0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #45 Prieš 6 metus »
Garsūs ir skubūs žingsniai aidėjo koridoriumi, vedančiu link kelionmilčių kambario.
Tikiuosi ten nieko nebus.
Iš šešėlių, šturmuojančių neapšviestas koridoriaus atkarpas išdygo aukštas juodaplaukis siluetas, ant peties pasikabinęs suglebusį, aptrintą odinį krepšį. Džeimsas primerktomis akimis nardė po kiekvieno ant sienos pakabinto paveikslo turinį, po kievieno koridoriaus kampą, lyg bijodamas, kad visa aplinka neatitaisomai užminuota. Jautėsi kaip pelė, sekama milžiniško, aršaus katino. Septyniolikmetis irzdamas sugriežė dantimis ir paspartino ir taip jau greitą žingsnį. Tikslas išoko prieš akis, taip gerokai apramindamas vaikiną. Ūmiai atidarė duris, plačiais žingsniais įskridamas į patalpą. Šios vėl griausmingai užsidarė. Vos neužduso nuo nelaukto dulkių ir tvankaus oro mišinio. Net ir atidaryti langai nieko negelbėjo. Dar labiau susiraukė nepatenkintas, dygiu melsvų akių žvilgsniu skenuodamas seniai naudotą patalpą. Apsilupusios, kažkada buvusios žalios sienos, nutrūkę šviestuvai, apgailėtinos kokybės paveikslai nekėlė jokio geresnio ūpo reitingų. Kambaryje buvo ne itin šviesu, bet ir ne tamsu - pasėkmės besileidžiančią saulę užgulusių storų ir basiai irzlių debesų, nepraleidžiančių nė trupinėlio saulės šviesos. Tačiau, visgi, patalpoje susidarę šešėliai neleido geriau ištyrinėti kambario, kaip ir pastebėti krėsle sukritusios žmogystos, o šalia ir varno. Juodaplaukis nieko nelaukęs, akimirksniu atsidūrė prie viduriniojo židinio per kelis metrus. Iškart iš kelioninio apsiausto kišenės susižvejojo ištikimąją juodalksnio lazdelę. Ją nukreipė į židinio ertmę.
Incendio,- mintyse ištartas burtažodis privertė burtų lazdelės galiuke suformuoti mažą kibiršknį, kuri staigiai peraugo į galingą žaižaruojančią liepsną, nulėkusią židinin. Raudonai gelsva su mėlynais apvadais ugnis įžiebė prietemose šviesą, suteikė šešėlius. Ant grindų atsirado nutįsę, bet susikertantys tarpusavyje. Du žmonių. Vienas varnos. Džeimsas lėtai pakėlė galvą ir nuostabos pilnu veidu atsigrežė į surūgusį auksaakį vaikinuką. Sutrikęs pakėlė antakius. Nei kvapo, nei kitų egzistenciją pranešančių rodiklių, taip gerai jaučiamų antgamtikams, nepajuto. Jautėsi kaip žmogus. Klausa kažin kodėl užgulusi, uoslė taip pat. Supratęs, kad priešais sėdi tiksli Soreno von Sjuardo (kas reiškia- prieš jį vampyro jauniklis) tik jaunesnė kopija, širdį suspaudė kažkas panašaus į užuojautą. Kuris čia? - sudvejojo tyliai. Iškart suprato, kad tai vienas iš profesoriaus dvynių sūnų. Vienas iš tų, kuris kenčia dėl septyniolikmečio problemų. Visi žinojo, kad buvo nužudyta eliksyrininko žmona, kad dingo jaunelė, kurią visi laikė negyva. Tik vienetai žinojo, kad Džeimsas susijęs su nelaimėlių žudikais.
Už ką man tokia lemtis?...
- Ką čia veiki? - nedrąsiai, abejodamas savo poelgiu paklausė Grifų Gūžtos, bendrakoledžio bernioko,- turėtai tupėti bendrąjame kambaryje,- tvirčiau užbaigė sukąsdamas dantis. Velnias, jis neturėtų čia būti,- net ir su Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus apsauga jautėsi netvirtai. Dvejojo. Sunėrė rankas ant krūtinės įbesdamas nieko gero nežadantį žvilgsnį į keturiolikmetį.
- Beje, nemanau, kad gera idėja trainiotis vieniems, tokiems mažiams kaip tu,- visiškai ignoravo faktą, kad visai neseniai su to "mažiaus" tėvu žaidė žodžių karą. Tiesiog jam reikėjo tuo vampyrėliu atsikratyti. Nieks neturi žinoti kur jis keliauja. Meluoti, o po to peršokinėti į kitus židinius neturėjo laiko,- sklando gandai, kad vėl atidarytas Paslapčių kambarys. Nebijai, kad tave pričiups koks Voldemortas ar basiliskas?

