0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klerė Hikari

  • III kursas
  • *
  • 589
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We're all mad here.
Re: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #15 Prieš 9 metus »
Keitė nulėkė į Kelionmilčių kambarį. Čia jos niekas neieškos. Ar bent jau neturėtų.
Mergina įlindo  į vieną nedegančių židinių, nusuktą nuo durų. Apsikabino save ir pravirko. Nekūkčiojo ir nešnirpščiojo. Tiesiog verkė.
Fasas buvo teisus. Ji savanaudė. Nesirūpina Heile ir savo šeima. Jiems tikrai būtų skaudu. Jie taip ilgai viską slėpė ir ją saugojo, o ji tik sužinojo ir iškart žudosi.
Galbūt ji dabar turėtų draugų. Bet ji pati visus atstūmė. Ji pati kalta.
Ir... kad ir koks prakeiktasis tas Fasas būtų, nereikėjo į jį leisti Dolohovo užkeikimo. Jis teisus ir dėl šito.
Keitė atsiduso. Jei ji teisingai supranta dėl pranašystės... tai štai kokia ji numirs-vieniša dėl savo kaltės ir žinoma kaip paskutinė kvaiša.
No one else is dealing with your demons
Meaning maybe defeating them could be the beginning of your meaning, friend.

*

Neprisijungęs Džeinė Meko

  • VII kursas
  • *
  • 688
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • wattpad- @2valandaryto , come chat with me
Re: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #16 Prieš 9 metus »
Džeinė melavo kitiems. Ji nežinojo, kur Keitė. Jai tik norėjosi pabūti vienai. Mergina atsisėdo priešais vieną židinį ir atsirėmė į sieną. Staiga ji prisiminė kitą dainą, kurios ją išmokė mirusioji sesuo. Juodaplaukė nuleido galvą ir jautė, kaip ašaros rieda skruostais. Ji pradėjo dainuoti:

Akis pakelk, atgal pažvelk,
Blaškos dar vėjuje liepsna, palikta,
O kaip seniai, kiti veidai,
Spindi dar ta pati šviesa akyse,
Nuo pačios, nuo pačios pradžios, nuo žarijos pelenuos


Kas ir vėl uždegs tokią ugnį,
Kad suskiltų dangus pilnas žvaigždžių?
Kas be baimės gers ligi dugno?
Galbūt taurę šlovės, gal nuodų?

Džeinė nutilo ir pakėlė galvą. Staiga viename židinyje pamatė Keitę. Ji nieko neklausinėjo. Netarusi nė žodžio juodaplaukė atsisėdo šalia jos ir, įsikniaubusi į rankovę, verkė.
***
Džeinė atsimerkė. Sėdėjo čia jau porą valandų. Reikia eiti į kambarį iki pareikalavimo. Mergina atsisuko į Keitę ir liūdnai į ją pažvelgė.
-Paklausyk,man tu rūpi,-tyliai tarė.-Aš tave visada palaikysiu.
Ji pasisuko eiti, tačiau tarpduryje sustojo.
-Maldauju, pagalvok prieš rinkdamasi,-sušnibždėjo ir nusibraukė ašaras.-siempre juntos. Visada kartu.
Ir nuėjo į kambarį iki pareikalavimo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 metus sukūrė Džeinė Meko »

¸ ° . ° :. .• ○ . ° . ● ¸ . • ○ ° . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ ° ° . . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . °¸ . ° :. . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . ° :. . • ○ . ° . ● ¸ . • ○

