[Fasiras von Sjuardas]

   Krikštatėviui kalbant Fasiras šyptelėjo ir linktelėjo.
   - Taigis, gaila, kad nepranešėt, - pasakė jis, bet pamanė, kad su tokia nuotaika ir tokiais reikalais tortas tik blogintų visą situaciją. Arba geriausiu atveju - nelįstų. O sukišt reikėtų. Iš mandagumo. Kad ir kaip vampyrams nepatinka. Na, ne mandagumas, o saldus žmonių maistas. Mandagumas, be abejo, Fasirui patiko - tai buvo ta nenuginčijama Soreno genų dalis, kurios Ministras nevaliojo nuslėpti nuo kitų ar pats nuo savęs. - Bet kaip jau išėjo, taip.
   Fasas į Edgar'ą žvelgė kiek susiraukęs, sutrikęs. Gūžtelėjo pečiais, kaip kad neturėtų ko daugiau pasakyti. Po teisybe, Ministras puikiai mokėjo ištraukti prisiminimus, tačiau ši procedūra, ypač, jeigu ją reikėtų atlikti su artimesniu žmogumi (o atrodo, būtent dabar artėjo pirmasis kartas, kada taip įvyks), jam atrodė šiurpiai. Prisiminimai bei mintys visgi yra žmogaus dalis, kuri jam suteikia unikalumą, originalumą, žmoniškumą, ir brautis į ją von Sjuardui neatrodė labai etiška. O juolab su tokiu žmogumi, kurį jis gerbė. Jaunuolis netgi šiek tiek bijojo. Ne pačios procedūros ar jos sėkmingumo, bet kad netyčia užmatys kažką, ko nederėtų. Kita vertus, nieko blogo nenutiks, bet...  Nesmagu buvo dirbti kad ir šiaip, jeigu prisireikdavo lazdele ištraukti nusikaltėlio, nepažįstamo žmogaus mintis. Tačiau tai buvo visai kas kita.
   - Aš galiu... - sumurmėjo Fasiras. - Jeigu nori ir esi pasiruošęs bei nusiteikęs - galim pradėti, - tarė jis. Linktelėjo, krikštatėviui davus sutikimą ir patvirtinimą. - Ką gi. Atsiremk, patogiai atsisėsk, atsipalaiduok. Galvok apie tą prisiminimą. Gali užsimerkti, kai kuriems taip smagiau, - pasakė ir pamanė, kad tai galėjo nuskambėti gana kvailai - krikštatėvis turbūt buvo per daug drąsus, kad imtųsi tokių kvailų nusiraminimo priemonių. Ir išvis jam net nebuvo dabar ko jaudintis. ,,Nors kita vertus, gal ir yra..." - pamanė von Sjuardas, iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukdamas lazdelę. Ministras lėtai pakėlė lazdelę krikštatėviui prie smilkinio, palaikė, luktelėjo, kol Edgar nurims, tuomet lėtai atitraukė lazdelę, paskui kurią tįso melsva Edgaro minčių gija. Fasiras luktelėjo, kol ji nutrūks ir susikaups ant lazdelės galiuko, o tada priėjo prie savo spintos ir ją atidarė bei išsistūmė iš jos didžiulį runomis išdabintą dubenį ant stovo - Minčių Koštuvą. Į raibuliuojantį dubenyje esantį skystį Fasiras ir sudėjo Edgaro prisiminimus. Tai padaręs, atsiduso.
   - Viskas, Edgar, - pasakė jis. Kol kas leistis į prisiminimus nedrįso - norėjo tai peržiūrėti vienas arba su prisiminimų savininku. Fasiras pasisuko į Claudie, jau kalbinamą Edgaro.

[Edgar Jeffter]

- Viskas gerai, nepergyvenk,- švelniai šypteldamas tarė Fasirui, kuris kalbėjo tarsi bijodamas sužinoti tai, ką parodyti nori Edgar'as, tarsi norėdamas į viską numoti ranka. Jeffter'iui viskas buvo atvirkščiai, jis norėjo kuo greičiau sužinoti viską ir dėl to rezultatų nė nesuko galvos. Nebijojo nei blogiausio. Pasisukus viskam į gerą tik dar labiau nudžiugtų. Bet kokiu atveju, galėtų šį liūdną prisiminimą be didesnės graužaties nustumti kažkur toli ir žinoti, kad viską padarė teisingai bei sąžiningai nebėgdamas nuo atsakomybės. Aišku, po įvykio praėjo keli metai, tačiau vis tiek manė, jog veikiausiai bus svarbiausiai tai, kad vis gi nenutylėjo visko visam laikui ir per tuos kelis metus sugebėjo išspausti ir naudingų dalykų, o ne tiesiog prašvaistė juos veltui. Žinoma, tai buvo tik jo pačio mintys, gal kitiems atrodytų kitaip. Bet juk juodaplaukis būtent dėl to dabar ir sėdi pas magijos ministrą kabinete.
- Tai jau..,- vėl nusišypsodamas atsirėmė ir tarsi pritarė jaunojo von Sjuardo žodžiams, jog užsimerkimas, kai kuriems padeda pasijusti smagiau. Jaunuolis užsimerkė. Prisiminė tą naktį ežero pakrantėje, kai dar buvo penktakursis. Buvo mokslo metų pabaiga. Tą naktį jo draugė paslaptingai nurodė kada ir kur jie turėtų susitikti. Prisiminimai pralėkė vasaros atostogos ir pasiekė šešto kurso pradžią ir tą dieną, kai nuėjo į sutartą vietą su minėtąja drauge, tik joje susitikimas ne į vyko ir persikėlė į Uždraustojo miško pakampę, kur visas veiksmas vyko ir užsibaigė. Ties šio prisiminimu jaunas magas rauktelėjo akį. Atrodė, kad prisiminimu skriejo gerą dešimtį minučių, tačiau tai truko vos kelias sekundes. Ministerijos galva jau pasiimtas mintis nusinešė ir paleido į minčių koštuvą.
- Šaunu,- vėl padabinęs žaliaakis savo veida nediduke, bet jaukia šypsena atsakė į pareiškimą, kad viskas. Suprato, kad tirti jo minčių nežada krikštatėvis dabar. Tai kiek kėlė apmaudą, nes norėjo viską išsiaiškinti kuo greičiau. Vis gi tikėjo, kad tai nenusitemps, dėl to neketino itin skubinti Fasiro. Pakilęs iš kėdės pažvelgė į vieną paskui į kitą buvusį bendrakoledžį.
- Atleiskit, kad jums sutrukdžiau su savo nelemtais reikalais,- prieš apsisukdamas link durų ir išsišiepdamas, vos nesusijukdamas, dar mirktelėjo akimi Fasirui. Hogvartse matydavo ne retai šiuos du žmogeliukus kartu, todėl neatmetė galimybės, jog jie kažką tarpusavyje suka, po to, kai juos sutiko ir čia, ministerijoje. Jau būdamas nugara į krikštasūnį ir buvusią grifų prefektę, kilstelėjo lengva ranką, ištiesdamas kelis pirštus taip pamodamas jiems ir užvėręs kabineto duris iš kitos pusės nuskubėjo į ketvirtąjį ministerijos lygį, kur turėjo užregistruoti savo gebėjimą.

