ir savas klanas - reikia dar ir valdymo sistemos. Valdymo organų. O jie tikrai gerai organizuoti neitin nuovokias išvadas darė Emilijana besiklausydama Michailo Lorijano.
 - Kaip supratau, ir taip blogai, ir taip negerai. Ką gi,- atsiduso mergina vis dar nesusivokdama, jog kalba eina apie jos pačios gyvybę. Ne, kur tau, jaunoji sirena tarsi pleveno jai vienai žinomame fantazijų pasaulyje,  į viską žvelgdama tarsi iš šalies.
"Aš taip pat nenoriu mirti anksčiau laiko" tarsi aidas atkartojo mintyse. Žalios akys susitiko su mėlynai pilkomis.
 - Tikiuosi ir nemirsim.
Igis prabilo apie seserį.Durmštrangietė? Emilijana kiek nustebo. ] Oje, stipri bus panelė. Na, jeigu visi Lorijanai tokie, tai nieko nuostabaus, kad buvo vienas didžiausių klanų, ar kaip ten minėjo Myša.
Jie - tas įvardis visada skambėjo kraupiai. Galbūt giliai širdyje Emilijana vadovavdosi Albo Dumbldoro, legendinio Hogvartso direktoriaus žodžiais, jog bijodamas vardo dar labiau pradedi bijoti paties daikto. Tad neįvardinti dalykai merginai visada keldavo siaubą.
 - Supratau,- tyliai sumurmėjo, mintyse pasižadėdama pasiieškoti, nors suvokė, jog pastangos bergždžios. Jei tie Jie, kad ir kas po velnių bebūtų, tikrai nenori būti atskleisti, vargu ar kur rastum bent užuominą. Tad regis teks laukti. Galbūt labai, labai ilgai.
Taip ir nepaaiškinęs savo keistųjų žodžių reikšmės, Michailas Lorijanas paskubėjo atsisveikinti. Keistokas jausmas apėmė sireną - tarsi per tą valandą jis būtų pradėjęs kažką svarbesnio reikšti Emi gyvenime. Taip, vyras suteikė daug brangių žinių, tačiau... gali būti, jog šie keliai taip ir išsiskirs. Na įsivaizduokite nepažįstamoje vietoje esančią traukinio stotelę ir vėluojantį transportą. O šalia jūsų - puikus nepažįstamas pašnekovas. Valandos bendraujant greitai prabėga, tačiau atsisveikindami suprantate, jog daugiau niekad nebesusitiksite. Panašiai jautėsi ir Emilijana.
 - Viso geriausio,- tyliai tarė mergina vyrui iškeliaujant iš kavinės.
Tada atsisuko į šalia sėdintį Igorį.
 - Ką jis turėjo omenyje sakydamas, jog laukia tavęs už Atlanto? Išvyksti?- kiek nustebusi paklausė ji.
Kažkodėl nuo tos akimirkos, kai susitiko vaikiną miške, nuolatos turėjo ko laukti - kad ir ponios Greywind laiško. Nudelbusi akis į prirašinėtą popierių Emilijana atsiduso.
 - Manau, kad noriu jas turėti. Net jeigu pirmą kartą po to pamačius tave kils noras paskandinti, geriau jau būsiu nudėta su galiomis, negu be jų,- jau linksmiau tarstelėjo. pažvelgė į šėlstančią  jūrą. Kad ir kaip patiko žvelgti josios pusėn, perspektyva artimiausią pusvalandį nekvėpuoti, tiksliau, kvėpuoti vandeniu, merginą - kitaip nepasakysi - baugino.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #136 Prieš 6 metus »
Atsisveikinus Emilijanai su Myša, Igoris šyptelėjo.
-Myša nori su manimi susitiki mano gimtinėje, nori viską labiau man paaiškinti, parodyti mano praeitį, matyt,- ramiai šnekėjo antgamtikas sirenai,- Gal po septinto kurso išvyksiu, nenoriu daug ko uždelsti. Jau pavargau gyventi nežinomybėje,- pavargimo gaida nuskambėjo Igio balse. Mėlynai pilkos akys prisimerkė,-Gerai, -linksmumas kaip ugnisbvėl užsidegė švilpio veide,- Nors žinosiu, koks jausmas mirti nuo sirenos rankos,-  jaukaudamas kalbėjo Lorijanas-Greywindas, stodamasis. Vilkolakis išlyginęs rankomis kelnes, atsigręžė.
-Einam prie jūros, ar jau apsigalvojai?- paklausė ir šiek tiek palaukęs bendrakoledžės, nužergliojo link "Fazeno" kavinės durų.
Atsidūręs lauke, būsimas septintakursis susiraukė. Jei pirmais, kai ėjo link Koukvorto kavinukės,  saulė it pasiutusi plieskė, vertė vaikščiojus bjauriai susiraukus, tai dabar- buvo apsiniaukę.  Danguje plaukė  tamsūs, stiprų lietų pranašaujantys debesys, vėjas po truputį stiprėjo, tačiau miestelyje vis dar buvo žiobarų, burtininkų ir raganų, kurie gan gyvai šnekučiavosi, kurdami savotišką atmosferą. Hogietis pasimuistęs bei susirūpinęs dėl oro, svarstydamas ar diena buvo karšta, liaudiškai sakant- dušna, nes jei taip- nenorėjo susitikti su škvalu, greitai patraukė link kranto, dairydamasis ramaus jam ir draugei užkampio, sunkiai pastebimo praeivių, kur lengvai Emilijana galėtų aktyvinti savo galias. Tokią vietelę vilkolakis pastebėjo už miestelio paėjėjus kelioliką metrų. Igis link šios vietos žingsniavo itin sparčiai dėl blogėjančio oro, kartais atsigręždamas į Emilijaną, pasitikrindamas ar neatsilieka pastaroji, nes juto, kad toji nėra fiziškai stipri.
Pagaliau. Kelionė pradėjo artėti link pabaigos, kai šešiolikmetis prisiartino prie uolų, akmenų kyšiojančių iš pat pakrantės smėlio. Tarp jų, kai kur iš sunešto vėjo ar vandens grunto, augo skurdi  augalija, linguojanti vos papūtus menkiausiam vėjui.
 Igis atsisuko į Emilijaną.
-Turėsim lipti per uolas, mat tenai turėtų būt rami vietelė, užuovėja nuo smarkaus vėjo ir artėjančio lietaus,- kalbėjo tasai, dirsteldamas į vis labiau apsiniaukiantį dangų, kuris žadėjo gamtos linksmumus,-Padėt užsiropšti?
Bereikalingai šie žodžiai buvo tepasakyti. Švilpis pats juto, kad reiks padėti Emilijanai, tad nelaukęs sirenos  atsako, pagriebė ją, kaip per vestuves, ir nuėjo link nuožulnios uolos pusės. Ropštimasis nebuvo vienas iš maloniųjų, kai tenka dirbti vien su kojomis, nes rankos užimtos, laikydamos draugę, bet Igoris stengėsi nedūsauti, o sukąsti dantis ir toliau judėti į priekį. Vilkolakis dėliodamas kojas į plyšius, po lėto kopė. Stiprėjantis vėjas taršė jo rudus, garbanotus plaukus, o maudžiantys raumenys prašyte prašė poilsio.
Įkvėpti, iškvėpti,- priminė sau jaunuolis, ropšdamasis paskutinius žingsnius link uolos pabaigos. Įkvėpti, iškvėpti. Dar trys žingsniai.
Vienas...
Du...
Trys...
Ir štai...
Lorijanas-Greywindas paleido McWelle'ę. Raumenys iš palaimos atispalaidavo, ir Igoris sunkiai atsisėdo ant uolos krašto. Prieš pat akis atsivėrė nuostabus vaizdas į jūrą, o apačioje, tarp uolų tarpų geltonavo sunešto smėlio krantas, kuris rodė, kad seniai čia nieks nesilankė. Vilkolakis giliai įkvėpę, prakalbo, kreipdamasis į Emilijaną:
-Reiks nušokti, tenai,-mostelėjo ranka į smėlio ruožą,-Tikiuosi aukščio nebijai,-pridūrė ir šoko nuo uolos. Sausas smėlio kruopelytės pakilo į orą, vos palietus jaunuolio batams. Vos, kai smėlis atgulė į savo vietą, Igis apsižvalgė aplinkui: atsikišušios uolų briaunos, sienos užstojo vaizdą į dangų,  sudarydamos užuovėją pakeiliaiviams, o už nugarų, esantis tamsus urvas, vertė jaustis šiek tiek saugiai. Šiek tiek.
-Emi, pasistengsi kuo greičiau aktvytuoti savo sireniškas galias, kol dar nekilo audra?- tarė švilpis,- Ir jei kas aš būsiu šalia tavęs, tad nebijok.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #137 Prieš 6 metus »
Atsidarė ir užsidarė durys, o du paaugliai stovėjo lauke. Priešais šėlo jūra, matyt nutarusi, jog ramios popietės visiškai gana, tad dabar jau galima parodyti ir tikrąjį savo veidą. Vėjas bloškė į veidą baltutėlius plaukus, visą priešais esantį vaizdą susupdamas į šviesių sruogų voratinklį. Dangų niaukė tamsūs debesys, pranašaudami artėjančią audrą. Visi miestelio gatvėse zujantys turistai ir čiabuviai, po truputėlį ėmė skirstytis po krautuvėles ir kavines, tuo pačiu suteikdami progą uždirbti vietiniams verslininkams ir norėdami išvengti galimų gamtos išdaigų.
