0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #480 Prieš 5 metus »
Susijuokęs dėl kitų dviejų rausvaplaukės komentarų, Natanielis atsigręžė į Kristoferį ir pritariamai linktelėjo galva, Lizei motyvuojančiai užsiminus apie sistemos gerinimą.
- Smagu bus turėti Ministerijoj saviškį. Visgi niekada negali žinoti kaip ten gali atsistikti ateity. Gal dar reiks pagalbos, traukiant Morgą iš Azkabano ir BAM čia tu su portfeliuku atbėgsi. Super! - Išsišiepęs kalbėjo berniokas ir „rožinei panterai" padėjus galvą šiam ant peties, žaliaakis ranka kiek valiūkiškai suvėlė mergaičiukei plaukus.
- Aš juk minėjau, kad gali vadinti mane tėveliu, - kvailokai sukrizeno septyniolikmetis, o kitai klastuolei perimus nelabai nusisekusį, gaivų vasaros orą gaudančio, vaikino darbą, šis tik gūžtelėjo pečiais, bet vėliau tai pačiai garbanei sureplikavus tikrai gerus Lizerto ketinimus ir įkišus nuodingąjį pagaliuką Natuko mergytei į rankas, strazdanius nepatenkintai paėmė jį ir atidavė raudonplaukei atgal.
- Aš gi sakiau, kad negalima, reiškias negalima. Pati surūkyk, atrodai kažkokia nervinga šiandien, - burbtelėjo aukštaūgis, kartu linktelėdamas ir jam pritariančiam Kristoferiui.
- Juk žinai mano silpnybę prancūzėms, - žaismingiau mirktelėdamas, į ankstesnįjį bachūriuko klausimą atsakė Augustas ir kiek sutrukdęs mergaičiukės gulėjimą sau ant peties, ėmė kuistis savo krepšy, ieškodamas ko nors užkąsti. Galiausiai radęs sumuštinių pripildytą.dėžutę, išsitraukė vieną jų ir ėmė kramsnoti, prieš tai, žinoma, pasiūlęs ir šviesiaplaukei, įsitaisiusiai šalimais.
- Gaila, kvad anksščiau npasdarėm pikniavko, - ne itin mandagiai, pilna burna, juokingai prabilo anglas ir dabar jau pats padėjo rusvą galvą, Lizei ant kelių.


*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #481 Prieš 5 metus »
-Kažkas šį rytą iš lovos išlipo ne ta koja,- Lisetė tyliai burbtelėjo sau po nosimi ir įsistebeilijo į raudonplaukę, perėmusią darbą iš Natanielio, ir, panašu, kur kas geriau jį atliekančią. Nors ko gi stebėtis, čia juk Morgana....
-Ačiū, bet aš tikrai nenoriu rūkyti,- mandagiai atsisakė į rankas brukamos suktinės, mat nė neabejojo, jog dailiojo beružėlio draudimai tai patrakėlei buvo nė motais,- ir ne tik todėl, kad tėvelis,- pabrėžė ir trumpai pasuko akis į strazdanosį,- liepė. Kažkam juk reikės prižiūrėti, kad vėl neprivirtumėte man košės,- įdėmiai nužvelgė Morganą ir Kristoferį, prisiminusi tą vieną žiobarotyros pamoką ir areštą, į kurį rausvaplaukė, nors nė nebuvo nusižengusi, turėjo ateiti vidury nakties.
Išgirdusi apie Natuko silpnybę prancūzėms, septyniolikmetė išdidžiai linktelėjo. Kas joms gali atsispirti.
Atsisakiusi sumuštinio, Lisetė į burną įsimetė dar porą žaliųjų vynuogių, kurios toli gražu neprilygo auginamoms namuose.
-Nepamenu minėjusi, kad gali vadinti mane pagalve,- sukikeno Klastūnyno globotinė ir paskandino savo liaunus pirštelius rusvuose vaikinuko plaukuose.
-Tikrai. Turėjom net,- pabrėžė žodį „net“,- septynerius metus, bet niekada nieko panašaus nedarėm. Na, bet kitą vasarą visus jus labai kviečiu paiškylauti pietų Prancūzijoje,- patenkina nusišypsojo ir suvalgė dar vieną vynuogę, kita ranka glostydama Natanielio plaukus.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #482 Prieš 5 metus »
 Pro Morganos jautrią klausą neprasprūdo tyli Lisette'ės replika, tačiau tik apsiblaususiu žvilgsniu pažiūrėjo į rusvaplaukę ir gūžtelėjo pečiais. Nusukusi akis į brunetą, kuris turėjo šiek tiek ryžo atspalvio, išpūtė dūmus tiesiai jam į veidą, tačiau nesakė nieko, nors bjaurūs žodeliai sukosi ant liežuvio galo.
