0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #15 Prieš 12 metus »
- Tai ko delsiam? Bėgam greičiau,-  tai tarusi,Smit paėmė berniuko ranką ir pradėjo bėgti.
Kuo greičiau nuo šitų siaubūnų... Ištikrųjų viskas labai keistai atrodė. Jei ir kiti būtų matę,nebūtų supratę kas čia vyksta. Jie matytų,kaip mergina sučiupusi grifiuko ranką traukia iš miško glūdumos,kaip nuo jų mantijos ir plaukų varva lietaus lašai... Deja,aplinkui nieko nebuvo. Tik jiedu ir tas voras,kurio virvės bet kurią minutę galėjo suplyšti.
- Greičiau,Alfai. Bėgam iš čia,- vis šaukė švilpiukė,tik atrodė,jog per vėjo gausmą ir lietų,berniukas neturėjo nieko girdėti.
Dėkui Dievui,jie pabėgo. Pabėgo nuo visko. Ir dabar,apsidairę jie galėjo matyti miško proskyną.

[[ Smit: Alfai,jei nesunku post'ą rašyk: "Uždraustasis miškas >
Miško proskyna". Laukiu.  :-* ]]
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #16 Prieš 11 metus »
  Traškėdamos šakos, kuriomis žengė vaikinas, bereikalingai atkreipinėjo dėmesį. ,,Hmh, reikia kuo greičiau dūmti miškan." pamanė jis. Miško tankmėje nėra braškančių šakelių, lankučių bei dar visokių padarų. Ten tik aukšti medžiai, iš tankių šakų sudarantys tankų skliautą, kad nesimato net dangaus, vien tik aklina tamsa. Bei šąknys, dėl kurių kiekviename žingsnyje rizikuoji kojos išsisukimu. Tačiau tądien vaikinui kaip tik to ir reikėjo.
  Bežygiuojant į gilumą, vaikinas dar spėjo pamatyti paskutinius saulės atšvaitus, tada juos uždengė tvirtas medis.
  ,,Ir kam aš čia ėjau? Ar tai buvo gera idėja?" Štai tokios ir panašios abejonės klaidžiojo šeštakursio galvoje, tačiau jis jas nuvijo šalin. Laiku, nes tuo metu įžengė į akromantulų lizdą, todėl reikėjo būti atsargiam.
  Tai buvo kažkokia miško aikštelė, pilna voratinklių.Vieni buvo stulbinamai dideli, kiti mikroskopiškai maži. Grifas nusprendė nesiliesti prie didžiųjų, nes jie, be abejo, akromantulų, o šioms žmogus atrodo visai valgomas dalykas, todėl logiška, kad jį įmanoma pagauti tais jų nuverptais voratinkliais.
  Įsiklausęs į šiurpią tylą, vaikinas atsargiai pradėjo laukti.

