[Fasiras von Sjuardas]

   Nelabai budriam Fasirui pro akis šįkart nesunkiai praslydo Elzės sutrikimas ir netgi drebulys. Kad ir kaip stengėsi susitelkti į paskutiniuosius savo žingsnius ir žodžius ministerijoje, na, reikia tikėtis, jog paskutiniuosius tik kuriam laikui, mintys jau lakiojo kitomis padangėmis, ministerijai nepriklausančiomis. Mąstė jis apie poilsį, apie netikėtą poilsio ir gydymosi vietą, karts nuo karto tolyn stumdamas mintis apie vaistus, kurie galėtų padėti lengviau pakelti visą šitą tamsą ir absurdą, dar stipriau užgulusį jo pečius po Munino žūties. Niekada nemanė, jog paukštis ant sparnų perimdavo tokią didelę naštą. O gal tame buvo daugiau priežasčių, nepatenkančių nei į psichologijos, nei į biologijos kategorijas. Tiesą sakant, visai į mokslines kategorijas nepatenkančių - ir kokį velnią gebėjo taip profesionaliai malti močiutė?
   Fasiras gurkštelėjo arbatos, stengdamasis pajusti fantastišką jos skonį, juk taip ją mėgo. Tik, tiesą sakant, atrodė, jog ir skonio jutimas dabar buvo priblėsęs. Kažkada skaitė, jog psichologinės problemos paveikia net ir receptorius, tad gal dabar tai tebuvo įsitikinimas.
   Sulaukęs netikėtos Elzės reakcijos, ministras nustebęs pažvelgė į merginos akis. Ar jis irgi buvo toks vaikiškai nuoširdus, kai atėjo į ministeriją? Gal tomis nuoširdžiomis devyniolikametiškomis akutėmis ir papirko rinkėjus? Būtų itin nemalonu sužinoti, kad taip ir buvo.
   - Ačiū už rūpestį, vertinu tai, - blausiai vyptelėjęs burbtelėjo juodaplaukis. - Jūsų pareiga - rūpintis savo departamentu ir padėti Anglijai užtikrinti sklandų bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis.
   Von Sjuardas atsitiesė, atsiremdamas į krėslo atlošą, kiek labiau atsipalaiduodamas. Jautėsi lyg grandinės pamažu tirptų ar kristų jam nuo rankų. Sudvejojo, kodėl gi jis vis dar čia, jei jau taip klaikiai jaučiasi savo darbe. Tada pamanė, jog be darbo ir gigantiškos atsakomybės jis visai prapultų. Dabar jau netgi neįsivaizdavo savęs kitur, nors abejojo, kad bus perrinktas dar vienai kadencijai. Jei baigtų darbą ministerijoje, galbūt pakeistų išvaizdą ir įkurtų...
   - Galbūt turite dar kokių nors klausimų, misis Smitherson? - paklausė Fasas. - Arba dar ką nors, ką turėčiau žinoti?

[Elzė Merė Smitherson]

Mintys šiuo metu neskraidžiojo apylinkėse ar debesyse. Gal taip darė koks sąmoningas mąstymas ar šaltas protas, šie draugeliai tai tikrai maudėsi kalnų ežeruose, bet ne mintys. Šiosios sėdėjo uždarytos vienoje Elzės galvoje ir sukosi apie vieną ir tą patį it nuobodžiai sukurtas ir Dievo paleistas viesulas. Ko ji išvis taip susinervino? Įvykių chronologinėje juostoje ministro atostogos ir pagrobimas stovėjo per daug arti, o pamąstymai apie ateitį nešviesėjo, netgi kilo mintis, kad tai, kur ji sėdi, ir yra merginos ateitis, o vėliau reikalai pasisuks tik prie tamsos ir karstų. Konspiracijų teorijų kūrėjai būtų nustebinti, kad galbūt visai greitai vienintelė pramoga bus slėpimasis po stalu.
Devyniolikmetė stebėjo ministro geriamą arbatą. Žinoma, kai viena koja esi ant masažinio stalo, nesunku atsipaladuoti. Elzė pastebėjo, kad von Sjuardo veidas kiek kitoks negu matant įprastai. Bet negalėtum pasakyti, kad po sekundės ar dviejų priešais sėdintis žmogu prapliups juokais ar šypsenomis laiminti pasaulio. Ir nuostaba vyro akyse. Ak, ji susimovė. Atsakingos ir abejingos darbuotojos penktame skyriuje nebėra. Na, bent jau tiek laiko šviesiaplaukė išlaikė savo brandų įvaizdį, galėtų jau ir knygą parašyti. Šios kartos vaikai suaugo ryškiai per anksti, tačiau parodyk bent vieną, tarp keturių sienų nesėdintį žmogų, kuris sužinojęs apie artimo ir rūpimo žmogaus sveikatos sutrikimus nesumaišo savęs tešloje. Situacija ne visai tokia, bet panašumų yra.
-Taip, pone, - savo pareigas Elzė žinojo gerai ir jų nepamiršo, nors klausė visiškai ne to. Dabar ir suprato kuo ministras nebuvo žurnalistų išmylėta asmenybė - paslaptingumas žiniasklaidai reitingų neduoda.
Mergina gurkštelėjo pravėsusios arbatos. Gėrimas nuslydo gomuriu nepalikdamas susižavėjimo ar malonumo. Arbata yra arbata, o Elzė niekad nesuprato kaip žmonės atranda savo gyvenimo aistrą gėrimo puodelyje. Įdomiausia tai, kad tie kavos ar arbatos gurmanai savo laimės taškelį pasiekia daug anksčiau, arba išvis jį pasiekia lyginant su tais, kurie badziojasi vykdydami tautos norus. Ir visgi problemų buvo daug, jaunuolė nebuvo įsitikinusi ką ministras žino, o ko ne.
-Ne, pone, - rankos padėjo tuščią puodelį ant stalo, - ar tai jau viskas? - paklausė norėdama jau grįžti į savo patalpėlę ir apmąstyti savo planus. Gal net suderinti reikalus su tais rėksniais - vistiek nieko šiandien blogiau jau nebebus, o sausas darbas puikiai užgožia visą žmogaus esybę ir jausmus.

