[Lurida Revendž]

   Magijos ministras – Jungtinės Karalystės ir Airijos politinis burtininkų bendruomenės lyderis ir aukščiausio rango Magijos ministerijos kontroliuojamas narys. Ši pozicija iš dalies atitinka britų žiobarų ministro pirmininko poziciją.
   Ministrui burtininkų politiniais klausimais pataria jo štabas ir Magijos ministerijos departamentų vadovai. Ministras taip pat pirmininkauja Vizengamotui vykstant įstatymų svarstymų bei leidybos posėdžiams arba svarbiems teismo posėdžiams (pavyzdžiui, Hario Poterio byloje), kur verdiktas nusprendžiamas daugumos balsu, įskaitant ir ministrą. Daugelis ir kitų šalių, kuriose yra burtininkų bendruomenės, turi Magijos ministrus ir panašias valstybės valdymo sistemas.
   Šalia buvimo Didžiosios Britanijos ir Airijos burtininkų bendruomenės galva, ministrui taip pat įprasta palaikyti taikos ir saugumo jausmą dėl visuomenės kontrolės ir tvarkos, net jei tai reiškia akivaizdų melą piliečiams ir riziką jų gyvybėmis bei žiniasklaidos privertimą tarnauti ministerijos tikslams. Tai buvo ypač ženklu Antrojo Burtininkų karo metu.
   Magijos ministerija buvo įkurta 1707 metais, kaip Ulikas Gampas išrinktas pirmuoju Magijos ministru. Ministras demokratiškai išrenkamas viešu balsavimu ir nėra įteisintas joks laiko limitas, kiek tas pats žmogus gali vadovauti ministerijai. Nepaisant to, bent kas septynerius metus turi įvykti reguliarūs ministro rinkimai.

   Pirmojo Ministerijos lygio koridoriaus gale yra medinės, skandinaviškais raižiniais ir runomis kiek papuoštos durys, kurių viršuje pritvirtinta auksinė lentelė su užrašais „Magijos Ministras.“, o po šiuo užrašu pasviromis raidėmis, akivaizdžiai šiek tiek naujesnėmis, negu aukščiau išraižytas užrašas, buvo parašytas naujojo kabineto savininko vardas ir pavardė (šiuo metu - „Fasiras von Sjuardas“). Jei būtum iš anksto susitaręs su ministru dėl susitikimo arba būtumei buvęs koksai departamento vadovas, būtumei galėjęs pasibelsti į duris ir, sulaukęs balso, kurio nuotaikos kol kas nesuprastum, atsakymo „Prašau užeiti“.
   Magijos Ministro kabinetas buvo erdvus, patogus bei jaukus, tačiau ne milžiniškas ir prabangus. Grindys buvo medinės, paprastų lentų, sienos - akivaizdžiai išlikusios nuo senesnių laikų, nes jau buvo mažumėlę pablukusios. Jos kažkada išdažytos įvairiais ornamentais (fonas buvo įvairiaspalvis - aukso, raudonos, mėlynos, geltonos, žalios spalvų, o ornamentai iš įvairiausių spiralių, rodyklių, runas primenančių ženklų - juoda spalva).
   Peržengęs kabineto slenkstį kairėje galėjai išvysti didžiulę spintą, kuri tęsėsi nuo sienos iki sienos, pilnutėlę įvairių knygų ir bylų. Trejos jos durys buvo stiklinės, per išblizgintą stiklą be jokio ,,rūko" buvo galima puikiai įskaityti bylų pavadinimų trumpinius ant bylų viršelių ar knygų pavadinimus, na, o kitos dvejos durys buvo tamsiai rudos, medinės - ir užrakintos. Buvo galima spėti, kad jos taip pat buvo pilnos prikaišiotos seno ir naujo popierizmo. Beje, ten pat kairėje stovėjo ir juodas, panašiais ženklais, kaip ir tie, kuriuos anksčiau matei ant kabineto durų, dekoruotas stovas paltui pasikabinti - greičiausiai ten ir dabar kabėtų juodas Ministro apsiaustas.
   Dešinėje buvo tuščiau - ant šios sienos kabėjo 38 nedideli portretai. Paskutiniųjų veidus atpažinti sunku nebuvo, iš kairės į dešinę Kornelijus Karamelė, Rufas Skrimdžeras, Kingslis Šeklbotas, Hermiona Įkyrėlė, Lurida Revendž, Gabriella von Sjuard. Paskutiniame iš jų, trisdešimt devintajame, buvo nutapytas kiek jaunesnis dabartinis magijos ministras. Kalbant apie sienas - jos buvo gana niūriai tamsiai mėlynos, keistai švytėjo. Lubos irgi skleidė tarsi bekryptę šviesą, kuri leido puikiai viską matyti kambaryje.
   O štai priekyje ant seno, nors nenusidėvėjusio kilimo stovėjo ministro rašomasis stalas - naujas, bet senoviškai išdekoruotas (panašiu stiliumi, kaip ir bene viskas kabinete), ant kurio tvarkingai į krūveles išdėlioti įvairūs skubota rašysena prikreivoti lapai, ant stalo krašto padėtos ir kelios bylos, rašymo ir koregavimo priemonės. Taip pat nuo stalo galėjo vėpsoti mažas, bet labai spygliuotas žalias kaktusas - ech, turbūt tai buvo vienintelė gyva būtybė, kuriai išgyvenimui užteko užsiėmusio šio kabineto šeimininko dėmesio ir rūpinimosi. Be abejo, ir pati ši gėlė atliko svarbias funkcijas - valė kabineto orą bei galėso pasitarnauti kaip bjaurus daiktas, pamėtėtas kažkam į veidą kritiniu atveju, jei nebūtų kaip apsiginti. Nepaisant šios grėmingos minties, ministro kabinetas buvo jaukus ir laukte laukė naujų lankytojų, ateinančių čia dėl darbo ar problemų.