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #17 Prieš 11 metus »
Temo. Didžiosios Hogvartso burtų ir kerėjimų mokyklos stogų skliautus gaubė tamsūs ūkai, o Uždraustasis miškas jau seniai skendėjo prieblandoje.
Nuobodžiaudami mokiniai sedėjo savo koledžų bendruosiuose kambariuose ir laukdami vakarienės žvalgėsi pro langus. Aišku, jie nieko nematė, nes rūkas buvo pasigrobęs visus esančius ant žemės - net Gluosnis Galiūnas, Hogvartso puošmena ir pasididžiavimas tyliai dūsavo paslėpęs savo šakas pilkšvose balzganose.
Bet kiemas nebuvo tuščias. Per rūku nuklotą kalvą judėjo maža, smulki figūrėlė, susisukusi į juodą apsiaustą su Klastūnyno emblema. Žiobariškais sportbačiais apautos kojytės greitai ir užtikrintai žengė per parudusią, rudeniniais lapais nubarstytą pievą. Nors lapų spalvos buvo neįmanoma įžiūrėti, bet mergaitė, skubanti Uždraustojo miško link, įsivaizdavo kaip turėtų atrodyti šis takas šviesiu paros metu - lyg šiltų atspalvių paletė, kurią neatsargus dailininkas paliko ant pievos... Bet, tiesą sakant, ne apie tai ta mergaitė mąstė.
Nusileidus gan stačia kalva, jai prieš akis atsivėrė pilkų medžių siena, padabinta mažų lietaus lašelių, kurie it krištolo kaliabras kabojo ant nuplikusias šakas padengusių voratinklių. Nestabtelėjusi mergaitė išsitraukė lazdelę iš galinės kelnių kišenės, ir sumurmėjusi Lumos nėrė į mišką.
Mažais žingsneliais per traškančias ir braškančias šakeles, nuklojusias visą miško paklotę, ji veržėsi gylyn į medžių ir keistų gyvūnų karaliją. Kuo toliau, tuo labiau susiglaudę medžiai, rodės nori sugriebti tave savo šakomis, ir, iškėlę į savo viršūnę, parodyti pasauliui - aha, sučiupau! Bet šiai mergaitei tai negrėsė - pernelyg maža, pernelyg smulkutė ji buvo, todėl būtų greitai išsinėrusi iš ją sugriebusių medžio šakų.
Mergaitė, kaip jau galmėjo pastebėti, klastuolė, tvirtai ir užtikrintai ėjo į lėtai pulsuojančią ir gyvybe tviksinčią Uždraustojo miško širdį - Akromantulų lizdą. Ilgai jai eiti neteko - čia pat, už dviejų susipynusių medžių, ėmė žvilgėti pirmieji pranašai - dideli it paklodė ir tvirti kaip plienas voratinklių raizginiai. Mergaitė, kiek gąstelėjusi stabtelėjo - ir ko, po velnių aš čia ėjau?... Lyg atsakydami, voratinkliai sukrutėjo, ir iš jų išlindo mažytis voriukas - toks, kokį galima pamatyti betkuriame ilgiau netvarkytame name. Atsidususi mergaitė užgesino lazdelės šviesą, ir aplenkusi voratinklį, it jis būtų apipurkštas kuo nors nuodingu, ji žengė tolyn į Akromantulų irštvą.
Nieko įpatingo čia nebuvo. Tik mažesni didesni voratinkliai, kabantys visur kur tik įmanoma. Ir kokonai. Susisukusios į voratinklius vorų lėliukės, laukiančios tos palaimingos dienos, kada galės išlysti iš šitų plieninių pančių ir paskanauti mesyte, kuri, dažnai pati to nežinodama netyčia užklysta čia.
Staiga mergaitė kai ką išvydo. Kai ką, dėl ko čia ir ėjo. Visai netoliese, maždaug už šimto žingsnių stovėjo berniukas, pasidabinęs Grifų Gūžtos emblema.Na ir sekasi man su tais grifiukais... pamanė mergaitė, nužvelgdama vaikiną. Jis buvo kažkur ketveriais metais vyresnis už ją - šeštakursis, o jo povyza rodė atsargumą ir pasitikėjimą savo jėgomis.
- Sveikas,- tyliai ištarė mergaitė.- labai graži vieta, ar ne. Tokia... šilta ir jauki,- ji šyptelėjo pati sau - iš tiesų visi šie voratinkliai jai kėlė didžiulį pasišlykštėjimą.- aš Rafaela. Iš klastūnyno. Būk pasveikintas, o galingasis grifi.

Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #18 Prieš 11 metus »
Kurtinanti, slegianti tyla, retsykiais nutraukiama palėdų ūbavimo ar šiaip vėjo košimo. Nuo viso to šiurpo oda. ,,Be to, jau ir šalta pasidarė..." pamanė vaikinas, niūriai stovintis mėnulio apšviestoje miško aikštelėje. Tačiau nepaprasta, kur susirenka naivuoliai Žiobarai iškylai su pintais krepšiais ir languotomis staltiesėmis. Tai buvo akromantulų, milžiniškų vorų ilgomis, tačiau tvirtomis, kojomis, nuo laiko įdubusi irštva. Ją ,,puošė" pasenę bei susipynę voratinkliai, kai kurie tokie tankūs, kad atrodė lyg koks vientisas, neskylėtas šilkas.
  Staiga vaikinas kruptelėjo. ,,Tik ne dabar, ne dabar..." pamanė jis ir šoko į artimiausiai esantį medį. Tiesa, jums gali susidaryti įspūdis, kad tas medis ir buvo už kokių kelių metrų. Na, jeigu manote taip, vadinasi, klystate. Jis buvo gal už kokių dvidešimties metrų, o per tokį laiką galima ir nespėti.
  Viena šaka, kita... Vaikinas vikriai kabarojasi aukštyn. Tiesą sakant, neperkando, iš kur taip gerai žinojo, ant kurių šakų ką dėti. Vaikystėje karstėsi mažai, nes buvo traumuotas(ne, jam niekas nelūžo, čia mes kalbam apie psichologinę traumą), kai nukrito iš aukšto ąžuolo. Iš ties labai keista, kaip jis nenukrito. Tačiau, kai apie magijos pasaulį išmano daugiau bei žino, kad vaikams nuo septynęrių reiškiasi netyčinė magija, tai tą savo išsigelbėjimą šeštakursis ir paaiškina būtent šiuo dalyku.
  Vis labiau ir labiau vaikino jautrios ausys girdėjo duslius ir gergždžiančius balsus.
 - Galbūt... Gal tik pasigird...
 - Sakau tau, kažką girdėjau...
 - Na, bet nereikia dėl to sukelti viso... - vaikinas neišgirdo ko, nes tuo metu garsiai suskardeno pelėdos balsas, - ir nebūk tokia ožka, vis vien užteks tik dviejų mūsų. Jei ten ką rasim, suėsim, ir kitiems pasakysim, kad ten nieko nebuvo, - dabar grifiukas jau gaudyte gaudė kiekvieną žodį. Iškilus grėsmei dėl savo gyvybės jis nieko nenorėjo praleisti.
 - Bet Fasai, jeigu jie užuos?
 - Pertenila, kiek gi tau sakiau, kad tame būryje - vieni seniai? Jie prastai uodžia. Ir kodėl tu visada šitai atkakliai neigi?  - jie dūnksmingai įžengė į lizdą, - juk mes galėtume pabėgti, galėtume, jei tik tu..., - tačiau Pertenila jį nutildė sušnypšdama. George suprato, kad ji nenori išbaidyti grobio. Tačiau Fasas to nesuprato.
 - Netildyk manęs, tu, sena*** - ,,Hmh, iš kur jie žino tokių keiksmažodžių? Gal jau ne Hagridas juos primokė." nusistebėjo George, - nejau NESUPRANTI, KAD AŠ NEŠVAISTYSIU SAVO GYVENIMO TOKIEMS NIEKAMS KAIP SENOLIŲ KOJŲ BLIZGINIMAS? NET NORMALIAI PAVALGYTI NEGAUNAMA..
 - Žinoma negaunama, kai tokie kvailiai kaip tu ūbauja po visą mišką. Išbaidei grobį, štai matai, per tave mes nieko negausim. O ką gautumėm? Kvailelį Žiobarą, norintį sužinoti, kas čia toks jį suvalgys. Šūkauji po visą mišką... - ir ji išėjo atgal. Fasas, ją nusivijo šaukdamas kažkokius žodžius.
  Jei manote, kad vaikinas džiaugiasi atsikratęs tų akromantulų, tai blogai jį pažįstate. Na, tiesa, būti nesuvalgytam visada kelia vilčių išgyventi, bet visvien... Jis stebėjosi, kai ta Pertenila jį išgirdo. Juk jis buvo labai tylus. Kvėpavimo, be abejo, neišgirsi per tokį atstumą. Taigi nebent žingsnius.
  Palaukęs, kol visiškai nutils akromantulų balsai, jis iššoko iš medžio. Tai buvo gan prasta idėja, nes kiek susimušė dešinę ranką, bet išties, tai jam neturėjo įtakos.
  Praėjo dešimt minučių, ir vaikino įtemptos ausys išgirdo kažkokį šiugždenimą. Nebeketino lipti į medį, nes abejojo, ar po tokio dalyko vorai senoliai, kaip juos pavadino Fasas, išleis ką nors patikrinti miško aikštelės. Jie paprasčiausiai nepatikės.
  Garsai stiprėjo. O po kiek laiko į aikštelę įžengė tvirtai susisupusį į Klastūnyno mantiją, mergaitė.
- Sveikas,- tyliai ištarė ji.- labai graži vieta, ar ne. Tokia... šilta ir jauki,- ji nusišypsojo pati sau, tik žioplys pamanytų kitaip, na, jau aišku, kad ne George, juk jie oponentai, - aš Rafaela. Iš klastūnyno. Būk pasveikintas, o galingasis grifi.
 - Grifis?, - ,,That's embarrassing," mintyse užbaigė vaikinas, - Sveika. Drįstu teigti, kad ne, - atsakė jis į jos pareiškimą, kad čia labai graži vieta, -  Tięsą sakant, oro temperatūra - vos 2 laipsniai pagal Celsijų, o jeigu tau ši vieta jauki... Na, smagu, kad atradai, kažką, kas tau prie širdies, - jis prisidėjo prie šito žaidimo, kurį ji pradėjo šnekėdama apie gražią vietą. Jis nusišypsojo su ironija, - aš George. iš Grifų Gūžtos. Būk pasveikinta, o nusižeminusi Kląste.
  Tad, kol galutinai nesustirom į ledą, na, bent jau aš, pradėkim. Incarceous, -  vaikinui labai patiko matyti, kaip jo lazdelės galas tampa voletinis, o iš jo išlenda storos virvės ir tiesia savo galūnes, norėdamos apraizgyti Rafaelą, - Galbūt... Piscifors! - ,,Ak, mano mieloji transfigūracija." pamanė jis ir žvelgė, kaip Rafaela susidoros su kerais.