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #46 Prieš 6 metus »
Jo apgailėtiną, beprasmį savęs graužimą pertraukė antros būtybės atsiradimas kelionmilčių kambaryje. Ravenas nerodymas nė kruopelytės dėmesio, toliau spoksojo į nevalytas grindis. Tik gailiai atsiduso, vos žingsniai priartėjo prie jo. Na va, atėjo manęs išsivesti. Turbūt tėvas pasirūpino, kad neslampinėčiau it vaiduoklis. Bus koks šeimos pokalbis ar koks velnias... Huginas, tupėdamas ant kito šalia esančio krėslo ranktūrio, pašiaušė juodas plunksnas ir kimiai, perspėdamas sukrankė. "Ugnis! Nepažįstamasis!"- tarsi sakė jis. O paukštis abiejų baisiai nemėgo. Dar labiau, nei jo kenofobikas šeimininkas tuštumos. Vampyro jauniklis darsyk atsiduso, kone demostratyviai, dirbtinai. Į židinį plūstelėjo bežodžiais kerais iškviesta ugnis, šios kvapas sudirgino antgamtiko uoslę. BAM ir atsirado šviesa, šešėliai. Dar labiau išryškėjo atėjusiojo siluetas, nors pastarąjį ir taip gerai matė akies krašteliu von Sjuardas. Atsiradęs abejojantis balsas privertė trumpam pamiršti savo bėdas. "Tai jau šis tas" - palengvėjo Huginui, mintimis susietam su Ravenu, visai kaip Sorenas su Spaiku, voru paukštėda.
- Sėdžiu. Galvoju. O ką gi turėčiau veikti daugiau? Melstis? - pakėlė akis ir sutiko atėjūno melsvąsias. Susiraukė pastebėjęs šmėstėlint užuojautą. Tačiau kažkas nepažįstamąjame vertė jaustis grifui nejaukiai,- ne, neturėčiau. Dar ne komendato valanda,- ir tik dabar suprato, įžvelgė tame griežtame veide, kad jo egzistencijos čia niekas nesitikėjo ir niekas netroško,- o tu? Ką tu čia veiki? - naiviai paklausė, nors sąžinė, o gal ir Huginas pasivadines sąžine, sakė, kad tvirtos išvaizdos, kelioniniu apsiaustu apsirengusi būtybė, kurios rasės negalėjo identifikuoti (kvepėjo nei kaip žmogus, nei kaip antgamtikas, greičiau kaip beveik pradėjęs sirgti ligonis), nesileis į savo žingsnių smulkmenas pirmam pasitaikiusiam. Vaikinukas susidomėjęs stebėjo vyresnį juodaplaukį, berods abiturientą. O tuo tarpu varnas nepatenkintas kito buvimu, šį varstė tokiu pačiu žvilgsniu kaip ir atklydėlis. Iš tai, kaip pastarasis apsirengęs, varno vardu pavadintas berniukas negalėjo spręsti iš kurio koledžo anas ęsąs. O tuo tarpu šiam, jis- aišku kaip dieną. Velniškas panašumas į Nuodų ir Vaistų profesorių, Grifų Gūžtos uniforma... ko norėt.
- Beje, nemanau, kad gera idėja būsimus ketvirtakursius vadinti mažiais,- pasivogęs keliauninko stilių, kuriam tikrai priklijavo Klastūnyno koledžą, ir ryškiai įsižeidęs auksaakis ėmė varyti,- be to, aš Ravenas von Sjuardas,- tikėjosi, kad jo pavardė padarys įspūdį vyresnėliui, o ir žinia, kad gali apskųsti tėvui, Nuodų ir Vaistų ekspertui, apie neleistiną veiklą, turėtų atbaidyti juodaplaukį šaipytis, bei elgtis storžieviškai. O jo atsiradimas čia, su kelioninu apsiaustu, leido tokią veiklą priskirti. "Dabar panašus į Smirdžių. Tik kad juodaplaukis. Tikėkimės, kad Mirties valgytojų neatves. Kas gi ketina keliauti vakare? O ypač tokie kaip jie?..."- varnas pakreipė galvą ir vis dar šiaušė plunksnas. Taip norėjo iškapoti tam vaikinui akis, bet suprato- pats dar labiau nukentės.
Kokie jie?- nesuprato grifiukas.
"Panašūs į nusikaltėlius, Ravenai. Po netekčių rimtai tu atsisveikinai su protu. Ir savim. Nebesi į save panašus, berniuk. Kur tavo įžvalgumas?"
Aš ne Solveiga - ir nutraukė minčių pokalbį.
Ravenas sukluso išgirdęs mėlynakio lūpas minant "Paslapčių kambarį"- pats tokius gandus irgi girdėjo, bet tolesnės šnekos apie Voldemortą ir basiliską, gandus pavertė pasakėle, idant aukštesnio kurso mokinys atsikratytų kliūtimi,- nesąmonė. Voldemortas sunaikintas, o basiliskų daugiau nėra,- kažkaip įsitikinęs šnekėjo. Ir dabar suprato, kad atėjūnas, ne jo tėčio siųstas žmogus, visgi, jeigu norėtų pasikalbėti, pats atneštų savo sėdimąją. O kažkas pavojingo, net jei ir to aiškiai neparodė.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #47 Prieš 6 metus »
Mažylis buvo užsispyręs ir įžeidus vampyriukas, neužsikabinęs pusies tiesos turinčia pasakėle.
Jei ik žinotum, kad Voldis iš tikrųjų gyvas.
Dėl basiliskų nieko nežinau.

