0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #60 Prieš 7 metus »
Kasiopėja tingiai pasirąžė, nekreipdama dėmesio į bobutes, viešai reiškiančias nepasitenkinimą jaunuolių veiksmais. Tos senutės buvo tokios jau nepatenkintos, kad, rodos, tuo iškelks plakatus ir pradės protestuoti. ,,Ak, tos bobutės" tylutėliai, jau penkiasdešimt tryliktą kartą atsiduso Kasiopėja, sunerdama savo rankų pirštus.
-Nežinau, nežinau,-šyptelėjo ji, kaip visada susigūždama kaskart, kai Džesis ją pavadindavo profesore. Ji ir pati gerai nežinojo, ko taip reaguoja - gal dėl to, kad toks kreipinys ją versdavo jaustis kaip kokiai pedofilei, tačiau taip jau buvo. Žinoma, vaikinui septyniolika ir prie to pačio - jis baigė Hogvartsą, tad garbanė gal jau sugebės nekrūptelėti kiekvieną kartą išgirdus savo profesiją.

*

Neprisijungęs Jesse Diamond

  • VII kursas
  • *
  • 239
  • Taškai:
  • I may leave, but I'm never gone
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #61 Prieš 7 metus »
((I'm back, mažute (; ))
- Kai tu man kažką pradedi sakyt, tai tą ir padaryk, Kess, nežaisk su manimi, - kreivai šyptelėjo vaikinas, nors pats kuo puikiausiai žinojo, kad jis vienintelis šiuose santykiuose su kuo nors žaidžia. Grifui jau buvo į akį kritusi kažkokia jaunesnė panelė, su kuria būtų visai smagu nuveikti šį tą linksmesnio. Tamsiaplaukis tvirtai prispaudė prie savęs Kasiopėją, apkabinęs merginą per pečius. - Tai nueinam į kokią tu nori kavinę, pasėdim ten, o paskui nuveiksim ką nors įdomesnio, - nusijuokė septyniolikmetis ir uždėjo savo delną profesorei ant sėdimosios ir šelmiškai šyptelėjo. Žinojo, kad tokia meilės išraiška glumina garbanę, tad ją norėjo paerzinti prie daugelio parke esančių žmonių ir pamatyti ją išraustant.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #62 Prieš 7 metus »
Jautėsi pernelyg senas šiam gyvenimui, Hogvartsui, viskam. O galbūt tai buvo jo depresyvių minčių pasekmė? Visus metus neturėjo vaikino nei merginos, bet tai todėl, kad paprasčiausiai jų neieškojo, o jo surasti taip niekas ir neketino. Visgi atrodė gan... ekscentriškai, nors... juokinga, jis atrodė normaliai palyginus su kitais burtininkais kurie neturėjo skonio ir maišė įvairiausius atspalvius savo rūbuose, kai tuo tarpu jis apsiribojo juoda, balta, tamsiais atspalviais. O gal tai ir buvo jo klaida?
Išpūtė muilo burbulus į orą. Toks vaizdas atrodė keistai, rodos gotiškos išvaizdos jaunuolis pučiantis permatomus muilo burbulus pro geltoną skylelę, laikantis rankoje buteliuką su princesėmis... bet ką jau padarysi, kad nebuvo kitokios spalvos ar tai pakuotės.
Kodėl čia buvo? Jo augalai pernelyg nedomina, na galbūt gyvūnai, bet ir šie... jeigu nebuvo pavojingi, tai ir įdomumo pernelyg didelio nesukeldavo. Jau prieš gerus du metus pametė savo gerą katę... tiksliau jos lavoną iš medžio, o gal tai buvo ne jos lavonas? Prisiminimai buvo migloti, turbūt nejučia pats juos ištrynė, neapsikentęs skausmo, bet ar tokį jautė? Ir vėl... vėl negalėjo atsiminti.
Keletas žmonių smalsiai dirstelėjo į jį. Žiobarai. Turbūt. Galbūt turėtų imti groti gitara? Jos neatsinešė, bet išburti galėtų... magijos šou, taip pat skambėjo patraukliai. Taip begalvodamas pamirkė dar kartą į skystį apvalumą ir vėl ėmė pūsti muilo burbulus.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #63 Prieš 7 metus »
Sakymas, kad viskas pasidarė kiek keista - ypač tas faktas, kad jis ir vėl lauke. Ir vėl kur nors, kur būna prisivisę žmonių, ir vėl ten, kur saulė tiesiog draugiškai ir palankiai spigina jam į akis. Kaip jau eina suprasti, Karma nesidžiaugė savo buvimo parke, ypač atsitrenkimu į Aukštutinį Fleglį, kur ir žiobarai, ir burtininkai turėjo žymiai per daug ir turistinių, ir nuotykinių vietų, kas reiškė dar didesnė žmonių ir įkyrios energijos ir nuotaikos, tvyrančių ore, pojūtį.
Greitai prasispraudęs pro žmonių minią, kuri susirinkusi prie įėjimo akis varvino į retus augalus, vaikinas atliko ganėtinai skaudų ir tokių dalykų, kaip galvos skausmai, itin nepalengvinančių akių užvertimo ir apsukimo, rodos, per galaktiką procesą - tik išsinešdinęs į retesnius gyvybės požymius turinčius takus, kurie rodos, vedė tiesiai į draugišką ir draugiškos energijos persipildžiusį miškelį, klastuolis iškvėpė sulaikytą orą.
