[Klarė Konė Karter]

Nukreiptos į debesis žalios šešiolikmetės akys nespėjo pastebėti priartėjusio mokyklos draugo. Užkalbinta Klarė net nebuvo tikra, ar bent trumpiausiai sekundės dalelei nebuvo šoktelėjusi į orą. Taip ji buvo susikaupusi į atrodo nereikšmingą ir vaikišką veiklą.
- Labas, - ištarė įprastu, gan žemai skambančiu balsu. Tačiau šis, neaišku ar dėl nutraukto svajojimo ritualo, ar dėl  jau čia pat priartėjusios kelionės jaudulio neskambėjo toks savimi pasitikintis, koks buvo įprastai. Strazdanė atsikosėjo ir apsilaižė lūpas norėdama, kad balsas neišduotų nerimo. Kelios sekundės buvo gan nejaukios ir tylios, priversdamos grifę apsidairyti aplink ieškant ką pasakyti. Tačiau Elijus aplenkė Klarę užduodamas paprastą, bet nuoširdų klausimą. Kaip nuotaikos? Balsas atkartojo nebyliai galvoje. Ji nežinojo ar turi sakyti tiesą, kad nerimauja, ar turėtų tik mandagiai, kaip pridera tikrai britei, ištarti kažką teigiamo. Su šiuo žmogum ji praleis nemažai laiko, tad turėtų juo pasitikėti?
- Tiesą pasakius... - Net nenorėdama nutęsė, stengdamasi sakydama tiesą pernelyg neparyškinti žodžių. - Išties labai jaudinuosi, sunku patikėti, kad pirmą kartą pamatysiu kitą šalį. - Kreiva šypsena nušvietė plaukų kiek dengiamą veidą. Į dvi kasas šiandien netradiciškai supinti plaukai jau buvo išdraikyti salos vėjo, trumpesnės sruogos bandė glostyti skruostus, švelniai kutendamos akių vokus. - O kaip jautiesi tu? Nesigaili savo sprendimo?
Ilgaplaukė buvo tikra, jog šviesiaplaukis puikiai supras, apie ką ji kalba. Nereikėjo pridurti ko jie čia susitiko.
Burtų pasaulio vaikai nebuvo taip pripratę prie technologijų. Taip galėjai paaiškinti ant daugumos magijos pasaulio vaikų riešų užsegtus paprastus mechaninius laikrodžius. Ten, kur dominuoja magija, technologijos tiesiog užleidžia kelią, kaip žiobarų automobiliai esantys šalutiniame kelyje.
- Tai, kad užaugau Anglijoje, nereiškia, kad pažįstu kiekvieną užkaborį. - Klarės balse galėjai jausti sarkazmą, kurį, ji tikėjosi, jog kelionės draugas supras. Nors pati ištarta frazė buvo piktoka, tačiau tonas buvo žaismingas, skatinantis mėgstamus sarkastiškus juokelius, o antakiai pakibo nenatūraliai aukštai. - Ne, nesu čia buvusi. Man ši vieta lygiai taip pat nepažįstama kaip ir tau. - Pasiaiškino šypsodamasi. Žaliaakė žiobarų mokykloje mokėsi tik kelis metus ir turėjo menkus ispanų kalbos pagrindus. Kiekvienas žmogus, prašnekęs svetima kalba atrodė tarsi įdomi paslaptis, kurią galima atskleisti.
- Kodėl taip manai? - Klausimas paliko šešiolikmetės lūpas anksčiau, nei būtų galėjusi pagalvoti ką norėjusi pasakyti. Smalsumas pražudė katę, skambėjo pažįstama frazė. Merginos akys pasisuko į vaikino būtent tuo metu, kai šis nuleido žvilgsnį į nelygų grindinį.
- Per daug nenuklyskim, - tarė, nusprendusi, kad valanda, tai pakankamai ilgas laiko tarpas, stovėti vietoje, kurios nepažįsti. Ji dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį, esantį ant dešinio riešo. Atkėlus akis žvilgsnis liko įsmeigtas į Elijų. Klarė laukė žodžio, nulemsiančio kaip jie praleis pirmąją vasaros nuotykio valandą.

[Raven Krystall Walters]

Visgi jautėsi laimingas - buvo ne vienas, su puikia kompanija, o baisiausias etapas - susitikimas - jau liko praeityje. Pats metas pradėti mėgautis atostogomis? Ausys fiksavo merginos pašonėje beriamus žodžius. Rodos, ne jis vienas čia šiandien jaudinas. Šyptelėjo, atsakydamas į Klarės žodžius ir pridūrė:
 - Žinoma ne, turėčiau būti ir esu dėkingas, kad keliauti teks su tokia žavinga mergina,- pabaigė uždraudusiais ausų galiukais.
Tikriausiai tasai žalvarinis daikčiukas išgelbėjo jį nuo nepatogumo, nes staiga atsirado į ką atkreipti dėmesį. Stabtelėjo, kartu už rankos sugriebdamas ir draugę, neleisdamas žengti tolėliau. Galbūt kam iš šalies ir būtų pasirodę, jog Elijus kelią tokį skandalą dėl galbūt pamesto žiedo, tačiau vaikinas mėgo būti apdairus.
 - Luktelk, velniažin kas tai,- paaiškino savo veiksmus, pritūpdamas prie smėlyje nekaltai žibančio įnagio.- Specallis Revelo,- ištarė mostelėdamas lazdele.- Na žinoma, taip ir galvojau,- šyptelėjo pats sau, nuo smėlio pačiupdamas smailųjį daiktą ir parodydamas vis dar kažkur šalia esančiai Klarei.- Jis nepavojingas, tačiau magijos pėdsakų ant jo užsilikę. Įdomus dalykas. Tačiau tai viskas, ką galiu pasakyti. Gal norėtum užmesti akį?- pasiteiravo paduodamas merginai radinį. Na, nenorėjo pripažinti, kad jo istorinės žinios čia ir pasibaigia - nenutuokė, kas per daiktas čia galėjo būti ir link ko vesti. Tegebėjo patikrinti pavojingas jis ar ne.
Saulės spinduliai žybsėjo atsimušdami į žalvarį, tačiau Elijaus dėmesį labiau traukė saulėje spindinčios oranžinės Klarės garbanos. Nežinia kodėl, bet jos kažkaip keistai blaškė vaikiną. Velniai žino kodėl, tačiau jautė, kad į merginos plaukus galėtų praspoksoti visą dieną, ir jam nei kiek nepabostų.
Krūptelėjęs pabudo iš savotiško transo ir pro merginos pirštus pradėjo apžiūrinėti radinį. Teisybę pasakius, daiktas buvo gražus. Smailus, tarsi strėlės antgalis, tačiau visgi ne jis - buvo platus tarsi rodyklė ir kruopščių rankų iškalstytas, papuoštas ornamentais ir kažkokiais keistais fragmentais, kurie priminė lyg karą, lyg saugumą, kai kitur aplink neramu. Ornamentuose buvo daug rodyklių ir panašių ženklų, tačiau jau, akivaizdu, atostogauti pradėjusios Elijaus smegenys nesugebėjo suvesti visko į vieną - kam skirtas tas keistasis daiktas. Todėl tikėjosi, kad metais vyresnė draugė šitą mįslę įmins. O visgi vienas žiobarų rašytojas nemelavo sakydamas, kad kartais nuotykiai tyko vos už žingsnio - dabar ši mintis buvo išpildyta tiksliai pažodžiui.

