0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #405 Prieš 4 metus »
Kaukas? Kas gali būti baisaus? mergaitė pagalvojo ir drąsiai atidarė spinta. Iš jos iššoko kaukas kuris iš pradžių bėgiojo po visą kabinetą. Apvertė kelis laistytuvus, bet staiga kaukas pradėjo judėti prie Camillos. Jis pradėjo keisti formą, aplink pirmakursę susidarė dūmai. Tamsiaplaukė pamatė kūną ant grindų. Jis buvo pakankamai didelis. Tai buvo suaugęs žmogus, gal net senas. Prieidama arčiau kūnas pradėjo panašėti į seną moterį su rožiniu megztiniu ir ilgu tamsiu sijonu, šviesus blondiniški plaukai. Priartėjus Cornet pamatė kraujo balą, pagaliau ji suprato, kad tai jos senelė. Mergaitė atsiklaupė ant kelių ir per kūną perbėgo šiurpuliukai. Staiga kūnas pradėjo verstis ir Milla pamatė senelės išdraskytas akys ir krūtinėje buvo juodas peilis. Senelė pradėjo kažką burbėti, o po to prabilo:
- Čia tavo kaltė...
Per vienuolikmetės skruostą nubėgo ašarą ir ji tarė:
- Aš negalėjau...
- Tu palikai mane... Tu tai padarei... Tai tavo kaltė...
Kūnas vėl nusisuko ir nukrito kaip lavonas. Kažkas atsirado už Camillos nugaros. Klastuolė atsisuko tai buvo ji tik su ilga suknelę ir su dideliais randais. Mergaitės kopija prabilo:
- Čia tu... tu esi tokia... Pažvelk ką tu padarei... Tau atrodė, kad tu nebijai nieko... Tu bijai manęs? Ar savęs? Tu bijai tokia tapti?
Per juodaplaukės veidą pradėjo upeliais tekėti ašaros:
- Ne! Aš negaliu tokia tapti... Ne aš nesugebu tai padaryti.
- Tu bijai Camillos Cornet... Tu bijai ateities...
Per merginos veidą tekėjo ašaros. Kaukas pasitraukė, bet tuo pačiu metu ir patraukė link Kayos.
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Neprisijungęs Kaya Yew

  • I kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu valgyt
Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #406 Prieš 4 metus »
Kaya tyliai stebėjo sceną, nežinodama ką daryt. Mintyse ji bandė prisiminti burtažodį įveikiantį kaukus. Ir prisiminė.                                                                             
 - Camilla!- tyliai pašaukė, bet mergaitė neišgirdo.                                               
 Kaya nervingai apsižvalgė. Buvo vienintelė išeitis. Amerikietė giliai įkvėpė, iškvėpė ir užstojo Camilla.                                                                                                   
 Staiga kaukas pradėjo keistis. Pirma jis apsitraukė rudu kailiu, jam išaugo dar dvi kojos. Kai jis buvo panašus į normalų šunį, jis pradėjo augti. Kai pasidarė labai labai didelis, jam išaugo dar dvi galvos. Prieš mergaitę stovėjo milžiniškas požemio karalystė sargas, trigalvis šuo Cerberis. Jo lojimas sudrebino klasę ir mižiniškas mastifas pradėjo artėt prie iš baimės sustingusios pirmakursės. Mergaitė nukreipė lazdelę į Cerberį ir pora sekundžių dvejojo, bet paskui suspaudė lazdelę.
 - Ri-Riddikulus- tyliai, bet tvirtai ištarė pirmakursė.
 Cerberis pradėjo mažėti ir mažėjo, kol tapo normalaus mastifo dydžio. Tada prarado dvi iš savo galvų ir liko tik paprastas šuniukas, kuris pradėjo vaikytis, nežinia iš kur atsiradusį, raudoną kamuoliuką. Kaya kurį laiką susižavėjusi stebėjo šuniuką, bet vėliau susigriebė, kad ten tik kaukas. Tada griebė kamuoliuką ir metė jį į spintą. Cerberiui ten įbėgus mergaitė tiesiog užtrenkė spintos duris ir pasuko raktą. Atsirėmusi į sieną Kaya sunkiai kvėpavo, bet paskui nusišypsojo ir pakėlė akis į Camillą.                                                                                                     
 - Na ką?- paklausė mažoji grifė,- smagu buvo? Ar ne?                                                             
 Pirmakursė nusijuokė ir kone ilgesingai pažvelgė į spintą. " Pasiilgsiu tavęs, Cerberiuk'' pagalvojo ir pati nusišypsojo iš savo minčių.                                                                             

