[Selena Lawrenz]

  Selena stengėsi išlikti rami. Juk nieko nebūtų nutikę, jei jos - aštuoniolikmetės ką tik baigusios mokyklą į tokį svarbų darbą tiesiog nepriimtų... Bent jau stengėsi save taip nuteikinėti. Tiesa, jautėsi mažų mažiausiai nepatogiai, ir kodėl darbo pokalbiui negalėjo pasiruošti iš anksto? Gi klausimas užduotas prieš kelias minutes buvo paprasčiausiai nuspėjamas...
  Nejučia šyptelėjo, išgirdusi Davinos nuomonę. Galbūt dar nespėjo visko sugadinti, per daug akivaizdžiai, kas irgi, pačios manymu tikrai nebuvo minusas. Na, arba kaip visada Isabella per anksti džiaugėsi, nežinojo ko galėjo tikėtis iš ministrės.
  Vos tik išgirdo antrąjį šviesiaplaukės teiginį, o gal labiau padrąsinimą suprato, kad šis bus tikrai įstrigęs merginos galvoje ir neleis užmigti ir taip jau beveik bemiegėmis naktimis. Prikandusi apatinę lūpą sustingo, juk negalėjo parodyti, koks sąmyšis dėjosi aštuoniolikmetės galvoje. Ši stengėsi išbūti rami, bent jau neparodyti to. Giliai įkvėpusi, Isabella vylėsi, kad turėjo dar bent penketą minučių viską apsvarstyti, kodėl iš vis sugalvojo čia atsibelsti...
   Nenorėdama pasirodyti nemandagi gurkštelėjo arbatos, padėtos ant stalo pačios ministro žmonos, na tikriausiai žmonos. Abejojo, kad ministrui ši mėlynakė būtų tikusi į dukras, o ir laiko apmąstymams liko vis mažiau ir mažiau.
  Staigiai stryktelėjo iš kėdės ir ištiesė ranką ministrui. Šis žingsnis buvo visiškai spontaniškas, panelė nė nespėjo pagalvoti, ar taip elgtis, vertėjo.
   - Laba diena - kiek įmanydama ramesniu tonu tarė, stengėsi labiau klausytis panašaus atspalvio akis turinčio asmens. Jau buvo spėjusi savo žvilgsniu apdovanoti ir jį. O ko dar buvo galima tikėtis? Kad ir taip nieko nebesuvokianti burtininkė paprasčiausiai nieko nedarys, kai galvoje vis dar viešpatavo sumaištis?
   Ir neįsivaizdavo ką privalėjo pasakyti po to. Atsakyti į atsiprašymą, keliais žodžiais? Paprasčiausiai visą laiką patylėti ir atsakyti tik į klausimus? Tikėjo, kad tokią akimirką kažkas būtinai būtų pasakęs būti savimi, tiesa šio žingsnio Selena imtis tikrai nežadėjo, skambėjo per daug absurdiškai.
  Visgi nusprendė neprasižioti.
  Negalėjo neigti, tai kad sugebėjo susimauti kiek sunervino, tačiau maldė, kad ne tokios svarbios mintys nelįstų galvon. Šiuo metu, šioje vietoje turėjo tikslą. Tikslą, kurį vylėsi įgyvendinti.
  - Taip, - užtikrintai tarė, vis gi savo vardą dar prisiminė. - Suprantu...- tuoj pat pridūrė, suvokdama kad palikti ministrą be jokio atsakymo buvo vargu ar mandagu. Nors pilnai ir nesuvokė viso to reikšmės savo klausimus, pasistengė pasilikti vėlesniam laikui. Tiesa, vos tik išgirdus teiginį apie amžių ir patirtį, jeigu nebūtų buvusi tokioje oficialioje aplinkoje, mielai būtų pasireiškusi. Negi iš tikro pati buvo kalta, kad gimė prieš aštuoniolika, o ne trisdešimt ar dvidešimt metų?
   - Į departamento vadovės, - nekaltai šyptelėjo.