[Klarė Konė Karter]

Išgirdusi Elijaus žodžius Klarė išraudo. Ne taip, kaip daugumos, kurių skruostai atrodydavo tarsi žnybtelti asmeninę erdvę pažeidusios, tačiau saldumynais paperkančios, tetulytės. Strazdanės veidas virsdavo tikru minų lauku, paleidusiu į orą visą burokėlių derlių. Tokio raudonumo jau niekaip nenuslėpsi, nebent būtum užleidusi plaukus ant veido, kaip sename žiobarų filme apie labai keistą šeimą, kurio pavadinimo šešiolikmetė neprisiminė.
Kelias akimirkas tvyrojo tyla, mat grifė nesugalvojo, kaip turėtų reaguoti. Ar reiktų padėkoti už tokius žodžius, o gal tiesiog nekreipti dėmesio. Nespėjo susivokti, kai buvo truktelta už rankos ir privalėjo sustoti. Šviesiaplaukis pasilenkė ir pakėlė kažką nuo žemės.
- Tavo vietoje aš tiesiog padėčiau jį atgal ant žemės. - Pratarė. Žiobarų pasaulyje daiktai ant kelio dažniausiai reikšdavo ką nors blogo, o magiški daiktai galėjo pridaryti žalos vos juos palietus. Grifas nebuvo kvailas, tai paauglė žinojo iš darbo pamokose, tačiau vis dėl to net ir magiškos paslapties atskleidimo kerais tarsi nukenksmintą delne telpantį įtaisą paėmė uždengusi delną raudona marškinėlių rankove.
Daiktelis buvo nedidelis ir matyt, žiobarų kilmės. Nors galėjai laisvai sutalpinti kišenėje, tačiau metalinis korpusas, kurį išdavė šaltas prisilietimas prie nepridengtos dešinės Klarės rankos, guldamas kišenėje būtų ją nusvėręs bent kelis centimetrus žemyn. Jei kas būtų įdavęs radinį maišelyje, nesunkiai jį sumaišytum su akmeniu: toks pats šaltas, negyvas ir sunkus.
Žaliaakė atpažino daiktą gulintį jos rankose. Pasinaudodami tokiais, žiobarai klaidžiodavo jos kaimo apylinkėse esančiuose miškuose, kuriuose dar lig šiol buvo randama pasaulinio karo liekanų. Tai buvo viena didžiausių atrakcijų kaimo vietovėje, kurioje veiksmo jaunimas turėdavo prasimanyti pats.
- Panašu į žiobarišką kompasą. - Tarė pasukdama akis nuo švelniai žvilgančio seno metalo, į šalia stovintį vaikiną. - Čia toks senovinis prietaisas. - Aiškino, nežinodama ar Elijus buvo ką girdėjęs apie tokį įnagį. - Juo ypač naudodavosi žiobarų jūrininkai. Rodo kryptį, dažniausiai magneto pagalba - Šiaurės. - Klarė dar kartelį apsuko neprinokusią alyvuogę spalva primenantį daiktelį.
- Iš už debesų išlindusi saulė mums sufleruoja, - liekni ilgakasės pirštai parodė tiesiai į šviesos šaltinį, kad Šiaurė turėtų būti ten. - Pirštas staiga pakeitė kryptį. Po to nusileisdamas ant apraižyto stikliuko, dengiančio judančią palyginti masyvią rodyklę. Manau tai paaiškina magijos šaltinį. Paprastais kompasais mano kaime jaunimas orientuojasi norėdami išeiti iš supančių miškų.
Jausdama, kad galbūt kalba jau per daug, vaizduojasi žiniuke, žaliaakė užtilo. Ištiesė ranką su išraizgytu metaliuku mėlynakiui, nebežinojo ką su juo daryti. Daiktas neatrodė sugedęs, buvo pilnas magiškos dvasios. Klarė jį būtų palikusi, kur rado, tačiau ne ji aptiko prietaisą, ne jai ir spręsti.
- Ką su juo darysi? - Smalsiai paklausė pakeldama antakius.

[Raven Krystall Walters]

