Renginiai
  • Rugpjūčio 14 d. - Atostogos
  • Rugsėjo 03 d. - Mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Andromeda Thompson

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • HB2 - gėrio pusė
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #120 Prieš 5 mėnesius »
Andi mintys ėmė šėlti - viskas sutampa. Tikrai yra galimybė, kad Emilijana - jos sesuo. Jos dvynė sesuo. Mergaitės kvėpavimas padažnėjo, akys išsiplėtė. Dabar grifė buvo įvaryta į kampą. Šviesiaplaukė nebenorėjo meluoti, tad atsargiai, it nenorėdama, kad ant jos kas neužriktų, prabilo:
- Aš tavęs paklausiau šio klausimo, nes norėjau įsitikinti. Žodžiu, man atrodo, kad tu... - nutilo antrakursė. Pati dar nebuvo įsisavinusi šio teiginio, tad dar sunkiau buvo įteigti jį kitam asmeniui. O juolab tokiam, dėl kurio ir kilo tokios mintys.
- Gerai, - įkvėpė gaivaus oro Andi ir palinko švilpiukės link. - Emilijana, tu - mano sesuo.
Išklojus savo mintis grifei nė kiek nepalengvėjo. Tik dabar ateina sunkiausia dalis - sulaukti, kaip elgsis toji mergaitė, kurios net dorai nepažinojo. Buvo susitaikusi su numatomais begaliniais atrastosios sesers nuostabos šūksniais ar traukimais per dantį dėl tokių nepagrįstų spėlionių. O galbūt ir mandagiais pritarinėjimais.
Laikas ėjo lėtai. Pernelyg lėtai.
"Earth" without "art" is just "eh"...

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • V kursas
  • *
  • 116
  • Taškai: 26
  • Klaidos moko jų nekartoti.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #121 Prieš 5 mėnesius »
Sirenos pliusas - niekad neišduoti artėjančios audros. Jausmų, aišku. Sirenos, nors ir ne žmonės, bet ir ne barometrai, kad orus pranešinėtų. Jei kam kiltų noras ištirti šių būtybių elgseną, tereikėtų pasižiūrėti į jūrą - sirena ir jūra yra susietos viskuo. Juk prieš audrą visuomet būna tyla. Taigi tiesiai atsisėdusi Emilijana su puodeliu atšalusios kavos buvo kuo puikiausiais pavyzdys, nors knygon dėk. Deja, nei rašytojų, nei žurnalistų čia nesimatė, tad gal grįžkime prie dviejų trylikamečių panelių, kurios šiuo metu bandė nagrinėti kiek sudėtingą savo šeimos istoriją.
Kol Andromeda bandė susidėlioti mintis, Emi dairėsi pro langus. Eh, ta jūra jūra. Jei būtų merginos valia, tai ji ten ir gyventų,vandenyje. Juk taip gera, vėsu, gaivu...
Išgirdusi Andi žodžius mergina vos nepaspringo kava. Ranka sugniaužė puoduką, o žalios katiniškos akys išsiplėtė.
 - Na, tai labai.... netikėta,- Emi balsas kiek drebėjo.- Bet kaip taip gali būti? Kodėl mes augome ne kartu? Kas atsitiko tavo mamai?- liežuvis neapsivertė ištarti "mūsų mamai".
Emilijana tikėjosi, kad draugė sesuo nesupyks už daugbyę klausimų.
For M*
*"M" means "me"

*

Neprisijungęs Andromeda Thompson

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • HB2 - gėrio pusė
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #122 Prieš 5 mėnesius »
Andi nudūrė akis į žemę. Buvo nemalonu girdėti, kaip reaguoja žmogus, kuris išgirdo tokią beprotišką naujieną. Ir būtent iš jos lūpų. Bet Emilijana turėjo pilną teisę šėlti, nors ja ir nepasinaudojo. Juk ne kasdien surandi po naują brolį ar seserį.
Pagaliau išdrįsusi pažvelgti savo naujajai seseriai į akis, silpnu balseliu ėmė atsakinėti į klausimus, nors to negalėjai pavadinti atsakinėjimu:
- Aš tiesiog nežinau... Tėtis nė karto neužsiminė apie dar vieną dukterį ar apie tai, kaip mirė mama. Žmonės kalba, kad jis po tos nelaimės tapo labai uždaras... Galbūt dėl to nieko nepasakojo...
Grifė baigė kalbėti, nors norėjosi išplūsti savo tėtį. Kam jis nuo jos tą slėpė? Kodėl privertė ją augti vieną?
Galvoje sukosi ir sukosi beprasmės mintys. Tiesą sakant, dar nesuvokė, kad tai - realybė. Kaip, po galais, ji gali turėti seserį? Juk visą gyvenimą taip svajojo apie sesę ar brolį. Apie bet ką, su kuo vasaros atostogos nustelbtų mokslo metus. Ir štai rado. Rado savo šeimos dalį.
Šviesiaplaukė atsigėrė kakavos ir pažvelgė į jūrą. Bangos puikiai atitiko besiblaškančias Andromedos mintis.
"Earth" without "art" is just "eh"...

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • V kursas
  • *
  • 116
  • Taškai: 26
  • Klaidos moko jų nekartoti.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #123 Prieš 4 mėnesius »
Žalios akys blaškėsi po kavinę. Emilijana tiesiog nesuvokė. Nesuvokė, kad gali turėti seserį. Artimą žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti, pabendrauti, kuris visada supras ir nesmerks. Juk ji su Andromeda trejus metus vaikščiojo tais pačiais koridoriais, sėdėjo tuose pačiuose suoluose ir net nenutuokė esančios seserys...? Viskas buvo taip... sudėtinga. Labai sudėtinga. Staiga viskas tapo net pernelyg įmanoma. Juk Emi iki trejų metų nieko neatsiminė, nebuvo nuotraukų, daiktų, nieko. Ar gali būti, kad tuos trejus gyvenimo metus ji leido ne Londone? Gal gyveno kažkur kitur?
 - Užjaučiu,- tyliai ištarė Emi. Sekundę kitą ji manė, jog turės mamą, tokią kaip ji, kad galės pasiklausti kas neduoda ramybės, ypač dėl nežmogiškos prigimties. Teisa, negalėjo taip sielvartauti kaip Andromeda, netekusi mamos. Juk Emilijana šios moters nepažinojo. Tiesa ir pati neteko žmonių kuriuos laikė tėvais, tad draugę seserį suprato. Šio žodžio mergina nebuvo pratusi vartoti net mintyse.
Staiga į galvą mušė suvokimas - ji tikrai turi sesrį ir tai nėra gražus sapnas ar kažkas panašaus.
 - Tu mano sesuo,- tarsi negalėdama patikėti kartojo Emi.- Tu mano sesuo!
Nežinia, kas švilpiukei užėjo, bet ji greitai apėjo stalą ir apkabino Andromedą. Aišku, tuojau pat atsitraukė - nežinojo, kaip Andi reaguos - juk jos mažai pažįstamos, glebesčiuotis atrodytų keista.
For M*
*"M" means "me"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • VII kursas
  • *
  • 164
  • Taškai: 94
  • Mirtie, tu mirsi - John Donne
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #124 Prieš 3 savaites »
Saulė akinamai švietė. Jos spinduliai skverbėsi į kiekvieną Koukvorto plyšį, tamsų kampelį ar kitą užkaborį. Tas pats atsitiko ir su "Fazenu". Šioje kavinėje jau nebebuvo rasti kokio nors tamsaus kampo. Ir dėl to, Igoriui, pravėrusiam šios kavinės duris, tai nepatiko. Pabūkim optimistu,-pagalvojo šeštakursis, atsisėdamas prie laisvo stalelio, patalpos kampe,-Diena- graži, saulėta, dangus- giedras. Gerai, kad nors nelyja,-suniurnėjo mintyse jaunuolis.
Jis ne šiaip sau išsirinko šį stalelį. Igis prie jo sedėdamas kuo puikiausiai galėjo matyti visą kavinę, o pačiaim likti bevek nepastebėtam, be to, galėjo pasižiūrėti pro langą, kuris atvėrė nuostabų vaizdą į jūrą. Švilpis pasimuistė. Jo mėlynai pilkos akys nukrypo į stalo paviršių, o tada link- kišenės su laišku. Laiškas nuo pamotės. Laiškas apie sirenas. Akimirką šešiolikmetis taip vėpsojo į kišenę, kol galiausiai į kavinę pradėjo rinktis daugiau burtininkų ir raganų. Lorijanas-Greywindas nusuko žvilgsnį į jūrą.
Kur toji udinėlė pasidėjo? -suraukė antakius švilpis. Gerai, jo laukiama asmenybė nebuvo undinė, o kuo tikriausių tikriausia sirena. Na ir įkliuvai, Igori. Kas bus kai Emilijana išlaisvins pagaliau savo jėgas? Nebijai būt suviliotas ir užmuštas? Vilkolakio dešinė ranka nusileido ir užčiuopė laiško kampelį. Popierius tyliai sučežėjo. Nesvarbu, kas bus. Svarbiausia jai padėt. O be to, atgamtikšą savo pusę įmanoma suvaldyt.- bandė save nuramint jaunuolis. Staiga į "Fazeną" įžengė dar pulkas burtininkų, privertusių pažadinti iš minčių Igį.  Vienas iš grupės, tamsiai apsirengęs asmuo, nužergliojo link baro. Igoris pajuto susidėjimą šia žmogysta. Mėlynai pilkos akys įsmigo į  nepažįstamąjį.  Kalbos garsėjo, žmonių kvapai- tai pat.  Tačiau tai netrukdė švilpiui stebėti tamsiai apsirengusio atvykėlio. Netikėtai Lorijano-Greywindo stebimas asmuo atsisuko ir šis jaunuolį perliejo šaltu, niūriu žvilgsniu. Igoris pajuto, kaip jo kūnas nuėjo pagaugais. Veido jis neįžiūrėjo- slėpė gobtuvas, nepastebėtas kavinėje esančių žmonių,- tačiau Igoris suprato, kad atvykėlis ne iškelmo spirtas, tad nusisuko.  Hogvarstiečio dešinė ranka  paleido laiško kamputį, ir jaunuolis atsiduso. Iš galvos neišėjo žmogysta, tačiau puikiai žinojo, kad turi visiškai kitokių  reikalų, nei tasai atvykėlis.
Kur gi prašapo Emi?
Patriotizmas yra noras žudyti ir būti nužudytam dėl trivialių priežasčių.-Bertranas Raselas

