[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Baimė kaustė vis labiau. Viduje plito kažkoks šaltis, neleidžiantis nė krustelėti. Dėl to Eion netgi nebeklykė. Susigūžė ir laukė, kol kažkas pradės jį mušti. Arba elgtis dar blogiau. Taigi klastuolis stengėsi atrodyti kuo mažesnis ir nepastebimesnis.
Po kiek laiko kažkas trinktelėjo ir tarsi nutilo. Buvo labai jau smalsu, ką visa tai reiškia, bet kartu ir pernelyg baisu. Kad ir kas tai buvo, dabar turbūt laukia, kol jis pasirodys. Ne, jau keturiolikos sulaukęs paauglys tikrai nebus toks kvailas.
Vis dėlto jam pasirodė, kad tamsoje mato kažkokį labai jau žmogišką ir, kas svarbiausia, smulkų siluetą. Ar gali būti, kad tai mokinys? Negi jis šitaip išsigando kažkokio vaikigalio? Apėmė siaubinga gėda, bet atsargumas neleido paprastai prieiti. Kuo tyliau atsistojo ir bandė ką nors įžiūrėti.
- Kas ten? Išlįsk! - stengdamasis kalbėti kuo drąsiau sušuko jis. Deja, sekėsi labai sunkiai - balsas aiškiai drebėjo taip išduodamas baimę. Vis dėlto Eion tikėjosi, kad čia yra koks mažiukas. Jis ne tik neišgąsdins, bet bus ir per kvailas kažką suprasti.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Kas. Čia. Ką tik. Įvyko? Garsiai šnopavo Siobhána į savo mintyse tariamų žodžių ritmą. Kaedė buvo pasimetusi - kodėl staiga puolė gelbėti kažkokios neaiškios personos? kas buvo tas, kuris tą personą užpuolė ir kurį nugalėjo Kaedė? tikrai ne žmogus... ir kas čia stovi šalia jos? kas toji persona? Ak, kodėl čia taip tamsu! Galėtų būti nors žiburis šviesos, kad O'Connor bent kiek nutuoktų prieš ką stovinti. Mokinį? Profesorių? Kažką blogiau? Ak! Gi ji burtininkė! Gali pasinaudoti lumos kerais! Mergaitė jau buvo beieškanti lazdelės, tačiau greitai prisiminė, kad kerėti jai nelabai sekasi. Nors ir lumos buvo vieni iš lengviausių, tačiau kaip smarkiai ji apsijuoktų prieš tą personą, jeigu sugebėtų net tokių lengvučių kerų neatlikti?
     - Neturiu kur lįsti! - susigriebė Kaedė. - Išgelbėjau tave, o tu dar rėkauji ant manęs. Beje, kas pats būsi? Ir kas tas, kuris tave užpuolė? Ar reiktų jį paskųsti profesoriams?

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kaip iš čia pabėgti? Kur rasti saugų kampelį? Atrodė, kad dabar net ir Hogvartsas tapo siaubo ir pavojų kupina vieta. Tik kažkodėl viskas prasidėjo po to, kai profesorius Senkleris parodė šiokį tokį susirūpinimą. Gal tai ir yra ta kaina, kurią jam reikia sumokėti?
- Gerai jau. Atstok ir palik mane vieną! - sušuko į tamsą Eion. Slėpė išgąstį, tačiau spėjo, kad nesisekė. Bėda ta, kad nežinojo, kas čia įvyko. Dabar pradėjo atrodyti, kad visa tai iš viso buvo tik vaizduotės vaisius. Bet jeigu ir šitas žmogus matė... Ne, kažkas čia tikrai ne taip.
- Aš nežinau, kas čia buvo. O aš... Klastūnyno ketvirtakursis, - nenorėjo atskleisti vardo. Ko gero, didžioji mokyklos dalis žinojo apie bjaurų mokinį Eion, tad nereikėjo iš karto atsiskleisti. - Turbūt ačiū už pagalbą, - dar pridūrė. Nepaisant visko, dabar norėjo pabūti vienas ir nusiraminti. Tik kur tokią ramybę rasti, kai, regis, kiekvienas užkaboris yra pavojingas?
- Ar Hogvartse yra nežmogiškų padarų? - nebesugebėdamas paslėpti baimės ištarė berniukas.

