0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #300 Prieš 3 metus »
Cristal naujas draugas atrodė stipriai užsigalvojęs ir nelabai nuotaikoje šnekėtis. O gal grifiukei taip tik pasirodė. Jeigu Martin'as ir nebenorėtų su Cristal šnekėtis, ji jį puikiai suprastų, nes kartais mergaitė gali būti labai nuobodi ir įkyri pašnekovė. Žaliaakės skarndis jau po truputį ėmė leistu garsus. Nors pirmakursę labai viliojo mintis eiti į Didžiąją menę ir pavalgyti, bet išgrirdusi, kad vaikinas jai išėjus nieko neveiktų ir toliau čia sėdėdamas stebeilytų tik tai gražią aplinką ir sielvartautų, nes neturi ką veikti, Cristal nusprendė suimti vadžias į savo rankas ir ėmė dėstyti savo siūlymą Martin'ui.
- Žinai ką, einam pasivaikščioti aplinkui. Abiem nusibodo sėdėti ant to paties suoliuko po ta pačia obelimi. Gal nori nueiti pašmirinėti po Uždraustajį mišką? Visada ten norėjau nueiti, tik viena nedrįsau. Aišku dar galime patyrinėti pilį, - savo pasiūlymą išdėstė Cristal ir laukė švilpio reakcijos.
my morning face:

*

Neprisijungęs Martin Grant

  • VII kursas
  • *
  • 252
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • R
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #301 Prieš 3 metus »
Berniukas stebėjo ne tik pavasarišką gamtą, čiulbančius paukščius, bet ir į savo naująją draugę, kuri atrodė nuolatos susimąsčiusi, tačiau tuo pačiu ir linksma. Jis nežinojo, kodėl ji buvo tokia susimąsčiusi, tačiau ir nenorėjo to žinoti, nes bijojo, kad jis privertė ją taip jaustis dėl savo elgesio ir žodžių. Sielvartas ir nepasitikėjimas taip pat norėjo grįžti, tikriausiai dėl tylos, bet rudų plaukų savininkas nepasidavė ir galvoje pradėjo niūniuoti dainą, kuri jam buvo įstrigusi nuo vasaros, nes dainų klausytis, jis nemėgo. Tačiau visai netikėtai jis išgirdo puikų Cristal pasiūlymą.
- Einam, bet kur tik nuo šios vietos, čia yra taip nuobodu, kad galima numirti. Jie tik nori eiti į Uždraustąjį mišką, eikim, tačiau didelio noro neturiu tam, nes praeiti metai kelia ne kokius prisiminimus, dėl nesėkmių per herbologijos pamoką.- Atsakė į mergaitės tartus žodžius Martin ir atsistojo nuo suoliuko, taip pasiruošdamas eiti pasivaikščioti aplinkui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Martin Grant »
“Sometimes you need to be alone. Not to be lonely, but to enjoy your free time being yourself.”

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #302 Prieš 3 metus »
Cristal laukė Martin'o atsakymo, tačiau jis, atrodė, buvo susidomėjęs tik gamta. Tarp jų keletą minučių tvyrojo nejauki tyla ir atrodė, kad nei vienas, nei kitas nežinojo kaip ją panaikinti. Pagaliau, Cristal didžiai laimei, švilpis atsakė. Brunetės akys ėmė blizgėti po to, kai berniukas pasakė, kad jis mielai eitų kur nors su ja, tačiau šiek tiek nusivylė, jog naujasis jos draugas nepanoro eiti į Uždraustąjį mišką. Turbūt artimiausiu metu teks pasieškoti kito kompanijono.
