[Luna Gardner]

   Kardų geležtės permirko kiaurai klampiu ir šleikščiai raudonu skysčiu. Jų viduje neabejotinai klykle klykė šimtai sielų. Sielų, kurios be didelio vargo buvo ištrauktos iš kūnų.
   Kiek tiksliai gyvybių nusinešė pasirodžiusi čia, Magijos Ministerijoje, nė nenumanė. Skaičių jau seniai buvo pametusi, nors galbūt teisingiau būtų teigti, kad jai nerūpėjo tas skaičius, ji darė tai, kas jai atrodė geriausia - žudė tuos, kurie turėjo būti nužudyti.
   Išdavikė.
   Giliai viduje sušnypštė balsas. Ji kovojo prieš savus, savo padermę ir rasę.
   Įkvėpė. Ne, ji nebuvo išdavikė. Pasirinko pusę, kovojo už tai, už ką pažadėjo. Kišo koją Ianui ir jo šalininkais, kaip ir žadėjo, tik kiek per vėlai, tačiau geriau vėliau nei niekada.
   Kobalto mėlynumo akys susidūrė su dviem porom. Žvilgsniai įtariai nuskenavo šią, akys susiaurėjo, tačiau veiksmų nė vienas nesiėmė. Prasilenkė. Atrodė, kad pavojaus jaunoji anglė jiems nekėlė. Kaip jie klydo...
   Stabtelėjo, kai atsidūrė dviems nepažįstamiesiems už nugaros. Staigiu judesiu apsigręžė ir puolė. Juodojo metalo geležtės susmigo kiaurai per nugaras.
   -Kvailiai...-trūktelėjo savo ginklus ir nė nežvilgtelėjusi į bedvasius kūnus nužingsniavo ten, kur jos manymu turėjo būti pats Ianas.
   Staigia sustojo. Buvo pernelyg ramu. Koridoriuje tysojo kūnai, šukės ir durų skeveldros. Kiek įtariai prisimerkė. Rauktelėjo antakius, o tuomet įžengė į kabinetą.
  Puikiai padirbėjo su interjieru...
   Patalpa išties panašėjo į karo lauką. Kažkas puikiai pasidarbavo.
   Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Akys išdavė akivaizdų sutrikimą. Papurtė galvą netikėdama savo akimis. Priešais ją, ant žemės, susmukęs ir... negyvas gulėjo Ianas. Vadeiva, kurį Luna taip troško nudėti. Žengė kelis žingsnius, pridėjo du pirštus prie kaklo. Pulso nebuvo. Žinoma, naivu ir kvaila tikėtis, kad jis čia taip sėdės gyvas, bet vis gi...
   Tyliai keiktelėjo. Apsisuko, klausą pasiekė žingsniai. Nieko nelaukdama šovė pro vietą, kur anksčiau buvo durys. Laimei, kelyje pasimaišė vienas iš šalininkų. Puikus informatorius.
   -Kas čia įvyko?-sušnypštė prikišdama kardą šiam prie gerklės. Sulaukė tik galvos papurtymo,-dar kartą klausiu... Kas čia įvyko?-balsas skambėjo piktai ir agresyviai, kardo geležtė švelniai įpjovė kaklo odą. To užteko. Regis, kažkam gyvybė vis gi buvo svarbesnė už kažkieno pavestą informaciją.
   Viską gavo, kaip ant sidabrinės lėkštutės. Sugautasis papasakojo daugiau nei prašytas. Turbūt būtų pasakojęs ir toliau, tačiau Luna šį užtildė rankos mostu.
   -Nešdinkis,-stumtelėjo šį, o tuomet apsigręžė. Savo tikslą jau žinojo.

[Artemidė Laventi]

Artemidė stovėjo it įbesta ir negalėjo patikėti savo ausimis, ką ką tik išgirdo. Akimirką smalsumas taip užgniaužė kvapą, jog mergina tvardėsi neatsigręžusi pasižiūrėti, kas vyksta kabinete. Sargyba, rodos, stypsojo it užkeikta ir net netoliese tupintis katinas neišleido nei miauktelėjimo. Artemidė turėjo pripažinti - Avery - Michel planas buvo tobulas, tiesiog genialus. Gal tik kiek per ilgai brandintas. Kiek kantrybės galima turėti planuojant tokį sąmokslą, - Nesuprato, - Įdomu, ar kas apie tai dar žino.
Tamsiaplaukei išėjus iš kambario ir žvilgtelėjus merginos pusėn, Midę perliejo šaltas prakaitas. Ji negali manęs žudyti, mes toje pačioje pusėje, - drąsinosi, tačiau pati tuo nelabai tikėjo. Juk vos prieš kelias akimirkas, tik dvejais - trejais žingsniais tolėliau nuo Artemidės nugaros, toji apsimetėlė drįso numarinti savo sąjungininką, ar bent tokiu jį laikė pieno baltumo odos savininkė. Iš tiesų Midei sunkoka buvo suvokti, jog Ianas nebegyvas. Net sargybai neklausinėjus ir greitai pasišalinus iš patalpos paskui žudikę, Artemidė dar porą sekundžių nepajudėjo iš vietos. Vėliau įdėmiai stebeilijosi į nebegyvastingą Iano kūną, tysantį kraujo klane, paslapčia dar mąstydama, jog tai tebuvo pokštas, lojalumo išbandymas, jog puolėjų vadas netrukus atsikels ir dosniai apdovanos nelaimėje jo nepalikusią vilkiukę. Deja.
Galiausiai, it grįžusi iš po transinės būsenos, balsvaplaukė papurtė galvą. Laventi suvokė - norint išsaugoti sveiką kailį, jai reikėjo kuo skubiau nešdintis iš karo lauku tapusios ministerijos. Mintis, kad Hidros nariai galėjo atsekti jos vietą ir dar susidėti su mafija, nedavė merginai ramybės. Negaliu niekuo pasitikėti, - žinojo. Artemidė privalėjo būti dar atsargesne nei anksčiau ir tučtuojau išsiaiškinti kiek su tuo susijusi pati „Krikštamotė”.

