[Markas Moore]

 Markas vėl, kaip ir kasdien, išėjo pasivaikščioti po Uždraustąjį mišką. Klastuoliui patiko kraupi miško atmosfera bei padvėsę gyviai, kurių ypač padaugėdavo po pilnaties. Įprastai tai būdavo visokios žiurkės, lapės bei paukščiai, kurių kaulų bei kitų dalių vaikinas turėjo jau kelias dėžutes. Užsigalvojęs, Markas sugrįžo į realybę tik tada, kai jo nosį pasiekė pūvančios mėsos kvapas. Viduryje takelio, kraujo klane, gulėjo išdarkyta stirna, kuri savo stiklinėmis bei musių apspistomis akutėmis, žiūrėjo į dangų. Susidomėjęs, klastuolis pasičiupo pirmą pasitaikiusią storesnę šaką ir priėjęs apžiūrėjo gyvūno lavoną iš arčiau. Stirną greičiausiai buvo pasigavę vilkai, kurie, dėl kažkokių priežasčių, savo puotos neužbaigė. Markas mielai būtų pasiėmęs tik padaro galvą, bet kiti kaulai atrodė daugmaž sveiki, tad nusprendęs, kad butų visai įdomu pasirinkti ir jų, vaikinas kerais truputį pakėlė stirną ir nusitempė į akromantulų lizdą, kur lavonas liktų švarus per kelias valandas.
 Vorai Marką pažinojo - jis dažnai atnešdavo jiems lavonienos manais už tai, kad galės pasilikti kaulus.  Daug mažų akučių stebėjo jaunąjį burtininką, kai šis leido stirnai šlumštelėti ant žemės ir atsitūpęs su peiliu pradėjo lupti jai kailį, išsikruvindamas rankas bei marškinius.

[Adelė Ginger]

  Marko mintis išgabenti Adelę iš šventės buvo tikriausiai viena iš geriausių. Jaunuolių pora slinko, galbūt bėgo, o gal ir paprasčiausiai ramiai žingsniavo koridoriais. Žaliaplaukei nebuvo svarbu, kur jie keliavo, jos nedidelėje galvoje tik skraidė angeliukai, traukdami džiaugsmo giesmes ta proga, jog jau atšoko savo pirmąjį šokį su vaikinu, nors tas šokis labiau priminė girtus pingvinus, išlendančius kaip klounų galvos ant spyruoklių iš dėžės.
- Luktelėk,- sustojo, susimažino savo turbo batus, pagaliau galėjo nebelūžinėti ir nebekrypuoti bei pajusti palaimą, jog sugrįžo į savo ankstesniąją būseną - žemaūgės.
  Pora, kaip lūžinėjanti tvora, išbildėjo iš pilies į lauką. Dangus buvo nuklotas tamsa ir žvaigždėmis. Mėlynakei tai pasirodė kiek keistoka, seniai nematė tokio giedro dangaus naktį.
  Gana prastas sumanymas buvo išsitempti laukan tik su suknele, nuogomis kojomis ir rankomis. Oda pašiurpo nuo spaudžiančio nakties šaltuko, tačiau Adelė, tik stipriau suėmusi vaikino delną, nenorėdama niekada jo prarasti, pajudėjo. Tai šiek tiek priminė pirmąją jų susitikimo dieną/vakarą/naktį. Tik šįkart jie buvo jau visiški kvaili įsimylėjėliai, išnešė savo subines iš puotos. Ir gana prašmatniai apsirengę, nežinia, kaip Markas, bet Adelė nenorėjo šįvakar susigadinti savo suknelės. Tačiau kojos vėl nešė miško link. Kaip visada. Pamiškėje stabtelėjo. Pasistiebusi lūpomis prigludo prie vaikino skruosto, o tuomet keliavo toliau. Kaip ten sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių? Panašu, jog ne tik jų. Tatuiruotosios merginos akys susidūrė su dvigubai, trigubai daugiau akučių. Žengtelėjo atgalios. Papurtė galvą. Ar ji sugebėjo atsitempti savo į akromantulų lizdą? Telemundo presenta.