Žaliaakė, pamiršusi skrandį, kuris vis labiau reikalavo valgyti, strykletėlejo nuo suoliuko ir atsistojo šalia Martin'o, kuris jau buvo pasiruošęs eiti. Nors ji neaplankys Uždraustajame miške esančių būtybių, bet bent jau žinojo, kad bus smagiau nei kiurksoti ant suoliuko, kad ir kokia nuostabi aplinka juos suptų. Švilpis ir grifė patraukė pilies link.
my morning face:

*

domutis

Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #303 Prieš 3 metus »
Domantas po vakarienės nuėjo pasivaikščioti.Nusprendė eiti į mokinių numylėtą Rojaus kampelį ir sužinoti kodėl jis taip vadinasi.Toje vietoje augo daug kvapių gėlių,lakstė kiškučiai,švietė saulė.Ir Grifas suprato jog tai tikrai Rojaus Kampelis.Domantas atsisėdo po medžiu pasiėmė namų darbus ir pradėjo pildyti.Domantui buvo malonu šioje vietoje atlikti namų darbus ,nes juo labiau vasara.Baigęs pildyti namų darbus pamatė ,kad prie jo sėdi zuikutis.Zuikis buvo labai pūkuotas ir mielas gyvūnėlis.Domantas dėja neturėjo nieko ką galėjo duoti kiškučiui paskanauti ir pasakė:
-Atleisk.
Domantas galvojo ,kad kiškutis nesuprato.Bet labai nustebo kai kiškis Grifui atsakė.
-Nieko tokio aš bėgsiu iki.
Ir kiškis nubėgo.Domantas liko sužavėtas.Ir patraukė link pilies.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #304 Prieš 2 metus »
  Mokslo metai jau ėjo į pabaigą, tačiau Heidi buvo apsilankiusi vos keliose pamokose, o ir tos nebuvo vienos iš geriausių. Per vieną vyko tikras chaosas, o kitų tiesiog neprisiminė. Vienaip ar kitaip, egzaminai jau buvo ant nosies ir buvo labai tikėtina, kad mergaitė jų neišlaikys. Tai šiek tiek liūdino, tačiau per daug dėl to nesigraužė, o net gi tiksliau, ignoravo šį faktą ir bandė džiaugtis, kad dar vienus metus praleis Hogvartse, o ne pasaulyje, pilname žmonių, kuriame net neįsivaizdavo ką turėtų daryti. Aišku, tikriausiai pirmiausias dalykas, ką būtų dariusi, baigusi magijos mokyklą, tai nuvykusi pas Sabriną. Tačiau ką toliau? Tiek toli, jaunoji vampyrė dar nebuvo sugalvojusi, tad ketino, aštuntus metus Hogvartse, skirti būtent tam.
  Tokios ir panašios mintys sukosi tamsiaplaukės galvoje, keliaujant link vietos, kur ketino susitikti su Quentin, vieną iš paskutinių kartų, šiais mokslo metais. Nors vienas iš pirmųjų jų susitikimų prie ežero, jeigu jos gelbėjimą nuo mirties, taip galima pavadinti, praėjo ne kaip, tačiau šį kartą, tai atrodė, kaip puiki vieta. Popietinė pavasario saulė, šildė viską, ką tik pasiekdavo savo spinduliais, tačiau žalsvaakė nieko nejautė, kas buvo kiek liūdnoka, tačiau bent jau neprakaitavo, vaikščiodama su tokiam orui, visiškai nepritinkančiu apsiaustu.
  Dar keletas minučių ėjimo ir klastuolė pagaliau pasiekė susitikimo vietą, kurioje nesimatė nei vieno žmogaus, kas buvo tiesiog nuostabu. Kiek apsidairiusi, Heidi nusprendė, kad vietelė, netoli ežero pakrantės bus pakankamai gera šių susitikimui. Priartėjus prie šios, mergaitė prisėdo ant šiltos žolės, tikėdamasi, kad vaikino nereikės laukti pakankamai ilgai, na ar bent jau nebus pamiršęs, kad jie ketino čia susitikti. Aišku, buvo abejotina, kad šis tai pamirš, tačiau visko gali atsitikti, juk ir jis yra žmogus.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #305 Prieš 2 metus »
  Nors mokslo metai rodos dar visai neseniai prasidėjo, laikas bėgo greitai. Jie iš tiesų jau ėjo į pabaigą, o kartu su tuo pamažu artėjo egzaminai, kurie nulems ne vieno hogvartsiečio svarbią ateities dalį. Kai kuriuos jų rezultatai galimai pradžiugins, o kai kuriuos sužlugdys. Tačiau Quentin nesijaudino, šie mokslo metai jam buvo ganėtinai lengvi, nesunkūs. Šis turėjo įtarimą, kad egzaminus išlaikys lengvai, buvo tam nusiteikęs ir tikėjo tuo, nors to numatyti, negalėjo.