- Jau seniai rūkau, kartais nustodavau, kartais ne.- ištarė mergina Kristoferiui ir padėdama suktinukę šalia šortų.
  Galiausiai ji pasuko galvą link saulės spindulių, viena ranka atsilošė ir užsimerkė. Saulė švelniai glostė jos rusvų strazdanų nulietą veidą. Įtraukdama cigaretės dūmų ir juos išpūsdama garbanė ištarė.
- Jeigu dar ką nors išgirsiu mane vadinant Morgu, su šitos cigaretės nuoruka išdeginsiu akis.
  Vėliau ji nutilo ir tik klausėsi ką kalbėjo jos draugai, kartas nuo karto pakeldama lūpų kampučius. Išgirdusi, kaip rožiniaplaukė visus kitą vasarą kviečia į Prancūzija, mergina tik tyliai nusikeikė ir ištarė.
- Labai gaila, bet negalėsiu, todėl kvietimo atsisakau. Turėsiu svarbesnių reikalų, nei su jumis bastytis.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #483 Prieš 5 metus »
  Klausant ką Roberto kolegos plepa, šis tuo metu padarė dar kelis dūmus ir surūkė jau antrąją cigaretę. Paėmęs filtro popierių ir tabaką, gal kiek truputi nesėkmingai, pilkaakis susuko nikotino lazdelę, padegė ir įpūtė dar kelis nuodingus dūmus jau ir taip į pakenktus plaučius.
  Truputi praklausius, ką klastuoliai sako apie vaikėzo naujas žinias, šis tik linktelėjo jiems ir patylėjo. Na, jie sako tai, ką Remarkas ir taip žino. Kad, koks jisai šaunuolis ir kaip departamentas ankščiau galėjo būti be tokio aukselio.
  Būnant prie laužo, tuo metu, Morgana Kristoferiui pasirodė piktesnė nei įprastai.
 - Na, jūsų didenybė, jeigu nori, tai tada ir nevadinsim. Gal geriau apsieikim be visokių akių deginimų čia. - Jam pasakius, surūkė iki galo jau trečiąją savo cigaretę. Gan skubėdamas, šis padarė sau naująją porciją, kuri buvo dar blogesnė nei ta jo pirmoji. Dabar ta cigaretė atrodė taip, lyg ji būtų nulūžusi vos ne pusiau kur dar prikimšta per daug tabako. - Tai jeigu ne paslaptis, kokie tie svarbesni reikalai? - Pasiteiravo pas garbanę. - Gal kažkas kažką slepia nuo mūsų? - Pašiepė Klastūnyno globotinę.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Laužavietė
« Atsakymas #484 Prieš 5 metus »
Ko tu čia grįžai? Prisiminimų pasiilgai?
Rudaplaukė, įsisupusi į žieminę mantiją, užsimerkė.
Ko aš čia atėjau?
Juodomis pirštinėmis aprauktos rankos sugniaužė naująją lazdelę - senajai prieš kelias savaites nenuskilo - sulūžo, taip, kad jau nebebuvo galima atitaisyti. Kedro lazdelė nežymiai virptelėjo ir medgaliai laužavietėje užsidegė. Ugnies šviesoje po gobtuvu išryškėjo atmerktos rudai pilkos akys. Melijandra Julija Lorijan atsiduso.
Ko aš čia atsiradau? Nori netyčiomis su tuo vaikinu susitikti, kuris užsuko į krautuvėlę? Ne. Aš nežinau kas aš esu iš tiesų.
Atrodė, Igoriui sekasi: atrado savo širdies damą, susižadėjo, tapo profesoriumi, buvusio koledžo vadovu, po dar vienų metų, galės kilti karjeros laiptais Skutelyje.  Juk praktikavimas trunka tik trejus metus.  O ir Kajui sekėsi- suradęs savo chebrą, berniūkštis skrajojo padebiasiais - tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. O, jei dar Wrena ateis kaip globotinė į Lorijanų šeimą, Kajus bus devyniasdešimt devintame danguje. O ji?
