0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #15 Prieš 12 metus »
- Alfai,labai prašau,nekamantinek manęs.- Merė atsakė į berniuko šypseną dar vienu nuoširdžiu šypsniu.-o galbūt jis turėtų žinoti kodėl nenoriu,kad jį pamatytų mano šeima. Juk vis dėl to,jis mane pakvietė,taip šiltai priėmė... Žinai,nusprendžiau vis dėl to tau išduoti,kodėl jau taip nenoriu tave supažindinti su tėčiu. Na,suprask. Jis mano,jog aš būdama antrakursė esu tikrai dar per maža,turėti daugiau nei draugų. Ir aš su juo visiškai sutinku. Juk man tik dvylika. Nors kas planavo,jog aš įsimylėsiu. Taip jau būna su tom meilėm,- Smit akyse žybtelėjo ugnelė. Kurią galėjai suprasti kaip tik nori.
 Kažkaip keista. Viduje pajutau kažkokį įtartina virpesį. Gal tai ilgesys? Ir mergaitė,nieko nelaukdama,net pati nesuprasdama,kodėl tai daro,apkabino Alfą.
- Pasiilgau tavęs. Kelionė buvo begalo varginanti,tad pakalbėkim apie ką kitą. Apie malonius dalykus,o ne pasiaiškinimus,- tai tardama, švilpiukė dar stipriau apkabino savo antrąją pusę.
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #16 Prieš 12 metus »
Saneris šyptelėjo - taip gera būti mylimo žmogaus glėbyje,kai lauke siaučia pūga. Viskas,viską išsiaiškinom,liko tik iškęsti mano šeimos rėkimus ir visokiausias kitokias nesąmones...
-Tavo tėtis..hm...nesupratingas,-Pagaliau tinkamą žodį surado Alfas. - Tau jau dvylika.Tu jau esi...Savarankiška,-Nenorom tarė Alfas.
Kai Merė paleido Alfą jis atsisėdo ant lovos ir įsispoksojo į lubas.Gal jam tik atrodė,tačiau jis lyg ir pamatė melsvai žalią akį.Tikriausiai pasirodė...Niekas negalėtu mūsų stebėti...Nebent...
-Žinai,man taip atrodo,kad mus stebi.Akylai.Ir dar mano šeima.

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #17 Prieš 12 metus »
- Kaip čia pasakius...- Merė truputį sutriko,ji visiškai nesitikėjo tokio griežto ir... ...ir įžeidžiančio atsakymo " tavo tėtis nesupratingas."  Aš per daug myliu savo tėtį,kad galėčiau leisti jį taip įžeidinėti. Juk jis vienintelis man artimas žmogus,kuris liko iš mano šeimos,- žinai, Alfai,nepyk,bet mano tėtis teisus. Dvylika - amžius,kai dar galvojama apie vaikystę,bet jau viena koja esi paauglystėje. Suprask,tai amžius,kai atrodo,jog rimtos meilės negali būti. Gal jos ir nėra? Na... nežinau. kad ir kaip čia būtų,aš draudžiu tau įžeidinėti savo šeimą. Ir dar,aš tikrai tikiu,jog tu nemanei įžeisti mano tėčio,tiesiog taip sudėliojai savo mintis. Jas taip išreiškei..  Ar ne?
Smit paleido berniuką iš savo glėbio. Jai pasidarė,truputėlį karštą. Gal dėl to,jog čia įsisvyravo kažkokia įtampa. Ir štai,grifiukas tarė:
 - Žinai,man taip atrodo,kad mus stebi.Akylai.Ir dar mano šeima.
 Ah... Ar jo ištikrųjų tokia siaubinga šeima. Juk negalima persekioti savo šeimos narių,nebent jie labai rimtai prisidirbę. Bet,juk Alfas,tikrai nieko tokio baisaus nepadarė. Aš esu įsitikinus. Čia tiesiog labai siaubinga šeima. Kuri nori pakenkti. Adamsų šeimynėlė.. Švilpiukė šyptelėjo.
 -  Alfai,nepamiršk,aš tave labai myliu,- antrakursė tai pasakė,specialiai,kad girdėtų jo šeima,- niekada tavęs nepaliksiu ir tikrai nekreipsiu į tavo šeimos,tokias absurdiškas išdaigas,kaip ši...
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #18 Prieš 12 metus »
-Atsiprašau,-Tylutėliai prabilo Alfas.
 Dabar grifiukas apkabino Merę.Tik dabar susimąstė,kad leptelėjo tikrą nesamonę.Iškart susigėdo.
-Atsiprašau,-Dar kartą pakartojo. - Nenorėjau įžeist...Tikrai.Juk mane pažįsti kaip nuluptą,-Šyptelėjo jis.Paleidęs Merę iš glėbio jis sugriebė lazdelę ir nusitaikę į akį,tačiau nusivylęs ją nuleido,prisiminęs,kad neturi teisės vartoti magijos.
-Jie kvaili.Iškrypeliai,-Garsiai,labai garsiai tarė Alfas. - Ir aš niekada nepaliksiu tavęs.Tikrai,-Dabar jau pašnibždomas tarė.
 Staiga vėl pripuolęs prie švilpiukęs glėbio,pabučiavo savo išrinktają.