  Kadangi egzaminų data vis artėjo, mokslų krūvis padidėjo, šis atėmė didžiąją dalį laisvo laiko, sumažino galimybes pailsėti, laiką skirti savo hobiams ar susitikti, praleisti laiką su draugais, sau svarbiais žmonėmis. Tačiau atradęs laisvesnę dieną, vaikinas norėjo šią skirti ne kam kitam, kaip tik merginai, kuri nežinomu būdu sugebėjo tapti svarbi jam, užimti svarbią vietą jo gyvenime.
  Mūvedamas paprastais rūbais, Hogvartso uniformą numetęs į šalį, taip leisdamas sau pasijausti laisviau, Quentin žygiavo pievele susitikimo vietos link. Šio kojas aptempė juodi džinsai, o švelnios medžiagos, raudoną, kiek per didelį džemperį, slėpė ant viršaus užmauta, laisvai krentanti odinė striukė. Tokia apranga buvo ganėtinai neįprasta jaunuoliui, tačiau kažkodėl tik papildė jo nežinia iš kur atsiradusią gerą nuotaiką, kurią šis slėpė po neutraliu veidu. Bet nežinia kiek ilgam...
  Artėjant prie rojaus kampeliu pramintos vietos, pamažu horizonte pradėjo ryškėti merginos figūra, kuri buvo puikiai šiam pažįstama. Vaikinas tarsi nusimetė kaukę, kuri slėpė visas jo emocijas ir šiek tiek atsipalaidavo, jautėsi kiek laisvesnis, bet vis dar neišdrįso būti pilnai savimi, dar vis daug ką slėpė.
  - Sveika, maže, - su nežymia, sunkiai įžvelgiama šypsena veide, tarė grifas ir atsisėdo šalia klastuolės, prieš tai dar greit nužvelgdamas ją. Pats nesuprasdamas ką daro, tačiau tarsi trokšdamas šiokio tokio artumo, nedrąsiai suėmė jos ranką, sunėrė judviejų pirštus ir padėjo rankas ant savo šlaunies. Akies krašteliu kiek nervingai žvilgtelėjo į Heidi, norėdamas pamatyti, kaip ši į tai reaguos.
  - Pasiilgau tavęs  - Norėdamas šiuos du paslėptus žodžius palikti savose mintyse, bet pats nepastebėdamas kaip šie išėjo iš jo lūpų, ganėtinai tyliai ištarė.
 
 

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #306 Prieš 2 metus »
  Stebėdama raibuliuojantį ežero vandenį, Heidi laukė Quentin. Nors ir pasirodė čia ganėtinai anksti, tačiau atrodė, kad praėjo jau visa amžinybė, tačiau nei matė, nei girdėjo artėjantį vaikiną. Tai šiek tiek slėgė mergaitę, kadangi dabar jai teko būti su savomis mintimis. Ne šiuo atveju būtų buvę tiesiog puiku, kadangi Klastūnyno kambariuose retai gaudavo tokią prabangą, tačiau žinant tai, kad šis susitikimas gali būti vienas iš paskutinių kartų, tiesiog liūdino jaunąją vampyrę. Nors tokios ir panašios mintys, kurios per kelias minutes, jau buvo spėjusios įkyrėti tamsiaplaukę ir ji šių bandė atsikratyti, kas labiau nesisekė nei sekėsi. Nors mintis ir pavykdavo „pašalinti“, tačiau nepraėjus pilnoms dvejoms minutėms, jos vėl sugrįždavo ir kartais net su žymiai stipresne banga. Galų gale, žalsvaakė nusprendė, kad mintys yra blogai ir jeigu turėtų galimybę, šią akimirką jas išjungtų. Bet jeigu jos veiktų taip pat, kaip mobilusis telefonas, jas įjungus atgal, tuomet pareitų visos mintys, kurios negalėjo ateiti, kadangi mąstymo sistema buvo išjungta, kas tikrai nebūtų buvę gerai.