Igoris, pluošiantis pirmas, regis puikiai žinojo kur eiti – Emilijanai tik reikėjo neatsilikti nuo jo, kas nebuvo taip jau labai ir lengva: vaikinas juk gana sportiškas, o tai ne smulkutė Emi, kuri be plaukiojimo nelabai kokiu sportu ir užsiimdavo. Pasirodo, Igis keliavo prie smailių uolų gana atkampioje pajūrio vietoje. Na žinoma – kur nors toliau nuo smalsių turistų ir šiaip ilganosių gyventojų akių. Penkiolikmetė su nepasitikėjimu nužvelgė smailias uolas – neįsivazidavo, kaip reikės jas perkopti, o buvo per daug drovi prašyti pagalbos.
 - Supratau,- sekdama vaikino pavyzdžiu Emi pakėlė akis į tamsius debesis. Plaukioti per audrą? Na, savotiškas žavesys. Ir visgi sulyg kiekvienu žingsniu mergina juto kylantį jaudulį, savotišką baimę. Juk daugiau niekada nebus taip, kaip buvo. Galėjau atsisakyti. Vis dar galiu atsitraukti.
Prieš akis iškilo motinos veidas.
 - Emilijana, nebėk nuo savęs. Jau nebedaug liko. Tuoj būsi savimi. Tuoj būsi viena mūsų. Patikėk, tai gerai.
Vis įkyriau į mintis besiperšantį vaizdinį išblaškė Igoris – netrukus šviesiaplaukė penkiolikmetė atsidūrė jam ant rankų. Kad ir kaip jaudinosi dėl to, kas tuoj įvyks, jaunoji McWelle negalėjo nepastebėti to, kad prie vaikino atsidūrė arčiau nei kada anksčiau. Galbūt net gerokai per arti. Vilkolaikio širdis daužėsi dėl nemažo fizinio krūvio, o Emi dėl visai ko kito. Nebuvo pratusi atsidurti taip arti prie žmonių. Apskritai, fizinio artumo vengė.
Igoris, kaip su kokių keturiasdešimt penkių kilogramų našta, uolas perkopė stebėtinai greitai. Stiprioms vaikino rankoms ją paleidus ant tvirtos žemės, Emilijana kelis kartus perbraukė ranka plaukus ir giliai įkvėpė. Buvo baisu – kitaip nepasakysi. Vėjas taršė plaukus, bloškė juos į veidą ir kartais užimdavo kvėpavimą. Jūros vaizdas kaip visada svaigino, tačiau pirmą kartą Emi suvokė, jog vanduo gali atnešti ir mirtį.
 - Ne, aukščio nebijau,- greitai patikino penkiolikmetė, tačiau visgi neramiai pažvelgė į Igorį, kuris žingsnį žemyn žengė visai ramiai.
Pasistengusi nusiraminti Emilijana irgi nusileido ant smėlio šalia vaikino, Gal pavyko ir ne taip grakščiai kaip norėjosi, tačiau visos kūno dalys buvo sveikos.
Vieta, į kurią atvedė bendrakoledžis, puikiai tiko tam, ką reikėjo atlikti. Geresnių sąlygų ir įsivaizduoti negalėjai – gal artėjanti audra ir baugino, tačiau tokiu oru nelabai kas lįs maudytis, tad privatumą išsaugoti buvo galima beveik šimtu procentų.
 - Gerai,- kažkodėl įprastai švelnus sirenos balsas nuskambėjo kažkaip kimiai.- Gerai,- jau tvirčiau pakartojo ji. Kad ir kaip stengėsi nuslėpti jaudulį, tikriausiai nepavyko.- Ačiū,- tyliai pasakė. Tikriausiai vaikinas suprato, jog tame žodyje padėka buvo ne tik už pasižadėjimą būti šalia.
Nusisukusi Emilijana vieną po kito nusiavė batelius. Pėdas kuteno smėlis, žengus kelis žingsnius ėmė glostyti bangelės. Vanduo buvo gana šaltas – mergina stengėsi negalvoti, kaip reiks į tokį pasinerti. Žingsnelis po žingsnelio ir vanduo jau sėmė merginą iki juosmens. Turėjo atrodyti šiurpokai – baltos kaip perlai odos mergina vandenyje labiau nei bet kada priminė būsimą skenduolę, o apsiniaukęs dangus dar labiau sustiprino visą šitą įspūdį.
 - Š-š-šalt-t-t-ok-ka,- kaleno dantimis Emilijana. Giliai įkvėpusi panėrė po vandeniu ir nekreipdama dėmesio į kaustantį šaltį plačiais grybšniais nuplaukė tolyn nuo kranto. Atrodė, kad dabar už nugaros palieka visą savo gyvenimą. Prasideda kažkas naujo. Kai suvokė, jog yra pakankamai gilioje vietoje, Emi paskutinį kartą giliai įkvėpė ir nėrė. Įrėsi dugno link, kol užteko deguonies. Burbuliukais oras išsiveržė per kietai suspaustas lūpas. Plaučiai plyšo nuo oro trūkumo, pro prasivėrusią burną į kvėpavimo takus siūbtelėjo sūrus jūros vanduo. Skęsdama Emilijana blaškėsi, stengėsi iškilti į jau tolokai esantį paviršių, tuo pačiu sulaikydama save. Skaudėjo krūtinę, vanduo skverbėsi pro visur, akyse aptemo....
Ir staiga viskas nurimo. Vanduo laikė tarsi bersvorį sirenos kūną. Užsimerkusi ji plūduriavo vandenyje pakankamai arti paviršiaus, kad būtų matoma. Balti plaukai, išsidraikę aplinkui ir baltutėlė oda pirmą kartą atrodė savo vietoje. Gelbėjotai net nebūtų gaivinę – taip stipriai Emilijana priminė skenduolę. Kovoti dėl oro gurkšnio nebereikėjo, rodės, kad vanduo suteikia visas kvėpavimui reikalingas medžiagas. Kojos ir rankos įsitempė, o krūtinės ląsta tarsi švytėjo balta šviesa. Kelias minutes Emi plūduriavo nejudėdama. O tada pasigirdo (na, žinoma tam, kas buvo vandenyje) kelios aukštos natos. Garsas nepriminė nei vieno žemiško balso, nei vieno muzikos instrumento. Negirdėti, nežemiški tonai pynėsi tarpusavyje, vertė vandens paviršių raibuliuoti, sukūrė gražiausią garsų derinį pasaulyje. Tonai svaigino, vertė viską pamiršti tarsi iššluodami mintis iš galvos. Nors Emilijana, rodės nepravėrė lūpų, tačiau muzika kažkokiu būdu sklido iš jos.
Kiek laiko praėjo, niekas nesugebėtų pasakyti. Muzika užbūrė viską, ir tą pusvalandį (matuojant žemiškais matais) toks banalus dalykas kaip laikas neegzistavo.  Tačiau dainuodama Emilijana kilo vis aukščiau. Lėtai, bet nuolat, reguliariai. Tai ir liudijo apie laiko tėkmę. Muzika darėsi vis karštligiškesnė, greitesnė, garsesnė, intensyvesnė, Emi kūnas išsirietė, tarsi kas krūtinės ląstą būtų kilstelėjęs viršun, kol... staiga viskas nurimo, o iškilusi į paviršių sirena įkvėpė gurkšnį oro.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #138 Prieš 6 metus »
Dangus vis niaukėsi, vis tamsėjo, vis grėsmingėjo, pranašaudamas artėjantį škvalą. Nutilo visos paukščių giesmės, tik kartais pralėkdavo praklykianti žuvėdra. Staiga, tolumoj, baltaplunksnis kiras nuo uolos atbrailos šovė į viršų. Balti jūros purslai, lyg kėsindamiesi pačiupti paukštį už uodegos plunksnų, pakilo ir  atsidaužė į grublėtą, kietą kliūtį, ir štai, jūra pradėjo kurti savo audros simfonijos dalį. Rodės, kad visas šis spektaklis  bus viso ko pradžia ar... pabaigos pradžia...
Igoris ženktelėjo atbulomis, susiraukdamas. Buvęs šeštakursis prisdengė ranka veidą, nuo dūžtančių į uolas purslų lavinos. Nors šioj vietelėj, kur jis su Emilijana apsistoji laikinai, bus saugu nuo tuoj pasirodančios audros, visgi, teko šiek tiek sunerimti.
Švilpis dar labiau prisimerkė ir įdėmiai nužvelgė tuoj pašėlsiančią jūrą. Jaunuolis ieškojo draugės, pamestos iš akių, kuri padėkojusi išplaukė, norėdama aktyvuoti savo sireniškas galias, nuo kurių priklausė merginos ateitis- gyvens ar mirs. Banguojanti jūra vis nerimo, vis bangos didėjo, kaip nerimas vilkolakio krūtinėje. Švilpis mintyse nusikeikė- McWelle'ės jis nesurado. Ir netikėtai, keliokia grybšnių tolyn nuo kranto, septintakursis pastebėjo oro burbulus vandens paviršiuje ir realių, tikrą, prie paviršiaus pludūriuojantį skenduolės kūną.
Emiljana...
Širdis tą akimirką vos neišoko per gerklę laukan, kai Igis tai pamatė. Jam prireikė daug laiko, kol suprato, kad sirenai- viskas gerai, taip turi būti.