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 447
  • Taškai:
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #19 Prieš 12 metus »
Pas Merę atskrido pelėda. Ji snapelyje laikė mažą, gan kuklų laiškelį. Pelėda jį padėjo Merei ant kelių. Tada atitraukė raištelį, kuriuo buvo
prilaikytas laiškelis, kad šis neatsidarytų. Matosi, jis buvo užkeiktas. Jame buvo parašyta:
Citata
Hola Mere,
Seniai matyta. Dar nemačiau tavęs Hogvartse. Neseniai grįžau. Turėjau šiokių tokių problemų. Leisk paklausiu, tikiuosi tu nesupyksi.
Tad.
Ar draugauji su tuo Leleleveliu ar Leviueliu ar kaip ten jis? Aš tik noriu žinoti. Mat jaučiuosi labai vieniša. Man nepatinka, kad tu mane
apgaudinėji. Man tik įdomu, ar tu su manimi draugauji.
E. Gleern

P.S. Aš šį raštelį užkeikiau, kad tik tu viena matytum jame esantį tekstą.
Pelėda meiliai įgnybė jau matytai mergaitei ir pasiliko šalia.

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #20 Prieš 12 metus »
Mergaitė vis dar buvo šiltame Alfo glėbyje. Ji nenorėjo jo paleisti,nes tik su juo ir šalia jo,jautėsi saugi. Ir niekieno,niekieno nepasiekiama. Ir štai,visai netikėtai,pro langą atskrido pelėda. Kas čia dabar? Pala,ši pelėda man labai labai matyta. Hm... Kieno ji? Ir štai,atskridęs paukštelis nutupė mergaičiukei ant kelių ir padėjo laiškelį,kuris skelbė:
Citata
Hola Mere,
Seniai matyta. Dar nemačiau tavęs Hogvartse. Neseniai grįžau. Turėjau šiokių tokių problemų. Leisk paklausiu, tikiuosi tu nesupyksi.
Tad.
Ar draugauji su tuo Leleleveliu ar Leviueliu ar kaip ten jis? Aš tik noriu žinoti. Mat jaučiuosi labai vieniša. Man nepatinka, kad tu mane
apgaudinėji. Man tik įdomu, ar tu su manimi draugauji.
E. Gleern

P.S. Aš šį raštelį užkeikiau, kad tik tu viena matytum jame esantį tekstą.