[Brielle Siri Devers]

Kabinetą kažkas kažkiek sutvarkė. Gabrielei čia apsilankius prieš kelias dienas, nei kraujo, nei kūnų, nei skeveldrų nebebuvo, o sienos kerais užtinkuotos, it naujos. Baldų ir popierių niekas nelietė, o galiausiai ir jie magiškai pradingo velniai žino kur. Gal popieriai jautė esą niekam nebereikalingi, arba buvo prišaukti šeimininko. Gabrielei nerūpėjo.
Dabar moteris kreivai stoviniavo tarpdury ir šiek tiek susiraukusi spoksojo į kėdę. Į tą kėdę, kurią, pasikartosiu, jai pateikė ant sidabrinės lėkštutės ir dar su vyšnaite ant viršaus. Kad gražiau būtų. Ji, keletą savaičių nekišusi nosies nei pirštų į aukščiausius reikalus, galų gale pasijuto nuobodžiaujanti ir suvartojusi nebežavintį kiekį viskio. Galiausiai pasirodė kambary, į kurį taip ilgai delsė užeiti. Ji švelniai paėmė vadžias į savo rankas, patvarkė kai kuriuos reikalus (nesiimdama didžių tironiškų pakeitimų), davė artimiausiam pasauliui žinoti, kad dalykai jos, vidutiniškai galingos burtininkės rankose, ir nutilo.
Buvo susivilkusi it gedului (galbūt kažko ir gedėjo), o plaukus turbūt pirmą kartą gyvenime supynusi į kasą vietoj to bjauraus mazgelio ant viršugalvio. Tądien buvo ypatinga diena.
Moteris, pavargimo raukšlių nužymėtu veidu, veikiai mėnesį svarstė, kokiomis sąlygomis sutiktų atiduoti magiškosios bendruomenės širdį į rankas to, kuriam ji priklauso. Būtų neteisinga ir pernelyg įmantru sakyti, kad naktim nemiegojo ir kumščiais bilsnojo į kartonines savo kuklaus buto sienas kankindamasi. O ne, ji tamsoje siurbčiojo alkoholį ir ant seno, dėmėto pergamento ir kitų popieriaus skiaučių formulavo savo planą. Naktimis ir paryčiais. Dienomis dirbo lyg niekur nieko. Galiausiai atėjo laikas.
Tądien buvo ypatinga laiškų rašymo diena. Gabrielė būtų galėjusi nusiųsti gynėją ar ką nors panašaus. Išdėstyti sąlygas savu balsu, per atstumą, nė nebūtų reikalingas susitikimas neutralioje zonoje, kur nors dykumoj ar kalnuose. Tačiau prancūzė galbūt norėjo išvysti reakciją ir tas keistos spalvos akis, kai šis suprasiąs, kiek mažai jai vis dėl to reikia. Na, nebent atsakomybės dėl daugybės mirčių pakėlimą nuo jos pečių laikysime labai dideliu dalyku. Kita vertus, ji pažadės nesipainioti politiniuose reikaluose. Gabrielė norėjo naujo gyvenimo.
Laikas stoviniavimui baigėsi. Moteris atsisėdo į Kėdę ir susiradusi tamsaus rašalo ir gražaus pergamento išdėstė savo norą susitikti aptarti Ministerijos perdavimo sąlygų. Vien šio laiško neužteks, ji žinojo, tačiau ir pradžia turi kada nors prasidėti. Tai netruko ilgai, tiek ilgai, kad būtum spėjęs užsiplikyti arbatos ir, jai praaušus, nugerti du neskubrius gurkšnius.
Tuomet nudžiovinusi ir susukusi pergamentą, Gabrielė išėjo ir uždarė duris.

[Mayra Llewellyn]