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • V kursas
  • *
  • 116
  • Taškai: 26
  • Klaidos moko jų nekartoti.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #125 Prieš 3 savaites »
Bangos ošė duždamos į pakrantės uolas. Tokių čia buvo pilna - statūs šlaitai tarsi saugojo jūrą nuo išorės. Vietiniai drąsuoliai ir atėjūnai adrenalino mėgėjai mėgdavo nuo čia šokinėti į vandenį vos nenusitėkšdami į uolas ir demonstruodami savo vikrumą. Vanduo raibuliavo saulėje, jūra buvo palyginti rami. Šviesa akino, tad ne kiekvienas praeivis būtų pastebėjęs smulkutę baltutę figūrėlę, nukorusią kojas nuo uolos ir ilgesingai žvelgiančią į jūrą. Netrukdė jai nei įkaitusi uola, nei akinantys spinduliai. Mergina atrodė tarsi susiliejusi su tenykščiu peizažu - jūros mėlynumo suknelė, perlų baltumo oda ir plaukai. Jei kam kada reikėtų apibūdinti panelę McWelle, žodis "jūra" šiuo atveju yra pats tinkamiausias. Keturiolikmetė ant jūros kranto mielu noru būtų prasėdėjusi visą dieną, tačiau negalėjo -  Emilijana Koukvortan atkako susitikti su Igoriu. Nors jūra nei kiek ne mažesnė priežastis. Atvirai pasakius, Emi šiuo metu Igio stengėsi vengti. Vos atsidurdavo arčiau jo nei per dešimt sieksnių, imdavo vaidentis motina ir aiškinti, jog švilpiukė privalanti pasielgti taip, kaip "liepia prigimtis". Kad mamos pavidalu apie save primena snaudžiančios galios, mergina nesuvokė. Keturiolikmetė puikiausiai žinojo, jog vilkolakiai minčių skaitymo galios neturi ir vizijų Emi galvoje nepamatys, bet vis tiek jautėsi nepatogiai. Tad galbūt todėl švilpiukė ant uolos užsisedėjo kiek ilgiau nei reikėjo. Galiausiai ilgesingai žvilgtelėjusi į jūrą Emilijana atsistojo, pasitaisė suknelę ir patraukė kavinės link. Rankoje kaip visada gulėjo vaikino duotasis žetonas su vilko atvaizdu. Nerūpestingai vartydama daikčiuką tarp pirštų mergina pravėrė "Fazeno duris". Prieš puldama ieškoti Igorio (žinojo, kad jis jau čia, nes gerokai vėlavo) dėl jai vienai žinomų priežasčių sirena išsitraukė iš plaukų smeigtukus ir paleido juos lengvai kristi. Jei kartais reiktų pasislėpti. Galiausiai apžvelgusi visą kavinę pamatė draugą prie pačio nuošaliausio stalelio, kokį tik buvo įmanoma atrasti "Fazene". Igoris buvo įbedęs akis į kelis lankytojus prie baro. Kokio velnio, žinojo tikriausiai tik jis pats. Tylutėliai perėjusi visą patalpą Emilijana grakščiai įsmuko į kėdę priešais.
 - Ammmm, labas,- kiek sutrikusi pasisveikino ji ir pasislėpusi po plaukų užuolaida pamėgino iš smegenų išguiti atkakliai besiperšantį motinos vaizdinį.
Atmetusi garbanas atgal ji šyptelėjo ir paklausė:
 - Kvietei susitikti. Atrašė ponia Greywind?- merginai liežuvis neapsivertė ištarti "pamotė". Visgi skaudus šis žodis.
For M*
*"M" means "me"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • VII kursas
  • *
  • 164
  • Taškai: 94
  • Mirtie, tu mirsi - John Donne
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #126 Prieš 3 savaites »
Ji pavėlavo.
Igoris pakėlė savo vilkolakiškas akis į sireną, kuri kaip tik atidarė kavinės duris. Igoris vyptelėjo. Štai ir Emilijana su jūros mėlynumo suknele, kuri pritiko šiai gražiai būtybei. Keturiolikmetei artinantis Igoris atsilošė ir ištraukė iš kišenės baltą, šiek tiek sulamdytą laišką. Akimirką vieną kitą švilpis lyg svarstydamas kažką svarbaus žvelgė į Greywind atsiųstą laišką, kol galiausiai palengva jį padėjo ant stalo.
-Labas ir tau, Emilijana,-pasiveikino šeštakursis. Jo akyse žybtelėjo draugiškumas, kai bendrakoledžė atsisėdo priešais jį,-Taip, atrašė,- atsakė, linkteldamas. Igorio akys įsmigo į laišką. Jis puikiai žinojo kokį tekstą slepia šis Greywind popiergalis,-Na, šiaip ar taip, imk ir skaityk, Emi,- paragino,- Be to, gali ją vadinti pamote. Dėl to man nesuskaus širdies,- ramiai patikino  šešiolikmetis, kai pastebėjo, kad Emi Siciliją pavadino ponia. Galiausiai Lorijanas-Greywindas nutilo.  Šiek tiek prisimerkė bandydamas prisiminti tekstą. Igoris išmetė iš galvos visus pasisveikinimus ir kitą velniavą, kol paliko tik esmę.
"...Jei nori aktyvuoti savo, kaip sirenos galias, tau reiks panerti po vandeniu ir jame išbūt daugiau nei pusvalandį dainuodama. Tik tada tapsi tikra sirena. Bet būtinai atmink, Emilijana, tau visada prie savęs reiks nešiotis kokį nors daiktą, kuriame būtų jūros vanduo, nes kitaip mirsi. Tačiau nepamiršk- naudok savo galias protingai. Žinoma, kaip tapsi tikrąja sirena norėsi tik vilioti ir žudyti savo aukas. Tai sutramdyti - sunku, bet įmanoma. Tau reiks susidurti kelis kartus su baime, kuri tau įvarytų išgąstį, taip, kad nenorėtum daugiau viliot ir žudyt savo aukas. Tik taip tau pavyks sutramdyti savo sirenišką prigimtį."- štai kas buvo parašyta laiške.
Nejučia Igis pajuto įtarų žvilgsnį. Švilpis vos pakreipdamas galvą dirstelėjo į žiūrėtojo pusę. Į Igorį nuo baro žvelgė tamsiai apsirengęs asmuo. Jų žvilgnsiams susidūrus, atvykėlis pakilo ir dingo iš "Fazeno" kavinės.
Vilkolakis apsiniaukė iš nežinios. Jam nepatiko toji žmogysta. Net labai nepatiko.
Patriotizmas yra noras žudyti ir būti nužudytam dėl trivialių priežasčių.-Bertranas Raselas