Kaip tikriausiai buvo įprasta daugumai bet kurios kilmės personoms, iškvėpdamas vaikinas nuleido pečius, nulenkė galvą ir akis, pastarąsias ir užmerkdamas - tarsi bandydamas atgauti kvapą po didžiulio maratono. Nors, vos atsitiesus, skvarbiam žvilgsniui nebebūnant uždengtam akių vokų, regos lauką pasiekė, na, nebūtinai neįprastas vaizdas, tačiau ne kažkas, ką pamatytum kiekvieną mielą dienelę kaip šioji.
Palenkdamas galvą kiek šonan, tamsiose akyse atsispindint įsivaizduojamiems klaustukams, Karma kurį laiką susidomėjęs stebėjo nežinomą, tačiau kažkuo tarsi panašią į jį personą, kuri lengvabūdiškai pūtė pigius muilo burbulus, tikriausiai nusipirkęs (o gal nugriebęs iš niekam dėto vaikigalio?) šiuos pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje - ar bent tą sakė ryškiai rožinė spalva, puošianti buteliuką kaip fonas ar suknelės kampas.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #64 Prieš 7 metus »
Pajuto kiek kitokį žvilgsnį, tokį pat smalsų, bet ilgą, kone tikrų tikriausią spoksojimą. Net šyptelėjo, nejaugi kažkas juo susižavėjo? Tokia pozityviai narciziška mintis perskrodė jo galvą. Buvo išties optimistiškas, kai imdavo galvoti apie tokius ir panašius atvejus.
Išpūtė dar vieną porciją burbulų ir tada, mikliai užsukęs buteliuką, dideliais, manieringais žvilgsniais priėjo prie jaunuolio, kuris atrodė taip pat stilingai kaip ir pats. Iškėlė virš jo delną ir jau ketino žiotis ir ištarti žodžius, tačiau atsiminė. Atsiminė, kad ketino grįžti prie savo šaknų, pirmųjų metų.
Ištraukė iš po švarko, atrodančio kiek pernelyg storai, tokiai vasarai kaip ši, lapelius ir rašiklį, bei greitai ir žavingai išraitė raides bei įteikė tai nepažįstamajam vaikinui.
„Malonu, kad manimi susidomėjote, bet norėčiau žinoti jūsų vardą, o ne tik žavingą veidą“ – ant lapelio parašyta buvo.
O tikrai, jis nenumanė, kodėl dar žmogus taip įdomiai į jį žiūrėt galėtų. Dėl burbalų na žinomą, juk nevisi juos naudoja vietoj cigarečių... Na ką jau padarysi, kad šis norėjo pradėti naują madą, tai jam atrodė daug geriau ir maloniau negu žolės rūkymas ar to pačio tabako. Burbulai dažniausiai būdavo nekenksmingi ir bekvapiai.
Vėl ketino žiotis ir pasakyti, kad jie verčiau turėtų nueiti atsisėsti ar ką panašaus padaryti, galbūt į tai kokią apleistą vietą, kur ant sienų rašyti galėtų, o pokalbiui pasibaigus sudeginti tą namą ar užburti.
Įdėmiai žvelgė į jaunuolį. Laukė jo reakcijos. Buvo smalsu. Belaukiant ir nežymi šypsenėlė ėmė ryškėti Velino veide.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #65 Prieš 7 metus »
Kartu su mintimi, kad reiktų nustoti įkyriai spoksoti - vien pagalvojimas, kad kas taip intensyviai ir ilgai galėtų kažkas spoksoti į jį, Karmos nugara nubėgo šiurpulys -  pasirodė, kad nepažįstamai keistas vaikinas jį ir keistai nereikalingą žiopsojimą, sklidiną iš klastuolio, irgi pajuto. Tarsi instinktyviai suakmenėjęs vietoje, tamsiomis akimis jisai tik sugebėjo sekti miklius judesius, kuriuos atliko per greitai ir per staigiai prie akmens-žmogaus prisiartinusi žmogysta.
Neigti, kad jis nebuvo išvaizdus, tikrai negalėjo - taipogi, tarsi kiek keistesnė ir labiau klastuoliui į širdį einanti energija supo šį vaikiną, kas tarsi iškart privertė jį jaustis geriau. Per daug džiaugsmo, šviesos, karščio ir žmonių turinti aplinka jau įgriso iki kaulų, kad kažkiek kitokia atmosfera buvo tarsi gaivaus vandens gurkšnis ištroškusiai sielai. Iš akmens pasivertęs į vis dar judėti nemokantį medį, juodaplaukis atsargiai mirktelėjo kartą, du - galiausiai tarsi valdydamas nežinomą mechanizmą, kitaip žinomą kaip jo kūnu, žengė nedidelį, bet atsargų žingsnį atgal. Visas atrodė tarsi paimta iš sapno.
Sumedėjusiomis rankomis - akimirkai pasidarė keista neregėti jokių mažų šakelių vietoje laibų pirštų - ir jos susilenkiančiais pirštais pasigriebęs lapelį, greitai permetė jo turinį. Tamsias akis įsmeigęs tiesiai į vieną sveikąją mėlyną, penktakursis pajuto, kaip kažkas karšto užgulė skruostus.
Pasimetęs, pilnai net nesuvokiantis, kaip čia visas veiksmas pasisuko tokia linkme, jis tiesiog nedraugišku judesiu išplėšė rašiklį iš nepažįstamo rankų, atsukdamas lapelio švarią pusę ir ne itin dailiomis raidėmis (nors, kas būtų galėję jį kaltinti - niekada nesimokė dailyraščio, kai delnas yra naudojamas kaip "kietas" paviršius) prirašė. "Karma. Neprieštarautum dėl kompanijos palaikymo, nepažįstamasai?"