[Markas Moore]

 Ištrūkęs iš tvankios salės, kur žmonės grūdosi kaip silkės statinėje, Markas lengviau atsikvėpė. Nekentė tokių susibūrimų, kur reikėdavo elgtis tvarkingai ir pagal kažkokias socialines taisykles - net nuo bendros ,,šeimos" vakarienės namuose ankščiau nusiplaudavo. Po pragariško Didžiosios salės oro, vaikino plaukai pasipūtę styrojo į visas puses, o šviesūs marškiniai šlapi lipo prie nugaros. Bent jau koridoriai tokiu metu jau buvo tušti - kas skubėjo į šokius jau trynėsi salėje, o visi kiti - koledžų kambariuose. Palaukęs, kol Adelė susitvarkys jo išdarkytus batus, Markas tvirtai suspaudė jos delną savajame ir pora nužingsniavo koridoriumi kažkur.
 Kad ir jau aštuntus metus profesorius vaikštinėjo po pilį, kartais vis dar nustebdavo, kai koridoriai jį nuvesdavo ten, kur nesitikėjo. Kaip dabar - išlindo vos ne tiesiai į kelią į Uždraustąjį mišką. Tamsoje jaunuoliai nužirgliojo toliau, nė vienas nematydamas ir negalvodamas, kur eina.
 Žvaigždės žavingai mirksėjo, bandydamos perspėti įsimylėjėlius apie pavojų, bet nė vienas iš jų nekalbėjo dangaus kalba. Uždraustojo miško medžiai sau susimąstę šlamėjo, o tarp jų pasirodė smalsios voriškos akutės. Vos pajutęs pavojų, Markas iš švarko kišenės išsitraukė lazdelę.
-Aš nukreipsiu jų dėmesį, o tu bėk į pilį ir neatsigręžk,-pasirodžius pirmiesiems lizdo gyventojams Adelei tarė garbanius ir nukreipė į artimiausią vorą lazdelę.
-Arania Exumai!-artimiausias voras, partrenktas kerų, nuskrido atgal.

[Adelė Ginger]

  Žaliaplaukė galėjo elgtis kaip romantinių filmų herojė: pasiginčyti ir pasilikti šalia Marko. Tačiau savanaudiškumas tokiose situacijose ėmė viršų, ji turėjo kovoti tik už save, gelbėtis pati ir, tik  įsitikinusi, jog yra saugi, gelbėti kitą. Ir tai, nepultų stačia galva į pavojų. Ir Adelė net negalvojusi apsisuko, paliko jos širdį virpinantį vaikiną vieną. Su keistai suaktyvėjusiais akromantulais.
  Spetyniolikmetė bėgo. Nebuvo gera bėgikė, greit padusdavo, tačiau pavojaus signalus siunčiančios smegenys, liepė sprukti ir dabar merginai atrodė, kad tai geriausia, ką ši sugebėjo. Tik negalvodama nubėgo visai ne tuo keliu, kuriuo atsibeldė su Marku. Matyt, išvis nebuvo pastebėjusi, kaip atsirado toje vorų gigantų irštvoje. Bet bėgo toliau, nardė tarp šakų, kažkuri užkabino jos veidą, skaudžiai įdrėksdama. Pėdos, apsiautos sportbačiais, dunksėjo į nakties rasos suvilgytą samanų, lapų paklotę. Aplink buvo tylu. Tikrai mirtinai tylu. Nepaisant to, mėlynakei rodėsi, jog pro ausis švilpiantis vėjas, pėdų dunksėjimas ir pridusęs šnopavimas kėlė nesveiką triukšmą. Ausis rėžiantį. Mane girdi. Vienintelė mintis, privertusi ją sustoti.
  Užvertė galvą aukštyn, vis dėlto ne veltui buvo suabejojusi, dangus buvo per daug giedras. Toks švarus. Toks širdžiai mielas ir tuo pačiu gąsdinantis. Pagaliau galvon trenkė suvokimas, ką turėjo omenyje švilpis, prieš nemažai laiko sakęs, jog kažkas negerai. Suaktyvėję gyviai. Šįkart pakliuvo į akromantulų šventę. Delnu persibraukė per prakaitu išpiltą veidą, šiek tiek graužė įdrėskimą, bet tai tikrai nebuvo mirtina. Atsigręžė atgalios. Kažkaip ne itin natūraliai suspaudė už šonkaulių buvusius plaučius, širdį. Pajuto už savęs irgi kažką nenatūraliame būvyje. Neatsisuko, girdėjo tik šakų trakštelėjimus. Suskaičiavo iki begalybės. Giliai kvėptelėjo. Pasileido bėgti atgal. Gal vis dėlto ir buvo filmų herojė. O gal vis dar savanaudiškai gelbėjo savo kailį nuo pavojaus už nugaros. 