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • V kursas
  • *
  • 116
  • Taškai: 26
  • Klaidos moko jų nekartoti.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #127 Prieš 3 savaites »
Praėjus visai gana įprastai pasisveikinimų ceremonijai Emilijanos akys iškart nukrypo į voką ant stalo tarp dviejų Švilpynės koledžo mokinių. Tame popieriuje turėjo slypėti visi atsakymai, laiškas Emi buvo tarsi raktas. Raktas į save.
 - Taip,- mergina pasičiupo voką į rankas. Keista - merginos oda buvo dar baltesnė nei popierius.- Mane žeistų,- tyliau atsakė ji į Igio repliką.
Nekantriai išsitraukusi laišką Emilijana puolė skaityti. Atvirai pasakius, laiško eilutės merginą šokiravo. Išbūti pusvalandį po vandeniu??? Norėsiu žudyti??? Popierius iškrito Emi rankos. Mergina sėdėjo sustingusi, plačiai atmerkusi žalias akis. Jos nematė kavinės, Igorio sėdinčio priešais - matė motiną. Šviesiaplaukė moteris švelniai šypsojosi.
 - Tai tavo lemtis, Emi. Galios tavo draugas. Vilioti ir žudyti yra tavo darbas, ir nieko čia nebepakeisi,- sirena kalbėjo švelniai, tačiau be galo įtaigiai.
 - Tai mano gyvenimas, ne tavo. Ir jį nugyvensiu taip, kaip noriu aš, o ne tu,- piktokai atšovė Emilijana.
Garsiai ištarti žodžiai grąžino ją į realybę, bet ūmai keturiolikmetė suvokė, jog šalia sėdi Igoris ir jos išsireiškimą galėjo suprasti nevisai taip.
 - Aaaa, atsiprašau, neturėjau omeny tavęs,- greitai išbėrė Emi vaikinui, kažin kodėl įbedusiam akis į kažkokią žmogystą prie baro ir dar kartą peržvelgė laišką.
 - Klausyk, ką tavo... pamotė,- žodis vis dar strigo gerklėje.- turi omenyje rašydama "išbūti vandenyje pusvalandį"? Kaip tai įmanoma?
Emilijanai tai buvo visai nesuvokiama. Plaukti ji mokėjo, nardyti mėgo, bet kaip įmanoma išbūti tiek ilgai? Juk žmogui tai mirtina... Žmogui? Bravo, mergyt. Susivokei, kad tu ne žmogus. Šauuunuolė. Kokia pažanga. Keturiolikmetė jautėsi beveik tokia pat pasimetusi kaip ir per pirmąjį judviejų su Igoriu susitikimą.
 - Ir beje, ką reiškia, jog norėsiu "vilioti ir žudyti"? Juk po persivertimo nekils noras kiekvieną šalia pasitaikiusį vyriškos lyties asmenį suvilioti? Ar kils?- kiek išgąstingai pratarė Emi. Neturėjo jokio noro sukandusi dantis kovoti su prigimtimi, bet matyt, kad teks. O ko tu tikėjaisi? Kiek pažįsti antgamtikų? Ir ar labai jie linksmi? Aišku ne. (Kažkodėl mintyse keturiolikmetė dažnokai pasišnekėdavo su savimi).
Belaukdama Igorio atsakymų Emilijana pažvelgė į tą žmogystą, į kurią jai perskaičius laišką vėpsojo Igis. Šioji kaip tik atsikėlė ir išėjo. Keturiolikmetė nežinojo ką manyti - tiesiog kilstelėjo antakius ir greitai išmetė žmogų iš galvos - daug labiau rūpėjo atsakymai apie laišką.
For M*
*"M" means "me"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • VII kursas
  • *
  • 164
  • Taškai: 94
  • Mirtie, tu mirsi - John Donne
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #128 Prieš 2 savaites »
Igoris stebėjo kiekvieną Emilijaną judesį- iškvėpimą, įkvėpimą, akių "vaikščiojimą" per laiško eilutes, atidžiai klausėsi širdies ritmo- visko, kas tik pasakytų, kokia sirenos reakciją į pamotės parašytą laišką. Numykęs į bendrakoledžės atsaką, švilpis atsiduso. Kas kaip kam.,- pagalvojo ir atsilošė kėdėje.
Laikas slinko, kavinėje žmonės keitėsi- atėjo naujų svečių, išėjo matyti, o Igis vis žvelgė į švilpę. Kartais nusukdavo žvilgsnį į aplinkui esančius objektus ir subjektus, lyg pasitikrindamas ar  niekas neateina link jo ir žalias it katės akis turinčios švilpės. Taip ir prabėjo minutės, kai netikėtai prie stalelio tvyrojanti tyla buvo nutraukta. Igorio nuostabai, tai padarė Emi, kuri gan piktokai, tarsi jau nepriklausydama realybei, atkirto. Igis iš nuostabos ir sumišimo pakėlė antakius. Jis nesitikėjo tokio poelgio iš sirenos. Norėjo paklausti, kas draugei nutiko, nė nesusimąstydamas apie Emilijanos išsakytus žodžius, bet nesuspėjo, nes mergina pati prakalbo.
-Suprantu, kad tai neman skirti žodžiai, bet kas tau nutiko?- nustebęs pasiklausė Igoris, įdėmiai nužvelgdamas Emi. Jis neketino tai palikti neišspręsto. Norėjo sužinoti ir padėti.
-Nagi, Emilijana, pagalvok. Sirenos ir undinės yra šiek tike giminiškos būtybės, ir tai reiškia kad tavoji rūšis gali išbūti po vandeniu. Aišku, ilgai kaip undinės- ne, bet pusvalandį ar kelias valandas - be jokių problemų išbūsi,- jau tikrai nustebęs kalbėjo Lorijanas-Greywindas. Jaunuolis stebėjosi, kaip Emi pati nepagalvojo, juk ji, kaip sakant, yra vandens stichijos magiškoji būtybė,- Aišku, kad kils,- tramdydamas atlaidžią šypseną tarstelėjo švilpis nenuovokei Emilijanai, jei taip galime apibūdinti. Šeštakursis garbanius tyliai savyje geraširdiškai juokėsi iš draugės klausimų.
-Na, bet jei bijai ir galvoji, kad neišbūsi pusvalandį po vandeniu gali pavartoti Žiaunažoles, tas pačias, kurias vartojo ir Haris Poteris per Burtų trikovės turnyrą,- pasigirdo ramus, valdingas vyriškas balsas. Tačiau šie žodžiai ir balsas nepriklausė Igoriui.  Švilpis lyg atakuotas žaibiškai pažvelgė balso link. Už sirenos kėdės atlošo stovėjo tas pats asmuo, juodai drabužiais apsirengęs.
-Patarčiau jas imti iš eliksyrininko,- pridūrė nepažįstamasis, nusimesdamas gobtuvą.
Mėlynai pilkos akys įsmigo į lygiai tokias pačias švilpio akis. Igiui tai pastebėjus vos širdis neišoko laukan.
-Turi omenyje Soreną von Sjuardą,- sutrikęs pasitikslino Igoris, negalėdamas patikėti nei savo rega, nei uosle.
-Taip, turiu omenyje tą česnašiknį,- atsakė kitas vilkolakis. Greičiausiai tai atsakė kitas Lorijanas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »
Patriotizmas yra noras žudyti ir būti nužudytam dėl trivialių priežasčių.-Bertranas Raselas