Raudonis. Net keista, kaip labai jis tiko merginai. Apskritai, kad ir kaip ji atrodytų, kad ir ką darytų, Elijui Klarė atrodė tarsi kažkokia antgamtiška būtybė, žavumo įsikūnijimas. O gal visos dailiosios lyties atstovės taip veikia vaikinukus? Kad ir kaip kraštiečių buvo liaupsinamas prancūzaičių grožis, Elijus beveik neturėjo galimybės tuo įsitikinti - kur jau, įtėviai pirma proga įkišo jį į artimiausią berniukų mokyklą, kurioje, beje, mokėsi ne pati geriausia publika.
O visgi švelnus merginos balsas, grakštūs gestai, nors visai tai ir buvo skirta aiškinti radinio paskirčiai, tačiau vaikinuko dėmesį kaustė pati merginos laikysena, tad tik gerai ištreniruoto įpročio tarsi sugeriamajam popierėliui traukti viską į save dėka Elijus sugebėjo suprasti ir apdoroti bent didžiąją dalį suteiktos informacijos. Taip, tai kvepėjo ypač įdomiu nuotykiu, ks pasakys, kad įdomiausi magijos artefaktai mėtytųsi kiekviename žingsnyje? Čia jau jaunuoliams neįtikėtinai pasisekė. O gal kaip tik - ne?
 Tačiau smalsumo vedinas Elijus tikrai neketino visko taip palikti. Juk iki nešyklės dar visa valanda, o jie trūks plyš turi išsiaiškinti, kokio velnio šitas žiobariškas, tačiau magija tvoskiantis daiktelis mėtosi ant paprasčiausio takelio, vinguriuojančio per paprasčiausią kalvą, stūksančią paprasčiausiame burtininkų miestelyje.
 - Na, galime palikti jį kaip radome, arba galime...- vaikino akyse užsižiebė ugnelės.- Sakei, šitas prietaisas skirtas orientuotis vietovėje. o kadangi jis magiškas, galbūt galėtų mus kažkur nuvesti, nemanai?- pažvelgė į bendrakoledžę merginą, kuri, rodos, buvo linkusi nejudinti nežinomų daiktų. Šiaip jau įprastu atveju ir Elijus būtų pasielgęs panašiai, tačiau gal kaltas neseniai atrastas laisvės jausmas, o gal noras pasirodyti kažko vertu prieš draugę, tačiau dabar vaikinas norėjo kuo greičiau išsiaiškinti šito keisto radinio paslaptį. Juk vėliau graušis nagus.
 - Rodyk,- ištarė švelniai perėmęs daikčiuką, kuris, beje, jau dabar turėjo vardą, iš Klarės rankų. Šį žodį ištarė juokais - juk panašiu pavadinimu yra burtažodis, keturių krypčių kerai, tačiau jis suveikia tik su lazdele. Didžiai Elijaus nuostabai, kompaso rodyklėlė trūktelėjusi pasisuko kairėn - reto miškelio link.- Neprieštarauji?- paklausė draugės, tačiau nusisukęs jau kurnėjo ton kryptin, atidžiai sekdamas rodyklę.
Vaikiną nustebino staigiai tankėjantis miškas - iš išorės atrodė, jog kalno papėdėje tėra kelios retos pušelės, tačiau netrukus saulė ėmė kristi retesniais pluoštais, vėliau - plonais spinduliais, o dar po keliolikos žingsnių šviesa šykščiai prasiskverbdavo pro tankiai suaugusių šakų skliautą. Vaikinas nebuvo didelis patarlių bei tautosakos mėgėjas, tačiau nori nenori prisiminė: "kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių". Šioje situacijoje patarlė pasiteisino su kaupu.

[Klarė Konė Karter]

Rusvaplaukė stebėjo kelionės draugo veidą. Kartais ir ilgai ir nebūtinai nuobodžiai pažįstamo žmogaus ketinimus buvo sunku numatyti. Ką galvoja, ką ruošiasi daryti, kaip reaguos į kokią keistą situaciją. Tokią, kokia nutiko ir dabar.
- Jis gali nuvesti, tikrai. - Elijaus veidas tarsi nušvito. Ramiame ir dažniausiai tyliame vaikine paauglė pagaliau įžvelgė ne tik rafinuotą grifą, tačiau ir nuotykių trokštančią sielą. - Išleidai katę iš maišo, Elijau, tiksliau liūtą. Jau galvojau, kad tu šventasis. - Žaliaakė suko kasą ant rankos, grimasa, panaši į šypseną iškreipė skruostuose duobutes.
Klarė negalėjo pasakyti, kad jos pačios neviliojo mesti kuprinę ir patyrinėti rastą kompasą. Bet grifiukai buvo išsiruošę į kelionę. Nešyklė buvo už valandos. Ganėtinai ilgas laiko tarpas, galėjai sakyti. Tačiau ar pakankamas, norint išsiaiškinti kur nuves kompasas? Ir svarbiausia, ar vertas?
Šviesiaplaukiui pradėjus kalbėtis su kompasu, strazdanė ėmė juoktis. Net magiškame pasaulyje kalbėtis su daiktais buvo šiek tiek kvaila. Kol Klarė juokėsi, Elijus nepaklausė būsimos šeštakursės patarimo elgtis su daiktu atsargiau ir jau pasileido kelrodžio rodomu keliu.
- Palauk! - Sušaukė jau bėgdama paskui. Nors ir buvo greita, kojų ilgiu neatsiliko, to paties koledžo atstovus skyrė gal dešimt metrų. Atstumas būtų buvęs nedidelis, jei ne miškelis, kuris tik įžengus atrodė kaip netankus jaunuolynas. Ties kiekvienu žingsniu ilgaplaukės tempas vis lėtėjo. Plaukai, net ir supinti, kibo už vis tankesnių šakų.
Pavyti grifą nebuvo beveik jokio šanso. Nebent stebuklingas kompasas staiga pasuktų kryptį. Sulauksi... mintyse garbanė keikėsi.
- Elijau!? - Miške nesigirdėjo nė vieno garso, tik Klarės šūkavimai. - Kad tave Merlino barzda, - keiksnojosi užkliūdama už dar vienos šakos. Nusprendusi, jog protingiau dabar bus išeiti iš miško ir pabandyti ar kerais susekti, ar kitaip pasiekti mėlynakį, ji pasuko pusėn, kuri atrodė tarsi tinkama išeiti.
Kol paaugliai žaidė gaudynių, menka dienos saulė vėl pranyko už debesų, nepalikdama didelių galimybių susiorentuoti. Kerais naudotis ji negalėjo. Reikėjo dar kiek daugiau nei pusmečio ir iš staiga kilusio pykčio grifiukė paspyrė šalimais esantį medį. Nelaiminga susidūrusi koja kryptelėjo, Klarės lūpas šį kartą paliko keiksmažodis, už kurį mokykloje jau būtų gavusi nors ir dešimties taškų bausmę. Betrūko to, kad dar ir čiurna ištintų. Žiobariškai išsilaužusi storesnę vytelę, paauglė pasirėmė: mažiau skaudės, kol nesąmonė atlėgs. Ji jau gailėjosi ir pasukusi paskui berniuką ir spyrio į nelemtą medį.
Jau nelabai težiūrėjo kur einanti. Svarbu buvo išnešti kailį ten, kur galėtų susitvarkyti su kilusia netvarka. Žvilgsnis buvo nukreiptas į samanomis padengtą žemę. Taip nežiūrėdama grifė susidūrė su kažkuo. Kuo? Ji nepamatė, nes paremta lazda praslydo ir žaliaakė atsidūrė ant minkštos miško paklotės.