[Claudie Amneta]

 Claudie tikrai nesitikėjo, kad viskas šiame burtininkų pasaulyje vyks taip greitai. Prie šio tempo ji negalėjo priprasti. Panašus į žiobarų, bet kartu ir visiškai kitoks skubėjimas, nei skuba tėvukas ar jo kolegos grifę (atsiprašau, buvusią grifę) kartais kiek sutrikdydavo. Žiūrėk - čia dar pasakoja kaip pasikeitė Grifų Gūžta, čia jau stebi, kaip iš žmogaus, kurį laikė tikru grifu traukiamas prisiminimas. Gija jai priminė... Viską? Taip, keista jai tai būtų sakyti, bet pro akis prabėgo beveik visas pačios Amnetos gyvenimas. Nuo kai kurių vaizdų vos nepravirkdavo, bet susilaikė - viskas buvo praeity. Per kelias sekundes pamatė viską su mažiausiomis smulkmenomis. Žinoma, vaizduotėje. Sako, kad kai žmogus numiršta, jam parodomas visas gyvenimas. Bet šį kartą neteko atsiskirti nuo kūno. Kiek daug praranda žmonės, kuriems ištrina prisiminimus... Kad ir kokia ta praeitis būtų, ji yra tokia, su visais sunkumais. Kad ir kokia ji būtų, ji yra praeitis, kaip perrūgę rauginti agurkai. Nevalgai iš tų stiklainiukų, pasidedi ant lentynos, (žinoma, jei tik turi vietos) bet pasimokai iš klaidos ir kitą kartą žinai, kad ko nors įdėjai per daug, ar per mažai. Arba vėl lipi ant to pačio grėblio, kaip daro dauguma žmonių.
 Von Sjuardas pabaigė darbą ir nunešė indą su Prisiminimu. Nežinia koks buvo Edgar'o Prisiminimas, bet šiuo metu net nesidarė smalsu. Viskas vyko kaip filmas, buvęs prefektas padėkojo, išėjo. Tiesą sakant, Amneta jau užsimiršo, kad čia ne filmas, o tikras gyvenimas, tad vos atsigavo trinktelėjus durims. Taip su Jeffter'iu ir neatsisveikino.
 Jis išėjo dėl manęs. Pirma mintis buvo labai nemaloni. Nei vienas šiame kabinete buvęs grifas neišprašė jos iš kabineto, o ir pati išeiti nespėjo - per greitai viskas vyko. Susinepatoginus greitai atsistojo, kiek per staigiai - net galva pradėjo šiek tiek svaigti. Nustūmusi visas mintis Nuo gridų pakėlė kėdę.
 -Deja, bet teks ir man eiti,- perkėlus kėdę ten, kur anksčiau buvo baldo vieta, atsisuko į Magijos Ministrą.- Reikia pasitarti su panelėmis Peloquin ir Ameshville dėl rekomenduojamo keliavimo greičio žiemą. Dėl šalčio ir ne visada gerų sąlygų keli automobiliai jau atsidūrė pusny.
 Tai jau ir terminais kalbėti pradėjai, a? Pasišnekėjimas su savimi pastarosiomis dienomis nebuvo labai gražus. Ir Neptūnė jau pasidarė panele Ameshville? Viena pusė dar bandė prieštarauti, bet buvo užtildyta. Kaip tokiu atveju atsisveikinti, nelabai išmanė. Vieniems tai būdavo natūralu, įgimta. Bet tokio gebėjimo mergina neturėjo, tad teko sekundėlę stabtelėti.
 -Tikiuosi, dar teks susitikti,- šyptelėjo Magijos Ministrui. Pravėrė duris, išėjo ir tyliai, kad ir kaip būtų keista, duris uždarė tyliai.
 Sekundėlę stabtelėjo. Išėjus iš runomis dabinto kabineto, akys automatiškai nuklydo prie lentelės ant durų. Taip, Ministru buvo pats von Sjuardo sūnus. Kryptelėjo galva, lyg nuo to kas nors būtų pasikeitę, lengviau atsikvėpė - nebeapsikvailins.Kadangi koridorius buvo tuščias, tai, kaip em em šeši darbuotoja eina link savo ir Neptūnės kabineto, girdėjosi gan gerai.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras žvilgtelėjo į Edgarą, linktelėjo galva. Trumpam akį užmetęs į Claudie, kuri sėdėjo ir tiesiog tylėjo, Ministras žvilgtelėjo į laikrodį. ,,Gal nenubaus jos už vėlavimą iš pietų petraukos? Per mane čia užsisėdėjo..." - pamintijo von Sjuardas. Nors, tiesą kalbant, ko gero, toks tarnybinių pareigų naudojimas norint išgelbėti artimą žmogų iš nemalonumų turbūt nieko gero neatneštų nei jam, jaunam įtakingam politikui, nei Claudie, irgi kopiančiai karjeros laiptais. Taip Fasui bemąstant jo antrasis svečias netikėtai atsistojo ir pasuko link durų.
   - Nieko tu nesutrukdei, gali užsukti ir dažniau, - garsiai tarė Fasas ir pats stodamasis, dar norėdamas spustelėti ranką. Replika apie sutrukdymą atrodė kažkaip keistai, kažkaip ne taip. Sugavęs šelmišką krikštatėvio mirktelėjimą eliksyrininko sūnus kilstelėjo antakį. ,,A, šit kaip tu galvoji..." - suprato von Sjuardas. Jeffteriui dar pasisukus ir pamaiviškai pamojavus, Fasiras žvilgtelėjo į Claudie ir atsiduso, nežymiai pakraipydamas galvą. Bet viešnia, atrodo, buvo apie kažin ką užsisvajojusi ir apie pašnekovų rato sumažėjimą pastebėjo tik trinktelėjus durims. Atrodo, prieš tai jos žvilgsnis krypo į Fasiro minčių koštuvą, kuriame šiuo metu gyveno Edgaro prisiminimai. Ministras pasijuto nejaukiai - ko gero, taip neklausinėdamas Jeffterio ir gal net matomai svaidydamas akimis užuominas, kad ši nesuprastų, ją ir privertė pasijusti nejaukiai, ar dar blogiau? ,,Bet..." - pabandė paieškoti pasiteisinimų sau pačiam. Ir nerado. O dar labiau sąžinė ėmė graužti, kai Claudie atsistojo ir pati pranešė sukanti savais keliais.
   - Ką gi, suprantu, - palinksėjo galva Fasiras - pareigos ir darbai jam buvo puikiai suprantami. - Sėkmės darbuojantis, gelbėkit Anglijos eismą, - pajuokavo jis. - Jei kada turi ūpo ar neturi ko veikti, gali pasukti pas mane. Aišku, čia būnu ne visada, bet... - nutęsė jis ir nusprendė, kad iki galo minties nebaigs - tai, ką jis norėjo pasakyti, buvo ir taip aišku.
   Kai durys užsivėrė, išleisdamos ir antrąjį kabineto savininko svečią, Fasiras atsiduso ir pažvelgė pro langą. Taip ir būna, tai ateina svečiai, tai išeina, o popierių kalnas ant stalo neišeina niekada. Prie jo von Sjuardas ir prisėdo tęsti darbo.