[Davina von Sjuard]

   Švelniai melsvos akys susidūrė su auksinėmis. Palengvėjimas ir lengvas atsipalaidavimas, suspindęs Magijos ministro akyse šiam įžengus į savo kabinetą, akimirksniu virto sutrikimu. Stebėdama, kaip sekundei tarpduryje stabtelėjęs Fasiras suvokia esamą situaciją ir prisimena pamirštą susitikimą su galbūt būsima darbuotoja, Davina nežymiai šyptelėjo.
   Regis, ji nuoširdžiai klydo manydama, kad von Sjuardas nebus pamiršęs susitikimo, tik kaltinti jo nedrįso, o ir negalėjo. Šis sunkiai dirbo bei nuoširdžiai stengėsi. Paslapčia ispanė didžiavosi juo, tik nė karto garsiai to neišreiškė. Tiesa sakant, išsakyti, ką nors žodžiais, nebuvo svarbu, tiek laiko praleidus kartu kartais užtekdavo tik žvilgsnio. Kaip ir dabar.
   Trumpam žvilgtelėjusi į Seleną pastebėjo, kokia nervinga ir įsitempusi ši tapo į kabinetą įžengus tamsiaplaukiui. Tokios emocijos paaiškinamos - ne kiekvieną dieną tenka atsidurti Magijos ministro kabinete ir tartis dėl savo ateities. Visgi mėlynakė norėjo kaip nors padrąsinti merginą, tik žinodama, kad taip elgtis nevertėtų, o ir Fasiras savo darbą išmanė geriau nei ji, tik padrąsinamai šyptelėjo.
   Netardama nė žodžio, tik klausydamasi dviejų asmenų pokalbio, Davina nudelbė žvilgsnį į žemę. Kurį laiką paprasčiausiai spoksojo į kabineto grindis sunkiai tramdydama šypseną. Iš atminties niekaip neišgaravo pro duris žengiančio jos vyro sutrikęs veidas. Nujautė, kad Selenai išėjus, ji galės draugiškai šį pašiepti, o tuomet abu linksmai pasijuoks.
   Pagaliau nustojusi šypsotis ir kiek surimtėjusi kilstelėjo galvą pradžioj pažvelgdama į pusvampyrį, o tuomet į Selena. Tamsiaplaukė atrodė tokia sutrikusi ir išsigandusi, kad žaviajai lankininkei akimirksniu šios pagailo.
   Magijos ministrą ji matė įvairiausių formų - tiek, kaip žmogaus, tiek, kaip vokiečių aviganio. Matė jį ir besijuokiantį, stebėjo, kaip šis iš visų jėgų stengiasi nesišypsoti bei pralinksminti ją. Visi kiti, ypač Magijos ministerijos darbuotojai pusvampyrį turbūt matė tik kaip rimtą, juokeliais nesilaidantį, atsakingą ministrą. Retkarčiais gailėdavosi, kad šie nepažįsto Fasiro tokio, kokį ji pažįsta. 

[Fasiras von Sjuardas]

   Gurkšnodamas mylimos žmonos užplikytą arbatą, kurios techniškai, regis, net ir nenusipelnė, svarstė, kur pasidėjo lapelį su naujai kandidatei skirtais užsirašytais klausimais, kuriuos planavo užduoti darbo interviu metu. Karštligiškai gurkštelėjo dar, keistai vildamasis, kad dievų gėrimas atneš jam ne tik vidinę ramybę ir sielos gaivą, bet ir dievišką atmintį, kas nedvejotinai buvo naivoka (kaip ir tikėjimasis, kad autorius atrašys į RPG padoriai, o ne užgaišęs mėnesį su viršum).
   Fasiras sekundėlei dėbtelėjo į žmoną, nors jos žvilgsnio nepagavo - faktiškai darbo interviu metu jo kabinete pašalinių būti neturėjo, nors išprašyti ją iš savo kabineto, ypač turint mintyje, kaip ji išgelbėjo jo svylančią skūrą, atrodė nelabai sąžininga ir mandagu. Todėl jau aprimęs jis pamintijo, kad gal protokolo smulkmes su Davina aptars, kai pokalbis su Lawrenz jau bus pasibaigęs.
   Juodaplaukis žvelgė į naujos kandidatės veidą, mėgindamas įžvelgti, kiek ten išties to brandumo ir tinkamumo pareigoms esama. Jam regėjosi mažumėlę keista, kad pastaruoju metu į ministeriją jungtis norėjo vis jaunesni ir jaunesni žmonės. Nors ką tik Hogvartsą baigusių ir šiek tiek dar paauglių krioklys, šniokščiantis tiesiai į svarbiausią Anglijos burtininkų politinę organizaciją atrodė atgaivinantis ir teikiantis vilčių (kadangi jaunimas beveik visada įneša gero vėjo ir atsiriboja nuo senių nuodėmių; deja, pradėdamas savųjų nuodėmių kelią). Kita vertus, žinant užsienio grėsmes ir nedraugiškumą, jaunimas čia atrodė pavojingai.
   - Gerai, - linktelėjo jis be šypsenos, darsyk peržvelgdamas Selenos Lawrenz (koks ten jos antras vardas?..)  gyvenimo aprašymą ir iš naujo galvodamas bei iš atminties krapštydamas klausimus.
   [[RPG baigtas.]]