Pala, negi ji pavydi Igiui ir Kajui, kurie žino ko nori? Kurių gyvenimai geresni už jos pačios? Nagi, vienai ar kitaip Medžiotojai ir Senatas atsibus, nebetylės taip, kaip dabar ir tada sugrius jų visų gyvenimai, ir teks Kajui viską išpasakoti, o gal net reiks prašyti ir buvusių Mirtininkų pagalbos...
Jie visi tupi toje pačioje duobėje. Visgi, ji šiek tiek pavydi.
Na, taip, dirba Cukriniame Kiškutyje su Claudie. Taip, neturi daugybės radndų, kaip Igoris. Neęsa tokia padūkusi ir pramuštagalvė, kaip Kajus. Taip, turi šiek teik problemų su savo tamsiąja puse, bet lyg ir viskas susitvarko - vėl gali kuo ramiausiai pasiversti į vilkolakę. Jos gyvenimas šiame ramiame laikotrapyje irgi puikus. Visgi, jos širdis vieniša... Bet dėl to nepyksta ant Igio ir Kajaus.
Meilė. Kas tai? Ar kai irgi įsimylės, ji šypsosis taip, kaip Igis? O gal nuraudonuos kaip Kajus, paminėjus Wrenos vardą? Žinoma, trylikametis dar nesupranta kas dedasi jo širdyje, tačiau tiek, Igoris, tiek ji, supranta, kad gal po kelių metų, glūdančius jausmus Kajaus širdyje, galės pavadinti meile.
Dvivardė mergina nė nepajuto, kaip įsišiepė.
Ah, ta meilė. Bemaž vienintelis žodis, kuriam niekas nesugalvoja tikslaus apibūdinimo. Melijanda paslėpė burtų lazdelę kišenėje.
Tas...vaikinas. Kuo jis vardu? - prisimerkė, bandydama atgaminti informaciją. Tas rudaplaukis...
Nieko. Nieko ji neprisiminė ir Mela nusivylusi atsiduso. Dešine ranka nusimetusi gobtuvą, atsisėdo ant rąsto.
Liepsnos smagiai judėjo, geltoni, oranžiniai ugnies atšvaitai krito ant apsnigtos žemės, tamsių nebylių medžių su belinkstančiomis nuo sniego gausos šakomis, tik deja, nepasiekė užšąlusio ežero pakrantės.
Juodame nakties danguje žibėjo baltos žvaigždės, matėsi įspūdingas Paukščių takas. Naktis buvo giedra ir šalta - tikra žiemos naktis.
Mergina pasirąžė. Šaltis ją ramino, ugnis - migdė.
Nė nebandyk miegoti. Ryte neatsibusi. Tačiau Mela dėl to nekvaršino galvos - jos jau užtikęs profesorius nenubaus už naktinėjimą - jau nebe mokinė yra bet, visgi, gali gauti velnių, ko, kaip pašalinis žmogus esą mokyklos teritorijoje.
Mela vos sulaikė žiovulį, vėl išsitraukdama burtų lazdelę. Burtažodis nuskambėjo mintyse ir sidabriniai melsvas kojotas iššoko ir lazdelės galiuko. Plėšrūnas nė nėatsigręždas nuskuodė tolyn, kol galiausiai dingo iš merginos akių.
-Tikiuosi, manęs Igoris neužmuš, sužinojęs, kad grįšiu tik ryte, - tyliai sumurmėjo mergina, atsistodama. Rudai pilkos akys įsmigo į vidurnakčio dangų.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #485 Prieš 5 metus »
Lauke jau jaučiantis šaltukui, Kolinsas nusprendė kiek prasivaikščioti ir pravalyti mintis, kurių šiuo metu galvoje sukosi tikrai daug, taigi užsimetęs savo juodą odinę striukę, išsmuko ir patraukė tolyn ežero pakrante.
Nakties grožis išplukdino visas susikaupusias emocijas, kurių šiaip niekad niekam neleisdavo pamatyti.
Keitą nervino tai, kad nesugeba apsispręsti, nervino tai, kad vos nusišypsojęs vienai merginai ir pasijuokęs su kita, jau puldavo prie kitos. Turbūt trūko to pastovumo, o gal jo net nesinorėjo. Praradęs tėvus tikrai mažo amžiaus jis ieškojo tos šilumos ir ramybės ir turbūt nieko čia blogo, jei tik neieškotų tų jausmų kiekvieną savaitę skirtingame glėbyje.