[Lurida Revendž]

Po darbo dienos Lurida jautėsi išsekus. Kai visi normalūs žmonės jau ėjo namo, ji vis dar sėdėjo prie rašomojo stalo, kuris buvo apkrautas įvairiais pergamento ritiniais. Daugelio tema buvo viena ir ta pati – burtų trikovės turnyras. Ministrė iš dalies net gailėjosi, kad tenka organizuoti tokį renginį. Juk jis reikalauja daug darbo, jėgų, laiko… Ir bet kokiu atveju žmonės ras prie ko prikibti – per prastos saugumo priemonės, bloga organizacija, neįdomios užduotys, negražus ministrės apsiaustas per atidarymą ir panašiai.
Pažiūrėjusi į neatsakytų  laiškų krūvą Lu sudejavo ir atsitiesė krėsle. Norėjo viską užbaigti, nes ryt vėl tikėjosi sulaukti laiškų lavinos.
Greičiau viskas baigtųsi… pagalvojo Lurida ir ėmėsi laiško Durmštrango direktoriui. Laimei, jo laiškas pasirodė esantis itin panašus į Biobetonso direktorės laišką, tad ir atsakymas buvo panašus – didelę dalį ministrė tiesiog nukopijavo. Baigusi ėmė ieškoti Hogvartso direktorės laiško, kai prisiminė jo turinį. Laiške Evenstar rašė, kad pati atkeliaus pakalbėti.
Dar kartą atsidususi Lurida atsistojo ir priėjo prie lango. Žvilgtelėjo į laikrodį – Arwen buvo punktuali ir turėjo pasirodyti bet kurią akimirką.

[Arwen Evenstar]

Arwen neskubėdama pasiekė Kiauliasodį ir iš ten iškeliavo oru į Londoną. Buvo pažadėjusi Magijos ministrei atvykti ir asmeniškai pakalbėti apie organizuojamą Burtų trikovės turnyrą. Į Magijos ministeriją burtininkė įėjo per lankytojų įėjimą, kuriame turėjo pasakyti apsilankymo priežastį - paskirtas susitikimas su Ministre. Ministerijoje Arwen niekur neužtruko. Praeidama pasisveikino su keliais pažįstamais Ministerijos darbuotojais ir patraukė tiesiai pas Revendž.
Arwen pasibeldė į Ministrės kabineto duris ir, sulaukusi pakvietimo, įėjo į kabinetą.
- Sveika, Lurida. Malonu tave matyti. Dėkoju, kad skyrei man laiko pokalbiui apie turnyrą. Manau, jog taip daug paprasčiau, negu bendrauti laiškais. Ypač, kai turnyras vyksta mano vadovaujamoje mokykloje, - nusišypsojo Arwen ir atsisėdo prie Luridos stalo lankytojams skirtoje kėdėje. Tada abiems išbūrė po puodelį vaisinės arbatos ir nekantriai laukė, ką pasakys Lurida.