[Raven Krystall Walters]

Šventasis... taip vadinasi vienas žiobariškas filmas, taip pat jie šitą žodį nuolatos mini prie puodų, nors neaišku, kaip tai susiję... bet Klarė galėjo Elijų pavadinti paprasčiausiu kelmu, net ir toks epitetas jaunuoliui tikriausiai būtų pasirodęs malonus. Tačiau dabar jis lėkė tarsi akis išdegęs, aklai sekdamas rodyklėlę. Kažkur už nugaros miglotai girdėjo kelionės draugės šūksmus, tačiau kaži kokia cholera, apsėdusi Elijų, neleido atsigręžti ir palaukti, kaip ji pats norėjo. Rodos, pačios kojos skubėjo ir ragino lėkti vis gilyn ir gilyn į nepažįstamas medžių tankmes.
Kažkur girdėjo Klarę. Ji jį kvietė. Protingiausia būtų atsigręžti ir sukti atgal, kol dar visai nepasiklydo, tačiau vaikinas tebebėgo. Tik išgirdęs jau nebe jį šaukiantį, o kažką keikiantį riksmą Elijus sustojo kaip įbestas. Ir kokio velnio jis čia skuta? Kodėl paliko draugę? Kodėl seka kažkokio velnio nešto ir pamesto kompaso nurodymus?
Apsisuko ir pasileido girdėto garso link. Akyse mirguliavo, rankas braižė tankiai suaugusių medžių šakos, vaikinas bėgo kairėn ir dešinėn, brovėsi per krūmynus ir sąžalynus, kol galiausiai uždusęs sustojo. Kad Klarė dabar duotų nors menkutį ženklą kur esanti... Atsirėmė į kelius ir pabandė blaiviai galvoti. Pastangos pagirtinos, tačiau rezultatas - nulinis. Pirma, belėkdamas susidraskė visus drabužius bei kur ne kur raudonavo įbrėžimai nuo šakų. Neskaudėjo, tačiau nemaloniai peršėjo. Antra, jis garantuotai pasiklydo, nes bėgdamas priekin visai nesidairė, tik laikė akis įbedęs į tą nelemtą rodyklę. Ir trečia, neįsivaizdavo kur yra Klarė, o girdėtas riksmas jį kuo toliau, tuo labiau neramino. Įsiviešpatavusioje kapų tyloje Elijaus klausa kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo užfiksuoti tylų ir minkštą šlumštelėjimą į žemę, nors pirma negirdėjo riksmų.
 - KLARE!!!- suriko iš visų plaučių ir nuskuodė taip greitai, kaip dar niekada gyvenime nebuvo lėkęs. Medžiai bėgo prieš akis, žaluma susiliejo, kol visiškai orientaciją praradęs Elijus užkliuvo už šakos ir krito, kaip žiobarai mėgsta sakyti, ragais į samanas. Galva dailiausiai apsisuko ratu, tačiau vaikinas netrukus stovėjo ant kojų. Bet apsidairęs panoro vėl nugriūti, tik gaila, kad žemiau žemės nukristi neįmanoma. Vos per keliolika žingsnių nuo jo, tarsi siena stovėjo kažkoks padaras. Vaikinas gyvenime nebuvo matęs nieko panašaus - tamsiai pilko kailio žvėris kažkuo priminė meškos, vilko ir varno hibridą, buvo gal dukart didesnis už įprastą lokį, turėjo padidintą vilko galvą, tačiau su snapu, meškino kūną ir kojas, užsibaigiančias maždaug  keturiasdešimties centimetrų ilgumo grėsmingai atrodančiais nagais. Elijus mielai būtų pradėjęs klykti, tačiau pamačius, kad padaras atsisukęs ne į ką kitą, o į ant samanų tysančią Klarę, net riksmas gerklėj užstrigo. Vaikinas neįsivaizdavo, ką galėtų daryti. Kovotojas iš jo nekoks, o ir magiją naudoti uždrausta, silpnas kaip tik ką gimęs kumeliukas ir dar be jokio aštresnio daikto. Klarė, kaip liudijo šonan numesta lazda, buvo susižeidusi, taigi bėgimo variantas irgi atkrinta. Susigūžęs, nors tai menkai tegelbėjo ir melsdamasis, kad keistasis padaras dar nors keletą akimirkų jo nepastebėtų, Elijus mintyse pervertė visas skaitytas nuotykių knygas ir visu pajėgumu stengėsi prisiminti kažką, kas galėtų jiems padėti. Akys staiga užkliuvo už kiek tolėliau esančios keistos uolos, tiksliau, jos papėdėje tamsuojančios olos angos. Akys žybtelėjo. Tačiau kaip Klarę iškrapštyti iš žvėries apsupties - va čia tai užduotis. Sukaupęs visą drąsą ir sukalbėjęs maldelę visagalei Fortūnai, Elijus pasiryžo beprotiškiausiam gyvenime žingsniui.

[Klarė Konė Karter]

Miškelis, kuris rodėsi buvo toks nedidukas, kad supamas miestelio negalėjo slėpti nieko nedoro. Taip atrodė visiems apeinantiems jį iš šono. Tačiau senoji magija neaplenkė ir Fleglio. Suteikdama mažai, nedidelei medžiais apaugusiai plotmei neišpasakytą, realiame žemėlapyje nesutalpinamą gylį.
Tokie stiprūs kerai nelikdavo nepastebėti ir vyresniųjų kursų Hogvartso mokiniai jau tikrai galėjo numanyti, jog paslaptis, slypinti žvilgančiuose kompaso rėmuose galėjo būti ne žaidimas, skirtas paaugliams, mėgstantiems išsiaiškinti kokią paslaptį. Jie kaip Olimpo pusdieviai, galėjo daug, tačiau buvo pernelyg mirtingi. Tą suprato ir Klarė, tiesiogine to žodžio prasme išsitėškusi ant užpakalio.
Tik po nesuskaičiuojamo akių mirksnių skaičiaus būsima šeštakursė leido sau pakelti akis į tai, su kuo susidūrė. Nors Hogvartse matė daug, tačiau netikėtai sutikti kažką tokio, daugiau nei dvigubai lenkiantį jos, ir taip nemenką, kaip merginos ūgį.
Jei būtų galėjusi, grifė būtų klykusi, tačiau net įsignybusi, taip smarkiai, kad po ilgarankoviais marškinėliais buvusi oda greit prasiskyrė, leisdama minkštai medvilnei sugerti žmogiškų syvų lašus, negalėjo ištarti nė žodžio. Stygas rodos peiliu būtų perkirtę, kiekvienas bandymas prakalbėti prilygo košmarui, miego paralyžiui, kai lieki bejėgis prieš savo paties pasąmonę. Užvaldančią tavo savisaugos refleksus. Neleidžiančią pabėgti, kai pavojus rodos kvėpuoja į tau nebepriklausantį veidą.
Galėjo dėkoti visiems įmanomiems dievams, ne taip, kaip supaisyta miego paralyžiaus. Po kvailos stagnacijos, dėl kurios buvo kalta baimė ir netikėtumas užėmęs skrandį, ji galėjo patraukti kojas. Tačiau ji nežinojo kaip elgtis. Viena vertus norėjosi bėgti, kita vertus nežinojo kaip greitai padaras ją vysis. Lazdelės naudoti ji negalėjo, savisauga įmantrus žodis sukosi mintyse, tačiau magijos istorija ne kartą įrodė, tie, kurie ginasi magija, ypač vietovėje, kur liudininkai tik šakos ir keli vasaros vėjo šuorai, buvo itin neparanku. Jei tave išsiųs į Azkabaną, jau geriau žūti, kad ir nuo tokio baisuoklio rankos. Niekas neprilygo psichams.
Vėjas atnešė riksmą. Aidas taršė žodžius, tačiau Klarė galėjo suprasti kieno balsas tai buvo. Norėjo rėkti iš visų plaučių, kad vaikinas čia jokiu būdu nesirodytų, bet jau buvo per vėlu. Kelių akimirkų pakako, kad pro bruzgynus prasibrovęs grifas smegtų į samanų paklotę, lygiai taip pat kaip ir ilgaplaukė.
- Bėk iš čia! - Pagaliau išspaudė bent garsą. Bandė įtikinti lėtai atsistodama. Čiurną gėlė, todėl veidą perkreipė ne per gražiausia grimasa. - Elijau, dink iš čia, kol gali! - Įsakmus merginos tonas turėjo panikos dalelę. Kad ir kaip stengėsi kalbėti ramiai, galėjai justi paniką. Ne kasdien sutiksi tokį padarą, kuris šiuo metu kaip tik artinosi link kaštonplaukės.
Galėjai sakyti, kad gyvis mėgavosi. Tarsi rūkas lengvai, nepaisydamas didelio ir stambaus sudėjimo. Atrodė suvokė, jog šešiolikmetė niekur pabėgti nespės. Gal įsivaizdavo: atrodė pabaisa pašaipiai šypsojosi.
Kiek galėdama mažiau mynė ant pačios sužalotos kojos. Mintyse aidėjo keiksmai, kurių neištarė garsiai.
- Bėk! - Dar sykį atsargiai traukdamasi atgal perspėjo kelionės draugą, nesugalvodama kitos išeities iš kvailos situacijos, kurią užvirė įžengimas į nelemtą medžių tankmę.