Kiek skausmingai prisimerkęs, kadangi, sakant tiesiai šviesiai, jo raštas atrodė tarsi pirmokėlio, kol nepažįstamojo priminė kažką, ką akys regėtų ant prašmatnių ranka rašytų vestuvinių pakvietimų, šešiolikmetis perdavė lapelį jau kiek sužmogiškėjusių judesių pilnesnėms rankomis, lapelio kraštu bakstelėdamas į juodaplaukio švarką. Galvą perskrodė mintis, kad jeigu vyks tolimesnė komunikacija, reiktų verčiau naudoti balsą, o ne itin prastus rašymo įgūdžius - nors pats klausimas buvo, ar priešais esanti persona dar norės tolimesnio bendravimo, kad ir pirmas draugiškai pasiklausė, įkyriai prigaudamas Karmą bespoksant.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #66 Prieš 7 metus »
Nežinojo kodėl, nesuprato kodėl, bet jam kai kurie žmonės tiesiog patikdavo, kaip ir dabar šis vaikis stovintis priešais. Nežinojo kiek jam metų, galbūt ne ką jie skyrėsi, bet... Jautėsi vyresnis, kadangi buvo kiek aukštesnis. Juokinga. Pats tai suprato, bet nieko pakeisti negalėjo.
Stebėjo kaip bernelio išraiškos keitėsi, kaip skruostai užkaito. Kodėl? Lengvai palenkė savo galvą į priekį, it norėdamas išvysti skruostuose esančius nedorėlius raudonus voriukus kurie nudažė juos tokia spalva.  Žinoma, jų ten nebuvo... Galbūt jam patinka?
 Vos sulaikė savo ryškėjančią šypseną, vis gi šypsotis Velinui netiko, tiesiog... tai atrodydavo kraupiai ir nedorai. Pats to niekada nebūtų sugalvojęs, jam tai sakė kiti ir vis dar besako, vos tik išvysta šį kas besijuokiant ar šypsantis, kas... būna retai , bet kai nutinka tai būtinai kas nors numeta repliką, na, toji nebūdavo skaudi, labiau akivaizdi... Verčiau apie tai negalvos.
Bakstelėjimas. Taigi... pateko pas drovuolį, norėjosi sukikenti, bet ir vėl save sulaikė. Ah, vos valdėsi, šitas... buvo visiškai jo skonio, galbūt nebe reikalo buvo sustabdęs paieškas... Tačiau nors ir stengė nerodyti savo pasitenkinimo, vis gi akys jį išdavė, kadangi žibėjo šios kaip katino pagavusio puikų grobį.
Ir lapelis Velinui buvo grąžintas... su raidėmis ir raštu... Negalėjo sakyti, kad tai buvo bjaurus raštas, dauguma žmonių taip rašydavo kai nebūdavo ant ko rašyti. Kaip bebūtų, jį vis dar stebindavo, kad žmonės nuspręsdavo jam atrašyti, o ne balsu atsakyti. Nejaugi manydavo kad yra kurčnebylys? Turbūt, bet jeigu ir būtų kurčias mokėtų skaityti pakankamai gerai iš lūpų... ar bent taip manė.
Karma. Žavingas vardas. Man Karma buvo palankus ar tai siaubinga... Tokias kalbas išgirdus, nepamanytum, kad kalba eina apie tikrų tikriausią žmogų, o dar ir tokį kerintį. Nebesulaikė savęs, kadangi rodos labiau iš įpratimo ėmė ir sunėrė judviejų pirštus, pirmiau paimdamas jį už rankos...
Tada nuvedė Karma į nuošalesnę vietą, tiksliau į patį parko užkampį, ar gilumą, kur žmonių beveik nebuvo. Atsisėdo pats po ąžuolu didžiu, kuris suteikė kuo puikiausią pavėsį dviem blyškios odos savininkams. Patraukė paskui save į naująjį draugą, jau suteikė jam tą statusą, kadangi... kaip po velniais jie nebus draugais? Absurdiška. Kaip katinas prisiglaudė prie mokinio kūnelio, jeigu būtų turėjęs uodega, tai būtų su šia pakutinęs jo skruostą. Šyptelėjo.
Išsiėmė dar vieną lapelį, kadangi praeitas buvo... jau prirašytas. Parašė šį kartą ant jo ilgesnius sakinius, bet ne ką mažiau dailius.
„Velinas, malonu susipažinti. Kaip matai man visai patiktų tavo kompanija, mielasai, tik prašau, kalbėk, nes esu girdintis padaras... O ir visai norėčiau išgirsti tavo balsą.
p.s. tikiuosi neprieštarauji, kad paslėpiau nuo saulės“
ir įteikė.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #67 Prieš 7 metus »
Kaip ir prieš dešimt minučių, taip ir dabar, viskas atrodė tarsi lėtas ir sunkiai, bet užtikrintai besivystantis su istorija ir veiksmu sapnas. 
Raudonis ant veido, būdamas itin retas svečias, nusprendė užsibūti ilgiau nei reikia, neleidžiant švelniam odos blyškumui sugrįžti atgal - o tai buvo dar vienas punktas, kuris ir kažkiek nervino klastuolį, ir vertė jaustis lyg pojūtis būtų sapniškas. Bet ką jam daryti - dievai tebūnie jo liudytojai, tačiau per visą gyvenimą niekad neprisiminė, kad kažkas tiesiai šviesiai būtų sakę, jog yra žavus. Ypač vaikinas. Ypač itin patrauklaus vaikinas, kuris jau dabar geba prikaustyti žmonių žvilgsnius, būna tai geram ar blogam.
Apniktas nedidelio susierzinimo vabalo, jaunuolis nerangiai nagais pasikasė skruostą, tuo pačiu metu nusukdamas žvilgsnį į kitą pusę, kol nepažįstamasis skaitė. Rodos, du kažkiek panašūs vaikinai, ypač plaukų juodumu ir odos blyškumu, itin pritraukė nuobodžiaujančių parke dėmesį, kas privertė jo akį lengvai sutrūkčioti iš susinervinimo. Kas jau kas, bet cirko trupė, norinti linksminti ir pradžiuginti kitus, jie nebuvo.