  Klastuolė išgirdo šnarint žolę sau už nugaros ir artėjančius žingsnius, kurie buvo taip gerai pažįstami ir taip ilgai laukti. Kartu su pasigirdusiais žingsniais dingo ir mintys, kas privertė Heidi savo galvą išvadinti negražiais ir kultūringoje kalboje, nepriimtinais žodžiais. Apsimesdama, kad negirdi artėjančio grifiuko, mergaitė toliau stebėjo raibuliuojantį vandenį.
  -Aš tavęs laukiau, -pasakė frazę, kurią buvo girdėjusi kažkokiame filme ir šyptelėjo jau šalia jos esančiam Quentin. -Sveikas, -nusprendusi, kad reikėtų pasisveikinti ir kiek normalesniu būdu, pasisveikino ir šioji.
  Tyla vėl prasidėjo. Taip dažniausiai prasidėdavo kiekvienas jų pokalbis ar susitikimas, tad tai šiek tiek nestebino ir net gi buvo smagu, kadangi taip sakant tradicija nebuvo sulaužyta.
  -Ir aš tavęs pasiilgau, nors matėmės vos mažiau, negu prieš penkias dienas, -nusijuokė jaunoji vampyrė. Nenorėdama, kad tyla tęstųsi dar ilgiau, nusprendė užvesti temą, kuri galbūt padės įsivažiuoti pokalbiui. -Kaip tau sekasi ruoštis egzaminams? Labai sunku?
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #307 Prieš 2 metus »
  Žodžiai, kad mergina jo laukė, tarsi paglostė vaikino širdį, nupiešė savim patenkintą šypsnį veide ir suteikė daugiau drąsos.
  Aš jai rūpiu, dar kart tuo įsitikinau. Ji manęs laukė
  Tik dar plačiau vyptelėjęs vaikinas prisislinko arčiau merginos, taip visiškai sumažindamas atstumą tarp jų. Atleidęs pirštus, paleido merginos delną iš savojo delno, tačiau praėjus dešimčiai sekundžių, ne labai užtikrintais judesiais, apglėbė Heidi per pečius.
  - Penkios dienos kartais gali būti kaip visa amžinybė, - su paslaptingu vypsniu veide tarė, laisva ranka pavėlė plaukus ir atitraukęs žvilgsnį nuo horizonto, įsmeigė žalias akis į Heidi veidą. Nebijojo rodyti jausmų šalia jos, nebijojo būti savimi ir mokytis atsiskleisti jos pagalba.
  - Gerai. Nežinau kodėl, bet mokoma medžiaga ganėtinai lengva. Iš tiesų, daug lengvesnė negu praeitų metų. Esu įsitikinęs, kad išlaikysiu egzaminus gerais rezultatais. O kaip tau, galbūt galiu kuo padėti? - kita ranka suimdamas prieš tai vienišai paliktą delną, nykščiu glostė merginos krumplį. Nežinia iš kur atsirado šis artumo noras, tačiau toks nors ir menkas, tačiau jam daug reiškiantis artumas, buvo malonus, kėlė keistus jausmus. Keistai gerus.
  Minutėlę vėl įsitvyravo tyla. Tik šios tylos metu vaikinas nebežvelgė į horizontą, jo žvilgsnis buvo sukaustytas ties mielu klastuolės veidu. Rodosi, kad be jokios gėdos jausmo šis ją nužiūrinėjo. Iš kur tiek drąsos? Nė pats nežinojo.
