[Džeimsas Greywindas]

Sukando dantis vos išgirdęs savo vardo trumpinį. Jo ne itin mėgo, bet per metus apsipratęs, leido tik vienai asmenybei jį vartoti, niekam daugiau. Kažkokie keisti principai, bet taip jau buvo. Jautėsi it ką išdavęs kai taip į jį kreipiasi. Absurdas. Linktelėjo galva atsakydamas į pasisveikinimą, o akys liko tuščios po von Sjuard pasisakymo. Šviesios?
- Nebūk tokia tikra. Aš už savo kai kuriuos veiksmus neatsakau,- perspėjimas perskrodė šlamančią tamsą. Iškvėpė orą su lengvesne esybe, kai koja dilgčiodama ėmė atitirpinėti. Užgimus tylai, akylai stebėjo josios veidą ieškodamas nerimo, pasimetimo, liūdesio ar kitų jausmų. Ieškojo kažko, kas leis lengviau atsikvėpti, kad jinai blefuoja, kad kritusi ant laiptų bus susitrenkusi galvą ir viską pamiršusi. Kad viena problema bus mažiau. Nereikės bijoti, kad ta varnė pasakys savo seseriai kas jis esąs, koks brudas vaikčioja šia žeme. Nenorėjo aiškintis, nenorėjo prarasti, daug ko nenorėjo. Bet tai tik liks norais. Tyla neper ilgiausiai užtruko vos pirmasisi žodis paliko pirmakursės lūpas.
"Djevelenas".
Iš kur sužinojo pavadinimą?
Buvo Londone?
Kaip jai pavyko?
O gal Hogvartse ką rado?
Tada kokia knyga?
O gal kas pasakė?
Jei taip, kas?
Tikrai ne Slapstūnai, o.. gal?
O gal buvę nariai kokie?
Kas? Kaip? Kur? Kada?
Vos papurtyta nusivylimo bangos, galva plyšo nuo klausimų. Jautėsi kaip šaltu vandeniu per lietas. Lėtai atsistojo, vis dar ne itin judrią koją, ne koją, o greičiau medžio kuolą, pastatydamas ant samanų paklodės.
- Pragaro. O ar žinai ką tai reiškia?-lėtai dėliodamas kojas link mergytės paklausė tiesiu žvilgsniu žvelgiantis į kitos. Išsitraukęs lazdelę sumurmėjo burtažodį ir atitraukęs rankovę, nukriepė sau į ranką. Ši lėtai užsidegė, grauždama ir lydydama odą, parodydama kaulų kontūrus. Po kojomis sutraškėjo nukritusios smulkios šakelės, kažkur miške suūkavo pelėda savo baugią giesmę. O jis šypsojosi. Tiksliau veide puikavosi ta pašaipi, blausi, maža šypsenėlė, lyg rėždama moralą "kokia tu vaikiškai naivi".
- Na ir kas, kad pripažįsti, geriau su tuo pripažinimu nupirk man ramybę, o ne mėtykis kampuose. Jos man nereikia,- iškošė. - Tu tokia protinga, kad net vemti verčia,- pridūrė nupūsdamas tą vypsnį. Stovėdamas per kokį metrą priešais jaunąją vampyraitę, sukilęs pyktis vertė elgtis pagal prigimtį. Iki galo sumedžioti auką. Norėjo rėkti, kad ana nesupranta ir tegu nesimėto prakeiktų filosofų tezėmis. Stebėtina, kiek pykčio gali atsirasti taip greitai. Sugniaužė griaučių plaštaką.
- Ne, nepatinka. Kodėl susitaikau? Nes žinau, kad tai nepajudinama, nesikeičia kaip tie geležiniai gamtos dėsniai,- virškimdamas jausmus patylėjo,- negaliu pasakyti "ne", nes prieš Velnią nepašokinėsi, kaip ir prieš Jį,- pirštu bedė į dangų. Neturėjo suknistos drąsos ištarti Kūrėjo vardą. Jo bijojo kaip šventinto vandens ir kryžių. Gali blevzgyvoti, kad turi šviesią dūšią, bet jos neturi. Yra toks pat besielis kaip ir lavonas. Gal ir yra to šviesumo, bet to šviesumo nekažką palyginus su ta seniausiai supuvusia, bet dar neatrasta dalimi.
- Galėčiau Pragarą į Teismą patraukti, bet Kūrėjas greičiau išvarytų su angelais šustravot, o aš prisiteisčiau tik į minusą. Bet dar klausimas ar egzistuoja kažkoks Teismas, kaip vadinamasis tas Angelų sukilimas prieš Viešpatį,- balsas aiškiai sudrebėjo, skildinas baimės, antipatijos ir įniršio. Likusi oda dar labiau pabalo ir kūnu perbėgo silpnas drebulys.
- Nekenčiu Jo,- suurzgė tyliai, greičiau sau, o ne Solitai. Tai buvo pareiškimas, tikrosios tapaybės patvirtinimas dviems žodžiais. Akimirksniu atsirado raudonaakei už nugaros, ilgais suskilinėjusias, bet smailais nagais priredamas jai prie švelnios kaklo odos. Pasirodė keli tamsaus kraujo lašai.
- Nekenčiu ir tavęs. Tu čia mirsi,- dusliai šaltai suurzgė, persimainęs kaip reikiant. Nemąstė, negalvojo. Tik užuodė vampyrę, mišką. Jautė švelnią odą ir norą perėžti nagais gerklę. Girdėjo josios širdies ritmą ir savo alsavimą. Įsivaizdavo kaip vampyriškas kraujas užpildo stemplę, jo skonį. Bet matė tik blausų šešėlių pasaulį. Djeveleną valdė tik pojūčiai ir inkstinktai.
Dabar arba niekada.

[Marina Silvia Farley]

Džeimsui ėmus eiti artyn Solveiga nesitraukė. Ne, ji ne iš tų kurios traukiasi, ji iš tų, kurios susiduria su sunkumais. Jei traukinys atvažiuos ant jos bėgių, ji po juo palįs, užuot pasitraukusi ir užleidusi savo kelią. Ką padarysi, tokia jau buvo, atsigimusi nežinia į ką, gal koks motinoje genas miegojo. Iš kitos pusės buvo be galo švelni ir meili ją supančiam pasauliui, nors ir žinojo, kad pastarasis ne rožinėmis spalvomis padengtas.
-žinau. Viską apie jus perskaičiau, ką tik buvo galima rasti knygose. Nors nesiginčysiu, jog tai greičiausiai tikrai ne viskas. Pragaras tai pragaras. – tebekalbėjo žinovės tonu. Juk jis taip pat nenusimetė kaukės, tai kodėl jinai turėjo? Ramiai dėjosi į galvą viską apie religinius teismus, būtinai kada nors išsiaiškins ar jie įmanomi, ar reiktų paieškoti kitos išeities? „Nekenčiu jo.“ Tai buvo vieninteliai jo žodžiai, ištarti tikrai jo, ne kažkokio užsimetusio kaukę paauglio, bet tikrai jo, Džeimso Greywindo, vaikino, kuris dviem žodžiais sugebėjo įrodyti, jog turi jausmus, mintis, savo galvą. Jam atsidūrus už nugaros ir sugriebus josios kaklą nagais pasinaudodama savo smulkumu apsigręžė, kad vėl būtų į djeveleną veidu. Žinoma, tai kainavo įdrėskimą, vietoj kelių kraujo lašų dabar nulašėjo plonytė srovelė, bet mergaičiukė nė nekrūptelėjo, žinojo, jog negali.
-aš čia nemirsiu. – ramiai tarė ir pati apsivydama jo kaklą. – aš matau geriau už tave, aš sergu telekineze, esu smulkutė, ir jei norėčiau, pralįsčiau pro mažiausius tarpelius, kad nuo tavęs pasprukčiau, sukurdama tau įvairiausias užtvaras. – ji nesmaugė jo, tik glaudėsi artyn rudens vakaro vėsoje – bet aš taip nedarysiu. Aš nesimušiu, nemėginsiu kaip nors kitaip tavęs sužeisti ar nuskriausti, nes aš to nenoriu. Žinau, jog ir tikrasis tu, to nenori. Man tik vienas dalykas keistas. Tu pardavei velniui savo sielą, kad galėtum ilgiau gyventi, bet juk pats to nepadarei, tavęs nieks neklausė, tiesiog atėjo laikas. Tai kaip žmogus gali neturėti pasirinkimo, ką, kaip? Juk tai be galo nesąžininga. – jos akyse dabar žibėjo skausmas, vien aklas, sielvartingas skausmas draskantis krūtinę – aš esu vampyrė, pabaisa, bet aš tvardausi, aš nevalgau žmonių, nes aš nenoriu. Prašau, padėk man suprast... – paskutiniai žodžiai buvo be galo tylūs, ir jei nebūtų prisišliejusi prie jo, nieks jų būtų neišgirdęs apart jos vienos. Balsas pabaigoje užlūžo, tiek iš fizinio skausmo, tiek iš psichologinio, tačiau jo pirštų ji neprivertė atsilenkti pasinaudodama savais gebėjimais, ne, jos manymu, taip nesąžininga. Džeimsas turi mokytis pats, o ne smurtas bei jėga ar galios mokyti jį.