[Markas Moore]

 Vorai buvo itin suerzinti tokio Marko elgesio, o vaikinas visai nenorėjo jų čia daužyt. Adelės žingsniams nutolus, garbanius mestelėjo paskutinį žvilgsnį į daugybę į jį spoksančių vorų akučių ir, mostelėjęs lazdele priešais save, tarė:
-Incendio.
Ugnis, dailiu lanku užsižiebusi priešais profesorių, noriai rijo sausus medžių lapus ir šapus, sau smagiai ir šiltai traškėdama. Lizdo gyventojai, dar labiau nepatenkinti, šiek tiek atsitraukė. Nelaukdamas, kol akromantulos nuspręs jį pasigauti ir suvalgyti, Markas apsisuko ir nulėkė kaip slibino vejamas.
 Girdėjosi tik sunkūs vaikino žingsniai, šiurkštus kvėpavimas ir po kojomis traškančios šakelės. Medžiai pradėjo retėti. Pamiškė, o Adelės dar nematyti. Markas sustotojo. Jis viduje juto, kad kažkas negerai, tad pagrįžo atgal į mišką.
-Homenum Revelio,-aplink save plačiu spinduliu mostelėjęs lazdele sumurmėjo garbanius. Kerai, pasklidę aplink, pažymėjo vieną figūrą netoliese. Tikėdamasis, kad tai - Adelė ir jai viskas gerai (tik trupučiuką pasiklydo), vaikinas nulėkė link jos.
 Šis takelis tikrai buvo bjauriai apgaulingas, o tamsoje - dar ir pilnas kliūčių. Ir visgi Markas surado merginą laiku. Jai už nugaros jau stovėjo kažkoks gauruotas padaras.
-Carpe Retractum-sumurmėjęs pirmą galvoje šovusį burtažodį, profesorius mostelėjo lazdele. Kerų virvei prisikabinus prie gauruočio, vaikinas truktelėjo lazdelę, padarą iškeldamas į viršų ir numesdamas kažkur...toliau miške. Tokio kerų efekto garbanius nesitikėjo, tad po visos šios veiksmo filmo vertos scenos tik kelias sekundes paspoksojo pražiota burna ten, kur paskutinį kartą matę padarą ir priėjo prie Adelės. Užmetęs ant sužvarbusios merginos pečių savo vienintelį švarką, Markas ją apsikabino ir, trumpam globėjiškai priglaudęs lūpas prie jos kaktos, paklausė:
-Nesužeista? Viskas gerai?
 
 

[Adelė Ginger]

  Mergina lengviau atsidūsėjo. Dar vis buvo pagavusi pompą nuo bėgimo, tikrai, kad ne jos sritis. Pasijuto saugiau, kai Markas pasirodė, nereikėjo nė nieko sakyti, matėsi iš akių. Tik keista, šįkart nebuvo panirusi į panikos sūkurį.
- Viskas gerai, tik įsibrėžiau,- prabilo.- Dangus giedras, Markai, reikia eiti,- paėmusi vaikino ranką pasitaisė jo švarką ant savų pečių, kuris buvo beveik jos suknelės ilgio su tokiu ūgiu.
  Buvo bežengianti žingsnį, kai dar kartelį žvilgtelėjo į viršų, žvaigždžių kilimuką. Negali sakyti, jis buvo gražus ir viliojantis, prikrautas dar visiems nežinomų visatos paslapčių, tačiau retai kada būdavo toks švarus, rodos, išskalbtas. Ir pradėjo žingsniuoti. Lėtokai dėjo koją už kojos, palengva siekė pamiškės, o tuomet, kai visi miško plotai baigsis, ir pilies, šilto vandens ir galbūt lovos.
  Porelė judėjo pro visus krūmokšnius, šabarkštynus, žemaūgei buvo sunkoka neįsmegti į minkštąją miško paklotę, kuri nuo rasos dar ir visiški permirkusi tapo. Šiandien septyniolikmetė jautė viską žymiai jautriau. Toks jausmas, lyg klausa paaštrėjus, uoslė kaip šuns, o dar prie visko ir šeštas jausmas pradėjo dirbti visu pajėgumu. Kažkas sušnarėjo, artinosi, bet nebuvo taip arti, kad lengvai pajustum. Ši staigiai nutraukė save kartu su garbaniumi žemėn, ant viso purvo, tačiau tai dabar nerūpėjo, mergina pasitikėjo savo jutimais kaip niekad anksčiau. Du asmenys kaip visiški  grybukai buvo išsitiesę šiek tiek įdubusioje lapų lovytėje. Smulkus Adelės delnas prigludo prie vaikino pakaušio, kad šis nesugalvotų pasikelti. Dar niekas nevyko, niekas nepraėjo, neprašuoliavo. Tačiau nespėjus praeiti ir kitai akimirkai, pro juos, beveik kliudydami, prabėgo gyviai, žinomi kaip hipogrifai. Keli, gal kokie trys. Tačiau garsams nutolus, stojo vėl toji mirtina tyla.
- Ko jie tokie aktyvūs, nesuprantu,- murmtelėjo sau po nosim patraukdama ranką nuo vyro galvos.- Ir dar prie tų gigantiškų vorų.

