[GKA]

  Tiesa pasakius, Gaja tiesiog kartojo matomus veiksmus. Padidinti, padauginti, padauginti, padauginti ir vėl iš naujo lyg kokia pasakėčia be galo. "Statyti tvirtovę" veikla nebebuvo tokia įdomi kaip pasirodė iš pirmo karto. O juk tikėjosi, kad čia bus daug įdomiau. Suniurnėjusi kažką panašaus į "ir kam aš čionai atsivilkau?" tinginukė klausėsi kas vyksta. Dirbti nesinorėjo, tačiau atrodo nenoras atsisuko prieš ją pačią.
  Statyt bokštus? Gerai. Suprasdama, kad neturi pasirinkimo priartėjo prie tvirtovės ir ėmėsi darbo. Taip norėjosi imti ir mesti viena iš esančių sniego gniūžčių mesti į ką nors. Pabaigusi statyti vieną iš keturių bokštų nuėjo prie trečiojo - su Elze automatiškai pasidalino pusiau. Pastačiusi maždaug pusę(iš akies žvelgiant) bokšto nesusilaikė ir mestelėjo gniūžtę į Ro. Čia ji pamiršo, kad nepasižymi taiklumu - sušalęs vanduo nuskrido ežero pusėn ir nekliūdė nei vieno čia esančio švilpio. Atsidususi, rudaplaukė tęsė savąjį darbą ir baigusi nubėgo paskui visus į mokyklą. 

[Anmeya]

Beveik pusei metų kartu su Gaja dingusi Ro pasirodė Hogvartse. Mergaites čia atnešė nešyklė. Na ne į patį Hogvartsą, juk net mažiausioji Amneta - Gaja - žinojo, kad pilis ir jos teritorija yra dengiami apsauginių kerų. Nešyklė, šeimai paskolinta kažkokios Neptūnės (kiek žinojo Roročka - šioji yra dirbusi Ministerijoje), pernešė baltapūkę ir rudaplaukę iš pat namų į Žviegiančią būdą. Gal jos būtų persikėlusios ir į paprastesnę ir mažiau baugesnę vietą, tačiau niekas iš Kiauliasodžio gyventojų neturėjo pastebėti Roaną ir Gają tokioje prieš pat egzaminų įkarštį - juk visi jiems ruošėsi, o jos? Į Hogvartsą mergaitės nuėjo per Gluosnio Galiūno tunelį ir išlindusios patraukė rojaus kampelio link. Joms reikėjo pakvėpuoti grynu oru. Pabuvusios ten pusvalanduką, švilpės nuėjo pilin.

[Grantacija Gerietė]

Gran kaip ir visada ne laiku ir ne vietoje bandė apginti save. Mergaitė įniršusi pėdino ežero pakrantė. Paspyrė sunkų akmenį, kuris garsiai nuriedėjo nuo kranto ir įkrito į ežėrą. Kodėl tas švlipis visada erzina Grantaciją. Meilė, sako mokytojai. Kas per meilė, jeigu viskas baigiasi muštynėmis. Kaip ir dabar. Iš vaikino nosies varvėjo kraujas, o Gran antakis buvo prakirstas. Ir viskas dėl ko? Ogi dėl to, jog nenaudėlė išgirdo kaip švilpis šlykščiais žodžiais apkalbinėja merginą. Tipinė Grantacija. Merginai buvo skaudu, jog ji neturiu jokios draugės arba draugo, kurie apgintų Gran, ir jai nereiktų kiekvieną kartą įsivelti į muštynes.
Mergina ilgą laiką ėjo takeliu mąstydama ir net nežiūrėdama aplink. Rudaplaukė pakėlė galvą. Saulės spinduliai pasitiko jos akis, mergina susiraukė. Tik dabar teprisiminė, jog liks nevalgiusi pietų. Ji pabėgo iš mokyklos iškart po muštynių su švilpiu. Ji giliai atsiduso ir sustojo. Pasisuko į ežero pusę, jis lėtai siūbavo pagal vėją lauke. Apsisukusi pamatė, kad priešais ežerą buvo nuostabi vietelė. Vos tik pamačiusi suoliuką, nieko nelaukusi nubėgo atsisėsti. Mergina ilgai žiūrėjo į besisupantį ežerą, kol jos dėmesio nepatraukė laputė. Gyvūnėlis smalsiai sukiojosi aplink grifės kojas, kol nieko nelaukęs užšoko ant suoliuko ir įsitaisė ant merginos kojų. Grifė nuoširdžiai šyptelėjo ir atsiduso. Tą akimirką saulė išlindo iš už debesų, už kurių slėpėsi kelias sekundes. Aštrūs saulės spinduliai nutvieskė laputės kailį, kuris dabar beprotiškai spindėjo ir gyvūnėlis dabar atrodė karališkai. Gyvūnėlis suspurdėjo ir dar labiau prisiglaudė prie merginos. Grantacija ištraukė rankas iš striukės kišenių ir perbraukė ranka kailiuką. Mergina beglostydama laputę nurimo ir įsižiūrėjo į ežero siūbavimą.