 Turbūt ne kiekvieną dieną skyriaus vadovo rankose atsiduria meilės raštelis nuo ministro. To pačio ministro, kuris, pagal į kitą dimensiją ant oranžinių piliulių iškeliavusią Mayrą, buvo miręs ir pakeistas kažkuo kitu. Na, bet mergina jau buvo kaip ir atgavusi sveiką protą, tad maždaug gaudėsi realybėje ir nerimavo tik dėl to, kad į postą buvo paskirta ministro padėjėjo, o ne pačio von Sjuardo, tad nežinia, kaip jis į tokius pasikeitimus reaguos. Žinoma, negelbėjo ir laisvai sklandantys gandai apie jos ir Dafydd nė kiek neslepiamus santykius, o dar, ak, tas prašymas dėl motinystės atostogų... Nuo naujų metų jos čia neliks, galbūt tik kuriam laikui, o gal ir su visam. Nors šeštojo lygio vadovė negalėjo nuspręsti, kuris variantas jai labiau tiktų.
 Todėl buvo keista kilti liftu aukštyn. Prašokti jau taip gerai pažįstamą antrąjį lygį ir sustoti ten, kur retas išlipa. Nejauku, o kur nejauku, ten ir nerimas bei besikaupiančios ašaros. O ir durys į ministro kabinetą, stovinčios pačiame koridoriaus gale lyg kokia patyčia. Einant Mayrai mintyse, o gal ir realybėje, girdėjosi darbuotojų šnabždesiai, o ir kiekvienas šešėlis atrodė kaip dar vienas ją piktai stebintis padaras, o galbūt tik žmogus. Tvirčiau prie krūtinės prispaudusi tuos kelis popieriūkščius, kuriuos dar ryte tikėjosi nieko nesakiusi pristatyti ministro padėjėjui, mergina pasiruošė belsti, bet paskutinę akimirką sustojo. Ji bijojo, o durys mirguliavo beveik kaip miražas. Ar ji sapnuoja? Gal tai tik košmaras prieš eilinę darbo dieną? Blogiau negali būti, tiesa?
 Nuskambėjo neužtikrintas beldimas ir, regis, net nematomi padarai įsitempė, laukdami ministro atsakymo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Kostiumas, kad ir nebe juodas, buvo simboliška sugrįžimo detalė, nors rišdamasis kaklaraištį apie tai von Sjuardas jau nebegalvojo. Į ministeriją atvyko motociklu, nors pamanė, kad dabar šitą transporto priemonę rinksis rečiau - jei pavyks, galbūt suderins su reikiamu skyrium, kad į Kelionmilčių tinklą su ribota prieiga būtų prijungti jo namai, juolab kad tas nepamaišytų ir Davinai - kadangi ir ji nemokėjo keliauti oru, jie turėjo ieškoti kitų išeičių.
   Kabinetas buvo pasikeitęs - dalis dokumentų tiesiog dingo, stale tamsavo nelygumai ir rašalo dėmės, bylojantys apie baldo sulaužymą, nemokšiškus sutaisymo kerus bei tai, kad krikštamotė fėja visgi bent kelissyk čia sėdėjo. Fasiras vyptelėjo sau, pamintijęs, kad moteriai bus beviltiškai sunku pasislėpti net ir visai pakeitus savo išvaizdą, jei ji nesugebės iš savo sielos iškrapštyti pomėgio vaikščioti rašale išmirkytais pirštais. Dalmantinarankė, cha.
   Bet dėmelės ant stalo tebuvo smulkmena. Fasirui didesnį nerimą kėlė faktas, jog ministerijos sudėtis irgi beviltiškai pasikeitė. Peržvelgęs vadovų sąrašą, jis buvo nudžiugintas tik vienos pavardės, mat ši priminė jam buvusią bendrakursę, nors turbūt buvo naivu manyti, kad atsitiktinai sutampančios pavardės byloja apie giminystę. Tad jaunuolis nusprendė susitikti su visais vadovais, pašnekinti juos ir sužinoti, ko šie verti.
   Vidinėje kišenėje tiksėjo laikrodis ant grandinėlės. Pusvampyris stovėjo, atsirėmęs į palangę, ir skaitinėjo vieną iš bylų, gautų iš Antrojo lygio. Pasirodo, netgi mafijos užvaldyta ministerija daug šūdo nemalė, bent jau šitaip atrodė iš pirmo žvilgsnio.
   Auksinės akys nukrypo į duris, kai tik pasigirdo beldimas. Fasiras atsiminė, ką apie tai sakydavo ir galvodavo jo tėvas - ir, pasekdamas jo pavyzdžiu, pamanė, jog, kaip pirmai pradžiai, tai padarė visai neblogą įspūdį. Kairiąją ranką paslėpė kostiuminių kelnių kišenėje.
   - Prašau užeiti, - prabilo jis, žengtelėdamas arčiau savo kėdės ir padėdamas bylą į stalčių. Visgi nesisėdo - jau buvo atpratęs tiek laiko leisti vienoj padėty, todėl skaitinėdamas neretai marširuodavo pasieniais aplinkui savo kabinetą.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra net neįsivaizdavo von Sjuardo balso, o dar ir suprato, kad vargiai atsimena, kaip ministras atrodo. Visgi kvietimas užeiti buvo aiškus. Reikėjo tik prisiliesti prie tos daugybės rankų išblizgintos rankenos.
 Prasivėrė durys ir į kabinetą atsargiai įžengė juodaplaukė. Kad ir kaip ji stengėsi paslėpti nuovargį, apie šiokį tokį chaosą gyvenime vis tiek išdavė lengvai pašiaušti plaukai, tamsesni nei įprastai paakiai bei suglamžyta uniforma, o apie nerimą, kurį mergina spinduliavo ne prasčiau nei branduolinis reaktorius radiaciją, pasakojo apglamžytas prašymas rankoje. Greitai akimis permetusi šiek tiek neįprastą erdvę, Mayra nedrąsiai žengė žingsnį į priekį. Von Sjuardas, von Sjuardas... Pavardė atrodė pažįstama ne tik iš pirmųjų laikraščio puslapių. Regis, jos gyvenime buvo dar vienas žmogus, bet koks, atmintis lyg tyčia tylėjo. O gal ne ji buvo jį sutikusi?
 Kažkuris paveiksle įkalintas ministras piktai nusikosėjo ir Mayra krūptelėjo. Greitai persibraukusi pirštais per plaukus, mergina tyliau nei norėjo ištarė:
-Jūs... Mane kvietėte?
Nuskambėjo nei teiginys, nei klausimas. Užuot bandžiusi atspėti šio nelabai malonaus (bent jau jai) susitikimo priežastį, juodaplaukė įsispoksojo į ministrą, vis dar ieškodama to mistiško kažko atminties gelmėse. Tada į galvą atėjo mintis, kad spoksoti į von Sjuardą - nemandagu, tad skvarbus žvilgsnis nukrypo į daug gyvenimo mačiusį stalą.
-Jūsų kaktusas perlaistytas,-vos pamačiusi pagalbos besišaukiantį augalą, neištvėrusi garsiai nustatė jo kančios priežastį Mayra.

[Fasiras von Sjuardas]

   Mergina - moterim dar, ko gero, nepavadinsi - Fasirą mažumėlę nustebino. Išsyk apžvelgęs jos išvaizdą jis pamanė, kad, jei tik visą savo potencialų gyvybingumą ji paaukoja darbui, laikui bėgant užbaigs pelkėje - lygiai tokioj pačioj, kokioj prieš vos porą metų murkdėsi pats. Von Sjuardas nesunkiai užčiuopė galimus panašumus tarp savęs ir Transporto departamento vadovės, tačiau susidaryti išankstinės nuomonės neskubėjo.
   Ministras nekantriai, nė nežvilgtelėjęs į paveikslus, mostelėjo link jų lazdele, tokiu būdu visus iškart užtildydamas. Keista - iki šiol visi jie ir visada jo kabinete sėdėjo „mute“ arba baimės režime, kadangi juodaplaukis jau nesyk netgi garsiai buvo užsiminęs apie galimybę sunaikinti visų jų portretus arba išgrūsti į valytojų kambarėlį Aštuntajame lygyje. Panašu, kad, kol čia sukinėjosi Gabrielle, jie išdrąsėjo.
   - Jūs - Mayra, teisingai? - dėl visa ko paklausė Fasiras - ir šitaip turėdamas išsiaiškinti, su kuo kalbasi, jautėsi itin keistai, mat iki šiol visus darbuotojus ir sprendimus priiminėdavo pats.
   - Taip, kviečiau. Prisėskit, - mostelėjo ranka į kėdę priešais savo stalą. - Arbatos? - pasiūlė, šitaip išduodamas, kad pokalbis gali ir užtrukti.
   Arbatinukas ant spintelės kambario kampe it keliaujantis bardas pradėjo tylią ir malonią baladę apie arbatžolių laukus ir tradicijas. Mažumėlę sutrikęs jaunuolis perbraukė pirštu per žemę. Ne, anaiptol jis nebuvo herbologas, kad iš prisilietimo prie žemės įvertintų, ar čia drėgmės užtenka, ar visgi trūksta, bet šįkart viešnia, jei tik ją taip galima būtų pavadinti, buvo teisi. Net jo rankoms tai buvo aišku.
   Jaunuolis patrynė pirštus vieną į kitą ir liko kiek nustebęs, juose pamatęs rašalo dėmių. Kaip užkratas. Kaip korona.
   - Jūs pastabi, iš tikrųjų, - nutęsė Fasiras, blausiai šypteldamas. - Ir panašu, kad jį laistė rašalu, - konstatavo gan keistą faktą. Sekundėlę patylėjo. - Reikės pasirūpinti juo vėliau. Norėčiau, kad papasakotumėte apie save ir tai, kuo dabar užsiimate Transporto departamente.
   Norėjo iškart dar pridurti, kad ketvirtadienį planuojamas dar ir vadovų susirinkimas, tačiau nusprendė šitai pasilikti vėlesniam laikui. Dabar jam įdomiau buvo, ar šito žmogaus nereikės atleisti bei performuoti skyriaus, bei kas išvis ten dedasi, bent jau vadovės teigimu.