Tik aplinkai kiek susiliejus, kūnui it nesavam lekiant priekin, tamsiaakis susiprato kad jis eina - na, ar labiau yra tempiamas, tačiau kojos automatiškai ir pačios pradėjo greitai žingsniuoti pagal tempą. Susikabinusių rankų pojūtis buvo keistas - ne nemalonus ar dar keisčiau - ne kažkas, iš ko odos kontakto nemėgstantis Karma norėjo išsilaisvinti pirmai progai pasitaikius. Nepažįstamasis, nusprendęs atidėlioti savąjį prisistatymą, tarsi skudurinę lėlę tempė paklusniai šalia einantį ir rankos nepaleidžiantį klastuolį - ir dievai teapsaugo, bet jam patiko kiekviena to sekundė. Gal tai buvo nusistatymas, kad viskas yra sapnas, ar nežinoma žmogysta jam prigijo taip greitai, kad vos po kelių akimirkų jautėsi kaip senas pažįstamas?
Užsimerkęs, ir leisdamas kiek rodos vyresniam už jį patį vaikinui rodyti kelią kartu su lengvu tempimu, penktakursis tik kiek meldė, kad raudonis skruostuose neužsižiebtų vėl, kadangi vien ir dabar turėjo būti pasilikęs lengvas rausvumas.
Kartu su tikslo pasiekimu atmerkęs akis, prisėdęs šalimais ir nugarą atrėmęs į ąžuolą, Karma suprato kiek gailisi - ak, tas rankų susikabinimas, rodos, buvo toks trumpas! Nors tikriausiai paimdamas jo ranką ir per naujo sunerdamas pirštus, na, nežinojo kaip būtų buvę. Tačiau kažkas nedraugiškai atbaidė šią mintį iš veiksmų sąrašo, ir jaunuolis tiesiog paėmė kitą lapuką į rankas, akimis skubiai permesdamas jo turinį.
Velinas.. Buvo ganėtinai neįprastas vardas, panašiai kaip Karma, ir vien nuo minties, kad abu priklauso retų vardų klubui, jo veide akimirkai atsirado lengva šypsenėlė. Bandydamas ignoruoti mielasis dalį, kadangi, net jei tokie kreipimaisi buvo Velino kasdieninis dalykas, jie tiesiog skambėjo kaip kažkas, na, intymesnio - klastuolis būtų mielai sau trinktelėjęs už tokį palyginimą, tačiau kaip tik taip ir jautėsi.
-Ahem, na,- kalbėjimas, kad ir minimalus, buvo juodaplaukio kasdienybė - tačiau dabar, vos pravėrus burną pasirodė, kad balso stygos užsirakino, o patį kūną perliejo nedidelis virpulys,- Malonu ir man.
Nesugebėdamas išspausti nieko daugiau - viskas jautėsi nerealu, net ir sapnas nebūtų prilygęs šiam jausmui apibūdinti - jis tiesiog padarė pirmą dalyką, šovusį galvon. Iš Velino pasičiupęs šio seniau naudotus burbulus, akies neužmesdamas į ryškią vaikišką supakavimą, atsuko buteliuką ir lengvu judesiu buteliuko viduje nubraukė skysčio perteklių, kuris su blogu judesiu galėjo atsirasti ant drabužių. Pavertęs kelis burbulus laisvais mirštančiais paukščiais, kurie vos pasiekę aukštumą susprogo, vaikinas atsisuko į vyresniąją būtybę šalia, akimis įsižiūrėdamas į vidus jo bruožus - jeigu aktorių rinkėjai populiariems filmams nebūtų tokie skystagalviai idiotai, Velinas tikrai būtų galėjęs kur nors suvaidinti ir susivogti visų simpatijas ir širdis.
Dėmesį labiau sutelkdamas ties akimi, kuri atrodo, laikė kruvinumą savo arčiausiu draugu, Karma ir pats nejučiomis pakėlė ranką, piršto pagalvėle lengvai perbraukdamas po išskirtinąją akimi.
-Gražu..- tylus minties, kuri turėjo likti jam pačiam išsprūdimas iš lūpų privertė jį atsikvošėti, atitraukiant savąją ranką nuo švelnaus veido. Žvilgsniui paklaidžiojant tai nuo Velino veido iki jo akies, iki lapų ant medžių šakų ar vešlios žolės, klastuolis galiausiai apsisprendė klausiamu žvilgsniu ir kiek pakeltu antakiu bežodiškai paklausti jo paties, ar norėtų papasakoti tokios akies atsiradimo istoriją.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Karma Eistibus Jikiniki »
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #68 Prieš 7 metus »
Nieko neišmanė apie romantiškus santykius, kaip greit jie turi įvykti, kiek laukti reikia... Bet dabar visa ši situacija tiesiog dvelkte dvelkė romantika. Taip niekada nesijautė, dar nė karto gyvenime, kad iškart būtų toks...Ryšys? Tiesiog šalia šio jaunuolio jautėsi puikiai... savotiška tamsi jaukuma nuo jo sklido, šilta. Jeigu tik būtų žiema, suglaustų jų kūnus stipriau, daug stipriau, apsimetęs, kad taip juos šildo, bet dabar nebuvo vampyras, tad negalėjo pasiūlyti atšaldymo tokiame... gan karštumu atsiduodančiame ore. Galbūt reikėjo priimti to vampyro pasiūlymą? Dėl amžinos jaunystės ir šalto kūno. Na dabar jau... per vėlu, nes dabar neras tokių gyvių kurie sugebėtų tai daryti, rodos Anglijoje tebuvo tik negyvėliai panašūs į zombius, o ne į elegantiškus padarus, kaip kad kitose šalyse.