Pašaipiai šyptelėjo.
- von Sjuardas? Žinau. Vien iš snukio matosi. Nesiparink, nieko tu man blogo nepadarysi, savo tėveliu nepagrasinsi, - grifioko tonas lengvai davėsi skaitomas giliau. Žingsnį žengė nuo židinio. Bent jau sėdynės neketina nudegti,- Ooo.... Taip jau yra, kad mūsų pasaulis pastatytas ant gandų. Nežinai, kas pramanas, o kas tiesa,- nusimetė krepšį nuo pečio ir per kelis uolekčius tolėliau nusviedė nuo židinio. Nuorūkų irgi nenori. Sulenkė kelius pritūpdamas. Dabar vaikinų akys buvo viename lygmenyje.
- Taigi. Ravenas,- nemaloni žodžių pauzė. Kelias akimirkas tiesiog vąrstė vienas kitą piktokomis akimis,- O aš Džeimsas Greywindas. Užuojauta dėl šeimos,- sausai, bet sunkiai išspaudė. O ir viskas nuskambėjo pernelyg dirbtinai. Nebuvo pratęs reiškti užuojautos, bei panašių jausmų. Geriausiu atveju ta užuojauta buvo pakeltas tonas ar smūgis į veidą. Sunkiai pakilo, išgirdo kaip kelių sąnariai aimanuodami sutraškėjo ir nusprendė.
Dabar tinkamiausias metas,- suvokė. Lazdelės galiuką nežymiai pajudino, kelionmilčių kambarį užburdamas garso nepraleidžiančiais kerais. Nors ir kaip nenorėjo taip elgtis, nenorėjo kristi dar žemiau, o iš vis labiausiau paniškai bijojo mirti. Trūksmingai įkvėpė švaraus deguonies it dusdamas. Tačiau privalėjo,-Atleisk man, Sorenai. Niekada tau nelinkiu blogo.
- Du. Dabar dar vienas,- iškošė pykdamas ant savęs,- miegok ramiai, Venai!- paskutinius žodžius tiesiog išrėkė.
Ir puolė. Manė, jei puls atvirai, berniukas spės pasprukti, o kai kuriems pašaliniams neatrodys, kad pats juodaplaukis savanoriškai atsisakė ne tik Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus skirtos užduoties, taip protestuodamas.
Kokio velnio papuoliau į Grifų Gūžtą, jei net bijau mirti? Man net Klastūnynas tiktų labiau...
Palinkęs nespėjusį atsitokėti Raveną griebė už uniformos atlapų, sukosi dešinėn ir stumdamas pargriovė keturiolikmetį adarų langų pusėn. Staigiu judesiu pakėlė juodalksnio lazdelę, žyminčią jo būdą dar prieš girto tėvo smurtą, kurį patyrė maždaug būdamas dvylikos, ir įgudusiais riešo judesiais paleido bežodžių kerų pliūpsnį. Pirmieji nuskrido paralyžiavimo, o antruosius nulenkė pasirodžiusio varno pusėn. Sugriežė dantis pastebėjęs atidarytus langus- šiuos greitai, bet triukšmingai uždarė. Liko tik vienas išėjimas- durys. Ir tik per taramąjį Džeimso lavoną. Mintys ir abejonės sukosi kaip pašėlusi karusėlė: galvojo paleisti, galvojo sučiupti ir pristatyti gyvą. Vaiko krauju tikrai nesiteps. Net ir jis, jei ir kitų akyse atrodo kaip būsimas ar esamas nusikaltėlis.
Dar vienas mostas ir ugnis židinyje užgeso. Atslinko prietema, saulės jau beveik nesimatė. Jos jau nebuvo.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #48 Prieš 6 metus »
Vampyro jauniklis sėdėjo ir sprogo iš pykčio tam abiturientui, taip įžūliai kalbančiam. Neapkentė tų, kurie jautėsi už kitus viršesni, nerodė nė suknistos pagarbos. O pastarasis vos ne taip elgėsi. Kad tik Ravenas žinotų, kad pats Džeimsas, būdamas ketvirtakursiu, tokias auksaakio Soreno ir Natalie (amžiną atilsį jai) sūnaus mintis išsakė garsiai Junko Enoshimai, arba kitaip- Karasunai Mei(amžiną atilsį abiejoms), per tąją Kerėjimo pamoką, kur ir susipažino su Veno netikrąja seserimi Beatriče Georgiana Riddle. Gyvenimo ironija.
- Neke,- ir nutrūko. Džeimsas Greywindas - pagaliau sužinojo mėlynakio atėjūno tapatybę - pareiškė užuojautą, kad ir kaip ji dirbtinai, skurdžiai nuskambėjo iš ano lūpų,- nereikia man t-
"Būsimas abiturientas. Iš Grifų Gūžtos".
HUGINAI! NEPERTRAUK-
"Girdėjau, kad nėra itin maloni asmenybė".
Matau, blin,- nusikeikė kaip Grifų Gūžtos vadovas. Suvokęs, kad jo nepertraukė, mintyse tarė:
Ačiū, kad neper-.
"Turėtum jo saugotis"- varnas sukaukšėjo snapu, vis nenuleisdamas varniškų akių nuo kito grifo.