[Mayra Llewellyn]

 Viskas šiek tiek priminė apklausą. Ta oficiali aplinka, vardo pasitikslinimas ir nežinia, tik tardomasis turbūt bent jau žinotų, kuo jį kaltina. O ji, kaip nekaltoji mergelė Marija, ruošė save prikalimui prie svetimo kryžiaus, bijodama žengti žingsnį į šalį ir taip nukristi nuo ešafoto, ant kurio stovint į ją smigo kelių lygių darbuotojų akys, tik ir laukiančios, kol jas sudrėkins šviežias kraujas, nes jie jau seniai pamiršo, kaip verkti.
-Taip, Mayra Wallflower, šeštojo lygio vadovė,-kiek atpratusi nuo visų kas tu toks-ką veiki-ko reikia prisistatymų, patikslindama juodaplaukė vos savęs nepavadino darbuotoja. Nors, teoriškai, vadovas irgi yra savo skyriaus darbuotojas. Ech, kaip nors išsisuktų, menka čia bėda.
 Atsargiai priėjusi prie kėdės, tarsi ši bet kurią akimirką sugalvotų sprukti šalin, Mayra pagaliau prisėdo ir atsiduso iš palengvėjimo. Nugaros skausmas darėsi vis stipresnis, o jai ranka net paprastų nuskausminamųjų išgerti nekilo, jau netgi norėjosi, kad tie parazitai greičiau išropotų į pasaulį ir prasidėtų kitokie vargai. Besitaisydama tuniką, kad ši ne taip apibrėžtų naujas jos kūno formas, mergina palinksėjo galva, iš įpročio pridėdama:
-Silpnos juodos. Vengiu kofeino.
 Tik štai, toks sadistiškumas augalo atžvilgiu sutrikdė Mayrą, o ir iš ministro reakcijos ji nusprendė, kad tai - ne jo darbas. Na, tiesa, pastaruoju metu pirmajame lygyje dėjosi paprastiems mirtingiesiems nesuprantamos permainos, tad toks nekalto kaktuso kankinimas lyg ir neturėtų stebinti, kaip ir viskuo nepatenkinti buvę ministrai, kurie, net ir nutildyti, toliau paniekinančiu žvilgsniu stebėjo merginą.
 O dabar, ką ji gali papasakoti vadovo kėdėje išsėdėjusi tokį trumpą laiką? Ir - papasakoti apie save? Kuo toliau, tuo labiau Mayra buvo įsitikinusi, kad von Sjuardas tiesiog svarsto ją atleisti. O kodėl gi ne? Paskirta į postą be jo žinios, jauna, neturinti patirties, o ir gandai - ohoho! Beveik kaip pigius romanas! Padėjusi prašymą dėl motinystės atostogų ant stalo, ji galės susirinkti daiktus ir nešdintis kuo toliau - ir kam pasiskųs? Ar burtininkai turi kokį Darbo kodeksą? Kažką, kas neleistų ministrui atleisti nieko neprisidirbusios nėščios moters? Cha! Naivu tikėtis. Vis dėlto, Mayra švelniai nusišypsojo ir pradėjo pasakoti viską, ką atsiminė:
-Vadove dirbu nuo gruodžio pradžios. Prieš tai kelionmilčių skrydžių tinklo vadyboje buvau atsakinga už naujų židinių prijungimą prie tinklo bei sistemos priežiūrą, kartais vykdavau patikrinti židinių būklės ir spręsti, ar saugu juos palikti tinkle. Per pastaruosius mėnesius bendradarbiaujant su Prancūzijos magijos ministerija bei tarptautinio bendradarbiavimo departamentu buvo prijungtas vienas židinys toje šalyje, taip pat įvykdyta bendra patikra, po kurios teko atjungti 11 židinių dėl saugumo reikalavimų neatitikimo. Buvo pateikta virš 120 prašymų, 58 procentai atmesti. Bendradarbiaujant su aurorų štabu taip pat toliau sėkmingai stebime tam tikras tinklo vietas dėl įtariamos nelegalios veiklos, padėjome sulaikyti vieną, pala, gal du, ieškomus burtininkus, šluotų kontrolės tarnyba rado pažeidimų vienoje ,,Kometa 300" šluotų partijoje, taip pat,-sunkus atodūsis,-testuojant naujų šluotų modelių saugumą buvo sužeisti tik penki darbuotojai, nešyklių agentūra toliau sėkmingai rausiasi šiukšlėse, nors pastaruoju metu tenka atmesti vis daugiau prašymų dėl to pačio saugumo, o keliavimo oru egzaminai toliau džiugina rezultatais - tik viena egzaminuojamojo pamesta ranka per visą šį laikotarpį. Taip pat atnešiau prašymą dėl motinystės atostogų.
 Kalbėdama, Mayra lankstė pirštus ir kažką sau braižėsi ore, o akys lakstė, tarsi ji peržiūrinėtų kažkokius nematomus sąrašus ar ataskaitas. Po tokio pakankamai ilgo monologo, mergina tiesiog padėjo iš nerimo apglamžytą dokumentą ministrui ant stalo ir išspaudė šiek tiek nervingą šypseną.

[Fasiras von Sjuardas]