[Česteris Wan Gerietis]

Teris matė muštynes mokyklos kiemelyje, bet nieko nesakė savo sesutei, tegul savo problemas sprendžiasi pati. Galbūt jis buvo blogas brolis, kad nesustabdė švilpio ir sesers, bet jei būtų įsikišęs, kaltas būtų likęs grifas.
Spėjęs nukniaukti nuo pietų stalo kelis sumuštinius, Teris pasileido ežero pakrantės link. Jis gana ilgai klaidžiojo takais ir takeliais, nes tiksliai nežinojo kur jo sesuo nuėjo. Tai buvo tik spėjimas, jog Gran nupėdino kažkur link ežero. Ilgai abejo ar eiti paskui ją, juk ir taip aišku, jog mergina išsilies ant jo. Nors jie buvo brolis ir sesuo, bet jų santykiai buvo daug blogesni nei senųjų Vizlių dvynių jaunystėje. Teris visada svajojo turėti gerus santykiu su seserimi, nes visi vaikino draugai buvo klastuoliai, taigi Teris norėjo turėti nors kažkokį pažįstamą Grifų Gūžtoje. Vaikinas ilgą laiką galvojo, jog įvyko klaida. Visą gyvenimą svajojęs apie Klastūnyną, Teris papuolė į Grifų Gūžtą. Ne kartą ir ne du vaikinas buvo nušalintas nuo pamokų dėl jo elgesio, o vaikinas elgėsi taip tik dėl to, jog buvo įsitikinęs, jog tokiu elgesiu bus užsitarnavęs vietą Klastunyne ir jį paskirs ten.
Vaikinas atsiduso nuo apmąstymų ir toliau ėjo takeliu kol išvydo garbanotų plaukų kupetą ant galvos. Nebuvo sunku nuspėti, jog tai Česterio sesuo. Vaikinas šyptelėjo ir paspartinęs greitį nuėjo link sesers, kuri sėdėjo ant suoliuko. Tiesa, ant sesers kelių kažkas buvo. Tik arčiau priėjęs jis pastebėjo, jog tai laputė. Česteris pakėlė dėžutę su sumuštiniais ir pamasikavęs ja prieš veidą tarė:
-Gal ir nesu geriausias brolis, bet bent jau atnešiau pavalgyti, nes papietauti mokykloje jau tikrai nebespėsi.
Sesuo į vaikiną nežiūrėjo, tik po kiek laiko pakėlė akis į brolį. Atsidusęs Teris metė  merginai dėžutę. Ji nukrito tiesiai grifei į rankas. Teris susiraukė, nenorėdamas, jog sesuo užpyktų, nes jos naujoji draugė pasibaidė ir nulėkė gilyn į mišką.

