0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Didelė ir sena ola po ežeru
« Prieš 12 metus »
Ežero dugne Salazaras Klastuolis pastatė didingą melsvo marmuro sienų olą - pastatė ir užtvindė, pasirūpindamas, kad mažai kas ją begalėtų atrasti, o vidų užvaldytų visur beaugantys ežeriniai dumbliai, povandeninės samanos ir kerpės ir tamsoj baltai šviečiančios vandenių tulpės.
Pro nedideles duris bet kas nepraeitų - kad įeitum vidun, teks pasilenkti, taip simboliškai nusilenkiant ir viduj besančiai gigantiškai soste sėdinčiai Klastuolio statulai, aplink kurios galvą sukasi juodi neaiškūs padarai. Ar jie nuodingi, ar suėda bet ką judantį, kas tik užeina vidun, nėra aišku, bet faktas toks, kad iš olos gyvi išeina dar mažiau žmonių, negu olą apskritai randa.
Povandeninės Klastuolio šventyklos pasieniuose pilna žalių skrynių, galimai padarytų iš prabangaus magiško smaragdo, o skryniose pilna juodosios magijos artefaktų. Kai kurie užmuša žmogų jau vien pažvelgus ar palietus daiktą, tad geriau neišmanančiam nieko ten nečiupinėti.
Na, kalbant apskritai, geriau čia ir išvis nosies nekišti, nes neaišku, ar po šventykla dar ir koks basiliskas nėra užmigdytas - neduokdie pažadinsi!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė David Lockwood »

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #1 Prieš 12 metus »
Kai Nikolajus biški atsipeikėjo pamatė prie jo šliaužianti didžiausia iki šiol matyta kraba bet Nikolajus žinojo kaip apsiginti taigi nedvejodamas šuktelėjo:
-ventus!- Ir pabaisa išsitaškė į daugybe gabaliukų.atrodo moku šituos burtus nors tik teorija žinau. atrodo reikės kaip nors iš čia išsikrapštyti nors aš dar noriu pabaisas pažudyti.Nikolajaus akys užkliuvo už Alfo prie kurio rėpliojo voras kuris buvo gal dešimt kartų didesnis už abu berniukus sudėjus. Nikolajus nieko nelaukdamas antrą karta per šias penkias minutes sušuko:
-ventus!-bet deja pabaisos tai nepaveikė. Nikolajus prisiminė burtažodi nutrenkianti vorus šalin:
-Arania Exuma!- voras nuskriejo kaškur į ežera pirma Nikolajaus mintis buvo: voras nuskes.pribėges prie Alfo Nikolajus paklausė:
- kaip tu? Daugiau nesikauname gerai ?
It's a totally over complicated statement here.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #2 Prieš 12 metus »
-Kaip tu? Daugiau nesikauname gerai?-buvo pirmi žodžiai kuriuos Alfas išgirdo žmoniškai.
-Kur mes? Kaip mes čia patekome? Prisimenu tik raudoną blyksnį ir...
Berniukas greit atsistojo ir išsitraukė lazdelę.Apsidairęs pamatė milžinišką šiknašaudį pliurzį.Alfas pasileido bėgti,tačiau pliurzis artėjo.Vaikas sustojo iškėlė lazdelė ir sušuko:
-Impedimenta!
Pliurzis sustojo,tačiau spjaudėsi nuodingomis seilėmis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Alfas Saneris »

