[Magdelė]

 Aukštutinio Fleglio pakraštyje, už miesto namų, ten, kurios švelnios, auksinės ramybės nedrumsčia joks miesto triukšmas, plyti laukas, vietinių gyventojų vadinamas Ferlio laukyme. Kadaise čia gyveno keistuolis sodininkas Vilijamas Ferlis. Jis užveisė čia didelį, spalvingą sodą. Jame žydėjo ypatingo grožio gėlės, augo retos uogos ir vaisiai. Vasarą visas sodas raudonuodavo, žydėdavo ir džiaugdavosi saule, žiemą ilsėdavosi po sniego ir ledo patalais, pavasarį kraudavo pumpurus, skleisdavo mažus žiedelius ir gaivino pailsėjusius, miegustus augalus, o rudenį viskas raudonuodavo ir žibėdavo auksu. Persidažę lapai skraidžiodavo lyg paukšteliai, nešami vėjo.
 Vieną dieną mažą vijokliais apaugusį, medinį pono Ferlio namuką nugriovė, o jam pačiam, netoliese, Fleglio kapinėse pastatė mažą antkapėlį. Tačiau Vilijamo sodas liko. Ten, tarp medžių ėmė augti nedideli, jaukūs ir gražus namukai. Be jokios tvarkos jie išsidėstė per lauką. Pačiame sodo grožyje, lauko pakraštyje, gaubiamas vyšnių, obelų, įvariausių gėlių, krūmų ir medžių, stovi mažas baltas namukas su tamsiai rudu stogu ir tokios pat spalvos laingų rėmais, o po jais – žydinčių sezoninių gėlių loveliai.
 Namo vidus – erdvus, jaukus ir gražus. Jame yra svetainė, virtuvė su nedideliu valgomuoju, rūsys, keletas miegamųjų, vonia, tualetas ir didelė terasa. Svetainėje ant šviesių, kakavos spalvos lentų grindų užtiestas baltas, minkštas kilimas, liepsnoja tamsiai rudų akmenų židinys. Stovi mažas, tamsiai rudas staliukas ir kelios ruda oda aptrauktų sofų bei pufų.
  Virtuvėje pusė grindų medinės, šviesios, kita dalis nuklota rausvo akmens plytelėmis. Stovi gaminimo stalas, keletas spintelių, baltas šaldytuvas, viryklė, valgomasis stalas  iš šviesaus medžio ir tokios pat kėdės aukštais, išraižytais atlošais.
 Miegamieji šviesių, švelnių ir paprastų spalvų. Juose stovi lovos, spintos, naktiniai staliukai, rašomieji stalai ir komodos. Rytinio miegamojo langas išeina į Ferlio laukymę. Matosi dar keli nedideli namai ir Aukštutinio Fleglio miestelis. Jame stovi balta komoda su raitytomis rankenomis, šviesaus medžio spinta, du rašomieji stalai ir dvi lovos. Vakariniai langai atveria vaizdą į Densano upę, krioklį, mišką ir saulėlydį. O pro palėpės kambarėlio langus matosi puikusis Vilijamo Ferlio sodas.

 

Vilė sėdėjo svetainėje, ant pufo, prie staliuko, apkrauto dokumentais ir kantriai blusinėjosi tarp tų popierių. Pavargusios akys jau nebeįžiūrėjo raidžių, tad ji atsistojo, nužingsniavo į virtuvę ir pasidarė kavos. Vos pirmas taip mėgstamo gėrimo lašas palietė lūpas, mergina laiminga nusišypsojo. Kava praplėšė akis ir panelė Feniks atsidususi vėl klestelėjo ant sofutės. Nusimatė ilga, labai ilga darbo diena.
  Baigėsi mokslo metai, baigėsi ir Vilės profesoriavimo laikas. Vis dėlto, ji padavė prašymą įsidarbinti antrais metais, ir tikėjosi tą vietą gauti. Mergina visus metus sąžiningai dirbo, nesikratė savo pareigų, ir jautė, kad neištvertų, jei negalėtų vėl susitikti su pamiltais vaikais ir pamatyti spinduliuojančių mergaičių akių.
  Štai, paskendusi darbuose, kuriuos ji turėjo pabaigti, Vilė net nespėjo susigaudyti, ir atėjo vasara. Tada mergina susiprotėjo, kad negali grįžti į savo buvusius namus. Jie jau metus stovėjo apleisti ir be priežiūros, bet to, advokatas susitarė su tėvais ir testamentu tas namas paliktas poniai Adelei Merei Diukman, vargingai, bet dorai merginai, kuri buvo jų senelės mokinė ir senutės, du metus auginusios Vilę Škotijoje, dukterėčia. Taigi, profesorei su dviem dukromis nebuvo kur grįžti. Vilė skubiai ėmėsi darbo. Surado namą gražioje vietovėje, už testamentu paliktus pinigus ir savo santaupas nusipirko tą senieną, suremontavo ją ir įsikūrė viename miegamųjų.
 Išsekusi mergina atsirėmė į pagalves. Ją vis dažniau ėmė kankinti galvos skausmas, nuovargis ir liūdnos mintys. Ji ilgėjosi kažko, ko neatpirko trumpos pažintys. Tai buvo draugystė. Tikr\a, patvari nuoširdi draugystė. Tokia, kuri buvo užsimezgusi tarp jos ir Žanos. Deja, ta draugystė iširo nuo  pokalbio   ,,Kiaurame katile’’. Tada Viėl pasakė ar padarė tai, ko visiškai nenorėjo nei pasakyti, nei padaryti. Taigi, jos draugė įskaudinta pasitraukė ir pasakė, kad juodvi niekad nebesusitiks.
 Prisiminus tą pokalbį, Vilės širdį nutvilkė aštrūs, šaltas ir sielvartingas praradimo skausmas. Tarsi žaizda, kuri gijo ir skaudėjo labai ilgai, o dabar vėl atsivėrė.
 