Davina, Roana, Adelė, Kaylie, Luna, Elridė...-taip savo pažįstamas paneles mintyse vardino juodaplaukis. Žinoma tai toli gražu nereiškė, kad visos jos jam patinka. Pavyzdžiui Elridė atrodo išvis jo nekentė. Na, turėjo tam svarią priežastį, bet vis tiek, net ir su ja paflirtuoti Keitas neatsisakė. Žodžiu buvo tikras šiknius ir pats tai žinojo, bet keistis tikrai neskubėjo.
Paskendęs savo mintyse nė nepastebėjo laužavietės ir tai, kad ji, kaip keista, buvo uždegta. Nepastebėjo ir merginos, kol tiesiogine to žodžio prasme įsirėžė į ją. Juodaplaukis atšoko tarsi mašinos žibintų išgąsdintas elniukas.
-A-atsiprašau! Labai atsiprašau,-susimėtęs išmikčiojo auskaruotis.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Laužavietė
« Atsakymas #486 Prieš 5 metus »
Žingsniai. Atrodė, lyg kažkas paleido dramblį pasivaikščioti per pirmą kartą matomą sniegą.
Melijandra susiraukė. Negi kažkas pamatė gynėją ir atskubėjo čionai pasižiūrėti naktinėtojo?
Ir nė nespėjus buvusiai švilpei susigaudyti, pajuto smūgį.
Nestiprus, bet vis vien smūgis. Aštuoniolikmetė susverdėjo. Automatiškai dešinė koja atsitraukė atgal, klubai, kaip ir visas kūnas pasisuko. Mergina nė nesvarstydama nukreipė burtų lazdelę į įsirėžusį į ją, bet tą pačią akimirką jau ruošiuosi apstaugti ar paleisti kerus į nelauktą svečią, sustingo it iš akmens iškalta.
Aviniški plaukai, tie patys auskarai. Pala, kai buvau mokinė jis irgi nešiojo auskarus? Tos pačios  smaragdinės akys.
Mela sumirksėjo nepatikėdama savo akimis - prieš ją stovėjo ir atsiprašinėjo tas pats liesasis išblyškėlis Keitas. Taip, tas pats Keitas, apie kurį girdėdavo - esą jis jau vaikšto it katinas per merginas, nė neišsirinkdamas, kuri jam labiau tinka, labiau geresnė už kitas. Kita vertus, Mela išgirsdavo, kad Keitas gerai apsirodė kvidičo čempionate - juk paskelbtas čempionato naudingiausiu žaidėju.
-Keitai?- Mela visgi atsitraukė, jos balse pasigirdo nuostaba,- Nieko tokio...Ką tu veiki čia vidurkanktį?
Cha, jis galėtų to paties ir tavęs paklausti, - aštuoniolikmetė greitai paslėpė kedro su fenikso plunksnos šerdimi lazdelę,- Ahh...tu pasikeitęs,- iš oro pasakė rudaplaukė vilkolakė.
Ji vis dar neatsigavo - Kaip aš galėjau pamiršti, kad Hogvartse vis dar yra pažįstamų veidų!?
-Am,- mergina papurtė galvą. Nė nežinodama, ką dar pasakyti ar pasielgti, buvusi Švilpynės prefektė ranka perbraukė per savo rudas garbanas. Mintyse švediškai nusikeikė. Ji taip seniai buvo tokiose situacijose!
Netoliese prabėgo kiškis, vėjas sugaudė tarp medžių šakų, o Melijandra vis dar tylėjo. Sukando dantis ir vis dėl to nieko nepasakė buvusiam bendrakoledžiui. Mela plačiais žingsniais nužergliojo link rąsto ir atsisėdo. Jos akys įsmigo į liepsnas.
-Nemaniau, kad tave sutiksiu.
Ji vėl pasijuto švilpe.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #487 Prieš 5 metus »
Akimirką, kai į jį buvo nukreipta burtų lazdelė, Kolinsas dėjo žingsnį atgal, kerziniams batams girgždinant sniegą, o tada iškėlė rankas, lyg būtų ką tik prigautas nusikaltėlis.
-Tikiuosi manęs nužudyti nesiruošei,-plačiai nusišypsojo garbanius,-Būtų gaila jei sugadintum tokį dailų veidelį,-ranka mostelėdamas į savo auskarų priveriotą, blyškų veidą, nusijuokė Kolinsas.