*

Neprisijungęs Klerė Hikari

  • III kursas
  • *
  • 589
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • We're all mad here.
Re: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #17 Prieš 9 metus »
Keitė atsiduso. Gerai. Reikia keltis. Negalima čia sėdėti amžinai.
Mergina šiaip taip atsistojo ir nusipurtė pelenus.
Vos atsistojus ji, regis pradėjo reaguoti į įvykius.
Vargšė Džeinė,-pamanė ji.-Kokiam Biobetonse vilos ją užjuoktų dėl tokio balso. Ir po velnių, kas jai negerai- vieną akimirką ji manęs nekenčia, kitą jau kalba kažkokios ispaniškus pasakymus apie vienybę. "Visada tave palaikysiu"... Kas ji pati manosi esanti, ta veidmainė?
Ramybės nedavė dar vienas dalykas. Ją surado Gūžtoj, surado Drąsaus Žinojimo kambaryje, surado ir čia. Ar kur nors Hogvartse yra vieta, kur ji gali slapčia pabūti viena?
Keitė darsyk atsiduso ir išėjo.
No one else is dealing with your demons
Meaning maybe defeating them could be the beginning of your meaning, friend.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Re: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #18 Prieš 9 metus »
Kelionmilčių kambaryje buvo visiškai tylu, tamsu ir ramu. Staiga židinyje kažkas žybtelėjo. Dar kartelį žybtelėjo. Tada pradėjo ryškėti. O tada iš didelio židinio iššoko raudonapsiaustis siluetas su dideliu lagaminu juodomis odinėmis pirštinėmis apmautose rankose. Na, tas apsiaustas vargu ar bebuvo raudonas nuo suodžių, bet tikroji spalva vis dėl to šiek tiek dar matėsi.
- Fu.- sušvokštė vaikinas, atsistojęs ant žemės ir labai riebiai nusikeikė. - Negalvojau, kad kelionė bus tokia ilga ir tiek suodžių. Ką jie ten kūrena, žalčiai...
Apsidairęs Fasas Oldefortas pagaliau nusišypsojo. ,,Uch, senoji mokykla. Pagaliau aš grįžau." - atsiduso grifiukas ir žvilgtelėjo į duris. ,,Niekas nesutinka, kaip liūdna. Nei laiško parašė man, nei su stebuklingais veidrodėliais susisiekėm, nieko. Kaži, ar jos mano laiškus gavo?" - karčiai mąstydamas pagalvojo Fasas ir išsitraukęs iš kišenės lazdelę, nukreipė į savo apsiaustą.
- Valyk.- tarstelėjo. Kai apsiaustas tapo švarus, Fasas užsidegė židinį ir atsisėdo į netoli buvusį fotelį. Žydros akys buvo kažkuo itin keistos. Tarsi kažkas būtų labai negerai...

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Igor Orlov

  • VI kursas
  • *
  • 0
  • Taškai:
Re: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #19 Prieš 9 metus »
Viduje pasigirido bildesys ir garsas, skleidžiamas klibančios spynos. Po gerų keliolikos sekundžių, durys pagaliau su trenksmu atsivėrė, atverdamos vaizdą į Igorį, rankoje laikantį tik ką panaudotą lazdelę, ir Evą. Lyg niekur nieko įsikišęs lazdelę atgal į kišenę, Igoris įžengė į kambarį ir tuoj pat prapliupo kosėti - nuo durų trenksmo sujudintos dešimtmečių senumo dulkės puolė į ataką. Po kelių sekundžių dulkėms nurimus, Igoris dar pamosavo ranka sau prieš nosį ir žengė gilyn į kambarį, įžiebdamas savo lazdelę.
- Esi keliavusi su kelionmiltėmis? - pasidomėjo, žvalgydamasis po kambarį. Galiausiai užmatęs tai ko reikėjo, nužingsniavo prie židinio ir, taipogi lazdelės pagalba, palaikęs savo įrankį prie metų metus nekurentų anglių, tuoj pat įžiebė nedidelę ugnį. Apsižvalgęs, vaikinas pagriebė kelias netoliese buvusias malkas ir įmetė jas į židinį.
- Tikriausiai kokį šimtmetį nieks nesinaudojo čia niekuo, - subambėjo, lazdelės pagalba bandydamas uždegti senas malkas. Po kelių akimirkų, burtažodžiui pagaliau pavykus, vaikinas pagriebė kelionmilčių stiklainiuką ir pabėrė gerą saują tiesiai į ugnį.
- Pasiruošusi? - šyptelėjo ir, paėmės merginą už rankos, vienu metu įlipo su ja į židinį, tardamas galutinio tikslo pavadinimą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 metus sukūrė Igor Orlov »