[Ariella Annė Brown]

  Vasaros pabaiga, karšta, atrodė, kad mergina tuoj nualps, tad su savimi rankoje tempėsi vandens buteliuką. Akimis stebėdama ant medžių pražydusius rausvus žiedus gerėjosi aplinka. Keista, tačiau jai čia visai patiko, nors ir jautė dabar darysianti ne patį mėgstamiausią dalyką. Atsiprašinėti nebuvo lengva, visad norėdavosi kaltę suverti kitam, tačiau tokioje situacijoje, kokia buvo tą dien kalta buvo tik trisdešimtmetė. Tas pokalbis su Willy tikrai nebuvo pats nuostabiausias prisiminimas, tačiau Mokslinčė negalėjo labai savęs kaltinti. Pati suprato, kad elgėsi taip, kaip manė tą dien buvo geriausia, tačiau tikrai nebuvo dabar. Gerai, kad Phoenix kažkada pasakė savąjį adresą, nes Klastūnyno vadovė tikrai nebūtų to dariusi, jei ne kitaip.
  Daug žalios spalvos, augalai, žolė ir medžiai. Išvis visa aplinka buvo daili, labai gražu buvo tame Aukštutiniame Fleglyje, tačiau gerėtis Nikolės motina dabar tikrai neturėjo noro. Jos galvoje vyravo sumaištis, kaip kodėl ir kam sakyti viską, kaip yra ir atsiprašyti. O gal...nereikia? Būtų tik paprasčiau ir viskas liktų, kaip seniau.
  Giliai įkvėpusi mergina pasibeldė ir pravėrė duris norėdama įsitikinti ar čia kas nors yra. Namelis buvo estetiškas ir visai mielas, gal net Žana būtų tokiame įsikūrusi, jei aišku būtų turėjusi noro ir priežastį kodėl.
  - Willy? - paklausė ir užmerkė akis įkvėpdama ir iškvėpdama ji iš tikro jaudinosi. Ne, gal nesijaudino tiesiog...tai buvo labai keista ir buvusios kerėjimo profesorės. Niekad neatsiprašinėjo, niekad nepripažino, kad kalta buvo pati, tad ir pati stebėjosi, kad šiuo atvėju buvo tokia drąsi ir sau neįprasta.
  Mergina apsižvalgė ir pamatė krūvą visokių dokumentų ir kitokių pergamento lapelių. Dirba ir dirba, ką gi dar ši neseniai Hogvartsą baigusi panelė veikia? Negi iš tikro tik tvarko dokumentus ir geria kavą? - susirūpinusi pagalvojo ir tuo pat metu ištarė: - sveika, jei netrugdau pagalvojau - užeisiu, noriu su tavimi pakalbėti.
  Žana susirūpinusi šyptelėjo, lyg ir negalėjo ištarti žodžio atsiprašau, tad nutarė palikti tai truputį vėliasniam laikui.
  - Čia visai jauku, gyveni viena. Tiesa? - pasidomėjo ir įsmeigė akis į pažįstamą veidą. Jos nesimatė pusmetį, o gal truputį daugiau...

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Keičiasi gyvenimas. Ypatingai pas princesę. Persikraustymas buvo sunkiausia dalis, iš karalystės pas naują motiną ir dar nežinia kur. Jungtinėje karalystėje, mergaitei dar niekad neteko gyventi, Amerika buvo jos gimtinė, tačiau juk viskas keičiasi, valstybė tikrai graži ir įdomi, o ypatingai gyventi su Vile, yra viskas puiku. Pasiruošusi tikrai ilgai kelionei, mokinė iš karalystės pasiėmė rožinę riedlentę ir pradėjo važiuoti. Na, ne ilgam. Reikėjo vis tiek nuvykti kokia nors kita priemone. Princesė prie gatvės atsistojo ir parodė į atvažiuojančią mašiną liuksą, kaip ženklą, kad ją pasiimtų. Kažkoks pasitaikęs geras žmogus, įsodino princesę į mašiną ir vežė kur ir reikėjo. Važiuodama, Christina miegojo ir galvojo. Įdomu, ar tie namai bus su rožinėmis grindim? Po kelių valandų, mergaitė išlipo iš mašinos, spyrė į mašiną, šitaip atsidėkojusi ir nužingsniavo iki kažkokio namelio. Buvo didelė laukymė, sunku buvo kažką rasti. Tačiau, kažkada mergaitė buvo pavogusi magišką žemėlapį, tik kaži ar jis veikė čia. Tamsiaplaukė patukseno į gražų namą ir laukė kol kažkas pravers duris. Tačiau, durys buvo atrakintos, tad su visais lagaminais mergaitė pravėrė duris ir išvydo šoką.
- Mamyte? Teta Ž.. ŽANA? Mama, ką šita veikia mano namuose! Oi, atsiprašau, mūsų namuose.
Christina sviedė lagaminus šalin ir prisėdo prie stalo.
- Padarykite kažkas man rožių arbatos, daiktus savo vėliau susidėsiu.- Atsipalaidavusi tarė ji.
Mokinė buvo šoke, visur ta teta Žana, net gi namie, norėjosi net gi po šios ilgos kelionės dingti. Juk buvo atostogos, norėjosi kažkur pailsėti. Tačiau, net čia nebuvo įmanoma. Ech, kaip čia ... čia, na jauku ir visai gražu, įdomu ar tikrai ant lovos yra šeši čiūžiniai? Nes nu, kaip aš išsimiegosiu? Ryte galėsiu eiti į lauką, šokti, prisirinkti kokių nors gėlių.. nuostabu, rožių arbata mano mėgstamiausia, tikiuosi nedėjo cukraus.. aš juk turiu išlikti liekna
- Nu tai kaip ten su ta arbata? Gal jau padarei, mama? Arba Žana?