[Selena Lawrenz]

  Anglijos ministrės galvoje zvimbė tūkstančiai panašių klausimų, pasitikusių ją vos atvykus į Magijos ministeriją. Kas po velnių išvis įleido Magijos žinių darbuotojus į Selenos valdomą pastatą? Mergina, kad ir kokia tobula bei nuostabi būtų buvusi, nesugebėjo atsakyti į kiekvieną jai pateiktą klausimą. Viskas įvyko... Taip greitai? Skubiai? Netikėtai?
  Šusnys žmonių. Žurnalistų. Darbuotojų. Burtininkų. Raganų.
  Jai atrodė, kad jei taip bus kiekvieną dieną, nespės sulaukti dvidešimt vienerių ir paprasčiausiai išgaruos iš šios Visatos. Arba amžių amžius skraidžios sielos pavidalu ir liūdės. Niekas nepamatys jos grožio, gilių auksinių akių, tobulos figūros... Neišgirs tokios puikios mąstysenos ir niekuomet nepritars jos nuomonei.   
  „Kaip jaučiatės tapusi jauniausia Anglijos ministre per visą magijos istoriją?“
  O kaip Lawrenz turėjo jaustis? Net nerado tam apibūdinti tinkamų žodžių... Viskas įvyko taip greitai, skubiai ir netikėtai. Dvidešimtmetė niekuomet nebuvo pagalvojusi, kad jos gyvenimas klostysis taip, kaip susiklostė dabar. Visai netyčia visą savo gyvenimėlį atiduos politikai, kuri ir per dvejus metus jai spėjo igristi iki gyvo kaulo... Tiesa, garbė ir reputacija turėjo būti tiesiog tobula, tačiau nuojauta, kad ji tikrai kiekvienam nepatiks, Anglijos ministrę žudė iš vidaus. Juk jos amžiaus suaugusieji studijavo universitetuose ar mėgavosi mokyklos pabaigimu... O ji? Kas - ji? Ji net nenutuokė, kas iš tikro yra.
  „Kaip reagavote sužinojusi, kad jus išrinko būti Anglijos ministre?“
  Galėjo Selena ir nepaklausyti to von Sjuardo, į kurį dažniau kreipėsi kaip į ministrą. Pasiūlymas, paraginimas... Kodėl būtinai Fasiro vietą turėjo užimti Isabella, jeigu pačioje ministerijoje tūnojo šimtai žmonių labiau norėjusių šio posto? Dvejopi jausmai aplankė auksinių akių savininkę. Per tuos dvejus metus politikoje suvokė, kad nuomonių ir ginčų čia daugiau nei buvo galima įsivaizduoti. Darbo taip pat. Ar panelė sugebės atskirti savo asmeninį gyvenimą nuo šito... darbo? Ar po poros mėnesių ji išvis galės pasigirti kiekvieną rytą geriamos kavos puodeliu bei skaitomu romanu? Nebuvo užtikrinta, kad tokiam malonumui jai laiko užteks... Vylėsi, kad laiko užteks Kleonui, kurį šiandieną pasikvietė pas save į kabinetą. Na, tiksliau sakė, kad De la Gardie gali užsukti čia panorėjęs. Dvidešimtmetė mergina žinojo, kad šiandien jam paskaita tik ryte, tad jaunasis kulinaras privalėjo užsukti į Magijos ministeriją. Selenai kaip niekad reikėjo vaikino palaikymo. Ji nuoširdžiai nebesuprato ką daro su savo gyvenimu.
  - Atleiskite, turiu labai daug darbo, - saldžiai ir ramiai pasakė mergina, net nemėgindama atsakyti į žurnalistų klausimus. Reputacijai tai tikrai nepakenkė. Kas nenorėtų matyti to, kad kažkoks politikas iš tikro atlieka savo pareigas, o ne mala liežuviu, bet ką, lyg norėdamas pasirodyti nuostabesnis nei įprastai?
  Žengusi porą tvirtų žingsnių ji pastebėjo porą aurorų, kurie jai pravėrė duris į kabinetą ir uždraudė kitiems asmenims įeiti vidun. Žinoma, Kleonas tam buvo išimtis, tačiau Isabellos antrą pusę, jei jį galėjo taip vadinti, pažinojo kiekvienas ministerijos darbuotojas bent kiek susijęs su Selena Isabella Lawrenz.