Buvo galima suprasti, kad merginą jis atpažino-net ir prastos laužo šviesos apšviesti veido bruožai leido suprasti, kad tai buvusi švilpė-Melijandra. Nors ir nebuvo tekę su ja geriau susipažinti, bet keliais žodžiais persimesti ir pamojuoti pamačius koridoriuje, jos mokymosi laikais, žinoma buvo proga.
Dėl paskalų, kurios supo Keitą, net ir garsiai tai išgirdęs, vaikinas nebūtų nustebęs. Juk pats puikiai žinojo, kad Hogvartse ir aplink jį paskalos vos ištarus vieną žodį pasklinda it maras.
-Taip, taip, tas pats, vienintelis ir nepakartojamas,-vis dar su nenutrinama šypsena veide, atsakė Keitas,-Vaikštau ir mąstau. O tu pati? Juk nebesimokai čia,-susidomėjo vaikinukas. Smalsumas buvo viena blogiausių jo savybių, to nepaneigsi.
-Tu irgi,-nepasimesdamas atsakė garbanius. Nors jos bruožai ir išliko panašūs, bet nepaneigsi-Mela užaugo ir išgražėjo.
Tiesa, Kolinsas tikrai jos širdies vogti nesiruošė, tiesiog buvo vaikinas ir visiškai natūralu, kad pastebėjo pokyčius.
Melai prisėdus, nė neatsiklausęs krestelėjo šalia, sugrūsdamas rankas į odinės striukės kišenę.
-Moku nustebinti,-gūžtelėjo pečiais švilpis, kaip visada žodžio kišenėje neieškodamas.
Smaragdo akių žvilgsnis trumpam nuslydo į liepsnas-vien nuo to vaizdo rodėsi šilčiau.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Laužavietė
« Atsakymas #488 Prieš 5 metus »
Išgirdusi pačius pirmus Keito žodžius, Mela pasigailėjo jam iš karto neužvožusi.
-Gražuolis, mat atsirado,- piktai drėbtelėjo Mela, susiraukdama dar labiau,- Nuo kada gi tai sužinojai?- kandžiai burbtelėjo buvusi prefektė, pasičiupdama šlapią, storą šaką. Šaka įsirėmė į apdegusias, apanglėjusias malkas. Pažiro į šalis žiežirbos, šovė dangun liepsnos - medgaliai dabar jau visi buvo paskendę liepsnose.
-Aha, mąstai. Tik nenusisuk galvos,- atrodo šį kartą ji neapsiseis per sarkazmo ir kandumo,- Pati net nežinau,- atsiduso ir nutilo. Aštuoniolikmetė atlošė galvą ir nužvelgė mirgančias žvaigždžias. Neturėjo jokio pretekso buvusiam bendrakoledžiui meluoti.
-Tiesiog...Gal norėjau pakeisti aplinką,-numetė šalin šaką,- Kas dieną keliaujant iš Ūdrų Žabangų į Londoną, tos pačios vietovės pradeda įgrįsti.
Melos veidu perbėgo liūdesys, tik nežinia, dėl ko - tamsa paslėpė tiesą.
Bet, visgi, Melijandra pagaliau suprato savo buvimo čia priežastį - jis. Dėl to pačio vienais metais jaunesniojo vaikinuko atsibaladojo į buvusią mokyklą. Tą trumputę akimirką "Cukriniame Kiškutyje" ji pajuto netokia vieniša.
Pala, pala, Mela. Ar tu jį įsimylėjai? Tu gal juokauji? Meilė iš pirmo žvilgsnio? Pff... nejuokauk, nagi. Gerai, jis išvaizdus, bet kas iš to? Jis metais jaunesnis už tave. Tu nors matei porą, kai mergina vyresnė už vaikiną!?
Taip, tas požiūris, kad mergina turi būti jaunesnė už vaikiną vertė Melijandrą jaustis nepatogiai.
Mesk jį iš galvos. Tau dar nelaikas santykiams. Tu greitu metu gali žūti. Nagi, aū, Mela, mesk jį iš galvos,- vidinis balsas buvo bėjėgis prieš kūno savininkę, mat ši - nepaleido vaikino veido iš atminties.
Kita vertus, turėjo pagalvoti apie Keitą, ką šis mąsto. Mat, buvo rizikos, kad bernužėlis pamintys nusivogti ir jos širdį. Kur gi ne,- prunkštelėjo mintyse aštuoniolikmetė,- Tegu pasieško jaunesnių už save.
-Pastebėjau,- nė nekreipdama dėmesio į švilpį, klestelėjusį šalia pat antgamtikės.