 

[Magdelė]

 Vos tik atsivėrė durys, Vilė pakėlė galvą ir išvydo... Ne, to negali būti!Ant slenksčio stovėjo Žana. Labai pasikeitusi visiškai suaugusi ir tarsi atsiskyrusi nuo jos. Kažkodėl tai labai nuliūdino merginą. Prisiminus, kaip tada nevykusiai ,,paguodė" buvusią savo draugę, merginai pasidarė gėda ir ji greitai nuleido galvą, kad Žana nematytų netikėto skruostų raudonio.
 -Labas, Žana, - vis dar nepakeldama akių pasakė buvusi profesorė, - Ne visai viena, su manimi gyvena mano dukrelės.
 Nespėjus nieko daugiau pridurti, pro duris lyg viesulas įsiveržė Christina. Sutrikusi Vilė riėjo prie jos apkabino ir tyliai sušnabždėjo į ausį:
-Padarysiu tau arbatos, tik būk gera, trumpam išeik iš kambario, gerai? Tuoj galėsi grįžti, tik Žana nori su manimi pasikalbėti. Asmeniškai.
 Mergina pabučiavo mylimos dukrytės skruostą ir paglostė rudaplaukę jos galvą.
 -Princesyte tu mano, - meiliai nusišypsojo, žinodama, kaip Christinai patinka šis kreipinys.
 Buvusi profesorė nužingsniavo į virtuvę ir padarė panelei princesei, Žanai ir sau arbatos. Supilstė juos į porcelianinius puodelius su rožėmis, kuriuos jos dukrelė labiausiai mėgo, dar padėjo cukrinę ir dar šiltų, šiandien ryte iškeptų sausainukų lėkštę. Jie buvo trapūs ir baltutėliai ir mergina tikėjosi, kad viešniai jie patiks.
 - Na, tai apie ką norėjai pakalbėti? - paklausė jaunoji mama Žanos.

[Ariella Annė Brown]

