[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas šiek tiek primerkė akis, jau nepirmąsyk  pastebėdamas kažkokį keistą, kažkokį ne tokį žiburėlį žaliose Gabriellos akyse. Jis nepirmąsyk nusprendė, kad jam tik vaidenasi, bet šįsyk sustojo... ,,Jeigu tai pastebėsiu darsyk, aiškinsiuosi..." - mintyse sumurmėjo vyras, nukreipdamas žvilgsnį į žiedą, žibantį ant Gabriellos piršto.
- Nežinojau, kad tu linkusi į poeziją, Gabriella,- smagiai nusišypsojo vampyras savo žmonai.- Mes turim gal ir ne amžinybę, bet tikrai apsčiai laiko, kad keliautume, tyrinėtume ir daug atrastume ir dar pasitaupytume tų atradimų kitam kartui... Galėtume išvyst Japonijos, tekančios saulės šalies grožį, ir sutikti kartu ten saulėtekį. Galime patys kartu atrasti Alpių įstabumą... ar moki slidinėti?
Sorenas nusišypsojo ir savo bandymo sekti Gabriellos pavyzdžiu ir kalbėti poetiškiau, nors ir nelabai kaip pavyko.
- O aš net nežinau... mane žavi rytai, žavi šiaurė. Ir dar labiau žavėtų, jeigu kartu keliautum ir tu. Kartu būtų daug smagiau.

[Gabriella von Sjuard]

- Na... Kaip čia pasakius, - tyliai nusijuokė Gabriella. - Ne visada pasireiškiu šioje srityje, bet kartais mane aplanko tokios meniškesnės frazės, - dabar jau rimtai kalbėdama atsakė mergina ir nusišypsojo savo vyrui.
Ach, Japonija. Viena iš mano svajonių šalių... Egzotiški vaizdai, nuostabi gamta, pagalvojo šviesiaplaukė, akimirką užsisvajodama.
- Japonija skamba taip viliojančiai, - atsakė vampyrė ir jos dešinysis lūpos kamputis kilstelėjo. - Alpės irgi skamba neblogai, bet aš nemoku slidinėt, bijau aukščio, - pridūrė žaliaakė, nors ir sakė ne visą tiesą - sniegas bei atšiaurus klimatas jos nelabai traukė. Tačiau, jei tai patinka jos vyrui, ji nei kiek neprieštaraus ir be jokių abejonių važiuos kartu.
- Anksčiau, na, turiu omeny dar iki Durmštrango bei Hogvartso, daug keliaudavai? - paklausė von Sjuard, dar sykį apdovanodama Soreną nuostabiu, meilės kupinu žvilgsniu.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas dar smagiau nusišypsojo, išgirdęs žavingą žmonos juoką [[Sorry, dabar pačiam paliko juokinga iš to sakinio]]. Vyras retai juokdavosi, jeigu apskritai mokėjo tai daryti. Vyras tikrai nebuvo itin emocingas, tad kartais jam būdavo sunku ir susigaudyti darbovietėje - burtų mokykloje - perprasti greitai kintančias mokinių, dažnai jau paauglių, nuotaikas ir įvairiausias, įmantriausias, keisčiausias, nesuprantamas emocijas. Priešingai, negu Gabriellos, kurią, kaip jau manė, buvo visai perpratęs.
- Šaunu, tai yra žavingas menas,- mirktelėjo Sorenas merginai (ar moteriai? Nesinori sendinti. Gabriella buvo nebe mergaitė, bet vis dar jaunatviška ir graži, ir tokia, Sorenas tvirtai žinojo, liks iki pat, neduokdie, žūties).- Ar nesi bandžius kada ir rimčiau kurti eiles? Esu tikras, tau sektųsi puikiai.
Vampyras mintyse permetė įsivaizduojamos savo ir nuotraukose matytus Japonijos vaizdus. Tai buvo tikrai savotiškai graži ir įdomi šalis su savita istorija.
- Puiku, tada, manau, mūsų taikinys bus Japonija. Nežinojau, kad tu bijai aukščio...- Sorenas susigėdo dėl savo sužadėtuvių iškylos. Bijančiai aukščio merginai pasipiršti oro balione... Ot protas, a? Nėr proto.
- Nedaug keliaudavom, bet karts nuo karto keisdavau gyvenamąją vietą,- gūžtelėdamas pečiais tarė Sorenas.- Gimiau Vokietijoje, užaugau Rusijoje, gyvenu Anglijoje. Teko pagyventi ir daugiau šalių, bet... daugiausia laiko praleidžiau paminėtose trijose.- vyras nedrąsiai šyptelėjo.- O tu? Ar keliavai kada nors?