*

Neprisijungęs Vera Nyx Velard

  • ***
  • 174
  • Lytis: Moteris
  • Happiness is egotistical.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #19 Prieš 11 metus »
Nei ši vieta, nei Rafaelos priešininkas nieko gero nežadėjo.
Kurtinanti tyla apgaubė miško viduryje esančią, voratinklais apaugusią įdubą, kai mergaitės žodžiai, nuskambėję it varpo dūžiai, skelbiantys dienos pradžią, nutilo ir buvo pamiršti. Ši tyla rodos, tęsėsi ilgokai, nors, po teisybei, nei vienas iš jų netarė nė žodžio vos kelias sekundes.
- Grifis? Sveika. Drįstu teigti, kad ne. Tięsą sakant, oro temperatūra - vos 2 laipsniai pagal Celsijų, o jeigu tau ši vieta jauki...- grifų gūžtos mokiniui prabilus apie oro temperatūrą, Rafaela prisimerkė. Arba jis trenktas, arba bando tokiu apsimesti. Greičiau antras variantas... Nespėjus jai to išsakyti garsiai, vaikinukas tęsė savo prakalbą ir ironiškai šyptelėjo.- Na, smagu, kad atradai, kažką, kas tau prie širdies. Aš George. Iš Grifų Gūžtos. Būk pasveikinta, o nusižeminusi Klaste.
- Ne tokia nusižeminusi, kaip tau norėtųsi,- šyptelėjo mergaitė ir, įkišusi ranką į kišenę, pirštais tvirtai sugriebė savo raudonmedžio burtų lazdelę, kurioje, kiek ji prisiminė buvo (ar bent jau turėjo būti) plaukas iš vienaragio karčių. Lazdelė buvo ne pirmos jaunystės - ji priklausė Rafaelos mamai, prieš tai - senelei, prosenelei ir proprosenelei Mišelei Bleur. Šiam apkerėtam medienos gabaliukui buvo virš šimto metų, bet net labai atidžiai žiūrėdamas nepastebėtum jokio įtrūkimo, atplyšimo, ar net devėjimo žymių - lazdelė buvo kaip nauja.
- Tad, kol galutinai nesustirom į ledą, na, bent jau aš, pradėkim,- Rafaela matė, kaip grifis staigiu rankos judesiu išsitraukė lazdelę ir nutaikė ją tiesiai į mergaitę.- Incarceous!
Dar akimirka ir Rafaelos pusėn pasileido gniužulas virvių. It juodos, smaluotos gyvatės jos rangėsi viena apie kitą, tiesamosis ir vėl susivydamos draugėn, kiekvieną milisekundę vis labiau norėdamos sugriebti mergaitę už tokio pačio atspalvio kaip ir jos pačios juodo apsiausto, susirangiusio aplink jos kojas.
- Protego!,- net negalvodama, tiesiog iš inercijos sušuko Rafaela. Iš lazdelės šovęs baltas gumulas bandė išsiskleisti aplink mergaitę, ir tapti apsauginiu skydu, bet jam nepavyko. Jis kelias sekundes raibuliavo priekyje jos, bet to pakako kad artyn priskriejusios virvės susigūžtų, ir tapusios neveiksmingomis nukristų jai po kojų. Nespėjus Rafaelai atakoti ar dar ką padaryti, iš George pusės atskreijo dar vieni kerai - klastuolė nė nenumanė kas tai per kerai, bet tikrai nežadėjo jiems leisti jos pamušti ir išsiaiškinti ką jie jai padarys. Nusprendusi, jog antrą kartą nepavykusių skydinių kerų naudoti neverta, ji, kaip ir kiekvienas normalus žmogus (ta prasme žiobaras), norėdamas išvengti kažko pavojingo, skriejančio jo link, kniūbščia krito ant žemės. Kerų žaibas praskriejo jai virš galvos ir trenkė į netoliese augantį, o galbūt jau nudžiuvusį medį. Net neatsisukusi pasižiūrėti, kas nutiko tam augalui, it kolonai laikančiam voratinklinius Akromantulų rūmus, kurie atsotojo jiems, dėja, ne namus, o maisto sandelį.
Rafaela, aplipusi mažytėmis šakelėmis pakilo muo miško paklotės ir sukikeno sau po nosim. Na tai, puikiai pasirodžiau... Atbula ranka perbraukusi per išsitepusį apsiaustą ji pakėlė akis į grifiuką, stebintį ją, ir, greičiausiai, laukiantį jos atakos.
- Ką galiu pasakyti George...- ji atsiduso ir skėstelėjusi rankomis atsiduso.- neblogai. Tik kitą kartą stenkis pataikyti į mane.- ji iškėlė lazdelę, ir, akivaizdžiai ir pamaiviškai nukreipusi ją į vaikiną, garsiai ir aiškai tarė.- Inflamarae.
Nedidukas, bet pavojingas it visa pragaro artilerija ugninis drakoniukas šovė iš mergaitės lazdelės ir smagiai pleškėdamas ir šokčiodamas nulekė Rafaelos priešininko pusėn. Primerkusi žibančias smaragdines akis mergaitė, nelaukdama kad priešininkas susitvarkytų su vienais jos paleistais kerais, nutraukė savo testrališką vaidinimą ir susikaupusi sušuko.
- Duro! Duro!- pirmieji kerai, nespėję virsti žaibu nurimo dar gerai neišlėkę iš lazdelės galo nusėdo mergaitei po kojų, o antrieji, tapę ryškiai pilku žaibu, nulekė grifio pusėn.- na, tai ką dar parodysi, šeštakursi?- tyliai, bet tvirtai paklausė ji.

Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #20 Prieš 11 metus »
  Besidairydamas po šią tamsią, sausą daubą, George į vieną medį pamatė įsliuogusį lankutį, kuris jau ruošėsi išsitraukti savo medinę tutelę, pro kurią šaudydavo mažus, bet skaudžiai kertančius rutuliukus.
 - Stupefy! - tvirtu balsu pasakė vaikinas, su ranka bei lazdele numušdamas lankutį nuo medžio šakos, tačiau žvelgdamas priekin, lyg šis padaras nebūtų vertas jo dėmesio. Be abejo, vertas, bet šiuo metu visas dėmesys buvo nuteiktas į Rafaelą. Po kelių akimirkų išgirdo jos atsakymą.
- Ne tokia nusižeminusi, kaip tau norėtųsi, - ji nusišiepė, George manymu, labai nemalonia šypsena.
  Atsakęs jai, vaikinas pasiuntė du kerus, kuriuos Rafaela atmušė galbūt ir ne visai profesionaliai, bet bent jau sausa išlipo iš balos.
 - Ką galiu pasakyti, George... Neblogai. Tik kitą kartą stenkis pataikyti į mane.
 - Na žinoma, panele Bondinne. Oj, atleiskite, padariau klaidą, panele Blondine.
 - Inflamarae. - tarė Rafaela mosteldama lyg tuštutė,  nukreipusi lazdelę George pusėn. Matyt, jai nerūpėjo, ką jis atsakys.
  Vaikinas pamatė į jį lekiantį drakoną, mirgantį raudonai, mėlynai ir geltonai. ,,Tikriausiai Kinijos Ugninis. O gal... Na, nebesvarbu," mąstė grifas. Jis lazdelę žaibiškai stumtelėjo į priekį, šaukdamas:
 - HERBIVICUS! - tiesiai prieš nosį žemė suskilo, o iš jos išaugo žalias, gyvybe trykštantis augalas. Ugninis drakonas, regis, stengėsi jį aplenkti, tačiau nespėjo, ir tėškėsi į augalą, priminusį peashooter'į iš kažkokio Žiobariško žaidimo, žaisto George'ui viešint pas tėvus. Ugninio drakono figūra, tiksliau snukis bei žvynai išnyko, toje vietoje liko pleškanti ugnis. Ar esate matę sulėtintą Immobulus(na, jei esate Žiobaras, tai tikriausiai būsite matę per slow-motion) balioną, kai jis sprogsta? Jei taip, tai turėtumėte puikiai įsivaizduoti kažkur išnykstantį tą balioną - drakono veidą bei odą.
  Nors ir augalas sutrukdė ugniai padegti George, galutinai nenumalšino. Todėl vaikinas jau po kelių sekundžių rausėsi savo galvoje, bandydamas atsiminti vandens kerus. Galite įsivaizduoti, kokia maišatis galvoje vyksta, kai jūsų gyvybė kabo ant plauko. Na, gal ir ne gyvybė, bet sveikata tai tikrai. Galiausiai pasitenkino užpūsdamas ugnį, kuri nebuvo stipriai įsiplieskusi, burna.
  Kai pažvelgė priekin, augalas jau buvo supleškėjęs, o ant žemės gulėjo smilkstanti pelenų krūva. Tada pamatė atlekiant gaižiai pilką žaibą.
 - Protego! - iš anksto viską apgalvojęs, vaikinas žinojo, kad ore truputį mėlynai paraibuliavęs ir vėliau tapęs nematomu skydas burtų nesulaikys, o...
  Nuskambėjo ausiai nemalonus balsas, kai metalą brauki per cementą, arba kreidą - per lentą. Vaikinas prisidengė akis rankomis. Kai garsas nutilo, priešais jį ore kabojo akmeninė siena.
 - Na, tai ką dar parodysi, šeštakursi? - kažkur toli nuskambėjo mergaitiškas balsas, privertęs vaikiną sugrįžti iš gilių apmąstymų.
 - Na, žinai, dabar manau, kad kaip tik pats metas, - jis nutilo, pasigrąžė rankas ir pakėlė lazdelę, - Mobilicorpus! Mobiliarbus! - Su pirmaisiais kerais tanki siena pakiloį orą ir liko plevesuoti, kas įrodė, kad ji dabar jau laisvai gali būti judinama, o su antraisiais greitai nulėkė merginos pusėn.
  ,,Hmh, ar pavyks?" pamanė vaikinas ir pasiuntė bežodžius kerus. Nieko. Dar kartą. Nieko. ,,Nagi, susikaupk," sukaupęs visas savo jėgas vaikinas pasiuntė bežodžius kerus, kurie tyliai nulėkė iš paskos sienai. ,,Dabar ji nei jū matys per sieną, nei girdės," mintyse nutilo vaikinas, nusišypsojo sau ir žiūrėjo, kaip Rafaela stengsis susidoroti su kerais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė George Smith »