[Loras Lanisteris]

Loras sėdėjo magijos ministerijoje prie auksinio fonatano ir žiūrėjo į gobliną. Šis buvo sustingęs tačiau atrodė lyg kažkas tikrą gobliną būtų pavertęs auksiniu. Lanisteris buvo pakeitęs savo išvaizdą ir niekas jo nebūtų atpažinęs. Jis atrodė kaip susenęs ministerijos darbuotojas, turintis niekingą darbą ir mažas pajamas. Loras ramiai sėdėjo ir laukė, kaip jis mėgo tai vadinti, audros.
Keista, bet vyrui ilgai nereikėjo laukti, lygiai trisdešimt šešios sekundės po dvyliktos valandos iš visų liftų pasipylė ministerijos darbuotojai, kurie išsitrauką lazdeles bėgo link židinių. Aiškiai matėsi, kad jie buvo ištreniruoti ir žino, ką daryti tokiu atveju. Keista, ar jie nujaučia, kad bėga tiesiai į spąstus... Juk ten jų laukia mirtis ir kova, kol tuo tarpu jie savo akis nusuka ne ten kur reikia... Lygiai dvi minutės po dvylikos ministerijos vestibiulis buvo tuščias. Lanisteris atsistojo ir greitu, jo amžiui nebūdingu žingsniu, atsiradęs prie židinių, juos vieną po kito sugriovė. Taip buvo panaikinti keliai į magijos ministeriją. Loras žinojo, kad jo partnerė tą patį daro magiškojo transporto departamente ir greitai liks tik vienas kelias patekti į ministeriją - kelias, kurį žino tik Lanisteriai.
Nužudęs budėtoją, Loras tyliai kilo liftu iki pirmojo lygio.
- Magijso ministars ir jo padėjėjai. - tarė švelnus balsas ir Lanisteris šyptelėjo. Vyras pajudėjo tiesiai link magijos ministrės kabineto. Išsprogdinęs kabineto duris vyras atsidūrė ganėtinai tvarkingame kambaryje, kurį puošė daug apdovanojimų ir medalių. Vienas iš jų buvo Romos popiežiaus apdovanojimas - tai buvo mėlynas kardas uždėtas ant gražaus laikiklio. Tai turėjo simbolizuoti Anglijos drąsą konflikte prieš Osmanų imperiją. Lanisteris nusiėmė apdovanojimą ir išėmė kardą. Šis pradėjo švytėti tarsi pajutęs savo šeimininką.
- Kvaila, kad niekas nežino tavo tikrosios galios. - Vyras užsimojo iš pažiūros buku kardu ir lengvu rankos judesiu perkirto sunkų ąžuolinį stalą. Ties kirtimo žymėmis buvo šiek tiek apšalę.
- Taip tai tikrai yra eskaliburas.
Loras įsikišo kardą į užantį tam specialei paruoštą kišenę ir prieš užverdamas duris išsprogdino visus daiktus kabinete. Vyras nenorėjo, kad būtų suprasta kas buvo paimta. Na o dabar tai atrodys lyg piktas anarchistų pokštas. Specialei, tik tam, kad sustiprintų įtarimą Lanisteris nupaišė anarchijos A raidę ant ministrės durų.
Na o dabar... Į greičiau iš ministerijos į Gringotsą... turiu penkias minutes...

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella von Sjuard, buvusi Hogvartso profesorė, naujoji Magijos ministerijos ministrė atėjo į naująją darbo vietą. Šviesiai rudu paltuku apsirengusi jauna mergina atidarė sunkias ąžuolines savo naujojo kabineto duris ir apsižvalgė. Jau seniai nebuvo mačiusi tokio gražaus žalio interjero. Priėjusi prie darbo stalo, šviesiaplaukė pasidėjo ant kėdės rankinę, ant stalo padėjo kelis pieštukus bei plunksną. Atsidariusi stalčių peržvelgė, ar buvusi ministrė nepalikusi kokių nors daiktų. Von Sjuard mostelėjo lazdele ir visos dulkės, susikaupusios per kelias savaites, dingo ir kabinetas kone spindėjo ir atsidavė švara. Aukštakulniai nukaukšėjo į kitą, tikriausiai svečių priėmimui skirtą kambarį ir delnu perbraukė stalo paviršių.
Gabriella išties džiaugėsi, kad gavo šią darbo vietą. Mergina šyptelėjo. Buvusią profesorę sudomino gyvatės ant židinio (buvusi klastuolė jautė savotišką simpatiją gyvatėms). O man čia patiks... pagalvojo Gabriella ir nuėjo prie savo darbo stalo.