Nurimk, Emi gyva, ji tik aktyvuojasi savo antgamtiškas galias,- bandė tikinti save vilkolakis,- Nagi, nurimk, tuoj po pusvalandžio ar dar mažiau, ji sujudės,- taip begalvodamas Lorijanas-Greywindas pajuto, kaip šalti vandens lašeliai palietė jo rudas garbanas, ir tada nuotaika vaikino dar labiau subjuro.Lietus . Igoris nebuvo pluviofilas - asmuo mėgstantis lietų, ar randantis vidinę ramybę lyjant ar lietingomis dienomis-, ne, jis buvo miško žmogus, kchem, asmenybė, kuriai geriau būti apsuptam medžių, ne merkiamas lietaus ar... bangų purslų.
Laikas slinko, Igis vis stypsojo, žiūrėdamas į jūrą. Štai! Pagaliau! Paviršius, kur plūdariavo Emilijana, toji antgamtikė švilpė, pradėjo intensyviau raibuliuot, ir penktakursė išniro, giliai įkvėpdama oro.
Tą akimirką, pilną džiaugsmo, Igoris nulėkė iki pat kranto, nė nepajusdamas, kaip čiurnas, kelius, juosmenį palietė šaltas vanduo. Švilpis nejuto nei šalčio, nei stiprių bangų, nei čaižiančio it botagas lietaus, nei iš koto verčiančio vėjo gūsių. Vilkolakis tik yrėsi link draugės, kol galiausiai galėjo apkabinti ją. Jam nerūpėjo, kad Emi gali jį suvilioti, pražūdyti. Tiesiog. Jam tai šiuo metu nebuvo svarbu.
-Apkabink savo rankomis mano kaklą- tau bus lengviau,- stengdamasis prarėkti gamtos išdaikas suriko švilpis, ir nieko nelaukęs padėjo sirenai išsikabaroti iš šaltos jūros gniaužtų.

Smėlis sušiugžndėjo, po Igorio kojomis, kai šis, nešinas Emilijana, išlipo į smėlėtą krantą. Vos laikydamas ant kojų, nes iš proto varantis šaltis sukaustė visus garbaniaus raumenis, Igis nušliaužė link tamsaus urvo, esančio uolose. 
"Lumos"- mintyse ištarė Magijos pasaulio pilnametis, sunkiai ištraukdamas burtų lazdelę iš kišenės- urvas nušvito meslva šviesa,-
"Enervo"- pridūrė, nukreipdamss burtų lazdelę į save ir į Emilijaną.
Paleidęs sireną, kad ši pati galėtų pastovėti ant savo kojų, šlapias iki pat paskutinio siūlo vilkolakis atsidusęs atsirėmė į grublėtą sieną, ir pažvelgė į urvo angą, pro kurią atsiverė gražus vaizdas- stiprus vėjas gynė didelės bangas į uolas, o lietus, nepliaujamai pylė lyg iš kibiro. Visa šį smagumėlį nuo švilpių saugojo šiek tiek toliau esančio uolos, tad urvą nelabai pasiekdavo šios gamtos išdaigos.  Nors tiek gerai,- pagalvojo Igoris, nukreipdamas žvilgsnį į Emi.
-Kaip tu, Emilijana?- paklausė, nė nežinodamas ar sakyt "Pavyko aktyvinti galias?".
Pažiūrėsim ir pamatysim,-patikino save Lorijanas-Greywindas, bandydamas prisiminti kokį nors burtažodį, kuris galėtų išsausinti jo ir sirenos drabužius. Na, ir kodėl turim mes sušlapt?-suniurzgė mintyse Igis.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #139 Prieš 6 metus »
Oras kvėpavimo takais cirkuliavo kitaip. Dar neatsimerkusi Emilijana jautėsi kitaip. Visiškai kitaip. Girdėjo kiekvieną jūros bangų lašelį, atsimušantį į uolas, skalaujantį smėlėtus krantus. Vandenens gurgenimas dar niekada neatrodė toks gyvas ir artimas. Girdėjo kiekvieną lašelių susijungimą su vandeniu - lietus atsimušė į sūrų jūros paviršių. Visu kūnu jautė švelniai sūpuojančias bangas. Mergina tarsi susiliejo su vandeniu. Kiaurai šlapias audinys lipo prie kūno, sunkūs skysčio prisigėrę šviesūs ilgi plaukai svėrė galvą atgal, tarsi norėdami amžiams nugramzdinti vandenyje.
Amžiams... Tik dabar Emi susivokė ką padarė. Niekada nebebus tokia, kokia buvo. Pasaulį matys kitaip. Ir tada penkiolikmetė dar nežinojo, kiek daug laiko turės praeiti, kol vėl atras tikrąją save. Kad nuo dabar norės visai ko kito, nei anksčiau. Anksčiau, pamąstydama apie virsmą, Emilijana džiaugėsi nesanti vampyre - juk tada perkeista būtų norėjusi tik kraujo, kraujo ir kraujo, troškimas išsikėtotų mintyse ir juslėse tarsi piktžolė, užgoždama viską aplinkui. Manė, jog būsiant sirena taip nenutiks. O, kad būtų žinojusi, kaip smarkiai ji klydo...
Mergina tebeplūduriavo vandenyje traukdama į save deguonį, kol pajuto kažką iriantis jos link. Staigiai pasisuko į kranto pusę nuo akių nusibraukdama šlapius plaukus. Nespėjo nei apsidairyti, kai atsidūrė Igorio glėbyje. Atsiritusi didžiulė banga pakėlė abu antgamtikus. Lygiai taip pat šoktelėjo Emilijanos širdies dūžiai, tapo tris keturis kartus greitesni nei žmogaus (nors kažin ar žmogiški tvinksniai – tinkamas matas). O patys merginos jausmai (galima būtų prilyginti kokius tris kartus sustiprintoms hormonų audroms) sprinto tempais lėkė pirmyn, čiupdami vadžias į savo rankas.
 - Igi,- daug švelniau nei paprastai tarstelėjo sirena. Net krūptelėjo – balsas skambėjo kitaip. Labiau pasitikintis savimi.
Net ir sunkiai kvėpuodama po netrumpos viešnagės po vandeniu mergina jautėsi geriau nei bet kada anksčiau. Jautėsi savo vietoje. Ten kur nuo pat gimimo turėjo būti.
Igoruodama faktą, jog vandenyje yra daug stipresnė už vaikiną ir galėtų ne tik kuo puikiausiai parsiirti pati, bet dar ir parplukdyti bent kelis žmones, Emilijana rankomis užsikabino Igoriui už pečių. Net lediniame vandenyje, per kelis sluoksnius kiaurai peršlapusių drabužių buvo galima kuo puikiausiai justi, jog jo oda daug šiltesnė nei sirenos. Gal dėl prigimties, pagaliau išsiveržusios kaip laukinis žvėris iš narvo, gal dėl šaltyje praleisto pusvalandžio. Mergina veidu įsikniaubė į rudaplaukio petį. Smegenys, pagaliau pralenkusios jausmų antplūdį, dar mėgino įspėti primindamos visas gyvenimo ir meilės tiesas, kurias kantriai kas vakarą kartojo Adrija, tačiau Emilijanai buvo nė motais. Pirmą vietą ėmė emocijos, o visa kita – paskui.
Net ir su kokių keturiasdešimt penkių kilogramų našta, būsimasis Hogvartso abiturientas į krantą parsigavo gana greitai. Šlapias smėlis sušiugždėjo po kojomis, ant plaukų ir drabužių nukrito paskutiniai lietaus lašai ir abu antgamtikai atsidūrė sąlyginę užuovėją ir pastogę jiedviem atstojančiame urve. Vėlgi – nors būtų kuo puikiausiai paėjusi pati, Emilijana ramiai (kiek tai buvo įmanoma tokiomis aplinkybėmis) kiūtojo Igorio glėbyje. Tik nuleista basomis atsistojo ant smėlio ir nusibraukė nuo veido drėgnus baltus plaukus. Šlapias suknelės audinys lipo prie kūno, tad mergina jautėsi kiek nejaukiai. Nuo švilpio atsitraukė kelių žingsnių atstumu ir atsirėmė į gruoblėtą uolos sieną. Pirštais įsitvėrė į kelis iškilimus. Norėjosi kažko stabilaus.  Ir visgi, drovumas atsidūrė antroje vietoje draugui prabilus.
Tarsi kas visas baimes, nepasitikėjimą savimi ir kompleksus būtų gražiausiai iššlavęs iš galvos. Liko tik dabartis – ji ir Igoris. Net lauke siautėjančios stichijos keliami garsai pasitraukė į antrą planą. Senoji Emilijana tokiu atveju būtų paprasčiausiai susigūžusi į atokiausią įmanomą kampą ir kūtojusi ten, kol nustos griaudėti (lietus merginai netrukdė gyventi, tačiau nemėgo audros. Nebent tuo metu plaukiotų), tačiau dabar apie tai nebuvo ir minties. Prieš akis vienas po kito kilo vaizdai, siautėjo nelyginant priešais nerimstanti jūra. Motinos paskatinimai vizijose atrodė kaip vienuolės pagraudenimai palyginus su tuo, kas dabar dėjosi sirenos mintyse. Prisispaudusi prie sienos Emilijana stebėjosi, kodėl, kaip anksčiau, ausyse nesuskamba Adrijos balsas – mergina visados jį girdėdavo darydama ar net mąstydama kažką, kam įmotė nepritartų. Su vaizdiniais kovoti buvo daug sunkiau nei kada nors – galbūt todėl, kad giliai savyje Emi tai net patiko. Nenorėjo priešintis savo troškimams. Atsitraukusi nuo sienos sirena žingsneliu priartėjo prie kiek tolėliau stovinčio vaikino. Ir vėl staiga atsitraukė – toks jausmas, kad merginos viduje nesutiko dvi visiškai priešingos būtybės – Geroji Emilijana ir Sirena. Tokių skirtingų dalykų net ir norėdamas nesuderintum. Tačiau tarsi to nesuvokdama penkiolikmetė vis dar plėšėsi, priešinosi kaip skęstantysis prieš bangas, nors lemtis jau seniai aiški. Aiški ji buvo ir šį kartą.