-Žinai ką reiškia būti įsimylėjus?- staiga Igorio sesuo atsisuko į Kolinsą,- Nemanyk klaidingai, aš tik klausiu.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #489 Prieš 5 metus »
O taip, visur ir visada lendantis savimeiliškumas vieną dieną žadėjo pribaigti šį garbanotą švilpį. Bet ką jau padarysi-nori nenori Keitui parsidavė tėvo būdo bruožai ir vaikinukui augant jie vis labiau ryškėjo.
-Dar pasakyk, kad aš negražus. Infarktą gausiu,-melodramatiškai susigriebdamas už širdies nusivaipė Kolinsas. Štai, dar vienas šaltas ir kandus žmogus, kurį teko “maloni” galimybė pažinti. Smagu.
Pamatęs, kad ji čia pleškina lazdas, lyg jos būtų didžiausi jos priešai, kilstelėjo auskaru pervertą antakį.
Nors norėjo jai atsakyti taip pat kandžiai, bet tik nuryjo kandžią pastabą.
-Tada nepagalvojai tiesiog įsidarbint Hoge, kad ir kitiems metams? Pakeistum aplinką, turėtum veiklos,-nei iš šio, nei iš to mestelėjo idėją Kolinsas.
Tokios kalbos nori nenori vertė jį patį galvoti apie ateitį. O toje ateityje... Buvo tuščia. Tiesą sakant dar nežinojo kokia karjeros galimybė būtų jam pačiam tinkamiausia, nors Hogvartso pabaigimas nori ar nenori artėjo.
Jei būtų girdėjęs Melos mintis (o to, patikėkit, nenorėjo) būtų ėmęs jai prieštarauti. Meilei amžius neegzistavo (na nebent tas amžius buvo toks, kad dėl savo “meilės” sėstum į kalejimą) ir tuo pats Keitukas buvo spėjęs įsitikinti, nes juk neblogai buvo įsisvaigęs metais vyresnę panikę.
Tas Melos klausimas užklupo labai netikėtai ir Keitas trumpam susimėtė.
-Įsimylėjus? Tai stiprus žodis. Žinau ką reiškia jausti simpatiją, bet meilė...-gūžtelėjo pečiais auskaruotis. Nemėgo svaidytis tuo žodžiu tuščiai,-O kas buvo? Jau įsisvaigai kokį vaikinuką?-nusijuokė švilpis.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Laužavietė
« Atsakymas #490 Prieš 5 metus »
-Taip, negražus, nes auskaruoti bernai - nemano skonio,-  tarė Mela  vos neprunkšteldama,- Oi, ne. Hogvartse neįsidarbinsiu. Man geriau kepti kepinius, o ne ką nors mokinti kaip kerėti. Gal ir turėčiau, bet turėčiau sugadintus nervus,- Plius, greičiau ten kils Trečiasis Hogvartso mūšis, nei būsiu tenais profesorė. Melijandra pati nežinojo kas jai patinka - herbologija ar magiškų gyvūnų priežiūra? Astronomija? Ne, ji net nelankė to dalyko pamokų, tai kaip dėstytų apie mėnulį ir žvaigždes?
Lorijan nužvelgė Kolinsą. Gyveni laisvai, nekvaršydamas galvos apie ateitį. Negi būsi kvidičininkas, jei nesumąstysi kuo nori tapti ateityje?
-Aš? - mergina sustingo, nepatikėdama ausimis,- Aš!? Nejuokauk, Keitai! Aš į nieką neįsižiūrėjau, ar supratai!- vilkolakė pašoko ant kojų ir čiupo penkiolikmetį vaikščiotoją tarp hogvartsiečių už odinės striukės ir pakėlė it skudurinę lėlę. Gerai, ne kaip skudurinę lėlę, bet vis vien.
-Aš nieko neįsižiūrėjau, ar supratai? - iškošė per dantis iš pykčio mergina ir iš karto paleido garbanių.
Veiksmai. Jie aiškiai rodė, kad Melai kažkas blogai. Tiesą sakant, ji žinojo, kad įsimylint žmogus tampa visiškai kitoks - pameta galvą dėl savo meilės ir dėl jos padarys viską.
Mergina susimosikavo rankomis, bandydama nuvaikyti prisiminimus, slogias mintis. Ji pajuto, kaip skruostai užsiplieskia raudoniu, bet, tamsa vėl tai paslėpė.