[Fasiras von Sjuardas]

   Atsiminė, kad vis dar nepasiėmė paukščio lavono iš tyrimų laboratorijų, nors informaciją, kad jis veikiausiai nudėtas Nedovanotinais Nužudymo kerais, buvo gavęs jau seniai. Na, kad yra kitaip, jis nė neabejojo - su kuo gi sumaišysi tą šiurpą varančią šviesą? O jis ją matė - netgi tam tikra prasme joje skendėjo, mat magija išsikviesti dūmai padarė gero lazerių festivalio įspūdį, trūko tik kokios nors dramatiškos muzikos.
   Tik tiek, kad patikėti šituo buvo velniškai sunku.
   Bet ar pakasti patvory, ar pasidaryti iškamšą, ar sudeginti ir pelenus laikyti kokioje kvailoje vazelėje, kurią kokia Amika, atėjusi į svečius ir atsinešusi savo iš gerbėjų gautas gėles, išpurtys pro langą ir pripils vandens... Viskas atrodė per daug žeminančiai. Godriko Daubos kapinės - jau geriau, tik tas senas žiobaras stebi jas dieną naktį, šviežio kapo tikrai nepražiūrės.  „Muninas von Sjuardas“, - galbūt skelbtų užrašas ant antkapio, dešiniau būtų išraižytas varnas pilnu stotu, o visi galvotų, jog tai tėra mirties simbolis.
   Lakoniški Penktojo lygio vadovės atsakymai jį šiek tiek erzino. Taip, paprastai jis mėgo, kai viskas trumpa ir aišku, bet dabar jam taip velniškai trūko nebūtinai gilesnio, bet ilgesnio pokalbio su kuo nors, kad beveik norėjosi staugti.
   Kažin, ar pasivaideno Elzės nusivylimas, neišgirdus normalaus atsakymo į normalų klausimą? O gal čia tik jis jau palinko į paranojiškas sąmokslo teorijas. Jis išvyks, o ministerija toliau dirbs savo darbą. Jis išvyks, o ministerija bus pilnai sutelkta asistento ir viceministro rankose. Jis išvyks ir grįžęs ras ministeriją dar geresnę.
   Naivu, bet padeda.
   - Ar tikrai? - perklausė Fasiras, nustebintas, kad ji nepasinaudojo proga gauti pagalbos ar informacijos - na, reikalingos informacijos, o ne tokios, kuria tebūtų patenkintas galimai vaikiškas smalsumas.
   O gal turėjo būti supratingesnis jos atžvilgiu? Nors, ko gero, ne. Kuo mažiau žmonių žinos, kaip toli jis atostogaus, tuo, kaip kalbėjo išlavinta politiko intuicija, visiems bus geriau ir saugiau. Ji jam ne sesuo, ne draugė ir ne krikštamotė fėja.
   - Taip, tuomet viskas, - linktelėjo jis.
   Padėjo pusiau pilną puodelį ant stalo ir atsistojo, kad atsisveikintų, spustelėdamas ranką ir palinkėdamas sėkmės darbuose. O kaipgi kitaip?

[Elzė Merė Smitherson]

Paliktos įjungtos šviesos, išsiliejusi arbata ant grindų. Tokioje netvarkingoje situacijoje, tik kitu formatu šiuo metu merdėjo devyniolikmetė. Ar ministras žinojo apie Elzę kažką, ką dabar bando išgauti? Mintyse nieko slapto ar šantažuojančio nerado. Ką ji turėtų žinoti?
-Taip, tikrai nieko, - visiškai viskas aišku. Jūs išvykstate ir niekas nesikeičia, dirbame įprastai.
Ar čia veikė pagarbos asmeniškumui, ar keršto: ''tu man nieko nesakai, nesakysiu ir aš'' impulsas, bet tai darė savo be trukdžių ir surudijusių vyrių. Neskaitant to, kad šiandieną galima skelbti  klausimų popiete, apie darbo tvarkaraščius ar popierius jų nebuvo. Kaip ir gurkšnių arbatos puodelyje, kuris tyliai nusileido ant stalo.
Už lango lietaus lašai nebuvo visiškai tikri, bet atrodė kitaip. O, kad ir tai būtų netikra, o sapnas. Jau kelintas kartas, kai didžiausias Elzės košmaras išsipildo. Nors jau kelis metus mergina nieko nebesapnuoja. Galėtų gamtos jėgos bent naktim savo vaiką nudžiugint, visai nuostabu būtų atsipalaiduoti bent jau miegant, mat tuštuma ir neegzistavimo jausmas sielos negaivina.
Atsisveikinimas. Sunkiausia dalis, sunkesnė netgi už pradžią. Iš kalbos, Elzė suprato, kad netgi ministras nebuvo įsitikinęs, jog vėžys (pasakykit kitą ligą, kuri šauna į mintis pirma vėžio tokiame kontekste. Jeigu von Sjuardas tyli - mergina pati nustatys jam sveikatos sutrikimą.) leis vyrui sugrįžti į darbo poziciją, kas jaunuolei atrodė išvis mirtina ir vienintelis kelias yra tik užsikasti po žeme.
Atsistojusi padavė drebančią ranką Fasirui ir maloniai nusišypsojo. Gal iš šono kai kam tai ir rėkė ''ligonių negalima nervuoti'' energija, bet buvo kitaip. Šypsotis į akis tikrai sunku, žinant, ką žmogus gali kęsti.
-Jums taip pat, pone, - pro atodusį tarstelėjo, - lauksime sugrįžtant. Dėkui už arbatą.
Ir patraukusi kėdę nužingsniavo link medinių durų. Kaip įėjo, taip išeis. O gal dar šiandien koridoriuje netyčia sutiks ministrą su lagaminu už nugaros. Bet kartu, žinant faktą, kad šiame pastate yra tokių parazitų iš politikos skilties, kurie visada gaudo įvairius darbuotojus ir yra kone pasistatę palapines, ponas gal ir išvyks slapta. Elzė mažumėlę susiraukė.
-Tiesa, - jau padėjusi delną ant durų rankenos atsisuko vėl veidu į ministrą, - ar žmonės tai žino?