[Džeimsas Greywindas]

Ji nebėgo. Ji tvirtai stovėjo savo vietoje ir nesijudino. Neišsigando kai sugriebė nagais už gerklės. Nekrūptelėjo kai pasipylė josios kraujas, o jis gi troško ją nužudyti, pabaigti nepabaigtą darbą. Bemaž negirdėjo ką ana pliurpė kai žiorgliojo link mergaitės, nei po to, kai aptrupėjusiais nagais perdrėskė kaklą, nei po to kai Solveiga Silvia von Sjuard apsivijo savo rankomis djeveleno kaklą, glausdamasi, bėgdama nuo vis dar šalto, rudeniška vėsa atsiduodančio vėjo, bei ignoruodama savo žaizdą, savo kraują. Vaikinas krūptelėjo nuo netikėto artumo jausmo, nuo kito kūno svorio, na ir kas, kad šalto kaip betoninės sienos po šalčių. Nebeprisiminė kas kada jį būtų apkabinęs ar rodęs šilumos apraiškas, tai buvo taip seniai. Tai privertė atkusti, pabusti lyg iš transo, kovoti, nors dar vargu ar buvo galima dabar pavadinti normaliai protaujančiu, greičiau kaip liaudiškai tariant, apsinarkašinusiu. Tačiau neprisivertė atitraukti savo nagų nuo būsimos antrakursės kaklo- lengvai smaugė ją. Pats stovėjo kaip iškaltas iš akmens, sustingęs, kilnojosi tik krūtinė, vienintelis faktorius, leidžiantis supasti, kad ši persona vis dar gyva; apsiblaususios negyvos akys įsmeigtos kažkur už varnės nugaros, įbestos kažkur į tamsų vieną tašką; bijojo ir nenorėjo jas nuleisti ir sutikti kitos raudonų. Tylėjo lyg žemę pardavęs, kai tuometu miškas šnarėjo vėjui praūžus, kai kažkur trakštelėjo šaka, negi koks akromantulas artinasi? Pravėrė burną, ketindamas kažką pasakyti, bet taip ir užsičiaupė. Tik tvirčiau suspaudė jaunėlės kaklą ir tyliai suurzgė. Tik klausimas ar neprarado kalbos dovanos vos užvaldė inkstintai?
- Tu nesupratai klausimo,- kažkaip iškošė pro dantis po tylos pauzės,- Pragaras... tai ne vien pragaras. Tai reiškia, kad nepabėgsi nuo savęs, nepasikeisi... Liksi amžinai tokiu kokiu ir esi. Tai ką matai, tėra iliuzija. Aš neturiu odos ir akių. Tai tik apvalkalas, kurį užsiaugino mano protėviai ilgai trūniję žemėje. Kiekvieną kartą jis nuslinks prieš ugnį ir to nepakeisime. Štai kas aš esu!- suurzgė atšlydamas nuo šviesaplaukės, nė neišgirdęs ką ši sau šnabždėjo. Prieš akis mostelėjo griaučių ranka, besitesiančia iki dilbio, kurį slėpė drabužis. Smilkstanti ugnis, nė nepajuto, burtažodžio iškviesta grauždama nudegino ne tik plaštaką, bet ir dilbį. Nugurgė seiles. Nujautė, kad jei norės kuo greičiau atsiauginti odą kerais- skaudės. Beje, pats vienas to nepadarys. Ir tai teks daryti ne vieną kartą ir ne du. Tai lyg savotiškas narkotikas, malonumo pojūtis vos nuslenka tas prakeikta oda, laisvė. Kažkada girdėjo "pasakas", kad prie tokio nebūtino veiksmo greitai priprantama, kad tai gali virsti priklausomybe.
- Štai tau ir nepasirinkimo pavyzdys!- pakėlęs balsą tarė. Nusistebėjo mintyse kiek daug sugebėjo išpliurpti tokioje padėtyje. Bet nusistebėjimą pakeitė pyktis. Grifas nemėgo tų akių. Gailestingų, aklo skausmo kupinų, užjaučiančių ir rūpestingų. Gal todėl, kad niekas į jį dar taip nežiūrėjo. Visi žvilgsniai buvo pikti ir nepatenkinti, pridengti girtavimo šydo- bent tai išliko Džeimso atmintyje. Niekas bemaž nerodė švelnumo nuo tada kai tapo smurto išliejimo objektu vos dešimties metų, vos išgirdo tą nelemtą suaugusiųjų pokalbį apie Igorio įvaikymo priežastis, šio rasę ir... Slapstūnus. Laikui bėgant, ėmė nemėgti jaustis silpnu ir pažeidžiamu, o dabartinė situacija jam ir priminė tai. O toks ir buvo palyginus kas aplinkui trainiojosi. Ogi prieš juos nepašokinės, kurgi. Voldemortas, Albo Dumbuldoro benkartė duktė, dabar ši mazgė, pareiškusi galinti užsiiminėti telekineze.... ir kita opera. O dar Solveigos ramus drėbimas į akis, kad čia nemirs. Žioptelėjo tvardydamasis šiai nevožti stipraus antausio. Gniaužė kumšius ir griežė dantimis atsilikęs nuo jos per kelis žingsnius. Norėjo ją nužudyti, norėjo.
- Mirsi.
Spyrė mergaitei į kojas, šią parklupdydamas, akimirksiu atsirado prie šios kūno ir tvirtai suėmė rankomis sprandą lyg ketindamas šį nusukti. Ši jau nebepabėgs. Jei rėks, greitai nusiųs į Teismą.
- Mirsi, - pakartojo, pamiršęs visą pasaulį aplinkui.

[Marina Silvia Farley]

Žvarbus rudens vėjas žaidė medžių šakose, kur ne kur išgąsdindamas mažyčius lapelius, sudarydamas gražiausią pasaulio simfoniją. Visą dieną švietus saulei, o dabar jai jau nusileidus, iš nežinia kur užslinko debesys, tolumoje nugrumėjo paskutinis šiais metais griaustinis. Gavusi spyrį maža dailutė figūrėlė parkrito ant žemės, tačiau nespėjo pamėginti vėl atsistoti. Kai ant jos ėmė kristi pirmieji lietaus lašai. Pastarieji vėsino ir taip jau šaltą odą, liejosi su tamsiai raudonu krauju sudarydami savotišką akompanimentą simfonijai. Solveiga pajuto, kai tvirtos karštos rankos suėmė sprandą.
-Girdi Džei, kokia graži audros simfonija. – mergaitė truputį pajudėjo, bet ne bandydama išsilaisvinti iš kaulėtų gniaužtų, o paprasčiausiai patogiau įsitaisydama sėdomis ant miško paklotėss. Ištiesė smulkutę rankelę sugaudama lietaus lašelį, jis buvo pilkas, nieko neišsiskiriantis iš kitų.
-tu ne pabaisa, tu kalinys. – tylomis sukuždėjo žvelgdama į šlapią taškelį delne. Neketino jam aiškinti, jog turėjusi omeny tai, kad Džeimsas pasiduoda savo rasės malonumams degindamas ranką. Galbūt savitvarda priklauso ne nuo jo paties, nors tikėjo, jog tai irgi išugdoma. Juk vienaip ar kitaip, tretčdaliu savęs toji asmenybė yra vampyras, lygiai toks pat kaip ir ji. Solveiga tebesėdėjo rami, tarsi apsiragavusi narkotikų. Nieks nežino, ką ji galvojo, nes iš tiesų, ji negalvojo nieko. Nugrumėjo dar vienas griaustinis, tačiau žaibo jiedu vis tiek nepamatė, per daug tamsu čionai buvo.
-ar tu ar tu dar ateini po tuo medžiu, kur aš liepiau tau bėgt, ir būtume laisvi abu... – taip, niekam nepasigirdo, mažoji būtybė dainavo, tyliu švelniu balsu, rodos tik sau pačiai, sau vienai. Vietoj pagalbos klyksmo, ji tylomis dainavo. Vakaro žvarba  ir lietaus sukelta drėgmė jau ėmė krėsti drebuliu mažąją dainininkę, todėl ji uždėjo šaltas plaštakas ant karštų sprandą laikančių rankų. Pažvelgė į sustiklėjusias žydras penktakursio akis taip šiltai, tarsi jis čia būtų šaltasis.
-tavo akys sustiklėjusios, bet protingos, tavo mintys užterštos, bet skaidrios, tavo širdis supančiota, bet laisva, tu įkalintas, bet ne pabaisa. Ir aš nemirsiu Džeimsai, nemirsiu net jei tu mane nužudysi, nes mirtis nėra pabaiga, mirtis tik visko pradžia. – ilgas šiltas raudonų akių žvilgsnis tebe šildė mėlynąsias. – nebijau mirti, nes kai mes mirsime, tu ir aš, susitiksime kituose pasauliuose, nes mes esame amžinybė ir begalybė. Aš tebesu pusiau žmogus ir turiu sielą, net būdama jos pavidalu galėsiu egzistuoti jei norėsiu, galėsiu gauti vietą pragare. – po šių žodžių, tarsi bažnyčios bokšto varpo dūžių, sekė ilga, lietaus garsų persisunkusi tyla, tebelaikanti šiltą raudonų akių žvilgsnį į mėlynasiąs.

