[Felicia Ferrante]

Felicia niekuomet nemėgo žiemos. Žieminis apsiaustas ją varžė, apsinuoginę medžiai tapo negražūs, o snaigės įkyriai lipo prie veido. Kaipmat būtų įžiebusi saulę, jei tik toks burtas egzistuotų. Ji jautėsi pavargusi ir išvis neplanavo lįsti iš klastuolių gūžtos, bet Lisettės pasiūlymas aprodyti mokyklos apylinkes buvo toks viliojantis, jog neatsispyrė ir paliko poilsį sekančiam vakarui. Ji pasitikėjo vyresne drauge ir paklusniai sliūkino iš paskos, kartas nuo karto suburbėdama apie bjaurų orą ir pirštais šukuodama drėgnus plaukus. Felicia buvo tokia susierzinusi, jog nepastebėjo nei tyvuliuojančio ežero, nei žvaigždėto dangaus. Mintyse maždaug šimtąjį kartą sau prisiekė, jog niekada gyvenime nebekels kojos iš Hogvartso, nors giliai širdyje žinojo - draugei įžengus į kambarį, ji vėl šoks į batus ir pamiršusi blogą orą klaidžios numintais kiemo takais. Ji buvo tokia paskendusi savo vaikiškuose apmąstymuose, jog būtų taip ir nužygiavusi toliau, jei ne Lissetė, sugriebusi už rankos. Norėjo eiti toliau, tačiau draugė jau buvo betempianti ją atgal. Felicia paklusniai bėgo iš paskos, kai prieš akis išvydo olą. Nedrąsiai įlindo vidun ir draugės paraginta ištarė burtažodį, įžiebusį šviesą lazdelės gale, ir smalsumo vedama ėmė nagrinėti olą.
- Lisette, tu tik pažiūrėk, ką čia radau!

[Lisette la Claire]

Rodos, kad Feliciai taip pat pavyko įžiebti šviesą lazdelės gale ir dabar buvo pakankamai šviesu, kad žydros raudvaplaukės akys aprėptų visą urvą. Kuo toliau einant, tuo tunelis siaurėjo, o kabantys voratinkliai lipo prie veido ir plaukų. Priėjus urvo galą, prieš mergaites atsivėrė gan nemaža ola.
-Oho,- iš nuostabos išsižiojo antrakursė, paleisdama bendrakoledžės ranką. Kone kiekviename kampe buvo išsiraizgę didžiuliai voratinkliai. Lisettei besibjaurint vorų darbeliais, pasigirdo Felicios balsas. Pasukusi žvilgsnį draugės link, Lis ant sienos pamatė didžiulius piešinius.
-Oho,- apatinis rausvaplaukės žandikaulis nusileido. Piešiniai buvo gan nusitrynę, tačiau įvairių gyvūnų ir žmonių siluetai buvo pakankamai aiškūs.
-Įdomu ką jie reiškia,- atsisuko į Felicią rausvaplaukė,- akivaizdu, kad piešė burtininkai, mat žiobarų pasaulyje tokių gyvūnų tikrai nėra,- šyptelėjo, ir lyg kokia detektyvė perbraukė pirštu per dulkėtą sienos paviršių.

[Felicia Ferrante]

Feliciai užgniaužė kvapą; nebuvo mačiusi nieko panašaus į tai, ką išvydo priešaky. Molinėje sienoje buvo išbraižyti įvairūs piešiniai. Mergaitė nesunkiai atpažino akmedantį driežą ir kelis kitus gyvius, tačiau didžioji dalis buvo neregėti. Tikriausiai jau išnykę.  Ji delnu braukė per rėžinius, tarsi pojūčiai galėtų nukelti į praeitį. Nedrąsiais žingsniais ji patraukė kairiosios sienos link. Piešinių nebebuvo. Tik žodžiai, surašyti atvirkščiomis raidėmis. Prisiminė, jog jau buvo apie tai girdėjusi.
- Lisette, ar čia ne ta abėcėlė, apie kurią kalbėjome magijos istorijos pamokoje? - atsisuko į draugę ir rankos mostu pakvietė ateiti šalia, - Regis, Halrasdamy? - mergaitės akys lakstė nuo vieno žodžio, prie kito. Tarsi galvosūkis. Ji kantriai laukė, kol draugė apžiūrės piešinių sieną ir padės išnagrinėti užrašytus sakinius. Tai, be abejonės, vienas keisčiausių ir labiausiai jaudinančių dalykų, kuriuos patyrė Hogvartse. Felicia tokia susikaupusi nagrinėjo simbolius, jog pamiršo šaltį, kuris prieš keletą akimirkų buvo didžiausios galvos skausmas. Galbūt turėtume kažkam pranešti - pagalvojo, tačiau galop nusprendė, jog prieš pranešdama išsiaiškins, kas slepiasi po apverstomis raidėmis.