  Mergina stovėjo lyg sustingusi, retkarčiais prisiminė, kad reikia kvėpuoti ir savo tamsias rudas akis vis dar buvo įsmeigusi į raudonplaukę. Ji buvo pasikeitus. Ne tokia pozityvi, ne tokia... Na, tiesiog neįprasta trisdešimtmetei.
  Kažkodėl Vilė vengė Žanos žvilgsnio, o tai ją suglumino. Juk ji nebuvo kalta, dėl to, kas nutiko...
  Buvusi varniukė tiesiog atsiduso ir jau norėjo žiotis išsakyti kalbą, atsiprašyti ir po to ramiai šnekučiuotis su devyniolikmete, kaip seniau, prie karšto arbatos puodelio, vis primindama kokį nuotykį patyrė kartu ir tiesiog linksmai kalbėtis, lyg neturėtų ką daugiau veikti. Tie pasakojimai lyg suvalgydavo laiką, atrodydavo, kad praėjo dešimt ar dvidešimt minučių, o iš tikro praeidavo pora valandų. Ak, kaip burtininkė pasiilgo tų laikų.
  Išgirdusi žodį „dukrelės“ mergina sukluso. Juk Phoenix tikrai negalėjo susilaukti vaiko per tą pusmetį, o ir abejojo, kad mergina galėjo kažką įsivaikinti. Na, buvo, kaip buvo, Žana neturėjo ką atsakyti į šiuos žodžius, tik juto, kad kažkas čia tikrai ne taip. Nuojauta nesuklydo, Nikolės motina išgirdo pažįstamą balsą, tačiau su tuo asmeniu pyktis dabar tikrai nevertėjo ir nebuvo tam noro. Mokslinčė tik tikėjosi, kad dvylikametė Christina nesikiš į suaugusių žmonių pokalbį, ir pastebėjo, kad to pačio tikėjosi ir mergina, pas kurią šiandien atsibeldė.
  - Ir tau labas, Christina, - nejučia nusišypsojo netikra šypsena ir pažvelgė į Granger mėlynas, kiek Adelės akių spalvą primenančias akis. Kada gi Žana susitiko su savo seserimi? Širdį užplūdo prisiminimai, ir tikriausiai, jeigu būtų išvydusi Adelę dabar būtų padariusi nežinia ką. Per visą tą laiką, kol jos nesimatė nebuvo dienos, kada Žana nepagalvojo apie tą dvylikametę, tačiau šiandieną atrodo, buvo kažkas kitaip. Mergina negalėjo pabėgti nuo savo minčių, kurias buvo galima pavadinti ir svajonėmis. Jautėsi šiek tiek įkalinta jose, tačiau neįstengė nieko padaryti. Kiek sugrįžusi į realybę dar kartą savo žvilgsnį nukreipė į grifiukę ir veido mimika parodė, kad šiai geriau iš čia nešdintis ir palikti ir ją ir Vilę ramybėje.
  Žana turėjo žodžių, norėjo, tačiau kažkiek nedrįso daug ką pasakyti, tačiau pirma norėjo, kad pokalbis taptų asmeniškas, tad giliai kvėpuodama ramiai (arba bent jau stengėsi, taip atrodyti) laukė, kada gi garbanė nužingsniuos į savąjį kambarį ir merginos turės valandėlę atviram pokalbiui. Pokalbiui, kurio Mokslinčė vis dar privengė, nenorėjo pradėti pirma. Viskas buvo per daug keista, per daug nesavą, per daug šiurpu, tad ši tiesiog ir liko tylėti bent jau tam laiko tarpui.
Kol raudonplaukė nulėkė iki virtuvės mergina jau nebestovėjo tarpduryje, susivokė, kad turės paeiti bent kelis žingsnius, todėl dabar stovėjo prie virtuvės slenksčio ir stebėjo naująją Christinos motiną. Kol ši virė vandenį, skirtą arbatai, Žana kiek sutriko ir vos susilaikė nepaklausus „nemanai, kad būtų paprasčiau panaudoti kerus?“ Džiaugėsi, kad sugebėjo nutylėti savo nuomonę, nenorėjo, kad visos pastangos būtų veltui, tad ir vėl laukė.
  - Na, manau pati žinai, kodėl noriu pakalbėti su tavimi asmeniškai, - stengdamasi kalbėti maloniai pratarė ir perbraukė per tamsius plaukus, kad šie neužstotų merginos akių. Akių kontaktą Žana stengėsi palaikyti, jai tai buvo pakankamai svarbu ir reikalinga. Kodėl, viską pasakyti yra taip sunku? Ji stengėsi nurimti, jautė, kad grįžusi namo, kaip mažas vaikas vakare apsiverks, negalėdama savyje išlaikyti tiek daug to keisto skausmo, kuris tvyrojo joje jau ilgą laiką.

[Magdelė]

 Vilė juto kažkokią tarp Christinos ir Žanos tvyrančią įtampą. Mergina iš padilbų žvilgčiojo tai į vieną tai į kitą, stengdamasi išsklaidyti nemalonią tylą.
-Taigi...Kokiu reikalu užsukai, Žana? – nedrąsiai paklausė buvusi profesorė. Ji nemėgo sėdėti tylomis ir klausyti, kaip ausyse spengia neapykanta.
Staiga jaunoji mama prisiminė, apie ką norėjo pakalbėti su dukrele. Atsigręžusi į princesę, ji paklausė:
 - Christina, žianau, turime daug gyvūnų: Moną, Mailą, Šešėlį...Bet...Bet gal norėtum dar kokio nors gyvūno? Galvoju nuspirikti knisių...Žinau, labai jo bijai...Bet..Bet gal priprastum?
 Vilė labai stengėsi pasakyti viską taip, kad neįskaudintų savo dukrelės. Mylėjo ją. Mylėjo Žaną. Tad dabar nežinojo, ką pasirinkti - geriausią draugę, kuriai patikėtų slapčiausias savo pasalaptis, ar kaRštai ir jautriai mylimą įvaikintą dukrelę. Sutrikusi mergina sėdėjo nudelbusi savo rudų akių žvilgsnį kažkur į savo suknelės gilumą.
 - Žana, atsiprašau, kad užvedžiau tokį dvigubą pokalbį, - visiškai išmužta iš vėžių paklausė buvusi profesorė. Ji jautė spaudimą. Arba turi dar kartą įskaudinti Žaną, ko ji visiškai nenorėjo padaryti, arba turi išardyti ką tik sukurtus santykius su Christina. Prislėgta Vilė sėdėjo ant sofos ir suspaudusi grakščias pirštais savo smilkinius mąstė.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Nesupratau? Mokinukė nusišypsojo savo gražia šypsenėle mamai, bet kažkur eiti kitur ji nenorėjo.
- E, ne, aš nenoriu eiti, galite kalbėti ir prie manęs, ką jau ta mūsų teta Žana pasakys? Nieko.- Rimtai atsakė princesė.
Dukra laukė kol gaus savo arbatėlės ir galės eiti normaliai išsimiegoti kartu su savo gyvūnėliu. Jog mergaitę pavadino princese, tas jai patiko, dievino tuos žmonės kurie šitaip kreipėsi, kaip į normalią, kilmingą princesę. Sėdėti prie Žanos ir prie mamos buvo kiek keisto, bet į tai labai nekreipė dėmesio, o tik valgė tuos nuostabius sausainius, kurie priminė užkandį karalystėje. Mergaitė buvo labai išalkusi po tokios ilgos kelionės, o sausainiai buvo pats tas. Įdomu, koks ten pas jas asmeninis reikalas? Nu labai noriu sužinoti.. Kol mama kalbėjo, pas Christiną vis labiau plėtėsi akys.
- PAKARTOK? Ne, ne, ne, jokių knisių, griežtai sakau! Gali jau papūgą laikyti ar kokią žiurkę, bet tik ne knisių.. aš gausiu ligą jeigu matysiu savo namuose padarą, kurio nekenčiu, tu Žanut gali nesiklausyt, bet knisius? Mama, nereikia.
Christinos širdis pradėjo grietai tiksėti, net rožių arbata nebegalėjo nuraminti princesės. Jai pritrūko oro, tad ji išėjo trumpam į laukelį įkvėpti. Ši naujiena buvo gąsdinanti, net gi per stipriai. Norėjosi verkti. Kas čia visiems darosi? O ta Žana? Išvis rimtuolė kažkokia.. Pakvėpavusi kelioms minutėms, grįžo atgal kur ir sėdėjo Žana, Vilė.
- Grįžau. - Šaltu tonu pasakė ji.
Atsigėrė dar savo arbatos ir prisiminė vieną dalyką.
- Taigi, mama, teta Žana, aš karalystėje nu žinote, kad labai daug ko turėjau ar ne? Tai žodžiu, ačiū mama, kad mane įsivaikinai ir priėmei su savo gera širdimi čia gyventi, dovanoju tau kristalinius auskarus, čia tikras kristalas ir dar dovanoju karališko vyno, gal per kokias šventes pravers, tarkim per tavo gimtadienį? O pala, gimtadienis! Reikės suorganizuoti... Na, o tau teta Žana, dovanoju kaip mažą atsiprašymą už tai, kas kažkada buvo.. kokia princesė būčiau jei su žmonėmis bendraučiau kaip su knisiais? Na, žinoma kai kurie žmonės privalo man paklusti, bet tiesiog, atleisk man jei kažkada grįžai namo blogos nuotaikos, imk, čia yra apyrankė iš ametisto kristalų ir dar pinigai, gi kažkada už mane sumokėjai ledus ar ką ten.. na, padėkoti gal sugebėsi?- Nusijuokė princesė.
Atiduoti savo brangenybes, mergaitei nebuvo gaila, nes jų turėjo pilną, juk tai tik paprasti papuošalai, ne fenekai. Ach, gal ir pasijaučiau geriau, bet ta baimė dėl knisiaus įsilaikymo nedingo.. aš nežinau ką daryti..
- Mama, bet tu tikrai pagalvok..- Liūdnu balsu tarė Granger.
Ši ruošėsi kuo greičiau išgirsti to asmeninio dalyko iš mamos ir Žanos, tai buvo kol kas pati įdomiausia šios dienos dalis.