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #3 Prieš 12 metus »
Jam tikrai trūksta originalumo.Pagalvojo Nikolajus ir atsakė:
- Nebūtina avadoskedavros kerų naudoti pavyzdžiui aš žinau kerus sunaikinsiančius šį pliurzi ventus!-šikšnašaudis pliurzis sprogo abu perniukus aptaškydamas savo savotišku krauju todėl berniukai jautėsi lig ikrite į silkiu statinę.eh mano geriausias apsiaustas sugadintas.
- Matai nebūtina visur naudoti nedovanotinų kerų galima laimėti nesukeliant skausmo nors nemanau kad pliurzis mano kerų nejautė,- Nikolajus nusyšipsojo ir padėjo Alfui atsistoti.- Einame reikia surasti išėjima profesorius Dante turės darbo. Gal net man pasiūlis padėti. į kuria puse traukiame ?
It's a totally over complicated statement here.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #4 Prieš 12 metus »
Alfas suraukė veidą kai pliurzis išsitaškė.
-Velnias,na ir smirda,-nusikeikė jis.
Alfas nusivalė lazdelę ir tarė:
-Žinau vieną burtažodį su kuriuo galėtume nuskristi į koridorių,kur kovėmės.
Alfas pradėjo dairytis dar daugiau pabaisų.
-Man patiko gintis nuo monstrų.O tau?-jis šypsodamasis paklausė Nikolajaus,tačiau iškarto surimtėjo.
-Burtažodis-Aklento jis leis mums pašokti tarsi kamuoliams.
Alfas ir vėl apsidairė ir pamatė Žemesniasias formas
-Greičiau,greičiau ten Žemesniosios formos.Aklento!
Berniukas pašoko ir iššoko iš olos.
-Greičiau tark burtažodi ir bėgam!

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #5 Prieš 12 metus »
- Koks susijaudinimas. Ko taip jaudintis aklendo,- Kad burtažodis suveikė berniukas suprato iškart kai pamėgino pašokti. Nikolajus iš visų jėgų pašoko bet nepamatė net olos lubu o tai reiškė kad jie yra labai giliai po žeme.- Na atrodo nedašoku iš visų jėgų šokau bet net olos lubų nepasiekiau. na kagi galima dar pasikauti man patinka kautis o pabaisos dar labiau patinka jau buvau su trimis susidūres. O jau ant kranto žemesniosios formos na tuoj duok laiko prisiminti burtažodi,- Nikolajus pradėjo atmintyje ieškoti ugnies rato burtažodžio bet jam nesisekė. Deje žemesniosios formos nelaukė kol Nikolajus atsimins burtažodi o ropojo prie jų kiekviena sekunde jos buvo vis arčiau. Kai jos buvo prie pat Nikolajaus  ir Alfo plykstelėjo ugnias ir žemesniosios formos atsitraukė.-kas čia? kas paleido kerus? Alfai kas čia dedasi?
It's a totally over complicated statement here.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #6 Prieš 12 metus »
-Kas čia? Kas paleido kerus? Alfai kas čia dedasi?-šaukė Nikolajus per triukšmą.
Alfas buvo nemažiau nustebęs negu Nikolajus.Jis apsižvalgė ir pamatė didelę,tvirtą,plačiapetę figurą.Iš žmogystos lazdelės liejosi ugnis.
-Nikolajau,burtažodis:INCENDIO!-Išrėkė Alfas ir iš jo lazdelės taip pat pradėjo lietis ugnis.Žemesniosios formos ėmė trauktis į ežerą.
-Štai ten! Ten ta žmogysta kuri mums padeda!-Rodė į tamsią žmogystą.
-Gyvatės,šliužai,pabaisos,monst...
Nespėjęs pabaigti Alfas susmuko.

((Gali mane kažkaip išgelbėti ir į ligoninę nunešti ar kažkas tokio..))