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • V kursas
  • *
  • 116
  • Taškai: 26
  • Klaidos moko jų nekartoti.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #129 Prieš 2 savaites »
Taiiip, negalėjo tikėtis, kad Igoris taip lengvai paliks viską ramybėje. Emilijana nervingai kramtė rausvas lūpas - gal mergina ir nebuvo šventuolė, tačiau dar turėjo užtektinai gėdos, kad nepasakotų Igiui ką motina šneka vizijose.
 - Tiesiog... prisiminiau motiną,- atsakė keturiolikmetė gan aptakiai, nes "įsivaizduoti" ir "vaidentis" jos nuomone skyrėsi. Ir gerokai.
Vaikinui pradėjus aiškinti jos nenuovokų klausimą, į kurį atsakymus Emi jau kaip ir susigaudė, keturiolikmetė dar kartą permetė akimis laišką, tarsi ieškodama kokio aiškesnio pasakymo ką daryti toliau. Deja, papunkčiui nurodymų niekas nepateikė, tad teks kažkaip pasukioti smegenis pačiai. Akimirką ji susimąstė, ar tikrai nori tų galių. Žinoma, nepriekaištingo grožio motinos veidelį kartais ir įkyri matyti, tačiau gal geriau jau tai, negu "vilioti ir žudyti"?
 - Emili, ką čia nusišneki,- prieš akis vėl išniro sirena.- Juk tai tavo darbas. Tai nieko blogo...
Šįkart Emilijana jau sugebėjo grįžti realybėn ir be garsiai ištartų žodžių, tačiau įsiuto - Emili ją vadino tik Adrija.
Klausydamasi Igorio ir beruošdama vaikinui naujų klausimų keturiolikmetė staiga išgirdo balsą, nepriklausantį bendrakoledžiui. Kilstelėjusi akis nuo laiško Emilijana apsidairė ieškodama balso šaltinio. Atsisukusi pamatė juodai apsitaisiusį vyrą. Ar į mūsų susitikimą buvo įtraukta ir šitai? Labai miela, bet gal apsieisiu ir be jo pagalbos... Kas jis toks apskritai? Tarsi laukdama paaiškinimo Emi žvilgtelėjo į Igorį, bet tas, regis, buvo nė kiek ne mažiau pritrenktas.
 - Dėkoju už patarimą, bet manau jog susitvarkysiu pati...- tarstelėjo Emilijana nuskenuodama žaliomis akimis atėjūną nuo galvos iki kojų.
Toliau pamokslaudamas apie žiaunažoles vyras nusismaukė gobtuvą. Keturiolikmetei jis išsyk pasirodė kažkur matytas. Pažvelgusi į Igorį mergina nustėro. Negali būti. O gal gali? Akimis lakstydama nuo vieno prie kito Emi negalėjo patikėti panašumu - vyro akys buvo lygiai tokios pat kaip Igorio - tarsi nukopijuotos. Kas. Čia. Vyksta? Emilijanos ausis pasiekė ir nelabai malonūs vyro atsiliepimai apie Nuodų ir Vaistų profesorių bei Grifų Gūžtos koledžo vadovą Soreną vos Sjuardą. Suspaudusi lūpas Emi dairėsi čia į vyrą, čia į Igorį vis tikėdamasi, jog kas nors jai paaiškins kas čia dedasi. Nes pati keturiolikmetė dar nespėjo susigaudyti laiško informacijoje, ką jau kalbėti apie įtartiną vaikino ir atėjūno panašumą.
For M*
*"M" means "me"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • VII kursas
  • *
  • 164
  • Taškai: 94
  • Mirtie, tu mirsi - John Donne
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #130 Prieš 2 savaites »
Nustebęs Igoris žvelgė į į šiek tiek žilstelėjusių plaukų savininką. Šešiolikmetis per miglą suprato, kad prieš jį stovi vilkolakis, turintis tokias pačias akis, bemaž atsiduodantis kažkur kažkada pajustu kvapu. Balsas kaip iš sapno,- vangiai digtelėjo mintis Igiui.
-Jei sakai susitvarkysi, sirena, tai kuo greičiau. Mat kai  tapsi stipresnė, tuo bus jiems sunkiau tave nužudyti,- vėl  švilpiui girdėtu balsu prabilo svečias.
-Jiems?- negalėdamas patikėti sušvokštė Lorijanas-Greywindas. Patarajam nereikėjo nė dirstelti į Emilijaną, kuri nepatikliai savo akimis skenavo atėjūną, kad suvoktų vieną faktą- ji , kaip ir jis, nepažįsta šio antgamtiko. Igoriui besiklausančiam kito vilkolakio kalbos, vos ne krūptelėjo kai išgirdo tą prakeiktą, suknistą įvardį.
Prašau, kad tik ne Slapstūnai.
Atrodė vyras greitai suprato, kuria linkme plaukė Švilpynės koledžo mokinio mintys. Tad nuramino:
-Tai Medžiotojai, Igori. Žmonės, nesvarbu kokios kilmės burtininkai, raganos, medžiojantys dėl savo įsitikinimų antgamtikus- mane, tave, ją, ir visus kitus. Na, kurį laiko buvo ramu, kai prie mūsų prisidėjo tasai jūsų vampyras.
Garbanius pakėlė iš buostabos antakius, kurie vėliau tapo suraukti.
-Gal pradėk pasakot nuo pat pradžių?- šioks toks irzlumas pasigirdo švilpio balse,- Kas tu? Iš kur mane pažįsti? Iš kur tu? Ko tau reikia iš mūsų? Kodėl vis mini profesorių von Sjuardą?- stodamas klausinėjo, neleisdamas vyrui įsiterpti nė jokiu komentaru. Dėl ramybės Hogvartsietis palietė savo ąžuolinę burtų lazdelę.
Vyras skėstelėjo rankomis ir atsiduso. Jo veide pasirodė pašaipi šypsenėlė.
-Tebunie, kaip nori, tik palik tą savo burtų lazdelę, aš tau savas, tik to nežinai. Esu Michailas  Lorijanas arba trumpiau- Myša. Ko man reikia iš jūsų? Nieko. Tik tenoriu perspėti ir padėti. Iš kur, ir kas aš tau išeinu, Igori, vėliau sužinosi, dabar tam nėra laiko. Sėskis ir klausykis: tau šeštas kursas eina į pabaigą, ir daugiau nebegali sedėti ir klipti mele. Norėčiau dabar viską papasakoti, bet noriu, kad tai išgirstum iš savo įbrolio Greywindo. Susirask ir jis tau papasakos viską, ką turi žinoti. Visa tai yra susiję su mūsų giminėmis. Ir dar kai kas,- be atokvėpio kalbėjo vyresnysis vilkolakis. Jo akys nukrypo į keturiolikmetę Emilijaną,- Tu, panele, būk atsargi. Gali ateiti laikas, kad tapsi Medžiotojų arba Senato taikiniu. Neklausinėk kodėl,  ir patarčiau sunaikinti tą žetoną. Tai buvo geraširdiškas žingsnis, Igori, bet visgi,  kvailas,- šnekėdamas atsisuko į jaunuolį.
Būsimas septintakursis, seniau atlikęs suaugusiojo prašymą, sedėjo netekęs žado. Kelis kartus sumirksėjo, susiraukė, bet vis tiek negalėjo patikėti tuo ką išgirdo.
-Gerai, Myša...- rinkdamas žodžius po giminaičio pauzės prakalbo jaunuolis,- O kaip mano sesuo? Ji tai žino?
-Melijandrai šią žinią praneš Kim, toji tavo ir jos Uždraustajame skyriuje matyta Raudonoji panda.
Švilpis linktelėjo. Dabar liko tik vienas klausimas.
-Sorenas. Kodėl tu jį mini?
Šį kartą Myša išsiviepė.
- Linkėjimai skrieja išmylėtam Sorenui, kuris nepasivargino mūsų paieškot ir paliko dvėsti nuo Medžiotojų. Aišku, tik nepamiršk jų perduoti, Igi.
-?
-Tai ilga istorija. Na, bet jei Emilijana nenori susigadinti savo  įsivaizdavimų apie Grifų Gūžtos  vadovą ir Nuodų ir Vaistų profesorių, ir sutiks, papasakosiu,- atsiremdamas į sieną porino burtininkas. Vien pažvelgus į jo veidą, Igoris suprato, kad Myša žino kažką, ko niekas kitas nežino. Šitoks giminaičio žinojimas rudaplaukį garbanių varė į neviltį.
Kodėl aš beveik nieko nežinau?- iškilo retorinis klausimas švilpio galvoje.
Patriotizmas yra noras žudyti ir būti nužudytam dėl trivialių priežasčių.-Bertranas Raselas