Dantė. Mela iš nevilties jau manė, kad veidu kris į sniegą. Jį ji buvo įsimylėjusi, tačiau vyresnysis vilkolakis nė nekreipė dėmesio į ją. Pastarajam labiau rūpėjo Tristana Emousa. O žiauriausia tame, kad pajuto, kad širdis linksta ir to vaikino iš krautuvėlės pusėn. Dvivardė nė nežinojo kurį pasirinkti. Vaikiną, kuris nekreipia dėmesio į ją, ar jaunėlį drovuolį?
Melijandra papurtė galvą.
-Pamiršk, Keitai...aš...atsiprašau...nenorėjau. Tiesiog, man buvo sunki savaitė,-
 sunkiai rinkdama žodžius sakė buvusi prefektė,- Eh...man nereikėjo taip daryti.
Lorijan sunėrė rankas ant krūtinės. Pustyliai, nei garsūs Keito žingsniai, nesuardė nakties tylos ir ramybės. Žingsniai, daug ką kalbėjo apie jų savininkę - ji sutverta miškui. Mergina pavaikštinėjo trumpam, keikdama save už tokį įsišokimą. Nagi, jai tikrai reikia suvaldyti savo jausmus, antraip tikrai įklimps į bėdą. Atmintyje iškilo Londono obeservatorija.
Vien dėl jausmų nevaldymo, tave lengvai pagrobė Džeimsas,- karčiai ir liūdnai pamintijo aštuoniolikmetė.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #491 Prieš 5 metus »
-Bet šiaip turi pripažinti, su auskarais ar be jų-mano veidelis mielas,-nusišypsojo Keitas, su vis dar nesubjurančia nuotaika. Ir šiaip jį sunku buvo supykdyti ar nuliūdinti-šypsena retai palikdavo garbaniaus veidą.
-Bet neneik-būtų visai smagu trumpam pasisukiot Hoge,-vis dar nenusileido Keitas, lyg bandydamas įpiršti jai tą pasiūlymą.
Žinoma, Keitukas labai laisvai negyveno. Pasvarstydavo kuo taps, bet, kad kaip ir niekur netiko. Galva ant pečių buvo nebloga, bet mokytoju tapti nesinorėjo, kvidičas-po kurio laiko teks mesti dėl senesnio amžiaus, auroras-? Na taip, galima sekti tėvų pėdomis ir irgi ankstyvo amžiaus atgulti į kapą. Smagus variantas.
-Dieve... Ramiau-,-Kolinsas nė nespėjo jos apraminti, kai buvo pakeltas nuo žemės,-KĄ TU PO VELNIŲ DARAI?!-suriko vaikinas, spurdėdamas. Jis nieko nesuprato. Juk ką tik dar normaliai kalbėjo, erzinosi ir juokavo! Paleistas Kolinsas smarkiai ir skaudžiai drebtelėjo ant žemės. Koja susilenkusi bjauriai trakštelėjo, bet skausmas vaikino nepasiekė. Dėkui die, nuo tokio kritimo lūžti ji negalėjo.
-Nenorėjai?-kilstelėjo antakį berniokas, atsistodamas ir dėdamas kelis žingsnius tolyn nuo jos,-Aš tik paerzinau, o tu mane nušveitei ant žemės!




*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Laužavietė
« Atsakymas #492 Prieš 5 metus »
Paerzinai...
-Tai gal pamąstyk, kad gal kai kurių merginų nereikia erzinti?- atšovė Mela ir sukando dantis.
Galėjo ji ir patylėti, dabar tikrai Keitas užsiputos. O gal ir ne, bet vis vien, jis turėtų būti atsargesnis su kai kuriomis - juk visą laiką neužkabins tokios merginos, kuri nepasiųs jo į visas keturias puses.
Vilkolakė akies krašteliu pastebėjo, kaip švilpis atsitraukė nuo jos.
Nuostabu. Gal nepamąstai, kaip merginai, aš lengvai pakėliau tave nuo žemės?
Ji nenutuokė, kad šitokią klaidą kadaise padarė ir jos brolis ketvirto aukšto koridoriuose. Vargu, ar Keitas sumislys kas aš esu,- suabejojo Melijandra,-Jis tik bijo ir tiek. Kai baimė apima žmogų, jis blaiviai nemąsto.
Rudai pilkų akių savininkė nuo veido nusibraukė nepaklusnią sruogą. Atsiduso ir nužvelgė žvaigždžių šviesoje spindintį ežero ledą.