[Lisette la Claire]

Vis žiūrinėdama tuos paveikslėlius, Lisette atpažino keletą magiškųjų gyvūnų, tačiau kai kurie jai buvo visiškai nematyti (galbūt todėl, kad žiobarų pasaulyje tokių nėra, arba jie iš vis išnykę). Visus rausvaplaukės apmąstymus nutraukė prabilusi Felicia, kuri buvo nuėjusi prie kitos sienos. Antrakursė buvo pakviesta arčiau, gad priėjusi apžiūrėjo draugės radinį.
-Ak, taip, apverstos raidės,- garsiai pagalvojo Lis,- tai tikrai turi būti Harldna.. na, kad ir kaip tai tariasi,- kiek susiraukė klastuoliukė. Ji visai pamiršo, kad dabar vakaras, ir bet kas iš vyresniųjų gali pamatyti klastūnyno atstoves čia (o tai tikrai geruoju nesibaigtų). Lisettei dabar rūpėjo visi šie nežinomi žodžiai ant sienos. Galbūt parodžiusios magijos istorijos profesorei šią olą, gautume nemenką pažymį?- pagalvojo Lis, tačiau greit nustūmė šią mintį į šalį, ir ėmė toliau žiūrinėti į neaiškias raides. Šios jai pasirodė lyg paprastos raidės, tačiau gulinčios (o gal stovinčios) aukštyn kojomis.
-Įdomu,- pradėjo Lisette, užkišdama rausvą plaukų sruogą už ausies,- ką galėtų reikšti Deratyvum hasder vytes lumet?- atsisuko į bendrakoledžę,- gal tu žinai?- paklausė pažvelgdama jai į akis.

[Felicia Ferrante]

Felicios kūnu nubėgo šiurpuliukai. Galėjo prisiekti, jog šiuos žodžius yra kažkur girdėjusi. Gal magijos istorijos pamokoje?  Teko nuvyti šią mintį šalin; ji prisiminė, jog pamokoje joks žodis senąja burtininkų kalba paminėtas nebuvo. Mergaitė nusivylusi papurtė galvą, duodama draugei suprasti, jog žodžių reikšmės nežino. Akimirką šovė idėja nulėkti į biblioteką ir paieškoti knygos, padėsiančios išaiškinti radinio prasmę, tačiau susiprato: tokį vėlų vakarą nevalia lįsti iš savo koledžo gūžtos, o ką jau kalbėti apie slampinėjimą lauke. Jei kas užtiktų, tikrai nepaglostytų. Per jųdviejų smalsumą nukentėtų koledžas, o šito Felicia tikrai nenorėjo. Ji laužė taisykles, dievino nuotykius ir nerimo šiurpuliukus kūne, tačiau bijojo prarasti geros mergaitės įvaizdį dar neįpusėjus pirmajam kursui. Geriausia mintis būtų grįžti į kambarį, o išaušus rytui paieškoti žodyno - pamanė. Nesiryžo pasakyti garsiai - o jei Lisette palaikys ją baile? O, kad tik šalia galėtų turėti tėčio dienoraštį. Ten tikrai rastų burtažodį, padėsiantį išaiškinti paslaptingus raštus. Dienoraštis!
- Lisette, aš žinau, ką tai reiškia! Šie žodžiai parašyti ant mano tėčio slaptos užrašinės, - ėmė šokinėti ir ploti rankomis iš susijaudinimo, - "tarp fantazijos ir realybės". - išdidžiai pareiškė. Felicia pasijautė lyg atlikusi patį didžiausią žygdarbį. Dabar jos galvoje sukosi tik viena - privalome apie tai kam nors pranešti.