   Iš ryto atpėdinęs į darbą, Fasiras von Sjuardas pasikabino paltą, pastoviniavo prie durų, įsirėmęs į šonus rankomis. Ramybės ir visą naktį (kiek jos ten ir bebuvo likę...), ir dabar nedavė mintys apie Elridę, dabar turbūt tebesiilsinčią Faso krikštatėvio namuose. Jeigu tik vėl jai kas nešovė į galvą ir ji nesumanė sprukti. Von Sjuardas susvyravo, giliai įkvėpė oro. Kiek jis numiegojo šią savaitę?  Keturias valandas? Tris? Turbūt tiek, dvigubai su trupučiu mažiau, negu pusvampyriui derėtų. Magijos ministras pavargusiu žvilgsniu nužvelgė rašomąjį stalą, lėtai praslydo aplytu langu, pakeliavo siena ir sustojo ties spinta. Čia auksaakis krūptelėjo - prisiminė duotą pažadą, kurį žadėjo ištesėti šiandien. ,,Ką gi," - jaunuolis žengė arčiau spintos, atvėrė ją ir išsitraukė Minčių Koštuvą. Pažvelgė į savo laikrodį, tada pro langą. O tada murktelėjo galvą į tamsią, nuolat sūkuriuojančią masę.
   Fasiras krito besvorėje erdvėje. Kad ir kiek kartų tai darė, niekaip negebėdavo išlikti ramus ir suvokti, kad nesusitrenks - rankos pačios išsiskėsdavo į šonus, saugodamos galvą ir nugarą nuo didesnių traumų. ,,Gal praeitam gyvenime buvau koks katinas?" - nejučia į galvą šovė pašaipi mintis. Iš pradžių aplinkui buvo visiškai tamsu - Fasiras pamanė, kad tai gana prastos kokybės, senas prisiminimas. Tada apsižvalgė, jaunuolio akys priprato prie tamsos. Žengtelėjo atgal ir nesmagiai nustebo, kai apie ją ėmė vytis juodi šešėliai - taip visuomet nutikdavo, jeigu įžengdavai į kažką prisiminime. Von Sjuardas pažvelgė į priekį ir išvydo mėnulio apšviestą ežerą. Dar sekundėlė kita ir vampyras jau suvokė, kur stovįs. Tuomet ėmė dairytis pagrindinio prisiminimo veikėjo. Atsigręžė, kai išgirdo brazdėjimą - taip, ten krikštatėvis ir ėjo. Pro brūzgynus. Ministras pabėgėjo į priekį, kad jį pasivytų. Tuomet krūptelėjo, kai išgirdo Edgarą su kažkuo sveikinantis ir nuskubėjo į vietą, iš kurios sklido garsas. Pasiklausė merginos kalbos, iš arti priėjęs ilgai nagrinėjo jos veido išraišką. Atvirai sakant, ji jam nepatiko.
   Fasiras nulydėjo akimis į namelį lipantį Jeffterį, suabejojo, kur dabar turėtų atsidurti. Nusprendė palypėti ant kopėčių pats, kad matytų ir tai, ką veikia Edgar, ir tai, ką Junko. Bet kopėčios subangavo po vaikio kojomis kaip ir kiekvienas prisiminimas, į kurį būna įlipama. Fasas keiktelėjo. Bet kai klastuolės veidą dar geriau apšvietė pilnatis, buvusiam grifui pasirodė, kad jis tikrai buvo ją kažkur matęs... Bet tada ji taip nesivaipė, nesišaipė, buvo pagarbesnė. Supratęs, kad turbūt būtent ją ir reikėtų geriau stebėti, o ne vyresnįjį grifą, von Sjuardas priėjo arčiau, apėjo ją iš visų pusių. Pamatė kiek drebančius riešus, keistą šypseną. Apskritai ji jam atrodė keista. ,,O čia dabar kas?" - Fasiras pasilenkė ir išvydo ant merginos kaklo mėlynas smaugimo žymes. ,,Šūdas... Kaip tai suprasti?" - susiraukė vampyras. Žaizdos atrodė nenormaliai. Labai nenormaliai. Bet Fasirui prisilenkus arčiau prie žaizdų dėmesį patraukė kita kas.
   - Poryt, mokyklos ketvirto aukšto koridoriai. Penktą ryto. Lauksiu, - taip skambėjo merginos balsas. Fasas dar spėjo išvysti suglumusį krikštatėvio veidą, o tada prisiminimas pasikeitė iš tamsaus į akinamai šviesų.
   Vos Fasiro akys priprato prie šio pasikeitimo, ausys užfiksavo žingsnius. Apsimiegojęs krikštatėvis. Klastingo veido klastuolė - ech, logiška. Ir rytinis maratonas. ,,Ką ji jam žada daryti?" - bėgdamas iš paskos ir stebėdamas abu mokinius pamintijo Fasas.
   Kovą stebėjo tylėdamas. ,,Junko... Šit, koks jos vardas...". Ir ji kalbėjo užuominomis, kurios, atrodo, buvo mįslė ne tik prisiminimo stebėtojui, bet ir dalyviui. Bet iš pokalbio viskas pamažu ir aiškėjo.