Išgirdęs, atrodo, kiek nedrąsu balsą? Nors ne... Negalėjo taip sakyti, kadangi jeigu pats dabar imtų kalbėti, taip pat skambėtų panašiai, galbūt labiau dusliai ir tyliai, bet taip pat kimiai. Tai ne todėl, kad būtų susijaudinęs, bet labiau, kad stengdavosi nenaudoti savo balso stygų, nebent tai būdavo naktis ir žmogus nesugebėdavo įmatyti dailių išraitymų. Tad nieko keisto, kad skambėdavo it iš požemių kalbantis žemesnės klasės baubas.
Burbulai jam buvo ištraukti iš rankų. Šyptelėjo... turbūt bernelis nesuprato, kad dabar Velinas turėjo laisvesnes rankas ir galės šį visaip imti „kankinti“. Lengvai kilstelėjo savo ilgus, kaulėtus, rodos giltiniškus pirštus ir palietė jaunuolio kaklą, lengvai perbraukė per švelnią, baltą odą. Ah, jam patiko šitas jausmas, norėjo... norėjo jį suvalgyti, visgi jautėsi dabar kaip voras... puikus voras, galbūt ir atrodė. Kvapas Karmos taip pat buvo puikus, kone svaiginantis aromatas. Būtų ėmęs bučiuoti kaklą... ne... prispaudęs prie žemės ir ėmęs bučiuoti, bet čia vieša vietą, abejojo ar šis norės mylėtis ant žolės, pavėsyje.
Išpūtęs kelis burbulus, jo... naujasis draugas, susikoncentravo ties veidu. Akis... Jis turbūt žiūri į akį, visgi turėjo ją jau pastebėti ir prieš tai, turbūt ir pastebėjo. Ta akis žmonėms atrodydavo tokia pat bjauri kaip ir šypsena. Sulaikanti kraują, keista akis, atrodo jeigu įdur- ne jeigu įdursi tada, jau bus akis prasta, bet ir dabar ne ką geresnė.
Gražu...? Nejaugi? Ah, nebesulaikė savo šypsenos ir juoko, ėmė kvatotis, ne... ne todėl, kad jam tai skambėjo kaip absurdas, tai buvo labiau iš palengvėjimo. Kažkas, kažkas tą akį pavadino gražia! Argi taip būna? O ne... ne nebūna... bet dabar buvo. Ah... išsidavė, kad turi balso stygas su tuo skambiu juoku... ir vis, meiliai pažvelgė į pašnekovą, susilietė su juo nosimis it katės pasisveikinančios. Judviejų lūpos dabar buvo arčiau, m... toks mažas oro lopinėlis jas skyrė, turbūt nesusilaikys...
Ne... ir nesusilaikė. Pabučiavo, tas švelnias, paraudusias lūpas.
Galbūt tai buvo klaida, juk jie ką tik susitiko! O tai ne kokia tai pasaka... bet... kodėl gi jie negalėtų taip lengvai imti ir įsimylėti? Kodėl ne? Abu buvo juodi varnai, derėjo šalia vienas kito, tai kas, kad neturėjo net normalaus pokalbio vienas su kitu. Tiesa pasakius, Velinas net neišmanė apie ką jiedu galėtų kalbėti, kiekviena tema atrodė nuvalkiota ir neįdomi, bet galbūt galėtų jas paversti įdomiomis? Ah... bet dabar jau jų liežuviams teks persimesti kalba, o ne balso stygoms.

*

Neprisijungęs Karma Eistibus Jikiniki

  • VII kursas
  • *
  • 157
  • Taškai:
  • Even if you see me, I’m not there
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #69 Prieš 7 metus »
Jeigu elektros žybtelėjimai aplink žmones būtų akiai regimas dalykai, tuomet visi be jokių abejonių matytų keistą elektros srovę, apsupančią abiejus vaikinus ir izoliuojančius nuo tolimesnių parko lankytojų. Tarsi gindama, ar suvienydama, o gal net sujungdama, elektra vis kaitino atmosferą tarp jų, sukeliant nedideles karščio bangeles, vis pereinančias vaikino kūnu.
Bandydamas susivaldyti, kadangi tokie nekaltučiai dalykėliai, kaip tolimesnis besilaikymas rankomis ar galvos padėjimas ant Velino peties, it kokioje romantinėje dramoje, ar paprastai banaliame romantiniame filme, vis lindo jam į galvą, niekaip neišvejami lauk. Tačiau kažkuo, tokie veiksmai neatrodė nei pagyvenę, nei banalūs, nei nereikalingi - bent jau ne šią akimirką. Šią akimirką tai buvo norėta ne tik visa širdimi, bet ir sukaitusiu kūnu.
Vos pajutęs ganėtinai šaltus pirštus, braukiančius per jo ir taip įkaisti spėjusią odą, Karma sustingo. Širdis pradėjo greitai plakti, kažkokia bombinė gėlė sužydo viduje, šaknis įleisdama po visas jo kūno detales. Kvėpavimas padažnėjo, tikriausiai ir pašiltėjo, ir dabar buvo toks pat kartas, kaip ir jo trapus kūnas. Greitas širdies plakimas tiesiog dundėjo ausyse, tarsi garsus varpas mušdamas per visą kūną.
Stengdamasis nusiraminti, kvėpuoti giliai, įkvėpti iškvėpti įkvėpti iškvėpti ir galvoti vien apie kvėpavimo procesą, klastuolis tyliai iškvėpė, stengdamas aiškiai neparodyti, kaip stipriai Velinas jį veikia. Nors cha! - jeigu jis pats to nepastebėjo, turėjo būti ne tik pilnai aklas, bet ir pilnai viską ignoruojantis.