[Lukas Ichiro Donovan]

Egzistuojanti magija buvo ne tik Hogvartse, burtų ir kerėjimo mokykloje, bet ir magijos ministerijoje. Tą pastebėjo tamsiaplaukis neseniai įsidarbinęs magijos ministerijoje. Tyliai, leisdamasis liftu iš dešimto aukšto į pirmą aukštą, tvirtai laikėsi už rankenos. Kita ranka prilaikė juodą, odinį portfelį. Kuris buvo kimšte prikimštas visokių dokumentų su bylomis, teismų nuosprendžiais. Išties, per trumpą laiką kiek padirbęs jau greitaibsusikaupė šūsnis dokumentų. Galiausiai, moteriškam balsui paskelbus, jog jau nusileido į pirmą aukštą, jis ramiai išėjo iš jo. Įprasta jo darbinė uniforma buvo nepriekaištinga. Mantija juodos spalvos su prisiūtu magijos ministerijos ženklu. Po mantija glūdėjo balti trumparankoviai marškiniai. Juodos, kiek laisvokos kelnės ir vyriški, odiniai batai. Pamažu artėdamas prie ministrės durų jis giliai įkvėpė ir pastukseno į duris. Širdis šiek tiek pašėlusiai daužėsi, stengdamasis elgtis kuo neįprasčiau, jis pravėrė didžiules, ąžuolines duris. Įėjęs, jo nuostabai užsidarė durys ir jis pastebėjo ministrę šiam kabinete. Ir jis stengdamasis kuo mandagiau paklausė:
- Laba diena. Jūs, mane kvietėte užeiti?

[Gabriella von Sjuard]

Tyliems lietaus lašams barbenant į Magijos Minsiterijos langus, naujoji magijos ministrė Gabriella von Sjuard sėdėjo jaukiame savo kabinete, su arbatos puodeliu ant stalo ir krūva popierių po ranka. Mergina skaitė pranešimus, prašymus, laiškus bei kitus popiergalius ir dėliojosi į krūvas, pagal laiką atsakymui. Išgirdusi beldimą, buvusi profesorė kilstelėjo galvą ir pamatė pro duris įžengiantį vaikiną.
- Laba diena, - pasisveikino jo nusišypsodama ir pakildama nuo stalo. - Kviečiau, prisėskit, - pakvietė ji ir mostelėjo burtų lazdele. Po akimirkos vaikino rankose taip pat garavo šiltas skanios arbatos puodelis (būtinybė tokiu bjauriu oru). - Jūs Cody Tallbot, naujas Magijos Ministerijos darbuotojas, taip?

[Lukas Ichiro Donovan]

Po ištarto magijos ministerijos darbuotojo klausimo aplinka nejučiomis pasiketė; visas kambarys kuris buvo įprastai triukšmingas tapo tylus. Net augalai išsižioję nuščuvo. Popieriai taip pat ramiai tysojo kur papuola. Jaunasis darbuotojas stovėjo apsuptas skleidžiamo kabineto auros. Dėmesingai pažvelgęs pro langą pastebėjo, jog pradėjo lyti. Kapt. Kapt. Šaunu, lietaus lašai sužadina susikaupimą. Trumpam taip pagalvojęs, jis greitai sulaukė pačios ministrės atsakymo. Gavęs leidimą (o gal įsakymą?), Cody ramiai atsisėdo ir pasidėjo šalia savęs ir kėdės ant žemės savąjį darbo portfelį. Greitai jis jau rankose laikė garuojantį puodelį sklidiną šiltos arbatos:
- Taip, aš Cody Tallbot. Kuo galiu padėti? - jo ypatingai žemas balsas vėl nutylo. Sakinį užbaigė mažu gurkšneliu iš karštojo gėrimo.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella von Sjuard taip pat pasuko galvą į lango pusę ir atsiduso - lietus niekada nebuvo jos mėgstamiausias oras. Tiksliau, lietus ją liūdino ir kėlė blogą nuotaiką. Mikliai, nerūpestingu judesiu mergina perbraukė per šįkart natūraliai tiesius plaukus ir šyptelėjo naujajam Magijos Ministerijos darbuotojui.
- Papasakok man apie save, - paprašė šviesiaplaukė ir užsikėlė koją ant kojos. - Ir kokie tavo planai, užėmus tokią vietą Magijos Ministerijoje?
Magijos ministrė mėgavosi nuostabiu karštos kavos skoniu, jai kava buvo tarsi priešnuodis nuo blogos nuotaikos. Dar vienas gurkšnis ir Gabriellos veide švietė jau gyva šypsena, o akys maloniai spindėjo. Gal kava ir nėra stebuklingas dalykas, tačiau merginą jis veikia magiškai.