*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #7 Prieš 12 metus »
-INCENDIO-Kai Nikolajus pamatė jog y alfa trenkėsi akmuo Nikolajus skubiai apsidairė ir pamatė kaip žmogysta moja prie kažkokios skylės kuri kaip Nikolajui pasirodė buvo išėjimas.Keista kad nemačiau angos juk dairiausi į visas puses.mastė Nikolajus. Bet gana mastymu reikia Alfa į ligonine nunešti jis kraujuoja. greičiausiai akmuo praskėlė jam galva.Nikolajus paėmė ant rankų suglebusi Alfo kūna ir ristele nuskuodė link išėjimo. Nikolajus bėgo kiek ikabindamas ir netrukus pasiekė anga bet žmogysta jau buvo dingusi Nikolajus pamatė stačius laiptus ir sudejavo Alfas buvo sunkus o reikia kuo greičiau kol jis dar nenukraujavo pasiekti ligonine. Taigi Nikolajus kopė laiptais nesustodamas kad ir kaip gėlė kaulus jis vistiek kopė ir pagaliau pasimatė šviesa. Išėjes į lauka Nikolajus nubėgo tiesiai prie ligoninės laimei jis išėjo į paviršiu netoli jos ir dabar aiškino seselei kas yra:
- Atsiprašau kad trukdau bet mano draugas susitrenkė galva. Galėsite jam padėti?- Klausė Nikolajus.
-Žinoma vaikeli, žinoma jokių problemų. O tu ar sveikas?-paklausė seselė.
-Taip aš sveikas na gal aš padėsiu pervilkti jį pižama jeigu čia nakvos.- Pasakė jis.
-Taip ačiu už pagalba jeigu nori gali prie jo pasėdėti.
-Ačiu bet man reikia eiti. visogeriausio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Nikolajus Zyberkauzas »
It's a totally over complicated statement here.

*

Neprisijungęs Mere For Smit

  • IV kursas
  • *
  • 250
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Bėgdama sustojau ir pamačiau-gyvenimas nuostabus
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #8 Prieš 12 metus »
Lauke tvyrojo tirštas rūkas... Toks tirštas,jog pro jį buvo neįmanoma įžvelgti net kur padėti koją.
Puikus,labai puikus ir tinkamas oras atlikti profesoriaus namų darbams. Sarkastiškai vis galvojo Merė. Juk mergaitė bandė sugauti profesoriaus paleistą po visą mokyklos teritoriją akmeninį animagą. Deja,jai nesisekė. Nes... O viskas buvo taip:
Merė žingsniavo ežero pakrantę,kai pamatė, saloje tupintį akmeninį triušį. Šis pamatęs ją,pasivertė lūšimi ir tiesiog išbėgo. Kur? Smit neturėjo nė menkiausio supratimo,nes nespėjo pamatyti ir sureguoti,kaip greitai žvėrelis pasivertė ir pabėgo. Tik kažkas,sielos viduje,galbūt tas šeštasis pojūtis,jai šnibždėjo,jog jis turėtų tūnoti kažkur po ežeru esančioje oloje. Na,mergaitė neturėjo kito pasirinkimo kaip tik viltis ir tikėtis,jog jis ten bus. Tad kaip įmanoma greičiau ji nuskuodė į tą didelę,seną ir šiuo metu,aptraukta migla,olą.
- Lumos,- išsitraukusi iš mantijos lazdelę, sušnabždėjo burtažodį Merė.
Lazdelės gale po truputį įsižiebė švieselė. Ją,mergaitė pasišvietė. Ir štai už kelių žingsnių sužibėjo katiniškos akys. Tai buvo ta pati,užkerėta animagė lūšis. Tuo tarpu,ši pasivertė ereliu,ir mostelėjusi savo galingais sparnais,pabandė išplasnoti iš uolos. Deja,jei nepavyko. Merė tuo tarpu greitai ir tvirtai ištarė burtažodį,nukreipdama lazdelę į paukštį:
- Aquamenti.
Iš lazdelės šovė galinga vandens srovė. Ji pataikė tiesiai paukščiui į galvą. Erelis apsvaigęs nukrito ir pasivertė į mažulytį kolibrį. Švilpiukė nieko nelaukdama stvėrė jį ir išbėgo iš olos kiek tik kojos neša. Tik,trinkt ir mergaitė vos neapgriuvo už kelyje pasitaikiusio akmenio. Reikia būti atsargiai. Šįkart Smit jau sulėtino žingsnį. Hm... Netrukus kolibris atsigaus ir vėl pasivers į kokį padarą. O juk jį,man reikia pristatyti profesoriui... Hm... Reikia imtis kažkokių kerų... bet kokių?Aha,jau žinau. Panaudosiu,kerus kurių pagalba,surišiu šį gležną paukštelį ir nors trumpam jį sulaikysiu.
- Incarcerous,- ištarė mergaitė ir iš jos lazdelės galo išsiviniojo virvės iš oro. Šios surišo paukštelį, o tuo tarpu jaunoji burtininkė greitai skuodė į pilį,grąžinti animago profesoriui.
Ne,man ne depresija. Aš tik šiaip noriu nušokti nuo stogo. Ne man nereikia tavo šilumos,tik šiaip pirštai mėlynuoja... Man viskas gerai, aš tik šiaip visą naktį verkiau...