Kažkokia nesuprantama trauka jį tiesiog traukė prie vaikino, ir jis tikrai nesuklystų sakydamas, kad norėtų tuoj pat pulti ir užgriūti ant jo, ar laikyti nepaleidžiant, ar lengvai braukti per šio odą, ar  įkišti savo pirštus į jo juodus varninius plaukus, ar tiesiog gulėti šalimais, vis juntant jo širdies plakimą, kvėpavimo ritmą ir panašius dalykus. Ar, ar, ar - tačiau visi iki vieno Karmos norai buvo susiję su Velinu. Tarsi jis būtų, kaip sako banalūs romantikai, atradęs savo kitą pusę, kitą sielos dalį.
Užteko vien juoko - kiek kimaus, bet taipogi ir su džiaugsmingumo dulkelėmis, kad seniau šaknis visur kūne įleidusi bombinė gėlė atsivertų ir naikinamosios galios perpildyta sprogtų, paliekant Karma visą išraudusį, sunkiai kvėpuojantį ir perkaitusį, tačiau negalintį nieko padaryti ir mylintį kiekvieną to akimirką.
Vyresniojo vaikino šypsena buvo keista - na, ne "keistai keista", tačiau tikriausiai ne kažkas, kas būtų vadinama grožio ikonos šypsena, tačiau kažkas joje slypėjo, kerinčio ir užburiančio, verčiančio norėti matyti jos dar daugiau. Šioks toks sumišimas, persipynęs su animacinėmis širdutėmis spindėjo šešiolikmečio akyse, kol jis nieko negalėdamas padaryti, spoksojo į prie pat esantį juodaplaukį. Kaip Velinas sugebėjo būti toks nežmogiškai tobulas, tarsi būtų haliucinacinė iliuzija? Nesuprantama.
Nosių susilietimas buvo tikriausiai galutinė riba, iki kurios galėjo eiti besivaldantis Karma - jusdamas šiltą kutenantį jo kvėpavimą, persipynusį su karštu jo paties, rodės, jaunuolis peršoko per sveiko proto ribą, pats pasislinkdamas kiek arčiau, bet vis dar palikdamas minimalų tarpą, kol laisva savo ranka susirado jo, net kiek grubokai sunerdamas pirštus, kaip jau norėjo padaryti kurį laiką.
Pirmoms lūpų susilietimo sekundėms įvykus, klastuolis tuo net nepatikėjo - kaip kažkas tokio tobulo, tarsi uždraustas vaisius dalyko, galėjo vykti dabar? Prieš pusvalandį tik smalsiai žiūrėjo į jį, o dabar pasimetė emocijų jūroje, palikdamas savo kontroliavimo mygtuką lengvai prieinamą vyresniam vaikinui. Bet viskas buvo taip gera, taip nuostabu ir neįtikima, kad ak, net nebuvo išrasta žodžių, kad tai apibūdinti.
Leisdamas sau pilnai paskęsti jausme, kurį per visus šešiolika metų patyrė pirmą kartą - banalu, tiesa? Tačiau tai buvo toks pat pirmas kartais, kaip ir kieno nors pavadinimas jį žaviu - klastuolis atsargiai ir kiek neužtikrinai pratęsė bučinį, iš lėto įsidrąsindamas ir lengvai bei švelniai liežuvio galiuku perbraukdamas per jo lūpas, dar labiau iškaisdamas ir suspausdamas jo ranką.
Dreams are floating like airplanes in the storm..

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #70 Prieš 7 metus »
Kiti berniukai jį būtų atstūmę, ne... turbūt net su kumščiu į veidą būtų smogę ir panorę suspardyti. Kai dar padoriai lankė mokyklą, išties mėgdavo priekabiauti prie jaunesnių už save bernelių ir stebėti jų pasibaisėjusius veidus, sumišusius veidus, kai šie būdavo pabučiuoti. Vienas vos nuo stogo nenukrito kai netikėtai paragavo varnanagio lūpų... Koks juokingas vaizdas tai buvo!
Bet pačio pirmo savo bučinio neatsiminė, na... Kažkaip neužfiksavo, kadangi šis buvo pavogtas vienos merginos, kuriai jokių ypatingų jausmų nejautė... O bučiniai kurie buvo po to taip pat nebuvo niekuo ypatingi, tai kas, kad galėdavo bučiuoti žmogų aistringai it kokia erzinanti laisvo elgesio mergšė.
Tačiau šis bučinys buvo kitoks. Nejaugi išties įsimylėjo taip lengvai? Meilė iš pirmo žvilgsnio! Jeigu jam kas nors būtų pasakęs, kad pamils jaunuolį tą pačią dieną, nepraėjus net valandai... būtų pasakęs tam personai, kad jam visai smegenys išpuvo.
Saldžios lūpos, besipinantys liežuviai, karštis ir prakaitas. Norėjo šio berniuko kūną jausti arčiau savęs, nuogą, nesuteptą ir jaudinantį. Pasiglemžti jį ir paskandinti savo tamsoje, savo jausmuose. Pervertė jį ant minkštos žolės, vis dar bučiuodamas, bet dabar dar ir savo kelį įkišo jam tarp kojų, nors abejojo ar bereikia papildomo judinimo jam.
Būtų jau ėmęs vilkti jo juodus, prie odos prilipusius, marškinėlius ir lūpomis ragauti jo spenelius bei nepamiršęs palikti bučinių žymių... Juk šis kūnas priklausė jam... priklausys... ah...