[Sorenas von Sjuardas]

Iš miško tankumos vis dar sklido vėjelis, kuris kaip Kristus Gerąją naujieną nešė nemažai degančių tų žalių, geltonų ir mėlynų ląstelių, kurios atrodo, tarsi šypsotųsi (gali būti, kad tos ląstelės ir nebebuvo tokios ryškios ir spalvotos, kaip kalėdinės girliandos, o nuo šilumos grįžo į pirminį gyvybės elementą - anglį. Esmė ta pati - jos iš tikrųjų paveikia psichiką ir organizmą). Ironiška, kad tokios ,,linksmos" ląstelės priklauso narkakotinėms žolėms, ar kaip ten jas vadina žiobarai, nevengiantys jas panaudoti. Po teisybe, kalbant mandriai ir moksliškai, juk tai yra psichotropinės medžiagos (o jum kalė į galvą šią informaciją, kai buvot aštuntoj klasėj? Ne? Nuskilo.) Ironiška ir tai, kad, pasak psichologų, jei žmogus visur, įvairiuose objektuose, pavyzdžiui, namo langai ir durys, trys skirtingo ūgio liepos alėjoje arba net paprasčiausios garso kolonėlės, mato šypsenas - jam jau kažkas nebelabai gerai su psichika, namučiuose trūksta gyventojų. O gal ir visai nebėra, ypač, jei kalbame apie namučius, esančius lietuvio galvoje. Kas šiais laikais neemigruoja? Kas į Angliją, Ispaniją, Norvegiją, išvaro, - kaip sako garbus kažkurios radijo stoties direktorius, geriau Lietuvoje žinomas Saulėno slapyvardžiu. Taip, tas su blizgančiu raudonu džemperiu, vaizduojantis rajono kentą.
Taigi, kaip žinia, nors ore dar buvo miniatiūrinių šiltų padegusios (sunaikintos, o ne rūkytos, jeigu ką) kanapės dalelyčių. Koks debilas rastų kvailesnį būdą sunaikinti kanapes, nei jas sudeginti? Vargu, ar kas rastų - kas gi perspjaus legendinį Hogvartso vampyrą Soreną von Sjuardą. Soreną iš Durmštango, Soreną Burtų Trikovės Laimėtoją, Soreną Nuodų ir Vaistų dėstytoją, Soreną Keliautoją, Soreną Niekam Tikusį Vyr... čia ir sustokim. Ką mes matome akromantulų lizde? Akromantulus? Didingąsias Soreno ir Justo širdis graudinančias būtybes? Milžiniškus plėšrius padarus su aštuoniomis pūkuotomis kojytėmis ir dar daugiau mielų raudonų akyčių? O gal senus, vaizduotei vartus į siaubo istoriją kūrimą ir paslaptis atveriančius medžius? O gal - daugybę mirtinų spąstų - milžiniškų voratinklių? O gal jauniklius? Vorų kiaušinėlius? Ne? Tai ką?
Ogi Solveigą Silviją von Sjuard, jauniausią Soreno vaikutį, mylimiausią vienintelę dukrelę, mažąjį mamos atspindį visais aspektais, nuo metų, kančių ir džiaugsmų jau sugrubusią ir pajuodusią tėvo širdį džiuginančią raudonakę kaip akromantuliukas mergaitę... ir čia dar ne viskas. Dar matome priedą - Džeimsą Greywindą. Pragaro vaikį. Ne, ne iš filmo. Bjauresnį. Kitokį. Nelinksmą. Nekomišką. Smirdantį vilkolakiais ir dar kažkuo. Ir jis ką daro?... Skriaudžia Solveigą? Skriaudžia Solveigą Silviją von Sjuard'aitę?
Patylėkime.
Pabandykite įsivaizduoti...
Esate štukametis eliksyrininkas, mylintis tėvas, vampyras...
Ką tik pasišnekėjote su lesbiete moksleive ir sunaikinote kanapių krūmą...
Ieškojote augalėlio antivilkiniam eliksyrui ir kažko užkąsti...
Ir tada
BŪM
Vidury miško
Atradote
Savo dukrą
Smaugiamą
Kažkokio
Bjauraus
Mišrainės, atsiprašau, mišrūno.

Kaip manote, kaip jautėsi Sorenas? Taip, neklystate. Siaubingai. Įsivaizduokite, kiek nervų ir kantrybės kainavo vampyrui susitvardyti ir pasilikti sėdėti ant tos šakos, aukštai virš voratinklių. Juk jeigu bene mylimiausias Hogvartso profesorius būtų šokęs šžemyn, aišku, nebūtų susilaužęs nei alkūnkaulio, nei raktikaulio, nei danties, nei akies išsimušęs, bet įkliuvęs į voratinklį - taip. Ir dar - iš pradžių nebuvo aišku, kas ten per pacanas prie dukros. Juk esti ir dvigubai, ir trigubai galingesnių už vampyrus padarų. Sorenas ne durnas. Pagalvos, kaip užtikrintai išgelbėti dukrą ir nubausti tą šlykštų padarą.
O tada - būm ir dar vienas akibrokštas (na, veikiau mikroinfarktas, jeiguu tokie egzistuoja. Na, nuo šiol egzistuoja. Kalbant apie vampyrus. Konkrečiau - apie Soreną) tėvo širdžiai. Dukra dainavo. Gražiausiai dainavo, tam vandalui bandant sutrupinti šį nepaprastai unikalų meno kūrinį. ,,Kas čia vyksta?" - sudejavo Sorenas. Spaikas iškišo snapą iš vampyro kišenės, apsidairė, sustingo ir pats. ,,Ką darom?" - pasiteiravo. Voras nebuvo iš tų, kurie pasimestų tokiose situacijose, o gal ir trupučiuką pavydėjo akių raudonio - todėl per daug ir nesirūpino. Čia dabar nesvarbu.
Dabar svarbu tai, kaip Sorenas smigo žemyn, pro tarpą tarp voratinklių, kaip katė ar cirko akrobatas apsivertė galvą aukštyn ir atsistojo tiesiai priešais dukrą ir... hm? Vadovaujamam koledžui priklausantį mokinį? Lots of laught... Ko gero, Sorenas pasijuto išduotas. ,,Ir vėl."
Pirmiausia vampyras atskyrė vaikinuko rankas nuo dukters kaklo. Antriausia - nutrenkė jį į tolėliau - maždaug už dvidešimt metrų - augantį medį taip, kad šis truputį įsmigo į vargšą seną augalą ir aplaužė žievę. Ak, kaip gerai, kad vienintelė Soreno sąsaja su augalais buvo jų valgymas arba naudojimas eliksyrams, o ne meilė.
- Džeimsai Greywindai, šįvakar tau areštas mano kabinete, - storu, gerkliniu balsu prabilo vampyras. Tokiu jau seniai nekalbėjo. Keistai dabar turėjo atrodyti eliksyrininkas - pasišiaušęs, iššieptomis iltimis, susikūprinęs, rankas nuleidęs ir mažumėlę sulenkęs kaip marozas, boksininkas ar dar koksai kovotojas. Vyras atsigręžė ir į dukterį - nepamiršo ir jos. Prižygiavo arčiau, švelniai patraukė plaukus nuo kaklo, pažiūrėjo į ten, kur ką tik lietė Pragaro tarno rankos. Apdegę. Kaklas papilkėjo, pajuodo, apanglėjo panašiai, kaip anas kanapių krūmas, sudegęs prieš pusvalanduką. - Solveiga, mes irgi turėsim pasišnekėti. Su mama. Dabar prašau žygiuoti į ligoninę. - Griežtai tarė tėvas. Žinojo, kad dukra gali ir neklausyti, bet gal ne dabar. Ne laikas. Ne laikas...

[Džeimsas Greywindas]