*

Neprisijungęs Camille Cornet

  • II kursas
  • *
  • 206
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jausmai keičiasi - prisiminimai ne .-.
Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #407 Prieš 4 metus »
Mergina susirietus žiūrėjo į kauką kuris jau buvo pavirtęs į Cerberį. Camilla jautėsi silpnai, kad nesugebėjo susidoroti su savo baime. Tu nieko nesugebi... klastuolė kumščiu trenkė į sieną ir savo vidiniam balsui pirmą kart pasakė:
- Tu gali kada nors užtilsi?
Pažvelgus į grife Milla iškart atsiprašė. Tai tikrai atrodė keistai, net per keistai. Iš nieko nieko pirmakursė pradėjo šaukti lyg ant naujos pažįstamos. Gal man kažkas negerai?
Pagalvojus vienuolikmetei apie tai ji priėjo prie juodo paveikslo. Gal jis buvo ir liūdnas. Ką iš vis šioje klasėje darė? Puse paveikslų vaizduoja gamtą, o du... kam? kodėl? ji priėjo prie lentos. Buvo kažkas užrašyta, bet nesimatė. Stalai buvo apipilti keistu žaliu skysčiu. Gal čia buvo kažkokie eksperimentai?
„Pačius svarbiausius savo gyvenimo žodžius mes ištariame tylėdami“
Paulo Coelho

*

Paul

Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #408 Prieš 4 metus »
Šaltą rudens popietę Emma nuobodžiaudama išėjo iš Varno Nago bokšto. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tik retkarčiais sušmėžuodavo žmonių figūros. Pati antrakursė jau buvo paruošusi namų darbus, todėl, suprantama, galėjo eiti kur norėjo. Tačiau nebuvo kur. Tiksliau, nežinojo tokios vietos, kuri jai patiktų labiausiai. Tad iš pradžių varnanagė betiksliai klaidžiojo Hogvartso koridoriais, svajodama sutikti bent kiek pažįstamą veidą.
Netikėtai koridoriaus gale pasirodė kažkoks žmogus, įtartinai panašus į profesorių. Rudaplaukė apsidairiusi pastebėjo neišvaizdžias duris ir patraukė už rankenos. Ji trūktelėjo, bet durys neatsidarė. Užrakinta. Škotė skubiai išsitraukė lazdelę ir nukreipė į rakto skylutę:
-Alohomora.
Durys pagaliau atsidarė, ir Emma staigiai šmurkštelėjo į vidų.
Kiek pridususi mergaitė tylomis klausėsi savo širdies dūžių, tik dabar varnanagė pajuto, kaip smarkiai buvo susijaudinusi. Atslūgus jauduliui, antrakursė pradėjo apžiūrinėti, kokioje vietoje atsidūrė. Regis, tai senai nenaudojama klasė. Viską dengė dulkių sluoksnis, tai nebuvo pati maloniausia vieta Hogvartse. Taigi paskubomis viską permetusi akimis rudaplaukė grįžtelėjo link išėjimo.