   Fasiras atsidūrė priešais Minčių Koštuvą, vis dar delnais atsirėmęs ir pasilenkęs prie sidabriškai melsvai blizgančio prisiminimų paviršiaus. Mintys raizgėsi taip, kad pačiam kilo pagunda jas išleisti į Minčių Koštuvą - tik tiek, kad iš to nebūtų buvę jokios naudos, tik dviguba raizgalynė. Fasas tylėdamas lėtai nužingsniavo prie savo stalo, atsidaręs stalčių išsitraukė butelaitį, į kurį ir sudėjo prisiminimą. Atsidarė kitą, kuris buvo pilnas visokiausių kitų - tai šviesesnių, tai tamsesnių spalvų prisiminimų. Jau buvo bededąs šį šalia visų, bet tada persigalvojo ir nužygiavo prie paltų kabyklos - ir įsidėjo įrodymus į kišenę.
   ,,Tai jis mano nužudęs merginą... Įdomumas tas, kad ji greičiausiai jau buvo nužudyta..." - mąstė juodaplaukis. Nusprendė dėl kai kurių dalykų dar ir pasitikslinti, paklausiant paties Edgaro. Taip bemąstydamas prisėdo prie stalo.
   O tada prisiminė ir tai, ką buvo pamiršęs. Pamiršo iš Edgaro namų pasiimti Elridę.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as ėjo Londono gatve nešinas savo šluotos. Su savo skraidymo įrankių vieniems žiobarams gal jis atrodė tartum koks keistuolis, kiti, veikiausiai į tai nė nekreipė dėmesio, nes arba tai nerūpėjo, kas ką nešinas eina, arba buvo pernelyg buvo užguiti savo rūpesčių, jog ne į kitus dairytis rūpėjo. Burtininkas priėjęs prie magijos ministerijos, stabtelėjo šalimais kažkokio neaiškaus užkandžių kiosko ir pasičiupo mėsainį. Jautė alkį, kurį jau reikėjo nemalšinti. Bet ko norėti, vakar iš vis visą dieną prabuvo nevalgęs. Tas pats buvo ir su jo jaunąja viešnia, Elride, kuri prabuvo be nei vieno kąsnio burnoje. Na, bus proga apsipirkti prieš grįžtant į namus Jeffter'iui ir papildyti savo šaldytuvo atsargas, kurios buvo galutinai sudorotos. Jaunuolis prieš žengdamas pro pagrindinių ministerijos durų slenkstį, pirštinuota ranka pasitvarkė švarką, kurio nė nereikėjo tvarkyti, bet jam kažkodėl rodėsi, kad to reikia. Nieko nelaukdamas nužingsniavo prie kabineto durų ir vėl nesibeldęs nulenkė durų rankeną. Durys neatsidarė. Jos buvo užrakintos. Tuomet buvęs grifas suprato, kad jo krikštasūnis dar neatvyko, kuris dar prieš tai turėjo pargabenti antrakursę Hogvartso moksleivę namo. Juodaplaukis parėmė savo šluotą į sieną ir pats atsirėmė į ją bei išsipakavo nusipirktą sumuštinį, kurį ėmė doroti. Vienas kitas praeidamas burtininkas pro šalį nužvelgdavo jį, bet neaišku dėl ko. Ar šiaip, ar keista jiems buvo, kad ministerijos lankytojas užuot pusryčiavęs namuose, kirto greitai pagaminamą maistą šalia ministro kabineto. Kaip bebūtų, dėl to Edgar'o priežastis nebuvo tingėjimas gamintis pusryčius namuose. Pats nejaukiai jautėsi negalėjęs pavaišinti savo svečių pusryčiais. Suvalgęs ką atsinešė žvilgtelėjo į laikrodį kybantį ant sienos. Nors nelabai, iš tiesų, rūpėjo tas laikas. Ypatingų darbų neturėjo, reikalų taip pat. Tiesiog vaikinui tas stoviniavimas erzino. Galėjo pasinaudoti alohomora burtažodžiu ir įsitaisyti patogioje, ministro kabineto lankytojams skirtoje, kėdėje. Tačiau žaliaakis nebuvo iš tokių, kuris galėtų brautis į svetimo valdas be kokio pagrindo. Nors dar klausimas ar ir šie kerai būtų atrakinę duris. Galbūt spyna yra užkerėta anti atrakinimo kerais, o gal duris saugo burtai duodantys signalą apsaugai. Nežinia, kai čia buvo su tomis užrakintomis durimis. Animagas liko stovėti prie jų su savo skraiduole šluota.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras kuo greičiausiai atvažiavo motociklu prie Magijos Ministerijos - juk buvo bevėluojąs į darbą, ko nenorėjo daryti netgi ir būdamas praktiškai pats sau bosas. Tvarka turi būti tvarka. Todėl pasistatė motociklą stovėjimo aikštelėje, per stebuklą dar radęs laisvą tarpelį, pasikišo šalmą po kairiu užančiu, į dešinę pasičiupo darbinį lagaminą ir pusiau bėgte nudūmė į Ministeriją.
   Ilgai neužtruko - į savąjį aukštą pateko praktiškai iškart, dar žygiuodamas koridoriumi perėmė lagaminą į kairiąją ranką, o dešiniąja ėmė naršyti kišenes - ech, kur gi tie raktai? Ot tai būtų juoko, jeigu tektų važiuoti namo jų ieškoti... Ministras su palengvėjimu atsiduso, radęs raktus palto kišenėje - a, teisingai, juk jis net nebuvo grįžęs namo ir negalėjo jų ten palikti.
   Išnėręs prie savojo kabineto durų, Fasiras netikėtai susidūrė su jau laukiančiu lankytoju - susigėdo, kad neišsyk atpažino, kas čia toks laukia, atsirėmęs į sieną.
   - Sveikas darsyk, pagaliau atradom, kur kas, - šyptelėjo von Sjuardas ir kyštelėjo raktą į durų spyną, porąsyk pasuko ir luktelėjo, kol visi užburti užraktai suklaksės ir praneš, kad įeiti galima. Tuomet jaunuolis atvėrė duris ir praleido į kabinetą svečią, vėliau užsidarė jas iš paskos ir žengė vidun pats. Pasikabino paltą ant pakabos, šalmą nugrūdo į spintą, lagaminą atsinešė ir pasidėjo prie rašomojo stalo.
   - Sėskis, šluotą gali palikt prie pakabos, - pasiūlė von Sjuardas svečiui, o tuomet atsisėdo už stalo. Įsmeigė turbūt net nemaloniai tiriantį žvilgsnį į krikštatėvio akis. - Vakar ryte peržiūrėjau tavo prisiminimus. Turiu kelis klausimus apie tai, nes, kaip supratau, pamačiau tik mažytį gabalėlį istorijos, tik pačią kuliminaciją. Nebūsi prieš? - pasiteiravo labiau dėl mandagumo. Be abejo, kad Jeffteris sutiks į juos atsakyti - juk nuo to priklauso jo likimas, taip pat ir jam pačiam juk rūpėjo sužinoti, kas kaip. Galų gale, šie įvykiai buvo jau seniai, vadinasi, Edgaras ganėtinai ilgą laiką ir kankinosi su sąžinės graužatimi. Fasiras jį suprato, todėl luktelėjęs jo pasisakymo, tęsė:
   - Visų pirma, kas ji buvo tokia ir kodėl taip keistai elgėsi? Neatrodė žmogiškai, - tarė ir pats pasijuto nejaukiai - ir pats juk kartkartėmis galėdavo pasielgti nelabai normaliai, turint omeny jo rasę. Bet šitas atvejis greičiausiai buvo visiškai kitoks.