Iš, sakyčiau, gan malonaus pokalbio, ketinusio atskleisti bent kažkokią dalį paslapčių, šis susidūrimas kelisyk persivertęs ir atlikęs nežinia kiek kūlversčių, nejuokais sujaukusių, pavirto į gyvenimo ir mirties žaidimą. Labai pavojingą žaidimą. Bet ne tik veiksmai keičiasi, bet ir motulės gamtos valia. Iš saulėtos padangės (kuri jau nepastebimai spėjo užgesti) patapo niūra debesų išklotine su lietaus šokiais. Pakilo vėjas, o kažkur darkart nugriaudėjo Perkūno ratai. Toks jausmas lyg ne vasara artinasi, o ruduo. Lyg ne viskas pabunda, o, anaiptol, miršta lėta, skaudžia mirtimi.
- Nevadink manęs Džei,- sukandęs dantis iškošė vieta atsakymo į svajingą leptelėjimą apie gamtos simfoniją spausdamas pirmakursės kaklą. Pajuto kaip šaltaodė pasimuisto ketindama kuo patogiau įsitaisyti ant grublėtos žemės. Juokinga, jai gresia pavojus, o ši tik įsitaiso patogiau. Toks vampyraitės kitoniškumas vertė tikrai suglumti. - Niekada,- pakartojo. Keli lietaus lašai nusirito ir vaikino kūnu, kaip ir suklupusios mergytės. Vėjas abiems pašiaušė plaukus ir užgožė jaunėlės tylius žodžius, kurie ir taip nepasiekė būsimo šeštakursio ausų. Šie įsiliejo į audros garsus kaip ir dar vienos, tik beveik negyvos širdies nebylus plakimas. Jau ketino nusukti sprandą, bet netikėti žodžiai, o gal tiksliau dainos eilutės, privertė suklusti kažkurią dalį ir sustoti bent akimirkai.
"Ar tu, ar tu
dar ateini po tuo medžiu,
kur aš liepiau tau bėgt,
ir būtume laisvi abu..."- žodžiai skambiai liejosi iš kitos lūpų, lyg švelni, bet įskaudinta melodija. Ilgesinga melodija... būtų galima šnekėti ilgai ir nuobodžiai, bet tiems žodžiams, toms eilutėms taip ir nebūtų reikiamo, to tikslaus apibūdinimo. Sakoma, muzika daro didelius darbus- įkvepia kurti, padėti, suteikia drąsos kovoti, įžiebia viltį arba priverčia kūkčioti iš sielvarto ar verkti iš laimės... Tačiau ar šie jausmai užpildė to padaro, ketinusio pabaigti tos asmenybės gyvenimą būtų sunku pasakyti. Greičiau euforiją ar sielvartą pakeitė žiojinti tuštuma, primenanti apie susikaupusį purvą ir kitą brudą. Stovėjo sustingęs vis dar bukomis akimis steibilydamas kažkur kitur, lyg į kitą dimensiją, lyg į kitą pasaulį. Nepratarė nė vieno žodžio, nė nususio skiemenio, tiesiog tylėjo kaip praradęs liežuvį. Bet iškrūtinės išsirovė tylus urgezys ir melsvos akys smigo viršun. Pūstelėjęs stipresnis vėjas nupūtė užuostą dar vieno vampyro kvapą, o lietaus šniokštimas apkurtino jauną atgamtiką, vos prieš metus normaliai įžengusį į visiškai kitokį pasaulį. Dingo visi pėdakai kaip ir keliosiomis šimtosiomis susidomėjimas auka. Drabužiai vis labiau šlapo, lipo prie kūno kaip ir plaukai, o kraujo klanas vis plėtėsi apačioje. Išiepė iltis grasindamai suurgzdamas. Krūptelėjo kai drebančiui kūneliui priklausančios šaltos kaip velnias smulkios rankytės palietė karštąsias. Dar vieni prisilietimai. Dar vienos krūptelėjimai. Dar vienas šiltų akių žvilgsnis, kurio vengė kaip kažin kas. Tačiau šios akimirkos nekontroliavo- akys susitiko. Abejingos, nejautrios sutiko išblukusias, raudonas, tarsi norinčios sušildyti kito šąlančias. Bet akimirka buvo trumpa- pajuto kaip kažkas atsiranda prie kaulėtosios rankos pusės- odos nė nereikėjo pajausti, kad kažkas yra- akimirksiu suveikė nesąlyginiai refleksai ir nagai susmigo į kaklą, užuot šį nusukę. Neketino paleisti savo aukos. Spėjo tik akies krašteliu pamatyti kylančią ranką kai inkstinktyviai susigūžė, vos tamsus siluetas atplėšė jį nuo Solveigos. Kažkas švystelėjo jį ir tėškė į medį.
Vampyras.
Nugara trenkėsi į žievę, šią gerokai pažeisdamas. Smūgis iš plaučių išstūmė deguonį, o gerklę užpildė verdantis, tamsus kraujas. Akyse aptemo, o pakaušį, kaip ir trakštelėjusį stuburą plėšė skausmas. Visi jutimai prigeso akimirksniui ir vėl užsižiebė: sugrįžo garsai, o kūnu, kakta ir smakru varvantį lietų, prilipusius plaukus ir drabužius, vėl matė tik už kažkiek metrų ne vieną siluetą, bet du, užuodė žemės, kraujo ir vampyro kvapus. Džeimsas trūksmingai įkvėpė oro ir užsikosėjo, kažkaip priversdamas burnos turinį grįžti atgal. Žiopteliojo paklaikusiomis, stiklinėmis akimis varstydamas atėjūną. Įtempė raumenis vėl laukdamas smūgio. Padaras, kuris stovėjo šalia Solvegos buvo jo tėvas. Tas pats rėkiantis, linkęs išlieti savo pyktį ant jo, linkęs gerti. Net tas gerklinis šūksnis priminė ankstesniuosius girdėtus.
Senas košmaras grįžo.
Ne, ne košmaras, o jo prisiminimai. Vaizdas išskydo, ėmė keistis ir vieta savo tėvo atvaizdo išvydo iššiepusį iltis, pasiruošusį kovai profesorių von Sjuardą, kažką prabylantį. Žodžių neišgirdo, tik nugirstos nuotrupos intrepertavo arešto paskyrimą. Bet tai buvo smulkmena su tuo ko dabar bijojo- prieš kitus nebijojo rankos pakelti- bet jei tai padarydavo suaugusieji... susigūždavo. Laukdavo. Niršdavo. Nekęsdavo. Trūksmingai iškvėpė orą, vos vos pajudindanamas kojas. Tikėjosi, kad stuburo nesulaužė. Tik dabar pavėluotai informacija pasiekė jo smegenis- akimirksiu prisiminė ištartus Solveigos žodžius ir pilną Soreno formuluotę. Areštas? Negi jis kvailas? Tiesiog ims ir kaip šunytis nucipens paskui vampyrpalaikį, kurio menką pasitikėjimą sunaikino čia ir dabar, į kažkokį areštą, kuriame lauks moralai? Pykčiai? Išmetimas iš Hogvartso? Nervingai tyliai prunkštelėjo, kuris vargu ar praslydo vampyrui pro ausis.
- Juk sakiau, kad neturim savitvardos...- sumurmėjo.
Užvertė galvą. Randotą veidą palietė tūkstantis lietaus lašų. Kaip ir sutiko keliasdešimt raudonų akių. Milžiniškas akromantulas tupėjas to medžio voratinklyje ir neįskaitomomis akimis spoksojo į vaikiną. Kaip kelios dešimtys aplinkui šitus tris gyvenimo nelaimėlius- vampyrę, vampyrą kr djeveleną. Panosėje nusikeikė nenuleisdamas seniau jau nebe stiklinių ir nejautrių akių. Nė neslėpdamas kruvinos kaulėtos rankos, šios nagus suvarė į žemę. Nemaloni baimė tapti iš medžiotojo į medžiojamąjį palietė djeveleną.
Tai ką, vakarienė ar naktipiečiai?

[Marina Silvia Farley]

Solveiga pajuto gilyn į kaklą desperatiškai smingančius Džeimso nagus. Buvo per daug atsipalaidavusi, jog iš pirmos sekundės suprastų kas jam pasidarė. Jau beveik įtikėjo, kad paveikė šiltas žvilgsnis, bet tada, rodos lygiai tuo pat metu kaip ir jos pasisėdėjimo kompanionas, mergaitė išvydo kylančią ranką. Tėvas, tai buvo jos tėvas. „Tėvelis? Negali būti, kad jis taip elgiasi, juk negali būti toks kaip visi, tik jau ne tėvelis...“ sukosi paklaikusios mintys varnanagės galvoje matant susigūžusį vaikinuką skriejantį medžio link. Nuo to garso panelė von Sjuard taip pat susigūžė. Pasigirdo bum ir trakšt. Patirties pakako, jog suvoktų Džeimsui lūžo kažkoks kaulas. „Tikiuosi ne pakaušis, o tai išvis neis susikalbėt, degins ir degins tą savo ranką kaip koks bomželis neturėdamas žagarų laužui susikurti ir susišildyti.“ Mintijo pašokdama ir žybtelėdama raudonomis akimis. Ji matė berniuką, matė jį tokioje padėtyje, kad pavyko greit susivokti: jis bijo, paniškai bijo. Blondinei sukilo tulžis, ji garsiai įtraukė pro šnerves oro ir ignoruodama tėvo žodžius šoko artyn grifo. Pusiaukelėje išgirdusi, jog ir tas atsibamba savo vadovui nusprendė, kad žmonės bei turintys žmogaus pavidalą antgamtikai šimtu procentų supuvę.
-baigiat abu! – ramų tylutėlį toną pakeitė griežtas įsakmus šūktelėjimas, lydimas galingo perkūno griausmo. – žinoma tėti, aš nueisiu į ligoninę, bet ką sau manei, negi leisiu tau jį skriausti?! – mažutis smulkus pirštukas dūrė djeveleno pusėn – negi nematai ką darai?! negi jūs visi aplink ant tiek kupini pykčio kad gatavi savus suėsti?! – šūksniai vis žiro boksininko pozoje stovinčio vampyro pusėn. – gana man jūsų vaidų! Visų pirma tai aš irgi esu čia, ir trauktis niekur nežadu. – jau tyliau, bet vis taip pat tvirtai konstatavusi galutinai priėjo prie penktakursio ir apkabinusi per liemenį atsargiai patraukė nuo medžio. Perbraukė per nugarą aukštyn žemyn, viršutinis, sprando slankstelis degė.
-skilo. – švelniai tarstelėjo prispausdama šaltą delną vietoj kompreso. – teks ir tau eiti kartu su manimi pas mamą. Nežinau kaip greitai gija tavo kaulai, tačiau nieko apart šaldymo daugiau sugalvoti čia, miške negaliu. Žinau tik tiek, kad jei suspėsim iki kaulo sugijimo į ligoninės sparną, invalido vežimėlio išvengsi. Prašau nejudinti galvos. – žodžiai buvo įtaigūs, skambėjo rimtai, užtad šiltai. Tada atsisuko ir vėl kreipėsi į tėvą.
-užuot mėtęs jį į medį ir laužęs kaulus, pamokytum savitvardos. Bet kur tau, tik muštis, spardytis, kandžiotis... – burbėjo panosėje it kokia senutė turguje keiksnojanti peraukštas kiaušinių kainas.
-ištrauk tuos nagus iš žemės, kaip koks velnėnas elgies, arba ddar geriau, neišauklėtas penkiametis, ir mėgink stotis, prilaikysiu. – atsigrįžo atgal į Greywindą ir truktelėjo peršlapusį, įsitempusį kūną aukštyn perimdama nemažą dalį pastarojo  svorio.