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras dar kartą linktelėjo, jau neibi burnos nebeaušindamas, neibi galvos. Gal ji ir iš tiesų pilnai pasitikėjo savo jėgomis, galbūt nebenorėjo jam apkrauti galvos prieš išvykstant, gal... Svarbu, kad čia liks jį pavaduojančių asmenų, kurie, reikia tikėtis, suvaldys situaciją. Nors von Sjuardas niekada nebuvo įsitikinęs, kad ir pats valdo. Politika buvo ta krūva, į kurią įbrendi ir kapanojies - tik niekada nežinai, kieno tai krūva, nes kartais smirda, o kartais metališkai blizga.
   Per daug filosofijos. Va, į ką atveda per daug neigiamų emocijų. Filosofija veda į kančias bei kančia veda į filosofiją.
   Fasiras pajautė, kaip kratosi ne tik jo, bet ir Elzės ranka. Reikia pastebėti, velniškai kvaila situacija. Įdomu, ko čia jai nervintis?
   - Dėkui, - išspaudė šypseną jis. Anot prietarų, dabar pasmerkė save ilgam laimės praradimui.
   Reikės einant į stotį nusipirkti kelias dėžutes angliškos arbatos. Teko girdėti, kad kitur jos arba kokybė suprastėja, arba gauti velniškai sunku. Juolab, kad pietiečiai, kiek girdisi, arbatos nelabai ir geria, tik tą sumaltą ir užplikytą š spalvos brūdą.
   Kadangi oficialiai jau buvo atsisveikinta, Fasiras atsistojo ir priėjo prie savo spintos, ant kurios viršutinės lentynos buvo kiek apdulkėjusi dėželė su kaspinu. Padėkos dovana, kurią pasidėjo ir kažkaip užmiršo. Pačiam buvo keista, kaip jis ten laikė tą daiktą ištisus šešerius metus. Gal kiek ir mažiau, bet...
   Išgirdęs netikėtą klausimą ministras dar pasisuko į Penkto lygio vadovę, trumpai patylėjo, svarstydamas, kas čia per dar vienas keistokas klausimas.
   - Jau rašė, kad atrodau ne kaip, - nežymiai gūžtelėjo pečiais jis, atsimindamas ganėtinai nemalonų straipsnį ir šiokį tokį nusivylimą žiniasklaida. - Sužinos ir šitai.
   Aišku, viešai skelbtis jam nesinorėjo, bet taip pat von Sjuardas suprato, kad jau ir nuslėpimas, kur jisai ilsėsis, gali likti laikinas ir yra mažumėlę nesąžiningas. Nors ir iš jo pusės privatumo nebuvimas buvo nesąžininga - darbas ministerijoje buvo velniava.
   Ko gero, išeina ne laiku?

[Elzė Merė Smitherson]

Gal su paskutiniu atsisveikinimu Anglijos galva ir tikėjosi pagaliau baigti visus ryšius su čia esančiais šlykštynėmis, tačiau Elzė, it įkyriausia iš visų mergaitė, teikėsi nepatylėti. O ir į gautą atsakymą darbuotoja tik liūdnai ir supratingai nusišypsojo. Žvilgsniams susitikus paskutinį kartą devyniolikmetė pravėrė duris ir tyliai pasišalino iš kabineto. Tai buvo kas kito, negu palikti namus kone metams ir vienuolikos metų išvykti mokytis. Gal šiuo atveju Smitherson galvojo labiau apie save negu apie kitus. Tiesa ta, kad ministras buvusiai švilpei buvo toje pačioje vietoje kaip ir koks kasmet pasikeičiantis Hogvartso personalas. Bet su kiekviena savaite vis labiau juodėjanti kelio katė miauksėjo, kad bus blogai, jeigu kažkas pasikeis.
Ne. Ji neturėtų taip mąstyti apie tai taip keistai. Lifte užplaukė galvos skausmas ir mąstymo sistema sustojo. Problemos darbe.

[Fasiras von Sjuardas]

   Elzei vis nepasišalinant, Fasiras vis labiau niršo. Bevertis pokalbis, per greitai išlakta arbata, keisti klausimai. Durims užsivėrus, o žingsniams koridoriumi tolstant, ministras sunkiai atsiduso ir kelioms sekundėms užsimerkė, mėgindamas susitvardyti nuo nežinia iš kur kylančio pykčio. Atsidaręs stiklines dureles, nuo viršutinės lentynos nuėmė dovanėlę, netyčia delnu užkliudė ir dar kažką - tas kažkas, plonas ir lengvas, nusileido pro jaunuolį žemyn ir lengvai stuktelėjo į kambario kampą.
   Nė neuždaręs sekcijos durelių jaunuolis pasitraukė pažiūrėti, ką ten tokio išmetė. Juodi batai, juodos kelnės, kiek pajuodusi ir drebanti ranka ir baltas ant medinių grindų gulintis vokas. „Fasirui von Sjuardui“, skelbė užrašas ant voko. Kurį laiką ministras neatsiminė, iš ko gavo šitą daiktą, nors ir matė jį esant praplėštą. Ir apvertęs kitą pusę jaunuolis nepamatė siuntėjo vardo. Pirštais užčiuopė kažką popieriuje iškilusio, tad voką pradarė.
   Kapsulė ir raštelis. Kai tai gavo, sėdėjo namie, tik nenorėjo tokio daikto namie laikyti, todėl išsinešė čionai. Šlyštu pagalvoti, tačiau visgi kaip naudinga. Bent vieno dalyko tas padaras neužmiršo.
   Fasiras pavartė tarp pirštų miniatiūrinę kapsulę. Įdomu, ar nesugedus. Įdomu, ar sugedę nuodai tampa dar nuodingesni?
   „Aš sudeginau netikusius laiškus ir dokumentus. Mano tėtis neegzistuoja“, - atsiminė juodaplaukis Elridės žodžius. Nugara atsirėmė į sieną, akimis dar sykį permetė penkis žodžius, užrašytus lapelyje. Tą kartą net Muninas nebeturėjo ko pasakyti.
   Auksaakis pamėgino įsidėti voką į vidinę kostiuminio švarko kišenėlę, bet atsiminė, kad čia jų nėra. Tad įkišo į vidinę ant pakabos palikto juodo apsiausto kišenę. Pravers, bet kokiu atveju. Dabar labiau rūpėjo dėžutė. Iš pradžių norėjo į lagaminą įsimesti visą, o tada pagailo per daug užimamos vietos. Nuėmęs kaspiną dėžutę atidarė - nė nenumanė, kaip galėjo padėkoti žmogus už teisingumo įvykdymą. Amikai Fasas buvo dėkingas už kita ką, tik, deja, jau niekaip nepadėkojo.
   Knyga apie karuose dalyvavusias antgamtines būtybes ir rožinis skirtukas su širdute jo gale. Ministras nežymiai pakraipė galvą. „Oi tu“, - pamintijo, atidarydamas lagaminą ir įsimesdamas knygą ant sulankstyto megztinio. Dėžutę švystelėjo į šiukšlių dėžę. Dar sykį apžvelgęs savo kabinetą uždarinėjo bei užrakino visas dureles, prieš išeidamas dar prisėdo priešais stalą.
   Jokio malonumo.
   Užsimetęs apsiaustą ir su lagaminu rankose patraukė į Aurorų štabą - priešpaskutinę savo stotelę.