- Nagi, dukra... Juk tu puikiai žinai, ką gali ir ko nori. Pasiduok,- tikino šviesiaplaukė moteris.
 - Emilijana McWell, tu taip nepasielgsi!- su jai būdingu moterišku griežtumu atitarė Adrija
 - Tai tavo prigimtis, tu negali su tuo kovoti...
 - Emi. Tu juk žinai, ką aš manau.
 - Tai beprasmiška, kuo anksčiau suprasi kas esi, tuo geriau! Su laiku bus tik sunkiau, galiausiai vis tiek turėsi tai padaryti!- nebeteko kantrybės sirena.
 - Emilijana,- švelniai ir kiek liūdnai tepasakė būtybė įmotės balsu.

Dviejų moterų veidai maišėsi mergina prieš akis, keitėsi neįsivaizduojamu greičiu ir kiekviena tikino savo, jos tik taip ar kitaip pasielgusi Emi išgyvensianti.
 - Ne!- mergina net nesusivokė, kad jau antrą kartą per dieną (techniškai – per porą valandų) išsidavė.
Tačiau pasipriešinimas padėjo. Galva ir mintys vėl priklausė Emilijanai. O ar tai gerai, kaip sakoma, antras klausimas.
 - Man viskas tikrai gerai,- žengtelėjo arčiau Emilijana. Vis dar negalėjo priprasti prie naujojo balso skambesio ir keistosios būsenos. Tačiau nebekreipė dėmesio.- O tau?
Visiškai nebegalvodama ką daro sirena švelniai palietė vilkolakio skruostą pirštų galiukais. Nuo pat raktikaulių, per žąstą ir dilbį iki pat pirštų pagalvėlių nubėgo malonūs šilti virpuliukai. Aiktelėjusi Emi atitraukė ranką. Bet jau buvo vėlu. Sirenos apžavai (ar kaip ten juos vadindavo jūreiviai) neišvengiamai buvo panaudoti prieš vienintelį arti esantį gyvą vyriškos lyties asmenį.
 

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #140 Prieš 6 metus »
Audra ir toliau šėlo: vėjas negailestingai ūžė,  taršė bangų keteras it plaukus, o šios, savo ruožtu vis daužėsi į uolas, gludino jas. Tuo tarpu šaltis brovėsi į kiekvieną užkampį, kaip ir lietaus lašai, tikšantys į urvo pradžią, kur buvo pasislėpęs Igoris su Emilijana. Jaunuolis, paslapčia sutrikęs, žvelgė į sireną, ir stengėsi nebūti užliliuotu jos gražiu ir švelniu balsu, kuris priminė apie gresiantį pavojų.
-Man viskas gerai,-  tyliai atsakė švilpis, dar labiau prisispausdamas prie urvo sienos, lyg numanydamas kas jo laukia. Rodos, Igoris pastebėjo vykusią kovą bendrakoledžės viduje, tad dabar saugojosi, nežinodamas ar kalba tikroji Emi ar Sirena.
Tai dar blogiau, nei susidūrimas su mifrite,- dingtelėjo pašėlusi mintis Igoriui galvoje, slaptai traukdamas iš kišenės ąžuolinę burtų lazdelę. Širdis trankėsi it pasiutusi vilkolakio krūtinėje, neleisdama švilpiui teisingai susidėlioti minčių, o dar lyg nekaltas Emilijanos prisilietimas, pastebėtas per lėtai Igorio.
Velnias...-paskutinė blaivi mintis išplaukė iš antgamtiko proto,-  Ką aš padariau...
Dešinė ranka taip ir nepaėmė burtų lazdelės, liko tik liečiama pirštų pagalvėlėmis mediena, kai vijoklė panaudojo savo apžavus ant Igorio.
Protas susimaišė, liežuvis tapo toks neapverčiamas, o jausmai ir slapti norai pasirodė tokie artimi ir ranka pasiekiami. Sirenos grožis, balsas tapo dar mielesni širdžiai, atrodė, kad tai dabar yra svarbu, o ne audra, siaučianti šiuo momentu.
-...Feel something when I kiss you good night...-švelnus baritonas pasiekė Emilijanos ausis, Magijos pasaulio pilnametis delnu palietė beveik baltos spalvos sirenos odą,- It's all on my mind,- kairė ranka apglėbė liauną merginos juosmenį ir prisitraukė artyn savęs- Igoris prarado savo kontrolę,- Feel something when I open my eyes,-užliūliuotas undinių giminaitės kerų, dainavo Igoris. Jam visos problemos, neįmintos paslaptys tapo nesvarbiomis, paskendo užmarštyje, net vidinis balsas, kuris klykte klykė atsibusti ir atsikvošėti, nutilo, kaip ir sąžinė su blaiviu protu.
- It's all on my mind
  Feel that I could be your sweetest compromise...
Lorijanas-Greywindas pasilenkė ir pabučiavo sirenai į lūpas.
- It's all on my mind
 It's all on my mind,- tylus balsas lyg miško ošimas gaudė tuščioje Igio galvoje ir urve.
Jausmai ir veiksmai maišėsi tarpusavyje, kaip alkoholiko akyse- kelias, kaip šlapi skalbiniai besisukančioje skalbimo mašinoje, tad visiškai be jokios kontrolės Igoris su abejomis rankomis apkabino McWelle'ės juosmenį ir užkelė ant savęs, kad ši apsijuostų jo klubus savo liaunomis kojomis, o tuo tarpu nesustojo karštai bučiuoti sirenos, nuslydamas lūpomis iki kaklo.
-I could wear wing tips to a wedding
Five more ones to bet
A full suit to the party
We dance 'til all that's left
And I kiss my baby with a sweetness...-vilkolakis priglaudė švilpės nugarą prie šaltos sienos, tačiau jaunuoliui tai buvo nemotais. Ir taip jau pernelyg karščiu pulsuojantis kūnas turėjo atiduoti šilumos Emilijanai.
-That only she could bring
And I love how my baby touches me
So play our lover's game,-nesustojo dainavęs Igoris,- I said, "Oh, honey, just like that"
I give you my loving and you give it right back
I said, "Oh, honey, just like this"
Hanging on white knuckle grip,-ir su šiais žodžiais paėmė švilpės rankas ir pakėlė viršum jos galvos....
Dainos žodžiai tapo meilės įrankiais, kuriais naudojo apžavėtas Igoris. Jam nei laikas, nei audra neegzistavo. Buvo jis ir tik Emi-simpatija, slapta meilė, jo Gražuolė Bela, draugė, bendrakoledžė, antgamtikė, sutikta per jo ketvirtą kursą, puošiant Švilpynės stalą Kalėdom. Ir jei netas stalas ir Akilandos šposas, Igis nebūtų pamilęs šios sirenos. Tai suprato Elaiza, mifritė, kai vilkolakis išpyškino Meilės Himną, kurio, deja nepabaigė Džeimsas.
Garbanius, plėšomas aistros, priglaudė savo kaktą prie Emilijanos. Giliai atsikvėpė ir įkvėpė. Mintyse, širdyje aidėjo tik trys žodžiai, visiems iki gyvo kaulo žinomi, visiems girdėti, tačiau Igoris tylėjo. Kažkas viduje, trukdė ištarti juos...
 Ištarti "myliu aš tave".
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #141 Prieš 6 metus »
Buvo vėlu. Emilijana buvo bepradedanti gailėtis, tačiau visos mintys per akimirką dingo iš galvos. Šėlstančios jūros, audros (ir jausmų, ir už olos ribų) fone pasigirdo daina. Švelnus Igorio baritonas tarsi vandens srovė užliejo merginą, iš minčių išplaudamas visus apgailestavimus ir pavojus. Keistoka, nes būtent tokį poveikį tikriausiai vaikinui turėjo daryti josios balsas. Prie sužvarbusios odos pajuto šilumą. Igorio odos karštis (lyginant sirenos ir vilkolakio kūno temperatūras) tikriausiai ir buvo toji kibirkštis, privertusi pamiršti visus suvaržymus ir apribojimus, pagaliau pasiduoti troškimams ir veikti.
Ilgai laukti nereikėjo - kiaurai šlapiu audiniu pridengtą liemenį apglėbė Igorio ranka. Gyslomis tarsi elektra nutekėjo. Ir tam užteko vieno vienintelio prisilietimo. Galbūt teoriškai sirena, kaip ir viso šito "kaltininkė", turėtų likti "blaivi", tačiau klausimas, kas čia buvo labiau ne savo kailyje - apžavėtas Igoris ar Emilijana. Skambant dainos žodžiais, audros fone įvyko tai, ko galėjai jau seniai paslapčia tikėtis - dviejų antgamtikų lūpos susitiko. Tačiau to Emi vis dar buvo mažai. Rankomis, kaip antai plaukiant į krantą, apsivijo Igorio pečius, prisiglausdama dar arčiau. With arms wrapped 'round my neck mintyse nuskambėjo eilutė iš tos pačios dainos.