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • V kursas
  • *
  • 116
  • Taškai: 26
  • Klaidos moko jų nekartoti.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #131 Prieš 2 savaites »
Žinojimas - keistas dalykas. Visi tik ir kala, kad žinios yra gerai, kad žinodamas gali valdyti tuos, kurie mažiau žino, net ir mokykloje viskas paremta žinojimu. Tačiau visi labai dažnai pamiršta tokį paprastutį dalyką, kad kartais gali sužinoti tai, ko visai nenori. Tai, kas, kad ir kaip banaliai skambėtų, visiškai pakeis tavo gyvenimą. Štai Emilijana - gyveno sau ramiausiai, augo mylima ir lepinama, mylėjo tėvus ir draugus. Gavus laišką į Hogvartsą šiek tiek sutriko, bet tapo dar laimingesnė. Viskas pasivertė mirus tėvams ir pradėjus domėtis savo kilme. Galbūt paika beveik penkiolikos mergaitė vis dar nepajėgė susitaikyti su tuo, kuo yra. Jautėsi visiškai netinkama tam sirenos "amatui" - buvo labai švelni, o vaikinais iki keturiolikos beveik visai nesidomėjo. Kartais Emi labiau už viską norėdavo apsimesti, jog tėra paprasta Hogvartso mokinė ir didžausias jos rūpestis - penktadieninis Transfigūracijos kontrolinis. Tačiau taip pat puikiai žinojo jog tai nepadės. Igoris susitaikė. kodėl to paties padaryti negaliu aš? Kodėl?
Minėtajam vaikinui dabar buvo daug sunkiau suvokti, jog priešais stovintis vyras kažkaip su juo susįjęs. Tą matė ir Emilijana. Atėjūnui vėl prabilus mergina tiesiog nustėro. Mane? Nužudyti? Pala pala žmonės mieli. Aš su tais jūsų žaidimėliais neturiu nieko bendra. Juk neturiu? Igoris, regis suprato apie ką kalbama ir neatrodė labai laimingas.
 - Kas tie medžiotojai visų pirma? Turiu jus įspėti, kad mano žinios apie antgamtikų pasaulio taisykles - nulinės,- kiek kandokai tarstelėjo Emi naiviai tikėdamasi, jog pokalbio eigoje viską supras.
Paragintas Igio vyras pagaliau nutarė prisistatyti. Lorijanas... taip ir žinojau.Emilijana dirstelėjjo į Igorį ir klausėsi toliau mintyse kurdama savo pačios išvadas. Tam dabar nėra laiko? Kur nors skubate, gerbiamas Michailai?Nes mes, kaip pastebėjau, sėdime kavinėje vidury baltos dienos. Džei? Tai ir Greywindai čia įsipainioję. Pagaliau Myša atsisuko ir į Emilijaną.
 - Atsiprašau, bet aš nesuprantu. Esu paprasčiausia keturiolikmetė mergaitė, neatversta sirena. Kas galėtų manim domėtis? Dėl antgamtiškos prigimties? Bet argi tokių nėra daug? Vien Hogvartse antgamtikų pilna visur kur pasisuksi. Kad ir kas bebūtų tas Senatas, kodėl, dėl Merlino meilės jis mani domėtųsi? Vien dėl to, kad esu sirena?- Emi dabar buvo nė motais, kad ją palaikys kvaila naivia mergyte. Svarbiau buvo gauti atsakymus iš šito Lorijano. Išgirdusi pastabą apie žetoną sirena po stalu sugniaužė jį tarsi gyvybiškai svarbų daiktą. Kažkodėl tas talismanas merginą ramino.
Pala pala, tai jis dar ir seserį turi? Neeea, man apie tai žinot nereikia. Užsisvaigai, Emi, vizijos galvon mušė. Per daug nesiklausydama kaip Igoris kalba apie seserį Emilijana žvelgė į jūrą. Šiuo metu tai buvo kaip ir vienintelis tikras dalykas šitam visam melų ir nutylėtų dalykų pasaulyje. Išgirdusi savo vardą atitoko.
 - Man įdomu išgirsti kas čia po velnių vyksta. Apie Soreną von Sjuardą taip pat,- ūmai mergina susimąstė, ką slepia toji geraširdiška profesoriaus barzdoje paslėpta šypsena ir paslaptingas milžiniškas voras. Juk giliau pasikapsčius - vyras buvo našlys, išsiskyręs, turėjo tris vaikus, likusius be motinos... Ir gyvena jau labai labai ilgai. Kas žino, kiek paslapčių jis palaidojo užmarštin. Juk kai esi nemirtingas, ką čia sukti galvą dėl to, kad kažkas kažką sužinos - juk anksčiau ar vėliau pamirš. Nebent ir pats žinantysis nežinotų ką reiškia mirtis.
For M*
*"M" means "me"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • VII kursas
  • *
  • 164
  • Taškai: 94
  • Mirtie, tu mirsi - John Donne
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #132 Prieš 1 savaitę »
Igoriui nusuko žvilgsnį nuo giminaičio, ir pažvelgė  į Emilijaną
-Medžiotojai, tai įvairūs asmenys, kurie medžioja antgamtikus,-pakartojo sirenai jaunuolis perfrazuotus Myšos žodžius. Tai pasakęs Igoris prisiminė vieną įvykį, vykusį po atsivertimo iš vilkolakio į žmogų. Tada jis užuodė nepažįstamus kvapus Vilkolakių irštvoje , ir jis nulėkė pas Elną, lyg šimtu procentu tikėdamasis, kad nepažįsramieji seka jo gaujos narę, ir bandys ją pagrobti ar kitaip pakenkti. Aišku, kai pasivijo varnanagę, nusprendė, kad jam tik pasivaideno, nes El buvo sveika ir gyva, tad ir pamiršo šį nutikimą. Gal iš tikrųjų man nepasivaideno? Gal iš tikrųjų ten buvo Myšos papasakoti Medžiotojai? Jei taip, man, Melai, Elnai, Džeimsui, Emilijanai ir kitiems antgamtikams Hogvartse jau nebesaugu.-sunerimo jaunuolis.
-Paprasčiausia? Tu sirena, ir nemėgink sakyti, kad esi paprasčiausia keturiolikmetė, -pabudindamas iš minčių Igorį, prunkštelėjo Myša,- Tavim domisi dėl antgamtiškos prigimties Medžiotojai, galbūt Jie, kurie sukūrė tavo turimą žetoną, ir Senatas, aišku jei tai pasitvirtins,- kalbėjo vilkolakis, pašaipiai šypteldamas Igoriui, nė nekreipdamas dėmesio, kad  privertė jį vėl išmesti iš vėžių ir nesusipatoginti,- Kiek aš žinau, sirenų nėra daug. Taip, Hogvartse antgamtikų pilna, kad gali imti kibirą ir semti juos. Nors abejoju ar kibiro užteks,-padarė pašaipią pauzę Myša,-
Syrenus vorg Vus Lorgerus  leive gotu  dela, Emilijana. Šio įstatymo laikosi visi vilkolakiai. Jei šį įstatymą sulaužysit, Senatas tave ir Igorį medžios šimtu procentu, ir nenurims vienas iš jūsų nebūs miręs.
Staiga suaugusįjį nutraukė Igoris:
-Kaip jį sulaužysim, jei nežinom ką reiškia šie žodžiai?,-karčiai paklausė švilpis su mėlynai pilkomis akimis.
Myša atsiduso, ir liūdnai šyptelėjo. Aiškiai matėsi, kad vyras neketino pasakoti apie šį įstatymą. Kurį laiką žvelgė ,kaip ir Emi, į jūrą, kol galiausiai prabilo:
- Igori, žinai Kiko kalbą?
Šešiolimetis iš nuostabos pakėlė antakius ir linktelėjo.
-Taip, juk kadaise rašiau apie ją Magijos Istorijos namų darbe,- ir taip pasakęs, išpyškino viską ką žinojo apie šią kalbą,- Kiko kalba- tai viena iš senovės burtininkų kalbų, kuri buvo naudota
nuo 476m. (oficialiai laikoma iki XV-XVIa.) ( ,o neoficialiai-   II pasaulinio karo metu.)
Kodėl Kiko kalbos atsirado, buvo nežinoma iki 1990 metų.
 Rastuose rašytiniuose šaltiniuose Sirijoje, buvo rašoma :
"....Kiko kalba sukurta dėl viens priežasties- kad nei viens žiobars nesuprastų mūsų..."
Visgi likusi rašytinio šaltinio dalis, buvo parašyta Kiko kalba, tad niekas neperskaitė jo iki pabaigos.
Atradę šį dokumemtą, bei jį pavadinę "Sirijos šaltiniu" 1989 metais, mokslininkai burtininkai manė, kad jau sužinota Kiko kalbos paslaptį, tačiau jie klydo. Juk  Kiko kalba buvo sukurta ne tik dėl susikalbėjimo... o tai po metų suprato, vienas burtininkas  Fiurhenas fon Jungingenas
(Vokiečių ordino magistro Ulricho fon Jungingeno tolimas giminaitis) iššifravęs paskutines "Sirijos šaltinyje" eilutes ( "...Tik il vorg vus vorg lus...") kurios reiškia- "Tai bus ir ginklas ir kalba". Visi burtininkai suprato, kad ši kalba yra nepaprasta. Tik nežinia  kokį pavojų kelia ši kalba-ginklas. Taip pat kaip, kodėl, kada buvo padaryta ši kalba ginklu. Tai lieka paslaptimi.
 Kiko kalba atsirado kai žlugo Vakarų Romos imperija. Šia kalba buvo kalbama visoje Viduramžių Europoje ir Azijoje. Prie šios burtininkų kalbos plėtimosi labai prisidėjo LDK valdovai.
Kiko kalba turėjo du sukūrėjus. Vienas - Vakarų Romos imeperijos turtuolis burtininkas, o antras - Frankų karalius Chlodvigas, kuris  buvo užsislapstinęs burtininkas.
Kiko kalba-ginklas galutinai išnyko per II pasaulinį karą, išžudžius daugybę žydų kilmės burtininkų ir raganų, genocido metu. (Mat šie žmonės skleidė ir puoselėjo Kiko kalbą net po XV-XVIa.)
 Bet ir tiems žydų kilmės burtininkams, kuriems pavyko pabėgti iš Holokausto, nepavyko išsaugoti šios burtininkų kalbos, nes privalėjo pamiršti tai, mat šios kalbos žinojimas  buvo dar vienas žydų atsikirimo būdas,-bekalbant Igoris pradėjo suprasti kur šuo pakastas,- Pala, tavo pasakyti žodžiai priklauso Kiko kalbai? Bet juk ši kalba išnykusi?- nustėro tasai,- Tada kaip...?
Giminaitis šyptelėjo.
-Žydų, kurie mokėjo Kiko kalbą, buvo vilkolakių klanuose. Taip ji buvo išsaugota, mokinat šios kalbos vilkolakius. Na, o litaratūroje buvo prirašyta nesąmonių, kad išnyko, norint, kad šią kalbą visi kiti užmirštų. Taip padarę vilkolakiai nevaržomai galėjo kalbėtis Kiko kalba, ir niekas nesuprato apie ką kalbasi mūsiškiai, nes juk gi formacijos apie Kiko kalbą buvo mažai,- reikšmingą pauzę padarė Myša, norėdamas įsitikinti, kad abu švilpius pasiekė jo sakomi žodžiai,- Galiu tik tiek pasakyti, kad įstatymą, kurį jums pasaukiau, yra susijęs su vilkolakiais ir sirenomis. Igori, turi išišfruoti kitus žodžius, kad sužinotum visą tiesą. Žinau, tai nesąžininga jūsų atžvilgiu, bet  daugiau negaliu pasakyti. Senatas nenori, kad jūs sužinotute apie šį įstatymą, nes jei jį sulaužysite, mano ir tavo, Igori, klaną dar labiau palauš, ir užmuš dar vieną sireną- tave, Emilijana, nes Senatas neitin mėgsta tavo rūšį.
Šeštakursis sutikdamas su kito Lorijano žodžiais linktelėjo.
-Gerai, pasistengsiu išišfruoti.
Myša šyptelėjo
-Na, o tada klausykit apie Soreną von Sjuardą....
                   ******
(( Šis tekstas priklauso ir parašytas Soreno von Sjuardo. Aš gavau iš jo sutikimą, paskelbti tai šiame poste.))