[Edgar Jeffter]

Edgar'ui dar palaukus keliasdešimt sekundžių, jis pamatė parskubantį Fasirą.
- Sveikas, sveikas. Kas kur kas?- pasisveikinęs juodaplaukis iškart paklausė, nes nelabai suprato ką tuo "kur kas" turėjo omenyje magijos ministras. Kai ministerijos galva, rodos, jau atrakino duris, teko dar luktelti, nes reikėjo palaukti, kol atsikabins visi magiškieji saugumo užraktai, leidžiantys įeiti pro duris į kabinetą. Visgi buvęs grifas neklydo manydamas, kad šios durys yra dar papildomai apsaugotos nei vien spyna.
Vaikinas nieko nelaukdamas įėjo į kabinetą, kai jam pravėrė duris jo krikštasūnis. Šluota nunešė ir padėjo ten, kur pasiūlė bei įsitaisė kėdėje. Šiuo momentu Jeffter'is buvo ganėtinai surimtėjęs ir atsakydamas savo žvilgsniu į von Sjuardo, klausėsi ką pasakoja apie jo prisiminimą, kurį paliko čia, kai buvo užsukęs pirmąjį kartą. Žaliaakis papurtė galvą į šonus, parodydamas, kad ne prieš yra atsakyti į klausimus. Juk jis dėl to čia ir atvyko ir jau prieš tai žinojo, kad eliksyrininko sūnus jam turi klausimų. Atsakyti buvo pasiruošęs į visus reikiamus klausimus, nes norėjo, kad greičiau viskas būtų išsiaiškinta ir pagaliau, jo misija bent šiuo klausimu būtų baigta.
- Kas ji buvo?- bandė suprasti ko konkrečiai yra klausiamas, - Ji buvo Hogvartso mokinė, Junko Enoshima. Mano draugė,- pradėjo greičiausiai jau ir nuo taip aiškaus jaunajam von Sjuardui dalyko. Tuomet kiek pritilo ir leido sau pagalvoti apie tą jo buvusios draugės žmogiškumą.
- Gal kartais ne visi elgiasi žmogiškai,- truktelėjo animagas pečiais. Jis nemanė, jog ji buvo ne žmogus. Kaip pats galiausiai buvo išsiaiškinęs, tai tarsi buvo kita klastuolės dalis. Bet jei jos vidus užvaldomas blogų emocijų, ar tai reiškia, kad jis tampa nebe žmogus. Trumpaplaukis sau papurtęs šįsyk galvą nenorėjo su tuo sutikti, todėl nedrįso teigti, kad ji buvo kažkoks padaras.
- Ir ką turi omenyje keistai?- ši vieta irgi kėlė klausimų jaunuoliui. Nesuprato, kas konkrečiai atrodė asmeniui, nagrinėjančiam jo byla. Pačiam burtininkui atrodė, kad daug kas galėjo keistai atrodyti, bet kartu negalėjo pasakyti kas. Keistai pasijuto perklausinėdamas jam užduodamus klausimus, tačiau turėjo pasitikslinti tam, kad galėtų atsakyti kuo tiksliau į Fasui rūpimus klausimus.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras susiprato, kad skubiniuodamas ėmė mėtyti kiek neaiškias frazes. Pasistengė nušviesti situaciją aiškiau. Elridės namai buvo Londone, o Londonas juk didelis miestas... Kol atrandi, kol kaip... Aštuoniolikametis sukryžiavo pirštus, rankas pasidėjo ant stalo, nuo dabar susitelkdamas į reikalą, kurį reikėjo išspręsti. Antra panašaus tipo byla - ar tai rodo, kokios dažnos yra žmogžudystės?
   - Daug klaidžiojome su Elride, žinai juk, kaip sunku Londone kažką atrasti. Žemėlapio neturėjau, tai bandėme atrasti jos namus vien su lazdelių pagalba, - nusišypsojo pats iš savęs ministras. Be abejo, jie rizikavo tokiu orientavimosi būdu, tačiau visgi surado kelionės tikslą ir niekam neįkliuvo.
   Fasiras išgirdo, kaip Edgaras padėjo šluotą ten, kur nurodytas, ir atsisėdo. Linktelėjo į krikštatėvio sutikimą būti apklaustam - be abejo, jis sutiko, o kas gi jam beliko? Na, tik buvo galima pasidžiaugti, kad apklausa neturėjo būti tokia, kaip būna Vizengamote ar dar kur nors. Savas žmogus niekada taip nedarytų savam žmogui, kaip ir krikštasūnis krikštatėviui.
   - Junko Enoshima, - von Sjuardas susiraukė ir linktelėjo, pažvelgė į lubas. Atrodo, tik dabar ėmė kažką prisiminti - tasai vardas jam buvo kažkur girdėtas. Galbūt ir veidas matytas, nors nelabai. - Draugė, sakai, - Fasiras nervingai šyptelėjo. Kaip čia nutinka, kad artimi žmonės pakliūva į tokias situacijas ir būna arba kitų palaikomi žudikais, arba patys save tokiais palaiko?
   - Bet jinai niekada taip nesielgdavo, ne? - Fasiras paklausė, kai prisiminė, kad Edgaro veidas buvo nustebęs, vejantis merginą, ypač tada, kai jie jau kovojo miške. Juolab, buvo logiška, kad jeigu Edgaras ją laikė savo drauge, ji nedarė tokių nesąmonių, o elgėsi racionaliai, kaip žmogus. Nebent Jeffterio ir jos ryšiai nebuvo vien tik draugiški. Bet negi krikštatėvis įsižiūrėtų... hm... Iš psichiatrinės pabėgusią klastuolę, linkusią į agresiją?
   - Be abejo, kartais taip nutinka, bet ne be reikalo, - sutiko jaunuolis. - Kas, tavo nuomone, ją privertė taip elgtis? Bėgti į mišką, leisti ant draugo tokią magiją, šitaip kalbėtis? Ir be to, ar pastebėjai žaizdas ant jos kaklo? - pasiteiravo von Sjuardas, akylai stebėdamas krikštatėvio veidą. Įprotis? - Ir perklausei, kas man atrodė keista. Kas keista atrodė tau pačiam? 

[Edgar Jeffter]