Jeigu pirma bučinys ir buvo kiek panašus į drovų, dabar jokios kontrolės nebeliko - smulkutė mergina kilstelėta kojomis apsivijo Igorio juosmenį, rankomis atsirėmė į pečius. Būtent tada prieš akis šmėkštelėjo nepritariantis griežtokas įmotės veidas, tačiau nauja jausmų ir geismo (kad ir kaip Emi buvo mokoma bijoti šito žodžio) banga viską tuojau pat nušlavė. Lūpos judėjo darniai ir natūraliai, tačiau kartu sirenai viskas buvo taip nauja ir nepatirta. Jiedu turėjo akimirką, nuvogtą nuo viso pasaulio laiko. Nevaržė jokie apribojimai, juk buvo čia vieni - jie ir jūra. Igorio lūpos nuslydo merginos kaklu, palikdamos karščiu alsuojantį pėdsaką. Sirena atlenkė galvą, leisdama šlapiems plaukams kristi už nugaros, Tuo tarpu Emilijanos prisilietimai dvelkė kažkuo vėsesniu, tačiau ne mažiau aistringu. Atmetusi plaukus atgal sirena lūpomis švelniai lietė kiekvieną karštos vilkolakio odos centimetrą iki pat raktikaulio. Kvėpavimas padažnėjo, šiek tiek trūko oro, tačiau priešingai nei skęstant, buvo gera.
Nugara Emi pajuto olos vėsą. Vėl užliejo aistros ir geismo banga, nušluodama visas mintis aplinkui. Lūpomis nukeliavusi iki raktikaulio minutėlei apsistojo ten, traukdama į save Igorio kvapą. Vis dar skambanti daina tiesiog vedė iš proto, vertė trokšti vis daugiau ir daugiau. Atrodė, jog žodis "pakaks" nebeegzistavo.
Stiprios Igorio rankos lengvai iškėlė į viršų Emilijanos. Švelnus virpulys purtė visą kūną. Olos šaltis, besiskverbiantis kiaurai šlapią, prie odos limpančią suknelę, nė kiek neatvėsino karščio, kurį kėlė Igio daina, prisilietimai, bučiniai... Rankomis slysdama vilkolakio pečiais, rankomis, krūtine iki pat liemens, visiškai užburta švelnaus balso ir audros garsų, sirena tarsi paliko praeityje tą drovią, meilės nepažįstančią mergaitę.
Jūra šėlo vis dar neketindama rimti, kaip ir du aistros plėšomi jaunuoliai olos priedangoje. Atodūsis, tik tai tegalėjo išreikšti viską, kas vyko (ir tebevyksta) čia. Atsirėmusi į šaltą uolos sieną, kojomis apsivijusi Igorio klubus, Emilijana pajuto prie josios kaktos prisiliečiant Igorio.
- Igi,- kiek prikimusiu balsu tarstelėjo tikrai nenorėdama blogo. Bet akivaizdu, kad sirenos vilionės veikė visur – per prisilietimus, per balsą. Tačiau Emi juk to nežinojo, jei tik tai pateisinama priežastis.
Vėl palinkusi prie vilkolakio, penkiolikmetė švelniai pabučiavo. Tada stipriau. Ir dar stipriau, netyčiom kliūstelėdama alyvos į dar liepsnojančią ugnį. Nors, negali teigti, kad taip labai jau netyčiom. Geismas suteikė stiprybės, atvėrė duris į dar iki šiolei nematytus negirdėtus nepatirtus horizontus. Ūmai tai pasirodė visiškai aišku ir natūralu. Juk tai Emilijanos... kaip čia švelniau pasakius, pašaukimas?
Šyptelėjusi pati sau Emi žaliomis smaragdo akimis pervėrė Igorio mėlynai pilkąsias. Tik žiūrėjo. Rankos saugiai gulėjo prie juosmens, pati sirena visu kūnu buvo atšlijusi nuo vaikino ir prisispaudusi prie olos. Sekundę, dvi, tris... dešimt, penkiolika... Plėšomai laukinės aistros ir pačiai buvo sunku susivaldyti, tačiau visgi nejudėjo. Dvidešimt, dvidešimt penkias... laikas išsitempė, sekundės prilygo valandoms. Dvidešimt aštuonios, trisdešimt.
Įkvėpė. Atmetusi plaukus atgal lėtai palinko prie vaikino. Švelniai lūpomis palietė kaklą, vėsiu kvėpavimu glostydama karštą vilkolakio odą. Labai, labai lėtai, lūpomis slinko žemyn, nuo kaklo, jausdama miego arterijos pulsavimą, dar žemiau, iki raktikaulio. Nejudėjo. Jautė nuo Igorio odos tvoskiančią šilumą, savo pačios kvėpavimo vėsą. Nuleido galvą, tuo pačiu klausydamasi vaikino širdies tvinksnių ir vesdama jį iš proto su savo ramumu, kas, kad apsimestinu, nepasivargindama patraukti ilgų plaukų. Tegu. Nejudėdama vėl mintyse skaičiavo sekundes. Kažin, kam jos labiau prailgo. Viena, dvi trys... Emilijana vos išsilaikė rami it statula. Dešimt, trylika, penkiolika... Merginos alsavimas dar labiau padažnėjo, kvėpavimas pasidarė trūksmingas. Dvidešimt, dvidešimt penkios... rankos nevalingai susigniaužė į kumščius, nevaldoma aistra tvilkė tarsi liepsna. Dvidešimt devynios, trisdešimt.
Be jokio atskiro įspėjimo Emi pakėlė galvą pabučiuodama Igorį. Nesiliovė, nesustojo. Bučinys tik stiprėjo, karštėjo, atrodė, jog niekada nebus gana. Niekada nesinorės pabaigos. Sirenos nebekontroliuojamos rankos nuslydo Igio pečiais ir krūtine, o pati mergina visiškai nenorėjo atsibusti iš šio transo, kai būtų galima pavadinti šią būseną. Lūpomis nuslydo kaklu. Tačiau visgi sustojo. Nuleido akis. Lūpose šmėkštelėjo šypsenėlė, bet labai trumpam. Sirena, viliokė, nuolat kurstanti aistrą. Tokia dabar tapo Emilijana.
 

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #142 Prieš 6 metus »
Igoris karštai atsakė į Emi svaigų bučinį, kuris privertė pamiršt viską aplinkui, veikti toliau, nesustoti, vis labiau ir labiau pasinerti į geismo jūrą.
Septyniolikmetis bučiuodamas merginą, jo kairė ranka nuslydo link liemens, ir pradėjo liesti kiekvieną nugaros centimetrą, milimetrą, suteikdamas Emi naujus, ryškesnius jausmus.
Igoris giliai įkvėpė. Kiekvienas sirenos judesys priversdavo jį eiti iš proto, kaip ir jo lūpom jau nebesutikti Emiljanos lūpų.
Tai privertė iš vilkolakio krūtinės pasklisti nepasitenkinimo ir susierzinimo gaidai.
-Nagi...-kimus Igio balsas pasiekė merginą, ir šis kilstelėjo Emilijaną aukščiau, priversdamas, ją įsikibti stipriau.
Apglėbęs sireną garbanius nesustojo glostyti McWelle'ės nugaros. Dešimt, vienuolika sekundžių... Rankos nuslydo ligi pat  moteriškų klubų. Keturiolika, penkiolika...Rankos lėtai pakilo iki pat mentčių, taip kurstydamos iš koto verčiančią laukinę meilę.
Kai Emilijana vėl pabučiavo Igorį, jo dešinė ranka jau slydo nuo pat merginos kaklo iki pilvo. Po šlapia suknele septyniolikmetis pirštų pagalvėlėmis juto vėsią, jūrai priklausančią odą, kuri tarsi buvo priešingybė jam.
Igis karštligiškai pabučiavo į žaliaakės vijoklės lūpas, tarsi trokšdamas iš jos pasiimti visą jūros gaivą, šėlsmą, ir atiduoti savąjį karštį, meilę. Švelniai suėmęs Emilijanos delną, jį lėtai pridėjo prie marškinių slepiančio pilvo preso. Rudaplaukis atsitraukęs nuo Emi šyptelėjo. Meilės kibirkštynės blykstelėjo jo akyse, kurios paslapčia reikalavo sirenai imtis mažų sagų. O kolei apžavėtasis jaunuolis laukė šio bendrakoledžės žingsnio, jis atsargiai nukėlė žaliaakę ant žemės, ir nejučia kairė vaikino ranka stipriai pritraukė merginą prie savęs. Vėsuma, jūros kvapas pasiekė Igio nosį, kai vos kūnai prisiglaudė. Tarsi jūra su mišku, susiliejo, tarsi žemė su vandeniu susijungė į vieną elementą. 
Visa tai buvo lyg į ugnį įmestos skroblo maklos, kurios kurstė mėlynai pilkų akių savininką nesustoti bučiuoti, meiliai liesti Emi šlaunį. Igorio pirštai švelniai ir maloniai lietė vėsuma atsiduodančią šviesiaplaukės odą, piešė įvairius ornametus ant jos, kol pradingo po šlapios suknelės kampu, kur vis kilo aukštyn ir aukštyn.