Ah... Čia Elena. Šimtas metų...  Būtinai reikia atrašyti ir tuojau pat. Nė truputį nedelsdama,Mere gal peršiurkščiai išsiveržė iš berniuko glėbio,stvėrė ant stalo pasitaikiusį popierių,iš kažkur išsitraukė plunksną ir pradėjo skrebenti:
Citata
Sveika,mieloji mano drauguže,Elena,
Šimtas metų! O gal daugiau? Ah... Nesvarbu. Gavusi tavo laišką,labai nustebau. Juk nemačiau tavęs taip ilgai. Dabar pasistengsiu atsakyti į visus tavo pateiktus klausimus:
Pirma, senų seniausiai nutraukiau savo santykius su tuo,kaip tu sakai, Leleveliu. Tiesiog,nesutapo mūsų charakteriai,o gal mes patys...?
Antra,aš tavęs neapgaudinėju. Jau nebe. Tada,buvau apsvaigus iš meilės (bent jau taip man atrodė) ir dariau visokias nesąmones. Nors,dabar taip pat esu įsimylėjus (tik dabar tikrai),bet šįkart draugauju su geru ir nuoširdžiu žmogumi,kuris mane supranta. 
Ir trečia,aš  tikrai tave laikau,labai gera drauge. Tiesiog - nuostabia.
       Labai,laukiu tavo atsakymo ir dėkoju,kad manęs nepamiršai.
                                                                                                           Tavoji,Merė
Švilpiukė padavė pelėdai laiškutį ir ši išskrido.
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 447
  • Taškai:
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #21 Prieš 12 metus »
Elena tuo metu vaikščiojo gatvele, šalia Elizabeth Gleern ir Sanerių dvaro. Pro langą ji pamatė atskrendant pelėdą. Nenustebo. Aišku, kad Merė Sanerių rūmuose. Tik įdomu, ką ji daro tame pastate..? Elena apsidairė ir atskridus pelėdai ji plešte išplėšė lapelį iš snapo. Ji jį staigiai atplėšė. Akis įbėdė į žodžius: ''Tavoji Merė''. Tada perskaitė patį laiškelį:
Citata
Sveika,mieloji mano drauguže Elena,
Šimtas metų! O gal daugiau? Ah... Nesvarbu. Gavusi tavo laišką,labai nustebau. Juk nemačiau tavęs taip ilgai. Dabar pasistengsiu atsakyti į visus tavo pateiktus klausimus:
Pirma, senų seniausiai nutraukiau savo santykius su tuo,kaip tu sakai, Leleveliu. Tiesiog,nesutapo mūsų charakteriai,o gal mes patys...?
Antra,aš tavęs neapgaudinėju. Jau nebe. Tada,buvau apsvaigus iš meilės (bent jau taip man atrodė) ir dariau visokias nesąmones. Nors,dabar taip pat esu įsimylėjus (tik dabar tikrai),bet šįkart draugauju su geru ir nuoširdžiu žmogumi,kuris mane supranta. 
Ir trečia,aš  tikrai tave laikau,labai gera drauge. Tiesiog - nuostabia.
       Labai,laukiu tavo atsakymo ir dėkoju,kad manęs nepamiršai.
                                                                                                           Tavoji,Merė 

Elena šyptelėjo. Gal jai reikia nueiti prie Sanerių rūmų durų ir pabelsti? O gal ne... Geriau atrašys. Ji iš rankinės išsitraukė pergamento ritinėlį
ir dailyraščiu užrašė:
Citata
Mieloji Mere,
Tikrai. Labai ilgai nesimatėme. Iškilo šiokių tokių bėdų, todėl ilgą laiką negalėjau būti Hogvartse ir grįžau į žiobarišką pasakulį. Man tai nepatiko,
 tai labiau padarė blogą, nei gerą įspūdį. Susipykau su savo drauge, teta grįžo, sakė, kad turime persikelti... ir persikėlėme į Godriko Daubą. Mano
motinos namus. Ten labai baugu, ypač antrame aukšte. Kai pamačiau pelėdą išskrendant pro Sanerių rūmų langą, šiek tiek nustebau, ką ten veiki. Bet jei nori mane pamatyti, žvilgtelėk į gatvės pusę. Turiu mažai naujienų, tad negaliu ką ir pasakyti. Nepamenu nieko, net tavo pelėdos spalvos... Ko gero, tu gerai ūgtelėjai. Ko gero, net į antrą kursą persikėlei... Neturiu ką ir bepridurti.

Labai seniai mačiau tave,
Elena.


Elena išsiuntė žinutę.