[Miona Hera]

Tąsyk ministerijoje su Fasiru gyvai kalbėjo paskutinįsyk. Ne per laiškus, ne per liepsnas, o gyvai. Sėklių poilsio kamabrėlyje, į kurį atvykusi vėl užsuko, ant stalo nešvarių, pusiau pilnų arba tik su arbatžolėm ar kavos tirščiais likusių puodelių buvo daugiau nei praeitąsyk. Vieni priklausė išsigandusiems ir pasipusčiusiems padus, kiti - savo pareigą žinantiems ir ją uoliai vykdžiusiems. Miona vylėsi, kad tas suskaldytas puodukas, kurio šukės voliojosi po stalo kraštu - matyt, per skubėjimą darbuotojas nežiūrėjo, kur jį deda, - priklausė pastarajai seklių grupei.
Anąsyk sėdėjo ant to visai dabar nepasikeitusio odinio krėslo. Žiūrėjo į dvasiškai merdintį Fasirą ir pati juto, kaip nuo josios atitrūksta kažkokia dalis. Į jo „Parašysiu tau iš ten“ tik palinksėjo. Ką daugiau galėjo pasakyti? Neįstengė sumurmėti nė „Niekis“ į atsiprašymą. Atrodė, kad Fasiras per visą pokalbį primelavo už abu juos. Kaip ir anąsyk, dabar irgi atrodė, kad Mionos netiesos būtų buvę jau per daug.
Ir štai dabar stovėjo tuščiame koridoriuje priešais jo kabineto duris ir mąstė, kad galbūt reikėjo atsisveikinti ne šiaip pamojant ir išspaudžiant „Sėkmingos kelionės“. Derėjo pasistengti nusišypsoti, o gal geriau ir apkabinti - pirmą ir galbūt paskutinį kartą. Nežinia, kokia bus viso to baigtis. Tačiau vylėsi, kad jei kuris iš jų žus, tai bus ne Fasiras.
Nuleido rankeną, bet durys nepajudėjo. Užrakinta. Negalvodaa išsitraukė lazdelę, sušnibždėjo slaptažodį. Tyliai spragtelėjo užraktas. Nespėjo praverti durų, kai nmirtinoje tyloje kažkas garsiai trinktelėjo. Miona it vilkė staigiai kilstelėjo galvą ir įsiklausė. Koridoriuje nebuvo matyti nieko. Girdėti taip pat. Ar jai tik pasirodė? Ar čia stresas ir dar vienos netekties baimė žaidžia bjaurius žaidimus su jos smegenim?
Nieko. Vėl tylu, kad net spengė ausyse.
Fasiro kabinete nesilankė nėsyk. Nežinojo, nusistebdėti, kad patalpoje vyravo tiek medžio, ar ne, žinant, kaip atrodo Fasiro svetainė. Paskubom apžvelgė kabinetą, ieškodama ir įsimindama vietas daiktų, kuriuos kritiniu atveju galėtų panaudoti kaip ginklą. Fasiras buvo tvarkingas, bet ko bet kaip nepalikdavo. Net ant stalo nesimėtė nereikalingų popiergalių.
Miona šyptelėjo pastebėjusi nediduką kaktusą. Liūdnai pagalvojo, kad kažko daugiau nei kaktusas neturėjo tikėtis. Net sodas, rodos, dešimtmetį, o gal netgi ir ilgiau kauptuko nematęs.
Po ministro stalčius nelandžiojo. Gerai pagalvojus, vienintelis tikras ginklas ir buvo merginos lazdelė. Galbūt dar ir tas pats peilis, besislepianti po odnuke. Ir šiaip, negražu knistis po svetimus daiktus.
Prėjusi prie lango taip, kad iš apačios pernelyg nebaltuotų josios veidas, žvilgtelėjo žemyn. Žmonių čia nuolat daugėjo. Kiekvieną sekundę rodės, kad visa ta tamsi masė tuoj tuoj kaip upė užtvindys Magijos Ministeriją, nušluodama po savęs visut viską ir negailėdama savęs pačios. Net iš čia Miona juto nuo pykčio, apmaudo, pasišlykštėjimo, nekantros ir net nuo kraujo troškimo virpantį orą. Dauguma čia esančiųjų buvo pilnamečiai, tačiau įžvelgė ir jaunų veidų. Padėkojo visiems dievams, merlinams ir dar balažin kam, kad nematė pažįstamų veidų.
Eidama į Magijos Ministeriją Miona nesinešė minties kažką nužudyti. Dabar atrodė, kad kitos išeities ir nebus.
Norėjo jau trauktis nuo lango, tačiau tada iš minios kažkas išsiskyrė. Po sekundės griausmingai nuaidėjo sprogimas, net spintos stiklai barkštelėjo. Miona užsimerkė. Prasideda, - su keista ramybe pagalvojo šviesiaplaukė.
Dieve, kad tik Fasiras nesugalvotų grįžti.
Miona staigiai atsimerkė ir riebiai nusikeikė. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojo? Jei jis jau kely, tada galbūt dar sustabdytų.
- Expecto Patronum, - susikaupusi taip, kad net suraukė kaktą, ištarė. Vėl sukalbėjo trumpą maldą už tai, kad ruošdamasi egzaminams neseniai praktikavosi. Nors gynėjas ir nesigavo idealios formos, bet žirgą galėjai atpažinti. Tiesiog trumpai. Suvilgė apdžiūvusias lūpas ir išbėrė: - Fasirai, neturiu daug laiko, tad klausyk labai atidžiai. Nedrįsk grįžti. Nemėgink kelti kojos į Ministeriją ar išvis į Jungtinę Karalystę. Dink ir iš ten, kur esi. Ianas su savo kariauna čia. Niekam čia nesaugu. Gerai užsimaskuok. Man neberašyk. Nepranešk, kur būsi. Niekam. Saugokis, jie tave medžioja. Kartoju darsyk: nedrįsk grįžti.
Norėjo pridurti dar kažką, bet tik suprato, kad nebevalia delsti. Mostelėjo lazdele, gynėjas ir dingo. Vėl sudrebėjo sienos. Miona intuityviai jautė, kad kiekvieną sekundę artėja priešas. Galbūt buvo kvaila sėdėti čia, ministro kabinete, ir laukti, kol ateis kažkas, kas norės ją nudaigot. Galbūt Ianas. Didelė tikimybė, kad Ianas. Miona akimirką pasvarstė. Koridoriuje bent trumpam užlįsti nebuvo kur. Vadinasi, reikėjo būti čia. O kad kažkas ateis, aštuoniolikmetė tiesiog žinojo.
- Colloportus, - mostelėjo lazdele ir užrakino duris. Jei kažkas mėgins jas atrakinti, tai tikrai ne iš gynėjų tarpo. Tada grįžo prie stalo ir atsisėdo ant Fasiro kėdės. Nutaikiusi lazdelę laukė, kada pasirodys žudikas.