O, Odinai švenčiausias! Kaip tu taip sugebi?!- kiek neįtikinimai pasibjaurėjo atsisukdamas į augintinį. Bet šis apsimetė nepastebėjęs draugo perkreiptos fizionomijos. Rodos, draugai visai pamiršo juos supančią aplinką- tik šūknsis tuodu pabudino- berniukas sutrikęs nespėjo pašokti, persiversti kūliais, pasinaudoti vampyriškais gebėjimais, o jau septyniolikmetis jį tvirtai laikė už atlapų ir sviedė. Sugebėjo alkūne užkabinti židinio atbrailą, ranką persmelkė maudimas, o skaudus dribimas ant nugaros iš vis sumušė topus. Spėjo tik išsiimti lazdelę, o jau teko virsti ant šono, kerai pralėkė vos per plaštakos atstumą nuo veido. Ravenas krūptelėjo, baimė ir panika užvaldė kūną. Širdies ritmas pagreitėjo ir tokia šūdina situacija iškvietė kraujo troškimą. Nerimas virto maloniu, maloniai nervs kuteninančiu jausmu- nebe reikalo mėgo ekstramalią, pavojingą veiklą. Burnoje prisikaupė sielių ir išiepęs dantis suurzgė. Na ir kas, kad keturiolikmetis, bet jauniklis, normaliai nevaldantis prigimties.  Tai jau šis tas. Pašoko, akies krašteliu pamatė kaip Huginas, jo ištikimasis varnas, atlėkė prie Džeimso baisiausiai klykdamas, nagais ir snapu bandydamas iškabinti akis. Antrieji kerai irgi prašovė pro skraiduolį. Ravenui, pavyko vampyrišku greičiu išvengti dar kelių burtažodžių. Protas aptemo, išmetė nereikalingą medienos pagalaitį iš rankų, net nebandė viso to stabdyti. Vien dėl to, Huginas pradingo. Jis pyko. Troško kraujo, troško kažkaip atkeršyti už motinos ir sesutės mirtis. O didžiausį džiaugsmą teikė tai, kad užuodė priešininko baimę. Palaimingai įkvėpė to nuostabaus kvapo, suurzgė ir šoktelėjo priekin, nagais kabindamas dabartinio šeštakursio dilbį. Aštrūs, antgamtiški nagai be vargo perdrėskė rankos odą, pasipylė kraujas, o džiaugsmas užpildė krūtinę. Net nepastebėjo užgesusio židinio ir atslinkusios tamsos.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #49 Prieš 6 metus »
Taigi. Padarė. Tačiau tik dabar, dar realiau suvokė su kuo susidūrė- išsikasė duobę, o dabar tereikia tik užsikasti. Jis kovoja su vampyro jaunikliu. Vaikis pašėlo, o tai tik dar labiau privertė įslinkti baimę- tokią stingdančią, kad teko prisiminti kaip kvėpuoti.
Vampyru aš tikrai nenoriu tapti. Jų ir taip dabar prišikta visuos kampuos. O nieks nenori dar vieno su pačiuožusiu stogu, -skubiai sudėstė "paskutinį" išisireiškimą mintyse. Su spėjusiais iš baimės suledėjusiais pirštais tvirčiau suspaudė lazdelę, kiekvieną tinkamą minutę laidydamas užkeikimus ir kitus kerus. Tamsoje buvo sunku orientuotis, nebe reikalo pirmieji dveji kerai pralėkė pro šalį, kad ir kokią patirtį turėjo. Bent gerai, kad puolęs varnas, kažkur prašapo- nebegirdėjo krankimo ir sparnų plasnojimo. Vieną akimirką tiesiog stovėjo alsuodamas, o kitą, iš šešėlių išniro Ravenas. Dešinį dilbį perskrodė skausmas, žudantis visus nervus. Tik atšokęs suprato, kad vampyras jį kabino. Rodos, širdis nusirito į kulnus. Kraujas ėmė kapsėti ant grindų, gertis į drabužius. Su skaudančia ranka pakėlė lazdelę, sušvokštė kerų pavadinimą. Kas vyko toliau, atmintyje liko žioėti nemaloni skylė. Skausmas su baime susiplakė į vieną, rūkas aptraukė akis, o smegenys vargiai ką beprisiminė užfiksuodamos įvykius. Prisiminė, kaip savosiomis rankomis nusuko Raveno varno sprandą, kaip spurdantis, kranksintis kūnelis suglebo ir užbaigė savas dienas gindamas savo šeimininką. Patį šeimininką sugebėjo supančioti kerais, atiimti klausą, regą ir gebėjimą judėti. Kaip vėl įžiebęs ugnį židinyje, metė kelionmilčių miltelius ir pasigriebęs Raveną, bei pasičiupęs savo numetą krepšį, pasileido į ugnį, teištaręs vieną vienintelį žodį- "Londonas". Suvokė kur esąs tik tada, kai kelionė židinių tinklu pasibaigė ir atsirado atokiame Londono taške. Lietus permerkė iškart, o vaikinas sugriežė dantimis dėl visų priežasčių.
Hogvartsas liko toli už nugarų.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #50 Prieš 6 metus »
  Palengva geso šviesos; ore sklaidėsi vakaro vėsa. Dauguma Hogvartso gyventojų jau klajojo sapnų karalystėje. Tik ne Hubertas. Savo rankose tvirtai suspaudęs pergamento lapą bei parkerį, jis tykiai sėlino koridoriais, ieškodamas kokio atokaus kampelio, kuriame galėtų parašyti laišką mamai. Pastarąją vos pavyko įkalbėti leisti sūnui keliauti į burtų ir kerėjimo mokyklą, tad tą trapų sutikimą lydėjo daugybė sąlygų. Tarp jų - kassavaitiniai rašteliai. Jei vienas toks moters nepasiektų per parą nuo sutarto laiko, ši pati atvyktų į pilį įsitikinti, jog berniukui viskas gerai. Situacija buvo rimta. Tai suprasdamas, neretai laiškus garbanius siųsdavo net dažniau nei būtina.
  Tamsoje išvydęs medines duris, pernelyg ilgai nesvarstė bei įsmuko vidun. Apsidairęs bei išvydęs keturis židinius, iš kurių, beje, vienas buvo degantis, trylikametis suprato, kad atsidūrė kelionmilčių kambaryje. Tebūnie. Nelabai jam aplinka ir terūpėjo. Patalpos kampe pastebėjęs kiek išklerusią, tačiau liekną varniaus kūną gebėsiančią išlaikyti kėdę, nutempė baldą arčiau ugnies. Vis jaukiau. Patogiai įsitaisęs, Hubertas ėmėsi darbo. Norėjo kuo greičiau pabaigti, mat ryte laukė koledžo susirinkimas.