[Oliveris Llewellyn]

Buvo ankstyvas rytas, o Elioto kambaryje nebuvo. Oliveris atsibudo ir pirmiausiai norėjo papasakoti broliui sapną. Pripuolė prie lovos, o ta buvo tuščia. Pirmiausia pagalvojęs, kad brolis tiesiog išėjo į tualetą ir tuoj grįš, Oliveris neišsigando. Bet Eliotui vis nesirodant sukilo baimė, ir berniukas patraukė jo ieškoti. Geriausia būtų susirasti Aurį ir jam papasakoti apie problemą. Deja, kurioje pusėje yra tėčio draugo kabinetas, pirmakursis nė neįsivaizdavo. Taigi ėjo tiesiog bet kur. Tik ar jam gali pasisekti taip, kad rastų brolį?
- Eliotai? - kelis kartus neryžtingai kreipėsi, tačiau taip tik sukėlė paveikslų nepasitenkinimą. Akivaizdu, kad jie norėjo ilgiau pasnausti, o kažkoks mažas berniukas jiems trukdė.
Norėdamas pasislėpti nuo piktų žmonių Oliveris skubiai ėjo į priekį ir netyčia atsidūrė kažkokiame tunelyje. Neįsivaizdavo nei kaip čia pateko, nei kaip reikės grįžti. O ir Elioto nesimatė. Tai gąsdino vis labiau, tad vienuolikmetis vis dažniau pasvajodavo apie tai, kad grįžta namo. Ten saugu, yra mama ir tėtis. O Hogvartse kol kas persekiojo visokios nelaimės.
- Eliotai?.. - beveik verkdamas vis kartojo berniukas eidamas tolyn.

[Gaiva Devilaite]

Gaiva nemėgo tamsos, tačiau ką daryti, kai reikia magiškai pakeisti šaliko spalvą iš žalios į mėlyną. Tačiau net ir toks paprastas burtažodis nebuvo sėkmingas. Žalias šalikas labiau priminė turkio mėlyną, negu tamsiai mėlyną varno nago atspalvį.
Teks atimti iš kažkieno šaliką.
Mergaitė apsivyniojo turkio spalvos šaliką aplink kaklą. Svarbiausia, kad ne žalias, tad niekas neprisikabins prie ne uniformiško šaliko. Nors pradinėse klasėse (kai dar mokėsi ne magiškoje mokykloje), mokytoja pykdavo už uniformos neturėjimą.
Net stryktelėjo link sienos, kai išgirdo berniukišką balsą artėjant. Pirma mintis - vaiduoklis! Kaip ji negalėjo apkęsti vaiduoklių, jie buvo tokie šaltai drėgni ir... Ugh, net nupurtė. Ji nenorėjo atsisukti, paprasčiausiai ėjo į priekį, bet-
Tas balsas buvo pažįstamas ir berniuko vardas girdėtas. Gaiva apsisuko ir, tikrai, ten buvo brunetas pirmakursis, kurio brolis (o gal jis pats) norėjo sugriauti jos planus.
- Dvynys! - Gaiva net nusišypsojo. - Dvynys, duok savo šaliką-, - jau ėjo link jo, bet stabtelėjo.
Vienas dvynys. O tai gal ten nebuvo dvynys? Jie visada kartu vaikščiodavo. O... Galbūt ji sumaišė brunetus.
- Pala, o tu neturėjai dvynio brolio?
Berniukas ašarojo, o Gaiva tik klausinėjo.
- O tu... gavai iš magijos istorijos irgi dvejetą?