[Sorenas von Sjuardas]

Kiekvienas iš mūsų, kai buvome vaikai, jeigu tik buvo galimybė, gamindavome. Ką gamindavote jūs? Ar galite atsiminti? Ar jūs irgi sijodavote žvyrą iki švelnių smulkių smiltelaičių, maišydavote su tokiomis pačiomis perdžiūvusiomis žemėmis? Maišydavote tai su akmenukais, žolėmis? Pienių žiedais? Ar gamindavote kvapius ,,eliksyrus" iš žiedų, nuskintų nuo žydinčios pievos šalia namų? Iš pienių? Rapsų? Obelų ar vyšnių, pražydusių pavasarį žiedų? Aronijų? O gal ,,apvogdavote" ir mamos darželį? Smagu juk kartais prisiminti vaikystę. Jeigu kada nors taip darėte, turbūt su šypsena prisimenate, kaip jums, kaip vaikui, tasai ,,eliksyras" gardžiausiai kvepėdavo, o jeigu duodavote pauostyti vyresniajam broliui ar sesei, ar tėčiui, jie suraukdavo nosis ir paklausdavo keistu, kokiam nors teiginiui labiau tinkamu tonu - ,,Ką. Tu. Čia. Padarei.". Galėdavote pulti aiškinti, kaip tai kvepia ir net pasiūlyti pasikvepinti, ką padaryti suaugusysis greičiausiai atsisakydavo, tačiau staiga imdavo linksėti galva, kalbėdamas jau malonesniu balsu: ,,O tu žiūrėk man... Tikrai kvepia..."
Kurlink aš vedu su tokia posto pradžia? Dabar įjunkite savo vaizdinę atmintį arba mažytį, žavingą televizoriuką savo vaizduotėje. Kad ir kaip skaniai kvepėdavo jūsų gaminys, greitai jis pajuoduodavo ir galimai tapdavo gana šlykščia net pažiūrėti (jau nešneku apie lietimą) pliurze. Su tokiais purvinai žaliais atspalviais, primenančiais rupūžių nugaras. O kai ji išdžiūdavo, likdavo tik sausas, pagniaužus subyrantis... hm, žolių ir purvo kuokštelis.
Va šitoksai kuokštelis, tik kokį dešimt - penkiolika kartų didesnis, ko gero, ir atsirado Soreno krūtinėje, kai jis išvydo skriaudžiamą dukterį. Net nemąsčius, tas darinys kvepėjo. Tėvo pareigose, palyginus, vyriškis buvo toks jaunas ir nepatyręs kaip tas vaikis. Ir tas kuokštelis jam kvepėjo. Atrodė tauru ginti dukterį, atrodė, kad ją skriaudžia. Ir kaklą svilina - ore užsiuodė ne vien padegusios kanapės, bet ir nusvilintos vampyro odos kvapelis. Reiktų pasakyt, kad jis jau tikrai nekvepia pakalnutėm. Patys turėtumėt įsivaizduot, jeigu kada nors svilinot kiaulę, arba užuodėt, kaip tai daro kaimynai. Nors ne. Netikęs pavyzdys. Vampyrai ir kiaulės - nieko bendro. ,,Kodėl gi ne? Negi nepanašūs?" - pasityčiojo Spaikas. ,,Vampyrai - gal, bet ne vampyrų dukterys." - nuolankiai atsišovė Sorenas. Voras pakraipė galvą. ,,Ė, raminkis." - nesugalvojo, ką čia geriau pakomentuoti.
Taigi, tas kuokštas, kuriuo pavadinom agresiją, kilusią, išvydus skriaudžiamą dukrą, kaip ir vaikystės žolių kuokštelis, ilgainiui sutrupa. Dėl ko sutrupėjo, subyrėjo mūsiškis? Paaiškinti? Paradoksalu. Kuokštelį kai kas sutraiškė greitai iki smulkių dalelių, kurias galėjo išnešioti vėjas, šiandien ir taip daug jau nešiojantis, kaip koks pasiuntinukas ar tarnas (truputį užsiminiau. Nešiojo sudegusių kanapių daleles, svylančios vampyro odos kvapą, mišrūno kvapelį, miniatiūrinius žavingus lietaus lašelius). Tas gana klaikus trakštelėjimas - Sorenas jau nebeprisiminė, kada tokį bjaurų garsą girdėjo - štai, kas privertė atsipeikėti. Profesorius pasistengė sutelkti visą dėmesį į dukrą, nes, reikia pripažinti, į tą jautrią vietą, kur paprastai kanda vampyrai, von Sjuardui skaudžiai įsisegė sąžinė ir pradėjo siurbti kraują. ,,Von, von, eik šalin. Aš tik ginu dukrą." - nusipurtė, vydamas sąžinę šalin. O ši trumpam pakėlė kruviną snukelį nuo vyriškio kaklo ir atitarė: ,,Ha, padla, galėjai ir švelniau." - ir siurbėsi toliau. Vyras atsidusęs žvilgtelėjo į ano nelaimingo padaro pusę - ir nustebo, išvydęs jo akyse tokią panišką baimę ir neapykantą, baimę ir neapykantą. Atrodo, šiedu jausmai tokie tolimi ir kartu - tokie panašūs! Ir visgi, kokią galią turėjo žvilgsnis, kuriame baimė ir neapykanta įsikūnijo. ,,Neturit savitvardos? O ką, galvoji, aš su ja gimiau?" - piktai pamintijo eliksyrininkas, išgirdęs tylų komentarą. Visgi nusprendė garsiai nesireikšti - ech, reikia pripažinti, šis žaliūkas ir taip jau gerokai nubaustas. O gal ir ne. ,,Ramiai." - įsiterpė voras, Sorenui vėl bepradedant virti. Von Sjuardas nuleido akis. Bet čia netruko pakelti - ir su pakartotina didžiule, tik dar labiau padidėjusia nuostaba išplėsti, kai dukrelė ėmėsi ginti agresorių.
- Solveiga, bet jis tave skriaudė, negi turiu stovėti ir žiūrėti? Kaklas... Juk atsimeni, kiek kalbėjau... - Sorenas sutrikęs sumikčiojo. - Galėjai ir žūti, negi aš tai leisčiau? Aš antrąsyk jį matau, tu nepris... Gal galėtum pa... - vyras papurtė galvą. - Paaiškinti?
Vampyras atsistojo prie pat Solveigos, jau ketindamas ją sulaikyti, o tada užvertė galvą. Akromantulas. Su juo šnekėjosi Spaikas. Derėjosi, jeigu tiksliau, aiškinosi. Atrodo, tik dabar auksaakis ir pastebėjo, kad niekur šalia Spaiko nebebuvo likę. ,,Ačiū, Spaikai..." - nusiuntė mintį aukštyn. Voras nė nekrustelėjo, bet atsakė: ,,Dukart nėra už ką." Vampyras susigėdęs darsyk dirstelėjo aukštyn, o tada ėmėsi žemiškesnių dalykų visomis prasmėmis.
- Leisk man, Solveiga... - su didelėmis valios pastangomis ištarė tėvas. - Jeigu tau jis svarbus, ką gi... Bet kaip mamai? Jis kaip... Tavo draugas? Hm? Juk žinai, ką mama pasakys... Leisk, nesispyriok, nenulaušiu sprando. - Sorenas švelniai patraukė dukters ranką ir išbūrė neštuvus. Tada tyliai pridūrė, kad girdėtų ir Džeimsas, ir Solveiga: -  Gal. Kol nepričiupsiu antrąsyk tave skriaudžiant.

[Džeimsas Greywindas]