Citata
Brangioji Madlina,

man viskas gerai. Esu sotus, sveikas bei

  Suglamžydas lapas nuskriejo į kitą kambario kampą. Berniukas negalėjo tęsti rašymo, nes nė vienas išraitytas žodis nebuvo tikras. Į moterį buvo įspėtas nesikreipti „mama“ dėl galimo susekimo pavojaus, o ir gerai jis toli gražu nesijautė. Pilvas gurgė, mat vengdamas komunikavimo su žmonėmis Hubertas praleido vakarienę, taip pat perštėjo sumušti šonkauliai ir... ką jau kalbėti apie faktą, kad jis kone išraižė „laimingas“. Kaip absudriška. Nors puikia suprato, kad rytoj visgi privalės prisėsti bei sukurpti melagingu pozityvumu grįstą laišką, šiandien nusprendė pasistengti visa tai pamiršti. Betiksliai spoksoti į sieną ar dar ką. Žodžiu, užsiimti tikra keistuoliui priderama veikla.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #51 Prieš 6 metus »
Elė vaikščiojo vienišais Hogvartso koridoriais. Ji buvo apsivilkusi paprastą juodą tiulinę suknelę, o plaukus buvo užsikišusi už ausų. Varniukė tikėjosi rasti nelankomą vietelę ir sau į valias prasidainuoti.
Užlipo laipteliais ir tyliai ėjo šešėliuose, kol sustojo priėjusi duris, kurios šaukte šaukė užeiti. Pati nesuprato, kodėl jos taip ją traukė, tad tiesiog jas pravėrė ir šmurkštelėjo vidun.
Pasitaisė ir jau ruošėsi susirasti patogią vietelę ir dainuoti, kai netikėtai sustingo. Pamatė žmogaus siluetą, kažką bandantį rašyti. Po akimirkos žmogus suglamžė lapą ir nusviedė jį į patalpos kampą.
Varniukė pasimuistė ir žengė žingsnį iš šešėlių. Atidžiai nužvelgė žmogų ir silpnai šyptelėjo, nes atpažino tą mielą veidą.
-Hubertas? Hubertas, Hubhub? Nesitikėjau jūsų čia sutikti, ponaiti. Ką tokiu laiku čia veikiate? - teištarė ji, nes norėjo, kad varnius susivoktų, esantis ne vienas.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #52 Prieš 6 metus »
  Išgirdęs pažįstamą balsą, Hubertas sustingo. Lėtai atsigręžęs, išvydo Elę - mergaitę, su kuria vasarą susipažino parke. Tąkart varniukų susitikimas baigėsi neįtikėtinai nejaukiai; garbanius išsigando, jau pats nebežino ko, ir pabėgo. Todėl dabar, čia apsireiškus trumpaplaukei, jo skruostai tuojau užsiplieskė raudoniu.
  - Aa, taip, Hubhub, o jūs, jei neklystu, būsit Elė, - pasimuistęs tarė. Viduje jautė nepakeliamą nemalonumą. - Ta pati Elė, - greitai pridūrė, pats nežinodamas tokio bereikšmio patikslinimo priežasties.
  - Na, aš čia, na, e, tik, ee, rašinėju ir tiek, - žodžius kaip žirnius bėrė trečiakursis. - Ir jau turėčiau turbūt eiti, - lėtai pradėjo slinkti durų link, nesulaukęs merginos atsakymo. - Tai buvo labai malonu pasimatyti, ate, - negalėdamas pažvelgti į ketvirtakursės, kaip jau buvo išsiaiškinęs, akis, sumurmėjo.
  O tuomet padarė tai, ką mokėjo geriausiai, ką darė visą gyvenimą ir ką mama liepė rinktis pirmiausia bet kokioje situacijoje. Pabėgo. Kalbėjo moteris gal ir apie tėvo keliamą pavojų, tačiau tamsiaakiui velniškai reikėjo valties, todėl į šiuos žodžius įsikibo it į ją skenduolis.
  Lekiant tamsiais Hogvartso koridoriais, jo širdis kėsinosi iššokti iš krūtinės.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #53 Prieš 5 metus »
Girgžtelėjo durys ir nykštukai, siaubo apimti tučtuojau metė darbus šalin ir puolė slėptis. Kitaip nei namų elfai, nykštukai baimės sukaustyti žvelgė kaip stora knyga dungsteli ant krėslo, o rudaplaukis berniukas su Švilpynės uniforma pasiražė, tarsi būtų keliavęs šešias valandas be pertraukos žiobarų atobusu.
Kajus pramankštinęs pečius susiraukė.
-Ei, nykštukai, man buvo pasakyta, kad turiu jums padėti,- tarė, nesuprasdamas kur pastarieji pasidėjo.
Apsidairė į šonus, apsižvalgė po krėslais, po įvairias nišas, užvertė galvą, pasidairydamas ar ant lubų kažkas kažkaip neprisilipino.
Ne, niekur tų nykštukų nebuvo.
Kajus sunerimo. Nykštukų nėra, dovanos yra... Kas čia vyksta? Pala...
Kajus dar sykį užvertė galvą ir nustėro iš nuostabos.
Keturi nykštukai, kiek ir buvo galima tikėtis šiame kambaryje, sėdėjo ant šviestuvų. Vienas jų nekaltai nusišypsojo.
-Labas.
Ir šviestuvai nutrūko.