Greitai iš aistro besidaužiančia širdimi Igis pabučiavo Emilijanai į skruostą. Apžvėtas protas ir širdis liepė eiti toliau ir  Igis nusišypsojo Emilijanai. Viena ranka suėmęs merginos skruostą, pabučiavo.
-The moon is my sun
The night is my day...- iš proto vedantis balsas pasigirdo urve po bučinio.  Igoris paktštelėjo į merginos kaktą, taip sakydamas, kad reik daugiau veiksmo ir jausmų,- Blood is my life,
And you are my prey...
Aistra tapo nebevaldoma ir Igis greitau ėmėsi kardinalių veiksmų. Draskomas pašėlusių jausmų, septyniolikmetos švelniai numetė nuo merginos peties vieną suknelės petnešėlę, paskui ir kitą.
Su kiekvienu nauju žingsniu Igoris trūksmingai įkvėpdavo.
Suėmęs abiem rankomis suknelės kraštus, mėlynai pilkų akių savininkas prilietė savas lūpas prie sirenos, ir pradėjo lėtai kelti suknelę. Atsargiai, lyg nesudužtų Emilijana, jis nurenginėjo ją.
Audra atrodo nurimo, lyg kaupdama jėgas viską naikinančiai kulminacija. Vėjas tyliai kaukė tarp uolų, lietus ritmingai tikšėjo, bangos viena į kitą daužydamos ritosi link pakrantės. Ir lyg pagautos kažkur slėptos jėgos, audra vėl pradėjo stiprėti, kaip ir jausmai Igorio krūtinėje.
Jaunuolis pasilenkė prie sirenos ir karštai pabučiavo į lūpas, užgniauždamas abiems kvapą. Karšti jo delnai slydo per sirenos smulkų, gražų kūną, pridengtu apatiniu trikotažu, ir tada Igoris rankomis apsivijo merginos liemėnį ir pasisukdamas, atsirėmė į šaltą urvo sieną, o sirena užgulė jį su savo keturiasdešimt penkiais kilogramais.
Igis šelmiškai vyptelėjo.
-Tavo eilė, Emi,- sumurkė gundantčiai,- Rodyk ką moki, Mažoji Undinėle...,-ir su šiais žodžiais įsisiurbė į merginos lūpas.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #143 Prieš 6 metus »
Aistra vėl plykstelėjo tarsi ugnis, kuri niekada neišblėsta. Kai geismas užvaldo visą, kas tavyje, sveikam protui vietos nė iš tolo nebelieka. Tačiau kam jis ir reikalingas? Tą akimirką, kai Igoris kilstelėjo ją, taip priversdamas stipriau įsikibti į jo pečius, Emilijanai atrodė, jog nieko daugiau ir trokšti negali. Viskas buvo čia, tame jų miniatiūriniame, o kartu ir labai dideliame pasaulyje. Sekundės užsitęsė, akimirkos pailgėjo. Du antgamtikai pripildė ją skilidinai, pasiėmė iš jos viską, kas tik buvo įmanoma, toli nuo smalsių akių. Tik jie ir niekaip nerimstančios jūros šėlsmas. Bučiniai įkalino niekaip nesibaigiančiame, nesitraukiančiame aistros ir laukinio geismo labirinte. Kol staiga tarsi cunamis Emi užliejo nauji, dar nepatirti jausmai. Karšta vilkolakio ranka slydo vėsiu penkiolikmetės kūnu, atsidurdama vis žemiau ir žemiau, užkabindama klubus. Dar nespėjus susigaudyti naujuose pojūčiuose nežinia kaip sirenos ranka atsidūrė prie pat Igio marškinių sagų.
 - Palauk,- švelniai tarstelėjo.- Dar ne. Kantrybės,- kaip vanduo užlieja paviršių, pasiekdamas net menkiausius plyšelius, taip ir sirenos balsas užpildė visą nedidelę erdvę, persmelktą atodūsių, aistros ir geismo.
Basos kojos palietė smėlį – Emilijana iš savo aukštybių nusileido ant žemės. Tačiau netruko vėl pakilti, kai stiprios vaikino rankos priglaudė ją. Tyliai stovėdama Emi tą trumpą laiką spėjo išgirsti Igorio širdies tvinksnius, pagreitėjusius nuo visko, kas čia įvyko. Ir tebevyksta.
O staiga viskas pagreitėjo – sirena staiga pajuto karštus ir kiek nekantrius pirštus, besiskverbiančius po jos šlapiu drabužiu. And you are my prey... Tarsi aidas Emilijanos mintyse atsikartojo Igorio ištarti žodžiai. Sireną švelniai nupurtė srebulys, neturintis nieko bendra su vėsiu oru – šildė vidinis karštis ir Igorio kūnas. Jie vedė iš proto, jei jo dar nors kiek liko – viską buvo užėmusi raudona, laukinė aistra. Mergina neįsivaizdavo, kad šie fantastiški jausmai gali turėti pabaigą. Nejučia nuo Emi pečių nuslinko viena suknelės petnešėlė, neilgai trukus ir kita.
 - Ei, ramiau,- tyliai sušnibždėjo, tačiau visa savo laikysena rodė, jog trokšta, kad tai testųsi.
Ilgai laukti nereikėjo – netrukus nuogą odą ėmė kandžioti šaltukas, o mėlynasis drabužis visiškai paliko sirenos kūną. Žalios akys žvelgė į Igorio mėlynai pilkąsias, tarsi klausdamos nuomonės.
Pasidarė tylu. Bangų mūša nuslopo, audra aprimo, o magišką tylumą drumstė tik abiejų antgamtikų širdies dūžiai. Aistra ir geismas kaupėsi, augo sulyg kiekvienu mirksniu, širdies tvinksiu ar kvėptelėjimu. Bučinys užgniaužė kvapą – dar kartą. Lūpos judėjo kartu natūraliai ir lengvai.
Emilijanos netrikdė nei faktas, jog stovi priešais vaikiną būdama ne itin daug apsirengusi. Ne, tą akimirką niekas nerūpėjo, tik audros kakofonija, lūpų šokis ir karšti vilkolakio delnai, švelniai slystantys nuoga oda, keliantys virpuliukus. Atmetė plaukus atgal, tvirtai atsakydama į bučinį. Tačiau ramiai užsibūti neteko. Lengvai apsukta Igorio Emilijana atsidūrė priešais jį, įkalindama vaikiną tarp sienos ir savęs.
 - Mažoji undinėle,- švelniai pakartojo, pasistiepdama.- Žinok, savo sprendimo gali pasigailėti,- sušnabždėjo ji prie pat vaikino ausies. Viliokė. Žodis, anksčiau prilygęs keiksmažodžiui (taip, Emi buvo auklėjama labai dievobaimingai) dabar apibūdino pačią jo vengusią merginą. Vėsios lūpos nuslydo Igio kaklu, rankomis apkabino vaikino kaklą, taip priversdama jį šiek tiek palenkti galvą, kad galėtų pasiekti lūpas. Aistros banga vėl nuplovė visas abejones. Pirštais susiradusi vilkolakio riešą sugniaužė jį savo smulkia šviesia plaštaka. Prispaudė prie olos, nors jėgos nekažin kiek teturėjo – panorėjęs vaikinas galėjo šitą miniatiūrinį pasipriešinimą įveikti rankos mostelėjimu. Tarsi sidabras, dingtelėjo Emi. Simboliška, tačiau tiesa. Sirenos vilionės uždaro tarsi į narvą. Narvą, iš kurio negali ištrūkti niekas.
Laisvąją ranką mergina kilstelėjo prie Igorio marškinių viršutinių sagučių. Lėtai, tarsi erzindama, iš kilpos išstūmė pirmąsias tris, apnuogindama raktikaulius. Švelniai palietė juos lūpomis, kutendama karštą odą vėsiu kvėpavimu.
 - Tai sakai Mažoji Undinėlė,- sušnabždėjo ji veik negirdimai per jūros šėlsmą, pirštų galiukais paliesdama Igorio veidą.- Igori,- garsiau pakartojo karštai pabučiuodama ir tuo pačiu grįždama prie smulkių marškinių sagų.
Šįkart jau nebedvejojo, įveikė jas daug greičiau. Drabužis nukrio ant smėlio, o sirena pirštų pagalvėlėmis švelniai braukė per karštą odą paliesdama pilvo raumenis, krūtinę. Drąsiau ir drąsiau, nukeliaudama iki nugaros. Jautė, kaip po vėsiais pirštais pašiurpsta vaikino oda. Bet jai buvo nė motais.
Stovėti vien su apatiniais nebuvo šalta – karštas vilkolakio kūnas spinduliavo pakankamai šilumos ir aistros, kad ir ledas būtų atitirpęs. Emi nuo sienos atitraukė Igorio ranką, tebelaikydama sugiaužusi riešą. Igoris tokiu būdu davė užuominą imtis marškinių sagų, o mergina aiškiai parodė aistros, veiksmo troškimą. Lūpomis paliesdama abu raktikaulius sirena sugrįžo prie karštos vaikino odos.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #144 Prieš 6 metus »
Sirena žinojo ką daryti. Kiekvienas jos judesys varė iš proto Igorį, kuris ir taip buvo apvaitęs nuo bendrakoledžės apžavų. Dažniausiai sprendimus priimdavo protu (pamirškim kelis atvejus), tačiau šiandien- viskas buvo kitaip. Taip buvo kitokia diena.
Šiandien aistra, geismas, paslėpta meilė degė abiejuose antgamtikuose, ir nežadėjo užgesti. Ne dabar, ir ne rytoj.