Kažkokia vidinė tyla, skaumsas ir kupini pykčio šauksmai- tai vieninteliai dalykai, kuriuos geriausiai jautė, girdėjo šiuo metu. Nenustebo įkušlinęs bėgančią vampyro dukrą lik jo. Šiai tikrai viskas buvo nusispjauti. O kas ją vertė šitaip? Neturėjo žalio ir nežalio supratimo ir noro kuistis kitos mąstyme, ypač kai savasis buvo pritemdytas skausmo. Bandė atsipalaiduoti, bet susikaustymas ir įsitempimas niekur nedingo. Nenuleido galvos, nes vos pajudinęs nors ir milimetrą šią perverdavo deginantis skausmas. O akromantulas irgi savosios nejudino. Ką gi, lygybė.
Bandė gaudytis ką taip rėkalioja netekusi kantrybės Solveiga, o ką mikčioja profesorius, bet galva tarsi prikimšta vatos ir dar privaryta karštų kiljų, kad toji masė neišsidraskytų- žiū, išgirsti kokį žodį, rodos supranti, bet po nanosekundės pūst ir paukščų kalba, ne žmonių. Skausmas užvaldo kūną ir vėl plavinėji kažkur, bet ne žemėje, gal greičiau padebesiais. Bet tas skausmas turbūt ir išvijo sukeltą prigimtį, privertė vėl funkcionuoti kaip žmogus.
Sudrebėjo vos rankos jį atskyrė nuo medžio, o pirštai perbėgo stuburu. Krūptelėjo vos užkliudė lūžusią vietą. Švelnus balselis sučiulbėjo šalia ausies, bet taip ir nesuprato reikšmės- viskas dingo, viskas išskydo. Užjuto tik ant pritvinusio pulsuojančio skausmo lūžio nenormalų šaltį- atgaivą, bet ir mirties kvapą- būtent šaltis djevelenui su tuo asociavosi. Veido raumenys išsilygino nuo to bent trečdalį skausmo nuimančio kompreso- rankos. Ale vampyrai turi ir gerų privalumų.
- Gali dar kelias dienas parėkauti, o po to va tada jau galėsi nerimauti ar blogai nesugijo,- vangiai atšovė,- man lėtai gyja.
Užmerkė akis. Dievaži, tas, kurį ketino nužudyti, jam padeda. Kažkokia tragikomedija- negalėjo patikėti ir to suvokti. Pasaulis griūna, ką, o gal jis jau seniausiai sugriuvęs?
- Tu beviltiška,- išstenėjo įsmeigęs akis viršun trūktelėjus tai mažei,- žinojai tai? - nesuprato, kaip segebėjo šnekėti. Viršuj kažkoks mini voras tarėsi su nemini voru. Spaikas?- dingtelėjo toje vatinėje galvoje. Dar viena persona, kuriai sugadino pasitikėjimą. Oje, kaip sekas. Nenoriai vargais kojomis įsispyrė žemę, pavirtusią purvynu. Lietus vis nesiliovė, o jau šios trys personos, tiksliau trys su puse (gi Spaikas, nepamirškim jo) buvo išmaudytos lietaus iki paskutinio vargano siūlelio. Tik lietaus prigesintas vampyro dvokas priminė apie vieno egzistenciją čia vėl. Nuostaba eliksyrininko veide ir iškalbingos akys, kurių išplukdomo teksto nesugebėjo užblokuoti, daug ką pasakė, deja, to nepamatė Džeimsas, nes buvo priverstas domėtis dangaus anomalijomis viršuje. Tik reikėtų paminėti, kad tas šmikis nuo gimimo turėjo atramą, kuri išmokytų savitvardos, tad nereikia čia putotis. Djevelenams savitvardos problemikės buvo pateikiamos Suvaržymo amuletams. O jei šie nutrūksta? Deja, niekas apie tai nepagalvojo.
 Sorenas ko gero pamiršęs ar kiek užmiršęs savo agresyvumą nusprendė...padėti? Kurių galų?! Kurių galų jie padeda, kai žino ką jis pridyrbo? Kodėl jie padeda, kodėl padeda ir Slapstūnai? Kodėl šie padėjo per Antrąjį Hogvartso mūšį? Solveiga buvo atitraukta ir pirmuoju smuiku ėmė griežti profesorius.
Draugas?
"Iš kokio medžio mielas profesoriau von Sjuardai jūs iškritote?"- norėjo sušukti iš visų plaučių. Jis gal juokauja? Draugas? To dar betrūko! Greičiau žudikas. Netikėtas įsiūtis pasiglemžė širdį. Ne, ne, ne tik ne vėl jų nusišnekėjimai. Tik ne tie žvilgsniai ir tik ne tie poelgiai. Jis nenori jaustis silpnu. Ir taip, jis tikrai neguls į tuos išburtus neštuvus. Būtent taip ir sakė šio grimasa: "Negulsiu ten, blyn". Norėjo nuo tų nevispročių pasitraukti per kelis žingsnius, bet ūmiai užplaukęs skausmas susiplakė su agresyvumu, principais ir liko stovėti kaip įniršęs, užsispyręs bulius. Nė per žingsnį atgal ar pirmyn.
- Sutvarkykit tą sprandą čia ir dabar,- iškošė pro dantis,- jei tik jums negaila profesoriau,- tarsi pasišaipydamas panaudojo mandagybes visai nebūtinoje situacijoje, nors pats apskritai turėjo drąsos ir įprastai vadinti eliksyrininką vardu, pakankamai gerai jį žinojo, tik anas to nenumanė. Išgirdęs likusius žodžius blausiai šyptelėjo.
- Jau galite man kasti duobę,- pridūrė.
Akronamtulai traukiasi. Gal. Bet jos niekada,- niūriai suburbėjo mintyse, užmatydamas tik jam vienam matomai pralekiančias kelias violetines akis ir dūminius šešėlius. Aplinka tarsi atšalo, o lietus lyg sustojo vaikinui.
Jie artinasi...- suprato tik vieną. Bet ką jie čia veiks? Ne, tai bloga teorija. Ferumos visada juos stebėjo, nieko daugiau.
- Ji jau pateko,- žioptelėjo supratęs, skausmo banga vėl pasiglemžė. Čia ir buvo klaida- tai pasakė garsiai. Tarp dviejų vampyrų. Su gera klausa. Tarp vieno kuris jau stebimas ir tarp vienos kuri jau seniau buvo patekusi į Sąrašą.
Bet pateko į Sąrašą ne Solveiga. Ne. Pateko visiškai kitas žmogus, kurio nematomas vardas puikiuojasi prie numeris vienas eilutės. Žmogus, anksčiau buvęs pernelyg tamsus- dabar akimirksiu prašviesėjęs. Kojos linko. Meldė mintyse, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Kaulėta ranka ištiesė prie lužusio slankstelio ketindamas tą vietą kažkaip sutvarkyti.
Ant jos šlumštelėjo kūnas.
Feruma.
Matoma.
Visiems.
Žaižiai suklykusi puolė iškabinti Solveigai akis.
Akimirka ir geležkūnė varna sprogo. Viena vienos jau buvo kelios dešimtys.
Djeveleno aukos visada miršta.

[Marina Silvia Farley]

-atleisk tėveli, aš paprasčiausiai nepripažįstu smurto. Paaiškinsiu tau ką norėsi žinoti, tik gal vėliau, kai Džei bus saugus. – kalbėjo Solveiga Silvia von Sjuard eliksyrininkui tarsi pamiršusi, jog netoliese yra ir apkalbamasis objektas. – žinai, aš ir pati dar daug ko nesuprantu, todėl bijau, kad visko paaiškinti nesugebėsiu. – trupučiuką suraukė antakius, pakėlė į juodą dangų akis ir nusižiovavo patraukdama ranką nuo Džeimso sprando bei perleisdama tėčiui visą šio svorį. Tačiau vaikinukas kaip visada stovėjo įsispyręs žemės ir nenorėjo paklusti nė dabar.
-Džei, tu nesi silpnas šiuo metu. – švelniai tarė priliesdama grifiukui petį, puikiai įspėjo jo nenorą gultis ant neštuvų, nebereikalo buvo varnanagė, o Greywindą dar ir dvasiškai jautė tobulai, - tu tiesiog be galo pavargęs. Neprotinga būtų čia, vidury miško, gydyti tokią rimtą žaizdą, nors tėvelis ir gabus burtininkas, nėra medikas. Visi mes pavargstame, juk nesame geležiniai, niekas nėra geležinis, nebent... – užsikirto nenuleisdama akių nuo dangaus juodumos kur žybtelėjo violetinė akis. „Ferumos.“ atgamino pavadinimą galvoje kai viena paukščių puolė iškabinti mergaitei akių. Solveiga galėjo bėgti, galėjo šaukti, galėjo palaukti kol tėtis viską sutvarkys, tačiau išgirdo Džeimso žodžius ir suprato: ferumos  ne dėl jos čia, dėl jo. Kraujas užvirė gyslose, raudonos akys užsiliepsnojo, galima drąsiai sakyti, pragaro liepsna. Niekas greičiausiai dar nebuvo tokios panelės von Sjuard matęs, nei tikras tėvas su motina. Neee, dabar jai nesinorėjo dainuoti ar glostytis, dabar jai norėjosi ramiai žiūrėti į ferumas ir įsivaizduoti kaip lėtai, kankinamai lėtai, sunkiai, skausmingai, sielvartingai, beprotiškai lėtai jų širdys vienos po kitos stoja, truputėlį paplakdamos ir vėl užsivesdamos, tada vėl netekdamos tos menkutės vilties, įžvelgė kažką nesuprantamo violetinėse akyse ir juokėsi savyje. Solveiga juto šyrdis tarsi veikiantį organizmą, gadino jį, stabdė, mąstė apie tai išvien, varnė buvo įaugusi į savo misiją tiek siela tiek kūnu. Ferumos viena po kitos skriejo link jos ir pusiaukelėje krisdavo taip ir nesupratusios, tai kieno gi strėlė pakirto jų geležinius šarvus? Ji buvo likusi viena, juodos geležimi kaustytos plunksnos plakė orą šiai vis dar taip pat aršiai veržiantis artyn. Blondinė susmeigė į ferumą akis.
-jis mano, ne tavo, ne jūsų, jis mūsų. Džeimsas Greywindas ir yra Džeimsas Greywindas, todėl dabar pakuokis ir dink iš čia. – kiekvieną žodį košė pro dantis, sulig paskutiniu smarkiai paspirdama vieną, iš ant miško žemužėlės gulinčių, juodą kūnelį sustojusia širdimi. – dink, į savo pragarą ir perduok šeimininkui geriausius mano linkėjimus. O jei gyveni kokioj nors dar bjauresnėj skylėj, smirsk ten ir dvok toliau, bet šeimininkui linkėjimus vis vien nunešk. – dabar raudonakė jau šaipėsi, atvirai, palaidai ir aštriai. Bet visa panelės pašaipa dingo nukreipus žvilgsnį atgal į šviesiai mėlynas penktakursio akis.
-gulkis ant neštuvų, prašau...? – nepalyginsi, rodos kalbėjo visiškai kita būtybė, atsimainiusi, su tyru prašymu veide, užuot degusios, sodrios akys tik švelniai glostė it lengvas, šiltas pavasario vėjalis.