[Kleonas De la Gardie]

   Dar buvo ankstus rytas. Penkios ryto ir jau vaikinas klaidžiojo pritvinkusioje geltonų žibintų šviesoje. Nors kai kurie geltoni žibintai (tikriausiai sugedę) tyliai zvimbėdavo, kaip pavasario bitutės nutūpusios ant pavasario gėlių, bet greitai taip tik ir nubaidė tokias mintis, kai keli žibintai beperstojo išsijungdavo, o kitą minutę įsijungdavo. Bet tuo pačių gal ir priminė, kad jau geriau reikėtų paskubėti pas savo draugę, kuriai reikėjo šiuo momentu paramos iš tikro draugo. Kleo negalėjo įsivaizduoti kokia sumaištį ir krūvį patyrė Selena. Niekada to pats nebuvo patyręs. Ji dabar magijos ministerijos ministrė. Tai buvo kone aukščiausios pareigos ministerijoje, o darbų begalės.
   Su jauduliu širdyje rudaplaukis įėjo į ministeriją. Rudi susivėlę plaukai, jau buvo visi apsnigę nuo mažyčių snaigių. Greitas perbraukimas per plaukus, turėjo sumažinti baltumo kiekį plaukuose. Perbraukęs ir per švarkus. Apsižvalgė. Ministerijos dar gerai nepažinojo, kad galėtų klaidžioti po kolidoriais, bet kaip penkis pirštus žinojo kur yra Lawrenz kabinetas. Bent jau vizangamoto teisėjos. Buvo girdėjęs, kad kažkas kitas jau užėmė šia poziciją. Kita Lawrenz.
  Pasimetęs vaikinas paklausė praeinančio burtininko kur visgi randasi naujosios ministrės kabinetas. Burtininkas jau atrodė pažinojo šefą. Gal dėl to, kad dažnai lankydavosi, o gal dėl to, kad palaikydavo santykius su ministre. Raganius parodė gestais kelią, kaip geriau orientuotis ir jį rasti. Supratęs ''įsakymus'' kur eiti,paskubomis nulėkė.
  Vos tik atidaręs duris jau išvydo, kiek daug įkyrių žurnalistų buvo tik vienam kambaryje. Greičiausiai ministrei dabar buvo dar didesnis nerimas ar stresas prieš tiek daug nepažįstamų žmonių. Vis dar girdėjosi, kaip keli žurnalistai klausė įvairius klausimas, kai net ministrės jau nebeuvo ant pakylos. Keli žurnalistai užsirašinėdavo dar vis surenkta informaciją. Keli ginčijosi su kitais žurnalistais dėl medžiagos ir, kad pirmieji paskelbs.
  Gerai buvo, kad niekas neatkreipė dėmesio į naują svečią. Matyt niekam nerūpėjo, nes galvojo, kad vėl tik eilinis žurnalistas nori surinkti geriausia informaciją ir gauti paaukštinimą, o ir didesnį algynimą.
  Prasi sprūdęs pro stumdančius burtininkus vieną kitą. Aurorai pažvelgę į buvusį švilpį. Padarė keistoką žvilgsnį ir įleido jaunąjį šefą į kabinetą. O už nugaros dar skambėjo keli žurnalistų klausimas ''kas šis jaunuolis, kad gali įeiti į kabinetą?!"
  Užsitrenkus durims. Išvydęs Seleną iš nugaros, kokia ji buvo susikrimtusi arba jam taip tik atrodė. Vsigi dažniausiai stovėjimo poza ar vaikščiojimas parodo, koks ir esi žmogus. Nusiėmęs tyliai juodą kuprinę, nusivilko striukę ir priėjo prie Selenos. Atsargiai padėjo savo dešinia ranką ant kairiojo peties rudaplaukei. Ir apkabino merginą. Nenorėjo sugandinti šios akimirkos, bet ir tylėti negalėjo, tad pratarė tyliai:
   - Viskas bus gerai. - tik pasakęs žodžius suprato, kokia kvailystė čia buvo pasakyta. Negali žmogui visados viskas gerai. Kažkur visada bus krizė. Finansai, šeimyninė padėtis ir dar daugiau. Bet negalėjęs jau ištaišyti pasakytu žodžių tęsė. - Gal nori papusryčiauti? Dabar ankstus rytas ir kaip matyt dar nesi pavalgiusi. Atnešiau tau pusryčių.
   Pasitraukęs iš glėbio, pagriebė kuprinę ir išsitraukė maisto dėžutę. Maistas dar turėjo būtų šiltas. Padėjęs maisto dėžutę ant stalo, patsai nuėjo pritraukti kėdę tamsiaplaukei, kad atsisėstų. Pats atsisėdo į svečio vietą. Atsikrenkštęs tyliai paklausė:
    - Kaip jautiesi? - nežinojo ar jai tikrai padės susirūpinimas iš De la Gardie pusės. Gal ji norėjo būti viena. Visgi nuomuonės dažnai gali keistis. Vakar - norėjo, kad šefas ateitų. Šiandienos ryte gali norėti būti viena. Net nežinojo, kaip paguosti draugę. Gal reikėjo duoti patarimų? Bet iš kur patarimai pas vaikiną, kuris tesugeba gaminti maistą. O gal reikėjo padovonoti stebuklingą žvakę, nuo kurios tampi ramesnis? Nežinojo, ką daryti. Buvo pasimetęs.