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #21 Prieš 9 metus »
Snieginis leopardas siausdamas visu greičiu atlėkė į miško tankmę. Iš paskos pūtaudamas atbėgo ligeris. Irbis, linksmai šokinėdamas aplink stovintį ir bandantį atgauti kvapą liūto ir tigro mišrūną, smagiai šaipėsi iš jo:
- Reikės pasportuot, Ahadai... kuo ten tavo zoologijos sode šėrė, kad taip nutukai?
Ahadas suurzgė. Pokštą suprato, o ir jėgų po bėgimo, kad užpultų, neturėjo. Staiga krūmuose kažkas suvirpėjo. Irbis staiga atsisuko ir išvydo į priekį slenkant didžiulę juodą koją. Netrukus tokios juodos kojos kyšojo iš visur.
- Kas per?!- pakraupęs sušvokštė Ahadas. Irbis lėtai ir tyliai atsakė:
- Akromantulų lizdas...
Ir vienas iš jų jau šoko ant Faso.
- Arania Exumai!- užriko Fasas. Iš leteno plykstelėjo žaibas. Keli vorai pabėgo. Vienas akromantulas šoko ant ligerio.- Flipendo!
kromantulas krito negyvas. Bet vorų ėjo iš visų pusių.
- Arania Exumai!- riaumojo irbis. Vorų paspruko, bet dar keli liko. - Fumos!
Viską apgaubė tiršti, smirdantys dūmai.
- Čionai!- užriaumojo ant ligerio Fasas. Ir abu plačiais medžiokliniais šuoliais išbėgo. Proksynoje sustojo atsikvėpti ir abu sutartinai kvatojo.
- Gal jau varom namo?- apsimestinai nerūpestingu tonu suurzgė Ahadas. Irbis nusijuokė ir linktelėjo galva.
- BĖGAM namo!- sušuko Grifų Gūžtos mokinys ir mėgaudamasis vėjeliu, šniokščiančiu pro ausis ir kedenančiu tankų kailį, nudūmė link Hogvartso. Ahadas išsišiepė ir nubėgo pavymui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 metus sukūrė Fasas Oldefortas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #22 Prieš 8 metus »
   Jekaterina begarso ėjo link akromantulų lizdą. Jo gyvavimą žinojo ne itin daug žmonių, bet per trumpas iškylas miške Klastuolė aiškinosi įvairas vietas, kurios ne visada išleisdavo ją namučio laimingą ir sveiką. Neretai pasitaikydavo ir įvairių sužeidimų. Kad ir kaip bebūtų keista, bet pirmasis apsilankymas toje pragaro vietoje antrakursei reiškė tiek pat daug, kiek ir pernykštis sniegas. Tiesiog tuo metu jai niekas nenutiko ir ji nepatyrė jokio nuotykio, kas jai nebuvo priimtina. Rankoje ji nelaikė savo įprasto ginklo, nei lazdelės, nes tiek burtų, kad galėtų apsiginti, nemokėjo, o atskleisti tikrąją save dar nebuvo laikas. Pirma reikėjo sutikti mieluosius akromantulus, kurie negalėjo būti draugiški, nes per paskutinį apsilankymą tamsiaplaukė sugebėjo suplėšyti įsipainiojusi dalį jų tinklų. Pridėjusi pirštą prie lūpų ir parodžiusi, kad Gabriella elgtųsi tyliai, mergaitė jau buvo netoli vorų.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Gabriella von Sjuard