[Sorenas von Sjuardas]

Miške nuaidėjo varnos karksėjimas. Ne, ne vienos varnos. Varnų. Jų buvo daug. Bet kas gi tos varnos senam vampyrui? Juolab, kad abiejų jo sūnų augintiniai ir sielos broliai - varnai? Taigi, kuo ir pavojingi įpročiai - jie sumažina budrumą. Kaipgi kitaip Sorenas nebūtų išgirdęs to geležiško krenkštimo, primenančio... Ką primenančio... Ar žinote tą senovinį lygintuvą medinį, kurio vieną dalį sudaro pagalys, ant kurio reikia užvynioti norimus išlyginti drabužius ar patalynę, o kitą - medinė lenta, turinti keistus ,,kalnelius ir griovelius", primenančius drakono nugarą? Įsivaizduokite dvi tokias grublias geležines lentas ir armatūros strypą tarp jų, vaizduotėje sukurkite animaciją, kaip jos brūžinasi viena į kitą ir tuomet pamėginkite įgarsinti. Įsivaizdavote? Taigi, ko gero, panašiai skambėjo ir tasai kranksėjimas. Šiaip varnos tik viduramžiais tapo blogio ir mirties simboliu, o Lietuvoje net radosi įvairių gana bjaurių su jomis susijusių prietarų (pavyzdžiui - jei sausam stuobry išgirsi varną krankiant - kažkas jau užsilenks), o Skandinavijos ir vikingų tautos klestėjimo laiku jie, varnai buvo dievo Odino palydovai, išminties ir atminties simboliai. Tik visgi net ir odinistai vikingai tokias varnas ir tokį krankimą būtų susieję su nelaime ar netgi mirtimi.
- Ką gi, turbūt apie daug ką pakalbėti turėsim... - tarstelėjo Sorenas dukrai. Jos ramus balsas ir jį ramino - ,,Hm, atrodo, vidinę ramybę ji iš tėvo ir paveldėjo." - su pasididžiavimu pamintijo von Sjuardas. Soreno, kaip tėvo, o ne patyrusio burtininko, irgi nereiktų kaltinti nebudrumu. Visgi kas būtų budrus aplinkiniams garsams, sužinojęs, kad dukra galimai įsižiūrėjusi vaikiną sadistą?
,,Beviltiška?" - įsiterpė Spaikas, radęs tarpą tarp pokalbių. ,,Ką gi, ponaiti Greywindai, šiuo atveju aš sutikčiau su tavimi iš dalies, ne mylėti sadistą yra jau mažumėlę beviltiška." - atsklido dar viena voro, mėgdžiojančio Soreną, replikaį vampyro smegenis. ,,Tššš, Spaikai, tššš... Galėsi po viso šito išsityčiot, bet ne dabar." - Sorenas metė priekaištingą žvilgsnį aukštyn. Iš viršaus jį pasitiko džiaugsmingos raudonos akutės: ,,Rimtai? Tu man davei leidimą, Sorenai! Leidimą, leidimą, leidimąąąą!.." - net užplėšė pagal kažkokią seną dainą voras. ,,Juokauju, bet šita, pasiskubink tu ten..."  - tarstelėjo pūkuotasis, didžiajam vorui nusliūkinant šalin.
- Aišku, kad negaila, ponaiti, bet bijau, kad jeigu aš imsiuosi atsakomybės tvarkyti kaklą, tamstelės kaklos suaugs taip tiesiai, kaip girto ruso statyto namo sienos stovi, blyn... - prakalbo profesorius von Sjuardas. Iš pradžių kalbėjo visai nuotaikingai sarkastiškai, bet sakinio gale visas entuziazmas dėl kažko dingo. - Ir ne, rankų nesiterliočiau, - Sorenas paskubo pridurti: - Ir lazdelės nevarginčiau. Greičiausias būdas yra padeg...
Cha, bet visiškai niekas Soreno nesiklausė, ko gero. Ir jis pats suprato tai tik tada, kai dukra nustojo guosti aną sadistą lodarį be jokios savitvardos - ir dar grifą ir užsikirto su užuomina apie kažką metalinį, tik tada, kai Džeimsas, tarsi pratęsdamas bei užbaigdamas jo dukros mintį, bet iš tiesų vien leptelėdamas kažką nelabai suprantamo tarstelėjo tą trižodę frazę ,,Ji jau pateko.", tada, kai atskrido geležinis paukštis, jei tiksliau - varna. Viskas atsistojo į savo vietas. Na, ne viskas, bet devyniasdešimt devyni kablelis devyni milijonai devyni šimtai devyniasdešimt devyni tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt devyni. Ir toksai pasityčiojimas, kad devynetas paprastai neša laimę (bent jau man ir Sorenui), o čia...
,,Spaikai, šok čia." - šūktelėjo Sorenas. Voras nusileido ant jo galvos ir nurėplino ant peties. ,,Kovosim." - konstatavo faktą eliksyrininkas. Sausumos aštuonkojis pakraipė galvelę. ,,Bet žinok, sunku bus." - tarė jis. ,,Kodėl taip galvoji?" - nustebo vampyras. ,,Prisimeni tą akromantulą? Aš su juo nespėjau susitarti. Kai jis išgirdo kranksėjimą, pats pabėgo." Sorenas žioptelėjo nustėręs. Geležinė varna, atsiradusi prie Solveigos, kita prie Džeimso, dar kita - besitaikanti į vorą (ir gavusi per snapą iš vampyro delno). Visos nukrito ant žemės. Tėvui ilgai mąstyti nereikėjo, kas dėl to kaltas.
- Man atrodo, tarp kitko, kad čia yra tam tikra smurto forma... - žioptelėjo juodaplaukis. Atsiduso. - Ką gi, turėsim dar daugiau apie ką pasišnekėt.
Sorenas atsargiai užkėlė Džeimsą ant neštuvų, jie pakilo nuo žemės.
- Nepyk, nebesicackinsim čia. Einam į Hogvartsą. Šiandien miško man gana, - niūrokai pasiteisino Sorenas, su miniatiūrine užuojauta žvelgdamas į Džeimsą. - Iš tavęs irgi norėsiu šį tą sužinoti. Nenustebai, pamatęs tuos paukščius, a? Pažįstami tavo?
((Aš nežinau, ar jau einam, ar dar šnekam. Jeigu einam - sekantis rašantis parašykit, kad visi išėjom ))

[Džeimsas Greywindas]

Sustingęs stebėjo kaip atsimainiusi iš trapios būtybės į karę, lyg viena iš erinijų, graikų keršto deivių, Gajos dukterų, Solveiga von Sjuard šlavė iš oro ferumas, stingdė paukščių širdis, spardė ir košė pro dantis grasinimus. Jei nebūtų tokia kebli situacija, nusišypsotų ar nusijuoktų, menkindamas mergaitės sakinius, nuomonę, kad ferumas valdo vienas asmuo ir jis esąs iš Pragaro ar kitos skylės. Paistalai. Jas valdė Slapstūnai, pavesti sekioti savo aukas, savo stebėjimo objektus, ir ne, jie nebuvo iš Pragaro, skylės ar kitos daubos. Kai grasinimai, pasišaipymai baigėsi negyvų varnų ir brolijos adresu, ūmus šėlsmas varnanagėje dingo vos ši atsisuko į Greywindą. Akys vėl susitiko, švelnus žvilgsnis su nepatikliu. Prašymas atsklido iš dailiosios lyties atstovės lūpų, prašymas. Stypsojo vietoje bandydamas negirdėti kitų žodžių. Padegti, ką? Žinoma, po ši to, tu tikrai to norėtum,- niūriai pamislino pro skausmo skraistę. Akimirka ir buvo greitai suvystytas, bei paguldytas į neštuvus- nesipriešino, nes ir miško, ir lietaus jam irgi užteko. Lietaus lašai krito, tiško ant kaktos, veido, prisimerkė, tačiau greitai užmerkė akis išgirdęs profesoriaus klausimus. Neturėjo noro atsakinėti į juos. Stipriai užmerkė akis lyg vydamas iš galvos tolesnį veiksmų scenarijų ir tik dabar pajuto, koks triuškinantis nuovargis apėmė kūną. Paniro į skausmo, nuovargio ir tamsos gelmes, ir paskutinis dalykas kurį išgirdo, tai buvo vėjo ūžavimas ausyse.
 Netrukus įvykio dalyviai pajudėjo iš akromantulų lizdo link Hogvartso pilies, dingo tarp gamtos gaivalo pilkų šešėlių.