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #20 Prieš 7 metus »
Vos prieš kelias dienas atvykusi į Hogvartsą, Margareta Ganė norėjo kuo geriau ištyrinėti pilies aplinką - juk čia, jei niekas nepakis, gyvens artimiausius septynerius metus. Klaidžiodama ilgais koridoriais, netoli pagrindinio įėjimo į mokyklą ji užtiko duris, kurių anksčiau pastebėjusi nebuvo. "Hm, keista", - pamanė mergaitė bei jau norėjo jas praeiti, tačiau smalsumo jausmas sukirbėjo krūtinėje. "Tik trumpam užmesiu akį", - nusprendė.
Atidaromos durys sunkiai ir, atrodo, skausmingai girgždėjo, lyg primindamos apie savo, tikriausiai, nemenką amžių. Vos šiek tiek jas pravėrusi, Margareta sustojo, mat riesta nosis užuodė kažkokį itin keistą kvapą. Vedama noro išsiaiškinti, iš kur jis sklinda, Mar staigiu judesiu atvėrė sunkias duris. Jos akis pasiekė itin keistas vaizdas. Kambaryje stūksojo keturi dideli židiniai, tačiau ugnis ruseno tik viename iš jų. Sienos, kadais buvusios žalios, dabar tokios spalvos mažyčių lopinėlių turėjo nebent kampučiuose. Keistoje vietoje ant lupų kabėjo šviestuvas, grasinantis bet kurią akimirką nutrūkti, o kambarys buvo puoštas paveikslais, kuriuose vargiai ką begalėjai įžiūrėti. Lyg šių neįprastų akcentų neužtektų, visur buvo pilna dulkių.
Švelniai tariant, kambarys nežavėjo savo tvarka, tačiau Margaretą jis kažkuo traukė. Kažkuo, ko net pati mergaitė nesugebėjo paaiškinti. Tai buvo puiki vieta pabėgti nuo viso išorinio pasaulio bei tiesiog pabūti su savimi. Pakerėta neįprasto radinio ir visiškai išmetusi iš galvos keistą kvapą, Mar, pamiršusi net užverti duris, atsitūpė prie sienos, į ją atsirėmė bei romiai, naudodamasi susikaupusiu dulkių sluoksniu, ant grindinio pradėjo piešti įvarius ornamentus.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #21 Prieš 7 metus »
Šią žavią ketvirtadienio popietę, kai Hogvartsas dar gyveno Helovinu, o vėjas negailestingai šuorais talžė pilies sienas, pasibaigus pamokos ir kitiems užsiėmimams, Kota pagaliau turėjo laiko pabūti su savimi. Dažniausiai mergaitė ir taip skraidžiojo padebesiais, tačiau pamokose, fone pliauškiant profesoriams, labai neprisisvajosi.
Mažoji balerina tyliai tipeno koridoriumi, jau galvodama apie žvaigždes, debesis, planetas, vaivorykštes ir šiaip viską, ką tik jos smegenėlės sugeba išgimdyti. Pastelinis rausvas suknelės sijonėlis krestelėdavo nuo kiekvieno dvylikametės judesio, va koks pūstas ir lengvas buvo jis. Galiausiai vos neatsitrenkusi į duris, mažoji Kota tik pasitaisė sidabrines garbanas, tvirtai surištas į arklio uodegą ant pakaušio, ir šiaip ne taip pravėrė sunkias duris.
- Oi, - teištarė ji, išvydusi dar vieną mergaičiukę. Sugniaužusi rankas, apmautas mažomis širdelėmis dabintomis rausvomis pirštinaitėmis, Kota šyptelėjo. - Atsiprašau, nežinojau, kad čia kažkas yra.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #22 Prieš 7 metus »
Išgirdus švelnų balsą, kuris, tikriausiai, kreipėsi į ją, Margaretai teko pakelti galvą. Prieš ją stovėjo mielai atrodanti, iš pažiūros panašaus amžiaus mergaitė, kurios garbanoti sidabriniai plaukai atrodė itin įspūdingai bei derėjo prie rožinės balerinos aprangos. Ji atrodė kiek sumišusi, mat galvojo, jog šiame kambaryje nieko nėra.