[Oliveris Llewellyn]

Brolis dingo amžiams. Kaip ir tada, kai su mama išskrido į Ameriką. Dabar jau jis tikrai negrįš. Bet kodėl? Juk jis myli Oliverį, tad kas atsitiko? Akyse susikaupė ašaros, bet pirmakursis to nebepaisė. Jam reikėjo brolio dvynio.
Kažkas taip jį ir pavadino. Oliveris persigandęs apsidairė, bet nieko nepamatė. Žinojo, kad Hogvartse yra vaiduoklių, tad čia gal vienas jų?
- Aš neturiu šaliko, - labai tyliai pasakė Oliveris ir pagaliau pamatė. Gaivą ar Daivą. Tiksliai ir nebežinojo. Ko jai gali reikėti?
- Mano brolis dingo, - liūdnai pranešė Oliveris ir šniurkštelėjo. Ar mama nesupyks, kad jis pametė Eliotą? O tėtis? Gal pasakys, kad jis turėjo geriau pasirūpinti dvyniu. Taip, jis tikrai blogas sūnus ir brolis.
- Gal tu jį matei? - dar paklausė. Į klausimą apie dvejetą tik papurtė galvą. Nėra jis labai protingas, bet stengiasi ir tokių blogų pažymių negauna. - Eliotas irgi negavo dvejeto, - sumurmėjo Oliveris. Gali būti, kad brolis nepadarė kokio namų darbo, bet jis labai protingas. Tik kur jis dingo? Nenorėdamas daugiau švaistyti laiko berniukas lėtai patraukė į priekį ir vylėsi, kad vis tik pavyks surasti brolį.

[Gaiva Devilaite]

Gaiva suraukė antakius. Kaip jis gali neturėti šaliko? Visi turėjo nusipirkti šaliką kaip ir kaklaraištį. Mėlynplaukei teks iš kažkur kitur gauti šaliką. Bet ne tik šaliko berniukas neturėjo, o ir brolio. Berniukas vardu Eliotas kažkur pradingo.
- Negalėjo jis taip imti ir pradingti, nebent jis- niekada ir neegzistavo! - Gaiva net suplojo rankomis, kokia geniali mintis šovė, tačiau toji, galimai nepakels nuotaikos verksniui. - Gerai, gerai, jis tikrai egzistavo, nes pamenu, kad jūs abu buvote kvidiče, - ji linktelėjo. - Tačiau galbūt jis tau ruošia labai ypatinga gimtadienio dovaną, kurios tu negali pamatyti?
Per gimtadienius Gaiva nerasdavo savo geriausių draugių, nes jos ruošdavo jai staigmeną. Taip pradingdavo seniau ir tėvai, kai bandydavo ją įtikinti, kad kalėdų senelis nėra prasimanymas. Tad visiškai logiška, kad taip nutiko ir dvynių atveju.
- Kaip atrodo tavo brolis? Na, ar jūs kažkuo skiriatės? Galime kartu pabandyti jį surasti, gal žinai, koks patiekalas jam patinka, - prieš akis iškilo žiobariška kavos reklama, kai padėjus kavos puodelį žmogus akimirksniu grįžta namo.

[Oliveris Llewellyn]

Šita mergaitė pradėjo gerokai gąsdinti. Atrodė, kad ji tik nori pasišaipyti. Jeigu Oliveris gerai prisiminė, ji nemokėjo skraidyti, bet ir ten elgėsi drąsiai. Būtent šio bruožo jis pats neturėjo, o tai skaudino ir vertė jaustis nejaukiai.
Kaip Eliotas galėjo neegzistuoti? Tai visai nesuprantama. Nebent šita Gaiva ar Daiva iš tiesų tyčiojasi. Žiobariškoje mokykloje visada drąsiai gynęs sesutę dabar Oliveris jautėsi sutrikęs. Eliotas iš tiesų dingo iš kambario, tik šita mergaitė to nesupranta. Jeigu čia būtų Leticija, viskas būtų žymiai geriau, tik ji visai nebūtinai sutiktų ieškoti Elioto.
- Mūsų gimtadienis labai negreitai, - sumurmėjo Oliveris. Puikiai žinojo, kad Eliotas nieko nedovanos, bet to šitai keistai mergaitei nesakė. Ji ir toliau kalbėjo sunkiai suprantamus dalykus, tad visai nebebuvo aišku, ar šaiposi, ar ne.
- Jis atrodo kaip aš, - šiek tiek nustebęs atsakė. Jeigu ji prisimena juos iš kvidičo, kam toks klausimas reikalingas? Ne, ji tikrai šaiposi, ir Oliveris jau norėjo eiti sau. - Eliotas mėgsta šokoladą, bet kodėl to klausi? Aš neturiu šokolado.
Viskas čia buvo pernelyg keista ir neaišku. O gal šita mergaitė nuskriaudė Eliotą? Būtinai reikia jį surasti, taigi Oliveris patraukė tuneliu tolyn. Buvo labai baisu, bet kažkur brolis juk turi būti, ar ne?