[Raven Krystall Walters]

Sekundės išsitęsė, pailgėjo mažiausiai penkiagubai, o Elijus tuo metu stengėsi pagauti ant samanų tysančios draugės žvilgsnį. Reikšmingai pasižiūrėjo į ją. Parodė į save, į žvėrį, tada į ją ir į olą tolėliau. Meldėsi, kad Klarė vaikystėje būtų skaičiusi nors kokią knygą, susijusią su laukiniais vakarais, piratų kovomis ar kažkuo panašiu - ir suvoktų jo pasisiųstą žinutę, jei tik tai galima vadinti žinute - viso labo drebančių pirštų pasimosikavimas. Stengėsi ignoruoti jos raginimus bėgti ir slėptis. Ne, jsi dar ne toks savanaudis, tačiau šūkaliojimai tikrai trukdė susikaupti. Dar kartą bailiai linktelėjęs, tarsi drąsindamas pats save, vaikinukas įsibėgėjo ir, užšokęs ant padaro nugaros, iš visos sveikatos tarp menčių smeigė užaštrintą šakelę. Kad ir kaip skambėtų juokingai - ką gali šakelė prieš tokio didumo žvėrį - Elijus staiga pasijuto kaip mėgstamo nuotykių romano veikėjas. Kuo tvirčiau įsikibo padarui į karčius ir pasiruošė tikrąja to žodžio prasme susiskaičiuoti šonkaulius tuo pačiu melsdamasis, kad Klarė negaištų laiko ir bėgtų, ropotų, šliaužtų, tačiau pasiektų olą. PAsižiūrėti, ar ji taip daro, nedrįso. Nedrįso net kvėpuoti. Žvėris nejudėjo vos dvi sekundes, tačiau Elijui tai prilygo dviems tūkstantmečiams su puse. Kaip ir reikėjo tikėtis, padaras įsiutęs bandė numesti vaikiną sau nuo nugaros. Nors šakelė ir negalėjo išvesti iš rikiuotės, sukėlė diskomfortą, o tas pabaisai nėmaž nepatiko. Būtų matyt daug mieliau supietavusi abudu nuotykių ieškotojus, tik kad labai jau atkaklūs pasitaikė. Padaras visaip purtėsi, šokinėjo - tris kartus Elijus per plauką nenuslydo nuo nugaros - jautėsi kaip kokiame ispaniškame bulių rodeo, tik kad buliai paprastai dukart mažesni ir neturi keturiasdešimties centimetrų ilgumo nagų...
Kiek įstengė apsidairyti, vaikinas Klarės nebematė, tad vylėsi, jog šioji pasiekė olą. Apie kitus scenarijus nenorėjo nei galvoti - dievaži, sunku patikėti, jog dar šį rytą didžiausia problema buvo puskojinės: tamsiai rudos ar juodos. Visgi neįmanoma amžinai išsilaikyti ant tokio žvėries - tad nelaukdamas, kol visiškai išseks jėgos, Elijus ištaikė progą pasileisti kaip tik taip, kad galingos galvos vėlstelėjimu pabaisa jį numestų kuo arčiau uolos angos ir liktų kuo mažiau bėgti. Vaikinas skaudžiai žnektelėjo žemėn. Jau nebeskaičiavo, kelintą mėlynę užsidirbo - staigia stojosi ir lėkė kiek įkabindamas, susiėmęs už sumušto šono. Pėdomis jautė žemės virpėjimą, kurį sukėlė galingos jį besivejančio padaro letenos. Arti... Jau visiškai visiškai arti... Teliko penki metrai... Keturi... Trys... Du... Vienas... Pusė... Sunki letena išakėjo žemę kaip tik toje vietoje, kur prieš sekundę būta Lorijano, o jis pats, sukniubęs uolos viduje, gaudė kvapą ir tuo pat metu bandė atsitraukti toliau nuo angos, tačiau žvėris nepuolė, nebandė nagais iškrapštyti Elijaus, kurį tikrai būtų pasiekęs. Ramiai atsitūpė ir pažvelgė šaltomis plėšrūno akimis. Lengviau atsikvėpęs vaikinas apsidairė. Kad ir kur atsidūrė, bent jau nuo žvėries yra apsaugotas.
 - Klare?- nedrąsiai pakvietė vaikinas, tarsi baimindamasis tuštumos.- Klare, ar tu čia?