[Avery Michel Streiker]

Koridoriuje buvo daugiau nei tuščia...Jame galėjai įsivaizduoti kaip tavo paties oda bėga virpulys iš nekantrumo ir troškimo viską kuo greičiau užbaigti.
Vi stypsojo už vienos nišos, savo tamsiu žvilgsniu skenuodama aplinkui besirenkančius pakalikus, kurie it šmėklos nusekė Ianą, kuris visu gražumu stovintis  šalia durų, petim įrėmęs į sieną. Ramus kaip ėriukas, nieko kito nebepridursi. Nepasakysi, jog mažiau nei už valandos pilnatis nušvies nakties dangų ir dauguma puolėjų virs vilkolakiais. Vi akių žvilgsnis susitiko su Iano. Jis garantavo - ji saugi tarp vilkolakių pilnaties metu. Tikėjo tuo, net neabejojo, tačiau kita mintis kirbėjo jos galvoje. Tuoj. Tuoj.
Vienas pakalikas mostelėjo lazdele ir (nenuostabu) užkerėtos durys atsivižė su trenksmu, daliai durų šipulių nuskriejant į Magijos Ministro kabineto vidų. Kita akimirką - tuntas įsiveržė - Vi su Ianu iš paskos, tik iš galo. Žaibiškai pakilo lazdelių galiukai, ji nespėjo nė sureaguoti - tvankų orą perrėžė virvės, skriejančios prie savo aukų...Ar tik vienos aukos.
Vi nepastebėjo grifės, sėdinčios Fasiro von Sjuardo vietoje, tačiau jei būtų pastebėjusi - akimirkai nustebtų. Mergiotė neatrodė pavojingai, tik šiek tiek kvailai - bandanti atkartoti suaugusiųjų pozas, bandanti įvaryti baimę - bet pasikartosim - to Vi nepastebėjo. Tik stovėjo šalia Iano, nervingai gniaužianti savąją lazdelę. Prietema slėpė jos veidą, kaip ir dar vien multisulčių eliksyrų dozė.

[Miona Hera]

Sekundės, rodos, mušė it varpas. Lėtai, tačiau garsiai, neleidžiant Mionai prarasti budrumo.MIntys krypo į tai, kas nutiks, jeigu netyčiom, pasibaigus multisulčių eliksyrui, bus atpažinta.  Į ministeriją įžengė kaip žaliaakė strazdatona mergina, aštriais veido bruožais visai nepanaši į tikrąją Mioną. Tik šviesūs plaukai paliko tie patys. Tačiau dabar laiko gaišti tokiems niekams nederėjo. Laiką, kolei kažkas ateis, reikėjo išnaudoti tinkamai.
Kas pirmiausia nutiks, buvo ir taip aišku. Puolimas. Reikėjo sugalvoti, ką padaryti, kad kerai josios nepasiektų bent pirmąjį kartą, kai bus paleisti į ją. Kliūtys irgi būtų buvusios ne pro šalį. Dar iki išgirstant žingsnius tas kelias minutes panaudodama priešais stalą spėjo susikurti skydą, apsaugantį nuo kerų.
Turėjai būti puskurtis, kad negirdėtum į grindis koridoriuje atsimušančų ir ataidinčių batų. Daug. Nedarniai. Miona suprato, kad pasielgė kvailai, labai kvailai. Viena prieš balažin kiek.
Akimirką stojus tylai, jau kitą iš durų teliko tik šipuliai. Miona, vos spėdama, stodamasi sumojo lazdele, iššaukdama Protego kerus, ir taip atmušė kelias į ją lekiančias nuolaužas. Sekundė ir ministro kabinetas jau buvo pilnutėlis. Kiekgi jų čia buvo? Dešimt? Aštuoni?
Ir visi ją it žvėrys puolė vienu metu. Ore pliaukštelėjo burtų sukurtos virvės. Nebuvo tikra, kad skydas suveiks, tačiau laiko jau nebebuvo. Išgirdo kažką keistai sudžeržgiant, bet nepajuto jokių pančių.
Taikydama į artimiausius šūktelėjo „Expulso“. Pasigirdo stiklų dužimas. Mergina nežiūrėjo, kaip krito keli vyrai ir kaip žemės traukos veikiamos byrėjo didelės spintos  šukės. Gal ir gerai. Neteko jai regėti, kaip viena krisdama atėmė Iano pakalikui gyvybę.
Viena prieš daugybę. Puikiai išlavinta ranka nutaikė į šukes ir, galvodama apie būrelį priešų, stovinčių priešais ją, sušnibždėjo „Oppugno“.