[Lukas Ichiro Donovan]

Užsikėlęs koją ant kitos kojos jis ramiai mąstydamas ėmė supuoti palei skambančios muzikos takto ritmą. Gal ir visai nebloga yra arbata. Pakėlęs galvą tariamai nusišypsojo ir pagyrė:
- Kaip matau, neblogai išverdate arbatas. Bent jau tokiu mano manymu, - kiek pagyręs jis atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį į vieną tašką. Netrukus pasijuto užkluptas dėl netikėtų magijos ministrės klausimų. Po velnių, turėjau tai numanyt. Bet nieko tokio, sugalvosiu ką nors įtikinamo. Greitai sumetęs jis ėmė kurpti atsakymus mintyse ir po valandėlės, kuri atrodė lyg amžinybė, prabilo:
- Na, aš domiuosi kriminalistika. Skaitau netgi tokio tipo romanus, - nutaisęs ganėtinai rimtą veidą jis vėl toliau tęsė. - Taip pat man patinka niūrūs orai. Šiaip daugiau neturiu nieko papasakot apie save? - kiek kukliai jis pridūrė ir ėmė vėl gurkšnoti arbatą neatsakydamas į kitą klausimą.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella kilstelėjo antakį ir skvarbiai pažvelgė vaikinui į akis. Ar jis su manimi bando flirtuoti? pagalvojo šviesiaplaukė, bet nieko nesakė ir užsimetė koją ant kojos. Maniau, kad mes čia tik darbo reikalais...
- Hmm, dėkui, - šyptelėjo puse lūpų von Sjuard ir pastatė puodelį ant tamsaus medinio stalo. - Manai, kad kriminalinių romanų skaitymas tau padeda pasiruošti darbui Magijos Ministerijoje, ar aš ne taip supratau? - ministrės antakis vėl pakilo. - Supratau...
Gabriella pažvelgė į tyliai langu žemyn tekančius lašelius. Jie sudarė savotišką užuolaidą ir visai ramino. Gabriella atsiduso ir patrynė smilkinius - jos dieną bandė sugadinti galvos skausmas.
- Na, o ką tikiesi palikti po savęs Magijos Ministerijoje? - dar kartą paklausė von Sjuard ir švelniai nusišypsojo Cody.

[Lukas Ichiro Donovan]

Kiek tylus ir susimąstęs vis žvelgė į langą. Į aprasojusį stiklą, juo leidoai vandens lašai, kurie vis nugarmėdavo link žemės.
Pakėlęs smakrą jis pažiūrėjo link rankinio laikrodžio žvelgdamas ar niekas neatėjo link jo kabineto. Laikrodis ir nebuvo jau toks paprastas, tačiau neįsigilino į tai kuom skiriasi žiobarų ir burtininkų laikrodžiai. Gi, vis dėl to sėdi priešais ministrę.  Pajutęs įsmeigusį į jį žvilgsnį jis stengėsi nieko negalvoti. Paskui dar man mintis išgirs. O kam to reik.
- Įtvirtintą saugumą ar teisingumą, - kiek sumirksėjo jaunolis ir sunėrė pirštus. - Gal galėčiau jau eiti? Manęs ir kiti darbai laukia, - mandagiai paklausęs paaiškino jis. Laisvąja ranka siekė juodojo portfelio rankenos ir greitai dingti iš čia.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras von Sjuardas, naujasis Anglijos magijos ministras, nekantriai atrakino savo kabineto duris. Tiesą sakant, tik Hogvartsą pabaigusiam vaikiui dar buvo sunku patikėti savo netikėta sėkme rinkimuose, nuo to net galva galėjo apsvaigti - o gal dar per anksti į tokią balą įšoko, o gal dar reikėjo įstoti, studijuoti, kažką daugiau baigti, kažko daugiau išmokti, įgyti patirties, ir jau tada tik bristi į liūną... Bet gyvenimo vingiai sumėtė kitaip ir štai - septyneriems metams buvo paskirtas sėdėti čia.
   Juodaplaukis, balto veido vaikinas išsyk persitvarkė ankstesnės ministro pareigas užėmusios politikės kabinetą ir atsisėdo už rašomojo stalo, perbraukė per jį ranka. Vis dar buvo klaikiai sunku patikėti.
   Gaila, kad jo nemato Ravenas. Gaila, kad juo nebegali didžiuotis mama. Gaila, kad Solveiga niekada neatvers šito kabineto durų, ignoruodama, jog jos vyresnysis brolis yra vienas įtakingiausių asmenų Anglijoje.

