2
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • V kursas
  • *
  • 282
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • I know I'm rude.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #510 Prieš 7 mėnesius »
Po neatsargių Dafydd žodžių stojo labai nemaloni tyla. Net ir šis velsietis suprato, kad tai, ką jis pasakė, nuskambėjo tikrai nekaip. Tai, ką klastuolis pasakė paskui, atstojo didžiausią atsiprašymą, kokio iš Dafydd galima tikėtis. Tačiau panašu, kad mergina buvo įskaudinta. Dafydd šiek tiek nesuprato, ko čia taip įsižeisti. Tačiau grifė tylėjo, tad berniukas suprato, kad, ko gero, vis tik ją užgavo.
Velsietis žiojosi dar kartą atsiprašyti, tačiau tada išgirdo merginos žodžius. Šiandien jos gimtadienis? paklausė savęs Dafydd. Jo šeimoje tai nebuvo šventė. Bent jau ne tada, kai mama susidėjo su tuo idiotu... Tad klastuolis nežinojo, kad per gimtadienį yra normalu žmogų pasveikinti. Tad jis nieko nesakė. Tik po kurio laiko murmtelėjo:
- A... Linkiu ilgiausių metų.
Ar kaip ten...
Dafydd spėjo, kad Miona nepatikės palinkėjimo nuoširdumu. Tačiau berniukas gailėjosi, kad taip neatsargiai kažką leptelėjo prieš tai. Tad stengėsi bent kiek užglostyti situaciją.
Mergina užgesino ugnį. Tad Dafydd norėjo rėžti, kad tai ji bjauri, nes darėsi iš tikrųjų šalta. Tačiau jis jau buvo prisikalbėjęs, tad nurijo piktą repliką. Atsisėdęs, o po to ir atsistojęs, jis atsisuko į grifę ir pasakė:
- Gal aš ir bjaurus. Tačiau tai, ką pasakiau... Aš neturėjau omeny nieko blogo. Pasakiau tai nepagalvojęs.
Dafydd pasijuto tarsi teisintųsi, kas jam visiškai nepatiko. Tad jis skubiai vėl atsisėdo ant žolės ir nusisuko nuo merginos.
I am David Karuin Šeuešin.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 154
  • Taškai: 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #511 Prieš 7 mėnesius »
Tamsoje, kurią skrodė keli dar neužgęsę saulės spinduliai, nuskambėjo raudonplaukio žodžiai. Akimirką Miona žvelgė į jo veidą, kurio prieblandoje beveik nesimatė. Net ir tokiomis aplinkybėmis mergina stengėsi įžiūrėti, šaiposi jis, ar ne, nors atsiprašymas skambėjo tikrai nuoširdžiai.
Akimirką, kai pasitraukė pyktis, medaus spalvos plaukų savininkė tarsi nejuto nieko. Nežinojo, ką tokiais atvejais daryti, kai per ištiestą stovi savimi nusivylęs, kažkiek piktas bei dėl grifiukei nežinomų probelmų prispaustas klastuolis.
Norėjosi paklausti, ar jam viskas gerai, tačiau nespėjo, nes Dafydd nusisuko nuo jos ir klestelėjo ant žemės. Akimirką mokinė bandė išgirsti kažką, kas padėtų išsklaidyti tylą. Nujautė, kad žolė šlapia, tačiau numojo ranka ir prisėdo šalimais, gal kiek daugiau nei metrą nuo klastūnyno globotinio.
- Visiems visko pasitaiko, - gūžtelėjo pečiais. - O šiaip, ačiū ir už sveikinimą, ir už atsiprašymą.
Kiek minutėlę patylėjo ir pridūrė:
- Viskas gerai?