[Selena Lawrenz]

  Vos įžengus į Magijos ministro kabinetą, Lawrenz užliejo visokeriopi jausmai. Atrodo, čia lankydavosi dažniau nei įprastas Magijos ministerijos darbuotojas ir šią patapą pažinojo tiesiog puikiai, nes dažniausiai su Fasiru aptardavo reikalus būtent šiame kabinete, tačiau buvo pasimetusi, Bellos viduje kirbėjo milijardai emocijų, kurios lipo viena per kitą.
  Tiesa, šį kartą Magijos ministrė pirmą kartą pasijautė tokia pasimetusi ir neapsisprendusi. Pirmą kartą būtent darbo aplinkybėmis norėjo išgaruoti iš šios vietos, prie palengva ošiančios nors jūros, su Kleonu stebėti saulėlydį, o po to kartu pasitikti saulėtekį... O dabar privalėjo patogiau įsitaisyti kėdėje ir imtis darbo. Visgi buvęs Anglijos ministras nepasikuklino ir paskutiniųjų mėnesių planų įgyvendinti net nepamėgino. Visai netyčia (o gal ir tyčia, niekas nežinojo) kiekvienas darbelis krito ant gležnų burtininkės pečių. Sužinojusi tokią naujieną dvidešimtmetė net neįstengė šyptelėti.
  Ji apsidairė ir įsistebeilijo į palengva krentančias ir tirpstančias snaigutes. Politikė suprato, kad tai buvo netikra, tačiau tą minutę tai jai nerūpėjo. Magės auksinės akys buvo prikaustytos, prie už lango vystančio veiksmo, o neprasta klausa iš karto neišgirdo, kaip pro duris įžengė kažkoks individas. Vos supratusi tai, ji mintyse nusikeikė ir nutaisė pačią saldžiausią šypseną, bet nespėjus atsisukti buvo apglėbta. Tokį prisilietimą pažinojo tiesiog puikiai, Selenos permainingas emocijas užgrobė džiaugsmas ir tylus entuziastingumas.
  - Ar kada nors viskas buvo gerai? - nedrąsiai šyptelėjo išgirdusi vieną mylimiausių balsų pasaulyje. - Nors... Tavo glėbyje taip ir atrodo, - pakreipė galvą taip, kad pamatytų žaismingas vaikino akis ir porą minučių stebėjo jas. Tai buvo tarsi terapija, kurios metu pavykdavo pamiršti visas nuoskaudas, prastus prisiminimus ar artėjančius jaudinančius įvykius. Taip nutiko ir šį, dažnam žmogui visiškai niekuo neypatingą kartą, tačiau tas malonumas tęsėsi vos porą minučių. Tamsiaplaukės galvon pamažu sugrįžo svarstytinos mintys, erzinančios emocijos bei jausmai. Tačiau ji net nesistengė jų valdyti. Selena buvo žmogus, o čia jos išskirtinai reikalingai reputacijai nepakenks niekas. Juk De la Gardie žinojo, kokia mergina ji buvo iš tikro. Prie kulinaro nevertėjo dėvėti tobulybės kaukės, nes Isabella numanė, kad tobula jam buvo tokia, kokia ir yra.
  - Norėčiau, kad pusryčiautumėme kitur. Ten, kur šilta ir ramu, kur galėčiau numesti politikos apmąstymus kuo toliau ir visą savo dėmesį skirti tik mums, - neįstengdama šyptelėti prabilo ir atsiduso. Jos nugara buvo atsukta į Kleoną, o pati dama stebėjo palengva krentančias snaiges pro langą. Vengė akių kontakto, galvojo, kad jei pažinojo žmogų, akių ryšys būtinas nebuvo. O ir snaigės vis ištirpstančios ore pritraukė dvidešimtmetės moters dėmesį. - Tačiau sueis ir taip, - burbtelėjo, neslėpdama nusivylimo gyvenimu. Dievo dovana pastaruoju metu vis sugrįždavo į košmarą, iš kurio nepabudo niekas, nors to pakeisti Selena ir negalėjo. O gal ir galėjo? Šito ji neįsivaizdavo, mat tokia mintis galvon dar nespėjo įskristi.
  Priėjo prie kėdės ir atsisėdo į ją. Susikėlusi koją ant kojos jautėsi kaip tikrų tikriausia ponia (negi Selenos autorė norėjo taip pasendinti savo mylimiausią personažą?), na tiksliau, panelė ir atsiduso. Klausimas, palikęs vaikino lūpas buvo įdomus. Selena net nespėjo apgalvoti, ar šis klausiamasis sakinys buvo pateiktas tylai išsklaidyti, ar aristokratų sūnui tai iš tikro buvo svarbu. Visgi Selena jo taip gerai pažinti nespėjo...
  - Net neįsivaizduoju, - pripažino. - O kaip jautiesi tu, Anglijos Magijos ministrės antroji puse? - pamėgino pajuokauti ir perbraukė per savo tamsius ir ilgus plaukus, užstojančius juodaplaukės kerinčias akis.