[Gabriella von Sjuard]

- Aa... - sutriko šviesiaplaukė. - Man rodos penktame... Taip, tikriausiai, kad penktame, kurse bandžiau savo mintis užrašyti, bet dar niekam nesu davusi paskaityt. Na žinai, Gabriella Morris juk tokia šiuolaikiška ir tikrai nesileis į jokius sentimentalumus, - kiek sarkastiškai, pakartodama, ką girdėjo sakant savo mokinius, nusijuokė šviesiaplaukė.
Gabriella prikando lūpą ir pakėlė akis į Soreną. Jos žvilgsnis buvo ramus, jose raibuliavo džiaugsmo bei laimės kibirkštėlės. Magijos Ministrė tiesė ranką link mylimojo rankos, bet šiam momentui sutrukdė nei iš šio, nei iš to išdygęs padavėjas su arbatomis ir saldumynais.
- Dėkui, - nusišypsojo mergina ir padavėjui nuėjus atsakė į vyro klausimą. - Buvau keliose Azijos šalyse. Vaikystėje nekeliavau... Turėjau siaubingą jūros ligą, negalėdavau mašinoje išsėdėti ilgiau valandos. Beaugant ji dingo, tačiau šįkart nepasitaikė progos keliauti... - atsiduso vampyrė. - Todėl jau vien proga keliauti skamba nuostabiai, o kelionės su tavimi... Negalėčiau įsivaizduoti nieko geresnio!

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas nusišypsojo, išgirdęs, kad esama tokių senų Gabriellos užrašų - juk tuomet jie turbūt dar net nebuvo pažįstami. ,,Bus, kur pakaišioti snapą, jeigu tik Gabriella leis..." - pasišaipė vyras iš savęs mintyse ir čia pat nutaisė tokį prašantį batuoto katino snukelį, kokio niekas kitas Žemėje taip meistriškai nenutaisytų.
- Bet tu man tikrai duosi, tiesa?- sumurkė von Sjuardas.- O iš kur gi tokios mintys? Tu sentimentalumo tikrai turi...
Soreno žvilgsnis susidūrė su Gabriellos, vyras bemaž galėjo skaityti žvilgsnių keliu perduodamas žmonos mintis. Bet čia toji žavinga akimirka nutrūko ir turbūt nieko neįtariantis padavėjas padėjo ant stalo sutuoktinių užsakymą bei palinkėjo gero apetito. (,,Kokio tu čia apetito linki, net nepasijus ant arbatos puodeliuko ir trijų sausainių..."- pamintijo buvęs nuodų ir vaistų dėstytojas, jau spėjęs įgyti antisimpatiją restorano darbuotojui).
- O, tai turbūt ir išmaišei Aziją? Kur buvai tiksliau? - paklausė vyras, smalsiai žvelgdamas į Gabriellą.

[Gabriella von Sjuard]