  • **
  • 6
  • Lytis: Moteris
  • There is a little bit of devil in her angel eyes
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #23 Prieš 8 metus »
Gabriella su Jekaterina iš ežero pakrantės nusuko į Uždraustąjį mišką. Ji dairėsi aplinkui kiek galėjo, nors ją mergaitė kaip reikiant tempė už rankos.
- Šitos vietos aš nežžž..mm... - nutildė Gabriellą Jekaterina. Netrukus iš savo lizdo pradėjo veržtis akromantulai.
Hm... Voriukai... Sarkastiškai pagalvojo septyniolikmetė. Staiga vienas akromantulas labai priartėjo prie Gabriellos veido, bet ji stovėjo be išraiškos jame. Voras sutarškino žnyplėmis ir tik tada merginai į galvą atėjo mintis gintis.
- Jeka, - šnipštelėjo septintakursė. - aš jų niekada nesu mačiusi, - gūžtelėjo pečiais ir nusipurtė.
Netikėtai iš lizdo pradėjo lipti ir kiti akromantulai.
Na dabar tai bus bėdos... Pagalvojo mergina ir atsisuko į Jekateriną su žvilgsniu "daryk ką nors, po galais, moterie" veide.

Baby it's cold outside~

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #24 Prieš 8 metus »
   Jekaterina staigiai išvydo priartėjusį akromantulą. Sustingusi dirstelėjo į Gabriellą žvilgsniu "aš tikriausiai viena turėsiu tvarkytis, ane? Na, jei sumąstysi padėti, pasakyk" ir beveik nesujudėjusi išsitraukė savo draugelius. Tai buvo magiški magiškai užslėpti (( :D )) pistoletai.
 - Mmm, vakarienė, - numykė vienas voriukas. - Tai tuuu, suplėšei tinklus! - sušnypštė ir šovė. Klastuolė staigiai išsisuko ir pasigirdo keli tyloki šūviai. Na, antrakursė nenorėjo prisišaukti kokių svečių, taigi ir šūviai buvo tylūs, bet girdimi. Negyvas akromantlas žnegtelėjo prie kojų. Taip, galėčiau darbuotis lazdele, bet kaip antrakursė, tai kažinar padėtų, voriukai tai magiški pagalvojo ir staigiai slydo po vienu, šaudydama į pilva. Vos išslydus akromantulas drėbėsi negyvas. Per porą sekundžių Klastuolė pasipildė savo ginklus ir dar po kelių negyvų monstriukų kiti atsitraukė.
 - O dabar bėgam, ilgai nebus kaip idiotai, - tarstelėjo Klastuolė ir pasidėjusi į užslėptus dėklus pistoletus čiupo Gabriellai už rankos ir jai netiesiogiai atskleidė kitą paslaptį - savo prigimties greičiu išnyko ir po mažiau nei minutės atsirado prie ežero.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Meibelė Casarano

  • V kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • All I wanted was the world.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #25 Prieš 8 metus »
Amelia sustojo. Jos buvo kažkokioje laukymėje, pilnoje šakų ir dar bala žino ko. Tik tiek? Ir viskas? Mergaitė pasijuto truputį nusivylusi. O kur akromantulai, kurie ėda žmones? Kurie pavojingi gyvybei ir dėl kurių mes čia ir atėjom? Na, nieko, greitai turėtų pasirodyti. Jie, tikiuosi, bent jau protingi.
-Jie moka protauti ar nelabai?-beveik be balso paklausė varniukė Jekaterinos. Ji turėtų apie tai žinoti daugiau. Juk ji žino ir pačią vietą, o tai reiškia, kad ir matė tuos mielus žudikus voriukus.
-Ir vienaragių čia tikriausiai nebus,-dar kartą tyliai sušnibždėjo antrakursė. Juk vienaragiai tikriausiai neturi čia ką veikti. Ak, būtumėm ėjusios prie upelio, ten bent jau kad ir labai menka tikimybė būtų kokį vaivorykštes ėdantį ir kakojantį drugeliais padarą pamatyti.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #26 Prieš 8 metus »
 - Jie laaabai protingi, - nusišypsojo Jekaterina ir patraukė save bei Amelia už medžio, mat pro šalį praėjo baisinio dydžio voras. Visas plaukuotas, su krūva akių ir kraupaus dydžio žnyplėmis. Jam praėjus Klastuolė atsitraukė.
 - Man asmeniškai jie faini padariukai, -nusišypsojo mergina ir pasitvarkė kelnes, nes prie jų buvo prilipę visokie šapaliukai, kaip ir sena medžio žievė bei samanų kuokšteliai. Juodaplaukė patrynė rankas ir nusišypsojo vėl. Jai kol kas nebuvo labai nuotykinga, ar kažkas panašaus, bet ką padarysi. Lengvas vėjelis ir ji kybojo aukštyn kojomis, nes ją laikė voras.
 - Labas vakaras, aš Jekaterina, malonu susipažinti, - nusišypsojo juodaakė tam norui. Šis sustingo nustebęs tokio žmogaus elgesio.
 - Aragornas, - suniurzgė tas juodas padaras.
 - Man išties labai malonu! Tikiuosi, jūs laikotės gerai, - nusišypsojo Klastuolė ir voras visai sutriko. Tas žmogus nuo jo nebėga? Keista.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Meibelė Casarano