[Martin Grant]

Dar vieni nuostabūs ir nepakartojami metai Hogvartse ėjo į pabaigą ir artėjo nepakeliamo sunkumo egzaminai, o po jo visi vasaros ir namų malonumai be jokių burtų ir mokslo, tačiau apie tai Martin'as stengėsi negalvoti, kad ir kaip sunku buvo užgožti lendančias mintis į galvą. Tačiau, vieną ankstyvo pavasario dieną, jis negalėjo suvaldyti savęs ir savo minčių. Jo galvoje buvo įvairiausios mintys, kaip tokios, kad jis kitais mokslo metais bus ketvirtakursis, nors neseniai buvo dar buvo naujokas ir patyrė nepakartojamus nuotykius, kad egzaminai tik sunkės ir jis jų neišlaikys. Todėl, prislėgtas savo gyvenimo ir bijodamas laiko bėgimo bei rytojaus, jis nusprendė, kad eis pasivaikščioti palei ežero pakrantę ir išvarys visas atėjusias kvailas mintis į galvą.
Apsirengęs pavasariškus rūbus, jis išėjo į lauką, kuriame buvo nepakartojamas ir gan šiltas oras, po atšiaurios žiemos. Švietė pavasariška saulė, kuri beveik nesuteikė šilumos, bet sukėlė sielos atgaivą ir jaukumą, taip pat jau nebebuvo nė lašelio sniego ir ledo, buvo matyti po truputį žaliuojanti žolė ir pirmosios pavasario gėlės. Tačiau medžių šakos, dar nebuvo spėjusios sukrauti pumpurų, o gal Martin'as tiesiog nematė, nes buvimas prie knygų puslapių išties suprastino jo regą. Gerai, kad šį sykį palikau knygą savo kambariuky, dabar galėsiu kaip visad pasėdėti vienas. Vaikščiodamas ežero pakrante, tolumoje jis pamatė nuostabią vietą, kurioje buvo pilną medžių, krūmų, vaismedžių ir, žinoma, jau pražydusių pirmųjų pavasario gėlių. Jam buvo keistoka, kad vieta buvo laisva ir niekas ten nesėdėjo, todėl trečiakursis berniukas nužingsniavo link mažo, jo akims rojaus kampelio. Priėjęs prie tos vietos, jis nusiskynė kelias gėlės ir atsisėdo ant suoliuko po dar nesužaliavusia obelimi. Koks nuostabus vaizdas... Vaizdas buvo nepakartojamas, kaip ir gėlių kvapas, tačiau mintys vis tiek grįžo, su jomis ir jo sielvartas bei prislėgimas, todėl nebežinodamas ką daryti jis nuleido galvą į žemę ir iš nevilties pradėjo skabyti gėlių žiedus, kaip buvo matęs darant žiobarus, tik su kitokiomis gėlėmis, kurių deja jis niekados nemokėjo skirti.

[Cristal Daunt]

Cristal vaikštinėdama palei ežerą vos vilko kojas. Ji buvo siaubingai išsekusi nuo visų mokslų. Grifiukė tikėjosi, kad grynas oras ir žalia žole padės jai atsigauti po kelerių bemiegių naktų, kurios buvo paskirtos namų darbų ruošimui. Šitokio didelio krūvio mergaitė pirmaisiais mokslo metais nesitikėjo, tačiau ji nemanė, kad bus taip smagu. Žinoma, pavasariui atėjus ji vis dar neturėjo labai artimų draugų, tačiau tikėjosi, kad per ateinančius šešis metus pripras prie gyvenimo Hogvartse ir susiras daugiau draugų.
Mergaitės nuotaika kiek pasitaisė kai iš po debesų šydo išlindusi saulytė ėmė maloniai šildyti jos vieną veido pusę. Pavasaris atėjo greičiau nei Cristal tikėjosi. Žaliaakė nemanė, kad taip greitai galės nusimesti visas pirštines, storus šalikus ir nusiauti toną sveriančius pašiltintus batus. Ir štai ji vaikščiojo su plonyte striuke ir vasariniais sporbačiais net nepagalvodama, kad net tokiam ankstyvam ir šiltam pavasariui gali būti apsirengusi per plonai.
Kad jau gerą pusvalandį, galvą nunarinusi ir paskendusi savo mintyse ir vaikšto vienoje vietoje, Cristal pastebėjo neiškarto. Kiek atsitokėjusi ir apsidariusi ji pamatė, kad ir mokinių sumažėjo ir, kad ji stovi priešais labai gražią vietą, apsodintą medžiais ir krūmais. Ji taip pat nepastebėjo vienišo vaikino sėdinčio ant suoliuko po medžiu ir skabančio nuskintos gelės žiedus. Kiek pasipiktinusi, kad jis taip nehumaniškai elgiasi su gamta, Cristal nusprendė prieiti ir išrėžti viską, ką galvoja apie tokį vaikino elgesį.
- Juk žinai, kad jos taip pat gyvos? - nustaisusi kuo piktesnę miną ji paklausė mokinio.