[Markas Moore]

 Adelei paminėjus dangų, Markas pakėlė akis. Beribė bedugnė, žėrinti deimantais - kokia siaubinga vieta. Amžinas šaltis ir sąstingis, Visatai besiplečiant nesuvokiamu greičiu. Tuštuma. Garbanius, žiūrėdamas į mirksinčias dangaus gražuoles, pasijuto toks menkas ir nereikšmingas. Planetoms nerūpi jo kvaili jausmai, jo išgyvenimai ir tragedijos. Žvaigždės po jo mirties neverks ir saulė vėl ryte pakils, o mėnulis keis veidus, diriguodamas Žemės vandenynų bangoms.
 Jis yra niekas.
 O Adelė - jo viskas.
 Bet nieko viskas vis tiek yra niekas. Kokia liūdna mintis.
 Merginos šaltas delnas ir net tamsoje aiškiai matomi ryškiai žali plaukai. Kaip viskas jam buvo svarbu. Net ir einant pavojingu miško ruožu, Markas galėjo susikaupti tik ties Adele. Nesuprato ar pats už ko nors užkliuvo, ar jį nutempė žemyn varnė, bet garbanius atsidūrė ant žemės. Drėgmė greitai persigėrė per marškinius ir dabar jie nemaloniai lipo prie odos. Adelei padėjus ranką ant jo galvos, Markas tylėdamas žiūrėjo į tamsoje neaiškiai matomą mėlynakę, o kai jau norėjo klausti, ką visa tai reiškia, pasigirdo sunkūs žingsniai ir pro juos pralėkė keli hipogrifai, skleisdami savo garsus. Kiek Markas atsiminė, šie padarai negyveno Uždraustajame miške, bent jau daugiau nei po kokį vieną atvykėlį ir visa tai profesoriui pasirodė labai įtartina. Dar daugiau įtarimo sukėlė Adelės elgesys.
-Adele, tau tikrai viskas gerai?-išimdamas paklydėlį lapą iš merginos plaukų paklausė vaikinas.-Dar nesakyk, kad ir kokią chimerą sutiksim.
Atsisėdęs, garbanius apsidairė. Pamiškė netoli, jeigu vėl sugrįžtų į kelią, pamatytų pilį.
 Viskas, ko dabar Markas norėjo, tai buvo sausi rūbai, arbatos puodelis ir Adelės apsikabinimas (būtinai tokia tvarka).