Ketvirtakursė grifė žinojo, kad galimai sulauks teigiamo atsakymo. Keturiolikmetis neatrodė iš tų, kurie mėgtų kažkam pasipasakoti, tačiau Hera stengdavosi nepraleisti akimirkos paklausti jojo apie jį. Visiškai jį suprato.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • V kursas
  • *
  • 282
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • I know I'm rude.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #512 Prieš 7 mėnesius »
Dafydd išgirdo, o gal pajuto, kad grifė prisėdo netoli jo. Tai berniuką privertė pasijusti šiek tiek nejaukiai. Ko jai iš manęs reikia? paklausė savęs klastuolis. Tačiau merginos žodžiai šiek tiek jį nuramino. Panašu, kad ji nebepyksta. Galbūt atleido jam. Tai velsiečiui sukėlė keistą malonų jausmą. Ko gero, jis buvo pernelyg nepripratęs, kad kas nors taip greit jam atleistų ir nustotų rėkti...
Raudonplaukis norėjo padėkoti, tačiau nutarė, kad dėkoti už padėkojimą būtų pernelyg keista. Tad tiesiog tylėjo. Ir stengėsi apie nieką negalvoti, nes bet kokia mintis vertė velsietį be galo sutrikti.
Klausimas, ar jam viskas gerai, Dafydd nustebino. Visų pirma, jis nesuprato, ką grifė turi omenyje. Dabar? Ar šiaip gyvenime? Be to, klastuolis prisiminė aną ne itin jaukų susitikimą prefektų vonioje. Kur jis tikrai per daug išsiplepėjo. Kodėl jai tai rūpi? pagalvojo Dafydd. Nepaisant to, kad kartą jau išsipasakojo - tiek, kiek galėjo, - berniukas visiškai nenorėjo vėl pliurpti apie tai, kas jį slegia. Nors Dafydd suprato, kad Miona, ko gero, nori žinoti, kodėl jis taip bjauriai elgiasi. Tačiau klastuolis nutarė, kad geriau nieko nepasakoti.
- Žinoma, - galiausiai atsakė jis. - O kodėl klausi?
Dafydd tikėjosi, kad mergina atsakys į šitą klausimą ir jos atsakyme bus daugiau tiesos negu tame, kurį pateikė pats.
I am David Karuin Šeuešin.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 154
  • Taškai: 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #513 Prieš 7 mėnesius »
Kaip Miona ir spėjo, Dafydd nesiruošė kažką sakyti apie save. Bent jau ne iš karto. Klausimas, kurį uždavė jis, privertė mergaitę kiek sumišti. Tikrai, kodėl? Man neturėtų rūpėti... - taip ir panašiai mintijo mergaitė. Anskčiau nuo ne itin geranoriškų žmonių ji traukėsi atstu, o dabar štai sėdi šalia ir bando suprasti, kas dedasi pykčio pritvinkusiame klastuolio gyvenime. Atrodė per daug keista, todėl užsitęsus tylai ji atsisuko atgalios ir pažvelgė į kelias dar raudonuojančias laužo žarijas.
- Gal vėl uždegti laužą?
Kieno klausė, rudaplaukė grifiukė nė pati nežinojo. O atsakymo į Dafydd iškeltą klausimą vis nesurezgė.
Rasa jau buvo persigėrusi per drabužius, todėl darėsi tikrai šalta. Prisiminė močiutės pastabą, kad rudenį ant žemės geriau nesėdėti, nes galima susirgti. Ji buvo teisi. Keturiolikmetei jau bėgo nosis. Pamanė, ad asistojus apšils, todėl taip ir padarė. 
- O šiaip, kodėl negaliu paklausti? Nejaugi taip keista, kai žmogus pasiteirauja kito apie tai, kaip jam sekasi gyvenime? - bandė išsklaidyti nejaukią atmosferą, kai nupėdino iki medžių anglių, aplink kurias netvarkingu rateliu gulėjo į delnus vos telpantys akmenys.
Apkabinusi knygą jį stovėjo ir žvelgė į vis išryškėjančius ir prigęstančius pelenuose besislepiančius sudegusius medžio gabalėlius.
- Žinai, dabar tikrai vėlu.
Mergina vylėsi, kad josios tylūs žodžiai nuskriejo iki Dafydd ausų. Miona nenorėjo erzinti jo, tačiau ją ir vėl prispyrė pareiga.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • V kursas
  • *
  • 282
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • I know I'm rude.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #514 Prieš 7 mėnesius »
Miona į klausimą iš viso neatsakė. Bent jau ne iš karto. Dafydd nelabai nustebo. Tačiau turėjo pripažinti, kad kiek nusivylė, nes jam buvo smalsu, kodėl gi šita mergina taip domisi jo, visų nekenčiamo ir visko nekenčiančio vaikino, reikalais.