[Martin Grant]

Sielvartas kaustė Martin'ą iš vidaus, užgoždamas jo kiekvieną gražią mintį ir neleido rasti sielos atgaivos ar ramybės, kurią turėjo pradėdamas trečią kursą. Gėlių žiedų skabymas irgi nepadėjo to padaryti, tačiau suteikė kitokios veiklos nei knygų skaitymas ir akių varvinimas, be to, skabant žiedus pasijuto dar ryškesnės pačių gėlių kvapas. Viskas praeis savaime, reikia mąstyti logiškai. Galvojo Martin'as ir baigė skabyti antrąją savo rankose laikomą gėlę, tačiau šalia jo pasigirdo kažkokios mergaitės balsas, kuri net nepasisveikinu pradėjo aiškinti apie gyvenimą ir gėlių gyvybę. Žinoma, Martin'as tuo metu buvo ne nuotaikoje ir nenorėjo, kad kiti tai matytų bei jaustų, tačiau atėjęs pyktis, kurį sukėlė mergaitės žodžiai, neleido išlikti ramiam. Ar ji nemato, kad man ir taip emociškai blogai? Būtina čia ateiti ir aiškinti, kad gėlės irgi turi gyvybę, negali prisikabinti kas teršia aplinką ar valgo daržoves, nes pagal ją ir tai draudžiama.
-Labas, taip jos turi gyvybę, tačiau prašau nesakyk savo aiškinimų kaip tai negerai, o geriau eik prie kiekvieno mokinio ir sakyk, kad jie, neterštų aplinkos, nevalgytų mėsos bei suvoktų, kad jie valgo tai, kad turėjo savo šeimą ir vaikus. Be to, tai augalas, kuris vis tiek nuvys ir kitais metai vėl sužydės, todėl jei malonėsi, netrukdyk man sielvartauti, nes ir taip esu su nekokia nuotaika. Ačiū.- Pasakė viską Martin'as ką turėjo savo galvoje ir tikėjosi, kad nepavartojo netinkamų žodžių, nes susilaikyti buvo išties sunku. O tada tikėdamasis, kad ji daugiau jam nesakys nieko apie gėlės, pasuko galvą į ežerą ir mėgino nusiraminti bei daugiau negalvoti apie savo kvailas baimes.

[Cristal Daunt]

Vaikinas, kuris Cristal atrodė nematytas labai piktai atsakė į jos pastebėjimą. Nors ji taip pat nebuvo iš mandagiųjų, tačiau šitaip jo bent jau neužsipuolė. Tiesa, grifukė kiek susigėdo, kad net nepasisveikino, tačiau jai tuo metu ne tas galvoje buvo. Ji nesuprato, kodėl kai kurie žmonės savo problemas išlieja ant gamtos. Cristal žinojo, kad gali pradėti įkyrėti žmonėms su savo pamokslais, kad gamtą reikia saugoti, tačiau negi tam pikčiurnai tokia bloga diena? Pirmakursė buvo užsispyrusi ir tikrai nebuvo ta, kuri pirma po konflikto atsiprašydavo, ar nusleisdavo kitam žmogui, tačiau matė, kad su tokiu nepatenkintu vaikinu dėl gamtos ginčitys nėra prasmės. Vis tiek nepakeis savo nuomonės. Nors mergaitė mieliau būtų patraukusi atgal į pilį, ji tiesiog prisėdo ant suoliuko šalia vaikino. Giliai įkvėpusi oro, ji tarė:
- Valgyti ar nevalgyti mėsos yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Taip pat ir gėlių žiedų skabymas. Tačiau žmonės patys turi suprasti kokias pasekmes turės jų poelgiai. Todėl aš neinu ir nepamokslauju kiekvienam sutiktam mokiniui ką jis turi daryti, nes ir taip pakankamai žmonių jau spėjau įkyrėti, - atsidusisi išsakė Cristal. - Ir atsiprašau jei mano pasakymas sutrukdė tau sielvartauti, - sukandusi dantis iškošė grifukė.
Vaikinas atrodė stipriai prislėgtas ir paniuręs, tačiau žaliaakė manė, kad tik elgdamasi su kitais pagarbiai susiras draugų. Aišku, tas pikčiurna taip negalvoja.