[Adelė Ginger]

  Visas darbas buvo perniek. Kai aplink nebebuvo pavojų (bent jau labai netikėtų), Adelės koncentracija buvo ties suknele. Jos rankų darbo. Suknistai taip didžiavosi, o dabar, ak, ten jokie kerai, matyt, nesugebės išvalyti ištepto drabužio. Liūdnom akim pažvelgė į savo garbanių.
- Kaip ir, keistai pojūčiai sustiprėję,- sumurmėjo.- Ir ne, nesu aiškiaregė,- balsas surimtėjo. Prisiminė, kai visiškai sumaitota chimeros gulėjo grotoje. Kai buvo tik minučių reikalas, kada ji išnyks.- Nebent nueisi į grotą,- taip tyliai sušnabždėjo, jog vargu, ar Markas išgirdo, tačiau miško tyla pavojingai pranešė, kad viskas girdima. Gal net mintys.
  Adelė nežinia, ar dar kada sugebės ten grįžti, kaip į vietą, kurioje galėdavo ramiausiai nuo visų atsipūsti. Nebejusti spaudimo. Kad ir kiek laiko praėjo, dveji metai ar treji, jausmas, kai esi traiškomas chimeros, nepamirštamas, kad ir kaip ji stengtųsi. Kartais košmarai iš tos dienos įvykių įsibraudavo į šviesą iš pasąmonės gelmių, o kojomis šešėliškai prabėgantys aštrūs nagai vėl vertė žvelgti į randus.
  Septyniolikmetė dar kartą pažvelgė į vaikiną, deja, sunkiai matomą. Miegant su juo, besivartant jo glėbyje, nesapnuodavo košmarų, nejusdavo nieko, kas keltų tikrai nemalonius prisiminimus iš tų siaubingų dienų Dubline, o ir šeštasis kursas buvo vienas iš sunkesnių. Siaubelis.
- Aš taip tave myliu,- pagaliau nuskambėjo ir šie žodžiai iš josios lūpų.- Dievinu ir myliu.
  Adelei nereikėjo matyti ryškaus vaizdo prieš save, jai užteko jausti, jog šalia buvo baklažaninis berniukas. Lūpomis susirado vaikino. Gal šios nakties žvaigždės atnešė ne tik pavojų.

[Markas Moore]

 Šios nakties oras buvo keistas, kažkaip persmelktas įvairių jausmų ir prisiminimų. Bet dauguma jo naktų su Adele būdavo tokios - vaikinas vis nelabai maloniai prisimindavo kapines. Tada Uždraustąjį mišką. Tada kad ir ką jis matė tą naktį, kai sutiko jame Mayrą. Pusseserę, jos šeimą. Ak, bėdų grandinėlė. Regis, Adelė irgi buvo susirišusi tokiais pančiais. Nors kas jų neturi?
 Kurtinanti miško tyla net menkiausią merginos šnabždesį pavertė aiškiai girdimu riksmu. Dar viena informacijos dalis, nugulusi Adelei priklausančioje smegenų dalyje - dėl grotos turės vėliau subtiliai pasiklausinėti. Markas susirado merginos ranką ir vėl tarp jų nuskambėjo tie trys prakeikti žodžiai. Aš tave myliu. Kitomis aplinkybėmis, profesorius būtų vėl pajutęs tą palaimingą hormonų antplūdį ir ant šio debesies nuskridęs į Visatą pas žvaigždes ir Mėnulį, bet dabar viduje didžiausią vietą vis tiek užėmė nerimas. Adelės lūpoms švelniai prigludus prie jos, Markas, greičiau nei įprastai, nutraukė jų saldų bučinį. Kad ir kaip troško pajusti merginą prie jo, ne vieta ir laikas tam.
-Adele, turim grįžti,-švelniai spustelėjęs varnės ranką, mokytojas atsistojo.

[Adelė Ginger]