-Nemėgstu, kai nekontroliuoju savęs - kai ką nors lepteliu iš oro, ar elgiuos netinkamai,- nežinia ko prakalbo Mela,- Nemėgstu meilės sąvokos. Meilė priverčia žmones elgtis neapgalvotai. Meilė žmogų padaro kaip niekad laimingą, bet tuo pat metu žiauriai įskaudina,- aštuoniolikmetė nuleido galvą,- Visad matydavau laimingą Igorį, kartais ir įpykusį,- liūdnai vyptelėjo,- Aš dėl jo esu laiminga...tik nenoriu dėl meilės, taip rizikuoti kaip jis,- antgamtikės balsas pritilo,- Tačiau žinau, kad rizikuosiu...tik nenoriu žūti. Jau ir taip buvau šalia mirties du kartus. Aš bijau mirti.
Aš atėjau čia pabūti viena... ir išsikalbėti,- susiprotėjo ši.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #493 Prieš 5 metus »
-Ar manai, kad daug merginų yra bandžiusios mane pakelti ir tada nusviesti žemyn?-ciniškai išlenkė antakį Kolinsas. Taip, ne kiekvieną dieną pasitaikydavo tokia situacija. Nors vaikų namuose ir tekdavo apsikulti, bet tikrai nebuvo tekę sutikti merginos, kuri taip elgiasi.
Širdies plakimas pamažu ėmė grįžti į normalų, bet atstumą vaikinas vis dar išlaikė. Bala žino kas jai ten dar neįtiks. Dėl štai tokių minčių ir nebuvo susimąstęs kodėl toji buvusi švilpė taip lengvai jį pakėlė.
-Netinkamai..? Švelniai pasakyta,-panosėje prunkštelėjo Keitas, tikėdamasis, kad pastaba bus išgirsta tik jo paties.
-Meilė... Meilė suknistas jausmas,-gūžtelėjo pečiais švilpis. Pats rezgė visokius pasiteisinimų tinklus, kad tik netektų akis į akį stoti su savo tikrais jausmais. Jai prabilus apie mirtį, kilstelėjo antakį. Atrodė, kad čia jau kalba neapibendrintai, o labiau apie... save?
-Žinai... Jei tikrai myli žmogų manau ir mirtis šalia jo, arba už jį nebūtų tokia baisi,-išsakė savo nuomonę jaunuolis, sugrūsdamas rankas į striukės kišenes.
Nenorėjo per daug Melos klausinėti, nors jos žodžiai ir iškėlė tiek klausimų, kad sudarytum kelių dalių interviu.
Ha, visai nenoriu vėl pasiskraident, dėkui.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Laužavietė
« Atsakymas #494 Prieš 5 metus »
Melijandra tiesiog tylėjo. Ji tik akimirkai žviltelėjusi į Keitą, gūžtelėjo pečiais.
-Galbūt tu teisus.
Ugnis laužavietėje pradėjo gesti, o iš dangaus pradėjo kristi snaigės. Šaltis sustiprėjo, laužo šviesa - slopo. Mela juto, kad pokalbis ateina prie pat pabaigos ir tuoj reiks išsiskirti.
Buvusi švilpė ranka nusivaliusi nuo plaukų snaiges, liūdnai pagalvojo ir kada gi vėl gaus progą čia, Hogvartse, apsilankyti. Kitais metais? O gal tik po kelerių metų? Tačiau aštuoniolikmetė dėl to per daug nekvaršino galvos - Hogvartsas - jos namai. Kad ir kas benutiktų, jo vis vien čionai nusidangins.
-Keitai,- patylėjusi mergina kreipėsi į penktakursį švilpį,- Dar sykį atsiprašau...ir noriu, kai ko paprašyti...- rudai pilkų akių savininkė šelmiškai įsišiepė,- Kol dar mokinsiesi Hogvartse, pasirūpink Švilpyne, neleisk savo koledžui į pievas nusivžiuoti,- dvivardė mergina šiek tiek įsišiepė.
-Turiu jau eiti. Iki kito susitikimo, Kolinsai,- ir taip tariusi pradingo medžių tankmėje, tik tylus sniego girgždėjimas išdavė, kad buvusi švilpė kažkur netoliese. Tačiau ir tas garsas nuslopo. Tik jautrios antgamtiko ausys užfiksuotų pokštelėjimą - Mela išėjusi iš Hogvartso apylinkės nukeliavo oru į Ūdrų Žabangus.