[Ariella Annė Brown]

  Tamsiaplaukė stovėjo sutrikusi, rodės tuoj iš to streso nualps. Ir kodėl viskas visada turėjo pasisukti tokia linkme? Nervinimasis dėl tokių dalykų nebuvo geras, išvis visada nebuvo. Jai iš tikro reikėjo nusiraminti. Jei ne dėl savęs, tai bent dėl William.
  - Atsiprašyt atsibeldžiau pas tave, į Ferlio laukymę, beje čia labai dailu, - tarė ir atsiduso. Svarbiausią žodį jau ištarė. Tai irgi buvo puiki pradžia susitaikymui. Na, jeigu Phoenix jų paskutinį susitikimą laikė draugystės pabaiga. Daugiau aišku, nepratars nei žodžio šia tema, jeigu Christina nepasišalins iš šio kambario. Arba pokalbį reiks perkelt kitai dienai (tačiau šis variantas pačiai burtininkei nebuvo prie širdies) arba teks negrįžti prie šios temos ir apsimesti, kad atsiprašymo Vilė gali ir nesitikėt.
  Skubus pranešimas apie knisių merginos širdyje sukėlė dvejopus jausmus. Visų pirma ji buvo laiminga, kad Vilė stengėsi pranešti apie tokį džiugų ir malonų sprendimą, tačiau tuo pat metu pagalvojo ar būtina tai buvo sakyti dabar? Negi nebuvo galima palaukti keliolika minučių, kai Žana bus pabaigusi savo jau beveik pamirštą kalbą, kurią pasiruošė sakyti merginai, kadangi privalėjo atsiprašyti ir tada pradėti pokalbį kita tema...
  - Tai man išeiti ar...- negalėjo susivaldyti sumurmėjo taip tyliai, kad išgirsti sugebėjo tik ji pati.  Tuo pat metu apsižvalgė, šiek tiek užsigalvojo. Problemų buvo tiek daug, kaip grybų po lietaus, o ir sprendimų joms rastą nebuvo. Ar išdėstyt viską dabar ir džiaugsmingai pasišalinti ir Vilės namo ar paprasčiausiai pralaukti dar kelias valandas, kada galbūt bus atsrasta minutė ir man? - pamintijo, jautė, kad tuoj pratrūks. Stengėsi, to neparodyti.
  Ar Žanos maldos buvo išklaustos? Panašu, taip, Granger kelioms minutėms skuodė į vidinį Ferlio laukymėje įsikūrusio namelio kiemelį. Puiku, mergina turėjo visas galimybes pasakyti viską, ką turėjo ir per ilgai čia neužsibūti. Nenorėjo apsiverkti čia. Tikrai negalėjo sau to leisti.
  - Aš labai atsiprašau už tai, ką padariau tą vakarą. Suklydau. Neturėjau pasielgti taip, kaip pasielgiau...- negalėjo rasti tinkamų žodžių, tad viską pasakė labai paprastai. Kalbą, kurią repetavo bežingsniuojant į šią estetiškai atrodančią vietovę jau pamiršo ir puikiai žinojo, kodėl.
  Į kambariuką įlėkė ta pati Vilės dukra. Negalėjo ten tiesiog užsimušt? - kiek nusivylusi pagalvojo ir stebėjo visą cirką, kuris jautė, gali prasidėti, bet kurią sekundę.
  - Atsiprašymas? - negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo paklausė ir pažvelgė į apyrankę. Negalėjo jos priimti, ypač iš vaiko, kad ir kokia to priežastis buvo, tačiau nerado tinkamų žodžių pasakyti tai gražiuoju. Kristalai atrodė puikiai, kelis Mokslinčė turėjo ir Kiauliasodyje - namuose.