- Gali uždegti, jei nori, - abejingu tonu atsakė į grifės klausimą Dafydd. Jam buvo gerokai šalta, bet jis tikrai neketino prisipažinti. Nei to, nei fakto, kad pats nesugebėtų laužo uždegti. Merginai atsistojus Dafydd į tai visiškai nereagavo. Jam buvo nei šilta, nei šalta, ką ji daro ar nedaro. Gal pasijuto kiek jaukiau, nes ji nebebuvo taip arti. Tačiau velsietis nei žvilgtelėjo, nei ką nors pasakė. Tačiau kai grifė atsistojo, klastuolis pagaliau išgirdo atsakymą į savo klausimą. Deja, tai buvo atsakymas klausimu į klausimą. Ir Dafydd nutarė šį kartą bent kiek mandagiau atsakyti.
- Klausti gali. Bet taip. Tai yra be galo keista.
Velsietis nutilo. Ir susimąstė, ar jo žodžiai vėl nenuskambės pernelyg piktai ir nemandagiai. Jis atsistojo ir pažvelgė į merginą.
- Tik nemanyk, kad aš noriu tave įžeisti, - tyliai pratarė klastuolis. Jis matė, kad mergina yra paėjusi toliau, tad nežinojo, ar ji girdi jo žodžius. Tad pakartojo garsiau: - Man yra be galo keista, kai kas nors klausia, kaip man sekasi. Tai yra tiesa ir aš tikrai nenoriu tavęs įžeisti.
Klastuolis pasijuto labai nejaukiai, nes atrodė, kad jis šiuos žodžius išrėkė taip, kad visa pilis galėjo girdėti. Velsietis sutriko ir kurį laiką nieko nesakė. Jis žvelgė kažkur, nė pats nebūtų galėjęs pasakyti, kur. Galiausiai jo ausis pasiekė merginos balsas.
- Gerai, kad vėlu, - kandokai atsiliepė klastuolis, bandydamas susigrąžinti įprastą sau kalbėjimo toną. - Man šitas metas labai patinka. Bet aš tavęs čia nelaikau. Gali apsimesti, kad manęs nematei.
Klastuolis tikėjosi, kad mergina išeis. Žinojo, kad to tikėtis naivu, tačiau jam labai reikėjo pamąstyti. O bendrajame kambaryje to padaryti tikrai nepavyks...
I am David Karuin Šeuešin.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 154
  • Taškai: 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #515 Prieš 7 mėnesius »
Merginos ausys sugavo tylų, o vėliau ir labai garsų bandymą išsiginti, jog klastuolis nenori įžeisti. Medaus spalvos plaukų savininkė netgi nežinojo, ko čia įsižeisti ar pykti. Nepatinka žmogui, kai juo rūpinasi, tai nepatinka. Viskas paprasta. Bet, regis, Dafydd taip neatrodė.
- Juk supranti, kad neturiu ko pykti? - atsisukusi švelniai šyptelėjo. Miona negirdėjo, kada jis atsistojo, todėl užtruko, kol akimis surado jojo veidą. Tiesa, ji vos matė vaikino siluetą, todėl išlaikyti žvilgsnį buvo sudėtinga. Tyliai tęsė: - Turbūt nori pabūti vienas, taip? Aš tikriausiai netrukdysu. Tik trumpam pasigrožėsiu ežeru.