- Ką duosiu? - nekaltai suklapsėjo blakstienytėm Gabriella von Sjuard, iš paskutiniųjų bandydama atsilaikyti tokiam viliojančiam Soreno žvilgsniui. - Kiek čia to mano sentimentalumo, gal kruopelytė kokia ir yra...
Gabriella nusišypsojo ir galiausiai, padavėjui nuėjus, švelniai perbraukė vyro plaštaką pirštais ir ilgiau sustojo ties žiedu. Jos akyse vėl susimetė šypsenos raukšelės, mergina sunėrė judviejų plaštakas ir pažvelgė į mylimąjį.
- Ha, būtų gerai, - nusijuokė Gabriella. - Buvau tik Tailande bei Bangladeše. Ir tai, tik kelias dienas, nes po to reikėjo grįžti į Angliją ir toliau gilintis į savo profesines žinias.
Žaliaakė įsidėjo cukraus į arbatą ir išmaišė. Prisiminusi vieną jų pasimatymą, mergina sukikeno.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas žvelgė į Gabriellą, nė trupučio nemažindamas ,,psichologinio spaudimo" prašančių akių žvilgsniu.
- Savo eilėraščių duosi paskaityti,- pasakė jis, džiaugdamasis savo puikiu vaidybiniu darbu. Kaip visada, Gabriella jau lydėsi kaip geležis kalvio žaizdre. Nors ir jis pats be ilgų Gabriellos pastangų tokiais atvejais išsilydydavo. Dar greičiau, negu jo žmona... nes turbūt, buvo mažiau atsparus. Taip bemąstantydamas, Sorenas net imdavo svarstyti, kuris pirmas įsimylėjo - Gabriella Soreną, ar jis ją.
- Tailandas - itin įdomu šalis, bent man asmeniškai, o Bangladešas, atrodo... hmm, labai pergrūsta šalis? Ar ne?- netvirtu tonu spėliojo vyras.
Buvęs (bet galgi dar būsimas) profesorius stebėjo, kaip jo žmona įsideda cukraus į arbatą. ,,Cukrus tik moterims." - prisiminė kažkieno žodžius vampyras ir pakėlė arbatos puodelį be jokio cukraus prie lūpų. Įkalė gurkšnį. Kitą. Už degtinę geriau, bet fe. ,,Ir kas išgalvoja tuos stereotipus?" pamintijo Sorenas ir nemąstydamas priėmė sprendimą pasisaldinti arbatą.

[Gabriella von Sjuard]

- A, eilėraščius.. - atsiduso Gabriella, paskui šyptelėjo. - Jei norėsi, galėsiu duot.
Mergina galiausiai nutraukė ganėtinai ilgai trukusį akių kontaktą ir vėl nuleido žvilgsnį į judviejų rankas. Būdama jaunesnė, Gabriella dažnokai pagalvodavo apie savo būsimas vestuves, spėliodavo, koks bus jos vyras, kaip jis jai pasipiršt, kokia bus merginos suknelė, koks gi bus būsimo vyro charakteris... Tiesą pasakius, ji niekada neįsivaizdavo ateities su vampyru, tačiau meilė tuo ir nuostabi - savo nenuspėjamumu ir teikiamais siurprizais.
- Tailandas ir man patiko, - pritarė šviesiaplaukė. Ypač graži gamta ir paplūdimiai... Tokia egzotika, visai kitokie žmonės, viskas kitaip. O Bangladešas... Na, nepasakyčiau, kad jis man pasirodė labai įspūdingas. Bet aš keliavau tik darbo reikalais, tad nei Tailandu, nei Bangladešu negalėjau pasigrožėti tiek, kiek būčiau norėjusi...
Von Sjuard atsikando pyragėlio ir pirštu nusivalė vanilinį kremą nuo lūpos kampučio.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas nusišypsojo Gabriellai ir vėl grąžino veido raumenis į įprastinę ramybės būseną, taip panaikindamas psichologinį spaudimą. Gabriella prisižadėjo - tai ir ištesės, ne kur dėsis.
- Nėra jokios abejonės, kad norėsiu,- sumurkė vyras. Retai vampyras taip... maivydavosi ar erzindavo, bet šįsyk jam buvo gera nuotaika užėjusi. O kad užėjo - negi vysi šalin į gatvę? Pakviesi į svetainę, liepsi nesimaut batų, pasiūlysi prisėst ant minkštutės sofutės ir paklausi, ko ji labiau norėtų - kavos, ar arbatos. Kiek įdėti šaukštelių cukraus. Arba pastumsi cukrinę su šaukšteliu arčiau jos, kad įsidėtų pati, pasilikdama malonumą paabejoti, persigalvoti dėl tokio malonaus sprendimo priėmimo. Ir tada, gera nuotaika, sujaudinta tokio rūpesčio, pagyvens tavo namuose bent dešimt minučių.
- Supratau,- trumpai tarstelėjo Sorenas.- Kokiais reikalais, jei ne paslaptis?