[Martin Grant]

Tačiau ir žiūrėjimas į ežerą, kaip gėlų skabymas nesuteikė to, ko jis ieškojo nuo išėjimo į lauką. Nejaugi, tik knyga mane išgelbės? Jis nepasidavė ir toliau mėgino žiūrėti į ežerą bei save nuraminti, tačiau nepamiršo mergaitės, kuri stovėjo šalia jo. Jis norėjo būti vienas ir niekam nesukeliant problemų sielvartauti, tačiau nenorėjo užsidaryti savyje, todėl jam reikėjo žmogaus, kuris jį suprastų ir norėtų būti draugais. Ar mergaitė buvo tinkamas pasirinkimas, jis nežinojo, tačiau rizikuoti vertėjo, nes niekas nesugebėjo užgožti prakeiktų ir varančių minčių į neviltį. Todėl tikėdamasis, kad mergaitė nesusidarė blogos nuomonės apie jį, jis atsisuko į ją ir išklausė jos atsakymo į jo mintis. Martin'as buvo pasimetęs ir nežinojo ką sakyti, kaip elgtis, todėl atidavęs rankas likimui, užsimerkė ir atsimerkė, įkvėpė ir tarė:
-Aš taip pat atsiprašau, tačiau sielvartas ir negalvotumas daro savo. Ir taip, tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas bei gyvenimo būdas, todėl negalima jų smerkti. - Atsiduso rudų plaukų savininkas. - Ir jei galim pamirškim šitą ir pradėkim viską iš naujo, tikiuosi nesusidarei ne kokios nuomonės apie mane ir neatsisakysi mano pasiūlymo tapti draugais. Pasistengsiu nebesielvartauti dėl savo kvailių baimių ir nebūti piktas žmogus, kuris mėgina padaryti ir kitus tokiais. Tikiuosi supranti ką sakau ir labai nepyksti, kad atsakiau šiurkščiai į tavo tartus žodžius. - Vėl per daug išsiplėtęs nutilo Martin'as ir žiūrėdamas į į mergaitės reakciją laukė jos atsakymo ir beveik nebegalvojo apie artėjančius egzaminus.

[Cristal Daunt]

Vis labiau įsidienojo ir saulė ėmė kepinti stipriau. Nors suoliukas po obelimi buvo pavėsyje, Cristal vis tiek jautė didėjančią temperatūrą. Kokia graži diena. Šalia jos sėdintis žmogelis, nunarinęs galvą, taip pat išsakė ką galvoja bei atsiprašė grifės už savo šiukštų elgesį.
Visas Cristal nuovargis tiesiog išgaravo. Mergaitės galvą paliko slegiančios ir įkyrios mintys apie visokius niekniekius ir iš jos veido niekada nebūtų įmanoma pasakyti, kad prieš kelias minutes ji pyko ir buvo suirzusi. Po naujos pažinties grifiukė tiesiog švytėjo. Nors ji nebuvo iš tų, kurie iškart puola atsiprašyti, Cristal mokėdavo žmonėms greitai atleisti. Po berniuko pasiūlymo tapti draugais pirmakursė tiesiog švytėjo. Ir nors jis sakė, kad yra prislėgtas ir nelaimingas ir Cristal labai knietėjo sužinoti kodėl, ji nusprendė, kad pirmiausia reiktų padoriai su žmogumi suspažinti ir pabendraut. Todėl išsišiepusi iki ausų ji tarė:
- Tai koks tavo vardas? Iš kokio tu koledžo ir kurso? - klausimais apibėrė berniuką vietoje nenustygstanti žaliaakė.