[Gaiva Devilaite]

Berniukas atrodė nedrąsus. Jeigu jis būtų buvęs žiobariškose pradinėse klasėse, žinotų, kad tokius tylenius ten užbaksnoja pirštais. Nupeša jiems garbanas, kaip kokiems pūkams.
- O tai gal tavo vardadienis artėja? - Gaiva pabandė atspėti, išvis, bent jau jai, nereikėjo progos, kad suorganizuotų vakarėlį ar pralinksmintų kitus.
Nebent Hogvartso koridoriuose buvo didžiuliai vorai, kurie pagrobė berniuką ir jį surijo. Nors sumaišė Magijos istorijos datas, bet kraupius įvykius, kurie nutiko Hogvartse kuo geriausiai atsiminė. Girdėjo kaip vienas penktakursis gąsdino pirmakursius (ir ją) apie siaubūną basaliską.
Ot. Dabar pati save prigąsdino. Paslėpdama jaudulį, pradėjo tarškėti ir eiti kartu su brunetu, nepalikdama jo ramybėje. Kad jau jie tuneliuose kartu, nė už ką neketina pasilikti viena.
- Kaip tai jūs vienodi? - Gaiva nepatikėjo berniuku. - Jeigu tu tas tylenis, tai tas tavo brolis buvo rėksnys, kuris aprėkė, kad neturiu sesės! Gal jis nusprendė surasti Daiva? - mergaitė toliau kalbėjo. - Žinai, ji tikra gražuolė, galbūt Eliotas ją įsimylėjo, hihi.
Šokoladas. Jai irgi patiko šokoladas, tik baltas, o ne juodas. Juodas šokoladas buvo kartus ir neskanus. Visai nieko prieš būtų nueiti pas elfus į virtuvėlę ir pagriebti kelis šokoladukus. Tačiau atrodo ją jau ketino palikti vienui vieną, tad ši šoktelėjo pirmyn ir sugavo Oliverį už rankovės.
- Mums reikia plano! Kitaip mus pagaus gyvatė ir suris. Žinai tuos detektyvinius žiobariškus serialus, kur toks vyras ir šuo ieško įkalčių? - ji kalba dabar su klastuoliu, tuoj ją išjuoks dėl kraujo grynumo, tad jau anksčiau laiko papūtė žandus. - Mums reikia sudaryti žemėlapį, tavo brolio mėgstamiausios vietos, mėgstamiausi hobiai ir mėgstamiausias maistas, taip mes jį surasime! Nebent jį anksčiau laiko pasiėmė tėvai iš mokyklos, ar galėjo jie taip padaryti?

[Oliveris Llewellyn]