[Kleonas De la Gardie]

   Kleonas akyse įžvelgė merginos pasimetimą, sumišimą. Kur ji norėjo valgyti. Kaip jaučiasi. Buvo visiškai nesuprantama, ko ji norėjo. Moterys buvo visados sunku suprasti, bet dabar Selenos atvejis buvo ypatingas. Gal netgi šiek tiek pagailo magijos ministrės. Turintį tokį aukštą statusą magijos pasaulyje ir atsokomybę, kas jei ji padarys menkiausia klaidą? Ar burtininkai nenusisuks nuo ilgaplaukės? Ar raganiai pripažins naująją magijos ministrę, kai ministerijai vadovavo garsusis Fasiras Von Sjuardas? Buvęs magijos ministras buvo išmintingas ir gerai vadovavo ministerijoje. Žmonėms sunku priimti pasikeitimus. Taip pat ir Lawrenz.
   Dar vis atrodė, kad neperseniausiai lankėsi vizengamoto teisėjos kabinete, o dabar... ministrės kabinetes, lyg nusikaltęs šunytis lankosi kasdien, atrodęs kad padarė didžiausią nusižengimą, kad turi prisistatyti ministerijos aukščiausiai galvai.
   Diskomforto nejautė burtininkas. Atvirkščiai. Dabar net negalvojo apie save. Šiuo metu sukosi jaunuolio galvoje, kaip padaryti, kad ir pati Selena jaustusi komfortiškai. O gal visgi buvo komforte, bet De la Gardie to tik nematė. Veide matėsi nepatogumas ir pavargusios gintaro spalvos akys, bent jau taip matė vaikinas. Baisu buvo pagalvoti buvusiam švilpiui, kas bus jei Selena pavargs nuo visko. Ar tai pastebės vaikinas ir sugebės laiku padėti? Atsikrenkštė.
     - Žurnalistai dar nėra išėję, kad galėtum saugiai keliauti iš kabineto.
   Išties, nors ir turėjo gerus bendravimo įgūdžius, šioje situacijoje buvo nekalbus ir praradęs amą, ką pasakyti. Ar reikėjo jai dar vieno apkabinimo? Nežinia. Neturėjo jokių minčių, kaip padėti jai. Juoda arbata? Sausainis? Visgi kuprinėje dar šiltai buvo iškepę sausainiai su šokolado gabaliukais. Cukrus turėjo pakelti entivitaminą ir pakelti tuo pačių nuotaiką. Tai buvo geras planas, rudaplaukio mintyse. Manydamas, kad panelė nepastebės slapto motyvo pagerinti nuotaikos.
   Išsiėmė iš kuprinės gražiai supakuota maišiuką viduje su šokolado gabaliukais sausainiais. Atsistojo. Nuėjo prie Selenos. Pasilenkė ir pažvelgęs į gintarines nuostabias akis, ryškiai atsivėrė vaizdas, kaip šefas prisipažino meilėje:  ošiantys medžiai, veidai apšviesti saulės spindulių, čiulenantis fontanas, švilpaujantys meilės paukščiai... dviejų metrų krūmai su raudonomis rožėmis padabintos. Du burtininkai. Ragana ir raganius žiūrėjo vieną kitą palaikydami akių kontaktą. Kad ir koks buvo beviltiškas Kleo meilėje bijodamas ištarti tik tris žodžius. Bijojo, kad Selena neatsakys tuo pačiu, kad bus sugriauta ilgų metų draugystė ir subirės į šipulius. Pravableno savo jausmus trijais žodžiais. Tą akimirka buvo neįtikėtina, kad Selena atsakė tą patį kulinarui. Tai buvo ko ne geriausias prisiminimas su Isabella. Bet ar meilė tikrai tai buvo? Užsimąstęs apie malonius prisiminimus.
  Pabučiavo merginą, tačiau skubiai atitraukė lūpas nuo jos nesupratęs, kas ką tik įvyko. Ar tai buvo incidentas? Tikrai ne. Atsitraukė. Pasikasė pakaušį.
    - Aš tau norėjau priminti, kad myliu tave.
  Šį kart negalėjo sakyti ''aš'', dabar nebuvo vien tik apie jį. Jie buvo dabar abu įklimpe į šią situaciją. Turėjo Kleo ją palaikyti ir padėti.
   Nežinojo ar tai pagerino situaciją. Padėjo sausainius ant stalo. Rankos mostu parodė, kad mėgautusi sausainiais ir užkrimstų.
    - Panele, jaučiuos pavargęs nuo Londono... - pasilenkė ir paėmė ranką. džentelmeniškai pabučiavo ranką. - jeigu teiksies man skirti laiko savaitgali. kviečiu tave į mano gimtinę - Prancūziją. - išsitiesė ir kairiąja ranka atsirėmė į stalą. - Manau, kad mums reikėtų poilsio.   

