[Brett OConnor]

Kažkodėl kai yra šalta, tranzuoti pasidaro daug sunkiau. Kaip tokiu atveju Bretui nusigauti kur nors, kur dar nėra buvęs? Atrodė, kad tiek Sautendo, tiek Londono panelės jau buvo išbandytos, tad reikėjo naujų potyrių. Geidžiamiausias Britanijos bomžas ilgokai stypsojo prie kelio, bet galiausiai atsidūrė kažkokiame užkampyje, kurio net pavadinimo neįsidėmėjo.
Išlipęs iš mašinos ir netgi palikęs vairuotoją sveiką ir gyvą vyrukas netruko greitai prarasti bet kokias viltis susirasti čia kokią gražuolę. Miestukas buvo keistai tuščias, o tai, suprantama, įsiutino šį žavų jaunikaitį. Norėjo kam nors sugurinti nosį, bet net ir tam tinkamo kandidato nerado. Tai dar labiau supykdė, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas visiškai įniršęs žygiavo kažkur. Nesuprato, ko čia atsibeldė, jeigu visiškai nėra draugijos vakarui ir nakčiai.
Visiškai neturėdamas kur dėtis iš nuobodulio Bretas patraukė kiek toliau nuo miestelio centro. Užlipo ant kažkokios kalvos ir pradėjo svarstyti, kuo užsiimti dabar. Buvo visai šalta, bet kišenėse švilpavo vėjai, tad apie viešbutį buvo galima nebent pasvajoti. Ne, verkiant reikėjo susirasti kokią nors dailią panelę, kuri sutiks priimti žavų jaunikaitį į savo kambarį. Ar tai būtų viešbutis, ar prabangus namas, ar apspuręs butas, vyrukui visai nerūpėjo. Ne, jam tiesiog reikėjo stogo virš galvos.
Belipdamas aukštyn Bretas labai nesižvalgė, tad nepastebėjo, kaip už kažko užkliuvo. Tiesiog spyrė į tą pusę ir nuėjo toliau. Tik atsidūręs pačioje viršūnėje pagaliau apžiūrėjo aplinką. Gal būtų supratęs, kad čia gražu, bet turėjo rimtesnę problemą - skrandį pradėjo graužti kol kas nelabai stiprus, tačiau labai jau įkyrus alkis.

[Noah Erick Wolfhard]

Vieną, labai gražią sausio naktį, Noah Erick Wolfhard sugebėjo pabėgti iš Alkoholikų gydymo centro. Vyriškis jautėsi prastai, buvo baisiai šalta, o drabužiai nebuvo tokie šilti, nors jam tai ir nerūpėjo. Gydymas jam nepadėjo, pasišalinęs iš gydymo įstaigos Noah norėjo kuo greičiau rasti parduotuvę ir išgerti. Pinigų daug jis su savimi neturėjo, bet buteliui pigaus viskio užteks ir dar liks keli centai. Dublinas buvo klaiki vieta, todėl Wolhard įlipo į kažkokį keltą, absoliučiai be bilieto ir pasislepė valtyje, jį taip gražiai „užsupo“, kad netruko nei pusvalandžio, kai Noah užmigo. Pažadino jį laivo darbuotojai, ryte. Girtuoklis nieko neatsiminė, net nežinojo, kokio velnio jis guli kažkokioj valtyje ir kodėl rankose laiko pustuštį viskio butelį. Išlipęs iš kelto ir apsidairęs, gurkštelėjo gurkšnį viskio ir suprato esantis Didžiojoje Britanijoje. Vos paeidamas, pasiėmė pirmą pasitaikiusį taksi ir išvažiavo į Aukštutinį Fleglį, absoliučiai nežinojo kodėl ir kaip. Automobilyje jis ir vėl užsnūdo, kartu su savimi užmigdydamas ir viskio butelį. Va tokią dovanėlę Noah padarė vairuotojui, sėdynės kvepės pigiu viskiu nuo šios akimirkos. Atsibudo tik Aukštutiniame Fleglyje, pažadintas taksi vairuotojo, kuris reikalavo dvidešimties svarų. Supratęs, kad nesusimokės, bėgte šoko iš automobilio ir pasileido bėgti. Vairutojas bandė vytis, tačiau jam tai nelabai sekėsi, Noah nepragėrė savo bėgimo įgudžių. Aidu atskubėjo keiksmai, greičiausiai to pačio vairuotojo. Buvo klaiki žiema, sniego aplink buvo pilna, o matyti nebuvo nieko. Nusprendęs, kad geriausias vaizdas bus ant kalvos, Wolhard pradėjo nešti savo apgirtusį kūną ant kalvos ir taip visiškai atsitikitinai „prigulė“.
     Rodos, šiandien žmogus neišsimiegos normaliai, jį ir vėl pažadino, tik šį kartą labai skausmingas spyris. Atsimerkęs, jis pamatė vyrą ir supyko:
- Ei! Tu, žiūrėk kur eini ar aklas visiškai? Dieve, kodėl tiek daug kvailių šiam pasaulį?! - Piktai išrėžęs viską į akis, apsisuko ir vėl bandė užmigti, taip, ant sniego... Eh, tie girtuokliai... Tikra pasaulio problema...