- Nieko tokio, jei nori, užeik. Manau, nesikandžioju, - nuoširdžiai šyptelėjo Mar. - Gali prisėsti bei prisidėti prie itin keistos veiklos, susijusios su piešimu ir dulkėmis, - sukrizeno bei lėtai paplekšnojo į grindis šalia savęs. - Aš esu Margareta Ganė, o kuo vardu tu?
Mergaitė vylėsi, jog nebus atstumta, o dailioji balerina pritūps šalia. Pirmakursė labai norėjo susirasti draugų, kurie galėtų praskaidrinti gyvenimą tarp pamokų.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #23 Prieš 7 metus »
 Okei, Margo galutinai atsikratė savo protu. Tikrai. Na, gal ne visam laikui ir gal tai nebuvo taip blogai kaip galėjo atrodyti iš šalies, bet iš šalies atrodė tikrai labai keistai. Jeigu kam įdomi mano nuomonė, tai trečiakursę puikiai apibūdina žodis weird. Dar galėčiau paminėti, kad ji įdomi kvadratu (kitaip niekas neskaitytų ir nesektų jos gyvenimo, o aš būčiau bedarbė), tikra ragana kraupiomis akimis ir dabar po nosimi niūniuodama rožinės panteros melodiją seka paskui gražią mergaitę, lyg koks hormonų užvaldytas berniukas, nors pati visiškai nėra toks.
 Kas paskatino šį beprotišką impulsą? Staigiai atšalęs Didžiosios salės klimatas. O kaip žinome raudonakė nemėgsta šalčio. Reikėtų pranešti tai mergaitei, kad kitą kartą įspėtų prieš imdamasi savo ledo... Dalykų...
 Snieguolei dingus iš koridoriaus, miss slaptoji agentė iš varno nago akimirkai sustingo užkliudyta minties kokio velnio ji čia stalkina žmogų, bet neradusi jokio logiško atsakymo truktelėjo pečiais, kitus vis išgąsdinančiu tyliu tipenimu nepastebėta praslinko pro voratinklius ir visokius keistus rakandus, įsitaisė ant palangės, patraukė užuolaidą ir išsitraukė knygą. Kad kam nors nekiltų įtarimas. O gal iš vis ji čia ėjo paskaityti, o baltaplaukė tiesiog ėjo priešais. Taip. Turbūt taip ir bus. O ant palangės šviesiausia. Taip, taip. O užuolaidos šiaip gražios. Ir visai nekeista, kad anos dvi jos nepastebėjo. Juk vaikšto, it sklandydama.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #24 Prieš 7 metus »
Kajus žingsniavo koridoriumi. Jam buvo taip nuobodu, kad manė, jog ims ir "smigs" čia pat. Eidamas pro kažkokias duris išgirdo pokalbio nuotrupas, o gal tik pokalbio pradžia ten. Nesvarbu. Vienaip ar kitaip, tas pokalbis trečiakursį sudomino. O kodėl neįsiveržus į svetimą vakarėlį? Jis atidarė duris ir įėjo. Čia gal koks varnanagių susitikimas? Viena buvo Margareta Ganė, su kuria neperseniausiai susipažino. Kita - Margo Diuken. Jų pažintis įvyko, kai rudaplaukis skaitė laišką, kuris pranešė, jog tėtis mirė ir jį perkelia gyventi į vaikų namus. O trečioji mergina buvo... Kota?! Varnanagis išplėtė akis. Nežinojo ar įeiti ar išeiti (kas įrodytų, kad jis pasidavė). Todėl jis padarė kvailiausią dalyką kokį galėjo padaryti - nuėjęs apsikabino Margo ir šnypštelėjo jai į ausį:
- Vaidink. - O tada garsiau ištempdamas pirmą „a“. - Laaaabas.
- Labas ir tau, Margareta. - šyptelėjo jis.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #25 Prieš 7 metus »