[Claudie Amneta]

 Žmonės sako, kad gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Sunku būtų tai įsivaizduoti tiesiogiai, ne perkeltine prasme. Tai sako norėdami pabrėžti, kad gyvenime daug kas keičiasi. Palyginus su tuo, kad kitiems tas aukštyn kojom skaitosi pasikeitęs dienos rėžimas, Amnetos gyvenimas vertėsi ir vertėsi, sukosi, bėgo ir nė nekėtino sustoti. Hogvartsas dabar atrodė višta perekšlė, susigūžusi ir priimanti visus norinčius po savo sparneliu. Kudakuodavo sau tyliai, bardavo savo vaikus, bet visi sau gyveno linksmi ir patenkinti. O dabar viskas keitėsi. Ką reiškia išlipti iš to rožėmis kloto muilo burbulo (ar vištos gūžtos, čia jau kaip jums labiau patinka) sužinojo ir Claudie. Darbas Magijos Ministerijoj, stresas dėl sesers ir tokie panašūs dalykai darė savo. Todėl galėjai pamatyti Claudie Amnetą, MM6 lygio darbuotoją pėdinančią Ministerijos koridoriais. Linksma ji atrodė pirmuosiuose kursuose. Vėliau vaikščiodavo kiek susimąsčiusi, galvodama apie svarbius ir nesvarbius dalykus. Tad tuo ji ir nelabai skyrėsi nuo dabartinės Clau.
 Taip jau nutiko, kad buvusiai grifei teko eiti netoli nuo Magijos Ministro kabineto. Šiaip gan keista, kad ją išvis priėmė dirbti čia. Greičiausiai tai buvo dėl to, kad naujinosi Ministerija, labai trūko darbuotojų. Kaip kitaip būtų priėmę patirties neturinčią ir dar visai neseniai baigusią Hogvartsą mergiotę? Turbūt pasiūstų mokytis metus ar daugiau ir tik tada leistų laimę čia pakliūti. Magiškasis transportas... Na, nepasakytum, kad rudaplaukė labai ką nors jautė transportui, daugiausiai buvo susidūrusi su šluota, kai žaidė kvidičą ir pripažinkim, tada visiškai nesisekė. Kodėl šį departamentą pasirinko? Nežinia. Kas pirmasis šovė į galvą, to ir paprašė. Tad dabar domėjosi įvairiomis transporto priemonėmis ir stengėsi ką nors daryti.Stengėsi. Tik klausimas ar jai tai pavyko.
 Artėjant prie Ministro kabineto, ji įsitempė. Tikiuosi, kad jis nesužinojo apie tą įvykį su miego eliksyru. Mintyse Amneta meldėsi. Vakar atsikimšo buteliuką su skysčiu ir susipylė visą turinį į arbatą. Dar prieš apankant Džesė jai buvo išvirus šio skysčio ir pasakė, kad jis nuo galvos skausmo. Clau nelabai ja pasitikėjo, bet nusprendė viską keisti ir kaip nors susibendrauti su sese. Patikėjo naiviai. Užmigus buvo geram trejetui valandų - ne taip jau ir lengvai įveiksi eliksyrą. Et, sesutė... Mergina neįsiklausė gerai į Jasminos žodžius ir va - ana prarado regėjimo dovaną. Nors Diana nekaltino sesers, bet ką vyresnėlei žinoti? Mažė nemato ir taškas. Nebesuvedžios jos dabar - nebe mokinė yra.