Kaltinau jį,kad jis per šaltas,per daug nutolęs ir paviršutiniškas. Bet jis padėjo man. Dabar aš panaši į jį - kažkiek šalta,kažkiek bejausmė,o gal ir paviršutiniška. Bet jis buvo teisus - taip neskauda.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
O juk galėjo būt kitaip. Galėjom būti patys laimingiausi žmonės pasauly. Bet tas žodis "galėjom" man toks banalus... Jis netikras. To nebus. Tai tik žodis. Beprasmiškas žodis. Tu daugiau manęs neapkabinsi su savo šiltu kūnu, nebe sušildysi. Nebe paimsi savo šiltom rankom manųjų... Ir beje nebebus tų naktų,per kurias stebėjom žvaigždes. Naktų,kurios buvo nuostabios. Kurių nebeliko... Nebeliko ir tavęs. Tu palikai mane ir išėjai pas kitą. Verkiau kruvinom ašarom,bet nenusileidau. Atsistojau nors buvau suklupus. Nepasidaviau.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #9 Prieš 12 metus »
Būtų neteisinga sakyti, kad po šitiek laiko niekas nepasikeitė. Iš tikrųjų daugelio dalykų net nebeįmanoma atpažint... Visi tie keliai susiraizgė ir pasimetė kaip išplyšę knygos lapai. Jei dar to negana, sakykime kad ant jų atsitūpė krūva šunų ir atliko savo reikalus. Ranka rašytos raidės nusiplovė ir ant balto popieriaus teliko nežymios dėmės. Su blogu kvapu. Man niekad nesisekė rašyti palyginimus...
Kas be ko, mažam raudonam vabaliukui ant uolos krašto mažiausiai rūpėjo blevyzgos pradžioje. Šis mažas saulėgrąžos dydžio padarėlis rūpestingai prausėsi savo antenas, atliko tai, ko reikalavo gamta. Staiga viena jo kojelė kilstelėjo ir vabalas sukrutėjo lyg nusipurtydamas. Lėtai ir atsargiai jis savo mažomis kojelėmis ėmė ropoti žemyn uolėtu paviršiumi. Visi gyvūno impulsai traukė vabalėlį atgal, slėptis po akmeniu ar kokiame drėgname įtrūkime, tačiau vis dėlto kažkas traukė gyvą būtybę, kažkas jį traukė prie vandens. Sustojęs prie pat vandens krašto, vigztelėjo savo antenas pirmyn ir atgal, pajuto švelnų vėjelį ir atkišo galvą - įtemptai laukė. Netruko tai ilgai... Lėtai iš vandens išniro ranka, kuri prisiglaudė prie akmens šalia vabalėlio, lyg sveikindama jį.
Tikriausiai jau kaip žinote, ne visi gamtos sukurti objektai paklūsta gamtos dėsniams. Magija. Raganos ir raganiai. Nuo sena jie laužė gyvenimo taisykles, išvengdavo mirties ir žaisdavo su kitais pasauliais... Tačiau už kokią kainą! Ne visiems pasisekdavo sulaukti ramios mirties... Gamta gali supykti, o tuomet ji ir pakiša tau koją, kai visai to nesitiki... Dauguma meldžiasi, kad tik išliktų tokie, kokie dabar yra.