[Gabriella von Sjuard]

((Tu rimtai visą postą parašei apie nuotaiką? ))
Jei rasiu, kur jie... pridūrė mintyse Gabriella von Sjuard, klausydama paties brangiausio, mylimiausio ir gražiausio balso jos ausiai. Šviesiaplaukė pati nusišypsojo, žvelgdama į Soreno ranką savo delne.
- Tada dar tik ruošiausi profesoriavimui Hogvartse. Praktika, žinių tobulinimas, išmokom keletą naujų kerų, patobulinom jau seniau žinotus, - atsakė Gabriella, akis nusukdama į langą.
Koukvorto gatve ėjo minia, apsirengusi niekuo neišsiskiriančiomis, tamsiomis spalvomis. Vampyrė niekada nemėgdavo susilieti su kitais žmonėmis, todėl labai džiaugėsi, kad jos rudeninis paltas ne smėlinis, ne juodas, o tamsiai raudonas. Gabriella lūpomis palietė puodelio kraštą.
- Kaip manai, kodėl vaikus taip traukia Uždraustasis miškas? - nei iš šio, nei iš to paklausė, prisimindama, kad jame nužudė dvi merginas.

[Sorenas von Sjuardas]

((Taip, aš ir taip sugebu ))
Sorenas žvelgė į Gabriellą kiek susigėdijęs. Su juo niekas nebūtų galėjęs pasiginčyti dėl Nuodų ir Vaistų mokslo, eliksyrų sudėčių ir tikslumo, nedaug kas galėjo rungtis dėl magiškųjų gyvūnų išmanymo, bet štai elementari magija - kerėjimas, transfigūracija - buvo Soreno minusas. Vyriškis gebėjo gintis nuo piktos magijos, šiek tiek gaudėsi astronomijoje... bet tik ne keruose ir transfigūracijoje. Dievaži, iš kur vampyrui rasti tiek tikslumo ir gabumo burtų lazdelės valdymui? Vampyrai - ne žmonės, jie kitokie. Burtų lazdelės pritaikytos žmonėms, ir jeigu vampyrai nepasižymėtų žmogaus išvaizda ir dalina anatomija, jiems šios magiškos šakelės apskritai būtų tiek prieinamos, kiek Vytautui Šiškauskui ir jo dainoms - koncertavimas Anglijos karalių karūnavimo ceremonijoje (arba po jos).
- Ar nesiilgi tų laikų?- tyliai paklausė Sorenas, švelniai žiūrėdamas į žmoną. - O Uždraustasis miškas... elementaru. Kad galėtų pasididžiuoti prieš broliukus ar seseris, prieš klasės draugus, kad turėtų ką papasakoti savo vaikams,- Sorenas tyliai nusijuokė.- Kad patirtų nuotykių. Juk Hogvarste kartais būna nuobodu.- Sorenas šypsojosi bemaž kaip neatsakingas vaikis, bet tuo metu žvilgsniu susidūrė su rimtomis Magijos ministrės akimis. Sutrikęs vyras gurkštelėjo arbatos ir suvebleno kažką nerišlaus:- Tai yra... bet tai nutrūktgalviška. Eiti į Uždraustąjį mišką.

[Gabriella von Sjuard]