Juodu kostiumu apsirengęs vaikinas tik ramiai linktelėjo galva ministrui, patvirtindamas tą faktą, kad Junko buvo jo draugė. Tačiau tas Fasiro pasakymas "draugė, sakai", Jeffter'iui nuskambėjo taip keistai. Taip tarsi krikštasūnis jo žodžiais norėtų suabejoti. Gal taip būto todėl, nes jis matė tik tuos prisiminimus, kuriuose jau buvo pernelyg sunku įžvelgti kažkokių tais draugiškumo kibirkščių. Na, o ką iš tiesų viskas reiškia ir ką galvoja jaunasis von Sjuardas paaiškės po šio pakalbio. Bent jau taip galvojo juodaplaukis.
- Hm..,- ėmė buvęs grifas mąstyti ar klastuolė taip nesielgdavo anksčiau. Ir kažkodėl mintimis nukeliavo į pirmąjį kursą, kur pirmą karta su ją apsipyko. Būtent dėl tos antrosios merginos pusės ir kilo tas konfliktas, kai ji bandė įrodyti, kad nėra ta kuo devyniolikmetis ją laiko.
- Kad verstų kautis? Ne,- atsakė jaunuolis tik tai, kad ta įvykusi dvikova tarp Klastūnyno ir Grifų Gūžtos atstovų buvo pirmoji. Taip, nukrypo nuo savo pirmesnių minčių, nes galvoje vėl buvo kiek sumišęs dėl to, ko tiksliai nori paklausti Fasas, o dar kartą tikslintis nebenorėjo.
- Žaizdas? Kokias žaizdas?- čia jau jokio supratimo apie tas žaizdas trumpaplaukis neturėjo, todėl pačiam dabar būtų buvę įdomu sužinoti apie ką čia šnekas eliksyrininko sūnus.
- Kažkokia jos kita pusė?- kiek abejojo, bet buvo įsitikinęs, kad kai buvo puolamas ar užgauliojamas Enoshimos, tai tikrai ji nebuvo tas kas buvo. Kaip jam pati Karasuna kartodavo ji būdavo visai kita asmenybė, kurią dar ir dabar sunkiai buvo galima paaiškinti Edgar'ui.
- Bet esu įsitikinęs, kad tikrai kažkas blogo,- ranka perbraukęs sau per akis vėl pažvelgė į tardytoją, jei taip galima pavadinti, ir klausėsi dar vieno klausimo. Pastarasi papildomų galvosūkių nekėlė, čia greičiausiai animagui ir buvo keisčiausia merginos elgsenos pokyčiai.
- Keista buvo, kaip galėjo ji vieną akimirka būti vienu, o kitą visiškai kitu žmogumi?- taip jam ir nepavyko sunaikinti to blogio pusės, kaip planavo. Nepavyko išgelbėti draugės. Tikriausiai, tik prisidėjo prie jos netekties. Šnekant apie keistenybes, tik kiek apie kitokias, buvusiam grifų kvidičo komandos gaudytojui buvo keista, kaip magijos ministerija nesugebėjo užfiksuoti nedovanotinų kerų naudojimo. Aišku, tuomet dabartinė ministerijos galva nebuvo priešais sėdintis Soreno sūnus.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras matė, kaip jo krikštatėvis linktelėjo galvą, patvirtindamas savo žodžius. Nežinojo, ką ir manyti. Ko gero, per šį trumpą darbo laiką - kiek čia tebus? Metai? Metai su trupučiu? - jam neteko dalyvauti jokios panašios bylos nagrinėjime. Aišku, didelėje šalyje ir nemažoje jos bendruomenėje kartais pasitaiko visokiausių psichopatų, bet tokių situacijų... Ir juolab - merginų? Mergaičių? Dar nė nebaigusių Hogvartso? Retas atvejis, matyt, labai retas. Ir keistas, kas be ko.
   - Tai visgi ji elgėsi ne taip kaip visada, - konstatavo faktą von Sjuardas. Bet kas ją privertė taip elgtis, vis tiek buvo neaišku. ,,Galgi meilės kančios?" - pasišaipė jis. Jeigu situacija nebūtų tokia rizikinga nekaltam žmogui antrąsyk dėl Faso kaltės sėsti į Azkabaną, ministras būtų netgi nusišypsojęs iš šios minties.
   - Žaizdos ant kaklo, - patylėjęs atsakė jaunuolis. - Tokios mėlynės, lyg ir užveržimai... Negalėjau gerai įsižiūrėti, bet buvo panašu į smaugimą... Ar kažką tokio, nežinau. Ir atrodė gana šiurpiai.
   Kur tokių žaizdų teko matyti Fasirui? Būtų galima spėti, kad, priklausydamas vampyrų klasei, jaunuolis tokių ne tik, kad prisižiūrėjo en plius kartų, bet ir pats pridarė... Tačiau vampyrai niekada nesmaugdavo. Na, ne niekada, bet beveik niekada. Esti kur kad mažiau skausmingų būdų užmušti auką. Humaniškesnių. O kas nutiko čia, ministrui nebuvo aišku. Na, tik buvo beveik visai tikras, kad prie tų žaizdų atsiradimo jo krikštatėvis prisidėti negalėjo. Bet iš kur jos atsirado, reikėjo išsiaiškinti. Galbūt reikėtų apsilankyti morge ar ligoninėje? Bet tas būtų labai jau... Įtartina...
   - Kažkokia kita jos pusė? - pakartojo Fasiras, kilstelėdamas antakį ir jau nebesulaikydamas liūdnos šypsenos. - Ką tu turi mintyje? Papasakok plačiau.
   Kalbant atvirai, tai skambėjo mažumėlę absurdiškai. Kaip fantastinis filmas ar knyga - na, bet ir šis pasaulis, kur gyveno von Sjuardas, buvo fantastinis, nerealistiškas, tačiau blogio pusė, atrodo, jau buvo kažkas netgi virš šio fantastinio pasaulio logikos. Visgi juodaplaukis vylėsi, kad Edgar'as išmano tai, ką kalba, o ne juokauja ar neturi ko pasakyti. Argi krikštatėvis kada nors tauškė nesąmones? Hogvartso eliksyrininko sūnus tokio atvejo neprisiminė.

[Edgar Jeffter]