Rusija, Maskva, 1616 metai

- Aleksandras Čiorninovas...- teisėjas nutilo, visiškai sutrikdamas. Bet ir vėl kažkas, matyt, esantis už jo, jį paragino ir vyras buvo priverstas tęsti.- Nuteistas trisdešimt dienų kabėti žemyn galva, pakabintas ant Tiesos medžio...- Sorenas kilstelėjo antakį, teisėjas nuleido akis. Salėje kilo bruzdesys.
- Bausmė pradedama vykdyti rytoj,- teismo salėje nuaidėjo plaktuko smūgis. Visi, sėdėję salėję, krūptelėjo iš netikėtumo, visi, išskyrus Soreną. Jis vėl susidomėjęs sekė akimis juodą mažytį vabalėlį, ropojantį grindimis. Teisėjui išeinant iš salės, netikėtai jo nugara perbėgo šiurpuliukai, bet jis nematė, kad ant vabaliuko, ropojusio ant grindų jam už nugaros, užšoko voras paukštėda, o Čiorninovas, netikėtai įsmeigęs žvilgsnį teisėjui į pakaušį, netikėtai nuoširdžiai nusišypsojo.

  Sorenas atsipalaidavęs sėdėjo ir bemaž susidomėjęs stebėjo, kaip įtartinai smirdantis budelis riša jam kojas.
- Dažnai tu vykdai tokį nuosprendį?- paklausė Sorenas. Budelis numykė.
- Nelabai,- lyg ir susinepatoginęs tarstelėjo.
- Kodėl?
Budelis užveržė mazgą.
- Nežinau. Žiauri bausmė. Nedaug kam ją skiria.
- Įdomu,- draugiškai šyptelėjo Aleksandras Čiorninovas. - O kiek metų dirbi tokį darbą?
Budelis pašnairavo į nusikaltėlį.
- Daug. Gal dvidešimt.
- Ooo...- pakomentavo juodaplaukis ir tęsė įkyrią ataką.- O tau darbas patinka?
Budelis tylėjo, toliau užveržinėdamas virvę. Atrodė, kad jam viskas nesvarbu, tačiau Sorenui pro akis nepraslydo budelio veido virptelėjimas. Budelis sunkiai atsiduso.
- Ne.
Šįkart tylėjo nusikaltėlis. Ko norėjo - pasiekė, širdies stygą užkliudė. Budelis nustebo, kad baudžiamasis netęsia niūraus pokalbio, bet to neparodė. Tad prabilo pats:
- Mano žmona mirė, dabar turiu tik sunkiai sergančią dukrą. Turiu išlaikyti savo šeimą,- budeliui kalbant, lengvą šypsenėlę Aleksandro veide pakeitė liūdna nuostaba. Budelis pažvelgė į auksines Soreno akis.
- Jokio čia reikalo tau pasakot, nes visiem dzin. Vis vien visi mirsim. O tu - pirmas. Atleisk, česnakėli. Gulkis,- budelis paėmė virvės galą, ruošdamasis pririšti. Sorenas klusniai atsigulė ant žemės, o budelis ėmė tempti virvę ant šakos.
- Aš galėčiau jai grąžint sveikatą,- susimąsčiusiu balsu tarė Sorenas. Budelis nusijuokė.
- Kai gresia agonijos pilna mirtis, tu gali viską, svetimšali. Bet nesityčiok.
- Aš nesityčioju ir kalbu rimtai,- Sorenas kalbėjo, tarsi sėdėtų patogiame fotelyje, o ne būtų velkamas žeme.
- Kaip tu man įrodysi?- karčiai atsiduso budelis. Sorenas jau kabėjo ant šakos žemyn galva.
- Ateik čia po dešimties dienų, ir atsivesk dukterį,- Sorenas sukryžiavo rankas ir užsimerkė. Budelis pakraipė galvą, lyg ir pašaipiai nusiviepdamas, lyg ir su nuostaba žvelgdamas į Čiorninovą. Baltas jo veidas nekeitė spalvos.
- Jeigu tu dar būsi gyvas, česnakašikni,- pašaipiai mestelėjo budelis ir nusigręžė. Auksinės akys smigo į jo nugarą.
- Būsiu, sidabriuk.
Budelis nustebęs atsigręžė, bet beišvydo, kaip pašaipias svetimšalio akis uždengė vokai - vampyras užmigo šikšnosparnio miegu.