[Lisette la Claire]

Ką galėtų reikšti šie žodžiai? Ir iš vis kodėl jie parašyti būtent čia?- vis mąstė Lisette žiūrėdama į paslaptinguosius rašmenis. Drėgmė šioje oloje buvo didžiulė, tad rausvaplaukė vis dažniau ir dažniau ėmė čiaudėti. Staiga antrakursės akys užkliuvo už dviejų pagaliukų.
-Šie du pagaliukai gali reikšti antrąjį amžių,- žvilgtelėjo į Felicią, kuri, rodos, buvo pernelyg susikaupusi ties žodžiais, kad išgirstų šalia esančios mergaitės pastebėjimus. Na, bet tai nesvarbu. Vis užkišinėdama rausvas sruogas už ausų, Lis stebėjo žodžius ir tyliai meldėsi, kad tik niekas nepastėbėtų klastuoliukių. Staiga Felicios šūksnis kiek išblaškė rausvaplaukę mergaitę.
-Tu genijus!!- gal kiek per garsiai surėkė Lis, iš laimės apkabindama draugę,- o dabar bėgam į mokyklą, kol mūsų čia niekas nesučiupo,- tarė ir pagriebusi Felicios ranką nusitempė ją mokyklos link.

[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi pagaliau sulukusi savaitgalio ir leidus sau atsikvėpti nuo mokslų, snieguotu taku keliavo prie ežero, kuris šiuo metu buvo apdengtas plonu ledu, ant kurio varniukė sumanė pačiuožinėti. Priėjus balta paklode apdengtą ledą, netvirtai pastatė koją ant jo ir nuvirto. Ah, kokia kerėpla... Dabar tvirčiau statydama abi kojas, žengė pirmuosius žingsnius ir ežero dugne kažkas sublizgėjo tarsi milijonai blizgučių būtų iškelti į vandens paviršių. Kiy nuleido galvą žemyn ir nustebusi pažvelgė į seną ola ežero dugne. Kaip ten nusigauti? Nuotykių trokšdama, varniukė lėtai apėjo ežerą ir kitoje pusėje pamatė stačią nuošliaužą žemyn. Greitai pribėgusi, kulversčiais nusirito žemyn ir pažvelgusi į viršų, pamatė tą patį ledą, ant kurio stovėjo prieš kelias minutes. Čia atsispindėjo jos atvaizdas lyg veidrodyje ir antrakursė keistai išsišiepė, pamačius savo purvinus rūbus ir veidą. Ilgai nestoviniavus, Harlė pradėjo tyrinėti olą po ežeru.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Nuėjusi į klastūnyno merginų kambarį Karen bandė užmigti nesvarbu, kad buvo vakaras, bet kai praaivarčiusi dešimt minučių nesudėjo bluosto prisiminė pasakojimą apie kažkokią olą. Tad apsirengusi šiltus drabužius dar į neperšlampamą kuprinę susidėjo atsarginių rūbų, sausainių, vandens ir išėjo iš požemių. Eidama link išėjimo rado grifę kuri stovėjo ir kažką stebėjo, tad priėjusi prie jos užkalbino:
 -Sveika, gal norėtum kartu pasiplaukioti valtele? -nieko nelaukusi Rasel patraukė prie ežero ieškodama kokios nors valtelės, kad galėtų nuplaukti nuo kranto ir paieškoti povandeninės olos. Suradusi valtelę Džekė įsėdo į ją, palaukė ateinančios grifės ir jai įsėdus, atsistūmė nuo kranto ir nuplaukė tolyn. Kadangi mergina nors ir sirgo buvo stipri ir galėjo nuplukdinti save ir grifę kelis kilometrus.
 -Koks tavo vardas? -pabandė pradėti pokalbį klastuolė. Gal jai pasakyti kodėl aš ją išsitempiau? Taip, tada vėliau nereikėtų aiškinti ir gaišti laiko . Bet jai sutrukdė rankos skausmas ir Karen išmetė irklą, bet jis neįkrito į vandenį. Praėjus skausmui Rasel vėl prakalbo. -Tai va. Dabar pasakysiu ištikrųjų ko tave čia atsivedžiau. Tai ieškosime olos kuri yra po vandeniu. Jei nori gali lipti iš valties ir plaukti krantan arba patirti nuotykių. Tavo pasirinkimas.