Garbanius tyliai atsiduso, pakreipdamas galvą į pasunuogę vijoklę. Mėlynai pilkose akyse spindėjo švelnumas, meilumas ir žodis "pagaliau". Lūpų kampučiai pakilo.
-Taip, mano Mažoji Undinėle,- kimiai tarstelėjo, kai marškiniai nukrito nuo jaunuolio pečių. Igis, švelniai įšsilaisvinęs iš Emi gniaužtų, pasilenkė prie jos. Taip, jis jautėsi tarsi sidabro narve. Lyg įkalintas jame ir kartu begalo laisvas. Laisvas kaip paukštis.
Audros genamas vėjas ir šaltis žnaibė įkaitusią Igorio odą, bet ir tai vilkolakis nieko nejuto. Visa tai užgožė McWellės bučiniai, kuriuos atsargiai nutraukė pats. Rankomis suėmė merginos galvą. Kaktos prisiglaudė. Atsiduso. Kažkur toli aidėjo žaliaakės širdies dūžiai, vėjo ūžesys, vandens šniokštimas.
Laikas sustojo, tapo nesvarbiu, bereikšmiu dalyku.
Bet...
Meilė per trumpa žmogaus gyvenimui...-mintyse išplaukė  nelabai tiksli citata iš Igoriui šiek tiek žinomos vokiečių autoriaus knygos.
Jaunuolis sumirksėjo. Kažkas jo viduje sudužo. Tarsi stiklinė užtvara, ir blaivus protas palengva užėmė savo vietą smegenyse.
Igio veide pasirodė nuostaba. Paskui sumišimas. Gėda.
Rankos Lorijano nusliedo. Atsitraukė per žingsnį. Lūpos kietai susičiaupė, akys greitai  buvo nusuktos. Raudonis apėmė rudaplaukio skruostus.


Padariau.

-A-a-ašš...- sumikčiojo tasai, vis labiau atsitraukdamas atbulomis,- Emi, aš...- užlūžo balsas. Vilkolakiškos akys nukrypo į batus. Geismą pakeitė gėdos karštis, kuris degte degino Igorį viduje. Jaunuolis nerimastingai, nesusipatoginęs sugniaužė rankas, su kuriuomis neseniai lietė Emilijaną. Jis norėjo kažką pasakyt, bet negalėjo. Norėjo, kad skradžiai prasmengtų, ber negalėjo. Norėjo atitaisyt visa tai, bet... negalėjo.
-Emilijana,- galiausiai žvilgtelėjo į draugę, antgamtikas. Jo balse skambėjo atgailos gaida,- Aš...atleisk...aš... nenorėjau...-žiobčiojo it žuvis išmeta į krantą.
Tačiau Igis žinojo- joks atsiprašymas nepakeis prieš tai  kas vyko tarp jo ir Emilijanos. Neg jei jeidu užmirš- kažkados prisimins.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #145 Prieš 6 metus »
Lūpos lietėsi ir išsiskyrė, pirštai nevaržomi klaidžiojo liesdami svetimą nuogą odą. Apribojimai išnyko kaip ir laiko tėkmė. Šilti pirštai suėmė Emilijanos galvą, priversdami lūpas trumpam atsiskirti. Žalios akys įsmigo į mėlynai pilkas. Ne, jose, kaip įprastai tokiomis akimirkomis, nemirksėjo "neištarti žodžiai" ar kažkas panašaus. Smaragdinėse akyse spindėjo aistra. Tačiau įdėmus stebėtojas kuo puikiausiai galėjo įžvelgti ir tylų, trapų, beveik nematomą ir nejuntamą, tačiau vis dėlto jau esantį meilės daigelį.
Jautė šiltą vilkolakio oda savąja. Jautė kiekvieną Igorio kvėptelėjimą, kiekvieną jo širdies dūžį. Tačiau kad ir kaip bebūtų neįtikėtina, jog ši begalinė akimirka pasibaigs, tačiau... ji baigėsi. Ir gerokai per greitai. Igoris,  buvęs taip arti,  staiga atsitraukė. Raudonis,  staiga nudažęs garbaniaus veidą ir buvo signalas,  privertės sireną grįžti į realybę, palikti tą antrąją visatą,  kur laikas priklausė tik jiems. 
Vaikinui atsitraukus Emilijana staiga suvokė, jog jai šalta. Nebejaučiant šiltų pirštų ant odos tokia išganinga mintis aplankė greitai.  Merginos skruostai nusidažė vos vos rausva spalva, tačiau akinamai baltos odos savininkei tai jau buvo daug. Ji stovi beveik nuoga.  Priešais vaikiną, kuris irgi buvo netekęs viršutinės aprangos dalies. Jei kas būtų paprašęs kada vėliau Emi paaiškinti,  kaip tai įvyko, sveiką protą nors trumpam atgavusi mergina atsakyti nesugebėtų. Tiesiog kažkokiu būdu tik prabudusi jos galia paveikė šalia buvusį Igorį.  Ir šis, tegu ir netyčinis veiksmas turėjo padarinių.
Nervingai kandžiodama lūpas (dar visai neseniai šalia jautusias kitas) penkiolikametė staiga susidrovėjusi susinėrė rankas prie savęs. Buvo šalta.
 - Igori,  nereikia, - tyliai nutraukė visą nervingą vaikino mikčiojimą.  Nors pasimetusi,  rausvais skruostais,  sirena atrodė ramesnė.- Abu puikiai žinom kas atsitiko, - nudūrusi akis į žemę sušnibždėjo.- Ir kodėl.
Neprisivertė pakelti akių. Tiesiog bijojo Igorio veide išvysti siaubą ar kažką panašaus. Nors ir būtų mielai skradžiai žemę prasmegusi, Emi negalėjo sąžiningai pasakyti,  jog mielai ištrintų pastarąsias minutes. Na žinoma,  kad tuo mėgavosi. Pati ir sukėlė visą jausmų bangą. Netyčia.
Nebepakėlusi įtampos mergina nervingai perbraukė pirštais plaukus. Pasilenkusi nuo smėlio pakėlė ten numestą šlapią mėlyną suknelę. Kažin,  ar su ja bus šilčiau. Degino gėda,  jai iš paskos atslinko kaltė - visgi ji mėgavosi kiekviena apžavų sekunde. Ir nekentė savęs už tai.  Kurį laiką praspoksojusi į  drabužį rankose Emi pagaliau jį apsivilko.  Šlapias audinys nemaloniai lipo prie kūno. Sirena nusisuko į jūrą Lietus po truputį rimo.
 - Atsiprašau,- tylus Emilijanos balsas pasklido oloje.- Turėjau tai padaryti viena. Juk žinojau,  kad kažkas tokio tikrai atsitiks, - ištarė vis dar stovėdama nugara į Igorį.  Nepakako jėgų pažvelgti į mėlynai pilkas akis, neseniai buvusias taip arti.         

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #146 Prieš 6 metus »
Emi neužilgo irgi atsibudo. Tačiau, jai ištarus žodžius, Igis šiek tiek nurimo. Nuleido akis, giliai atsiduso.
-Žinau...- ir jaunuolis pagriebė savo marškinius nuo žemės. Pirštam užčiuopus medžiagą  septyniolikmetis vogčiomis dirstelėjo į sireną. Širdyje glūdėjo kaltė, gėda, tačiau  jau tė dar kai ką- giliai, atkiroje širdies kertelėje juto, tą, žodžiais neapsakytą jausmą, kuris priverčia pjusti žolės augimą, minučių ilgumą, bangų mūšos skambesį, priverčia laužyti, bet kokios taisykles, varžančias  veikti.
Tai meilė.
Igoris slapčia mylėjo Emilijaną, o tai vos neprisipažino jai. Kas tada būtų? Garbanius nepastebimai virptelėjo. Ne, nereikia. Ji neturi to žinoti. Jis palauks, kol įsitikins...
Paskutinė sagutė vėl užsinerė ant marškinių skylutės, kaip tik tada, kai audra nurimo. Vėjas nutilo, bangos jau ramiau sūbavo link kranto, pradėjo krapnyti. Įsivyravo poaudrinė tyla.
-Neatsiprašinėk,- tyliai prakalbo Lorijanas, nusekdamas akimis žuvėdros skrydį viršum jūros. Ši, paskrajojusi kelis ratus, nutūpė ant smailios uolos, kyšančios jūroje,- Tai vis vien būtų įvykę, Emi. Gal ne man, bet kitam,- nutilo, kai paukštis pakilo,- Dabar nors žinosi ko gali laukti,- Igio stebima žuvėdra nuplasnojo link pakrantės.
Tylūs žingsniai nuaidėjo urve, Igis prisiartino prie Emilijanos. Mėlynai pilkos akys švytėjo nuoširdžiu švelnumu.
-Mes abu suklydom.
Sumėmė merginos rankas, atsukdamas į save sireną.
-Bet, gerai. Galim vėl atsistoti ir klysti toliau.
Švilpis pasilenkė ir pabučiavo bendrakoledžei į kaktą.
-Išdvožinsiu su burtais tavo suknelę, - sumurmėjo, paimdamas savo burtų lazdelę į rankas, bei suniurnėdamss mintyse kerų pavadinimus.
Ir netrukus mėlynoji antgamtikės suknia tapo sausut saututėle.
Vilkolakis vyptelėjo liūdnai. Jis buvo čia, arti Emilijanos, jautė jos šiltą kvėpavimą, nusuktą žvilgsnį. Jam paskutiniai metai, Emi- dar dveji metai.