  Atsistojo paskui Marką, nieko jam nesakė, žinojo, jog reikia grįžti. Šiek tiek pasiremdama į vyrą, kaip į gyvenimo ramstį, vėl žingsniavo šiek tiek jų pėdų jau pramintu taku. Gal ir dabar nebūtų jos suknelė sutepta, kojos išmozotos, jeigu mokėtų orientuotis miške naktį. Nesivartytų jie ant miško paklotės dėl to, kad merginos šeštas jausmas nusprendė suveikti. Anksčiau negalėjo, kai bėgo nuo to lizdo tolyn, būtinai kažkur turėjo suktelėti ir nuklysti. Ir su kokia peroksido išgraužta mergina tas profesorius susidėjo, Adelei jo net šiek tiek gaila buvo. Na, ji nebuvo tokia kvaila, bet tikrai nemąstydavo dažnai, visai. Bet kad ir kaip ten bebūtų, prie tokio karšto vyruko, sunkiai ir bemąstysi.
  Priėjo pamiškė, pilnai išlindo iš miško. Purvina ranka persibraukė per šlapius nuo prakaito plaukus, jie šlykščiai lipo ir vėlėsi. O dar buvo visiškai šiaudiniai, išsausėję ir styrojo į visas įmanomas puses. Akis dengęs auksinis atspalvis kažkur pabėgo, tiksliau, išsiskleidė per visą jos veidą. Siaubelis. Va, tau ir pabuvimas baliuje. Kaip pelenė, ties dvylikta valanda virto suodžiuose (šiuo atveju, purve) išmaudyta mergina. Tik su abiem batais ir dar princu (labiau supanašėjusiu į elgetą) šalia. Dabar mielai būtų pamirkusi vonioje su daug burbuliukų. Persirengusi ir susirangiusi lovoje. Vėliau, kai prisiartino prie pilies, gal taip ir padarė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vieną vėsoką šeštadienį Deoiridh nutarė palikti Hogvartso pilį. Pirmiausia, kaip visada, ketino keliauti prie ežero, tačiau netyčia paliko Matthew mergaičių miegamajame, tad galiausiai patraukė į mišką. Nedažnai čia lankėsi. Netgi susimąstė, ar nuotykis duobėje nebuvo jos vienintelis vizitas. Prisiminusi tą kartą grifiukė net nusipurtė. Ką gi, reikia pastebėti, kad nuotykis nepraėjo veltui - dabar Hogvartse buvo žmogus, iš kurio visada galima pasišaipyti. Reikėtų dar kada ją išmaudyti tame purve patenkinta mąstė rudaplaukė keliaudama kažkokiu neryškiu takeliu. Nežinojo, kur tiksliai eina. Tik tiek, kad vis gilyn į mišką. Nepaisant to, kad mokėsi Grifų Gūžtoje, Deoiridh nebuvo iš tų, kurie visada trokšta nuotykių. Vis dėlto šį kartą ji buvo nusiteikusi patyrinėti daugiau.
Galiausiai mergaitė pasiekė kažkokią tamsią vietelę miško gilumoje. Atrodė tarsi čia kas gyventų, tačiau ji nieko neišgirdo. Pasidarė įdomu, tad grifiukė žengė dar keletą žingsnių. Sustojusi įsiklausė, tačiau ir toliau nieko nesigirdėjo. Gūžtelėjusi pečiais patraukė dar giliau. Atrodė, kad lenda tarsi į kokį urvą ar kažką panašaus. Deoiridh sudvejojo, tačiau kadangi buvo tylu ir ramu, ji ryžosi. Nagi, per trejus mokslo metus nieko nenuveikei, gal dabar laikas? drąsino save mergaitė. Ir kaip tik tuo momentu išgirdo kažką krebždant. Išsigandusi apsižvalgė, bet nieko nepamatė.
- Kas čia? - kuo tvirtesniu balsu paklausė, tačiau juto, kad jis virpa. Garsiau pridūrė: - Aš turiu lazdelę.
Neilgai trukus pajuto, kad už jos kažkas yra. Atsisukusi rudaplaukė pamatė į ją spoksančius tris milžiniškus vorus. Žengė atbula, tačiau netrukus suprato: kitoje pusėje aštuonkojų taip pat netrūksta. Pamažu pradėjo kilti panika. Deoiridh apsižvalgė, tačiau vienintelis dalykas, į ką atkreipė dėmesį, buvo daugybė iš visų pusių artėjančių vorų. Škotė išsitraukė lazdelę, bet net neįsivaizdavo, nuo ko pradėti.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Savaitgaliai, o tiksliau, šeštadieniai buvo gėris. Tai buvo diena, kai nereikėjo galvoti apie pamokas, namų darbus, o ir prefektai bei mokytojai aptingdavo, tad būdavo žymiai lengviau išsmukti kada ir kur reikia.