Kajus apsvaigęs papurtė galvą. Akyse kambarys dvejinosi, skaudėjo sėdimąją.
Ketvirtakursis nieko nesuprato. Kas nutiko jam?
-Mmm....pone švilpi?- kažkas jį baksnojo.
Kajus dar sykį papurtė galvą ir pabandė susikoncentruoti į vaizdą.
Gėda ir baimė pradėjo jį smaugti.
Kambario centre gulėjo šviestuvų duženos, o dovanėlės... jo visos buvo prasmegusios tose duženose.
Kajus nė kiek nenorėjo pagalvoti, kad jos gali būti negrįžtamai sugadintos.
Tuo tarpu keturi nykštukai buvo apsipitę prie jo ir vienas per kitą spygavo, kad tau ne problema, dovanėlės apkerėtos, taip, kad būtų neįmanoma jų sugadinti ir ponaičiui nereikia sielotis dėl to kas nutiko- tai jų kaltė. Per greitai sureagavo į atidaromas duris ir išsigando jo, mat manė, kad tai gali būti ūkvedys ant kurio jau vakar ryte buvo "užsirovę".
Kajus pamojo ranka jiems visiems nutilti.
-Tiek to. Reik sutvarkyti tuos šviestuvus.
Deja, lengva pasakyti.
Kajui skaudėjo sėdimąją, matyt iš išgąsčio šleptelėjo ant sėdimosios, tačiau prisivertė nemalonų skausmą ignoruoti. Praeis, bent jau nesusipjausčiau rankų su duženomis-pasakė sau mintyse, pasigriebdamas burtų lazdelę ir burbtelėjo burtažodį - šviestuvai vėl buvo kaip nauji, o  vėliau jau kabojo palubėje.
Tačiau nespėjus nykštukams pasidžiaugti, Kajus nuėjo pakuoti nė kiek nesugadintų dovanų.
Štai, šio ryto nuostabi nuotaika buvo sugadinta. Kajus pyko ant savęs, kad išsigando. Aš negaliu būti bailiu!- burbėjo piktai mintyse šis, pasiimdamas dėžutę ir dovanų popierių ir varinės spalvos kaspiną.

*

Claude de Lomenie-Chambord

Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #54 Prieš 5 metus »
Jo mažąjam broliukui, kankinamam slibinraupių, toks ramus snygis patiktų. Jis sakytų:
- Broli, ar pameni praeitas Kalėdas?
- Žinoma,- atsakytų sušiaušdamas glotnius broliuko plaukus, tokios pačios spalvos kaip ir jo pačio.
  - Tada... CHA! - ir tuomet sviestų gniūžtę tiesiai į nosį. Tas mažas kiūtalas mėgdavo tradicijas, o ypač, jei tekdavo galimybė priminti savo egzistencinį būvį. Ir šitaip, smūgis po smūgio ir iki kol Arkadijus neiškeldavo rankų aukštyn, net ir žaisliniai sodo papuošimai - raudonkepuriai nykštukai su varlės - likdavo beveik plikut plikutėliai nuo sniego dingimo žaibo greičiu, kuris virsdavo, kaip netikėta, tomis pačiomis gniūžtėmis laidomomis tai ten, tai šten, lengvai sniguriuojant.
Kokie nostalgiški prisiminimai.
Tingiai snigo ir čia, Hogvartse. Vaikinas nusuko žvilgsnį, pasitaisė geltonai juodą šaliką ir žingsnių aidas atsimušė nuo sienų. Penktadienis. Tylu, dar rytas. Visgi, kažkas žaidė už sienų lauke, kažkas, kaip Arkadijus, slampinėjo su tikslu ar be tikslo. Ideali galimybė tiesiog atsijungti nuo pasaulio ir mėgautis vienatve iki kol prasidės pamokos, suskambės stalo indai Didžiojoje salėje, o pelėdos sušiurens plunksnomis nešdamos rytinį paštą. Jei tik tau nusišypsojo tokia Laimė.
Kajaus makaulę pastebėjo iškart. Užteko minutės.
- Ė, Kajau? - bandė šūktelėti; balsas ištirpo erdvėje nepasiekęs ketvirtakursio. Durų vyriai suskambo ir prefektas dingo už jų,- gražiai gražu,- visai nemurmtelėjimas - suskambo visas aukštas, paveikslas, kybojęs netoli, su klausimu pakėlė antakį. Vaikinas papurtė galvą, kibiais pirštais nukišdamas draugo kvietimą praleisti savaitgalį kartu Kiauliasodyje. Palauks. Dabar kitas reikalas - svarbesnis. Kajau, tiesa? Turiu omeny dovanas ir nykštukus... - vienas ir kitas, trečias ir dar penktas žodis rinkosi galvoje kurpdamas suplanuotus sakinius ką sakys, deja, neliko progos. Nulenkus rankeną, sugirgždėjus medienai, pakvipus kelionmilčiais nepasakė nieko. Vaizdas, jo užteko - Lorijanų vaikis, nykštukai, duženos, dovanos.
- Vajezau, žmogau. Dar gyvs? - paklausė šviestuvams prisilitavus atgal, o jaunesniąjam nukrypavus prie dovanų. Viskas kaip ir aišku, rytas patys žinot kam paaukotas. Jo lūpos švelniai susiraitė į šypseną, kad jei atsisakysi pagalbos, aš tave draugiškai užmušiu, net jei ir neišgirdai pamėkliškai tylaus mano balso. Kaip malonu iš jo pusės.
- Padėsiu, nes šiti židiniai pagal tave tuoj virs drambliais, - su juoku balse tarė paskui save užverdamas duris,- nepyksit? - kepurietieji papurtė galvomis.
Rankose netrukus atsirado mažytė dovanėlė, o apkūnus nykštukas ištiesė vyniojamąjį popierių.
- Dėkui,- linktelėjo pagalbininkui, šiam momentui pavogdamas jo darbą. Magiškasis išsišiepė ir užniūniavo.
Ir visgi, kas tikėjosi tokio ryto?