[Avery Michel Streiker]

Virvės nesėkmingai atsimušė į milisekundės greičiu sukurtą kerų skydą, tą akimirką pažiro stiklo šukės. Grindys paplūdo krauju, Ianas vangiu mostu apkerėjo save ir ją skydiniu keru.
Mergiotė kovėsi kaip liūtė - ar bent gynėsi - Vi stovėjo ir nieko nedarė, tik jos tamsios akys įdėmiai sekė prietemoje judinčios mergiotės figūrą. Jei būtų kitokios aplinkybės, galbūt ją ir būtų užkalbinusi. Gal ir nebūtų užverbavusi į "Krikštamotės" gaują, tačiau į savo pusę vis vien bandytų palenkti.
Vienas iš šalininkų plačiu rankos mostu iššaukė skydinius kerus - priešininkės paleistos šukės atsimušė į skydą.
Ianas palinko prie Vi.
-Ji panaši į tave.
Vi nurijo seiles. Ne. Bet nieko nepasakė. Tylėjo.
Konfrontacija su viena gynėja toliau tęsėsi. Vi daugiau nebestebėjo kokie kerai, užkeikimai buvo paleidžiami į gynėją, Fasiro pakalikę.
Staiga Vi susiraukė.
-Ji viena. Kur Fasiras?
Ianas sugriežė dantimis. Suprato - jis tą anksčiausiai suvokė, bet kodėl dar jie čia stovi ir stebi šią kovą?
-Nereiktų trauktis?- sušnibždėjo, pasisuko į Ianą, staiga, šis tvirtai čiupo ją už riešo.
-Ne. Palauk. Pamatysi.
Vi žiojosi prieštarauti, bet nenuginčijamas vilkolakių vadeivos žvilgsnis ją sulaikė.
Link mergiotės susprogo vienas iš kabinto baldų, į orą pakilo šūsnis popierių. Stalas. Pagaliau buvo prasimušta per skydą, trys puolėjai paleido kelias kerų dozes į merginą, šoko artyn prie jos, su tikslu ją surišti.

[Miona Hera]

Protas stengėsi blokuoti jausmus, veikti mechaniškai. Mergina matė, kaip vieni puolėjai nuo šukių apsigina, o kaip į kitus kelios jų susminga. Akies kraštu užfiksavo ir ant grindų kraujais paplūdusį ir į niekur tamsiom akim žvelgiantį jaunuolį.
Ar tai padarė ji?
Laikas išsitampė. Viskas vyko tarpais per greit, tarpais - per lėtai, kad vadintum tai normalia laiko tėkmė. Kas yra ta normali laiko tėkmė?
Tarp visų tų atakuojančiųjų išvydo - bet tik sekundės dalelę - ramiai stovinčią merginą ir vyriškį. Kitą sekundę, priešams juos užstojus, jau negalvojo, kaip jis, Ianas, atrodė. Vėliau ir blankiai beprisiminė, kokios spalvos buvo jo plaukai, koks buvo jo ūgis. Į smegenis įsėdo tik šaltakraujiškas žvilgsnis. Žalių, rudų ar mėlynų akių - aštuoniolikmetė konkrečiai pasakyti negalėjo.
Skydas ją saugojo, bet, jautė, nebeilgai. Kiek dar temps? Kiekgi jų dar ją puolė, o kiek iš jų jau nebepakilo? Burtažodžiai vienas po kito trynėsi iš atminties - nei vienas nebuvo pakankamai veiksmingas, nei vienas  jų, kuriuos paleido, negynė jos pakankamai. Liko tik bėgti. Bet kur, kai ji buvo aklavietėje?
Vargu, ar galėjo iš čia teleportuotis, turint omeny, kad gerai to daryti dar ir nemokėjo. Kas tada liko? Sprogdinti? O gal vis tik rizikuoti išgerti to eliksyro?
Nors ir būtų buvusi puiki herbologijos amato meistrė, nuodų ir vaistų pamokose Miona buvo tikra nevykėlė. Galbūt todėl multisulčių eliksyras normaliai nesuveikė - plaukai virto ne kaštoniniais, o paliko tokie pat - ilgi ir šviesūs. Ruošdama porą kitų viralų buvo tikra savižudė. Ir dabar, jei panaudos, kažkas tikrai nepavyks.
Dar spėjo išsitraukti mažą butliuką ir atkimšusi nugerti pusę, kai išgirdo kažką su dideliu trenksmu priešais ją nukrentant ir lūžtant. Pajuto į kairę ranką susmengant medžio atplaišą. Nejučiom sukliko. Ignoruok skausmą, ignoruok… Per medžio dulkių debesis ir šūsnis į orą pakilusių popiergalių Iano pakalikai gerai josios nematė. Dauguma paleistų kerų šovė pro Mioną. Velniai žino, kokius jie ten laidė. Negalvodama apie galimus padarinius, nukreipė lazdelę į žemę tarp jų irį ją jau lekiančių vyriškių. Buvo jau bešokanti pro išmustą skylę, kurią gaubė dulkių debesys,  žemyn, kai ta galimai vilkolakio ranka ją sulaikė. Tačiau šioji greitai atsileido, nes virš Mionos galvos, iš į viršų nukreiptos lazdelės pasileido liepsnos pliūpsnis.
Skaudžiai kritusi ant cemento ar ko ten luito ir susimušusi abi kojas ir nikstelėjusi dešinės rankos riešą akimirką manė, kad susilaužė abi kojas. Nežinojo, kas ten dėjos viršuje, tegirdėjo klyksmą. Prireikė visų valios pastangų, kad šiaip ne taip atsistotų ir šlubčiodama išsinešdintų pro nerakintas antro lygio kabineto duris. 

[Avery Michel Streiker]