*

Aleksas82

Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #409 Prieš 4 metus »
Aleksas eilinį kartą neturėjo ką veikti, tad vėl slapinėjo po Hogvartso koridorius. Viskas atrodė taip pažystama ir net jauku. Visgi berniūkštis čia praleido daug laiko, o Hogvartsas pagaliau tapo jo tikrieji sielos namai. Aišku, čia buvo ir daug neigiamų prisiminimų, tačiau juk nėra namų be dūmų.
 Šį kartą nežinia kodėl ir kaip, (vėl kaip visada)  Aleksas atsliūkino prie keistų ir jau senai nevalytų durų.  Tokias vietas apžiūrinėti mėgo, tad nieko nelaukęs patraukė už rankenos. Kaip bebūtų keista, durys buvo atrakintos ir tai privertė keturiolikmetį suraukti savo antakius.  Tokios patalpos visada būna užrakinta. Kodėl šis kambarys laužo standartus? Dabar Gilbert galvoje sukosi daug įtarimų, tačiau jokios baimės nebuvo. O ko bijoti? Profesoriaus? Net jei jis ir būtų buvęs čia, neturėtų jokio prieteksto nubausti Alekso. Gal klastuolis tiesiog pasiklydo? Pilis didelė, dažnai pirmakursiams ir klaidinga. Tai būtų buvęs logiškiausias pasiaiškinimas, tačiau įžengus pro duris prieš akis išlindo ne kokio nors profesoriaus bjaurus snukis, o Emmos veidas. Tiesa, su Shade Alekso santykiai buvo ne kokie, tačiau dabar atsirado puiki proga juos ištaisyti. Gilbert žinojo, jog Emma yra Cami bene geriausia draugė, todėl reikėtų nors kiek nora susibendrauti su varne.
 -Emma? Ką čia veiki? - sutrikęs kvailiausio pasaulyje klausimo paklausė Aleksas. Buvo ir taip aišku, kad mergina taip pat kaip Aleksas, be jokio tikslo slampinėja po Hogvartsą ir šniukštinėja po dar nematytas vietas. Tiesa, tokių bent jau Aleksui nebebuvo likę daug. 

*

Paul

Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #410 Prieš 4 metus »
Durims staiga girgžtelėjus Emma nepašoko iš nustebimo. Ne, ji tikėjosi kažko panašaus. Tačiau negalėjo nuspėti, kad duris pravers Aleksas. Varnanagė seniai norėjo palengvinti santykius, nes pyktis ar nesutartimai atima daug jėgų. Be to, juk reikėtų palikti malonius prisiminimus apie Hogvartsą. Kokias nesąmones aš čia sau šneku! Juk dar tik antri metai! Rudaplaukė nežymiai papurtė galvą ir dar kartą pažvelgė į klastuolį. Kaip tik tada jis paklausė, ką škotė čia veikia. Ką, ką, ogi nieko! Žinoma, Emma taip neatsakė, nes nenorėjo nei kaip nors įžeisti, nei pasijuokti dėl kvailo klausimo.
-Eee...Šiaip, tyrinėju Hogvartsą. O tu?-paklausė varnanagė ir tuoj pat suprato, kad visai nereikėjo to klausti.
Dar jis ims ir įsižeis, manys, kad specialiai paklausiau. Tikėdamasi pašvelninti įtampą antrakursė prabilo:
-Na... Tai kaip... sekasi? Matau, kad nelabai sutari su profesoriais...
Vos ištarusi šiuos žodžius škotė vėl pasigailėjo ir susierzinusi papurtė galvą. Net su žmonėmis bendrauti nemoku...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Emma Shade »