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #55 Prieš 5 metus »
Kajus pakėlė akis nuo pakuojamos dovanos.
-O, labas, Arkadijau,- kiek sutrikęs pasisveikino su septintakursiu. Prefektas kietai suspaudė lūpas,- Gyvs, kaip negyvs,- vyptelėjo šis,- Dar nenoriu dabar mirti. Ką be manęs darytų Švilpynė? - nusijuokė savo skardžiu juoku rudaplaukis ir, užrišęs kaspiną ant supakuotis dovanos, atsisuko į vyresnėlį švilpį.
-Kaip tau rytas? - akies krašteliu pastebėjo, kaip vienas kepurėtasis pakiša jam po rankomis dar vieną nesupakuotą dovanėlę.
-Kas geresnio pas tave? Gal žinai kuo būsi baigęs Hogvartsą? Pasiilgai kvidičo čempionato? Kaip manai, kada baigsim pakuoti dovanėles? Kaip manai, kaip sekasi mūsiškiams pakuojant kitose vietose dovanas? - tamsiaakis giliai įkvėpė,- Gal gali papasakoti apie savo pirmuosius kursus? Man įdomu kuo Hogvartsas gyveno seniau,- ketvirtakursis susiraukė,- Jei mano skaičiavimai neklysta, kai tu buvai pirmame kurse, mano globėjas buvo šeštame kurse.
Jaunasis burtininkas prikando apatinę lūpą. Ne per daug pirmam kartui klausimų? Kita vertus, Wintersas buvo smalsus vaikis, o globėjas, nei jo sesuo, ar globėjo sužadėtinė nepasakodavo apie savo pirmuosius metus Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje.
Kajaus pasičiupo dar vieną popieriaus ritinį, atsipjovęs jo su kerais, pradėjo pakuoti dovanėlę. Šį kartą jam teko megztinį pakuoti.
-Atleisk, kad daug klausinėju,- sumurmėjo, vyniodamas popieriumi žalsvą megztinį,- Tiesiog...- atsiduso,- Labai sunku paaiškinti.
Megztinis jau supakuotas.
Kajus atsitiesė.
-Prieš devynerius metus vyko Antrasis Hogvartso mūšis,- lėtai prabilo švilpis,- Apie šį mūšį ką nors žinai?
Vienas nykštukas piktai cyptelėjo, kad Kajus pernelyg lėtas pakuotojas, tačiau Kajus piktai dėbtelėjo į jį.
Dėl Merlino laimės, užsičiaupk! Man reik žinoti apie tai! - jau norėjo drėbtelti nykštukui, bet pykčio piliulę nurijo ir vėl griebėsi kitą dovanėlę pakuoti.

*

Claude de Lomenie-Chambord

Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #56 Prieš 5 metus »
Garbanius priminė mažylį - vienas prie vieno kaip du vandens lašai. Abu padūkę, abu geraširdžiai berniokai, kiekvienam kampe randantys ką gero nuveikt - pradedant tikru gėriu ir baigiant kitu gėriu turinčiu šunybių vardą. Galbūt dėl to pasekė iš paskos, galbūt dėl to pasiliko padėti, ne vien iš užkoduotos Švilpynės moralės ten giliai.
Vaikinas nesustojo šypsotis. Žalios rainelės irgi.
- Vaikine, negi taip nuvertini Švilpynę, jog manai šiai sugriūsiant be tavęs? - miklūs pirštai užrišo kaspiną ir pastūmė toliau nuo savęs. Viena dovana baigta,- Nepeikiu, bet prisimink, kad yra kitų nuostabių žmonių, čia pamąstymui, - ranka kepštelėjo per bernioko garbanas. Jis juokėsi, žinojo, tai - šiaip sau, juokais pasakyti žodžiai, bet kodėl gi nepagalvojus giliau?
- Ramiauu, ramiau, Kajau, stabdyk hipogrifus! - prefektas, rodos, nė negirdėjęs raminimo ir toliau pylė nestabdymas,- alio, kvėpuok,- tikėjosi, jo žodžius išgirs.
- Dar vienas smalsuolis...- nostalgiškai sumurmėjo į delną atgulant drakono šerdies lazdelei.
Devyneri metai... tik tiek? - švelniai kilstelėjęs lazdelę ore susuko spiralę šios galiuku, šalimais gulėjusi dovana smagiai susipakavo. Akies krašteliu matė besitvardantį broliuką, ne, Wintersą. Kitas mėgdavo papūst lūpas dėl vaizdo, o šis - ne. Tuoj visai susipainiosi.
- Daugiau darbo, mažiau šnekos, žiūrėk, tuoj jis tave negyvai užbaksnos,- kryptelėjęs smilių nykštuko pusėn pranešė.
Ir tada nutilo.
Dovanų - daugybė. Mažos, didelės, įvariausios. Arkadijus jas pakavo greitai, pasitelkęs magiją, vis akį užmesdamas ant plušančio bendrakoledžio. Saldumynų rinkiniui tiesiog prilipdė kaspiną, šluotos priežiūros reikmenį įvilko į margaspalvį geltonai žalią dovanų popierių, o kojinių poras suvyniojo į rožinį, viską pakeliui stumdamas prie alkūnės dirbančiam nykštukui ir klijuojančiam etiketes su vardais ir pavardėmis, kursais ir koledžais. - Gerai... - tylą nutraukė,- neįsivaizduoju kuo norėčiau būti, bet ofiso darbui sakau ne. O tu?