[Martin Grant]

Mintys ir baimės, kurios atėjo kartu su Martin'u pradėjo blėsti, todėl rudų plaukų savininkas pradėjo jaustis vis geriau ir geriau, kilo nuotaika ir atsirado noras bendrauti su kitais žmonėmis, tačiau jis nežinojo ar mergaitė sėdinti šalia jo mąstė tą patį. Ji, po jo ilgo pasisakymo tik tylėjo, žiūrėjo į nuostabų aplinkos vaizdą ir kažką galvojo, tačiau berniukas neturėjo sugebėjimų sužinoti apie ką ji mąsto, todėl pradėjo stebėti gamtą ir netikėtai tolumoje pamatė bėgantį baltą su juodomis dėmėmis kiškį. Tačiau, kad ir kaip Martin'as norėjo jį paimti savo į rankas ir paglostyti, kiškutis dingo iš berniuko akių, todėl jam liko tik laukti kol mergaitė kažką pasakys. Galiausiai jis išgirdo jos balsą ir nieko nelaukęs tarė:
-Aš esu trečiakursis Martin Grant, iš švilpynės koledžo. O tu?
Paklausęs mergaitės jis pajuto, kad oras lauke tik gražėjo, švietė vis ryškesnė saulė ir didėjo pati temperatūrą. Kokia nuostabi diena, kad tik būtų tokie visi metai.
-Ką mėgsti veikti laisvalaikiui?-Netikėtai sugalvojęs klausimą tarė švilpis. Nors jis ir buvo gan banalus, tačiau darėsi nuobodoka ir mintys vėl mėgino grįžti, bet Martin'as taip lengvai nepasidavė, todėl suėmęs save į rankas laukė mergaitės atsakymo. Kiek galima čia sielvartauti?!

[Cristal Daunt]

Cristal mintys kladižiojo kažkur toli toli. Dažnai iš niekur nieko mergaitė užsigalvodavo ir pamiršdavo net tai, kad šalia jos sėdintis naujai sutiktas žmogus laukia bet kokios reakcijos į savo atsakymą. Cristal dar kelias minutes norėjo paspoksoti į nuostabų vaizdą aplink ją.Kodėl anksčiau čia nebuvau? Čia juk taip nuostabu.. Vis dėl to, nenorėdama būti nemandagi ji nuvijo kvailas mintis šalin ir plačiai nusišypsojusi Martin'ui pagaliau išlemeno:
- Mano vardas Cristal, esu grifė.
Po Cristal atsakymo kelioms sekundėms stojo nejauki tyla, kai švilpis nusprendęs ją nutraukti uždavė grifiukei klausimą.
- Ammm, na žinai, mėgstu tą patį kaip visi. Skaityti knygas, kartais mėgstu paišalioti nesąmones ant pergamento, nors dailė nėra mano stiprioji pusė, - atsakė žaliaakė. - Šiaip labai mėgstu būti lauke ir gamtoje, labai patinka aktyviai leisti laiką, o dar labiau patinka kvidičas.
Mergaitė akys net sublyksėjo nuo paskutinio ištarto žodžio. Visa jos giminė buvo pamišusi dėl kvidičo ir Cristal negalėjo sulaukti dienos kai pati galės užšokti ant šluotos.
- O ką tu mėgsti veikti? Nesu mačiusi tavęs anksčiau nei pamokose, nei Didžiojoje salėje. Matyt būsi vienas tų, kurie mieliau tupi kambaryje su knyga rankose, - kiek pašaipiai, tačiau draugiškai Martin'o paklausė Cristal, tikėdamasi, kad švilpis neįsižeis.

[Martin Grant]