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #22 Prieš 12 metus »
Staiga pelėda su laiškeliu vėl atskrido. Ir kažkaip per greitai. Na,bent jau Merei atrodė,kad atsakymas bus gautas tik po kokių kelių dienų. Smit,nieko nelaukusi atplėšė pargamentą,permetė jį akimis ir atsisėdo ant lovos. Ne,ji nėjo prie lango,kad pažiūrėtų į mergaitę,kurios nematė begalę metų. Ji tiesiog atsisėdo. Vėl išsitraukė lapelį ir jau norėjo rašyti,kai pastebėjo Alfą. Jis buvo begalo sutrikęs. Ah... kokia aš savanaudė. Taip neapgalvotai elgiuosi,sėdžiu jo namuose ir net nepaaiškinu ką čia sumaniau,siuntinėdama šituos laiškelius.
- O,Alfai,labai atsiprašau. Palikau čia tave stebėti,kaip kokį... Atsiprašau. Žodžiu, visai netikėtai,sakau VISAI netikėtai,gavau laiškelį. Iš draugės,jei galima ją taip pavadinti. Seniau,mes su ja buvome labai geros draugės,dabar - nežinau. Ah... Suprask mane kaip nori. Žinau,kad elgiuosi labai negražiai,atvykau pas tave pabūti,pasišnekėti,o dabar... Dabar susirašinėju su drauge,kurios nemačiau ištisus amžius,- švilpiukė gūžtelėjo pečiais,- nepyk. Aš dar vieną laišką parašau ir viskas. Darausi sau atostogas.
Merė vis dar laikė rankose poprierėlį,ant kurio,neužiilgo pradėjo skrebenti.
Citata
Elena,
Ah... Aš tavęs taip ilgai nemačiau. Tu turbūt taip pat pasikeitei. Galbūt išore,o gal vidumi? Reikėtų susitikti,deja dabar,kad ir kaip norėčiau negaliu. Suprask,aš ką tik atvykau pas savo draugą pasisvečiuoti,nepabuvau net vienos dienos ir vėl iškeliauju. Manau,jo atžvilgiu taip būtų neteisinga. Nežinau,kažkaip susipainiojau...
                                                                                                     Merė... 
Mergaitė padavė pargamentą pelėdai ir šioji,išskrido nieko nalaukdama.
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 432
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #23 Prieš 12 metus »
[[ Dabar ne atostogos, tad cia rasyti kaip ir negalima mokiniams]]

I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 447
  • Taškai:
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #24 Prieš 12 metus »
[[Bet tarkim buvo atostogos... Nu gerai. Parašau paskutinį pranešimą.]]

Elena gavusi laiškelį išplėšė jį. Perskaitė. Išėmė plunskną ir dar vieną pergamento lapelį. Dirstelėjo pro langą. Nieko nesimatė, tik užuolaidos.
Mergaitė susigūžė ir ėmė galvoti. Dailiai parašė:
Citata
Mere,
Taip, tikrai, šiandien iki vakaro turime būti Hogvartse. uo greičiau atvažiuok, kol negavai saldaus arešto. Tu juk supranti...
Manau, tai ne dar koks gremėzdas, na, tas tavo vaikinas. Manau, kad ne. Saneriai man buvo neutralūs. O tas Lelevelis... Galiu pasakyti,
kad džiaugiuosi šiais naujais metais. Man patinka. Tikiuosi tu grįši irgi pasikeitus.
Iki.
Turiu skubėti į Hogvartsą.
Elena.

Elena padavė laišką pelėdai.
**
Pelėda netrukus grįžo. Mergaitė nubėgo link traukinio, kuris veža į Hogvartsą.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #25 Prieš 12 metus »
Alfas stebėjo pelėdas.Jos lakstė milžinišku greičiu. Tik sumirksi ir atskrenda pelėda nešanti geltonai baltą pergamentą,tai išskrenda ta pati pelėda,tik jau su Merės laišku. Berniukui norėjosi paklausti kas  čia vyksta,tačiau atsakė Merė,lyg perskaičiusi jo mintis:
- O,Alfai,labai atsiprašau. Palikau čia tave stebėti,kaip kokį... Atsiprašau. Žodžiu, visai netikėtai,sakau VISAI netikėtai,gavau laiškelį. Iš draugės,jei galima ją taip pavadinti. Seniau,mes su ja buvome labai geros draugės,dabar - nežinau. Ah... Suprask mane kaip nori. Žinau,kad elgiuosi labai negražiai,atvykau pas tave pabūti,pasišnekėti,o dabar... Dabar susirašinėju su drauge,kurios nemačiau ištisus amžius,- Merė gūžtelėjo pečiais,- nepyk. Aš dar vieną laišką parašau ir viskas. Darausi sau atostogas.
Alfas šyptelėjo.Ne šito tikėjosi.
-Hm..Suprantu...Nė velnio,- Mintyse tarė Alfas,tačiau nepasakė to balsiai. - Manau reikėtu dingti iš šios sumautos vietos. Grįžti į Hogvartsą...