[Claudie Amneta]

 Šią naktį jaunas mėnulis keliavo dangumi, o jo lyg dukterys žvaigždės sekė įkandin. Lyg atsakingas tėvas jis stebėjo dukreles, susiskirsčiusias į grupeles - žvaigždynus ir stengėsi visas suskaičiuoti. O tai ilgai užtruko. Žvaigždelės lyg mažučiai trupinukai ant juodo stalo pabirusios žibėjo ir laukė ryto, kada galės grįžti į savo žvaigždiškas loveles ir miegoti visą dieną. Jas šiuo metu ir stebėjo Claudie. Neramus vėjas karts nuo karto pūstelėdavo jos link ir pašiaušdavo kelias neklusnias sruogas, kurios nenorėjo būti įpintos į storą ir stiprią kasą. Mergaitė kelis kartus sumirksėjo ir žvilgsnis nukrypo prie Uždraustojo miško. Ji į jį dar neėjo viena. Nelaužė taisyklių. Bet kam pasakyta priežastis būtų pasirodžiusi kvaila. Tad tenka viską daryti pačiai. Iš įvairių situacijų ir draugysčių, ji dažnai likdavo atstumta. Pirmojoje žiobariškoje mokykloje tikros draugės neturėjo. Na, turėjo tą, kuri jai išeinant labai apsimelavo ir jos susipyko. Kitoje mokykloje bendravo su drovia mergaite, iš pažiūros - tipiniu angeliuku. Bet ramios avelės kailyje slėpėsi liūtas. Daugybę jos melagysčių Claudie suprato kaip tiesą. Pati patikėjo kelias paslaptis, kurios po kelių mėnesių buvo paviešintos... Todėl grifė nebenorėjo niekuo pasitikėti. Jokiu žmogumi. Klarė, jos bendrakoledžė buvo labai miela ir maloni, bet baimė vis dar tupėjo galvoje, lyg koks nelauktas svečias. Ji nenorėjo nudegti. Joks profesorius nebūtų palaikęs šios minties. Tiesiog lįsti pražūčiai į nasrus. Bet ji kaip tik tai ir darė. Kelis katus gerai įkvėpė ir iškvėpė ir davė kojoms valią. Jos automatiškai bėgo prie Uždraustojo miško. Kelis kartus stabtelėjo atsipūsti šešėliuose, bet pasiekti miško niekas nesutrugdė. Tik priarkėjusi prie miško suprato, ką iš tiesų daro.
 Miškas skendėjo šešėliuose. Tamsu nors į akį durk, galingi medžiai visiškai nepraleido jauno mėnulio blausios švieselės. Rodos, susipynusios šaknys čia, kaip ir rasota žolė, kuri driekėsi iki miško trukdė keliauti toliau. Nepaisydama jų, trrečiakursė lėtai, kad neužkliūtų keliavo toliau - gilyn į mišką. Pripažinkim, čia galėjai sutikti ne žmogų, ne vampyrą, o kitą (greičiausiai nelabai draugišką) padarą ar gyvūną. Ši mintis jau nelabai patiko, tad negalvodama apie pavojus, ji susikaupė ir žiūrėjo žemyn, kur statė kojas. Nors medžiai vėją užstojo, bet vienas kitas gūsiukas čia vis patekdavo. Kiekvieną kart šiaušė plaukus ir leido pleventi apsiausto atlapams. Trakštelėjo šakelė. Claudie išpūtė akis. Jos pilnos baimės. Ne, nieko, tik kažkoks naktinis paukštelis atsitūpė. Apsižvalgė. Nieko nėra. Bet tik dar labiau įsitempė ir rankoje stipriai sugniaužė lazdelę. Nežinia kada ją išsitraukė.
 Turbūt ja pasišviesdama pasidarytų meškos paslaugą. Lengviau būtų aptikta, o be to - prasčiau matytų kas dedasi aplinkui. Todėl lėtu žingsniu, kaip sliūtinanti lapė ėjo toliau. Kilpa ant žemės. Kažkoks vijoklis. Mergaitė ją peršoko ir išvengė pavojaus. Ne padaro, o augalo. Tik staiga pajuto, kad čia dar kažkas yra. Varniai išduos... Grifai turbūt ne... Mintyse vardijo ilgą galimybių sąrašą. Švilpiai... Klastuoliai... Nežinau. Profesoriai supyks ir atims taškų... Nebent koledžo vadovas. Tas turbūt supyktų, bet labai nebaustų. Taip mintys apie burtininkus baigėsi. Atėjo pavojingesnė dalis, nei atimti taškai. O jei čia ne žmogus? Koks nors kitas padaras, kuris... Nukankins ir nužudys? Baimė dar labiau išplėdė akis. Kad nepravirktų, nerėktų ir neleistų kitokių neaiškių garsų, užsidengė ranka burną ir stipriai įsikando į pirštą. Liks žymės, bet nesvarbu. Tamsiaplaukė lėtai apsisuko ir panorėjo tapti nematoma. Tada jai nekiltų toks pavojus. Tikriausiai.

[Klarė Konė Karter]

Vėlų vakarą Klarė stovėjo niekuo neišsiskirančiame pilies koridoriuje. Ji tikėjosi, kad niekas jos nepamatys. Siaubingas nutikimas pasiglemžęs vaikystės draugą slėgė trečiakursės pečius. Nedidelis langas leido stebėti galinį pilies kiemą, kuriame šįvakar siautė vėjas, gainiodamas kelis lapus iš Uždraustojo miško. Iš pilies išėjo siluetas. Tokiu laiku tai buvo draudžiama. Žaliaakė siluetą atpažino. Tai buvo jos bendrakursė, mergaitė su kuria vos sulaukusi keturiolikos, Klarė draugavo.
Įprastą dieną grifė nebūtų pažeidusi taisyklių ir taip staigiai, kaip akis išdegusi, išbėgusi lauk. Tačiau vistiek išbėgo per vėlai, koledžo draugės nebebuvo matyti. Giedrą naktį Claudie pasitiko miške.
Jaunoji raganaitė bakstelėjo lazdele, iškerėdama susisekimo burtą. Mergaičių ryšys nebuvo tvirtas kaip būna giminių ar ilgamečių geriausių draugų, koks buvo Tiagas. Tačiau ji sugebėjo paskleisti švelnų aukso spalvos siūlą vis tankstančia pamiške, kuria pati ir nusekė.
Miške vienai klaidžioti buvo baugoka. Kiekvienas medis galėjo slėpti bet kokį padarą, dauguma jų buvo pavojingi. Pavojinga būtų sutikti ir profesorių. Dar niekada Klarė nebuvo užsidirbusi nuobaudos, nenorėjo ir šiąnakt.
Magiškas siūlas vis šviesėjo ir paauglė žinojo, tamsiaplaukė nakties bendražygė netoli. Pastebėjusi kasą, švytuojančią ant Claudie nugaros Karter vos nepašoko pusmetrio į aukštį. Miškas nebuvo jaukus net draugei.
Ir tada ilgaplaukė pajuto nenumaldomą norą išgasdinti drąsuolę draugę, žengusią tamsiu mišku. Užsimetė apsiausto gobtuvą sau ant galvos taip, kad veidą dengė nakties skraistė. Tyliai ir grakščiai, tarsi katė prisliūkino. Likus mažiau nei pusmetriui ištiesė rankas ir pamataravusi aplink priešais nusisukusios grifės galvą, staigiai, tvirtai užmetė rankas ant pečių.
- Ką čia darai tamsią naktį? - Nutaisė kuo žemesni balsą, bandydama beviltiškai atkartoti bet kurio profesoriaus tembrą ištarė Klarė.

[Claudie Amneta]

 Balsas. Šnaresys. Naktis. Žmogus. Baimė. Siaubas.
 Claudie išgirdo žemą balsą. Tu grifė. Turėtum nebijoti, sustingti ir pavaidint, kad tavęs nėra. Bet šiaip tai nebūtų išdegę. Jei jau kažkas su ja kalbėjo, garantuotai matė. Kitas būdas būtų žaibiškai atsisukt ir paleist kerus. Bet tai gali būti kas nors kitas. Tas, kurio sužeist nereiktų. Nes balsas lyg kažką priminė...
 Vis dėl to Amneta suspaudė lazdelę, greit atsisuko ir išsižiojo iš nuostabos. Ne koks profesorius, kentauras ar vienaragis, o ją įbauginti bandė... Klarė?
 -Klaryt, to paties galėčiau paklausti ir tavęs. Nežinojau, kad vaikštai į mišką paslapčiom.
 Nelaukdama draugės ėjo gilyn į mišką, bet stabtelėjo. Nors su Kone bendravo gan gerai, bet grifai - sąžiningi žmonės. Tamsiaplaukė nepanaši į skundikę, bet jei išplepėtų apie jos naktinį pasivaikščiojimą, būtų... Blogiau nei blogai. Amneta žinojo, kad kiti vaikšto ir neįkliūna, bet jie nėra ji.
 -Einu pasitikt mirties. O ir tu turėtum eit kartu. Nes dar išplepėsi kam nors apie mano ,,savižudišką",- ji parodė kabutes.- Žygį.
 Tiesą sakant, tai nuskambėjo taip kandžiai, kad ketvirtakursė net pati išsigando savęs. Na, dabar bus dar blogiau. Kiek pagalvojo.
 -Eisi pas akromantulas?- nebeėjo ratais, o iškart išklojo savo planą. Viskas arba nieko. Iš nervų mokinė prikando lūpą ir pakėlė akis ieškodama manko mėnulio spindulėlio.
Tik, Klare, vorus tu mylėki,
Manim imk, pasitikėti.
Nors į pražūtį einu,
Pasiduot neketinu.
 Clau įprotis ką nors surimuot atsirado ir čia. Nors suprato, kad tuoj viską užmirš, o surimuoti buvo galima ir geriau, visos mintys nukrypo į tas keturias eilutes. Juk apie tai galvot lengviau negu apie tai, jog gal būt tuoj pat būsi direktorės kabinete.