Vi nervingai kramtė apatinę lūpą, matydama kaip Fasiro kabinetas tampa panašus į jovalą. Kažkas turės paklosti daug galeonų, jog viską sutvarkytų. Kitą akimirką visus apkurtino sprogimas grindyse - Vi sudrebėjo ir tyliai iš nuostabos aiktelėjo, stebėdama kaip gynėja šoka į skylę, o tuo tarpu agonijos pilnas Iano šalininkas atsilošė, griebdamasis už nudegintos veido pusės.
Ianas po nosimi keiktelėjo, supratęs, jog jo planas nepavyko - vilkolakių vadeiva troško tą gynėjų išperą ištardyti kur Fasiras - kur jis slepiasi, ką veikia, kas jį saugo...Dabar kai ši bondiškai pabėgo iš Magijos Ministro kabineto, vyras tik dar kartą piktai nusikeikė.
-Po velnių, suraskit ją!- užstaugė. Vi antrą kartą krūptelėjo - mintis jog viskas taip greitai juda ją pradėjo nerimti.
-O kur tu keliauji? - stiprus Iano delnas sugniaužė Vi riešą, šiai bepatraukiant link išėjo,- jie visi susitvarkys. Tu lieki su manimi.
Vi sumikčiojo:
-O-o k-kaip p-pasti-tiprini-nimas? A-aš v-v-viena,- bjauriai susiraukė ir susiėmė save į nagą,- Aš tavęs vienos neapsaugosiu.
-Aš esu vilkolakis. Tuoj bus pilnatis...Niekas man blogo nepadarys. Niekas neišdrįs,- piktžiuniškai įsišiepė.
Vi stipriai sukando dantis.
-Nebūk bukagalvis, Ianai. Paklausyk manęs,- suurzgė Vi.- Gal ir gynėjai yra vangūs, ir mums nebus jokių problemų užimti Magijos Ministeriją, patikėk manim, atsiras tokių kurie bandys tave nužudyti. Bent dėl Merlino proto, bent pastatyk sargybą šiame aukšte...
Ianas nusisuko. Vi nematė jo veido, tačiau suprato, kad išgirs vilkolakio sutikimą. Tiek metų, tiek manipuliacijos...Ianas priklausomas nuo jos. Vi kietai suspaudė lūpas.
-Tai?
Ianas atsiduso ir linktelėjo.
-Tebunie.
Kitas keliolika minučių pirmasis lygis sulaukė begalę puolėjų sargybinių, vieniems buvo pavesta išversti visus šio departmaneto kabinetos, perversti  tūkstančius ar ne milijonus popierių...ir surasti Fasirą.
Pirmasis lygis buvo lengvai užgrobtas. Kiek Vi išgirdo, dalis lygių irgi buvo lengvai paiimti. Ji šyptelėjo.
O dar ji galvojo, jog puolėjai turės problemų užiimant Magijos Ministeriją, o pasirodo - čia tik vaikų žaidimas. Na ką gi, kas nepasirodys gynėjuose, tai iš saviškių sulauks priekaištų, gal kai kuriuos išvadins išdavikais....Vi dar plačiau įsišiepė.
Nesantaika tarp pačių gynėjų buvo jos rožinė svajonė ir su šia mintimi Fasiro von Sjuardo, bailio Magijos Ministro, kabinetą pakerėjo tuzinu kerų, kurių tarpe buvo ir Protego horibilis, Muffliato.

[Artemidė Laventi]

Pirmasis ministerijos lygis buvo ne ką mažiau paliestas sukilėlių. Tiesą sakant, Artemidė tikėjosi kažko įspūdingesnio nei į karo zoną patekusio lėlių namelio. Išsprogdintos durys, skylės sienose ir net grindyse, sudaužyti daiktai, kai kur besimėtantys popieriai ir keli paveikslai sudarė žemės drebėjimo nuniokotą vieno iš Japonijos ofisų vaizdą.
- Surinkom tik devynis, vade. Kiti vis dar šeštame - ketvirtame lygiuose. Mergiotę radome trečiame, labai norėjo eit kartu, - raportavo stambusis, rūsčiai dėbtelėdamas į skirtingaspalvių akių savininkę, tačiau Ianui nelabai rūpėjo ar bent jau taip atrodė Artemidei.
Paskirstęs pėstininkus į vietas ir kariškiams apsupus teritoriją, stambusis timptelėjo jaunuolę į save, pastatydamas ją greta. Keturi lazdelėmis ginkluoti vilkolakiai stovėjo už kadaise stūksančių durų, penki, tame tarpe ir Artemidė, supo kabineto viduryje stypsantį vyrą ir merginą. Baltaplaukė puikiai ją atpažino. Net kilstelėjo antakį iš netikėtumo, įdėmiau nužvelgdama ar akys jos neapgauna. Ko jau ko, bet Avery sutikti čia, o ypač šalimais sukilėlių vadeivos vokietukė nesitikėjo. Mažų mažiausiai tikėjosi pamatyti ministrą begeriantį arbatėlę su Ianu ar bent jau vieno iš jų laikančio kito nukirsdintą galvą.
- Nežiopsok, - sušnibždėjo netoliese stovintysis, tas pats, ne ką vyresnis už ją vaikinukas, paskatinęs Stambųjį leisti šiai eiti kartu. Skaisčiai melsvos tamsiaplaukio akys priminė Hesendielį. Mergina vis dar negalėjo suvokti, kodėl buvusiam bendražygiui perėmus jos misiją, Molgoratas nusprendė ja atsikratyti.
- Sakiau nežiopsok, - dar sykį pakartojo ir šyptelėjo, tačiau Artemidei buvo ne iki juokų. Tą šypseną Midė tikrai buvo mačiusi anksčiau, tik negalėjo prisiminti būtent kur.
- Ščerbakovai, apsikeisk su... -
Artemidė nebesiklausė. Ausyse ėmė spengti ir svaigti galva, mergina vos tvardėsi nesuklupusi. Negali būti, - išplėtusi akis stebėjo nueinantį vaikinuką. Rodos, baltaplaukė tik dabar pastebėjo ant jaunuolio kaklo ištatuiruotą Hidros žymę. Jis čia, - mintys skriejo galvoje it pašėlusios, - Nikolajaus sūnus čia. Reikia nedelsiant apleisti patalpas, - dingtelėjo, tačiau netrukus susiėmė. Juk jis jos neatpažino. Artemidė nesakė jiems savo vardo. Neprisistatė. Vienintelė šiame kabinete ją pažįstanti persona buvo Avery. Midė instinktyviai kilstelėjo į šią akis. Dabar viskas priklausė nuo jos.

[Avery Michel Streiker]