Ką jie toliau darys? Ką iš vis jis pats veiks ateityje?
Nežinau. Bet aš noriu būti su tavim amžinai.
Igis atsitraukė. Nedvejok.  Nykčiu perbraukė per baltaodės rankos odą.
Nagi...
Ir staiga, vilkolakis pasilenkė prie gražuolės sirenos ir pabučiavo į lūpas. Bučinys buvo trumpas, bet pasakantis daug jausmų, gludinčių septyniolimečio širdyje. Dešinė ranka apglėbė merginos juosmenį, o kairė palietė dešinį Emi skruostą.
-Aš tave myliu, Emile,- tyliai, vis girdimai, prie ausies sušnabždėjo Igis, taip draugę
pavadindamas tokiu vardu, kai pirmą sykį susitiko prie Švilpynės stalų,- Sudiev.
Igoris pakštelėjo McWellei į skruostą ir dingo iš urvo, su garsiai besidaužydama širdimi krūtinėje.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #147 Prieš 6 metus »
Ji neverkė, nors norėjo. Tikrai. Mintimis grįžusi į pastarąjį pusvalandį Emilijana visais žodžiais keikė pati save. Ne, ne tik už nesusivaldymą. Už tai, kad neįstengė nesimėgauti viskuo, kas įvyko tarp dviejų antgamtikų. Paslaptyje, audros, lietaus ir olų priedangoje. Toks jausmas, kad net stichijos susivienijo, sudarydamos idealias sąlygas tam, kas įvyko. Tai buvo taip nedora, baisu ir beprotiška, bet, kita vertus, taip miela mintyse pacitavo mergina. Dievaži, anksčiau skaitydama įvairiausius žiobariškus romaniūkščius niekad nesuvokdavo, kodėl visi taip eina iš proto dėl tos meilės - pasiryžę dėl jos viską padaryti. Tačiau dabar suvokė, ir net geriau nei norėjo.
Oloje pasigirdo žvilgsniai ir Igoris vėl atsidūrė visai šalia Emilijanos. Vėjas užpūtė šviesių plaukų sruogą ant akių, tačiau mergina nejudėjo. Tiesiog bijojo pakrutėti. Nesuvokė savo galios, nesuvokė, kaip ji veikia, o juolab - kaip ją valdyti. Ir visgi, nenorėjo pripažinti žodžio "suklydome". Taip, tai buvo klaida. Tačiau tokia, kurios Emi negalėtų - nenorėtų - taisyti. Neketino atsisukti, vėl pažvelgti į mėlynai pilkas akis. Tačiau Igoris nusprendė kitaip. Šiltos rankos suėmė josios ir Emilijana stovėjo tiesiai priešais vaikiną. Vėl nuleido akis. Viliokė Sirena niekur nedingo. Jau veikiau, surakinta grandinėmis draskėsi kažkur giliai penkiolikmetės viduje mėgindama ištrūkti. Pajuto lūpas sau ant kaktos. Virpulys supurtė kūną, tačiau tuo pačiu neapleido mintys.  Ar ir vėl tai padariau? Ar viskas vyksta iš tikrųjų, ar tai vėl mano kaltė? Kiaurai šlapias mėlynas audinys vaikino dėka vėl buvo sausas. Kilstelėjusi galvą Emilijana pagaliau išdrįso pažvelgti į Igorį.
 - Ačiū,- tyliai tarstelėjo. Kaip ir prieš Viską Pakeitusį Pasiplaukiojimą, padėka buvo ne tik už  drabužio išdžiovinimą.
Vėsūs Emilijanos delnai tebebuvo šiltose vilkolakio rankose. Smaragdinėmis akimis sirena sekė kiekvieną vaikino judesį, išraišką. Rodės, jis norėjo kažką pasakyti,  tik vis susilaikydavo.
 - Igori? - tyliai pargino Emi,  nors nebuvo tikra, kad nori tai išgirsti. Galbūt vaikinas galvoja,  kaip greičiau viską atitaisyti,  palikti,  kaip buvo iki šios popietės. Tačiau...
Nelauktai,  netikėtai, septyniolikmečio lūpos prigludo prie Emi lūpų, o ranka apkabino liemenį. Tokie pažįstami pojūčiai, be įspėjimo užgriuvę vėl. Neapleido sirenos ir mintis,  kad apžavai galėjo pasikartoti. Tačiau ji nenorėjo apie tai galvoti.  Norėjo tikėti,  kad sveikas protas vėl priklausė Igiui. 
Bučinys buvo trumpas,  tačiau reiškė ne mažiau nei kiti prieš tai.  Emi švelniai perbraukė vaikino žąstą ir staiga sustingo. Nebuvo tikra,  kad išgirdo būtent taip.  Tikra buvo tik dėl vardo trumpinio. Emile ją pirmą ir vienintelį kartą tada seniai puošiant koledžo stalą pavadino Igoris.
 - Igi?- nedrąsiai, pašaukė penkiolikmetė. Tačiau lūpomis palietęs josios skruostą vaikinas dingo - atkampioje oloje liko tik Emilijana. 
 Myliu tave,  Emile mintyse atsikartojo žodžiai. Girdėti ar tik įsivaizduoti? Kuo ilgiau stovėjo viena,  tuo labiau visa,  kas įvyko,  rodės kaip sapnas,  o ypač paskuntiniai žodžiai. Šviesiaplauė figurėlė išlindo lauk iš olos ir nepaisydama merkiančio lietaus pažvelgė į bekraštę jūrą.
 - Kas man darosi? - tylutėliai ištarė prikimusiu balsu. Čiupo nuo kranto akmenuką ir sviedė tolyn. Vandens raibulai pasklido plačiu ratu,  o Emi dar jautė vaikino odos šilumą šalia savosios.
 - Ar tai tiesa, ar jau meluoju pati sau,- sušnibždėjo.- Net tu man to nepasakysi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Emilijana McWelle »

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #148 Prieš 3 metus »
Elijas neatrodė kažkaip neįprastai. Ilgiau pažvelgus gal net būtų galima pasakyti, kad pernelyg paprastai, taip, kaip atrodydavo kasdien - su savo juodu nuostabiai tinkančiu kostiumu, baltom kojinėm ir nepriekaištingai sustiliuotais plaukais. Net jo įprastinis susiraukimas ir neapykanta visam pasauliui buvo prilipus prie veido it su ja būtų gimęs ir augęs.
Ak, tačiau kad ir kaip paprastai įprastai jis atrodė, jautėsi toli gražu. Nervinosi ir norėjo paspirti netolies stovinčią kėdę arba staltiesės kampą sumegzti į mazgą. Neprisiminė, nebebuvo tikras, kurio iš jų idėja buvo pavakarieniauti suknistam restorane, dėl merlino kelnių klyno. Jis turėjo suprasti, kad čia lyg ir koks pasimatymas ar kažkas, tačiau jautės it uždraytas į narvą drakonas ir, ko gero, būtų užtekę mažutyčio bestelėjimo į jį pagaliuku ir vietoj ugnies į patalpą prispjaudytų keiksmų ir prakeikimų.
Elijas Andrius sėdėjo rafinuotoje ir, regėtųsi, jam baisiai tinkančioje aplinkoje, užu balta staltiese aptiesto stalo ir nuožmiu žvilgsniu spoksojo į druskinę.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #149 Prieš 3 metus »
  Juk visada būna pirmi kartai. Štai ir Melisos pirmasis pasimatymas. Tikriausiai ir paskutinis, nes nežinojo nei kaip elgtis, nei ką rengtis, nei kaip išvis atsirado tas romantiško, jeigu taip galima apibūdinti, susitikimo reikalas. Persibraukė šaltomis rankomis per šiek tiek iššukuotas ir nutrumpintas garbanas, nors tai ir buvo veltui, tokios kūdlos niekad neišsišukuos. Kilstelėjo platėjančias raudonas kelnes aukštu liemeniu, taip pat kilstelėjo ir aptemptus ilgarankovius marškinėlius už iškirptės. Per nėštumą jos krūtinė labai akivaizdžiai švietėsi, o kito (bent kažkiek padoresnio) viršaus neturėjo. Pagalvojo, jog pirmą kartą po ilgo laiko atrodė gana elegantiškai. Matyt, paskutinis buvo bare, bet ir tai, labiau kasdieninė elegancija.
  Melisa akimis susirado jos belaukiantį vyrą, nežinia, gal visai ir nelaukė. Stengdamasi nors kartą gyvenime pasielgti kaip normali, rafinuota ir išprususi dama (haha, o taip), ji lengvai suliesdama baltųjų sportbačių (mama jai pasakytų, jog beprotė, jog pasirinko tokį apavą) padus, žingsniavo link staliuko, ištiesusi nugarą ir kilstelėjusi smakrą. Kaip nemelisiška. O kad ir buvo nėščia, o pilvukas jau šiek tiek matėsi, ji išliko nuostabių kūno linijų, apnuogintos nugaros linija vis dar buvo žaviai pasiekiama kiekvienam alkanam žvilgsniui.
  Ir ši pagaliau atsirado priešais Eliją. Nesiruošė laukti kol jai bus atstumta kėdė, pati atsisėdo. Nemokėjo elgtis tokioje aplinkoje, tik rėmėsi matytais filmais, o jų buvo nelabai daug, ir skaitytomis knygomis. Nusimatė keistokas vakaras.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.