[Fiona de Treebook]

Buvo šiltas vakaras, tad Urtei nesimiegojo. Patalai tai šilti. O oras ne ką vėsesnis už juos. Kas norėtų gulėt ir kankintis tokiomis sąlygomis? Tad mergina išsmuko iš kambario, ir patraukė vestibiulin. Nesinorėjo kai tamsu eiti į lauką, bet bent į žvaigždes spindinčias paspoksoti galėjo. Jai sutrukdė kažkokia klastuolė, mažiausiai keleriais metais jaunesnė, tad kažkur pirmo antro kurso. Ir ji drąsiai, kaip tikra grifė, tieisog paklausė Urtės, ar ši norinti pasiplaukioti valtele ežere. Urtė papurtė galvą, bet mažylė jau buvo dingusi iš akių. Dabar aš ją dar saugoti turėsiu... Grifė pasileido paskui klastuolę. Bet ana buvo gana savarankiška. Susirado valtį, ir atsisėdus palaukė vyresnėlės.
-Nenori, kad aš pairkluočiau?-paklausė šeštakursė. Bet mergaitė tik pasiėmė irklus, ir pradėjo irkluot. Po kiek laiko pasiteiravo vardo.
-Aš Urtė Pang. Juk parašyta ant apsiausto. Beje, atėjau tik tam, kad pasaugočiau tave, nes atrodai dar labai maža. O aš kitais metais jau baigsiu mokyklą. Ei, atsargiau!
Klastuolė paleido irklą. Urtė ištarė burtažodį ir jis liko savo vietoje - nenuplaukė. Bet mažoji jau aiškino, ko čia atėjo:
-Ei. Aš tavęs čia vienos nepaliksiu. Dar paskęsi savo olos ieškodama. Va žiūrėk.
 Urtė ištarė kitą burtažodį, ir ji pamatė, kurioje vietoje ta ola yra. 
-Aš neriu, o tu gal pabūk čia. Pasakysiu ar saugu.
Pang nusisiautė apsiaustą, nusiavė batus ir šoko į vandenį link olos.
-Ahhh, koks vėsus... Kaio geera...
Įkvėpusi oro ji nuolaukė žemyn. Ten šmurkštelėjo į vidų. Ir suprato, jad ji spąstuose. Grįžti nebegalės. Vienintis kelias - priekin. Tikiuosi ji čia atplauks pati. O nelauks bele kiek laiko. Apsidairiusi pamatė gyvatę, iškaltą sienoje.
-Klastingi klastuoliai,-nusispjovė.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

 -Malonu susipažinti, -atsakė Karen grifei. -Gali saugoti jei jau taip norisi tau. Netrukdysi, -šyptelėjo. -Paskęsiu, tai paskęsiu. Ne tavo reikalas. Gi vienu klastuoliu mažiau ar daugiau nieko nereiškia. Gali nerti jei nori pirma. Jei matysiu, kad paskendai plauksiu atgal ir ,,pakviesiu" pagalbą, -kalbėjo Rasel. Urtei dingus vandenyje Džekė ėmė stebėti kaip jai ten sekasi, bet matė tiktai vandenį. Na laikas ir man nerti, gal nepaskendo ji. Klastuolė nusimovė batus, prasegė kuprinę ir jau norėjo dėti į ją savo batus, bet iš kuprinės išskrido jos papūgą karksėdama tik jai ir merginai suprantama kalba.
 -Labas, labas. Nori ir tu nuotykių? Gerai lysk į kuprinę kitaip dar paskęsi, -kalbėjosi su savo papūga Saere. Jai įskridus vidun Karen susidėjo batus ir sandariai užsegė kuprinę, kad nepatektų vandens, tada užsimetė ją ant pečių ir šoko į vandenį. Rasel po truputį plaukė link olos pasikliaudama tik savo nuojauta, kadangi nieko nesimatė, nes reikėjo būti  užsimerkusiai. Pajautusi kietą pagrindą  ir, kad nėra vandenyje atsimerkė ir pamatė priešais save grifę:
 -Puiku radom olą, -apsidžiaugė Džekė, tada išsitraukė sausus drabužius iš kuprinės ir pametėjo ją Urtei. -Imk jei reikia persirengti, -sulig tais žodžiais iš kuprinės išskrido papūgą ir atsitūpė ant merginos peties. -Čia mano augintinis Saerė. Einu dabar persirengti, -mostelėjo į nedidukę olą su siauru praėjimu. -Einam Saere, -pakvietė papūgą. Prasispraudus į olą klastuolė nusimetė šlapius ir apsirengė sausus. Išėjusi iš olos užklausė grifės:
 -Gal žinai kokį burtažodį kuris užkuria ugnį? Galėtume išsidžiovinti drabužius.