Bet išgirdo, nepatenkintą žmonių burbėjimą. Nutraukęs bučinį ir pasukęs savo galvą į garso pusę.. Išties pamatė, būrelį žmonių, kurie spoksojo į du įkaitusius paauglius. Nepatenkintas caktelėjo liežuviu. Žinoma, ko gi po velniais tikėjosi. Čia juk parkas. Suirzo akimirksniu, būtų paleidęs į juos crucio, kad imtu šie klykti ir kriokti iš skausmo it bjaurūs žvėrys, tačiau... Ne.
Pakilo nuo žolės ir jaunojo mokinuko. Neketino jo čia palikti, tad ėmė ir paėmė jį ant rankų. Šiaip taip. Nebuvo įpratęs nešti sunkių nešulių, tačiau jo partnerėlis buvo pakankamai lengvas, kaip tik jam. Jeigu tik reikėtų jį nešti vestuv- dieve,  jau mano jam pasipiršti, bet ką jau gali padaryti, kad tokie atvejai kurie priverčia jo širdį šokti yra reti, tad norėjo susirišti su juo visam laikui.
Padrąsinamai, pakštelėdamas su lūpomis jam į skruostą, nuėjo takeliu, palikdamas erzinančius žiūrovus vėpsoti į išgultą žolę.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #71 Prieš 6 metus »
Tetrūko tyliai prasidedančios muzikos, pereinančios į gyvybingesnę ir aiškesnę melodiją, kuri susimaišo su krauju ir teka it vienas - jeigu tik ši būtų sekusi paskui merginą, lėtai įžengusią į Aukštutinio Fleglio parką, viskas daugumai tegalėjo atrodyti it keistai išsivystęs sapnas. Pūsta levandų spalvos suknele su raukiniais apsitaisiusi ir su juoda vėduokle - tarsi iš prabangių nėrinių sukurta būtų ši - rankoje mergina, didžiai iškėlusi galvą, apžvelgė ten, kur įėjo skvarbiu žvilgsniu.
Žinoma, viskas buvo gražu ir aukščiausios klasės, netgi - tačiau sulaukus kelių įdomesnių žvilgsnių, Celeste akis sutrūkčiojo, o jai pačiai teko giliai įkvėpti - atrodo, teks brangiesiems tėveliams pranešti, kad parkas nieko vertas. Kraštovaizdis buvo nuostabus, augalai buvo prižiūrėti be priekaištų, o skulptūros žvilgėjo it vakar sukurtos - tačiau pats parkas buvo pilnas, ne, pergrūstas šlykščių žmogystų, iš kurių mažuma buvo ir žiobarai, kaip pasibjaurėtina! Negalėjo nei taip, nei anaip suprasti, kaip parko kūrėjas galėjo taip nusižeminti prieš save ir leisti niekuo ypatingiems žmogystoms į jį įžengti it niekur nieko - pro šalį lėtai traukdama net nusipurtė užmačiusi kažkuomet gražų baltą suoliuką, dabar nutaškytą telefonų numeriais ir kitais užrašais. Vietomis net matėsi, kad buvo bandyta viską paslėpti po storu dažų sluoksniu, tačiau bandymas - gal verčiau, bandymai - buvo bevaisiai.
Atkeliavo čia paprasčiausiu tikslu pasižiūrėti bijūnų, dabar visu gražumu turėjusių žydėti - tačiau dauguma jų buvo tuščiaviduriai, kas atrodė tiesiog pasigailėtinai kaip gėlėms. Mergina ėmė abejoti, ar vertėjo kelią tokį traukti vien dėl vaizdo tokio - kaip tik tokią pasitaikiusią rudens dieną, kai Saulė visus dalijo savo šiluma net per daug, ir Celeste vieną akimirką teko tai bandyti šalto vėjo gūsį gaudyti su vėduokle, kitą su ja dengtis nuo sendinančių Saulės spindulių.
Apsisukusi ant žemakulnių batelių, aukštai galvą iškėlusi ir kuo skubiau norinti traukti į vėsesnį ir šviesiais spinduliais neapdovanotą vietą, dabartinė klastuolė patraukė prie mažos pavėsinės, įtaisytos prie ežero, ruošdamasi į Saulės šilumą ir dusinančią kaitrą - ypač su tokia suknia kaip jos - išvyti visas žmogystas, drįsusias ją užsiimti pirmiau jos.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Philemon Le Blanc

Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #72 Prieš 6 metus »
Vieni pasakytų, kad muilo burbulai yra skirti tik vaikams. Na, jokes on them, jis ir yra vaikas. Tiesa, gana pasikėlęs, išpuikęs ir pernelyg protingas vaikas; tačiau svarbiausia yra suprasti savo silpnybes. Ir jas sunaikinti.
Papūtęs lūpas berniukas paleido į orą didžiulį, spindintį kamuoliuką muilo, kuris tingiai skubėjo į melsvo dangaus platybes. Buvo persivėręs per dailios, baltos pavėsinės turėklą, jo kiek išskydęs atvaizdas mirgėjo tyvuliuojančio ežero paviršiuje. Lengvas vėjelis kedeno kelias pabėgusias šviesias plaukų sruogas, kurios kyšojo iš po blankokos beisbolininko kepurės. Ir šiaip, vaikinukas atrodė labai paprastai-- juodi sportiniai bateliai, melsvi džinsai, tamsios spalvos džemperis su kapišonu; jis įsiliejo tarp kitų žmonių, kurių maža dalis buvo ir žiobarai. Na, labiausiai ir įsiliejo tarp jų. Keistu dalyku buvo galima palaikyti nebent didžiulę, tamsios, dailios, spindinčios--slibino-- odos kurprinę ant jaunuolio pečių; vienintelis dalykas, kuris galėjo išduoti apie jo turtus ir prigimtį.