- Sunku paaiškinti tą "kaip visada",- atsiduso juodaplaukis. Jis Junko nuo pat pirmojo kurso pažinojo. Ir jau tame pirmajame kurse, ji elgėsi dvejopai. Tai tęsėsi iki pat grifo ir klastuolės dvikovos. Jei imti tą faktą, kad draugės elgesys būdavo, kaip diena ir naktis tam tikrais momentais, tai šioji nebūdavo visuomet tokia pati. Tačiau, jei reiktų žvelgti tik į tas dvi skirtingas nuotaikos, tai jos einant metams nekito.
- Ji visada buvo tokia pat.. Tik, tai pasireikšdavo skirtingai..,- bandė kaip įmanoma aiškiau paaiškinti savo buvusio vadovo Hogvartse sūnui. Vis gi pats jautė, kad suprasti Fasirui nebus lengva, nes pačiam aiškinimas nebuvo lengvas.
- Kaklas? Mėlynės?- persiklausė devyniolikmetis ir prisimerkė. Įdomu darėsi ir jam kas galėjo sužaloti jo draugę. Kita vertus puikiai suvokė, kad buvusi Hogvartso moksleivė, jei galėjo mesti iššūki Jeffter'iui, tą patį galėjo padaryti ir kam kitam, kas galėjo ją sužaloti. Tada žvilgtelėjo į savo dešinės rankos dilbį. Taip, kaip visuomet jį slėpė pirštinė, tik tą pirštinę šį kart slėpė ir švarko rankovė. Jaunuolis prisiminė, kad ėmė puoštis pirštine, po Hogvartso antrojo mūšio. Net teko girdėti jam kitus besišnabždant, jog dėvi jis pirštinę dėl to, kad paslėptų randus patirtus per tą mūšį. Dalinai jie klydo. Vaikinas nors ir turėjo kovoti iš vien su kitais, jis tuo metu buvo kitur ir negalėjo dalyvauti kovoje. Kovoje, kurioje galėjo dalyvauti jo buvusi bendrakursė, kuri ne tik galėjo, bet ir dalyvavo. Tai taip pat juk galėjo palikti jai randų.
- Galimas daiktas, jog ji kovėsi dar su kažkuo kitu, prieš susikaudama su manimi. Neatmetu fakto, kad tos jūsų regėtos mėlynės, gerbiamas ministre, galėjo būti ir antrojo Hogvartso mūšio palikti padariniai,- kalbėjo rimtai. Nė neatrodė vaikinui keista kreiptis į savo krikštasūnį, tai tartum kalbėtų su ministru, kurio asmeniškai nepažįsta. Nieko keista, toks jau buvo jaunojo von Sjuardo krikštatėvis. Jam rimti dalykai turėjo išlikti rimtais. Ypač tokie, kurie kėlė nežinią. Tokie, kuriuos be galo norėjo išsiaiškinti. Ir tai norėjo padaryti ne bet kaip, o sąžiningai, todėl čia negalėjo įsikišti jokie asmeniškumai, jausmai ar draugystės.
- Vieną akimirką ji būdavo draugiška. Tarsi visko bijanti ir trapi mergaičiukė,- nurijo seiles, - O kitą jau teigdavo, kad nėra ta, kuo ją laikai. Vadindavo tave apgailėtinu ir nieko vertu,- čia nejučia trumpaplaukis sugniaužė kumštį iš pykčio. Pyko, nes prisiminė, jog viena tų pusių teigė, kad sunaikins tą trapiąją ir jis niekada jos neišgelbės. Jis to ir nepadarė. Jis tik prisidėjo prie sunaikinimo. Bent jau taip pats manė.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Sunku tai sunku, bet pamėgink, - šyptelėjo Fasiras padrąsindamas. Jaunuolis kantriai patylėjo, kol krikštatėvio žvilgsnis buvo apsiblausęs, jam pačiam rausiantis po savo prisiminimus. Kilo pagunda pabarbenti į stalą pirštais, bet ministras jai atsispyrė - tokie dalykai dažnai visai be reikalo išblaško žmones ar trukdo jiems susikaupti bei mąstyti. Kartais netgi padeda prisigalvoti to, ko visai nereikia. Įdomu, kodėl? Juk stalas turbūt itin retai kada tebūna perkucijos dalis, o barbenti į jį galima nebūtinai supykus. O dėmesį tai atkreipia ir išblaško.
   - Tokia pati, bet skirtinga? - Fasiras kryptelėjo galva. - Paaiškink plačiau, jeigu gali.
   Edgarui prabilus apie mėlynes, jo krikštasūnis linktelėjo ir gūžtelėjo pečiais, patvirtindamas savo pastabą bei išduodamas, kad nieko daug nežino.
   - Nenumanai, iš kur jos ten atsirado? Nes jos buvo jau pačiame pirmame jūsų susitikime, nors tada labai neryškiai mačiau, gal netgi ir pasivaideno, nes buvo tamsoka, - tarė von Sjuardas. Edgaro reakcija leido padaryti akivaizdžią išvadą, kad jis greičiausiai su tomis žaizdomis nėra susijęs. Fasiras ir pats norėjo tuo tikėti - nejaugi prieš jį sėdintis žmogus galėtų užsiimti tokiais dalykais? Jis taip nemanė, nors niekaip negalėjo atmesti ir tokio spėjimo. Turėjo būti sąžiningas.
   Von Sjuardas nuleido akis į stalą mąstydamas, kol jiedu tylėjo. Pamanė, kad tai galbūt buvo blogas dalykas - juk apklausiant žmogų tokioje situacijoje nuleisti akis yra itin neprofesionalu - galima praganyti svarbių judesių, žvilgsnių ar dar kokio bieso, bylojančio melą ar tiesą. Išgirdęs tokį keistą kreipinį į save, ministras kilstelėjo antakį ir žvilgtelėjo į apklausiamąjį. Toks kreipinys, tiesą sakant, skambėjo bemaž pašaipiai, o tokio dalyko juodaplaukis devyniolikametis niekaip negalėjo tikėtis iš Jeffterio, na, ypač šioje situacijoje. Visgi žaliose pašnekovo akyse pašaipos matyti nebuvo, todėl Fasas nusprendė net neatkreipti į tai dėmesio.
   - Ne, nemanau, kad tos mėlynės galėjo būti mūšio padariniai, atrodė nau... - Fasiras nutraukė mintį. - Palauk, o kada tiksliai? Tu su ja susitikai iškart po Hogvartso Antrojo mūšio? Galbūt daugiau kažkas su ja bendravo ir galėtų duoti parodymų?
   ,,Jeigu tai buvo tas mūšis, tai galėtų ir pasunkinti, ir palengvinti bylą," - pamintijo juodaplaukis, sėdintis odiniame krėsle. Viena vertus, merginą mūšio vaizdai galėjo išvaryti iš proto, kita vertus...
   - Tai ji buvo nepastovios nuotaikos? - pasitikslino ministras. - Nesirgo kokiomis psichinėmis ligomis, ar nežinai? Ir kaip paskutiniu laiku, ji jau visąlaik elgėsi... Taip?

[Edgar Jeffter]