   Atkreipęs dėmesį į keistą Mayros eiseną ir elgesį, Fasiras kurį laiką svarstė, kas čia su ja ne taip. Tik po sekundėlės kiek susigėdo supratęs, kad į kabinetą pasikvietė ne vieną asmenį, o bent jau du, iš kurių tik vienas jau gali būt laikomas daugmaž žmogum. Nors ne, neteisingai. Nuo kada žmogų galima vadint žmogum?
   Vienas iš mistiškiausių dalykų žmonių papročiuose, na, čia jau kalbant apie baltuosius, yra nėštumo etiketas. Ką daryti, kai pamatai tokį žmogų, jei jis tavo pažįstamas ar pavaldinys? Sveikinti? Už ką? Ko palinkėti? Padovanoti lašinių su medum, kadangi esi girdėjęs apie itin keistus vaikingų žmonių patelių įpročius? Pusvampyris nekantriai pastukseno tušinuko galu per stalą. Kažkaip net nepastebėjo, kaip ši rašymo priemonė atsidūrė jo rankose, o, regis, iš pradžių buvo jos pasigedęs. Žvilgsnis nukrypo į rašalo dėmeles ant pirštų, vėliau - į savo tapatybę patvirtinusią Mayrą (ir jos kol kas nebyliąją slėpiningąją palydą). Visa šitai atrodė, lyg ministerijos klampusis smėlis vėl glemžtųsi jį į save, o lėtai grimzdamas bei jusdamas siurbiantį vakuumą po savo kojom Fasiras nei lazdelės nerastų, nei protingų sprendimų.
   Nereikia, kad šitas velnio smėlis apsemtų veidą - mirties tikimybė iškyla jam pasiekus jau krūtinę. Sunku kvėpuoti. Sunku kvėpuoti lyg po policininko bananu - ta proga ir papolitikuokime. Juodųjų gyvybės svarbios!
   O Wallflower, švelniai šypsodamasi it tasai garsus snukis Luvre, dėstė ir dėstė apie tai, kas vyko jos departamente. Miona Liza? Miona?.. Von Sjuardo mintys akimirkėlei nukrypo nuo darbų. Gerai, kad šiandien jautėsi gerai pailsėjęs, nes numanė, jog priešingu atveju galgi ir knaptelėjęs būtų, Mayrai bepasakojant.
   O vertinimo principas tokiuose reikaluose esti paprastas ir aiškus. Kuo nuobodžiau, tuo geriau.
   Juokauju.
   - O, - lyg nustebęs, lyg nelabai, sureagavo juodaplaukis, priešais savęs išvydęs kiek paglamžytą, bet šiaip jau tvarkingai užpildytą dokumentą. - Tik nuo kovo? - perklausė jis, nors pasijuto nebritiškai besikišąs į ne savo reikalus.
   Fone arbatinukas plikė du puodelius juodos arbatos ir nerimo.
   - Atlikti darbai įspūdingi, - pripažino Fasiras, nusprendęs dar kiek sugrįžti prie to. Neminėjo, kad kiek skaitinėjo ir ataskaitas - visgi tai, ką mergina pasakojo, ir kas buvo užrašyta, sutapo, kas turbūt turėjo byloti patikimumą. Ar bent jau rūpestingą ir kruopštų pasirengimą melui, kuo von Sjuardas logiškai dvejojo.
   - Minutėlę, - sumurmėjo jis, atsiminęs, kad išleidimui tokio tipo atostogų, reikia pasirašyti dar šį bei tą, na, kaip ir išeinant į bet kurio tipo atostogas, tik šios, kaip žinia, esti mažiausiai atostogiškos. Antgamtas atsidarė stalčių, kurio nedarinėjo jau štukių štukes metų, ir, savaime aišku, ten atrado visai ne tai, ko norėjo.
   - Dar reikės šį tą pasirašyti ir atnešti pasirašytą sutartį iš jūsų padėjėjo, kuris jus pavaduos. Visgi šiuo metu tų dokumentų kopijų neturiu, tad vėliau į jūsų skyrių juos nuneš mano padėjėjas, - tarstelėjo pasiaiškindamas. - O jūs? Baigėt Hogvartsą? Kas pastūmėjo jus ateiti į ministeriją? - von Sjuardas nepražiūrėjo ir tos dalies, kurią tyčia ar netyčia praklausė Mayra.
   Aišku, tai skambėjo kaip priėmimas į darbą. Von Sjuardas numanė, kad tokiu būdu departamento vadovė galėtų ir susinervinti, ir priimti tai ne taip, kaip derėtų, tačiau visgi kol kas tik lūkuriavo, kas iš to gausis. Toks buvo pirminis jo tikslas - sužinoti, kokie žmonės dabar sėdi aukštuose postuose.

[Mayra Llewellyn]

 Gaila, kad atidavė tą prašymą - dabar Mayra nežinojo, kur dėti tuščias rankas. Liko tik sunerti jų pirštus į kažkokį raizginį ir pasidėti į sterblę tikintis, kad artimiausiu metu nereikės nieko paimti. Juk ne veltui tokios mazgų krūvos reklamuojamos kaip proto žaidimai, kai reikia viską po truputį per kelias valandas išnarplioti. Nors šitas pokalbis ir panašėjo į kokią tai nelabai vykusią šaškių ar šachmatų parodiją, kai reikėjo žinoti, kur eiti ir ką sakyti tikintis, kad žymiai stipresnis bei gudresnis priešininkas visko keliais ėjimais nesugriaus. Nors kam tikėtis - Likimas vis tiek tėra vienintelis žaidėjas ir teisėjas čia.
-Taip, nuo kovo pilnai išeisiu. Nuo vasario planuoju dirbti dalinai iš namų ir į ministeriją atvykti tik būtiniausiais reikalais, turėtų būti prisegtas ir antras dokumentas dėl to,-mintyse svarstydama, ar neprisegė obuolių pyrago recepto vietoj sudėtingų lentelių su jos naujuoju darbo grafiku, Mayra šį bei tą patikslino. Ji žinojo, kad kovas buvo tikrai vėlus laikas išeiti, bet ką ji namie veiks? Glostys Katiną, verks, ės braškinius ledus ir verks į Edgaro kailį? Ak, taip, dar turbūt žiūrės į mamyčių grupėse parduodamus vaikiškus rūbelius ir dar daugiau verks, nes o vargeli, kokie maži batukai, o jiems dar net nereikia batukų!
 Na jau ne. Geriau apstaugt kokį darbuotoją ir piktai šlamšt pyragą kabinete. Vis prasmingesnė veikla. O taip besėdint prieš ministrą, Mayrai kilo geniali mintis - į tų šluotgraužių skyrių paskirti hilerį. Vis tiek jie ten daužosi kai kėgliai, nepakenks, jei vietoje jiems rankas, kojas, nosis ir smegenis sutaisys.
-Taip, darbai... Ministre, ką manote apie hilerio įdarbinimą skyriuje, kuriame kasdien patiriamos įvairios traumos? Žinoma, kalbu apie šluotų kontrolės tarnybą,-nukreipusi susimąsčiusį žvilgsnį į ministrų paveikslus, garsiai svarstė mergina. Žinoma, toks sprendimas jai atrodė visai logiškas - vis geriau nei kas valandą darbuotoją tempti kur nors ar leisti ten jiems patiems taisytis. Vien nuo skyriuje įsivaizduojamų skambančių gydomųjų burtažodžių šeštojo lygio vadovę nupurtė. Ne ne, geriau tai palikti profesionalams.
 Apie padėjėją ir dar daugiau popierizmo viskas buvo aišku. Mayra jau net išsirinko žmogų - tokį pilką tiek asmenybe, tiek apranga vyriškį, kuris per daugiau nei dešimtį metų neužsitarnavo paaukštinimo, o be jos žinios nedrįstų net stalo stumtelėt kelis centimetrus į šoną. Žinoma, tai reiškė, kad ministerijos reikalais jai galvą kvaršins labiau, nei to reikėtų, bet jei ji sugebės parašyti išsamų elgesio abc, viskas turėtų būti ramu. Teoriškai.
 Išgirdus klausimą apie mokyklą, Mayros žvilgsnis sugrįžo prie von Sjuardo. Nuostabos merginos veide- nė krislelio. Čia gi darbo pokalbis!
-Taip, baigiau Hogvartsą, mano egzaminų rezultatai turėtų būti byloje. O į ministeriją atėjau, nes mėgstu valgyti ir turėti nuosavus namus,-šyptelėjusi atsakė juodaplaukė, mintimis vėl nuklysdama į savo skyrių. Regis, ministras visiškai prarado merginos susidomėjimą, nes ši mintyse jau skaičiavo, kiek tas hileris kainuotų jos departamentui per metus, žinoma nepamirštant ir to, kad šiam išėjus atostogauti ar susirgus, reikėtų laikinai ką nors prisikviesti. O gal tada geriau du hilerius iškart..?