....

Maži purslai ėmė trikdyti nuo seno tyvuliuojančio vandens ramybę. Lyg nepatenkintas vanduo sušnypštė ir išleido didelį, masyvų ir negyvą garą. Ola netoliese prisipildė rūko. Dorota išnėrė ir įkvėpė didelį oro gurkšnį. Tam prireikė daug jėgų... Mergina užspringo ir vos ne vos įsikabino į netoliese rymojantį akmenį. Moteriškas siluetas suaimanavo ir nuleido galvą.
Nejudrumas, nieko nejutimas ir apmirimas. Taigi, trečias kartas kai užmiegu šiuo baisiu miegu. Jei ir toliau tai darysiu, mano smegenys tikrai iškeps... Na, bent jau šį kartą beveik pamenu savo praeitį. Matote, Dorota turėjo tokį principą - viską gauni už kokią nors kainą. Tikriausiai šis mažas stiprybės simbolis ir leido jai gyventi tiek ilgai. Pagalvokime... Kada gi aš gimiau? Juodaplaukė kilstelėjo galvą. Apsiblaususios žalios akys ėmė pratintis prie aplinkos. Vienintelis dalykas, kurį mergina galėjo įžiūrėti, tai buvo mažas raudonas vabaliukas, laipiojantis ant jos apmirusių pirštų. Grandz nežymiai šyptelėjo. Sunkiai ir lėtai mergina ėmė ropštis lauk iš ledinio vandens.. Juk buvo sausis! Kaip benamis šuo Dorota nušliaužė giliau į olą, po savęs palikdama vandens pėdsaką. Sugrubę pirštai ėmė čiupinėti rūbų (nors tai labiau priminė suplėšytus naktinius) klostes kol pagaliau užčiuopė susiraičiusią lazdelę. Pamėlusios lūpos sušnibždėjo burtažodį.
Oloje įsiplieskė ugnis. Keisti ir tylūs atšvaitai ėmė šokti ant grublėtų sienų - be jausmų, be nuotaikos. Dorota susigūžė į kamuoliuką... Pamažu ji ėmė tirtėti.
-Žiūrėk, mažasis drauge, mano kūnas grįžta pas mane, - tyliai tarė ji žvelgdama į vabzdį, kuris vis dar ropojo merginos oda.
Pamažu šiluma užliejo visą patalpą. Žinoma, juk tai nebuvo paprasta ugnis. Tai buvo magija... Kaipgi lengva būtų su ja, sako žiobarai.
-Taigi, atsigavai?
Taip nepastebėtai ir gėdinančiai atsklido balsas iš niekur. Tai buvo balsas iš anapus. Tai jis tau primena tavo klaidas ir begėdystes, priverčia tave nusimesti netikrą veidą, nugriauti tavo pasistatytą sieną, nurengti tave ir pastatyti prieš milijoninę auditoriją teismui. Dorota žagtelėjo.
-Nagi? Kas yra? Jei jau sugebėjai išropoti iš vandens, sugebėsi atsakyti ir man.
-Aš... Dorota Grandz. Gimiau mažame kaimelyje Anglijoje. Mano šeima buvo nužudyta... - pro dantis košė Dorota. Impulsyviai jos nagai įsikibo į dar pamėlynavusią odą.
-Kas?! Kas nužudė tavo šeimą? - lyg ir susijaudino balsas.
-Tas... Tas vyras... - suvebleno.
-Nemeluok man!
-Bet..
-Argi manai kad tavo protas, tavo siela ir tavo atmintis mums uždari? Ar manai kad tu esi geresnė už mus?
-AŠ JUOS NUŽUDŽIAU! AŠ! - suklyklė ji ant žemės, susiėmus galvą.
Kurį laiką tvyrojo tyla. Tik kartkartėm išgirsdavai kūktelėjimą, lyg nuskriausto mažo vaiko, netekusio kažko ypatingo.
-Bet aš nenorėjau... Aš buvau tokia silpna... JIS mane įtakojo... Dar ir dabar jaučiu tą jėgą... Lyg jis traukiotų siūlius, pririštus prie mano galiūnų... Lėlių meistras.
Oloje vis dar tvyravo tyla. Grandz kilstelėjo ir apsidairė. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tik ugnis. Mergina vėl susiėmė už galvos ir stipriai užsimerkė. Aš... Ar aš išprotėjau... Ji tyliai stebėjo šešėlius. O kas toliau? Kaip mano gyvenimas klostėsi toliau? Lipdama iš vandens buvau tikra, kas esu. Bet dabar... Tvirtos asmenybės palūžta. Ir apie tai niekas neturi sužinoti. Dorota atsisėdo, atsiduso.
-Jei jau man metas kristi, pasiimsiu kiek įmanoma daugiau, dėl kompanijos.
Juodaplaukė atlošė galvą ir išleido garą. Rūkas ir vėl, kaip mažas piktas vaikas aplėkė olą ir pastatė nematomumo sieną tarp sesių sienų. Ir tik mažas raudonas vabalėlis, pakėlęs galvą neberado tų pirštų apie kuriuos laipiojo - jie paliko šią vietą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė David Lockwood »
Still no.