Martin'as sėdėjo ramus, tačiau jį kamavo nebe mintys su kuriomis atėjo, o nuobodulys. Jis norėjo veikti, judėti, kažką daryti tai kas būtų įdomiau nei paprastas šnekučiavimasis ir sėdėjimas po obelimi, tačiau Martin'as manė, kad galbūt susirado naują draugę, kuri gali pamanyti, kad jam ne viskas gerai su galva ir jis yra nepastovus žmogus, todėl Martin'as ir toliau sėdėjo bei stebėjo gėles, kur ir pamatė dar vieną gyvūnėlį. Kaip sekasi, neseniai kiškis prabėgo, o dabar boružėlė pasirodė. Berniukas pasilenkė jos link ir žiūrėjo kaip kaip vaikščioja ant gėles žiedų, tačiau neištvėręs jis ją pasijėmė į delną ir klausėsi ką sako mergaitė.
-Koks gražus vardas, tai nemano.- Pasakė berniukas ir toliau stebėjo savo delne esančią boružę. Su ja buvo šiek tiek įdomiau, nes po delną vaikščiojo kaip patrakus, o tai leido Martin'ui su ja žaisti, tačiau ji nuskrido ir berniukas vėl stebėjo gamtą bei klausėsi mergaitės balso.
-Tavo veiklos žymiai įdomesnės nei mano, tačiau keista, kad nesi mačiusi manęs pamokose, nes jas lankau pakankamai dažnai, mažiau nei pernai, nes praleidęs buvau tik vieną, tačiau stengiuosi lankyti. Taigi man patinka skaityti knygas, ypač apie žiobarus, taip pat leisti laiką gryname ore, stebėti saulėlydžius ir galvoti apie gyvenimą, apie ateitį ir praeitį. - Atsidusęs tarė trečiakursis švilpis.-Žinau, kad nieko įdomaus, tačiau nėra didelio pasirinkimo esant Hogvartse. O kokia tavo mėgstamiausia pamoka?- Paklausė pažvelgęs į Cristas rudų plaukų savininkas bei pradėjo laukti atsakymo.
 

[Cristal Daunt]

Cristal pilvas negavęs pakankamai kiaušinienės nuo pusryčių stalo su lyg kiekviena minute vis labiau alko. Mergaitė ne kartą svarstė atsisveikinti su Martin'u ir eiti užsiimti savais reikalais, bet pagalvojo, kad taip elgtis būtų nelabai gražu, todėl tiesiog sėdėjo, klausėsi berniuko atsakymo ir stebėjo kaip jis delne laiko boružę.
- Kol kas visos pamokos man patinka, bet kuri labiausiai tai nuodai ir vaistai arba gal herbologija, nors augalams nejaučiu didelės simpatijos. Šiaip patinka pamokos su daugiau praktinių užduočių, ne tik tos kur kalti teoriją reikia, - atsakė griukė.
Cristal matė, kad jų pokalbis niekur neveda ir jautė, kad abiems pašnekovams darosi nuobodu, todėl nusprendė nieko nelaukusi pasiūlyti švilpiui ką nors nuveikti.
- Klausyk, mums abiems čia nusibodo sėdėti. Gal nori ką nors nuveikti? Aš šiek tiek praalkau, bet galiu pavalgyti ir vėliau. Aišku, jei tu užsiėmęs galime čia ir atsisveikinti.

[Martin Grant]

Nuostabus oras ir laikas su mergaitė ėjo be galo greitai, tačiau nebuvo įdomių temų apie kurias jie galėtų pakalbėti, nes rudų plaukų savininkas neišgalėjo sugalvoti kažką naujo bei pati mergaitė baigė savo klausimus ties jo vardo sužinojimo. Tačiau jis dėlto nepyko, nes pats nežinojo ką veikti.
Mergaitei atsakius į jo užduotą klausimą jis taip pat norėjo pasisakyti, tačiau mergaitė jo to paties nepaklausė, o jis nenorėjo pasirodyti įkyrus ir plepus, todėl ir toliau tylėjo, tikėdamasis kažką išgirsti iš mergaitės lūpų. Kodėl ji manęs nepaklausė kokia pamoka patinka man? Kodėl čia taip nuobodu ir tylu nei čiulbančių paukštelių negirdėti. Martin'as bandė mintyse atsakyti į savo beverčius klausimus ir pagaliau pamatė skrendanti mažą paukštuką. Jis nežinojo, kas tai per paukštis, tačiau tai jam nebuvo svarbu. Jis žiūrėjo kaip jis skraido virš tikro rojaus kampelio. Tačiau netikėtai išgirdo mergaitės balsą ir išklausęs jos tarė:
-Galim kažką paveikti, tačiau jei išties praalkusi, eik ir pasotink savo pilvą, o aš ir toliau čia sėdėsiu bei stebėsiu gamtą, nes veiklos neturiu, todėl ir sielvartauju galvodamas apie ateitį ir praeitį.
Pasakęs trumpą sakinį berniukas tikėjosi greito mergaitės atsakymo, tačiau tuo pačiu metu ir vėl pradėjo stebėti pavasarišką gamtą.