Ilgaplaukė tyliai nuėjo iki kranto ir pritūpė. Nuo mažens jautė kažkokį nepaaiškinamą ryšį su gamta. Visada norėjo ją justi ne tik širdimi, bet ir rankų ar kojų prisilietimu. Nieko nelaukusi nusispyrė sportbačius, nusivilko kojines ir įsibrido iki kulkšnų. Vanduo buvo ledinis, tačiau mergina jautė būtinybę pabraidyti. Pamiršusi viską aplink ji stebėjo, kaip ant lygaus it stiklas ežero paviršiaus atsispindi mėnulio pjautuvas. Lėtai pajudinusi dešinę koją sukėlė raibulius, kurie sugadino ramumą. Tuoj pat vėl vanduo išsilygino. Aplink buvo tylu tylu, kvepėjo rūkas, pūvantys lapai ir dumblas. Gamta miegojo, o šviesiaplaukė prefektė jautėsi gyva ir stipri.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • V kursas
  • *
  • 282
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • I know I'm rude.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #516 Prieš 7 mėnesius »
Mionai pasakius, kad ji neturi ko pykti, Dafydd apstulbo. Ko gero, pernelyg buvo pripratęs pykti visada ir ant visų. Tad tikėjosi, kad ir kiti yra tokie patys. Kurį laiką buvo tylu. Klastuolis nenorėjo nieko sakyti, mergina kurį laiką taip pat tylėjo. Pagaliau ji ištarė žodžius, kurių velsietis laukė visą šitą laiką, kol ji buvo prie laužo. Tačiau dabar Dafydd tai nebebuvo svarbu. Atėjo čia piktas. Tačiau ši grifė turi kažką, kas sugeba šiek tiek apmalšinti klastuolio pyktį.
Jis nė nepajuto, kaip atsekė Mionai iš paskos. Absurdas... Laukiau, kol išsinešdins, o dabar sekioju? apmaudžiai pagalvojo Dafydd. Tačiau buvo kaip buvo. Jis žiūrėjo, kaip Miona braido, ir spėliojo, kad jai, ko gero, yra labai šalta.
- Nesušalk, - negarsiai pratarė klastuolis. Jis sutrikęs kurį laiką stovėjo ir žvelgė į nieką. Galiausiai nutarė, kad laikas eiti į pilį. Tikrai ne dėl to, kad ji to nori pagalvojo jis, tačiau garsiai pasakė: - Manau, tu teisi. Jau yra vėlu ir reikia eiti į pilį. Ačiū... Už viską.
Klastuolis tikrai nebūtų galėjęs pasakyti, už ką dėkoja. Ir tai jį dar labiau sutrikdė. Tačiau Dafydd nebeatsisukdamas nuėjo pilies link. Tik dabar suprato, kad iš tikrųjų labai sušalo.
I am David Karuin Šeuešin.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 154
  • Taškai: 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #517 Prieš 7 mėnesius »
Miona nelabai ir girdėjo, kada priėjo Dafydd. Suprato tik tada, kai tyliai perspėjo, kad nesušaltų. Nustebusi nustojo braidyti. Valandėlę mąstė, kas dabar čia vyksta ir iš kur pas klastuolį toks susirūpinimas josios sveikata. Nors ir norėjo atsisukti ir pažiūrėti, ką daro Dafydd ir kai jis jaučiasi, tačiau pajudėti negalėjo. Sukaustė ne tik šaltis, bet ir baimė, kad, jai atsisukus, pasislėps raudonplaukio švelnioji puselė. Todėl tiesiog tylėjo ir žvelgė į mėnulio atspindį vandenyje.
Kai įtemptoj tyloj vėl nuaidėjo rudaakio balsas, šviesių akių savininkė atsisuko. Vaikinukas atrodė tikrai sutrikęs. Miona nujautė, kad nuostabos nuslėpti nepavyko ir jai. Ko jau ko, bet nuoširdžios padėkos iš Dafydd sulaukti ji nesitikėjo. O dar ir tai, kad savo noru patraukė į mokyklą, grifiukę ne ką mažiau pribloškė. Mergaitė tylėjo iki kol jisai išėjo. ,,Nėra už ką" ar ,,Prašom" bei kiti banalūs žodeliai, atrodė, būtų skambėję visai ne laiku ir ne vietoj. Mergina neturėjo jokių idėjų, kaip reiktų atsakyti. Kita vertus, abejoju, ar tokiais atvejais reikia atsakymo. Juk ir taip tada viskas aišku.
Kai nebesigirdėjo Dafydd žingsnių, šviesiaplaukė išbrido ir pabandė palankstyti kojų pirštus. Jie buvo visiškai sustirę. Nosis jau norėjo bėgti, todėl vargais negalais apsivilkusi kojines ir apsiavusi batus pasiėmė knygą ir paržingsniavo į pilį.