 Marlena vėl buvo Uždraustajame miške, kur turbūt praleisdavo daugiau laiko nei pilyje. Medžiai, nusidažę įvairiausiai atspalviais ir tas rudens kvapas mergaitei patiko. Turbūt, jei galėtų, praleistų visą laiką tarp trūnijančių lapų, žiemot besiruošiančių gyvių ir paukščių, giedančių paskutines atsisveikinimo treles. Nežinia kodėl, bet mergaitė atėjo čia ne tik pasimėgauti gamta. Jos ranka tvirtai spaudė lazdelę, o megztinio kišenėje gulėjo užrašinė su pieštuku. Marlenai niekaip iš galvos neišėjo bulvytė, sukurta per herbologiją. Jai reikėjo surasti, kurie mostai ar net tarimas galėjo taip paveikti augalą. O kur buvo tinkamesnė vieta nei miškas, kur jau gyvena įvairiausi keisti gyviai? Koks kaštonas, rėkiantis waah, tikrai niekam netrukdys.
 Kuo giliau į mišką ėjo varnė, tuo daugiau medžių matė ir tuo tamsiau bei nejaukiau darėsi. Ashley nejučiomis įsitempė, tarsi bandytų numatyti visus link jos artėjančius pavojus, kai išgirdo kažkieno balsą. Rudaplaukė vos neapsivertė užkliuvusi už šaknies, mat nustebusi pamiršo žiūrėti, kur deda kojas. Bet ji ne viena miške? Ir dar tas šnarėjimas, kai daugybė mažų kojų juda medžiais ir žole... Akromantulos. Tik viena buvo neaišku - koks kvailys trenktųsi į akromantulų lizdą?
 Ką gi, laikas sužinoti.
 Marlena pasileido bėgti garso link. Gerai, kad rankoje jau laikė lazdelę, tad galėjo iškart gelbėti kvailelį:
-Flipendo!
Voras skriejo atgal. Tarsi pati būtų pajutusi smūgį, varnė susiraukė, bet toliau ėmėsi gelbėjimo. Pribėgusi prie mergaitės, Ashley greitai mostelėjusi lazdele aplink su Incendio sukūrė kreivą šleivą ratą, kol kas skiriantį jas nuo išalkusių vorų.
-Kvai... Lė...-padususi išspaudė Marlena. Ak, ir kam šoko padėti kažkokiai nepažįstamai mergiotei? Ir dar akivaizdžiai vyresnei. Ugnis nepadės, tik suteiks laiko apgalvoti planui. Kol kas Ashley planas buvo paaukoti nepažįstamąją ir toliau eit užsiimti savo reikalais.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh kurį laiką tiesiog panikavo. Iš galvos išgaravo visos žinios, kurias ji įgijo per daugiau nei trejus metus mokykloje. Dabar ten buvo visiškai tuščia, tad mergaitė jau nusiteikė būti suėsta. Ir tada, jos nuostabai, iš kažkur atsirado jaunesnė mokinė, kuri puolė tvarkyti reikalų. Grifiukė tik stovėjo ir žiūrėjo. Jas apsupo ugnis, tačiau animagė puikiai suprato, kad šiuo atveju tai yra gerai: kaip tik ji ir apsaugo nuo nelemtų vorų.
Grifė nespėjo susimąstyti apie ta, kokia galėtų būti gelbėjimo operacijos priežastis, kai išgirdo labai "malonų" epitetą, kuris aiškiai buvo skirtas jai. Tai tarsi pasakė, kad jaunesnė mergaitė (berods vardu Marlena, ar tik ne dėl jos skundėsi Matthew?) viską darė vedama kažkokio tikslo. Tad dabar pagrindinė užduotis buvo išsiaiškinti, koks jis yra. Na, ne. Pagrindinė užduotis buvo išgyventi šitą keistą vorų antpuolį. Aiškintis su bendramoksle bus galima ir vėliau.
- Incendio! - pakartojo išgirstą burtažodį rudaplaukė. Iš pradžių nepavyko, bet pakartojus aiškiau ir garsiau, ugnies žiedas, supęs mergaites pasidarė tvirtesnis. Buvo galima tikėtis, kad jos turi šiek tiek laiko. Deoiridh atsargiai nužvelgė Marleną. Niekaip nesuprato, ką ši maža mergaitė galėjo veikti miške. Šiaip ar taip, tai - Uždraustasis miškas...
Deja, tuo metu kerų veikimas pradėjo silpti, tad vorai patenkinti artinosi prie mergaičių. Teko mintis apie priežastis nustumti į šoną ir gelbėtis.
- Na, proto bokšte, daryk ką nors, - kuo sarkastiškiau ištarė Deoiridh, nors juto, kad ir vėl kyla panika.