[Fiona de Treebook]

Laimei, klastuolė ilgai netruko, ir išnėrė oloje. Ir tik pasidžiaugė radus olą. Ji išsitraukė sausus drabužius iš kuprinės, ir Urtė tik tada susiprotėjo, kad ji stovi ir varva. Ir dar batus valty su apsiaustu valty paliko. Oii. Nepagalvojau į priekį visai. Bet nusprendė pasinaudoti mergaitės pasiūlymu ir ėmė žiūrinėti, kas kuprinėje. Deja. Viskas, kas buvo, buvo grifei netinkamo dydžio. Huk pagaliau ne vienerių metų skirtumaa tarp jų. Pakėlus galvą pamatė Saerę - taip mažoji pristatė savo augintinę. Išgirdusi klausimą dėl ugnies, Urtė papurtė galvą. O tai ne. Nemoku. O tai ko galvoja mokiausi šiuos visus metus?
-Incendio,-sumurmėjo, ir nupiešė lazdele ugnelę. Dalis žemės užsiepsnojo, tad vyresnioji atsisėdo ir ėmėsi džiovintis.
-Va, ugnis. Užkūriau. Palaukim kol išdžiūsiu, nes nenorėčiau ieškoti išėjimo šlapia ir sušalusi. Juk matai, kad negalėsime grįžti atgal. Spąstai. Bet ir norėčiau greičiau dingti. Batų tai neturiu. Beje. Gal prisistatytumei? Nesu tavęs anksčiau mačius. Pirmakursė? Tikriausiai...-beveik su savimi šnekėjosi mergina.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Pamačiusi ugnį Karen apsidžiaugė, kad galės sušilti ir išsidžiovinti drabužius.
 -Ačiū, -padėkojo. -Gerai isdžiūk. Niekur aš neskubu, -paprašius prisitatyti Rasel taip ir padarė. -Mano vardas yra Karen Rasel Džekė De Taer. De Taer yra pavardė dalis, nes be jos vardas skamba keistokai. Tu ir negalėjai manęs matyti, nes aš pragulėjau beveik visus... -Džekė nepabaigė sakinio, nes suskaudo ranką. -Au! Atsiprašau ranką skauda man. Tai galiu toliau tęsti. Mokslo metus ligoninėje. Taip aš pirmakursė, -baigė kalbėti. Po šiek tiek laiko kai jau jos drabužiai buvo išdžiūvę mergina juos susidėjo į kuprinę ir paklausė Urtės:
 -Einam?
Nieko nelaukusi užsidėjo ant pečių kuprinę, palaukė kol ant peties nutūps papūga ir patraukė tolyn į olos gilumą. Paėjus geras dešimt minučių klastuolė sustabdė ranka grifę:
 -Stok, toliau yra spąstai. Matau ten viršuje skyles? Iš jų ims kristi akmenys jei užlipsi ne ant tos plokštės. Leisk man pabandyti, o kitus spąstus pereisi tu jei norėsi. Karen nuėjo prie šoninės plokštės ir ėmė bėgti per jas visas. Tai pasišokinėdama, tai praeidama kol atsirado gražus takelis.
 -Ateik, -pakvietė Urtę. -Nenumiriau dar.

[Fiona de Treebook]

Klastuolė pagaliau prisistatė ir įgavo Urtės akyse vertę tokiu ilgu vardu.
-Tavo pavardė yra de Taer? Manau tikrai gerai skambėtų ir Karen Rasel Džekė.
Kai Karen suskaudo ranką, mergina persigando. Bet laimei greitai praėjo, ir ši ėmė kalbėti toliau.
-O kas nutiko, kad susižeidei? Be to negi dėl rankos metus leidai ligoninės sparne? Liga turėjo būti labai rimta, kad taip ilgai laikytų tave ten. Na gerai, gerai. Judam. Beje, aš vis dar neturiu batų.
Urtei teko dar grįžti užgesinti vienintelio šviesos ir šilumos šaltinio. Bet ištarus lumos tai nebuvo bėda. Šviesa puikiai viską apšvietė. Akmuo po kojomis bubo vėsus, ir grifę užklupo čiaudulys. Persišaldysiu taip. Pirmoji kliūtis nebuvo sunki, tereikėjo išradingai pereiti akmenines plokšteles. Šeštakursė visomis išgalėmis mėgdžiojo Karen. Ir panašu, kad pavyko.
-Ufff.... Na ir darbelio Klastuolis mums priruošė. Sekantys bus mano.
Ir vėl nuobodus kelias. Šąlančios kojos. Ir nauji spąstai. Šįkart tai buvo galvosūkis. Žodžiai iškalti plokštėje, ir daugybė gyvūnų pasirinkimų už jos. Ir tik vienas iš jų bus teisingas.