[Klarė Konė Karter]

Žaliaakė vėpsojo tai į Elijų, tai į nežemišką padarą. Tiesa, šio nestebėti su visais tais nagais buvo neįmanoma. Pagal prakaitą, išpylusį merginą galėjai pamanyti, jog lauke dvelkia trisdešimties laipsnių karštis. Tačiau šešiolikmetės rankos buvo ledinės. Melsvos grifiuko akys įdėmiai žvelgė į Klarės žalias. Padrikais rankos mostais jis rodė į kažką netoliese. Prireikė kelių sekundžių, kol įsižiūrėjusi suprato, kur link suko Elijaus mintys. Šakų ir lapų masė dengė siaurą plyšį kalvoje kiek dešiniau. Iki jo buvo tik keli metrai, tačiau pabaisa galėjo jį pasiekti bent dvigubai greičiau. Klarė buvo greita, tačiau nors ir neaišku ar sužeidimas rimtas, kojai atremti šešiolikmetės svorį prireiks daugiau laiko, nei tik kelios minutės, kurios skyrė įvykius.
Paauglė tenorėjo atsisukti ir dar sykį liepti draugui trauktis atokiau nuo monstro. Paskutinį kartą, kol žvilgsnis buvo sukoncentruotas ties šviesiaplaukiu, jis stovėjo bent keli metrai už jo. Dabar vaikinas nuo samanų paklotės nusičiupęs dilbio dydžio sudžiuvusią šaką jau bandė vaidinti vėžliuką nindzę. Buvo aišku, jog jaunuolis neturėjo jokių šansų prieš pabaisą. Juolab apsiginklavęs tik pabaisą švelniai pakasančia priemone.
Klarisa pasikėlė nuo žemės, keturiomis, nes vis dar turėjo išlaikyti svorį ant dešinės kojos, mat kairioji ėmė pūstis, tarsi eliksyrams ketvirtame kurse dažnai naudota pūgžliažuvė. Ranka tarsi tyčia užtiko akmenį. Slidus ir lipnus darinys buvo nedidelis, bet dėmesį nukreipti galėjo. Žaliaakė traukėsi link urvo. Kol kas kito sumanymo nebuvo. Greitai sprukti ji negalėjo, o nedidelė slėptuvė bent suvaržytų milžino veiksmus. Kas po velnių tavęs prašė taip rizikuoti!?
Nebedrįsdama garsiai keiktis žaliaakė keberiojosi kiek galėdama. Adrenalinas užplūdo nuo streso išsišokusias venas ir sekundės link laikino sprendimo. Likus vos pėdai ar pusantros iki urvo kumštyje suspaustas glitėsis priminė apie save. Išsišovę kaulėtų pirštų krumpliai buvo balti, kaip aukščiausios klasės porcelianas močiutės indaujoje. Taip smarkiai ji spaudė kiek už kumštį didesnį agregatą.
Tikėdamasi, jog pataikys per miško tankmę, sviedė uolieną į tamsiakailį padarą. Aišku, buvo beviltiška, bet žvėris nusisuko. Stebėdamas nenumatytą objektą jis leido Hogvartso mokiniams įgyti tuo metu lemiamą pranašumą. Gal ir buvo didelis, tačiau smegenų mase pasigirti negalėjo. Pasiekus plyšį pabaisa keistai nurimo. Tai buvo kažkas keisto. Ir ant grindų sustingusi Klarė tik žvalgėsi aplink. Kažkas tikrai buvo ne taip.
Praslinko tarsi valanda. Realybėje tik kelios akimirkos, pirmasis atsigavęs Elijus prabilo. Grifiukė nesitikėjo tokios savo reakcijos, tačiau kiek pavėluotas suvokimas įslinko į ilgais plaukais apaugusią galvą ir paauglė įsirėmusi į grublėtą sieną smarkiai stumtelėjo panašaus ūgio šviesiaplaukį.
- Ką tu sau galvoji!? - Isteriškas balsas kraupiai aidėjo siaurose olos sienose. - Nekreipdama dėmesio į draugą ji nuslinko grublėta siena žemyn. Rėkti buvo kvaila, tai supratusi norėjo atsiprašyti. Tačiau ne ji pirma nurūko paskui neaiškų magišką prietaisą, kai turėjo galimybę gerai praleisti atostogas. Neaišku kaip paaugliai galės dingti iš šio neaiškios slaptavietės. Kiek laiko tas didelis, gauruotas žvėris sėdės ir nesitrauks nuo urvo.
- Gali ir supūti čia. - Tyli ašara nespėjo nuriedėti skruostu, žaliaakė ją pagavo, kol ji nespėjo išduoti panikos piktame veide.

[Raven Krystall Walters]

Atsirėmęs į sieną jis giliai įkvėpė. Po velnių, na ir dienelė - o ji juk tik prasidėjo! Na, visų pirma apmulkino magiška nesąmonė, skirta kvailiams gaudyti, vėliau - susitiko kažkokį keistą mutantą, apie kurį net Hagridas mokęs nebūtų, o tai jau šį tą sako. Ir per visus savo gyvenimo metus jis nė karto nebuvo patekęs į tokią situaciją, o dabar per valandą prisivirė daug daugiau košės. Na, taip dar sugebėt reikia. Elijus sėdėjo negalėdamas pajudėti, mintyse tarsi filmas sukosi pastarieji įvykiai, kūną purtė adrenalinas. Po galais, ir kaip gi jam dabar pasiekti Prancūziją, m? Nešyklę pražiopsojo jau seniai. Na ir kaip, pasakykit, kaip dabar?
Adrenalinas po truputį traukėsi iš vaikino kūno, tad tas jau ėmė jausti visas mėlynes (o ant kūno sunkiai rastum sveikos vietos plotelį) ir po truputį protauti. Piktasis padaras prie urvo angos tupėjo tarsi sarginis šuo - o žvelgė ramiai, švelniai, beveik su gailesčiu. Šis vaizdelis taip nederėjo su buvusiu prieš tai, kad Elijus nutarė palikti jį trumpam ramybėje ir neapmąstyti šitų pasikeitimų. Juolab, kad po truputį po patirtų išgyvenimų atsigavo ir Klarė, o vaikinas gavo ruoštis tikram žemės drebėjimui.
 - Auuč,- pro sukąstus dantis sudejavo, kai visai ne meiliai mergina stumtelėjo jį sienon.- Klare, aš...- pradėjo, nors staiga susivokė, kad pasiteisint nelabai turi kaip.- Aš negalvojau,- galiausiai pasakė teisybę. Na taip, jam galva duota, kad į kaklą neprilytų. Ir dar kartais kepurės dėvėjimui.- Ei,- atsargiai priėjo arčiau - nebuvo tikras, kad gali.- Čia tik ola, rasim išeitį, pažadu, tu čia nesupūsi.
Elijus nedrąsiai kilstelėjo ranką, tačiau popiktis Klarės žvilgsnis paliko ją saugiai kabėti prie šono. Vaikinas pasitraukė angos link. Po žingsnelį, atsargiai, artinosi išėjimo link, o tuo pačiu ir žvėries link. Tačiau jis nejudėjo. Stovėjo kaip statula, žiūrėdamas į Lorijaną ir tarsi sakydamas "Ech, kvaileli tu kvaileli...". Adrielis sustojo tarpduryje. Nieko. Jokios reakcijos. Keista. Visiškai nederėjo prie pavojingojo žvėries. Net apsidžiaugė - gal dar ne viskas prarasta, gal dar įmanoma išsigelbėti iš čia. Nedrąsiai ištiesė ranką. Rodės, laisvė jau čia pat, tik staiga pirštai įsirėmė į kažką kieto. Elijus susiraukė. Kas čia per pokštai? Juk čia ola, anga atvira, nieko nėra, jokios regimos kliūties... ištiesė kitą ranką. Ir vėl - tarsi kas būtų uždėjęs stiklą ar kažką panašaus. Vaikinas susinervinęs čiupinėjo visą tarpą - atrodė juokingai - graibo orą, kažko ieško tuštumoje. Tačiau kaskart ranka atsiremdavo į kietą paviršių. Ir jokio tarpelio, jokio plyšelio, nieko...  Padaras, iki tol ramiai tupėjęs prie olos,  atsistojo ir nusisukęs tingiai nucimpino miškelio link. Vaikinas sutrikęs atsisuko į Klarę. Nežinojo ką pasakyti - juk dėl jo kaltės jie čia atsidūrė, o dabar neaišku, ar išsikapstys.