  • V kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • All I wanted was the world.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #27 Prieš 8 metus »
Iš pradžių, vorui pagavus Jekateriną, varnanagė net sustingo iš netikėtumo ir siaubo, bet vėliau, pastebėjusi mergaitės ramumą ir net mandagumą, šyptelėjo.
-Jazus Marija, koks mielas padarėlis,-pradėjo lyg nenormali šokinėti Amelia.-Ir koks pūkuoootas... Mes apie vorus mokėmės per kažkurią pamoką. Tavo vardas Aragornas? Gražus vardas. Mano - Amelia. Gražus vakaras šiandien, ar ne? Nors jau nebe vakaras, greičiau naktis.
Raudonplaukė patyliukais sukikeno, matydama didžiojo voro nuostabą ir... Baimę? Ne, jis juk akromantulas, mintyse suniekino savo pastebėjimą pirmakursė. Ji nė nepastebėjo, kad kažkodėl vis dar nebuvo pakibusi, kaip draugė.
-Įdomu, kaip atrodytum nudažytas rožiniai... Norėtum? Galėčiau atsinešti dažų,-paslaugiai pasisiūlė Amy.-Tau tikrai tiktų!

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #28 Prieš 8 metus »
   Jekaterina nusišypsojo vorui ir pabandė paduoti ranką, bet susizgriebė, kad voras gali su savo žnyplėm ją nugnybti. Tada jau ir greitas žaizdų gijima snepadėtų išsisukti iš šitos situacijos, kada nėra rankos.
 - Am, - nustebo voras ir iš to nustebimo paleido Jekateriną. Ši pliumptelėjo tiesiai ant galvos, bet jau sprando nenusilaužė tą kartą. Atsistojusi taip pat vikriai, kaip kad būtų apsisukusi ratu, jeigu stovėtų, mergina nusišypsojo Aragornui.
 - Taip, tau tikrai tikrų rožinė spalva. Būtum toooks išskirtinis čia šitoje vietoje, tikrai, būtų labai smagu, norėtum? Atrodytum kaip mergaitė. O gal tave nudažyti mėlynai, o tavo mylimąją - rožine spalva? Būtumėt labai mieli, - pradėjo čiulbėti juodaplaukė ir voras apsisukęs nurioglino. - Radom būtų būti nesuvalgytoms, - išsišiepė Klastuolė.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Meibelė Casarano

  • V kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • All I wanted was the world.
Re: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #29 Prieš 8 metus »
-Kur eini, voriuk? O gal tau labiau patiktų vaivorykštės spalvos ir blizgučiai?-mergaitė atrodė rimtai nusiminusi, kad akromantulas išėjo.-Gaila. Jis buvo toooks mielas... Keista, kad mūsų nesuėdė.
Varnanagė šelmiškai šyptelėjo. Jai patiko šis būdas susidoroti su padarais - jis buvo nežiaurus, bet pakankamai veiksmingas, kad akromantulai bėgtų kuo toliau.
-Gaila, kad jis nepanorėjo draugauti,-nusišaipė Amelia ir užvertė galvą, dairydamasi "mielųjų, žmones ėdančių voriukų". Viršuje nesimatė nei vieno siaubūno.-Taigi... Kas dabar? Upelis? Tolyn į mišką? Nes grįžti į pilį kol kas kažkodėl dar nesinori. Kaip manai?
Raudonplaukė nekantriai mindžiukavo, laukdama Jekaterinos sprendimo. Bent jau akromantulų nebereikės bijoti, dar šyptelėjo.