  - Kaip manai, kur mus keliai nuves po hogvartso baigimo? Turi planų, ką toliau darysi su savu gyvenimu? - paklausė nutraukdamas tylą. Quentin smarkiai tikėjosi, kad Heidi ateities planuose buvo laisvos vietos jam. Kažkodėl neįsivaizdavo savo ateities be vampyriukės, nors visai neseniai ji buvo tik dar viena nepažįstama mergina, kuri mokėsi toje pačioje burtų kerėjimo mokykloje.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #308 Prieš 2 metus »
  Quentin pirštų pabėgimas iš jos delno ir greitas apglėbimas kiek išgąsdino Heidi. Nors tai nebuvo pirmas, o tuo tarpu ir paskutinis apkabinimas, tačiau mergaitę tai vistiek nustebino.
  -Tas tiesa, tačiau net kai vasarą atvykai į Venisą, kai nesimatėm žymiai ilgiau, negu dabar, nebuvai manęs taip pasiilgęs, kaip dabar, -norėdama šiek tiek paerzinti vaikiną, dėl jo bandymo apsimesti paslaptingu.
  Klausydamasi grifiuko ir tai, kad jam šie mokslo metai yra žymiai lengvesni už praeitus, jaunoji vampyrė šiek tiek nusivylė savimi, kadangi, šiai, ne taip kaip  tamsiaplaukiui, nesisekė.
  -Na, man žymiai prasčiau negu praeitais metais, nesinori to sakyti, tačiau abejoju, kad pavyks išlaikyti egzaminus šiais metais, -tamsiaplaukė nuleido žvilgsnį žemyn, šiek tiek susigėsdama ir nurausdama, -na, bet kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, tad galbūt papildomi metai septintame kurse irgi nebus blogai.
  Artumas kažkiek gąsdino klastuolę, nes šiandien ji tam nebuvo pasiruošusi ir nesitikėjo, kad teks būti taip arti Quentin. Išgirdusi klausimą apie ateitį po Hogvartso, Heidi sutriko, neįsivaizduodama ką galėtų į tai atsakyti. Nors ir norėjo savo gyvenimą sieti su Herbologija, tačiau neįsivaizdavo, nei kaip, nei ką.
  -Prisipažinsiu, neįsivaizduoju. Pirmiausias dalykas, kurį darysiu, tai vyksiu atgal pas Sabriną į Veneciją, o daugiau, nežinau. Bandysiu savo gyvenimą sieti su Herbologija, tačiau neįsivaizduoju ar tai tikrai mano pašaukimas, -mergaitė trumpam nustilo, mąstydama, ką dar galėtų atsakyti į šį klausimą. -O ką tu ketini veikti po Hogvartso?
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #309 Prieš 1 metus »
Gruodė atidūmė nuo pat suoliuko. Kuris stovėjo prie kranto tos vietos, kur gyveno  tos keistos baisios žuvys.
Mergaitė sustojo ir kaip visada pradėjo gėrėtis šia ežero pakrantės dalimi. Nors buvo jau ruduo, čia vis tiek atrodė gražu. Pievutė regis kvietė ją prisėsti. O ežero vanduo neatrodė toks tamsus. Va čia ir norėčiau mokytis plaukioti. Galvojo ji.
- Na kaip? Ar tiks ši vieta mums paskraidyti? - Paklausė ji Alano, Sakuros ir Dori. Dingas įsitaisė ant žolės. Gal taikėsi numigti.
- Kartą čia mačiau net triušiukų. Jie kažkur čia gyvena. Tikiuosi Dingas nepradės jų gaudyti jei kas. - Pasakė mergaitė. Tiesa, tie triušiai nesiartino prie jos. Gruodė matė juos tik akies krašteliu dar praeitą pavasarį. Taigi dabar, kai čia tiek daug žmonių tikriausiai jieir nosies nekiš iš savo slėptuvių.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #310 Prieš 1 metus »
Alanui teko pabėgėti. Nes Gruodė dūmė ežero pakrante ir ketino juos kažkur nuvesti. Bėgdamas vaikinas galvojo, kad ji labai skiriasi nuo mergaitės, kurią sutiko praeitais metais. Tas džiugino. Gal ir atėjus pavasariui neužsisklęs savyje, kaip seniau. Manė jis pagaliau sustodamas vietoje, kurioje dar neteko lankytis.