Jautrios ausys pagavo garsus, kažkuo neįprastus Tiesos laukymei. Sorenas vis dar kabėjo žemyn galva, sukryžiavęs rankas ir užsimerkęs.
- Atėjau, Čiorninovai, - išgirdo vampyras pažįstamą balsą, pilną nusivylimo ir pašaipos. - Bet aš padariau tai, ko prašei, o tu numirei.
- Aš nesu labiau gyvas, negu buvau anksčiau, ir nesu labiau miręs, - atsiliepė von Sjuardas. Budelis žioptelėjo. - Ką pasižadės Aleksandras Čiorninovas Sebastianas Ainabergsonas, tą jau įvykdys, mirti ar gyventi.
- O koks tavo vardas iš tikrųjų, česnakine erkute?- nusišaipė vilkolakis. Sorenas pakreipė galvą.
- Tu žinai dvi mano netikras tapatybes, o aš tavo nė vienos.
- Ech tu,- atsiduso budelis.- Tebūnie. Aš esu Aleksandras Lorianas.
- Malonu susipažinti. O aš – Sorenas von Sjuardas, - blausiai šyptelėjo vampyras, rankomis perplėšdamas virves. Vilkolakis pakraipė galvą.
- Kokio velnio nepabėgai?
- Et...- Sorenas numojo ranka, kairė ranka nejučia susigniaužė į kumštį. - Žinojau, kad tada tau grėstų nemalonumai, ir norėjau padėti. Mūsų rasės dabar nebesutaria, bet anksčiau, tarp kitko, sutardavo, - vampyras išsitraukė iš švarko kišenės pypkę ir tabako. Prikimšęs ją prisidegė.- Nori?
- Ne,- susiraukė Aleksandras ir susidomėjęs pažvelgė į vampyro akis.- Tiesą sakant, mano giminė apie jus neturi nieko gero pasakyti. Kaip galėčiau tavim pasitikėti?
Sorenas išpūtė dūmą, įsižvelgė į žemę.
- Žinai tokį dalyką, kaip Gyvoji priesaika?- paklausė vampyras. Aleksandras išpūtė akis.
- Be abejo,- linktelėjo galva.- Bet nejaugi esi tam pasiruošęs?
- Jeigu tik reikės... – šykščiai vyptelėjo Sorenas, nežinia, ar nuo šlykštaus dūmo, ar ir nuo grėsmės net ir vampyro gyvybei.
- Taigi, Sorenai. Ir jeigu kas, aš visada pasiruošęs padėti,- šyptelėjo Aleksandras, bet kaktą išvagojo ir kartėlio raukšlelė:- jeigu tik nebus pilnatis. O ir laimėti, ir pralaimėti turime išmokti.
- Kodėl taip sakai? – paklausė Sorenas. Vilkolakis nuleido akis.
- Aš tai moku geriau už tave. Kiekvieną pilnatį aš pralošiu prie savo vilkolakiškąją prigimtį. – pasakė likantropas. - Kad ir kaip gėda tai pripažinti, bet prieš tai aš niekada nelaimiu pats....

                    ****
-...Nuo to laiko, kai Sjuardas išgydė Aleksandro dukterį, o šis jo nenukirsdino, tapo Lorijanų klano eliksyrininku, Antvilkinio tiekėju, ir giminės draugu, kuris padėjo kovot su kitų klanų vilkolakiais, bei Medžiotojais, iki tol kol mus dėl nežinomos priežasties paliko vienus ant ledo,- paniuręs porino Myša. Jo akyse spindėjo neapykanta tam vampyrui už tai, kad paliko savo draugus nelaimėje,- Kaip sakoma "draugą nelaimėje pažinsi",- piktai vyptelėjo Lorijanas,- Dėl šio poelgio nuo kitų vilkolakių ir Medžiotojų Lorijanų ženkliai sumažėjo. Kadaise mes buvo galingas, milžiniškas klanas, turintis sąjungininkų klanų, tačiau dėl Soreno dingimo, per laiką sąjungininkai visi žuvo, o iš Lorijanų- išmirė beveik visi, nes Medžiotojai patobulino savo ginklus, o priešai- stiprėjo, ir kūrėsi sąjungas,- ir taip taręs atsiduso.
Igoris žvilktelėjo į Myšą.
-Bet ši ,tavo, nupasakota istorija dar nepasibaigė.
-Ne, istorijos niekada nepasibaigia. Ji visada turi tęsinį. O tas tęsinys yra tu ir tavo sesuo. Na, ir dar galime pridėti tuntą Jų.
Igis vyptelėjo.
-Tai reiškias apie Juos žinai,- pasakė Slenksčio Peržengėlis, turėdamas omenyje Slaptūnus,
-Taip, Igori, taip, - atsakė Myša, turintis pilką sielą,  kartu žvilgteldamas į Emilijaną.
-Tau pasisekė, kad turi tokį draugą. Tau nuotykių tikrai netrūks.
Igoris tai išgirdęs, ir jei ką nors gertų, būtų šimtu procentų paspringęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »
Patriotizmas yra noras žudyti ir būti nužudytam dėl trivialių priežasčių.-Bertranas Raselas