- Kokių laikų? - kilstelėjo antakį mergina, tarsi netikėtai būtų persikėlusi į kitą vietą. Netrukus ji susiprato ir atsiduso, kiek suspausdama lūpas. Tvirčiau suėmusi vyro delną, šviesiaplaukė prikando lūpą ir pažvelgė jam į akis. - Aš su tavimi jaučiuosi beprotiškai laiminga, neįsivaizduoju gyvenimo be tavęs ir neįsivaizduoju tavęs, rymančio prie mano karsto, o paskui ir prie paminklo... - Gabriella von Sjuard menkai šyptelėjo, tačiau žvilgsnis atskleidė ne tik meilę, bet kur kas gilesnius jausmus.
- Išties, Uždraustasis miškas - pavojinga vieta, - pasakė Magijos ministrė. - Nors, nuotykių ir aš ten tikrai nemažai esu patyrusi.
Ji vėl nusuko žvilgsnį į langą, paskui nudelbė į judviejų sunertas rankas. Veide šmėstelėjo nostalgiška šypsenėlė. Žaliaakė dar atsigėrė arbatos.
- Kokia akimirka, praleista su manimi, iki dabar tau įstrigo labiausiai? - smalsiai paklausė Gabriella.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas trumpam žvilgsniu nuklydo prie prabangių restorano lubų, apžvelgdamas paveikslus ant jų. Tai rodė, kad restoranas greičiausiai buvo senos statybos ir į jo dekoravimą būta ,,įkišta" beprotiškai daug pinigų.
- Kokių laikų? - tarsi nustebęs pakartojo vyras, ir pažvelgęs į Gabriellą liūdnai nusišypsojo.- Be abejo, vaikystės, žmogiškumo. Ar vis dar nesigaili?
Išgirdus replikas, Soreno žvilgsnis dar labiau apsiblausė skausmu ir niūrumu - taip nutiko tik dėl to, kad vampyras pabandė įsivaizduoti, kaip gyventų, jeigu Gabriella mirtų. Galų gale jo smegenys sugeneravo vieną vienintelį variantą, ką jis veiktų tokiu atveju. Tai buvo geriausias variantas, atmetus visus kitus dėl įvairių jų trūkumų. Sorenas nenorėjo kęsti skausmą. Sorenas nenorėjo gyventi be Gabriellos. Optimaliausias variantas būtų nusižudyti. Lauktų bent paskutinis malonumas gyvenime - išsirinkti savižudybės būdą. Kažką originalesnio, negu peilis, kilpa, nuodai.
- O aš nepamenu, kad būčiau ten vaikščiojęs, kai mokaiusi. Na, tik Burtų Trikovės turnyro viena užduotis buvo ten, atsimenu. - tarstelėjo Sorenas, susitvarkęs su jausmais, užplūdusiais po netikėtai į smegenis įsiveržusio vaizdinio.
- Apie tas akimirkas sunku pasakyti. Galbūt bene pirmasis mūsų susitikimas prie ežero. Pameni? Plaukėm su valtele, iškylavom... - plačiai šypsojosi Gabriellai Sorenas.

[Gabriella von Sjuard]

- Ar labai pasikeičiau? - skvarbiai pažvelgė Sorenui į akis Gabriella - Likau tokia pati, tik nemirtinga, - skambus juokas kiek pagyvino restorano atmosferą. - Nesigailėjau, nesigailiu ir niekada niekada nesigailėsiu.
Von Sjuard lūpas papuošė švelni šypsena ir jos delnas nučiuožė link vyro pirštų. Ji pastebėjo staiga pasikeitusį vyro žvilgsnį ir suglumo - nejaugi pasakė kažką netinkamo? Jos žalios akys sublizgėjo, o pati Gabriella pažvelgė į savo vyrą rūpestingu žvilgsniu ir šyptelėjo.
- Viskas gerai? - paklausė ji, rodomojo piršto nagu brėždama širdelę Soreno delne. - O taip, gerai prisimenu... - Gabriellos akyse žybčiojo džiaugsmo kibirkštėlės. - Mano pirmas pasimatymas su vampyru...
Gabriella von Sjuard plačiai nusišypsojo ir prikando apatinę lūpą.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas, su meile žvelgdamas į Gabriellą, nusišypsojo.
- Nepasikeitei, aš juk ne pirmąsyk tau tai sakau. Tu vis dar esi mano gyvenimo moteris, trapus ir brangus žmogus,- su tais žodžiais jis pabučiavo jos ranką, ant kurios spindėjo auksinis žiedas - jos priesaikos ir jųdviejų sąjungos visomis prasmėmis simbolis ir liudininkas.
- Tu savo vidum nė kiek nepasikeitei. Nežinau.- staiga truputėlį suabejojo Sorenas.- Tik tapai turbūt tvirtesne. Visais aspektais - ir fiziniu, ir dvasiniu.- vyras keistai šyptelėjo, stengdamasis į mintis neįsileisti prisiminimų, kaip įvyko pavertimas. Mintims išskaidrėjus, Sorenas suvokė, kad visgi sunkiai beprisimena žmonos pavertimą. ,,Atrodo, senelis sakė, jog pavertimas iš abiejų jo dalyvių atima tos minutės atsiminimą..." - dingtelėjo Sorenui, priglaudusiam švelnią, vėsią Gabriellos ranką prie savo skruosto.
- AR tau nešalta? - susirūpinęs paklausė jis. ((Užmirškim tuos faktus apie vampyrus, tebūnie nauja tradicija )).
- Viskas gerai, Gabriella,- mirktelėjo von Sjuardas, žvilgsniu užtikrindamas ir patvirtindamas savo atsakymą.