 Kabinetas vis artėjo. Tu tik praeisi ir viskas. Nieko juk nenutiks. Liūdnos akys buvo įsmeigtos į grindis. Bet ar jos buvo medinės, ar dengtos plytelėmis, iki Amnetos smegenų informacija nenuėjo. Visos mintys sukosi apie Jasminą, kaip jai būtų galima padėti ir net sekundėlei miego eliksyras išgaravo iš galvos.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras von Sjuardas buvo gana naujas žmogus Magijos Ministerijoje. Tiek pareigose, tiek šiame skyriuje, tiek apskritai Ministerijoje kaip institucijoje. Ir keistai jaunas žmogus, atrodo, vos spėjęs apsiprasti pačiame gyvenime, o jau įsigrūdęs į tokią erdvę. Neseniai baigęs Hogvartsą. Na, bet, sako, kad jauni žmonės esti kaip žiurkės ar gripo virusas - prisitaiko greitai ir be didelių problemų, prasiveržia bet kur, kur tik atsiranda reikalas. Ko gero, ir šis juodaplaukis jaunuolis gana protingomis, gilaus žvilgsnio auksinėmis akimis nebuvo išimtis. Praėjo - pagalvoji? - į pačius Ministrus. Ir, tiesą sakant, čia buvo sudėtinga gyventi ir dirbti. Ne tik darbo kiekio, atsakomybės bei įkyrių žurnalistų aspektu. Pasirodo, ankstesnė Anglijos Magijos Ministrė buvo ta pačia pavarde kaip ir Fasiras - ir tai, be abejo, niekam nepraslydo pro akis. Tokiu būdu Fasiras vėl gavo per prievartą būti žmonių susiejamas su žinomu Hogvartso profesoriumi, eliksyrininku von Sjuardu - savo tėvu, kurio nebenorėjo pripažinti. Dėl asmeninių priežasčių. Todėl į pašaipius klausimus ta tematika atsakydavo arba tyla, arba temos nukreipimu, arba kažkuo, kas priverstų patį begėdį pletkų nešiotoją paklausėją nutilti. Nors ir nesusidorodavo - ech, tat būtų nesąžininga ir negražu, kalbant atvirai.
   Gerai, kad yra toks šaunus žmonių išradimas kaip pietų pertraukėlės. Tokiu metu Ministras išnirdavo iš savo kabineto ir išeidavo pasižmonėti, pasidalinti su kolegomis, kurių šiuo metu pirmajame Ministerijos lygyje ir skyriuje buvo mažokai ((cha cha)), sumuštiniais, arbata ar sausainiais. Šiuo metu Fasiro pietų pertraukėlė jau buvo beslenkanti į pabaigą, todėl jis stovėjo savo kabineto tarpduryje ir vaišinosi vienos aurorės iš antrojo skyriaus sausainiais bei klausėsi trumpai atpasakojamo paskutinės aurorų misijos pranešimo, kadangi pats buvo prašęs informacijos apie nusikaltimus - juk Magijos Ministras dažnai turėdavo dalyvauti ir svarbiuose Vizengamoto posėdžiuose. Nors šių irgi per tokį trumpą ministravimo laikotarpį tiek ir tebuvo.
   Aurorei baigiant pasakojimą Fasiro akį patraukė mergina, lekianti koridoriumi pro šalį.
   - Supratau, ačiū tau, - tarė Ministras aurorei ir šiai pasišalinus riktelėjo ir pamojavo merginai. ,,Kaži, ar nepasivaideno? Čia Claudie?" - paklausė savęs Fasiras. - Ei, ar čia...? Claudie, čia tu? - paklausė jis ir skubiai žengtelėjo kelis žingsnius į priekį, kad tą merginą matytu veidu pasivytų. Jai atsigręžus Fasas šyptelėjo.
   - Labas... - pasisveikino Fasiras ir sutriko, suabejojęs, kuo pradėti pokalbį. - Ką tu čia veiki?
   Tiesą sakant, turbūt jau neatsiminė, kada paskutinįsyk matė Claudie. Atsiminė, kad anuomet ji buvo Grifų Gūžtos koledžo - na, ir jo koledžo - prefektė. Dirbo su Edgar. ,,Ar kartu baigėm, ar ne kartu?" - suabejojo Fasas.