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • V kursas
  • *
  • 116
  • Taškai: 26
  • Klaidos moko jų nekartoti.
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #133 Prieš 1 savaitę »
Asmenys, medžiojantys antgamtikus. Žavu. Jau niekam saugu šitam gyvenime nėra. Tik norėčiau pamatyt kaip krūva burtininkų įveikia pavyzdžiui seną vampyrą. Sėėkmės jiems.
 - Kaip supratau, antgamtikai nėra labai mėgstami,- pati sau sumurmėjo Emilijana jau seniai žinomą tiesą. Žmonės nemėgsta kitokių nei jie. Tiesiog neapkenčia, va kas darosi. Ir taip buvo nuo senų senovės, kaip siekė merginos gana menkos istorinės žinios.
 - Taip, aš negryninta sirena. Ir visai nesijaučiu kažkuo ypatinga,- Emi net nebežinojo kuo tikėti, tad tiesiog sėdėjo įsmeigusi akis į  už lango nerimstančią jūrą. Susikoncentravo į mėlynas šėlstančias bangas ir tai kiek apramino nervus.
Senatas? Kad ir kas tai bebūtų. Mergina pastebėjo, jog vyresnysis Lorijanas pabrėžia žodžius mirktelėdamas Igiui, tarsi perduodamas ką slapto ar tik jam vienam suvokiamo. Neaiškinat - nereikia. Tačiau visgi tuojau Emilijana toks minties pasigailėjo. Syrenus vorg Vus Lorgerus  leive gotu dela.... Syrenus vorg Vus Lorgerus  leive gotu  dela... leive gotu dela.... leive gotu dela.... leive gotu dela... žodžiai tarsi varpo aidas gaudė keturiolikmetės galvoje įvairiausiais balsais, nors mergina net neįsivaizdavo ką ta frazė galėtų reikšti. Akivaizdu, nieko gero, sprendžiant iš tolesnių žodžių. Kol vienas jūsų nebus miręs. Skambėjo kaip vinis į karstą – Emilijana net nusipurtė. Tačiau, kaip Adrija sakydavo, niekada nesakyk niekada. Mergina miglotai prisiminė, jog vienitelį kartą girdėjo šį žodį iš pamotės lūpų – kai Emi buvo dar visai vaikas, vieną vakarą Adrija užėjo į sirenos kambarį ir manydama, jog ši miega, tyliai kartojo „niekada tavęs nepaliksiu. Niekada“. Bet melavai. Palikai mane... pati sau mintyse tarstelėjo Emi. To nebepakeisi.
Kol Emilijana klaidžiojo po prisiminimus, Igoris su Myša buvo įsitraukę į gyvą pašnekesį apie velniažin kokią Kiko kalbą. Na, švilpiukė niekada nebuvo didelė magijos istorijos gerbėja, o pamėgti dalyko nesugebėjo priversti nei Hannah von Peach.
 - Tai pala, jums dar negana, kad kalbatės kaukimu pavirtę į žvėris – reikia dar ir atskiros kalbos žmogaus būvyje?- kiek kandokai paklausė Emilijana spjaudama į visą mandgumą – ne tas rūpėjo.- Gerai jums. Kad susįjęs su vilkolakiais ir sirenomis jau ir taip supratau. Užknisiu klausimais, bet jau jūsų nelaimė, kad aš čia atsidūriau būtent tada, kai nutarėte pasikalbėti,- keturiolikmetė maktelėjo galva Igorio link,- tačiau kas tas Senatas? Neitin mėgsta mano rūšį? Abejoju, ar kelsiu jiems pavojų neturėdama galių,- mergina nuleido akis į laišką.
Trumpai atsikvėpusi sirena tarsi ieškodama atramos pirmą kartą gyvenime pažvelgė ne į jūrą, o į mėlynai pilkas Igotrio akis. Kodėl, nesuprato.
 - Tik tai padaręs pasakyk man. Tikrai netrokštu egzekucijos, kurią įvykdys velniažin kokia organizacija dėl įstatymo, kurio net nežinau, sulaužymo. Tegu ir nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Nutilusi Emilijana klausėsi sruvenančio Michailo Lorijano balso ir tarp pirštų sukiojo žetoną. Saulėje blykčiojo safyras.
***
Atėjūnas nutilo, o mergina dar kelioka minučių gromuliavo tik ka gautą informaciją. Taip, ji žinojo, kad Sorenas von Sjuardas gyvena jau labai ilgai, tačiau retai susimąstydavo, kiek ryšių, kruvinų paslapčių jis turėjo praeityje. Vien Emi žinomos buvo dvi santuokos, o kiek dar ji nežinojo... Štai ryšys su vilkolakiais buvo dar viena paslaptis. Ir ne visai skaidri, kaip paaiškėjo. Ir vėl tie įvardžiai... Kodėl aš nieko nežinau?? užvertė žalias akis Emilijana ir įkvėpė.
 - Gal kada supažindinsi su savo seserimi?- nei į tvorą, nei į mietą paklausė Igio.- Kažkaip nieko apie ją negirdėjau. Ir gal bus norinčių paaiškinti aks tie „Jie“? Matot, labai nesmagu atsidurti dviejų žmonių pokalbyje ir vaidinti jog kažką suprati. Pabrėžiu, vaidinti,- sukryžiavusi rankas ant krūtinės keturiolikmetė pasirengė ramiai laukti atsakymų, tačiau nepasisekė. Michailo žodžiai trinktelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
 - Kaip kaip?- perklausė ji.
 
For M*
*"M" means "me"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • VII kursas
  • *
  • 164
  • Taškai: 94
  • Mirtie, tu mirsi - John Donne
Ats: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #134 Prieš 1 savaitę »
Igis liūdnai šyptelėjo į Emi (gal retorinius) klausimus, tačiau nieko nesakė. Kurį laiką vėl švilpis stebėjo sireną, kol ši prašneko, apipildama abu vilkolakius klausimais. Primina situaciją Uždrausto miško proskynoje,- prisiminė mėlynai pilkų akių savininkas, kai jis visa lavina apipylė klausimais Emilijaną apie sirenas ir jos gyvenimą, taip tikėdamasis, prisikasti prie kokios nors tiesos užuomazgos.
-Negana, panele,- nusijuokdamas atsakė Myša į sirenos kandumą, kuris, patarasis vyrui nepadarė jokio poveikio,- Užknisk, neužknisus, nieko jau nepakeisim su tavo tais klausimais. Čia jau mano nelaimė, ne Igorio,- tarė, linkteldamas jaunesniam Lorijanui. Tuo tarpu, šis, savo ruožtu nutylėjo, nudurdamas žvilgsnį į savo batus. Šešiolikmetis nutarė tylėti ir tada, kada žaliaakė vėl prašneko.
-Senatas...-atsiduso Myša,-Kaip čia tau paaiškinus... Vilkolakiai, kurie hierarchijoje užima gan aukštas pozicijas, priklauso Senatui- tokiam klanų valdymo "organui". Senate jie kuria, tvarko įstatymus, prižiūri tvarką kituose klanuose. Aš irgi priklausau Senatui, tačiau nepritariu kitų senatorių vykdomai politikai su sirenomis. Yra irgi keletas tokių nepritariančių, tačiau pernelyg mažai, kad turėtume persvarą balsuojant prieš sirenų žudymą. Taip, jiems nekeli pavojaus neturėdama galių, bet keli sau pavojų, Emi. Jei neturėsi galių- Medžiotojai tave lengvai nužudys. Taigi, tau galių reikia išgyvenimui. Na, o jei turėsi galias, ir sulaužsi mano minėtą įstatymą- tave tikrai medžios
Senatas. Vienu žodžiu, yra taip- neturi galių- medžios Medžiotojai, turi galias-  medžios Senatas,- apibendrino vyresnysis vilkolakis, ir tyla įsivyrojo prie staliuko, priklausančio Fazeno kavinei. Aišku tik trumpam.
-Būtinai pranešiu, Emilijana,-nutraukdamas tylą patikino Lorijanas-Greywindas,-Aš taip pat nenoriu mirti ankščiau laiko,-pasakė tvirtai, žvilgteldamas į katiniškas švilpės akis.
                      ****
Nutilus Myšai, Igoris, kaip pats pastebėjo, ir Emi, tyliai sedėjo galvodamai apie pasakojimą, išgirstą iš kito Lorijano lūpų.
Ką gi, ir Sorenas buvo prisidirbęs,- vyptelėjo, dar kartą pasikartodamas informaciją apie Nuodų ir Vaistų profesorių.
-Supažindinsiu,- atsakė teigiamai Igis,- Apie ją nieko negirdėjai, nes iki trečio kurso mokinosi Drumštrange,- šiek tiek papasakojo.
Staiga būsimas septintakursis krūptelėjo.
-Norinčių? Gali būti norinčių, tačiau aš, nei Myša, negalėsime apie Juos tau pakalbėt, nes Jie tuo pasirūpino. Apie Juos informacijos negalime nei užrašyt, nei mintimis kitam pasakyt, o jei kalbėsim- paprasčiausiai "užsiriš liežuvis" ir nieko jau negalėsim išmykti,- liūdnai tarstelėjo tasai, -Štai kodėl  Uždraustame miško proskynoje tau sakiau, kad neisiaiškinti apie žetono kūrėjus. Gal įvyks stebuklas ir kada nors apie Juos papasakosiu nevaržomas,- gūžtelėjo pečiais jaunuolis.
Garbanius tai taręs, šyptelėjo iš McWelle reakcijos, nors tiesą sakant, jautėsi lygiai taip pačiai, o tik vienintelis Michailas žinojo ką norėjo pasakyti.
-Tai jau nebesvarbu,- nuramino tasai jaunimą. Akimirką žiūrėjo į kviekvieną švilpį, o tada, prašneko ramiu balsu:
-Man jau laikas. Tikiuosi, Emilijana, susitiksime dar kartą. Saugiai aktyvuok savo galias, jei taip nuspręsi. Na, o Igi, lauksiu tavęs Jungtinėse Amerikos Valstijose,- ir taip taręs atsisveikino, ir užsimetęs gobtuvą, išėjo iš Fazeno kavinės.
Igoris linktelėjo, atsisveikindamas su giminaičiu. Svarstė  ar tikrai vyks pas jį  už Antlanto. Nors...
Vilkolakis atsiduso ir skėstelėjo rankomis.
-Ieškojom ko kito, atradom visai ką kitą,- tyliai sumurmėjo sau, perbraukdamas pirštais per smakrą. Garbaniaus akys nuslydo link Emilijanos.
-Nusprendei ką darysi su savo galiomis?
Patriotizmas yra noras žudyti ir būti nužudytam dėl trivialių priežasčių.-Bertranas Raselas

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017