*

Prisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai: 49
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #518 Prieš 3 mėnesius »
Pavasaris. Puikus laikas iškeiti į lauką. Pakvėpuoti grynų orų ir pasigrožėti vaizdu. Nors mažą klastuolę tai netraukė, bet per visus mokslo metus reikėjo ištrūkti iš pilies. Pradžios mokslų metų atsitikusiai tragedijai su tamsioju mišku, po to ji nenorėjo net žiūrėti į miško pusę.
Camillai atrodė, kad Hogvartso pilyje ji jau viska žino, nors net pusiesi mokyklos nebuvo išnagrinėjusi. Ką jį žino geriausia tai ligoninės sparną. Tai merginai nelabai patinka pas madam Pomfri ji lankosi kiekvieną savaitę dėl žaizdos kuria jei padarė vyresnieji, nors jos draugas sako, kad čia ne jie, bet Milla taip nemano.
Pagaliau išėjusi iš pilies mergina pradėjo niūniuoti kažkokią dainelę. Pirmakursė nemanė, kad kažką sutiks dėl to apie nieką nemastė.
Tamsusis miškas artėjo, bet staiga mokinė pamatė laužavietę. Priėjus arčiau ji pamatė dideli laužą ratu buvo išdėlioti akmenukai. Kai būtu čia smagu vakare pagalvojo ji ir atsisėdo ant vieno rąsto kurie irgi buvo išdėlioti aplink laužavietės. Cornet niūniavo dainą kuria girdėjo daug kartų. Mergina net negirdėjo, kad kažkas ateina...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Camille Cornet »
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • IV kursas
  • *
  • 37
  • Taškai: 65
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #519 Prieš 3 mėnesius »
Kupidonas pilyje ramybės niekada nerado ir jei ir teikdavosi nueiti į pamokas, tai vis tiek kuo anksčiau stengdavosi ištrūkti laukan.
Uždraustasis miškas žavėjo ir traukė vaikinuką - įvairių medžių tankmės, visur besisukantys vijokliai ir dar nesutikti gyvūnai - viskas buvo taip siaubingai įdomu.
Nors šiandien nuotaikos klaidžioti miške jam visai nebuvo - pavargęs (sugebėjo išsėdėti visose pamokose, ne dėkui, plojimų nereikia) jis ieškojo ramybės kitur.
Ežeras nelabai jam patiko, bet štai klaidžiodamas atsirado būtent netoli jo. Smirdėjo nešvariu vandeniu ir Monro suraukė smailoką nosį. Vieta nebuvo tokia ir siaubinga, bent jau Hogo standartais -  didelė laužavietė ir iš šonų sustatyti rąstai. Na, neblogai čia sėdėti jei turi gerų draugų kompaniją. Cha, likimo ironija. Visi žmonės, kuriuos šviesiaplaukis nors šiek tiek toleravo liko toli toli už Hogo ribų. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad žiobarų magijos triukus taip puikiai išmanęs Lukas tikrai anksčiau ar vėliau pasirodys šioje pilyje, bet štai Monro liko visiškai vienas. Gal taip ir geriau. Draugų jam niekada nereikėjo.
Nu nuostabu, po velniais...-Kupidonas mintyse kelis kartus nusikeikė. Būtinai čia turėjo sėdėt kažkokia mergiotė. Švilpis drąsiai priėjo prie jos ir timptelėjo ausinuką, kad ana bent girdėtų kai su ja kalbama.
-Klausyk, gal malonėtum pasišalint iš čia?

*

Prisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai: 49
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #520 Prieš 3 mėnesius »
Mergina sau ramiai sėdėjo ir galvojo apie namus. Nors žinojo, kad nenori ten grįžti, bet dėl senelės reikia. Klastuolė jau jei nusiuntė laišką, bet ar spės dar vienas laiškas nueiti? Prancūzija tai ne kelių valandų reikia, kad nuskristum iki ten. Camilla galvojo, kad jeigu ji grįš nieko nepasakius irgi bus nelabai gerai. Nors juodaplaukė nenorėjo grįžti, bet dėl vienos giminės ji jaudinosi, o gimdytojai koks jei skirtumas jei jiems irgi jokio skirtumo.