Vaikinas iškart pamanė, kad tai vieta puikiai tinkanti tapybai. Rami. Įdomu ar dažnai čia renkasi mokiniai? Svarstė.
- Turėtų tikti. O kodėl ne? O Dingui niekas neleis liesti jokių triušių. - Dingas atrodė kuo taikiausiai. Atsitiesė ten, kur švietė saulė. Alanas vėl pagalvojo apie greitai bėgantį laiką. Ir tai, kad šuniui jau aštuoni metai. Kad kartais jam jau visai patinka pagulinėti.  Ir tai, kad jis jau ne toks padykęs kaip seniau.
- Na, tai pradėkim. O tai Gruodė tuojau be jokios šluotos pakils į orą. - Nusišypsojo Alanas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #311 Prieš 1 metus »
Kai jie visi keturi susitarė paskraidyti, Gruodė pradėjo tiesiog lėkti į kažkokią tai vietą. Dori bėgo ir stebėjosi, kas gi atsitiko tai tyliai, droviai mergaitei. Aišku, Gruodė jau nuo pat pradžių daug klausinėdavo, buvo išties smalsi, tačiau jeigu jos nebūdavo dviese, dažniausiai mergaitė kalbėdavo nedaug, gėdydavosi. O dabar jų bendravo visas ketvertukas ir antrakursė, regis, taip gerai jautėsi. Arba jai Dori, Alanas ir Sakura jau buvo pakankamai artimi, arba Gruodė keitėsi. Bet kuriuo atveju Mendel dėl to juto džiaugsmą.
- Accio, - bėgdama klastuolė pasišaukė savo abi šluotas.
Ant naujesnės užšoko, o senesnę laikė rankoje. Buvo keista šitaip skristi, mat pirmoji penkiolikmetės šluota, laikoma rankoje, tarsi protestavo norėdama išsireikalauti, kad ir ant jos kas nors skirstų. Ji krutėjo, todėl Dori turėjo stipriai ją laikyti ir neprarasti pusiausvyros. Bet tai sudėtinga nebuvo. Tamsiaplaukei patiko skraidymas ir iššūkiai ant šluotos. Ir, aišku, kvidičas.
Nušokusi nuo šluotos mergina metė tą senesnę, kurią skolindavo Gruodei, Alanui į rankas. Žinoma, kad Dori skraidys su Padangių valdove, o Baltąją žvaigždę trys duos ne kam kitam, bet Alanui. Tačiau žinant grifą, penktakursė visai nenustebs, jeigu jis geresnę šluotą duos Gruodei arba Sakurai. Jos Mendel nebuvo gaila, bet Padangių valdovės neduos niekam. Ja paskraidyti leistų nebent Alanui arba Meg.
- Galim pasišaukti porą mokyklinių šluotų, - pasakė mokinė ir netrukus šalia jų atzvimbė dar dvi šluotos.
Šios jau buvo tikros senienos, visos išklerusios. Juokingai atrodė.
Gruodei užsiminus apie triušius Mendel pažvelgė į Dingą. Ir turėjo pripažinti, kad tas šuo - tikrai gerumo įsikūnijimas, nors tada per Dori ir Alano pažintį, paauglė tikėjo, kad jis tikrai paėdė gyvūnėlių.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #312 Prieš 1 metus »
Sakura kartu su draugais, ji juk gali juos vadinti draugais, ar ne? Kartu su draugais ji straksėjo į kažkokią vietą, kur pirmą kartą paskraidys. Jautėsi smalsumas ir šviesiaplaukė nekantravo. Jai buvo sunku pritapti prie kitų mokinių, nes jų mėgiamos veiklos dažniausiai būdavo žalingos. Juk jie mėgavosi tais cukraus pilnais nuodais, kankino vargšus gyvūnus laikydami juos nelaisvėje. Bet šluota, šluota juk buvo pakankamai natūralus daiktas ir, strazdanės manymu, niekam nežalingas. Tad galbūt dabar atsiras puiki proga rasti ką nors bendra su kitais mokiniais? Juk Gruodė mėgsta skraidyti, Dori, kiek baltapūkė žinojo, taip pat. Galbūt ir Sakurai tai patiks ir seksis? Gal šioje srityje ji atras bendrumo su kitais?