 Ir Margo iš tikrųjų skaitė. Tyliai tupėjo už sunkių smaragdinių užuolaidų ir skaitė puslapį po puslapio. Gal ir nugirdo kokį žodį iš skurdaus mergaičių pokalbio, bet kadangi jis buvo toks skurdus, kad net nebuvo ko klausytis, knyga domino labiau.
 Bet, kai varna jau baigė save įtikinti, kad čia ėjo skaityti, o ne sekė šerkšnotąją baleriną, į šį Dievo pamirštą kampelį atsibeldė dar viena siela. Ir seklės Margo smalsumas nugalėjo. Nemanykit, kad ji pastoviai lenda ne į savo reikalus (nors netyčia taip nutinka gana dažnai), bet galbūt čia užsuko gigantiškas ir pasimetęs koks nors kokio nors pažįstamo gyvūnėlis, tarkim, kad ir naujas Melisos meino meškėnas kurį ji kaip tyčia šiandien gavo ir visai netyčia nenugalėjo milžiniško katino, ir šis pabėgo ištyrinėti visos pilies. Juk, jei tokį pastebėtų varnė būtinai pagelbėtų gaudant. Taip, taip.
 Vos truktelėjus užuolaidas, kad būtų nors kiek geriau matyti, senas surūdijęs karnizas sugirgždėjo, o išsigandusi, kad tuoj ką nors nugriaus ar bent jau sulaužys, Mar suspurdėjo numesdama nuo kelių knygą ir taip sunaikindama savo priedangą. Khrm, tai yra skaitymo vietą.
 Aišku toks žiaurus sunaikinimas neliko nepastebėtas ir mergaitei nė nemirktelėjus viskas pasidarė žiauriai neaišku, nes prilėkęs berniukas parodė tokį gestą, lyg ta užuolaida būtų gadinusi jam gyvenimą, o karnizo išleistas garsas reikštų, kad ji merdi. Suvokusi ko iš jos norima, neatsispyrė pagundai ir viena iki šiol bejėgiškai prie šonų karojusių rankų paplekšnojo per nugarą, atrodo pelėdyne sutiktam taip pat varniui.
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #26 Prieš 7 metus »
- Kota Lunalait, - trumpai prisistatė šioji ir nutūpė šalia mergaičiukės. Šyptelėjusi pirmakursei, ji ant grindų nupaišė mažą rožytę, žiūrėdama, kaip dulkės gumuliukais apipūkuoja jos pirštines, kurių ji tikrai nenorėjo nusiimti, net jei delnai viduje prakaitavo lyg kokioje pirtyje. - Tu iš Varno Nago, tiesa? Mačiau tave per paskirstymo ceremoniją.
Vis tik, kai durys vėl girgždėdamos atsivėrė (o trečiakursės ausys paslapčia vėmė girdint tą garsą) mažoji balerina net nepasuko galvos į duris, mat toji rožyčių paišymas ant storo dulkių sluoksnio atrodė kur kas įdomesnis užsiėmimas. Tik išgirdus ir sėkmingai atpažinus balsą, sidabraplaukė stryktelėjo, apsižvalgė kaip išgąsdintas triušiukas, greitai nusivalė dulkėtą sijoną ir tamsiomis akimis ėmė ieškoti išėjimo, be paliovos vis labiau ir labiau suverždama rausvą kaspiną ant kaklo. Įprastai rausvi trečiakursės žandai buvo paraudonavę lyg kokie du prinokę obuoliukai (sakyčiau pomidorai, bet nemėgstų jų), o pagaliau supratusi kad vienintelės durys kol kas užtvertos, ji mažais žingsneliais keliavo atbulomis, kol atsitrenkė į vos rusenantį židinį.
- Nekreipk dėmesio, šiek tiek šalta, - prisuokė ji Margaretai, nusisukdama į žalių liepsnų pusę ir apsimesdama, kad stiklinė ašarų uždanga ant jos akių obuolių tik dėl dulkės patekimo į akį. Tai yra, į abi akis.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #27 Prieš 7 metus »
Kotai prisistačius, taip padarė ir pirmakursė:
- Aš Margareta Ganė Riestanosė arba tiesiog Mar, - žodžius kaip žirnius bėrė ji. - Ir taip, puikiai žinau, jog mano antrasis vardas ypač keistas, tačiau laiko atgal neatsuksi ir nepaprotinsi mamos, kad jo neišrinktų. Na, net jei tai pavyktų, esu tikra, jog jos neperkalbėtum, - garsiai svarstė mergaitė. Supratusi, ką pasakė, pakėlė lūpų kampučius, parodydama savo itin dailią šypseną, ir kiek nuraudo. - Taip, esu varnanagė, - į klausimą atsakė ji.
Kurį laiką mergytės tylėdamos piešė ant dulkėto grindinio paviršiaus. Panašu, ši veikla abiems patiko. Margareta kūrė paukščius - vienus tikrus, kitus įsivaizduojamus. Dailininkės gyslelę turėjusi mergaitė žavėjosi šiais oru sklęsti gebančiais padarais, už dieną vieno jų kailyje būtų galėjusi atiduoti viską, ką turi. Deja, tikriausiai, to nepakaktų. Slapčia užmetusi akį į naujos pažįstamos užsiėmimą, Mar nenustebo - Kotos kuriamos mielos rožytės visiškai atspindėjo mergaitės išvaizdą, tikriausiai, ir vidų.
Varnanagės ramiai piešė, kai staiga į kambarį įsiveržė naujasis Margaretos pažįstamas - Kajus. Mergytė nustebo, įdomu, ką jis čia veikė? Na, šiuo metu dėmesį traukė ne vien pasisveikinęs vaikinukas. Kota pradėjo blaškytis it spirgas ant karštos keptuvės. Čia tupėjo, čia vaikščiojo ratais, čia jau prie židinio stovėjo. Mergaitė viską suvertė šalčiui, o galų gale jos akyse pasirodė net ašaros. "Nieko nesuprantu. Kas čia vyksta?", - spėliojo Margareta.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #28 Prieš 7 metus »
Kajus prunkštelėjo.
- Man įdomu, kuris kurio turėtų bijoti? Aš tavęs ar tu manęs? - Jis įkvėpė oro ir tęsė. - Dvi dienas. Aš dvi dienas laukiau kol tu ar kas nors kitas mane iš ten išleis! Ir žinai ką? Galiausiai kažkokia mokytoja, kurios gyvenime nemačiau mane išleido. O po visko nė nepaklausei ar man viskas gerai. Pavyzdžiui aš klaustrofobikas tai man viskas nėra gerai. - išrėkė varnanagis.
O vis dėl labiau už šituos pykčio kupinus žodžius, jis norėjo pasakyti paprastą „Nu pasiilgau aš tavęs“. Bet Andersonas buvo užsispyręs kaip jo tėvas, o šis - tikriausiai labiausiai užsispyręs žmogus visoje planetoje.
- Kaip tau sekasi? Nelabai mačiau, po susitikimo miške. - atsisukęs į Margaretą maloniai pasiteiravo rudaplaukis. Keista kaip jis gali šitaip imt ir persimainyti.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #29 Prieš 7 metus »
Margareta nežinojo nė ką manyti. Kajus kalbėjo apie kažką, ko mergaitė nesuprato. Ji jautėsi it pakliuvusi į žemės drebėjimo epicentrą. Matėsi, jog vaikinui skaudu, šnekėjo jis su nusivylimu, liūdesiu ir pykčiu balse. Tuo tarpu Kota tirtėjo prieš židinį.
Vaikinukui pasiteiravus, žalsvaplaukė atsakė klasikiniu variantu:
- Man sekasi puikiai, ypač patinka naujos pamokos, o ir pažįstamų jau spėjau susirasti, - šiaip ne taip išspaudė šypseną. Nežinojo, reikia Kajaus to paties paklausti ar ne. Įprastu atveju ji jau būtų išsižiojusi kalbėti, tačiau dabar... na, neatrodė pats geriausias metas varnanagio teirautis, kaip jam sekasi. Visgi to nepadaryti būtų taip pat negražu. - O tau kaip einas? - greitai leptelėjo, kol dar nepasigailėjo sprendimu. Nenumanė, laukti atsakymo ar ne.