Kaip buvo galima paaiškinti tai, ką pats bandai suprasti. Viskas suprantama buvo, kodėl Fasiras bando sužinoti viską kuo detaliau. Kiekviena smulkmena svarbesnėje byloje juk gali daug ką nulemti bei daug ką pasakyti. Tai kuo puikiausiai suvokė ir Jeffter'is. Tik bėda buvo ta, kad pats niekaip negalėjo rasti tinkamo paaiškinimo.
- Ji buvo tarsi du žmonės. Tik tame pačiame kūne,- kiek nusivaipė pasukinėdamas lūpas, kol apgalvojo ką dar galėtų pridurti, - Vieną dieną vienokia, kitą dieną kitokia,- nejaukiai nuleido žvilgsnį į ministro stalą, manydamas, kad vis gi ir vėl negebėjo normaliai paaiškinti. Savo galvoje bandė dar vis ieškoti kažko, kas suteiktų logišką paaiškinimą, tačiau šiam momentui negalėjo to kažko rasti. Iš vis čia didelis klausimas ar kada nors tai ras.
- Atrodė kas?!- aukštesniu tonu paklausė von Sjuardo, pakeldamas vėlei akis į jį, kai šis gana įtartinai nutraukė sakinį. Devyniolikmetis ėmė intensyviau kvėpuoti. Jis kiek ėmė nervintis. Ne, ne dėl to, kad kažkas gali būti jo nenaudai, o dėl to, jog dabar ėmė suktis galvoje mintys apie tai, kad galėjo kažką praleisti. Kažką kas galbūt būtų išgelbėję jo draugę. Toliau sklindantys klausimai iš krikštasūnio lūpų tiesiog prašvilpė pro ausis. Taip nutiko dėl tų staigiai kilusių apgalvojimų Edgar'o galvoje. Ir dabar jam terūpėjo išgirsti tai, kas buvo neužbaigta sakyti buvusio bendrakoledžio.
- Ne!- pakeltu balsu paneigė faktą, kad jo draugė galėjo turėti psichinių sutrikimų. Jis nebuvo daktaras ir apie klastuolės ligas nieko nežinojo, tačiau buvo įsitikinęs, kad ji buvo sveika. Žinoma, tas jos dvipusiškumas buvo mįslė, bet jis nesiryžo priskirti ligai.
- Ji buvo normalus žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų,- tai pasakė švelniau. Net animago rimtas žvilgsnis persimainė į liūdnesnį.
- Ir ką duotų tai, jei ji ir sirgo?- teiravosi to, nes devyniolikmečio nuomone, juk niekam gi nėra suteikta teisė skriausti sergančių nepaisant to, jei jie ir užsipultų vedami ligos.
- Ar būtų galima gauti vandens?- vaikinas pajutęs troškulį paprašė atsigerti. Būtų tvėręs ir be vandens, kuris išties ir nebuvo didelė būtinybė, tačiau norėjo ir keletos akimirkų, per kurias galėtų savo galvoje sudėlioti naujai atsiradusias mintis į joms skirtas vietas.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras klausėsi Edgaro susikaupęs, pro akis mintyse bėgo vaizdai. Po to, kai peržiūrėjo tuos prisiminimus, ministrui buvo sunku įsivaizduoti tą aršią, agresyvią, bjauraus charakterio merginos priešingybę tame pačiame kūne. O dar... dvi asmenybės? Keista, keista. Po Magijos Ministeriją kasdien skraido daugybė dokumentų krūvų, daugybė bylų - skraido ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis - tačiau bylos ar pokalbiai apie žmones tokiais permainingais charakteriais tikrai nebuvo kasdienybė, anaiptol. Po teisybe, von Sjuardas kol kas netgi neatsiminė nė vieno tokio atvejo.
   - Du žmonės viename kūne? - perklausė Fasas, ignoruodamas Edgaro nusivaipymą. Be abejo, krikštatėviui buvo keista ir sudėtinga kalbėti apie tai. Tokie dalykai nedažni netgi fantastiniame burtininkų pasaulyje, kaip minėjau ir anksčiau.
   Bet ignoruoti tokio Edgaro išgąsčio juodaplaukiui jaunuoliui nesisekė. Netgi krūptelėjęs dėl tokio netikėto balso pakėlimo Fasiras kilstelėjo antakį, ne išsyk suprasdamas, kas gi privertė Jeffterį taip sunerimti. Girdėjosi ir padažnėjęs jo kvėpavimas, jautėsi ir pagreitėjęs pulsas. Von Sjuardas nurijo seilę, nukreipė akis į šoną ir iškvėpė orą.
   - Atrodė, kad žaizda yra ganėtinai nauja, nurimk, - tarė jis. Niauriai šyptelėjo buvusiam Grifų Gūžtos prefektui, ta šypsena irgi mėgindamas nuraminti ir suprasti - panašu, kad ne vien jam šios dienos buvo įtemptos - kodėl gi daugiau krikštatėvis taip staigiai susinervintų? Tai jam nebuvo būdinga. - Ji negalėjo būti padaryta seniau kaip prieš savaitę, bent mano manymu.
   - Nurimk, Edgar'ai, - tyliai tarstelėjo Fasiras, kai krikštatėvis vėl bemaž riktelėjo. - Aš tik bandau spėlioti, kas galėjo nutikti, - pasakė ir tyliau pridūrė: - Nemanau, kad tu esi kaltas. Kodėl manai, kad ji buvo visai sveika?
   - Jeigu ji sirgo, tai paaiškina, kodėl tave užsipuolė, galbūt paaiškintų tas žaizdas ir gana keistą jos elgesį. Galbūt ta kova su tavim ją tik pribaigė, - liūdnai šyptelėjo ministras, bandydamas šį spėjimą pasakyti ne tokiu griežtu tonu. - Bet iš tikrųjų reikėtų čia pasikapstyti giliau. Gal netgi aplankyti jos kapą ir ištyrinėti. Tik, spėju, kad manęs vieno ir mano žinių tam neužtektų. Reikėtų kviesti ekspertus iš įstatymų priežiūros skyriaus.
   Išgirdęs prašymą, Fasiras mažumėlę pasimetė. Kabinete retai kada laikė vandens, turint omenyje, kad neturėjo didelio šio skysčio poreikio. Išburiamas vanduo retai kada būdavo skanus, todėl ministras išsyk atsistojo, mat prisiminė, kad koridoriuje buvo automatas su vandeniu.
   - Tuoj atnešiu, - tarė jis ir, pasiėmęs iš spintos puodelį, išėjo į koridorių. Grįžo po kelių minučių, uždarė duris ir įteikė vandenį krikštatėviui. Kilo pagunda ir pačiam gurkštelėti iš gertuvės, bet atsispyrė jai. Atrodytų keista, kad pats geria iš savo gertuvės, o svečiui neša iš bala žino kur.

[Edgar Jeffter]

- Tarsi du žmonės,- pabrėžė Edgar'as, nes jam pasirodė, kad Fasiras buvo labiau linkęs pasirinkti tą interpretaciją, kuri tiesiogiai atspindėtų jo žodžius. Aišku, gal magiškame pasaulyje ir įmanoma sutalpinti du žmones ar daugiau į vieną kūną, tačiau šis atvejis buvo kitoks.
- Aš ramus,- garsiai atsidusęs stabilizavo juodaplaukis savo toną, suvokdamas, kad gal kiek ir per daug įsijautė, - Naujau sakai?- prisimerkė ir įtariai nužvelgė ministrą, - Gal tau tik taip pasirodė?- žaliaakis visgi abejojo krikštasūnio tikrumu dėl to. Sudvejoti privertė pats jaunasis von Sjuardas, kuris prieš keletą akimirkų minėjo, jog nelabai ryškiai matė būtent tas mėlynes.
- Nes ji nesirgo?- dabar jau Jeffter'is spėliojo. Nors ir nežinojo, kokia buvo jo draugės ligos istorija, vis tiek buvo įsitikinęs, kad ji buvo sveika ir ypač psichiškai. Negalėjo prilyginti ligai piktų pasisvaičiojimų. Juk atsiranda ne vienas toks, kuris bus linkęs įkasti ir skaudžiai, bet jie juk dėl to netampa bepročiais.
Vaikino smakras atvėpo ir akys sustingo. Tai nutiko akimirksniu, po tolimesnių Fasiro pamąstymų. - Tik pri-bai-gė,- iš lėto ir nė nemirktelėdamas pakartojo paskutiniuosius buvusio bendrakoledžio žodžius. Tai nuskambėjo lyg pateisinimas. Tik Edgar'as jį suvokė, kaip labai prastą pateisinimą. Be to, žodis "pribaigė" sakė ir kai ką daugiau.
- Tai dabar lauks teismas?- pagaliau buvęs Grifų Gūžtos atstovas vėl mirktelėjęs, dėmesingai sukaustė žvilgsnį į prieš jį sėdintį juodaplaukį.
- Dėkui,- linktelėjo galva Jeffter'is gavęs tai ko prašė. Truputėlį sriubtelėjęs vandens, suvilgdė lūpas ir gomurį bei pasidėjo puodelį priešais save ant stalo. Galvoje lakstė mintys, kas galėjo nutikti klastuolei, jei vis gi dėl jos sužalojimų neklydo buvusio mokyklos koledžo vadovo sūnus. Taip pat kirbėjo klausimas kas laukia pačio. Gero nesitikėjo. Bet ar galėjo to tikėtis, kai išgirdo žodžius, kurie tarsi pasakė tai ką padarė, o tai ką padarė nėra pateisinama. Nors ir manė, kad ministerijos vadas turėjo tai sakydamas kiek kitokį savo žodžių supratimą, vis tik sutikti pats su tokiu požiūriu negalėjo.