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Aquamarines Hansley asmenybė]

     Sėdėdama prie medinio stalo savo kabinete ir skęsdama visame pluošte įvairiausių dokumentų dėl po pusantrų metų vyksiančio pasaulio Kvidičo čempionato, kuriuos visus reikėjo patvirtinti, pasirašyti ir išsiųsti kur reikia, Odettė tegalvojo apie tai, kaip nemėgsta tokio didžiulio masto renginių, sulaukiančio milžiniško populiarumo ir milijono žiūrovų. Per visus tuos renginius jos, kaip departamento vadovės, pečius nuguldavo sunki našta ir krūva darbo, kuris vesdavo iš proto. Kaip ir buvo planuota, rudenį visas Magijos Ministerijos magiškų žaidimų ir sporto departamentas kibo į darbus dėl planuojamo didžiojo renginio. Ir, nors darbai dar tik prasidėjo ir nespėjo nė įsivažiuoti, Odettė jau skendo juose.
     Įveikusi pusę dokumentų, ataskaitų, prašymų ir visokių kitokių nesąmonių, Hansley nusprendė atsipūsti ir pasidaryti sau trumpą pertraukėlę. Nukrovusi jau sutvarkytus popierius nuo stalo ir atlaisvinusi ant jo nemažai vietos, moteris iš rankinės išsitraukė šiandien ryte „Cukriniame Kiškutyje“ pirktus keksiukus ir persidėjusi iš plastikinės dėžutės į lėkštutę, ėmė jais mėgautis. Trūko tik kavos ar arbatos, tačiau keksiukų skonis nuo to baisiai nesikeitė. Tačiau netrukus jos pasimėgaujimą nuostabiais konditeriniais gaminiais ir pertraukėlę nutraukė į kabinetą įskriejęs lėktuvėlio formos laiškas. Susierzinusi Odettė norėjo jį palikti perskaityti po savo pertraukėlės, tačiau nusprendė, kad tai gali būti ir svarbi žinutė, tad metusi visus keksiukus į šoną ir nusivaliusi rankas į servetėlę, garbanė stvėrė laišką ir perbraukusi pirštais per brailio raštu rašytą laišką, sutriko - Andersson liepė Vėtrūnei prisistatyti į savo kabinetą. Tuoj pat.
     Sutrikusi Odettė paliko savo kabinetą ir nuskubėjo kaukšėdama aukštakulniais per ministerijos koridorius. Dieve, ar ko nors prisidirbau? Nejau kažką padariau ne taip? Kokiu tikslu ministrė kviečia dabar pat į savo kabinetą? Jugi viską atlikinėjau puikiai, negali būti, kad kažkas ne taip...
     - Nutilk, Odette! Ji tave turbūt kviečia tik dėl kokio papildomo darbo ar pagyrimo. Šiaip ar taip, nueisi ir pamatysi, tad nėra reikalo dabar čia isterikuoti, ėmė peikti Nihala.
     - Gal tu ir teisi... Bet abejoju. Dėl tokių dalykų ji nelieptų prisistatyti dabar pat, tarė Odettė ir pasiekusi liftus, lindo į vieną iš jų, nukakusi iki reikiamo aukšto dar akimirką paėjo ir atsidūrė tiesiai priešais Liucijos Andersson kabinetą. Giliai įkvėpė ir pasibeldė į duris.
     - Kvietėte, ministre? - įlindo į vidų žemaūgė, smulki figūra ir kreipėsi į kabineto valdovą.