Ja kalba ne visi.
Ją supranta ne visi.
Bet kas tai padaro...
Turi šį tą bendro.

Žmogus ir gyvūnas susikalb.
Kur tai matyta! Jūs sakot.
Bet taip čia yra nepakeisi.
Blogais jie vadina tokius.

-O. Mėgstu galvosūkius. O šitas vienas lengvesnių, Karen. Matai, Klastuolis mokėjo šništėliškai, tai ataakymas turi būti gyvatė. Va. Paspausk ana ten tą mygtuką su gyvatėle.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

-Mano pavardė yra De Taer Rafaelė Realfė. Žinau gal kiek ilgokas vardas ir pavardė, bet tėvai davė tiek vardų tai ir gavosi poilgis visai, -atsakinėjo Karen. Po kiek laiko Urtė paklausė dėl rankos.
 -Na aš sergu tokia sunkia, niekam nežinoma liga. Man ankščiau labai skaudėdavo viską, bet dabar skausmai ne tokie stiprūs.
Priėjus antruosius spąstus Karen leido galvoti vyresniai merginai. Įdomu šitas lengvesnis bus ar ne?. Grifei paliepus paspausti mygtuką su gyvatę Rasel iš karto priėjo prie jo ir paspaudė. Tada linksma patraukė link trečiųjų spąstų. Ten stovėjo milžiniškas medis kurio viršūnėje kabojo raktas.
 -Aš lipu, o tu lauk manęs apačioje. Jei susižeisiu nebandyk gaudyti, o jei išgirsi ,,Au" nekviesk pagalbos, -kalbėjo kaštoninės spalvos plaukų mergina.
Susiradusi tinkamą šaką, įsikabino į ją ir ėmė lipti aukštyn. Užlipus pusę medžio suskaudo ranką, tad apsikabino kojomis šaką, pamosikavo ranką, kad ne taip skaudėtų ir po kiek laiko lipo toliau. Mažesni skausmai? Puiku. Jei nebeskauda jau taip rankos tai gal ir kitų kūno vietų nebeskaudės. Užsilipusi aukštyn nukabino raktą ir pažvelgusi žemyn nusprendė, kad geriausia bus šokti žemyn ir užsikabinti už išsikišusios šakos. Mergina atsistojo ant šakos ir nušoko žemyn, leidimasis atrodė ištisa amžinybė kol buvo laikas užsikabinti už šakos, šiaip ne taip užsikabinusi klastuolė nusileido žemyn ir nuėjusi prie durų jas atrakino.
 -Nebuvo visai sunku, -nusišypsojo.

[Fiona de Treebook]

Paspaudus mygtuką nieko nenutiko (bent jau matomo), tad Urtė nusprendė palūkėti. Deja, labai ilgo vardo savininkė klastuolė nieko nelaukė ir patraukė toliau. Kadangi jai nieko nenutiko, grifė patraukė paskui drąsuolę. Po kiek laiko jos priėjo didžiuulį medį.
-Oho! Įdomu kaip jis auga be saulės šviesos. Tikriausiai burtų pagalba. Na, lipk, lipk jei taip nori.
Mergina užvertus galvą stebėjo, kaip pirmakursė ropščiasi į medžio viršūnę ir paima raktą. Mergaitė nulipo žemyn (jei tai galima vadinti lipimu. Ji tiesiog krito...), ir šyptelėjusi atrakino duris, esančias už medžio. O Urtei teko jas atverti.
-Manai, užduotys baigėsi? Juk trys buvo. Tai populiarus skaičius. Be to, trečias kartas nemeluoja.
Pagaliau atidariusi duris ir įkišusi galvą, ji išvydo didelę salę. Ji buvo apšviesta mėlynomis lempomis, kurioms spalvą suteikė gyvačių žvynai. Pačiame patalpos viduryje gulėjo kiaušinis. Taip. Kiaušinis.
-Basisko? Tikriausiai.
Mergina vis dar stovėjo vos pravėrus duris ir įkišus galvą kambarin.