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #57 Prieš 5 metus »
-Ne, nenuvertinu,- šypteldamas atsakė,- Taip, yra... Olivia, Roana, Wrena, Beatrice, Keitas...- užsisvajojo apie bendrakoledžius Kajus. Įdomu, kas iš jų miega? O kas dirba prie dovanėlių pakavimo? Kajui pajutus Arkadijaus "leteną" ant savo plaukų kupetos, niurgztėjo, tarsi sakydamas: "nerušink mano plaukų, Arka!" Ir it vydamas musę, pusiau juokais, pusiau rimtai nustūmė jo ranką. Tačiau netrukus, išgirdus septintakursio stabdymus, prapliupo juoktis, net pakuojamo dovanėlė vos nenusirito iš jo rankų.
-Niekad nebuvai girdėjęs klausimų lavainos apart egzaminų?- jau bandydamas tramdyti juoką pratarė Kajus, tvirčiau suimdamas dovanėlę ir ją aprišdamas dailia balta juostele. Šį kartą jis nesigriebė kerų- jam patiko dovanėles pakuoti rankų pagalba, ne kerų. Juk taip smagiau. Ir įdomiau.
-Greičiau tave užbaksnos,- atitarė Kajus švilpiui,-  Kad neatsakai į klausimus!
Ant grindų nugulė dar viena supakuota dovanėlė. Kajus jau nebeskaičiavo kiek supakavo, o kiek dar liko. Čiupęs stebuklingą fleitą ją greitai supakavo ir vėl ėmėsi kitos dovanos.
Tačiau bėgant laikui it vingriai upei, prefekto rankos pavargo, pradėjo mausti raumenis, pirštai nebesilankstė ne taip kaip anksčiau, ir Kajui, nelabai patenkintam teko griebtis savo lazdelės su fenikso plunksna. Nors ir po kelių mostelėjimų supakuotų dovanėlių krūva padidėjo, darbo našumas pagerėjo, Kajus karčiai mąstė apie rankų darbo malonumą.
-Lygiai tą patį sakau apie ofiso darbą,- vos septyniolikmečiui prašnekus, atsakė rudaplaukis,- Gal norėčiau tapti kvidičininku...man patinka greitis, tas azartas ore, tos taktikos, strategijos... Žargonižkai kalbant kvidičas mane veža.
Nenorėčiau Magijos Ministerijoje dirbti, nes numirčiau tarp popierių, eiti į krautuvėlę dirbti, kaip globėjo sesuo padarė, nenoriu. Nes nelabai mėgstu gaminti.... Profesoriumi? Ne, net neįsivaizduoju, kai kažkam taisau namų darbus....- supakuota dovanėlė nuskriejo "pabaigtų" dovanų krūvon.

*

Claude de Lomenie-Chambord

Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #58 Prieš 5 metus »
  - Tai va... - berniukui nusikračius jo ranką, jis murmtmelėjo, kvidičo akinių ryšulėliui priklijuodamas žalią kaspino burbulą. Lenkdamasis kitos dovanos tarė:
  - Ne, ne, ne. Girdėjau ir daugiau ir tikrai ne per egzaminus,- žalsvos akys nukrypo į kitą, o ši, po lazdelės kryptelėjimo nuskrido šalia supakuotųjų,- neleisiu,- papurtė galvą,- pasiskubink, man rodos, tuoj reikės eiti.
O norėjosi čia dar pasilikti. Keturi židiniai, pablukusios žalios sienos su atsilupinėjančiais tapetais, šiek tiek erzinantis kelionmilčių kvapas, bet užtat už lango sninga ir tylu.
Kiek dabar valandų? Penkta ryto? Pusę septynių?
 - mmh,- tai linktelėdavo, tai numykdavo įsiterpdamas Kaujaus pasakojimam tik įrodydamas jog klausosi, nors visą dėmesį prikaustė dviejų nykštukų peštynės dėl auksinio kaspinėlio.
  - Ramiau vyručiai,- žodžiai atkreipė jųjų dėmesį ir kaspinėlis pakibo ore. Arkadijus kryptelėjo link savęs, o auksuolis atgulė šalia. Viens du trys ir nustūmė dar vieną dovaną tolyn.
  - Tau dar daug liko? - švilpis atsisuko į Arno,- pabaik likusias, nedaug čia, o aš einu su jomis į Paveikslų galeriją, gerai? Ten visi kiti renkasi... - mostelėjęs lazdele pabaigė ir daugybei dovanų pakilus aukščiau nei buvo, išvairavo pro duris.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #59 Prieš 5 metus »
Kajus vyptelėjo ir baigė pakuoti ir dar vieną dovanėlę. Šį kartą jam teko supakuoti dar vieną megztinį.
-Na, jei girdėjai daugiau, tai ko neatsakai? - vis neatsitraukė nuo Arkadijaus kamantinėjimo prefektas,- Įdomu, kaip neleisi,- nusijuokė ir pasičiupo kitą nesupakuotą dovanėlę.
-Žinau...- suniurnėjo rudaplaukis ketvirtakursis, -Žinau, kad reikia paskubėti, bet čia taip gera,- Būtų dar geriau, jei nedirbčiau su savo burtų lazdele,- užbaigė mintį dvivardis berniukas.
Vėl krūvon nugulė dar viena supakuota dovana, po to vėl ir vėl.
Kajus griebdamas paskutinę nesuvyniotą į popierių dovaną, atsisuko į septintakursį.
-Ne, nelabai. Liko tik ši viena,- iškėlė kritlį,- Gerai, eik,- ir įniko į darbą.
Viens.
Trakšt.
Du.
Trakš.
Ir supakuotas kritlis nugulė prie kitų dovanų. Kajaus apimtas lengvo džiaugsmo pakėlė likusias dovanas su burtų lazdelės pagalba nuo žemės, čiupo laisvąją ranka "Karo meno" veikalą ir išskuodė iš kambario, tačiau nesuspėjęs surikti, kad vyresnysis švilpis jo sulauktų, Kajus jau nebepamatė Arkadijaus.
-Eh,- atsiduso šis,- Tebunie, nueisiu vienas.