[Klarė Konė Karter]

Prisiminusi, kaip neaiški pabaisa svaidė grifiuką, žaliaakė norėjo atsiprašyti. Balso tonas išdavė, kad Klarė iš išgąsčio panaudojo žymiai daugiau jėgos nei turėtų. Žiobarai tai būtų paaiškinę adrenalinu ir būtų buvę visiškai teisūs. Po tokio susidūrimo dar ilgai venomis kraujas tekės kaip kvidičininko, ką tik laimėjusio pasaulio pirmenybes. Tik paaugliams įstrigusiems oloje toli gražu ne taip pasisekė. Atvirkščiai.
- Nekalbėk to, ko negali pažadėti. - Išspaudė nuleidusi akis į nelygias urvo grindis. Atrodė, jog visą laiką taip ir stebėjo pilko akmens grindis, tačiau slapta stebėjo už poros žingsnių esantį Elijų. Kad ir kas nutiko, tai nutiko netyčia ir šešiolikmetė ėmė jausti kaltę, jog taip siautėja ir negalvoja, kaip išsisukti iš keblios situacijos.
Vaikinas prisiartino prie olos krašto, priversdamas Klarę stryktelti, tarsi perbadėjusią baleriną siekiančią šokolado.
- Ką tu sau galvoji!? - Tarė bandydama sučiupti šviesiaplaukį už rankos, kai jo delnas atsirėmė į nematomą barjerą. Tai paaiškino kodėl padaras siaubūnas tupėjo prie olos krašto, neliesdamas dviejų paauglių, kurie galėjo būti tiesiog absurdiškas grobis, kai buvo užspeisti mažoje erdvėje be kito būdo pabėgti.
- Kas per velnias? - Žinoma tai jau nebebuvo kreipimasis į to paties koledžo atstovą, reakcija uždėjus rankas ant tarsi nematomos sienos. Mergina vis rėmė rankas į skirtingas urvo įėjimo vietas, bandydama apčiuopti bent kokį tarpą, pažeidimą, kuris išleistų į didesnę erdvę. Šešiolikmetės įprastai nekamavo klaustrofobija, tačiau mintis apie pasilikimą urve ilgiau, nei galėtum tik apsižvalgyti, kėlė paniką. Grifė ėmė trankyti nematomą sieną, rankas skaudėjo, bet jei buvo bent menkiausias būdas pralaužti nematomą barjerą, jį reikėjo įveikti.
- Ką dabar darysim? - Iš siaubo pastėrusios žalios akys atsisuko į Elijų. Trūko labai nedaug, jog prapliuptų žliumbti tarsi mažas vaikas, įdrėkstas už uodegos pačiuptos katės. Tik problemos nebuvo tokios mažos, kaip murkianti lanksčioji.

[Raven Krystall Walters]

i]Nesakyk, ko nenorėsi pakartoti, nedaryk, ko vėliau gailėsies, nežadėk, ko negalėsi ištesėti.[/i]
Žaliaakė netyčiomis įgarsino Elijaus mintyse išplaukusią vieno nelabai populiaraus žiobarų rašytojo citatą. Sutrikęs vaikinas, spoksodamas į iš pažiūros tuščią urvo angą, pagaliau suvokė minties esmę. Ir dar plius tai, kad ne visi knygose aprašyti nuotykiai yra tokie patrauklūs patapę realybe. Persibraukė ranka plaukus, mėgindamas susidėlioti mintis. Kol neatsisuko į merginą, dar turėjo laiko sau, savo baimei ir nerimui. Tarsi kelias nuvogtas akimirkas. Būdamas vienas akimirksniu pasiduotų, praskystų taip, kad vėliau gyvenime atsimint nenorėtų. Tačiau dabar šalia vaikino buvo ir kita būtybė, kurios paslaptį mėgino išiaškinti ne vienas. E, dabar ne metas aiškintis moters paveikslo ypatumus antikos rašytojų veikaluose. Būk malonus pakrutint savo puodynę, kurią vadini galva ir sumąstyt, kaip abiems išgyventi bent artimiausias valandas.
Elijus sau padovanojo dar kelias silpnumo minutes ir pažvelgė į ilgaplaukę.
 - Neįsivaizduoju,- pripažino sąžiningai.- Tiesiog... Pasistenk labai nepanikuot, gerai?- Adrielis surizikavo prieiti arčiau. Klarė jam kažkuo priminė katę, o jam vis dar buvo brangios abi jo akys.- Prancūzijoje mūsų laukia, vėliausiai po dviejų dienų susivoks, kad kažkas nutiko ir pradės ieškoti. Tik visa bėda, kad tikriausiai pradės nuo paskutinio taško...- vaikinas sutrikęs nutilo. Juk jų kelionė baigėsi dar neprasidėjusi, tad kol paieškos pasieks šią vietą, gali praeiti net mėnuo. Jei išvis pasieks... Neviltis plito beprotiškai greitai, tačiau didžiulėmis valios pastangomis Elijus sugebėjo laikytis beveik tvirtai.
 - Klare?- vaikinas atsargiai palietė jos ranką.- Mes... Na, bent pakolkas gal apsižiūrėkime kur atsidūrėme, gal visgi yra  koks kitas išėjimas, tunelis ar kažkas panašaus? Ar bent jau kokia įdomesnė vieta?- nepaisant nepavydėtinos sitiacijos, grifo balse buvo galima išgirsti išskirtinai šio koledžo atstovams būdingą nuotykių gaidelę.

