0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Simon Daglas-Braun

  • IV kursas
  • *
  • 145
  • Taškai: 56
  • Lytis: Vyras
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #465 Prieš 1 savaitę »
  Praėjo porą valandų. Buvo dienos vidurys. Klastuolis po truputi pradėjo atmerkti akis. Pirmas dalykas ką jis įžiūrėjo, tai buvo saulės spinduliai. Buvo labai šviesu ir šalta. Ar aš miriau? Ar tai tas rojus? Tai buvo pirmos mintys apie ką jis pagalvojo.
 - Neeeeee!!!! - Sušuko, kad net visi paukščiai išskrido iš miško esantį netoliese. Jis viską tiksliai negalėjo prisiminti. Tai jam pritrūko laiko. Jis tik pamena kaip maudėsi ežere. Ar aš paskendau? Saimonui viską analizuojant tik didėjo paranoja. Jis susiraukė ir padėjo rankas ant galvos nežinodamas ką daryti.
  Netoliese jis pastebėjo Bethany. Jis kiek keistai pažiūrėjo jai tiesiai į akis ir nejudėjo, nieko nesakė. Tai buvo toks nejaukus momentas, kai žmonės žiūriu vienas kitam į akis ir eina nejauki tyla tarp jų. Tai čia buvo visai panaši situacija. Po truputi jis pilnai atgavo atmintį ir viską prisiminęs ir būtent vieną momentą su visom smulkmenom ir detalėm, klastuolis tai pradėjęs dar kartą analizuoti ir visa tai neišlaikęs, jis prarado sąmonę ir vėl. 
  Tai trūko neilgai. Gal tik kokias dvi minutes. Bet berniukas tiesiog negalėjo patikėti ką jis padarė. Aš turbūt perkaitau, kai buvau ant saulės. Tas berniukas, kuris neturi draugų, bijo netgi su mergaitėm pakalbėti, visas toks išsigandęs, paėmė ir pabučiavo merginą. Taip iš niekur. Tai aišku, kad jis dėl to pergyvens. Atsistojęs, Daglasas-Braunas dar kartą pažiūrėjo į Bethany.
 - A-amm.. T-tai k-kaip g-gyvenimas? K-ką tu? K-kas naujo? - Pradėjo klausinėti kažkokius kvailus klausimus ne į temą.

*

Neprisijungęs Bethany Gronmigfar

  • III kursas
  • *
  • 277
  • Taškai: 60
  • Lytis: Moteris
  • .. Rainy days make me smile...
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #466 Prieš 1 savaitę »
Bethany visą laiką sėdėjo priešais laužą ir net nepažvelgė į nualpusio vaikio pusę. Tiesą pasakius, ji nebūtų pernelyg liūdna, jeigu sužinotų, kad jis išvis nebegyvas. Iš neturėjimo ką veikti, mergaitė lazdelės galiuku smėlyje ėmė piešti įvairių augalų, kuriuos augino pas senelę, kontūrus. Varnė susiprato, jog beprotiškai pasiilgo namų, jai reikėjo atostogų ir pagaliau, bent trumpam, pamiršti magiškąjį pasaulį. O gal pamiršti nesugebės?
Išgirdusi šūksnį, tik kilstelėjo antakius ir pasimaivė. Bethany jau spėjo sušilti, nebedrebėjo, oda atgavo normalų atspalvį, lūpos nustojo mėlti. Trylikametė net nuliūdo, jog dingo ta ramybė, kol Simonas buvo atsijungęs. Kai išgirdo kvailus klausimus, eilinį kartą, giliai iškvėpė, kad nusiramintų.
- Žinai, man jau nusibodo, - atsistojo, o pradžiūti spėję plaukai nuo vėjelio dvelksmo badė akis, - aš baigiu visas šitas nesąmones, geriau jau toliau koridoriuose bastysiuos viena ar apsimesiu, jog turiu daugybę draugų, nors tokių neturiu, - tarstelėjo. Vis dar apsigaubusi pledu, su lazdele rankoje, pamažu ėmė trauktis pilies link.
- Nepalik ugnies, - be entuziazmo vyptelėjo.

*

Neprisijungęs Simon Daglas-Braun

  • IV kursas
  • *
  • 145
  • Taškai: 56
  • Lytis: Vyras
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #467 Prieš 1 savaitę »
  Klastuolis iškvėpė orą kurį buvo giliai įkvėpęs. Jis gūžtelėjo pečiais ir net nesiruošė žiūrėti į blondinę.
 - Na, jeigu nori tai eik. Nelaikysiu tavęs gi čia. Iki. - Žiūrėdamas į liepsną be emocijų pasakė, net neatsisukęs į ją. Nekreipdamas dėmesį į visus jos žodžius, apie tai, kad ji vaidina, kad turi daug draugų.
  Rudaakis su glėbė savo kelius ir net nežinojo, ar mergina išėjo ar ne. Jis buvo prie laužo vos ne iki vakaro ir prižiūrėjo jį, kad toliau degtų. Kai jis jau išvargo, Klastūnyno globotinis atsistojęs nuėjo link Hogvartso galvodamas apie tai, kad jis taip ir neatkeršijo Bethany už tai, kad ji suvalgė jo sumuštinį. Na, kitą kartą. Pagalvojęs nusišypsojo ir toliau svajojo apie tai ir po tarpiais prisimindavo apie šią dieną kurią patyrė. Keista ar ne, bet jam buvo linksma ir šaunu.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017