[Fasiras von Sjuardas]

   - Labas gerai, - linktelėjo Fasiras, peržvelgdamas ir kitą, Mayros nurodytą lapą.
   Liko mažumėlę nudžiugintas, kad mergina pati išsiaiškino visas smulkmenas dėl šių dokumentų - nei jo laikas tirps, nei kažkieno smegenys, aiškinant visas biurokratijos subtilybes. Gerai, jei tereikia žmogui paaiškinti, ką reikia daryti, bet jis neklausia, kodėl. Kitu atveju...
   Viskas su ja buvo gerai. Tipinė ar netgi šiek tiek persistengianti departamento vadovė, sugebanti sudaryti gerą pirmą įspūdį, mokanti oficialiai bendrauti ir...
   Gal tik visgi reikės nusileisti į Aurorų štabą ir paieškoti senų pažįstamų - nors aurorai, pajutę ministerijos užėmimą, turėjo net nelaukti oficialių atleidimų, o užtrenkti durimis patys, galbūt dar bus tokių, kurie, skaičiuodami paskutines minutes iki pensijos, nusispjovė į darbo etikos reikalavimus ir šį tą žino apie dabartinės ministerijos veiklą bei pokyčius. Net jei ir nebūtų malonu su jais susitikti.
   „Įdomu, ar Viljamas grįš“, - iškilo klausimas Fasirui, mat, kaip bebūtų keista, šito taip ir nepaklausė. Gal nebuvo laiko, gal nebuvo progos, o gal tiesiog nesinorėjo bendrauti su šeimos nariu kaip su pavaldiniu.
   - O ten hilerių nėra? - kilstelėjo antakį von Sjuardas, mat būtų galėjęs prisiekti, jog bent anksčiau tai tikrai jų buvo. Ką gi, štai šitaip ir išlenda problemos ir nepatyrimas. - Arba bent jau specialiai apmokytų darbuotojų? - paklausė jis, mat galvoj netilpo, kaip tokiam skyriuj nėra pasirūpinta tokiu elementariu dalyku.
   Sekundėlei ministras atsiminė savo sužadėtinę - aišku, nesunkiai galėtų išrūpinti jai darbą, gal ministerijoje jos alga netgi būtų didesnė nei hilerio. Bet pagalvojus apie šluotas ir artimus žmones, juodaplaukiui lengvai susisukdavo viduriai. Ne, ne. Buvęs jis tame velnio neštam ir pamestam skyriuj, matęs, kokių ten pasiutusių šluotų esama, ne, Davinai ten nei mažojo kojos pirštelio įkišt neduotų, kaip žinia, šitie nuo savo savininkų kerėpliškumo kenčia labiausiai. Štai todėl šlepetės yra gėris. Bet čia jau nukrypstam nuo temos.
   - Mhm, dar nespėjau susirasti, kur visos bylos yra, - suniurnėjo von Sjuardas, neišsiduodamas, kad iš tiesų net nesitikėjo čia dar būsiant kažkokias bylas.
   Kas buvo tas mūšis ministerijoje, jei viskas tebestovėjo savo vietose? Žaidimas įtaka? Mėginimas kažkam kažką įrodyti? Gabrielės siekis gauti naudos iš Fasiro? Von Sjuardui tai kėlė ir malonią nuostabą, ir gniaužantį įtarimą. Jei tik ne priesaika ir šalininkai, jis nesijaustų saugus čia. Įdomu, ar Mayra galėtų būti mafijos pakalikė.
   „Tiesos eliksyro į arbatą, hm?“ - pamintijo ministras, kilstelėdamas puodelį prie lūpų. Niekada nesiėmė tokių priemonių ir nežinojo, ar būtų verta pradėti. Iš pradžių eliksyras tik reikalingais atvejais, vėliau - visokiais, dar vėliau - visais. Lėtas klimpimas į paranoją. Gal darbas ministerijoje tik į tai ir teveda?..
   - Šiam kartui klausimų jums nebeturiu, - pranešė jaunuolis, jei tik taip jį dar buvo galima pavadinti, pastatydamas puodelį ant stalo. - Taip pat pranešu, kad penktadienį bus departamentų vadovų pasitarimas. Valandą ir reikalingus aptarti klausimus patikslinsiu. Daugiau klausimų bus? Nebūtinai dėl šito, - pridėjo jis, atsiremdamas į kėdės atlošą.