Vienaip ar kitaip viskas turėjo pasibaigti.
Vi tyliai atsiduso ir nusisuko nuo nematomo kerų skydo.
Ianas kuitėsi pro Fasiro stalčius, keldamas nemažą triukšmą - Vi akimis atrodė kaip įsišiepęs vaikas, gavęs saldainių dėžutę.
Popierių krūva ant grindų, ant baldų vis didėjo, dalis buvo permirkę nuo išneštų lavonų kraujo, purvo, sulamdyti, sutrypti batų žingsnių. Tačiau dalyje jų buvo svarbios informacijos. Kabinete buvo tik jie du - sargyba vaikščiojo koridoriuje.
Ianas kramtė lūpas, jis buvo taip įsigilinęs į vieną dokumentą, jog nepastebėjo nei burtų lazdelės Vi rankoje, nei didėjančio sargybinių skaičiaus koridoriuje.
-Ką dabar veiksime?- paklausė ši gan ramiu balsu.
Ianas pakėlė akis.
-Puikiai žinai...Užimsime Magijos Ministeriją ir jei von Sjuardo nerasime, užsiimsime jo paieška.
Ianas buvo ramus kaip belgas. Jis pasitikėjo Vi - ji nuo pat pradžios buvo jo dešinė ranka, nors ir kokių nesutarimų buvo tarpjudviejų.
Vi numykė. Atsiduso, nuleido galvą, pradėjo vartalioti savąją lazdelę tarp pirštų.
-Ką gi....Jei taip...
Tamsios nuožmios akys kaip kulkos įsmigo į Iano veidą.
Kerų pliūpsnis vožėsi į vilkolakių vadeivą. Nustebęs, apstulbęs Ianas dribo ant grindų, dar nugara trenkdamasis į sieną. Jam vos spėjus sureaguoti jo burtų lazdelė išsprūdo iš jo kišenės, o virvės kaip gyvatės surišo jo apspangusį nuo skausmo kūną.
Vi pagavo į ją pusę atlekiančią vilkolakio lazdelę ir mikliai šią sulaužė per pusę. Šipuliai krito į gynėjos padarytą skylę grindyse.
Ji grakščiai prisiartino prie surišto vado. Niekas neatėjo gelbėti, niekas nepažvelgė į dramą, vykstančią Fasiro kabinete.
Vi įsišiepė.
-Nustebai, ar ne?
Ianas jau rėkt ant šios, bet kerai surišo jo liežuvį.
-Palauk. Išgirsi mano istoriją - ir ramia širdimi galėsi mirti,- dar bjauriau įsišiepė, parodydama eilę lygių, baltų dantų,- Ach, kaip gaila man visų jūsų...Tokie kvailiai, ak, Ianai, tu - ypač. Vienintelis artimiausias žmogus, o taip ir apsimauna! Mhm, ko raukaisi? Ko nesupranti? Kvaily, tu nė nežinai kodėl aš iš tikrųjų esu su tavim šiame reikale! Manei, jog man reikia dalies valdžio, a? Pf, man nusispjauti ant to! - atsitiesė. Jo tamsios akys degė pragaro ugnimi,- Pagalvok. Kam man reikėjo grįžti į visuomenę, kai galėjau ramiai gyventi, kaitaliodama savo tapatybę, mhm? Kam verstis į mokinę ir grįžti į Hogvarsą, a? Tu ir niekas kitas nežinojot. Oi, nežinojot...
Ianas išsprogdino akis, jei tik galėtų - žiopteltų. Prieš jį Vi išvaizda keitėsi. Nuotuokė, kad ši naudojo multisulčių eliksyrą, bet nežinojo kodėl. Baimės šaltis sukaustė jį...Jis buvo apmautas...
Fasiro kabinete stovėjo dvidešimt devynerių metų moteris - išblyškusi kaip pati mirtis. Šaltos mėlynos akys, juodi, lygūs kaip juodvarnio plaukai, kaulėta kaip skeletas - tai buvo nei vienas iš Vi išvaizdų, matytų paties Iano. Ne, čia buvo kitokia išvaizda.
Moteris skardžiu balsu nusijuokė.
-Aaach, Ianai, nekvaršyk galvos. Čia aš esu tikroji aš. Čia - mano tikroji išvaizda. Gaila, kad tie, kurie mane pažinojo arba seniausiai mirę, arba seniausiai dingę iš visuomenės,- skėstelėjo rankomis,- Niekas manęs neatpažins, bet vis vien - slapsčiausi. Kodėl? Na, pyktis tau senai išseko, išgirdau tavo kėslus dėl Magijos Ministerijos....Užkniso slapstytis mokinio pavidalu ir profams kvaršyti galvų, todėl nusprendžiau prie tavęs jungtis - tą tu žinojai, bet nesupratai štai ko, mielasis - aš tavim naudojausi. Ar ne nuostabu?- sukikeno,- galingiausia alfa Jungtinėje Karalystėje, ir moters apkvailintas! Tai aš visą laiką buvau tikrasis šios istorijos blogiestis! Aaaach.....Tas Azkabanas, magiškų gyvūnų keistas elgiasys, vilkolakių sukilimas, dabar, štai - Magijos Ministerija - tai tik priedanga man, brangusis Ianai. Tik man! - lazdelė grėsmingai sušvytavo prie Iano gerklės,- Tik man...- suurzgė,- Tik man sužinoti ar aš žmogus ar utelė kaip visi kiti!- drėbė pyčio kupinu veidu,- Deja, čia Faso nebuvo, nes būtų kritęs vietoj tavęs! Bet tiek to! Jo čia nėra - pati jį surasiu... Bet vis vien, tave ateityje būčiau nudėjusi...už tavo lėpėdiškumą - jei aš viskam būčiau dirigavusi, maištas ir Magijos Ministerijos mūšis būtų įvykęs daug greičiau! Ach, Ianai...Nepriimk tai asmeniškai - iš dalies man tu patikai...Bet, ech, tavo šalininkus gali valdyti tik vienas asmuo.
Saldžiai įsišiepė.
-Iki kito susitikimo, vilkiūkšti,- lazdelė kaip botagas perrėžė orą, žalias žaibas šovė į Ianą, šį palikdamas bedvasį.
Besielis kūnas sudribo and grindų, Iano galva nuvirto ant peties. Viskas buvo baigta. Pranašystė išsipildė - atėjo nauja galia, kurios niekas nesitikėjo. O gal ir tikėjosi?
Moteris čiupo Magijos Ministerijos raktą. Dar prieš paslėpusi būrtų lazdelę savo kišenėje, ant sienos priešais buvusias duris, išbraižė vieną runą. Tada išėjo iš kabineto. Akimirką sustojo, įrėmė rankas į išėjimo puses.
Šalininkai sustojo ir pažvelgė į ją - jie žinojo apie sąmokslą.
Nutildymo kerai jau buvo senai išgaravę.
-Ką gi. Pradėkime iš jauno karą! Neškit savo subines ir suraskit bet kokį gynėją! Kas priešinisis - nudėkit, kas pasiduos - išveskite į lauką. Ten jie sulauks antro šanso. O dabar nešdinkitės! - su šiais žodžiais sargyba su trenksmais išskuodė į pirmojo lygio, o moteris džiaugsmingai nusišypsojo - su pilnaties pasirodymu Magijos Ministerija bus jos... Ramiai galės perduoti šį gėrį vienam žmogui.
Moteris dirstelėjo į Artemidę, šią apdovanojo meilia šypsena ir po to išėjo iš lygio. Patraukė lauko link. Niekas nepajuto įbesto geltonų akių žvilgsnio į jų nugaras.