*

Savannah Lasaga

Ats: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #10 Prieš 8 metus »
Didinga liūtė išdidžiai pakėlusi galvą dangun ir lėtai bei ritmingai dėdama žingsnius, išsileido savo baltąjį kaspiną. Garbanos lyg ištrūko iš kančios ir savo pačių patogumui bei malonumui išsikringaliojo po pečius bei kaklą.
Savannah ramiai pėdino prie ežero, kone gražiausios vietos visoje Hogvartso istorijoje, kurioje atsitiko tiek daug. Tačiau Sav apie tai, galima sakyti, iš vis nemąstė, nes kam jai to reikia.
Ežero pakrantė jau nuo seno buvo naudojama kažkokioms apeigoms - didžiųjų vakaro porelių susipažinimui ir panašiems dalykams.
Tačiau tamsiaplaukei liūtės giminės mokinės tai visiškai nekvaršino galvos. Bet tų bernelių visai mažai, žiūrėk, moterų Hogvartse bene visais 6 kartų daugiau, palengva mąstydama varna nardė po vandeniu. Kur ta ola, po velnių, kur ta ola.. Pastebėjusi šmėkščiojant keistam paranormaliam reiškiniui, tamsokos odos savininkė tik dar labiau prisispyrė kuo greičiau surasti keistąją olą.

*

Neprisijungęs Meibelė Casarano

  • V kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • All I wanted was the world.
Ats: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #11 Prieš 8 metus »
Amelia, kaip ir kiekvieną vakarą, išėjo pasivaikščioti prie ežero. Kažkodėl ji nebuvo linksma ir nerūpestinga, kaip įprastai. Jos širdį slėgė lyg ir koks liūdesys, tačiau ji juo mėgavosi - vakaro melancholija ją aplankydavo nedažnai, bet kiekvieną kartą mergaitė ją priimdavo kaip seną svečią, pavaišindavo savo mintimis ir susikaupusiu liūdesiu. Šį vakarą ji norėjo pabūti visiškai viena, o tam raudonplaukė žinojo tik vieną vietą - na gerai, jų buvo ir daugiau, nuo bibliotekos iki Uždraustojo Miško medžio, tačiau šįkart varniukė buvo nusiteikusi būtent olai po ežeru. Kažkada užtikusi ją knygoje apie Hogvartso įdomiausias ir šiaip geriausias vietas, ketvirtakursė nusprendė kada nors ateiti būtent čia. Ji tai atidėliojo ilgai, tačiau dabar tam buvo pats tinkamiausias metas.
Penkias minutes pastovėjusi ant kranto ir pagaliau į jį išdrįsusi įlipti (juk yra išdžiovinimo kerai?), ketvirtakursė panėrė ir nuplaukė link tikslo.