[Mayra Llewellyn]

 Ministro klausimas dėl hilerių privertė Mayrą pakratyti smegeninę. Ar ten buvo hileris? Turėjo būti, bet kažkas nutiko. Kažkas, susiję su praeitu vadovo. Ar jis atleido tokį svarbų skyriui žmogų? Kodėl? Deja, diazepamo ant prisiminimų užtrauktas rūkas neleido visko suprasti.
-Kiek pamenu, praeitas vadovas suorganizavo... Mokymus? Turbūt juos. Dabar ten jie tarpusavy nežinia ką daro, bet jiems net nubrozdinimo nepatikėčiau. Kartą... Sulydė visus plaštakos delnus į vieną. Kartu su visais sąnariais. Užtat turim vos ne tiesioginį susisiekimą su Skuteliu, o jie keikia mus dėl darbo krūvių. Todėl... Vėl reikia hilerio. Pigiau. Tikrai gausis pigiau,-garsiai mąstydama sau linktelėjo Mayra. Jai jau norėjosi visą šį reikalą sutvarkyti iki vasario, mat po to nežinia, ar tas pilkašvarkis sugebės atrinkti tinkamą žmogų ir sutvarkyti visus dokumentus.
 Dėl bylų, kurių ne pirmus metus savo poste sėdintis ministras nerado, juodaplaukė šyptelėjo. Koks mandagus būdas pasakyti, kad tingiu eit ir ieškot informacijos apie tave. Nors kodėl tai turėtų ją stebinti? Von Sjuardas turbūt pripratęs, kad visi jam didžiąją dalį informacijos atneša ant sidabrinės lėkštutės ir dar nusilenkia prieš pateikdami. O kas ten galėtų būti apie ją parašyta? Adresas, egzaminų rezultatai, popieriai apie priėmimą į darbą ir kita... Jos paaukštinimas. Taip, turbūt tik tiek. Daugiau apie ją niekam nereikia žinoti.
 Susikėlusi koją ant kojos, Mayra siūbavo grindų nesiekiančią pėda. Regis, ministras taip gerai įsipaišė į šio kabineto foną, kad mergina pamiršo, kad jis sėdi visai šalia. Tiesą pasakius, jau jautėsi beveik taip pat patogiai, kaip ir savo kabinete. Net pamiršo apie arbatą, tik linktelėjo, mintyse į savo dienotvarkę įsirašydama pasitarimą. Iškart pasižymėjo, kad dar reikės apie tai priminti Dafydd.
 O dėl klausimų... Mayra atsistojo, pasirėmė rankomis į stalą ir šiek tiek pasilenkė, įsižiūrėdama į von Sjuardo akis. Ta spalva, tas žvilgsnis... Kur visa tai buvo matyta? Sorenas von Sjuardas? Ak, kodėl jo veidas toks išblukęs! Ar išvis tai prisiminė ji ar kita Mayra?
-Įdomu,-sumurmėjo mergina, nepatraukdama žvilgsnio.-Ministre, kodėl jūs dar gyvas?
Nors norėjo paklausti, kodėl jis sugrįžo (Magijos Ministerijos mūšio ,,priežastis" ir pasekmės buvo Mayrai žinomos), bet netyčiomis išsprūdo kitas, įdomesnis, klausimas. Išties, kodėl ministras sėdi čia priešais ją, kai aptemusi sąmonė buvo įsitikinusi, kad jis - viena iš mūšio aukų? O gal Fasiras von Sjuardas tėra haliucinacija, jos vaizduotės suprojektuota kabinete? Ak, kaip tada ji juokingai atrodo - sėdi tuščiame ministro kabinete ir kalbasi su savimi! Beprotė lėlių teatre!

[Fasiras von Sjuardas]

   Piršosi išvada, kad Mayra tebuvo kokio aukšto mafiozo dukrelė, siekianti nepriklausomybės ir per anksti įsitaisiusi vaiką. Galbūt šiuolaikinė mafija jau nutolo nuo itališkųjų Puzo suformuotų įvaizdžių ir moterys ten nebėra vien linksmybių objektas. O, tiesa, juk ir vadovė buvo Gabrielle...
   - Tuomet taip ir padarykit, - griežtai, nebeketindamas cackintis ta tema klausimais, kurių jam spręsti nepriklauso, tarė Fasiras.
   Pirštais nekantriai, bet tyliai pabilsnojęs per stalviršį, lūkuriavo, kol užsisvajojusi ir su kiekviena sekunde vis daugiau pasitikėjimo iššvaisčiusi mergiotė išspjaus dar kokią džiugią naujieną apie savo departamento problemas ar netgi nekompetetingumą. Pasižadėjo sau, kad kai tik šiandien atsilaisvins nuo pokalbių su vadovais, panelės (ar jau ponios) Wallflower bylą peržiūrės pačią pirmą, išsikas kad ir iš po žemių. O juk ji ir žymiai per jauna atrodė darbui ministerijoje - kad dvidešimtmečių negalima sodinti į aukštus postus, Fasiras labai gerai žinojo iš savo patirties. Deja, to nežinojo pusė Anglijos, prieš dešimtmetį patikėjusi jam, politikos geltonsnapiui, tokį monstriškai aukštą ir galingą postą. Kuo gi jis galėjo juos taip sužavėti, pasvarstydavo dar ir dabar. Dar keisčiau buvo žinoti, kad jis nenuvairavo šalies į kokią duobę.
   Ir nejaugi jis, von Sjuardų vienintelis gyvas iš trijulės ir beveik jauniausiasis išpera, Hogvartsą baigė jau prieš daugiau kaip dešimtį metų? Pasijautė senas suvokęs, kaip seniai neregėjo niaurių, magija dvelkiančių mūrų. Įdomu, ar Davina irgi pasiilgo Hogvartso - kaip jie mažai kalbėjosi apie tuos laikus, kai abudu trynėsi tuose pačiuose koridoriuose, tačiau taip niekada ir nesusipažino. Cha, Fasirui pakliūdavo susipažinti tik su keistuoliais kaip, pavyzdžiui, Elridė...
   Fasiras, regis, niekada nesistengė sukurti pavaldiniams įtemptos atmosferos, bet štai šitokia merginos laikysena erzinančiai klykė, kaip smarkiai ji nenusimano reikaluose, kuriuose sėdi. Puodelis liko stovėti ant stalo, galbūt taip ir nepradėtas gerti - gal išgers sekretorė, jei norės, kad geras daiktas nenusimėtytų, nes kažkodėl būtent prie šito puodelio, kurį galimai buvo palietusi įtartino elgesio mergina, Fasiras nenorėjo net prisiliesti.
   Daugiau arbatos nesiūlys.
   Von Sjuardas liko mažumėlę sutrikęs, kai ši šitaip keistai įsistebeilijo jam į veidą. Dar nemaloniau nuteikė toksai klausimas.
   - Jūs juokaujat? - griežtai paklausė, nesivargindamas atsistoti, mat nejautė tokios didelės grėsmės, tačiau dėl visa ko perkratydamas atmintį ir pojūčiais įsitikindamas, jog lazdelė yra vidinėje švarko kišenėje.
   Štai, koks buvo pagrindinis jo ir Davinos skirtumas - na, ir įprotis, kurio netgi šitokia šiluma, pasitikėjimu ir meile spinduliuojanti mergina išmušti taip ir negebėjo - kol ji pamiršdavo savo lazdelę miegamajame ar ant batinės, jis saviškę laikydavo arti savęs net tada, kai išeidavo į dušą.