[Magdelė]

 Tai, kad Christina padovanojo jai auskarus, merginą nustebino ir labai pamalonino. Ji, nors ir tebejautė įtampą, kuo maloniau padėkojo ir stengėsi palaikyti pusiausvyrą.
 -Ne, Žana, tau nereikia išeiti, Christina, būk gera, bėk įsavo kambarį, ten yra dovana, kurią šįryt nupirkau, - nevilties kupinu balsu pasakė ji, plėšoma tarp noro neprarasti Žanos ir meilės dukrelei.
 Kaip gerai, kad čia daugiau nieko nėra. Aš myliu Trevonę, bet negalėčiau ramiai kalbėti, jei ji viską stebėtų…
 Stresas jaunają mama visiškai priveikė, tad ji nužingsniavo į virtuvę ir pasidarė dar vieną puodelį arbatos. Prisiminusi, kad vakar pastebėjo spintelėje naujų arbatžolių, Vilė užsiplikė jas ir patenkinta pasklidusiu maloniu aromatu grįžo į svetainę. Tiesa, arbatos spalva buvo neįprastai violetinė, tačiau skonis visai malonus ir buvusioji profesorė laiminga padėjo puodelį ant stalo.
 Mergina su pasimėgavimu išmaukė visa puodelį ir trumpam išėjo į sodą, tikėdamasi, kad ją toks veiksmas nuramins. Priskynusi Žanai gražią puokštelę raudonų rožių, ji grįžo ant tos sofutės. Problemų ir jaudulio pritvinkės oras, po gaivaus sodo kvapo ją kone nuvarė į kapus.
-Ačiū, Žana. Ir man pačiai čia labia gražu, - atsidususi ir stengdamasi, kad niekas jos nematytų pasakė jaunoji mama. Ji nužingsniavo į virtuvę atnešti kitų pyragėlių. Paėmusi lėkštę jau sukosi nueiti prie stalo, tačiau staiga ją pervėrė kraupus skausmas. Mėgino nueiti iki sofutės, bet nespėjo. Iš rankų iškritusi lėkštė triukšmingai sudužo ant grindų, o Vilė nualpusi krito ant kilimo. Akis aptraukė migla ir ji nieko nebegirdėjo.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Tikriausiai, atsiprašymas nebuvo priimtas, tačiau mergaitė labai nesusireikšmino, kristalų galėjo pridovanoti, bet kam ir, bet kiek, jai jie nebuvo kažkuo per daug ypatingi. Vis dar sėdėdama prie stalo, nugirdo kai ką iš mamos.
- Dovana? Man? Mama, tu esi pats geriausias žmogus visame pasaulyje! - Surėkė princesė.
Christina pradėjo kartu su feneku lakstyti po kambarius, kol galiausiai užeidama į gražųjį kambarėlį, pamatė gražią, supakuotą dovanėlę. Garbanė tik šyptelėjo ir pradėjo pakuoti dovaną. O gal reiktų, gal reiktų vėliau? Taip ir palikusi įpakuotą dovanėlę ant lovos, pradėjo apžiūrinėti kambarį, jis nebuvo toks kaip karalystėje, bet buvo tikrai labai neblogas. Jaukumas mokinei patiko, o ši savybė tikrai buvo priskirta tam kambariui.
- Mama?! O čia yra aštuoni čiūžiniai? - Paklausė garsiai Christina.
Pati ieškotis ji net nebandė, o tik atsigulė ant lovos, kurioje tikriausiai nebuvo aštuonių čiūžinių. Po ilgos kelionės, tikrai norėjosi numigti, ypatingai savo naujuose namučiuose. Tik vis dar buvo smalsu, koks pokalbis turėjo būti pas Vilę ir Žaną. Gulėdama, užsisvajojo kaip galės padaryti dar vieną kambariuką Mailai. Ji įsivaizdavo, rožinį, papuoštą, kambariuką, juk dėl Mailos galėjo padaryti viską. Granger atsistojusi, žiūrėjo pro langą ir vis dar bandė apsiprasti. Keliais momentais pasijautė keistai, tačiau tikrai žinojo, jog apsipras, jog negyvens visą gyvenimą Niujorke, su kvailais tėvais. Kažkoks garsas, labai sutrukdė Christinai galvoti. Tai buvo garsus balsas. Kas čia dabar? Nejaugi demonai čia gyvena, kad vazas daužo? Greitai nulipusi laiptukais, pamatė nukritusią mamą.
- Teta Žana! Kas čia įvyko? Šita lėkštė labai graži buvo.
Mokinė puolė prie mamos ir nežinodama ką daryti, apipylė šaltu vandeniu.
- Nagi, mama, kelkis! O tu Žana, ne į tuos kristalus vėpsok, o padėk man! - Sušaukė Christina.
Iš antrakursės akių, pradėjo bėgti ašaros.