Ramiai sėdinti pirmakursė staiga pajautė kažką ateinant. Iš ausies kažkoks mokinys jei ištraukė ausinuką. Milla pašoko. Pasitraukti? aš čia pirma atėjau mintyse prasuko ką pasakys, bet po to tarė visai kitą:
- Na nesiruošiu trauktis,- pažvelgus į vaikiną vienuolikmetė dar tarė,-  yra kitu vietų.
Staiga mėlynakė ši situacija priminė kitą. Maža klastuolė nusišypsojo ir ignoravus vaikiną. Įsidėjo ausinuką.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Camille Cornet »
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • IV kursas
  • *
  • 37
  • Taškai: 65
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #521 Prieš 3 mėnesius »
Kupidonas puikiai žinojo, kad vasaros atostogos nenumaldomai artėjo, bet jam nuo to nebuvo nei šilta, nei šalta. Tipo, jokio skirtumo ar būti namie su nervinančia seserim, jos tinginiu bachūru ir klykiančiu vaiku ar sėdėt Hogvartse pilname užknisančių žmonių. Kol kas nebuvo nusprendęs kuris variantas prastesnis. Viena žinojo - kitiems metams prašys sesers čia negrįžti. Namie bent galėjo išeiti į lauką, kur iš tikro buvo pakenčiamų žmonių.
-Klausyk, vaike, nesiruošiu aš čia tąsytis su tavim. Išeik arba paskrudinsiu užpakalį su Incendio,-niurgztelėjo jis. Skaudėjo galvą, o čia dar šita nervino. Monro buvo irzlesnis negu įprastai, kas reiškė jog bjaurumas bendraujant su kitais seniai pasiekė 130%.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Kupidonas Monro »

*

Prisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai: 49
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #522 Prieš 3 mėnesius »
Klastuole vaikinas jau pradėjo nervinti. Jeigu šis įvykis įvyktu metų mokslo pradžioje ji jau pabėgtu. Camilla atsiduso ir atsistojo nuėjusi ant kito rąsto. Mergina išsitraukė lazdelę ir padėjo šalia. Vis dėl to ji mokėjo kelis burtažodžius su kuriais gali įduoti. Pirmakursė šiptelėjo blondinui ir nusisuko į ežerą laikydama burtų lazdelė kairėje rankoje. Mokinė atsiduso ir prisiminė kai ji irgi buvo blondinė. Ilgi, tiesus, ploni plaukai. Prakeiktas židinys nusikeikė mergina. Milla vėl nužvelgė mokinį ir apžiūrinėjo jo išvaizda. Juodaplaukė nužvelgė jo drabužius ir šyptelėjo. Pagaliau aš pamačiau nors viena mokinį kuris rengiasi žiobariškais drabužiais pagalvojo mergaitė. Vienuolikmetė tarė:
- Jeigu tu taip nori čia būti tai gali siesit ant to rąsto,- parodžiusi į rąstą esanti šalia jos.
Cornet atsisuko kojom į laužavietę ir padėjo rankas ant kelių.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • VI kursas
  • *
  • 154
  • Taškai: 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #523 Prieš mėnesį »
Vėjas atnešė šviesų, žalsvai melsvą ir truputėlį rausvą ankstyvo pavasario kvapą. Miona įtraukė gaivos ir šlapia, galų gale iš po storo sniego sluoksnio tviskančiai, bet jau vakarėjančiai, saulei pasirodžiusia žole nužingsniavo ežero pakrante. Juodi batai smigo, ir minkšta žemė karts nuo karto kėsindavosi praryti šešiolikmetės pėdas.
   Per daugiau nei penkerius metus Hera ežero pakrante pražingsniavo tiek kartų, kad jau suskaičiuoti nebebūtų įmanoma. Tik ne visada šioji atkreipdavo - ar norėdavo norėdavo tai daryti - dėmesį į kelis rąstus ir akmenų ratuką - laužavietę. Tik šįsyk mergina sustojo ir apie kažin ką susimąsčiusi įsispoksojo į kelias medžių anglis pajuodusių akmenų rate. Veidu į ežerą atsisėdo and sausesnio medžio ir atsiduso. Sušlapti ar susitepti per daug nebijojo. Žinojo, kad tamsios dėmės ant juodų kelnių ryškiai nesimatys.