[Sarah Rebecca Ó Briain]

 Gerai buvo tas, kad nepažįstamoji nesupanikavo ir netgi teikėsi kažką daryti. Tuo tarpu Marlena suko galvą, ką daryti. Ji, žinoma, galėjo laisvai pabėgti, bet ta beprotė? Vargu. Reikėjo kažko, kas vorus bent kelioms akimirkoms sustabdytų. Ak, kaip gaila, kad ji buvo dar tik antrakursė - jos gelbėjama panelė turėjo žinoti žymiai daugiau ir gal netgi ir galingesnių burtažodžių. Ką gi, teks suktis su tuo, ką turi.
 Medžių šakos pavojingai braškėjo, ugnies ratas vis slopo, o milijonas žibančių vorų akučių alkanai stebėjo jas, tarsi jie negalėtų sulaukti, kada papuotaus. Marlena tvirčiau suspaudė lazdelę - mintyse sukosi vos keli burtažodžiai. Nepadėjo ir tas, kad mergaitė nežinojo, ko nemėgsta vorai ir kas jiems pakenktų, o kas - tik suerzintų. Galiausiai, kai tie padarai pradėjo lėtai sėlinti artyn jų, reikėjo kažką daryti.
-Stipriai užsimerk ir užsidenk akis,-tarė nepažįstamajai Ashley ir, nukreipusi lazdelę ten, iš kur ėjo daugiausiai vorų, tarė:
-Lumos Solem.
Akinanti šviesa, iš akių pabirę ašaros ir nepatenkintų vorų traukimasis atgal. Pasičiupusi šalia buvusią mergaitę už rankos, varnė ėmė bėgti. Kažkur. Sustojo tik kai priduso.
-Ar jie mus seka?-vis dar nepaleisdama nepažįstamos mergaitės rankos paklausė Marlena, valydamasi iš akių ištryškusias ašaras.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh stovėjo visiškai tuščia galva ir neįsivaizdavo, ką daryti. Nors mergytė šalia atrodė jaunesnė, grifiukė kažkodėl laukė, kol būtent ji ką nors pradės daryti. Ir vis dėlto kai išgirdo žodžius, kurie buvo nemaloniai panašūs į paliepimą, rudaplaukė susiraukė: kodėl ji turėtų daryti tai, ko nori šita mažė?
Vis dėlto vos pamačiusi kažką labai ryškaus Deoiridh pakluso paliepimui net nesusimąstydama. Akis spėjo paskausti, tačiau užsimerkus buvo geriau. Tiesa, ji net ir per suspaustus vokus matė, kad už jų yra labai šviesu. Tad tik stovėjo užsimerkusi, kol pajuto, kad ją kažkur tempia. Pirmiausiai pagalvojo, kad pateko vorui į nagus, tad gerokai išsigando. Laimei, netrukus suprato, kad tai nepažįstama mergaitė ją, skaitosi, gelbėja.
- Nežinau, - burbtelėjo Deoiridh ir staigiai ištraukė ranką. Vis dar nebuvo pripratusi prie prisilietimo, tad dabar pasijuto be galo nejaukiai. Žvilgtelėjo į mergaitę ir susimąstė. Padėkoti? Tai būtų pernelyg kvaila - juk ji vis dėlto vyresnė. Be to, iš kur jai žinoti, kokia priežastis privertė nepažįstamąją taip pasielgti? Galbūt ji manys, kad Deoiridh dabar jai amžinai skolinga? Prie tokio elgesio animagė buvo pripratusi, tad ir dabar atrodė, kad mergaitė tiesiog siekia kažkokios ilgalaikės naudos. Ne, jos prisileisti nebuvo galima. Rudaplaukė skubiai žengė kelis žingsnius į šalį ir įtariai paklausė:
- O ką tu veiki taip giliai miške?
Deoiridh svarstė, ką daryti dabar. Paimti ir pabėgti nuo šitos mergaitės būtų buvę... Gėda? Ko gero, taip. Vis dėlto kažką daryti reikėjo.
Ir kaip tik tuo metu rudaplaukė išgirdo daugybės artėjančių kojų artėjančius žingsnius.