[Ariella Annė Brown]

  Žana ramiai atsirėmė į vieną iš kambario šviesios spalvos sienų. Ji jau išsižiojo protestuoti ir neigti princesės žodžius, tačiau tą pačią akimirką merginos ausis pasiekė dūžtančios lėkštės garsas.
  Palaukit, ką? Ir tada prasidėjo visiška beprotybė.
  Ji staigiai savo žvilgsnį nukreipė į Phoenix, kai ši jau buvo paguldyta ant žemės. Mokslinčė stengėsi nepanikuoti, tai buvo mažiausia, ko ji norėjo šiuo metu, kai ir taip nesijautė gerai.
  Ar aš dėl visko kalta? Kodėl viskas nutinka tokiomis aplinkybėmis...
  Mergina negalėjo patikėti savo tamsiomis akimis ir iš pasienio žengė į kambario vidurį, pažiūrėti ar blogiausias scenarijus, kuris jau aišku, tvyrojo jos galvoje nepasitvirtino. Ne. Bent jau ne tą pačią minutę.
  Žana nepratarusi nei žodžio kulniavo link virtuvės, kurioje buvo galima rasti dailų puodelį. Astronomijos profesorė pripildė atgaivinančio šalto vandens. Nebuvo hilerė. Tikrai ne, bet abejojo, kad vanduo tokiu atveju galėjo pakenkti Vilei.
  Trisdešimtmetė lėtai, lyg kažko lūkuriuodama nuėjo prie Vilės, kuri jau buvo permirkusi. Tik palik mokinę minutei prie motinos ir ta jau nukentėjus dar labiau...Ir iš kur pas ją tiek „genialių“ idėjų? Negi nesugeba sugalvoti ko nors protingesnio arba tiesiog nesikišti, kur nereikia?- pagalvojo ir vos laikėsi neapšaukusi antrakursės.
  – Paprasčiau būtų ją nugabenti į vietinę ligoninę ar, kaip žiobarai tą pastatą vadina arba Skutelį, – visiškai rimtai sumurmėjo sau po nosimi, tačiau žinojo, kad Christina tikrai jos neklausys. Neturėjo nė menkiausio supratimo, ką vertėtų daryti daugiau, tad paguldė buvusią bendradarbę ant sofkutės tame pačiame kambaryje, nuo veido patraukė saulės šviesoje primenančius braškinę spalvą plaukus ir pažvelgė į užmerktas Vilės akis.
  – Ar netrukdysi tu pagaliau?! – sušuko trisdešimtmetė mergina pykčio perkreiptu veidu, Granger pavardę nešiojančiai antrakursei. – Jeigu nesugebi pagelbėti, drožk į savo kambarį ir nekišk iš jo nosies, jeigu nepakviesiu.
  Žana vos susilaikė pati tiesiog nenualpusi, tačiau tai nebūtų buvusi milžiniška problema. Ji ir taip nežinojo, kuo daugiau galėtų pagelbėti devyniolikmetei.
  Šiuo metu savo jėgomis nepasitikėjo visiškai, veriamu žvilgsniu dar kartą pažvelgė į princesę, taip parodydama, kad dabar tikrai, jos čia neprireiks ir prieš kelias minutes pasakyti žodžiai buvo visiška tiesa. Na, aišku, čia jau buvo Christinos pasirinkimas ar ramiai pasišalinti ar būti dar kartą apšauktai. Mokslinčei pirmasis variantas pasirodė daug priimtinesnis tiek sau, tiek jai.

[Magdelė]