*

Savannah Lasaga

Ats: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #12 Prieš 8 metus »
Tikėdamasi, kad vis dėl to užteks deguonies nuplaukti iki olos, tamsiaplaukė stengėsi plaukti kiek tik galėjo greičiau. Plaukte įplaukusi į kažkokią angą (svarbu, kad čia sausa, bet kad šilta, pasakyti negaliu), Savannah pirmiausia pirštais prasivalė akis nuo prilipusio ir jau spėjusio prikepti dumblo. Mąsliai žvalgydamasi aplink, pirmiausia mergaitė pastebėjo, kad aplinka skiriasi. Kažkuo kitokia. Jei 99% čia esančio šlamšto yra vėmalai, dumblai ir pelenai, aš grįžtu ten, iš kur atėjau. Na, gal ne į Afriką, bent jau Hogvartsan. Niūniuodama kažkokią aiškiai nuotaikingą melodiją, Sav galvojo apie globalinį atšilimą ir dramblius (juk jie abu turi tiek daug bendrą) ir atsikėlė apsižvalgyti.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #13 Prieš 8 metus »
 Abi mergaitės trimis sveikomis kojomis, na ir viena truputį traumuota, paskubomis žingsniavo per vis labiau šlampančią paežerės žolę. Lietus kas minutę stiprėjo, o į Margo sportbačius vis labiau skverbėsi drėgmė.
 Aplinkui nesimatė jokios pastogės ir deja lietaus lašai nė neketino sustoti kristi. Nors jokios akivaizdžios užuovejos nesimatė, pro nuo lietaus makaronais tapusius plaukus, skubant vis krintančius ant kaktos ir trukdančius ką nors aiškiai matyti Mar akyse sušmėkčiojo kažkas panašaus į olą. O ką prarasiu..? - vienu ir tuo pačiu metu tarė balselis pirmakursės galvoje, kai Varna panorėjo, kad šis prabiltų. Sutikusi pati su savimi, mergaitė atsisuko į Rutibel.
 -Manau, kad matau kažką panašaus į olą! - sušuko per lietaus ūžesį, bet vandens lašai vis tiek prislopino Margo balsą. -Štai ten! Nelabai toli! Jeigu nusišypsos sėkmė, galėsime laikinai pasislėpti ten! - nors toliau šaukė visa gerkle, ne pats stipriausias mergaitės balsas nuo krintančio vandens prislopo.
 Pajutusi, kad vanduo pradeda skverbtis pro megztinį ir kyla grėsmė sušlapti iki paskutinio siūlo, Varnanagė pamojo ranka antrakursei draugei ir pasileido bėgti savo pusantra sveika koja, ten kur manė esant olą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Didelė ir sena ola po ežeru
« Atsakymas #14 Prieš 8 metus »
Sėkmė,- prunkštelėjo mintyse.- Vieną kartą ja patikėjau ir še tau. Bet ką čia dabar prarasi - blogiau tikrai nebebus.
Rutibel paskui Moniką įsmuko vidun.
- Lumos,- tyliai sumurmėjo ir akliną tamsą perskrodė varniukės lazdelės šviesa.
Visa permirkusi sudrebėjo, mat oloje nebuvo labai šilta, ir apsidairė. Visos sienos buvo apaugusios kerpėmis bei samanomis, o grindys tik suplūktos žemės. Hmm, ne itin maloni vieta.
- Na, jei jau esam įstrigusios čia kuriam laikui, tai galim ir pasikapstyti - galgi ką nors atrasim ir šis laikas nebus iššvaistytas veltui,- vaikštinėdama palei sieną pratarė.
Pagauta smalsumo, Ruti priglaudė ranką prie sienos ir stumtelėjo. Ši pasirodė minkšta lyg vata. Tikriausiai, tas kerpių ir samanų sluoksnis gan storas.

I wish I told a different tale