[Mayra Llewellyn]

 Ne. Vis dėlto Fasiras von Sjuardas nebuvo jos smegenų sukurta iliuzija. Per daug tikras, kaip ir stalas, kurį lietė jos pirštai. Mayrai būtų buvę visai įdomu pasirausti tokio žmogaus smegenyse ir ne tik dėl paslapčių, kurių turėjo kiekvienas gyvas padaras, bet ir dėl to, kad norėjosi sužinoti, kas šiuo metu vyko už tų keistai hipnotizuojančių akių.
 Bet vien ministro itin normali reakcija leido juodaplaukei spėti, kad jo galvoje dėjosi visiškai normalūs dalykai. Kitaip nei pas ją. Vis dar jausdama tą miglotą įsitikinimą, kuriam prieštaravo visi faktai, mergina atsitiesė. Fasiras von Sjuardas gyvas ir vėl sėdi ministerijoje.
-Kuo labiau bėgsit nuo mirties, tuo greičiau ji jus pasivys, ministre,-liūdnai žiūrėdama į priešais ją sėdintį vyriškį tarė Mayra. Nebuvo tai nei pranašystė, nei koks ypatingas pastebėjimas ar grasinimas. Paprasčiausias gyvenimo dėsnis, kurį dažnas ignoruodavo. Ar yra būdas tapti tikrai nemirtingu? Gal atsakymas būtų prisiminimai, kurie kaip milijonai mūsų netikslių vaiduokliškų kopijų keliauja per žmones. O galbūt tas ponas, kurio vardą turėjo kartoti samdiniai buvo teisus. Bet ar gali tokia jėga slypėti žodyje? Dievas taip atskyrė tamsą ir šviesą, tad kodėl ne?
 Ech tas mažytis žiburėlis. Žmogus. Niekada tikras, visada nesuprastas, o gal dažnai ir tik įsivaizduojamas. Pasmerktas mirti ne savo valia. Kaip negražu ir tragiška. Kaip numarintas augalėlis, apnuodytas rašalo molekulių ar žemė, praradusi savo prasmę tamsioje jūroje.
 Slogios mintys sukosi Mayros galvoje. Ne uraganas, ne mėsmalė. Verpetas vandenyje, traukiantis vis gilyn ir gilyn.
-Nešvaistysiu jūsų laiko. Geros dienos,-nukreipusi žvilgsnį į kažkur už ministro esančią erdvę tarė juodaplaukė ir apsisukusi keliais žingsniais pasiekė duris. Atidariusi jas, šeštojo lygio vadovė staptelėjo.
-Rekomenduočiau prieš darant išvadas pasiskaityti mano bylą,-greitai išberti žodžiai, trinktelėjimas durimis ir spektaklio pabaiga. Ne vienas gydytojas buvo patvirtinęs jos būklę ir prisiekęs savo licenzija, kad ji gydosi, bet problema buvo viena - nėščiosioms negalima gerti tų antipsichotikų.

[Fasiras von Sjuardas]

   Gyvenimiškas įžvalgas dėstyti sau leido tik dviejų tipų žmonės - seniai ir bepročiai. Fasiras niekaip nebeatsakė į keistus Mayros žodžius jam. Kaip taisyklė - ministerijoje visada maišydavosi bent vienas toks neaiškus ir ne vienoje dimensijoje gyvenantis padaras, su kuriuo jam, įstaigos vadovui, vienaip ar kitaip tekdavo susidurti. Tik tiek, jog šioji mergina, regis, nepasižymėjo tokia įspūdinga nuojauta, mat niekaip nepademonstravo žinanti faktą, jog jis, von Sjuardų palikuonis, kaip tik laikėsi kuo arčiau mirties, o jei ir nesilaikė, ši nuo jo niekaip neatstodavo, vis persekiodama ir mojuodama rankomis, užsilipusi ir atsisėdusi ant pečių kaip mažas vaikas per bukos lietuviškos muzikos koncertą.
   Jis netgi tikėjosi, kad jau po tos Sėkmės eliksyro nakties, arba bent jau po to karto, kai paskutinįsyk vaidenosi praeities haliucinacijos, baigsis košmarai. Tiesa, jau niekada jie nebebuvo tokie tikroviški ir šiurpūs, bet jo proto taip ir neapleido. Net ir ji, Mayra, dabar regėjosi kaip iš tos tamsiosios praeities sugrįžęs siluetas, kviečiantis jį atgal.
   Durys trinktelėjo, Fasiras niauriai dėbtelėjo į jas merginai pavymui, o tada atsistojo pasižvalgyti pro dirbtinį langą su dirbtiniais vaizdais.
   Ir visa tai tebuvo sapnas, iš kurio jis vis dar negebėjo atsibusti. Netikroviškai keistų jėgų jam padovanota Davina, pasibaigę vargai ir priklausomybės, nelabai norimo, tačiau aukšto ir garbingo posto susigrąžinimas... Viskas vyko taip... Greitai, neplanuotai ir netikroviškai? Jis netgi nesijautė besąs šito žaidimo dalimi - veikiau tik koksai žirgas, einantis tokia keista žingsnių tvarka, kad kartais pats nesupranta, kur atsidurs; ne per daug svarbus, ne per daug smulkus, bet įdomus veikėjas, kuriuo galima užkišti reikalingą skylę. Kiek gi tai galės tęstis? Kiek tai tęsis, kol juos vėl prisivys von Sjuardų prakeiksmas?
   Ar paliestų jis Daviną, jei ji dar nebūtų ištekėjusi už jo? Ar jis išvis sugebės jai suteikti tokį laimingą gyvenimą, kokį ji turėjo ir, tarkim, pas tėvus?
   Mažumėlę nusivylęs, susimąstęs žvilgsnis smigo į grindis. Buvo girdėjęs keistą teoriją apie moterų smegenis - esą, galinčios jos pamilti vien iš gailesčio. Ar tik negalėjo taip nutikti ir Davinai? O jei paskui ji pabėgtų su, tarkim, tuo pačiu Matthew?.. Jis gi jos nestabdytų - jau seniai įsitikino, kad jos nuojautos kompasas rodo tikslesnes kryptis nei daugelio kitų žmonių. Jei ji nuspręstų iškeisti jį į Matthew, vadinasi, Matthew ir būtų labiau jos vertas.
   Tuoj pasirodys ir Llewellyn, - dėbtelėjęs į rankinį laikrodį atsiminė auksaakis.