[Oliveris Llewellyn]

Žinoma, gerai, kad brolis, sesė ir tėčio draugas laimingi, bet pačiam vis labiau norėjosi nueiti kur nors, kur bus mažiau triukšmo. Gerai bent tai, kad tėtis apkabino, ir Oliveris galėjo pasijusti ramiau. Būti šalia šio žmogaus visada gerai - jis žino, ką padaryti, kad aplinka taip negąsdintų.
- O jeigu jie iš tikrųjų išskris? - tyliai ištarė Oliveris pakėlęs akis į tėtį. Į jo klausimus tik linktelėjo. Nenorėjo atskleisti, kaip jaučiasi iš tiesų. Tada tektų galvoti, ką daryti, o tai viską apsukintų. Berniukas nenorėjo ir vėl būti blogas sūnus, taigi tiesiog stovėjo šalia tėčio.
Auriui staiga nusprendus išeiti sutriko. Jis turbūt suprato, kad Oliveris bijo. Jam garantuotai nusibodo būti su tokiu bailiu. Tai skaudino, bet berniukas nieko negalėjo padaryti - triukšmas iš tiesų labai gąsdino. Liūdnai žiūrėjo į tėčio draugą ir bandė suprasti, ką turėjo padaryti kitaip.
- Eliotas teisus. Mes dar nepažaidėme su kamuoliu, - liūdnai ištarė, nors abejojo, kad brolis jį į tą žaidimą priimtų. - Ar negali vėliau sutvarkyti tų reikalų?
Vėl pažvelgė į tėtį, bet jau buvo per vėlu - jo draugas išėjo, o Eliotas norėjo namo. Nors čia turėjo būti smagu, triukšmas ir tai, kad tėčio draugas staiga dingo, viską gerokai pakeitė. Oliveris taip pat norėjo namo, tad linktelėdamas pritarė broliui.
- Miriam su juo beveik nesusipažino... - vos girdimai ištarė. Dabar sesutė turbūt bus labai nusivylusi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aurio juokas kiek nustebino, bet privertė patikėti, kad viskas iš tiesų yra gerai. Galbūt pagaliau pavyks visai atsipalaiduoti, o kai trijulė prisisėdės ant skulptūros, bus galima nueiti kur nors, kur nėra tiek triukšmo. Tada Oliveris taip pat galės nusiraminti, jie pažais kamuoliu ir smagiai leis laiką. Viskas privalo būti gerai.
- Juk tai tik skulptūra, Oliveri. Ji negali nuskristi, - nusišypsojo berniukui Dafydd. Daugiau nespėjo nieko pasakyti ar padaryti, nes Auris labai jau greitai nulipo nuo Pegaso ir priėjo prie jų. Žodžiai nustebino. Tai negalėjo būti tiesa. Jeigu jis jau čia atvyko, vadinasi, gali dar šiek tiek pabūti. O tai reiškia, kad kažko nepasakė.
- Auri? - tyliai ištarė. Eliotas jau reiškė nepasitenkinimą, o ir Oliveris atrodė nusivylęs. - Auri, palauk!
Teko nukelti nuo skulptūros nusivylusius mažylius, o draugas per tą laiką spėjo išlipti iš fontano. Laikydamas Miriam ant rankų nuskubėjo iš paskos ir beveik iššoko ant šaligatvio.
- Auri! - dar kartą sušuko, bet draugas jau dingo. Dafydd sutriko. Niekaip negalėjo suprasti, kas tokio atsitiko. Dabar reikėjo pasirūpinti, kad mažyliai per daug nenusimintų - jų tėvas neabejojo, kad staigus draugo dingimas nė vienam nepatiks.
- Ateikit, - pratarė dvyniams ir atsargiai pastatė Miriam ant žemės. Visi buvo šlapi. Dabar turėtų būti labai smagu džiūti, bet Eliotui pareiškus, kad nori namo, Miriam jam pritarė, o ir Oliveris linktelėjo. Viduje plito nusivylimas kažkuo. Turbūt ne Auriu - jau greičiau pačiu savimi. Ar gali būti, kad ką tik sugriuvo draugystė? Dafydd niekaip nesutiko patikėti, kad draugui iš tiesų staiga prisireikė patikrinti, ar atsirado tas vaikas. Kaip, jis buvo sunerimęs, tačiau kažin ar ras tą mokinį būtent dabar. Turbūt atsitiko kažkas kito. Gal jam tiesiog nusibodo bendrauti su vaikais?
- Gerai, eime namo, - stengdamasis neparodyti nusivylimo ir netgi skausmo pratarė Dafydd. - Kol nueisime iki traukinio, išdžiūsite.
Vėl paėmęs nusiminusią Miriam ant rankų ir pamojęs berniukams eiti kartu paliko Medici aikštę.