Kelis kartus įnirtingai plastmasės gabaliuku pamakalavo indelio su burbulų skysčių turinį ir buvo bepradedąs pūsti dar vieną dozę gražiųjų skritulių, tačiau berniuko ausis patraukė kaukšėjimo garsas, kuris sklido užu jo nugaros, todėl nieko nelaukęs ėmė ir apsisuko ant kulno, padėdamas burbulų buteliuką ant turėklo. Išsyk, vos tik išvydęs vaizdą prieš save negalėjo sulaikyti prunkštimo, kuris pabėgo iš jo gerklės ar nosies gilumų. Merginos apranga taip smarkiai priminė jo velionės močiutės, kad nori nenori pajuto, kaip jo liežuvį kutena juoko priepuolis.
-Ar panelė pabėgote iš keliaujančio Viktorijos laikų karnavalo?- vos tik šiai priartėjus ištarė Philemon ir pašaipiai šypsodamas nusilenkė damai, priliesdamas savo kepurės snapelį, nusiimdamas ją, priglausdamas ranką prie savo širdies, tuo pačiu metu vieną koją prilenkdamas o kitą atmesdamas šiek tiek atgal, ir galiausiai ištiesė savo glaudžiamą ranką merginos link. "Mano mintys, mano širdis ir mano siela priklauso jums" Tuomet išsitiesė ir blykstelėjo savo šypsena dar ryškiau.
Vis dėlto, Philemon buvo grynakraujis, todėl išmanė tokį elementarų etiketą. Nesvarbu, kad naudojo jį pasišaipymui.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #73 Prieš 6 metus »
Miške tvyrojo tyla, nejudėjo nė vienas medis, nebuvo nė švelnaus vakaro vėjo. Parkas alsavo ramybe, gaiva, kuria mėgavosi visi gyviai, kol nepasigirdo  duslūs, greiti, bėgančios asmenybės žingsniai.
Rudaplaukė mergina lėkė tarp rudų medžių kamienų, angliškojo stiliaus parko dalyje,  kojas statė ant samanų, kad tik jos sugertų garsus. Mergina desperatiškai, su panika veide atsigręždavo sau už nugaros.
Tavęs nieks neseka, tavęs nieks neseka.
Visas kūnas drebėjo, širdis iš baimės katalojosi krūtinėje, protas, apimtas siaubo, vis rėkė nesustoti, bėgti, kad ir amžinybę.
Melijandra sukniubo prie rudakamienio medžio, dešinė ranka, nuslydo link kišenės kur laikė savo maumedžio burtų lazdelę. Tačiau jos ten nebuvo. Penkiolikmetė išsigando. Ne, ne, ne... Drebančios rankos lietė kišenes, rudai pilkos akys pilnos panikos, lakstė į visas puses. Juk aš turėjau, privalau turėti,- antgamtikės lūpos susjudėjo:
-Turiu turėti,- tyliai sušvokė,- aš pavogiau...
Staiga, Mela pirštų galais užčiuopė medžio gabaliuką ir būsima šeštakursė susitingo, o paskui ir atsipalaidavo ir atsikvėpė.
Aš sakiau.
Po lėto atsikėlusi, ištraukiusi savo burtų lazdelę, kuriai jau teko pasižymėti, švilpė nuskenavo aplinką. Ji iš tikrųjų buvo viena, Slapstūnų- nė ženklo. Tai supratusi lengviau atsiduso.
Netikėtai klausa įsitempė, ir žaibišku greičiu dvivardė mergina pasuko riešą, lūpos sujudėjo, ištardamos Ascendio žodį.
Mergina puolė savo priešininką, ne Slapstūną, ne dėl Demonų mūšio, o dėl dvikovų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Melijandra Julija Lorijan »

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Aukštutinio Fleglio parkas ("Apačia")
« Atsakymas #74 Prieš 6 metus »
  Atsargiai rankoje laikydama alyvinio pledo, kurio viduje slypėjo jau rasti ingredientai ir receptas, kraštus, Vintė apsidairė. Šįsyk nešyklė ją atkeldino į kažkokį parką, prigrūstą mitinių būtybių skulptūrų. Šiaip mergaitė būtų į jas atkreipusi daugiau dėmesio, tačiau pernelyg skubėjo. Reikėjo pabaigti rinkti augalus.
  Kalbant apie juos... Šioje vietovėje varniukė turėjo rasti keturias nežinios eliksyro sudedamąsias dalis. Mėlynąjį putiną, burbulinį, akimolisėjos lapelį ir akmeniškį. Pastarąjį pamatė vos atsiradusi parke, gulėjo jis tiesiai prie pirmakursės bato nosies, todėl jai teliko tik jį pakelti ir saugiai įsidėti į krepšelį. Burbulinį rado prie ežerėlio, mažas krūmelis savo dyglius į saulę kėlė jo pakrašty. Dar ir įsidurti berinkdama šešis dyglius vienuolikmetė spėjo. Kadangi buvo aukšta, skinant mėlynojo putino šakelę neiškilo per didelių sunkumų, o akimolisėjos lapelį jai atpūtė vėjas. Ne taip ir dažnai trumpaplaukei sekdavosi, todėl ji itin džiaugėsi. Jau buvo pratusi prie nuolatinių nesklandumų pamokų metu. Nors mokėsi putliaskruostė puikiai, o ir praktikoje žinias sugebėdavo pritaikyti, gamta, atrodo, tiesiog pati krėsdavo šposus.
  Visgi šiandien diena buvo gera, ir, kol nenutiko ko nors nelabai džiuginančio, Adamson prilietė veidrodėlį - naršyklę - bei grįžo į nuodų ir vaistų kabinetą.