Vis dar neaišku, ar toji Gaiva ar gal Daiva išties nori padėti surasti Eliotą, ar tik šaiposi. Antrasis variantas atrodė artimesnis tiesai, tad Oliveris nutarė daugiau nieko nesakyti. Kai tik pasitaikys proga, paspruks ir paliks ją vieną. Atkakliai galvojo, kaip geriausia surasti dingusį brolį, kai mergaitė vėl pradėjo kalbėti. Oliveris sutriko.
- Klausei, kaip jis atrodo, - neramiai atsakė. - O jis atrodo kaip aš. Ir jis ne rėksnys, o Eliotas ir pats geriausias brolis dvynys.
Nemažai čia pašnekėjo, o tai prieštaravo apsisprendimui nieko nesakyti. Bet kad ta mergaitė labai jau keista. Kodėl ji iš viso čia? Gal jį persekioja? Arba kažką padarė Eliotui, o dabar linksminasi? Ši mintis išgąsdino, ir Oliveris mintyse pradėjo kviesti brolį sugrįžti.
- Jis neįsimylėjo, - dar pridūrė. Atrodė, kad sėkmingai paspruks, bet, deja, Gaiva jį pasivijo. Dalis to, ką ji sakė, skambėjo visai logiškai. Taip, jiems reikėtų plano. Bet kokios dar gyvatės ir šunys? O gal šita mokinė ligonė? Eliotas būtinai to paklaustų, bet Oliveris drovėjosi tai padaryti.
- Ne. Mama ir tėtis jo nepasiimtų, - sumurmėjo. Nepasakė, kad greičiau jau išklausytų jo noro ir pasiimtų jį. Bet tik jau ne Eliotą. - Nėra čia jokių gyvačių, - dar pasakė. Pasidarė apmaudu, kad čia nėra paveikslų - jie tikrai pasakytų, ar nematė Elioto. O kol kas reikėjo ieškoti pačiam. Kad būtų drąsiau, išsitraukė burtų lazdelę, nors naudos iš jos mažai, ir kuo ryžtingiau nužygiavo tolyn.

[Gaiva Devilaite]

Jeigu čia būtų detektyvas, šis dvynys nieko nerastų, kadangi buvo toks nekalbus ir verčiau vienas surastų brolį. Buvo keista matyti tokį susikausčiusi berniuką, nes dažniausiai bendraudavo tik su bendraamžiais, kurie būdavo tokie patys smagūs kaip ir ji pati.
- Iš kur žinai, kad nėra gyvačių? - paklausė Gaiva. - Juk tu esi gyvatė! - ir nusikvatojo, kad net aidu nuskambėjo.
Klastūnynas buvo tikra gyvačių landynė, kol kas nerado, nei vieno žaliašalikio, kuris būtų draugiškas. Keista, nes Gaiva buvo populiariausia mergaitė žiobariškoje pradinėje klasėje, ji rengdavo puikius gimtadienio vakarėlius ir šiurpnakčius. Tačiau Hogvartse jos asmenybė, kuri labiau priminė, auksaplaukį retriverį nedavė populiarumo taškų.
- O kam tau to brolio, ne mažas, atsiras, Daiva manęs taip neieškotų, - pasakė stebėdama kaip berniukas eina per tunelį, lyg per tamsiausią tankumyną. Nors tarė, kad gyvačių čia nėra, vis vien brunetukas ėjo lyg bet kurią akimirką išnirtų baugi anakonda iš už kampo.

[Oliveris Llewellyn]

Toji mergaitė ir toliau šaipėsi, ir Oliveris norėjo išnykti. Tik pirmiau būtų gerai susirasti Eliotą. Jis padėtų pamokyti tą įžūlią melagę. Kuo toliau, tuo labiau berniukas buvo įsitikinęs, kad brolis teisus: jokia Daiva neegzistuoja, o štai ši mergaitė yra Klastūnyno mokinė. Tik kam jai reikėjo meluoti? Ir kam išsigalvoti dvynę seserį?
- Aš žmogus, o ne gyvatė, - pasistengė atsikirsti Oliveris, bet balse girdėjosi neužtikrintumas. Ėjo tolyn, bet vis tiek niekaip negalėjo nusikratyti šitos Gaivos ar Daivos. Kaip ir jos nepakenčiamo kalbėjimo.
- Man reikia mano brolio. O jeigu nenori man padėti, gali eiti atgal. Aš tavęs čia nekviečiau, - sukaupęs visą drąsą atsakė, kai mergaitė ir vėl užsiminė apie tą neegzistuojančią seserį. Taip ir norėjo pasakyti - Daiva neieškotų, ne jos nėra. Bet tai išrėžti pabijojo. Nuoširdžiai norėjo būti panašesnis į Eliotą, jis tikrai žinotų, kaip parodyti šitai nemandagiai mergaitei, kaip reikia bendrauti. Deja, Oliveris buvo daug tylesnis ir drovesnis, todėl tiesiog ėjo tolyn. Nė nepastebėjo, kaip paliko tunelį ir išlindo kažkokiame koridoriuje.