- O tu mėgsti skraidyti? - paklausė Sakura Alano, nes šito nežinojo.
Netrukus jie visi jau stovėjo gražioje vietoje, pilnoje gamtos.
- Žinoma, kad tiks! - nusišypsojo mėlynakė Gruodei. - Čia labai gražu, - dairėsi.
Dori kerų pagalba pasikvietė kelias šluotas ir Levins vieną jų paėmė į rankas.
- Na, ką man dabar daryti? - paklausė draugų.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 436
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #313 Prieš 1 metus »
Gruodė stebėjo kaip Dori prisišaukia dvi šluotas. Vieną iš jų jau labai gerai pažinojo. Mokėjo su ja manevruoti ir galėjo Padaryti vieną kitą triuką. Ta šluota kėlė daug nuostabių prisiminimų. Bet nepalakstyti ji čia atėjo.
Jau norėjo klausti iš kur gauti dar porą šluotų, kai Dori prikvietė dar dvi. Ir Gruodė nutarė, kad mokymuisi tokios vargšės griuvenos tikrai tiks. Ypač, jei Sakura niekada neskraidė. Tiesa, Gruodė pradėjo mokytis kaip tik su Dori šluota. Tada ji dar nenumanė kaip pamėgs šį užsiėmimą. Gal ir Sakurai jis patiks. Aišku nežinia ar jai labai bus smagu skrieti mokykline nudėvėta šluota.
Gruodė vieną iš jų paėmė į rankas. Reikėjo truputį pataisyti tą vargšelę. Rimeikaitė jau žinojo kaip. Bet tam aišku reikėtų daugiau laiko. Gal ji ir nebūtų greičiausia šluota visatoje, bet vis tiek būtų geresnė ir patikimesnė nei dabar.
Mergaitė priėjo prie Sakuros ir pasakė.
- Pasidėk savo šluotą šalia savęs. Iš pradžių tau reikia pabandyti užmegzti su ja ryšį. Pasidėjusi šluotą šalia savęs ištiesk ranką ir sakyk Op. Šluota turėtų atskrieti tau į ranką.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Rojaus kampelis
« Atsakymas #314 Prieš 1 metus »
Dori jam davė vieną iš savų šluotų. Alanas iš pradžių ketino ją atiduoti Gruodei. Juk toji taip troško greitai palakstyti. Bet paskui pagalvojo, kad kadangi ji dabar pradėjo mokyti Sakurą skraidyti, tai jai kol kas geros šluotos neprireiks.
Keista, jog pats neturėjo saviškės. Tėvai būtų nupirkę bet kada. Bet jis neprašė ir neketino to daryti.
- Man patinka paskraidyti. Namuose yra šluotų. Jau seniai skraidau. Dar prieš tai, kai pradėjau eiti į mokyklą. - Pasakė Sakurai.
- Na, kadangi dabar vyksta rimtas mokymosi procesas, gal netrukdykim? Kylam kartu paskrajoti? - Paklausė Dori ir apžergė šluotą. Beliko atsispirti ir kilti į dangų. Norėjosi pajusti gaivų vėją taršantį plaukus.
Alanas prisiminė kaip kažkada ant tėčio šluotos skraidė kartu su Enrika. Dabar Enrika buvo toli. Kažkada jie matydavosi kiekvieną dieną. Bet dabar visai atitolo. Alanas net liovėsi atsakyti jai į laiškus. Nenorėjo pasakoti draugei apie savo pavojingą gyvenimą. Ji vis dar rašydavo. Bet juk kada nors nustos. Bent jau jam atrodė, kad turėtų nustoti.