   Nori nenori, ši vieta Mionai asocijavosi su ugninė plaukų kupeta, žemės rudumo akimis ir bjauriu it velnio charakteriu. Nors dėl pastarosios minties Miona kiek suabejojo. Net jei Dafydd ir nebuvo toks nelabojo neštas ir pamestas, klastuolis galėjo pasigirti neperkandamu ir neretai taip erzinančiu charakteriu, kad rudaplaukė norėdavo Dafydd gerai vožti. Taip, kad suskambėtų makaulė ir ateitų protas. Kad bent sykį kaip žmonės pašnekėtų ir išsiaiškintų, kas per velniava tarp jųjų dedasi. Ar tai nebuvo viena priežasčių, kodėl Miona akimis skenuodavo kiekviena Hogvartso mokinį?
   Pasitaisė kuprinės petnešą, kuri nepatogiai veržė petį, ir toliau stebėjo, kaip raustanti saulė dažo ežero paviršių. O kad galėtų taip ir pasilikti su visu, - niauriai pagalvojo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • V kursas
  • *
  • 282
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • I know I'm rude.
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #524 Prieš mėnesį »
Dafydd buvo visiškai be nuotaikos. Mokslo metai jau persirito į antrą pusę, pamažu artėjo tikras pavasaris, tačiau klastuolis buvo visiškai pasimetęs. Pamokos buvo kažkokios nesąmoningos ir nereikalingos, Klastūnyno bendrajame kambaryje dar labiau padaugėjo kažkokių mažvaikių, o ir... Velsietis pasistengė neužbaigti paskutinės minties.
Nuo to susitikimo praėjo jau daugiau negu metai. Po to ilgą laiką jie iš viso net nesusitiko. O tie keli kartai per pamokas buvo daugiau negu keisti. Kas čia vyksta? Dafydd buvo visiškai sutrikęs. Ir tai jam labai nepatiko. Nesinorėjo net galvoti apie žmogų. Deja, mintys apie Mioną Herą niekaip nenorėjo palikti raudonplaukės galvos. Pagrindinis klausimas, kurį sau kėlė Dafydd Carwyn Llewellyn buvo: ką, po velnių, ji mato jame, kad taip rūpinasi? Kodėl ji iš viso bendrauja su juo? Juk, reikia pripažinti, klastuolis buvo bjauraus charakterio žmogus. O būtent su Miona jis bendravo dar bjauriau negu paprastai...
Ko gero, būtent mintys apie grifę privertė velsietį išeiti iš pilies ir patraukti prie ežero. Šešiolikmetis ėjo palei krantą ir nesižvalgė aplinkui. Staiga sustojo ir nutarė, kad reikėtų bent susivokti, kur yra. Netoliese pamatė pažįstamą vietą. Itin nemaloniai pažįstamą vietą. Būtent čia įvyko vienas iš tų keistų susitikimų su... Su ta pačia Miona Hera! Ką gi, ko gero, kojos susimokė su smegenimis, jeigu jau klastuolis atsidūrė būtent čia. Pats nesuprasdamas, kodėl jis patraukė laužavietės link. Netrukus pamatė, kad ten jau kažkas yra. Norėjosi eiti šalin, tačiau žengęs dar žingsnį artyn velsietis pamatė, kas ten sėdi, ir nenorėjo patikėti savo akimis. Ar tai likimas?! Kas žino, tačiau ant medžio sėdėjo ne kas kitas, o iš klastuolio minčių niekaip pasišalinti nenorinti mergina! Dafydd ketino eiti sau, tačiau užlipo ant kažkokios šakelės, kuri trakštelėjo taip, kad tylumoje nuskambėjo kaip bombos sprogimas. Miona tikrai turėjo išgirsti. Velsietis nesusilaikęs garsiai ir riebiai nusikeikė.
I am David Karuin Šeuešin.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019