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #26 Prieš 12 metus »
(( Jei dar esi aktyvi parasyk koki posteli.Mokiniams dar galima cia lankytis ;) ))

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #27 Prieš 12 metus »
Merė klestelėjo ant berniuko lovos. Ji pavargo. Pavargo nuo visų šitų laiškų siuntinėjimų,nuo kelionės. Nuo visko. Norėjo paprastų atostogų,galbūt truputį nuotykių su Alfu. Bet šiuo metu,mergaitei norėjosi pasikalbėti. Apie ką? Ji net nežinojo. Tiesiog norėjo šnekėti. Gal apie pasaulį,Hogvartsą, ar apie juos. Nors pati pripažino,kad visomis temomis su grifiuku jau apšnekėjo. Tad dabar - galvoje tuščia. O galbūt tiesiog patylėti. Padaryti trumpą tylos pertraukėlę...? Merė dideliomis,žaliomis akimis pažvelgė į berniuką. Tiesiog pažiūrėjo ir nebeatplėšė akių. Žiūrėjo,žiūrėjo ir žiūrėjo. Tuo tarpu,pro akis jai prabėgo gilūs ir gana skaudūs praeities prisiminimai.
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #28 Prieš 12 metus »
Merė įsispoksojo į Alfą.Berniukui tai atrodė kažkaip labai labai keista.Labai. Jos akys žvilgėjo keistu aukso atspalviu. Gal kaltas apšvietimas? Alfas tuo patikėjo.
- Na,gerai.Liksime čia,-tvirtai tarė. - Tačiau vis dėl to reikia kažką daryti.Negalima čia sedėti ir viskas.Net nesikalbė...
Alfas nutilo,nes pro atvirą langą grakščiai nusileido ant Alfo rašomo stalo.Ji nešė tamsiai mėlyną laiškutį.Jo turinys buvo toks:

Sveikas,Alfai.
 Tai aš Deimenas.Pameni mane? Buvome susitike pasaulio kvidičo čempionate...

Taigi norėjau paklausti kaip tau sekasi? Ar kas nors pasikeitė? Ar išsipildė tavo svajonė? (Laiške jos nerašau,nes jis gali papulti ne į tas rankas...)

Na aš esu Havajuose.Ten praleidžiu visas atostogas. Čia tiesiog NUOSTABU...

 Laukiu atsakymo!
  Deimenas.

 
Alfas nusišypsojo.Deimenas,senas,geras draugas...
-A,taip tu nieko nesupranti,-šypsodamasis tarė jis Merei. - Čia mano LABAI senas draugas Deimenas...Jis man buvo kaip brolis prieš...2 metus. Aš jo labai pasiilgau.Tikiuosi supranti,-Vėl šyptelėjo Alfas.

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Sanerių rūmai
« Atsakymas #29 Prieš 12 metus »
Mergaitė papurtė galvą. Vėliau linktelėjo ir galiausiai pati nežinojo ar suprato,ką grifiukas aiškino. Okey... Palik taip kaip yra. Tarkim aš supratau.
- Jo,kažką supratau,- Smit pabandė išspausti šypsena,deja jos veide pasirodė keista grimasa,- senas draugas... Prisiminė tave,kaip turėtum džiaugtis. O aš... Draugų tikrai turėjau,deja visi jie gyvena žiobarų pasauly ir galvoja,kad aš kažkur Afrikoj. Ką aš ten veikiu,net nenutuokiu.
Merė užmerkė akis. Tik trumpam,kad atsigautų.
- Alfai, man kažkaip pasirodė,jog labai daug laiko prabėgo,galbūt reikėtų,jau ruoštis grįžti į Hogvartsą. Atostogų pabaiga jau ant nosies,- Dabar jaunoji burtininkė tikrai nusišypsojo,- ką manai?
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.