[Brett OConnor]

Gal Bretas būtų galėjęs pasimėgauti aplinka. Ji buvo visai graži ir galėjo sužavėti bet kurį žiūrovą. Žinoma, kraštovaizdžiui trūko keleto dailių panelių, kurios viską būtų dar labiau papuošusios, tačiau netrukus geidžiamiausias Britanijos bomžas nebegalėjo galvoti netgi apie tai. Kažkoks žioplys pradėjo rėkauti. Prireikė nemažai laiko, kad rudaplaukis susivoktų: jis prieš tai paspyrė ne ką kitą, o tą girtuoklį, besivoliojantį apsnigtoje kalvoje. Iš pradžių bandė nekreipti dėmesio, bet stūgavimas, dar ir nukreiptas prieš jį, galiausiai sukėlė visiškai normalią ir natūralią reakciją - siaubingą nevaldomą įtūžį. Bretas pradėjo tirtėti, bet jau po akimirkos leido atgal ten, iš kur buvo atėjęs. Ne, reikėjo šitam rėksniui parodyti, ką reiškia įžeisti Bretą. Ant sniego gulintį kūną pastebėti nebuvo sunku, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas ryžtingai keliavo tikslo link. Tas bailys buvo nusisukęs, tad norint išgražinti veidą teko jį dar ir apeiti. Vis dėlto pirmiausia stipriai spyrė į nugarą, o netrukus - ir į nosį ar dantis. Ir pats nelabai gerai pastebėjo, kur pataikė, bet tokios smulkmenos rūpėjo mažiausiai. Sugriebęs jį už pakarpos kiek kilstelėjo ir trenkė atgal į žemę. Nieko aplinkui nematydamas pavaišino ne laiku ir ne vietoje pasipynusį žioplį dar keliais spyriais į tą visiškai nedailų snukelį. Neįsivaizdavo, ar jis dar kvėpuoja, o gal jau paspringo savo krauju. Bet tai Bretui ir nerūpėjo.
Galiausiai pakėlė vyruką ir šveitė jį tolyn nuo savęs. Nė neatsisukęs pažiūrėti, ar tas nekaukštelėjo galva į kokį akmenį, Bretas pažvelgė žemyn ir neskubėdamas patraukė tolyn nuo nelaimėlio. Apie jį visiškai negalvojo, o nusileidęs nuo kalvos geidžiamiausias Britanijos bomžas jau buvo nusiteikęs susirasti kokią nors dailią panelę, kuri sutiks praleisti kartu vakarą ir naktį.

[Noah Erick Wolfhard]

Po keleto minučių, vyrą pasitiko nežmoniško stiprumo smūgių lavina. Noah suinkštė iš skausmo ir visiškai bejėgis pasitiko paskutinį smūgį ir nuridenimą nuo kalvos. Skausmas vartė iš visų pusių ir vyras nesugebėjo pajudėti. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, arba bent taip atrodė jam. Rudaplaukis jautė, kad ateina paskutinė valanda. Šaltis, veriantis ir visiškai nepraeinantis skausmas kankino Nojų, o alkoholio kiekis kraujyje visiškai nepadėjo ir padėti nesiruošė. Baltu sniegu tėkėjo tirštas, tamsiai raudonas kraujas ir kuo toliau, tuo labiau tas kraujo kiekis didėjo. Kišenėje suskambo telefonas, tačiau jėgų pažiūrėti kas skambina nebuvo. Galvoje tarsi mušė laikrodis, pranešdamas, kad tuoj ištiks staigi mirtis. Noah žiojosi prašyti pagalbos, tačiau žodis neišėjo, o tai reiškė, kad Noah Erick Wolhard ištiko mirtis ir šis vyras iškeliavo anapilin.

[Noah oficialiai mirė.]