 Vilė iš lėto grimzdo į kažkokią kraupią juodumą. Merginos klausa taip suaštrėjo, kad ji girdėjo, kaip šiurena Ferlio laukymės medžiai, čiurlena per akmenis Densano upė ir ošia miškas. Staiga juoduma tartum įskilo ir prasiskyrė, o tarp dviejų juodumų prasiskyrusioje bedugnėje ėmė ryškėti baltas, spindintis lyg pirmasis sniegas takas. Jis vedė šviesos link. Lyg iš tolo suskambo pasakiška arfų ir vargonų melodija, girdėjosi angelų sparnų šiurenimas, o nosį kuteno kažkoks švelnus aromatas. Taip kvepėjo ir rožės, ir Rafael ,,vartojamas" vynas, ir Žanos kvepalai, ir Christinos suknelės ir mamos kepti sausainiai.
 Kaip gera bus gulint ant debesies nuskrieti į tą ramybę ir nejausti skausmo. Gyvensiu ten viena...Tik neaišku, ar Christinai ir Trevonei bus gera, kai aš ten nuskriesiu.
 Staiga pasigirdo trenksmas, sugrūmėjo griaustinis, ėmė blykčioti žaibai. Viskas vėl pajuodo, šviesa kelio gale ir pats kelias dingo, nosies nebekuteno tas sumišęs nuostabus aromatas, nesigirdėjo nei šiugždančių sparnų, nei arfų bei vargonų skambesio. Kažkas čiupo merginą už plaukų ir lyg koks maniakas nutempė tolyn nuo išėjimo. Nuo vilties pasprukti. Pasprukti iš šitos siaubingos, baugios tamsos. Devyniolikmetės kakta išrasojo šalto prakaito lašeliais, ji visa ėmė drebėti ir blaškytis. Žinojo, kad tai daro ir tikrovėje, bet nežinojo kaip į ją sugrįžti, o tai buvo svarbiausia. Buvusi profesorė norėjo grįžti, norėjo pasakyti Žanai ir Christinai, kad viskas gerai, kad tai tik sapnas.
 Ir tada, visiškai netikėtai, viskas baigėsi. Niekas nebetempė jos už plaukų, jokio skausmo, jokios nevilties ar juodumos. Saulės spindulėlis nuslinko jos nosimi ir mergina, suprato, kad grįžo į tikrovę. Jos veidas buvo liguistai išblyškęs ir keistai papilkėjęs, galva plyšo iš skausmo, nuolat atrodė, kad tuoj ims verkti.  Lūpos irgi pabalo ir suvirpėjo, negirdimai tardamos žodį:
-Vandens...
 Šis žodis kainavo tiek jėgų, kad Vilė visiškai išseko. Visas kūnas drebėjo nuo vidų krečiančio šalčio, atrodė siaubinga, kad iš nuovargio ji gali vėl užmigti. Vėl užmigti, vėl justi tą neviltį, tą skausmą, vėl matyti, kaip paskutinė galimybė išsigelbėti dingsta tiesiog jai prieš akis.
 Galų gale mergina šiaip ne taip atplėšė toną sveriančius vokus ir tarsi apnuogino savo akis, kurios, iš visų baugiai pasikeitusių jos bruožų, atrodė šiurpiausiai. Anksčiau jos buvo linksoms rudos, su žaismingais šešėliukais ir švieselėmis kažkur gilumoje. Dabar didelės, išsekusios, pakraupusios ir kone visiškai juodos.
 Jaunoji mama atsargiai pasirėmė alkūnėmis, mėgindama vaidinti, kad viskas gerai ir pabandė lyg niekur nieko atsisėsti. Tačiau tas judesys atėmė paskutines jėgas ir ji vėl drbo ant pagalvių, susiėmusi už  dilgsinčių smilkinių.
 Vilė spėjo nugirsti Žanos žodžius apie ligoninę.
 - Ne, ne jokių ligoninių. Noriu likti čia, tik čia aš galiu pasveikti. Tik čia JIS gali mane palikti. Tik šios vietos JIS bijo.
 Liūdesio kūpinos merginos akys prisipildė ašarų. Deja, ji jų negalėjo sulaikyti. Bandė pasislėpti tarp delnų, bet kūkčiojimas ją išdavė. Su karštomis kaip ugnimis ašaromis ji išliejo visą neviltį, visą patirtą ir patiriamą skausmą, visą nuovargį.
 -Pavargau gyventi...Pavargau...-sukuždėjo buvusi profesorė ir vėl paplūdo karčiomis, graudžiomis ašaromis.
 Saulės spinduliai, tyla, ramybė, netgi Rafael jai nieko nereiškė. Susigūžusi Vilė, lyg maža mergaitė, visa drebėjo, purtėsi ir plovė pabalusius savo skruostus ašaromis.
-Man...Man taip negera...Apkabinkit mane prašau...Abi, kartu...-kušdėjo išsekusi, visiškai praradusi savitvardą Vilė.Norėjo tik numirti.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Į širdį spyrė kamuoliu, va toks jausmas dabar buvo pas jaunąją princesę. Mamos netektis? Čia tikriausiai pats skaudžiausias skausmas, su netektimi sunku susitaikyti taip kaip su knisiais. Garbanotų plaukų savininkė visa verkė, plaukai buvo permirkę ašaromis. Gal Žana teisi... Gal reikia ją rimtai nuvežti į ligoninę? Jau nebežinau ką ir bedaryt..- Šnekėjosi su savimi, mintyse.
-Bet tai aš negalėsiu jos gabenti iki ligoninės,- Pridūrė su išsipūtusiomis akimis.- Mano šukuosena susigadins,  (nors jau susigadino nuo ašarų), aš nenoriu, kad sušlaptų mano suknelė, juk lyja,- Sakė priežastis, dėl kurių negalėjo eiti į lauką. Mergaitė perbraukė pirštu, per mamos plaukus. Išgirdusi tokius žodžius iš Žanos, susiraukė ir garsiai riktelėjo.
-Čia mano namai,- Kol kas ramiu balsu atsakė.- Nedrįsk man aiškinti! Pati ir drožk į kambarį, aš būsiu prie mamos,- Tarstelėjo ir nusprendė nebekreipti dėmesio. Pamačiusi, jog mamos akys atmerktos, greitai puolė prie kriauklės ir pripylė į kibirą vandens.
-Gerk, mama, gerk!- Pastatė kibirą šalia ir vos galėjo išsėdėti ramiai.-Mama, nepavargai, nepalik manęs,- Susigraudino ir apkabino globėją. Kaip Vilė liepė, taip princesė ir padarė. Viskas gerai, viskas gerai...