[Liucija Andersson]

 Gramofone lėtai sukosi renesanso laikotarpio muzikos plokštelė. Liucija atsipalaidavusi sėdėjo kabinete ir žiūrėjo į popierių krūvą. Jos atmintinė šaukė, kad po dviejų valandų - susitikimas su Prancūzijos magijos ministru. Lazdelės bakstelėjimu užtildžiusi nelemtą daiktą, baltaplaukė atsirėmė į savo karališką krėslą ir užsimerkė.
 Ji liko Magijos Ministerijoje. Matyt kažkoks stebuklas ar protėviai pasidarbavo, tačiau taip stipriai jos sostą drebinę burtininkai dabar it tylios pelės sėdėjo savo vietose. Nuo savęs neslėpė - matyt keletas "netyčinių" mirčių keistomis aplinkybėmis bei šantažas padėjo - gerai buvo turėti savo žinioje dalį pogrindžio.
 Kad ir koks antrasis darbas tai tebuvo. Ministrė aukštai ministerijoje ar pogrindžio karalienė - vis tiek popierizmas ir nevykusių darbuotojų muštravimas. Nors antrojo darbo muštravimo metodai labiau Liucijai patiko - daugiau fizinio įsitraukimo.
 Žinoma, su kitų pagalba likusi valdyti Anglijos burtininkijos, ji dabar turėjo tai pagalbai atsilyginti. Tam pasikvietė akląją baltaplaukę vadovę. Vos raštelis spėjo išskristi pro duris, netrukus ši ir prisistatė.
-Sėskis,-nesivargindama mostelėti į priešais stovinčią kėdę prabilo Liucija. Žinojo, kad durys užsidarys pačios, o visokiems smalsuoliams didelėmis ausimis trukdantys kerai veikė gerai.
-Man reikia iš tavęs paslaugos. Tiksliau, dviejų. Pirma, man reikia penkių geriausių ložės bilietų į Vokietijos ir Anglijos kvidičo varžybas. Žinau, kad jos vyks po kelių savaičių. Be to, pasirūpink, kad Anglija laimėtų. Nesvarbu kokiais būdais. Jei reikės, pridengsiu.
 Susimąsčiusi, baltaplaukė įsispoksojo į Fasiro portretą. Šis, kaip visada, užtildytas piktai atrėmė jos žvilgsnį. Gal ji vis dėlto per daug prašė? O gal vadovė nesutiks?

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Aquamarines Hansley asmenybė]

     Įslinkusi į kabinetą Odettė uždarė paskui save duris ir sutelkė visą dėmesį į ministrę. Andersson paliepus prisėsti, baltaplaukė, pasidabinusi juodu darbo kostiumėliu, suirzo. Kur ta prakeikta kėdė?! Šiame kabinete, kuriame patogiai sau sėdi bene visą Anglijos burtininkų bendruomenę valdančios rankos, Hansley teko lankytis vos keletą kartų, tad nenuostabu, kad dar gerai mintinai neprisiminė kur pastatyta ta kėdė. Be to, kėdė toks baldas, kurį kada tik panorėjęs gali paimti ir perdėti į kitą vietą, o po kiek laiko dar ir dar į kitą ir taip pasaka be galo. Žodžiu, tokių migruojančių baldų vietą prisiminti pakankamai sunku. Nieko neregėdama žemaūgė moteris ištiesė rankas į priekį ir, tikėdamasi apčiuopti tą kėdę, iš lėto ėmė judėti pirmyn - ten link, iš kur sklido ministrės balsas. Netrukus Hansley pirštai užčiuopė medžio tekstūros kėdę ir minėtų pirštų savininkė patenkinta klestelėjo į ką tik atrastą objektą. Susikėlusi koją ant kojos, moteris pasistengė kuo maloniau nusišypsoti (turbūt) priešais sėdinčiai žmogystai.
     - Tai kokiu reikalu, ponia Andersson, taip skubiai turėjau prisistatyti? - dalykiškai prabilo Odettė, tikėdamasi... tiesą sakant, pati nežinojo ko ji tikėjosi, bet tikrai ne to, ką išgirdo iš priešais sėdinčios moters. Baltaplaukei atvipo žandikaulis. Po kelių akimirkų tai supratusi greitai užsičiaupė ir nurijusi seilės netvirtu balsu prabilo.
     - Jūs... Jūs juk juokaujate, taip? Nieku gyvu negali būti kad kalbate rimtai. Ministre, nežinojau, kad mėgstate pokštus. Prašau pasakykite, kad čia buvo nevykęs pokštas. Juk... Juk... Jūs nerimtai, ką?