[Raven Krystall Walters]

Nesakyk, ko nenorėsi pakartoti, nedaryk, ko vėliau gailėsies, nežadėk, ko negalėsi ištesėti.
Žaliaakė netyčiomis įgarsino Elijaus mintyse išplaukusią vieno nelabai populiaraus žiobarų rašytojo citatą. Sutrikęs vaikinas, spoksodamas į iš pažiūros tuščią urvo angą, pagaliau suvokė minties esmę. Ir dar plius tai, kad ne visi knygose aprašyti nuotykiai yra tokie patrauklūs patapę realybe. Persibraukė ranka plaukus, mėgindamas susidėlioti mintis. Kol neatsisuko į merginą, dar turėjo laiko sau, savo baimei ir nerimui. Tarsi kelias nuvogtas akimirkas. Būdamas vienas akimirksniu pasiduotų, praskystų taip, kad vėliau gyvenime atsimint nenorėtų. Tačiau dabar šalia vaikino buvo ir kita būtybė, kurios paslaptį mėgino išiaškinti ne vienas. E, dabar ne metas aiškintis moters paveikslo ypatumus antikos rašytojų veikaluose. Būk malonus pakrutint savo puodynę, kurią vadini galva ir sumąstyt, kaip abiems išgyventi bent artimiausias valandas.
Elijus sau padovanojo dar kelias silpnumo minutes ir prabilo neatsisukdamas:
 - Neįsivaizduoju,- pripažino sąžiningai.- Tiesiog... Pasistenk labai nepanikuot, gerai?- Prancūzijoje mūsų laukia, vėliausiai po dviejų dienų susivoks, kad kažkas nutiko ir pradės ieškoti. Tik visa bėda, kad tikriausiai pradės nuo paskutinio taško...- vaikinas sutrikęs nutilo. Juk jų kelionė baigėsi dar neprasidėjusi, tad kol paieškos pasieks šią vietą, gali praeiti net mėnuo. Jei išvis pasieks... Neviltis plito beprotiškai greitai, tačiau didžiulėmis valios pastangomis Elijus sugebėjo laikytis beveik tvirtai. Vaikinas nusisuko nuo sienos ir pažvelgė į Klarę, šiuometu liejačią visą neapykantą ant sienos. Adrielis surizikavo prieiti arčiau. Klarė kažkuo priminė katę, o jam vis dar buvo brangios abi jo akys.
 - Ei?- grifas atsargiai, tačiau gana tvirtai suėmė jos riešą, neleisdamas trenkti dar kartą.- Atsargiai, čia labiau pavers sveikos rankos,- surizikavo šyptelėti, saugiai nuleisdamas vis dar sugniaužtą į kumštį merginos ranką jai prie šono.- Klare... Mes... Na, bent pakolkas gal apsižiūrėkime kur atsidūrėme, gal visgi yra  koks kitas išėjimas, tunelis ar kažkas panašaus? Ar bent jau kokia įdomesnė vieta?- nepaisant nepavydėtinos sitiacijos, grifo balse buvo galima išgirsti išskirtinai šio koledžo atstovams būdingą nuotykių gaidelę. 
Na, nuotykiai nuotykiais, o urvas ilgelėsniam pasilikimui neatrodė labai viliojantis - vėsus ir drėgnokas palyginti su gana šiltu oru lauke, o prie viso to dar ir tamsus, jeigu neskaitysime to mažo plotelio, kurį apšvietė dienos šviesa iš lauko. Melsvos akys įtariai tyrinėjo juodąją urvo dalį. Įsitikinęs, kad pirminė nevilties stadija jau praeity, Elijus paleido Klarės rankas ir atsargiai patraukė gylyn į tamsą. Ranka nuslydo prie lazdelės, kurios galiuke minčių dėka automatiškai įsižiebė šviesa, tačiau šviesos spindulys dailiai krito ne ant urvo sienos, kaip manė vaikinas, o tolyn, apšviesdamas kažką, ko jaunieji burtininkai pamatyti tikrai nesitikėjo.

[Cassidy Melens]

Praeitą dieną Vovere atvyko į Aukštutinį Fleglį.  Į vietą kurioje ji praleido savo vaikystę ir grįždavo į ją per atostogas. Bet kažkodėl ta vietą buvusiai profesoriai buvo svetima ir neatpažįstama. Ji vaikščiodama po miestelį kuris buvo įsikūrias ant Rovenos kalvos - ant jos gimtosios kalvos, jautėsi lyg svetima lyg lankytųsi čia pirmą kartą. Šviesiaplaukė norėjo vaikščiodama po miestelį suprasti kokiu reikalu čia atvyko ?  Kodėl nepasiliko Londone ? Kodėl nusprendė palikti savo ramų gyvenimą ? Šie klausimai sukosi merginos galvoje kai ji vaikščiojo miestelio gatvėmis. Kai jos akys pastebėjo lazdelių gatvę, o vėliau ir baltą dviaukštį namą, mėlynakės širdis pradėjo stipriau plakti. Bei rašytoja pasileido bėgte kuo toliau nuo jos senųjų namų.  Jai nerūpėjo kur ji bėga svarbiausia buvo kuo greičiau dingti iš tos vietos. Ji visai nepastebėjo kaip pradėjo bėgti nuo kalvos ir suprato tik kai jau pasiekė papėdę. Tai ką aš dabar čia darysiu ?

[Roma Keit]

  Roma jau savaitę buvo šiose kalvose. Jai čia patiko. Buvo gera. Nors Roma ir nežinojo kodėl. Jai patiko gamta. Tad šiandien kaip ir kasdien vaikštinėjo kalvose. Diena buvo saulėta. Roma sustojo pasigrožėti vaizdais ir netikėtai prie jos atbėgo kažkokia burtininkė. Roma šiek tiek sutriko. Ką ji čia veikia? Ir kodėl taip atskuodė? Mintyse savęs klausė buvusi klastuolė. Romai atrodė, kad ta burtininkė jos nepastebėjo.
- Labas. Aš Roma. Kodėl čia taip atbėgai? - paklausė Roma vis dar kiek sutrikusi.
  Negi šiaip sau? Negalėjo suprasti buvusi klastūnyno mokinė. Roma jau norėjo eiti, bet liko stovėti vietoje. Jai buvo smalsu. Tad vėl paklausė.
- Liksi čia ar nori grįžti ir kartu išgerti kavos?
  Romai buvo labai įdomu. Tad negalėjo jos nepakviesti kartu kur nors nueiti.