*

Aleksas82

Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #411 Prieš 4 metus »
Aleksas tik nusijuokė nuo Emmos klausimų ir po jų einančių savigraužos momentų. Tai tikrai buvo lyg pigi prancūzų komedija.
- Nereikia savęs jau taip graužti, - šyptelėdamas tarė Aleksas, - klausimai normalūs ir aš neįsižeidžiau, - it skaitydamas mintis atsakė Gilbert, - Sekasi man neblogai. Neseniai grįžau iš Ilvemonio. Praleidau ten tris, gal šiek tiek mažiau metų. Na, bet mokydamasis ten vis tiek apsišviesdavau Hogvartse. Mokykla Ilvermonį turėjo rebilituoti mane į gerą berniuką, bet kaip matai tokiu netapau. Su profesoriaus tikrai nesutariam, tačiau aš ne kaltas, kad jų pamokos tokios nuobodžios, - nusijuokė Aleksas. Vaikis viską papasakojo nuoširdžiai. Tik nuoširdumas buvo kelias į draugystę, o to klastuolis ir siekė. Visgi, Emmą Aleksas savo gyvenime matė. Varnanagė užėmė dvejopą poziciją - Camillos geriausia draugė bei Juliano potenciali ateities mergina.
- Mano brolis taip pat grįžo. Jau susitikot su juo? - kalbant apie dvynį, Alekso balsas atšalo. Berniūkštis vis dar prisiminė tą jo pašaipūnišką šypseną veide. Buvo keistą gerajį dvynį matyti blogiuko vaidmenį. Jam tik reikia laiko. Senasis Julianas grįš. Dabar jis pasimetęs. Mokykla, kurioje jis mokėsi nėra pati geriausia vieta. Gilbert vėl mintyse įtikino save, kad broliukas taip elgiasi tik dėl blogoje aplinkoje praleistų trejų, gal būt šiek tiek mažiau metų.
- Emma? Turiu nedidelį prašymą, - pagaliau prisiminęs, kad šiandien ir visą savaitę gaudė varnanagę dėl vieno prašimėlio, į Shade kreipėsi Aleksas, - mokydamasis Ilvermonį išgirdau apie žmogaus aptikimo burtą. Nežinau ar tai paistalai, ar tiesa, tačiau, jei yra nors menkiausia rizika surasti mano tėvus, aš tai noriu padaryti. Gal esi kažką apie tai girdėjusi?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Paul

Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #412 Prieš 4 metus »
Vos tik Aleksas nusijuokė, Emma įsmeigė į jį akis, nes buvo sunku patikėti, kad gali taip maloniai elgtis. Varnanagė jau norėjo šyptelėti, tik staiga suprato, kad klastuoliui tikriausiai buvo linksma iš jos pernelyg akivaizdžios ir galbūt netgi erzinančios savigraužos. Tai patvirtino ir iš rudaplaukio lūpų pasigirdę žodžiai. Antrakursė nežymiai suraukė antakius, stengdamasi paslėpti susierzinimą. Negi jis visą laiką komentuos mano veiksmus ir negana to, dar... Ahh, jis jau pradeda mane nervinti!
Ketvirtakursiui pasakojant apie save škotės mintys buvo kažin kur nuplaukusios ir jos sugrįžo vos tik Aleksas paminėjo savo brolį. Tikėkimės, jis nepastebėjo, kad nelabai klausiausi. Gal nesupyks...
-Taip, susitikom,-bespalviu balsu paprastai atsakė Emma, nenorėdama leistis į smulkmenas, kurių net ji pati nenorėjo prisiminti. Kodėl? Ten, tada buvo visko...per daug. Jausmų. Minčių. Nepasakytų žodžių...
Klastuolio balsas ir vėl grąžino varnanagę į realybę. Mergaitė sukluso ir atidžiai stebėjo mokinį. Šiam baigus, rudaplaukė kiek pagalvojo, intensyviai rausdamasi atmintyje, ir neskubėdama tarė:
-Ne, pirmą kartą apie juos girdžiu. Kaip manai, -škotė nežymiai pakreipė galvą,-ar vertėtų užsukti į biblioteką? Gal ten bus apie šios burtus paminėta...
Pasakiusi viską, ką norėjo, ar pasakiusi, ką galėjo, neįžeisdama Alekso, Emma nužingsniavo prie išėjimo ir palietė durų rankeną.
-Eini?-atsisukusi varnanagė žiūrėjo į klastuolį ir iš lėto lenkė rankeną.

*

Aleksas Gilbert

Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #413 Prieš 4 metus »
Suraukti Emmos antakiai Aleksui sakė, kad šis vėl susimovė ir netyčia atsistojo ant trapios mergaitės ir jo draugystės skverno. Negi jūs rimtai? Ką vėl padariau? Mintys garsiai nebuvo išsakytos, tačiau taip buvo tik geriau. Jokių dramų čia nereikėjo, o pyktis su Shade tiesiog nebebuvo noro. Gilbert pykčių atvejais jau buvo kiek pasikeitęs. Aleksas iš patirites žinojo, jog tai neatneša naudos, o priešingai - pasunkina situaciją.
 Po kiek laiko, atsakinėjant į Emmos klausimą, Aleksas pastebėjo, jog ši nesiklauso. Na taip, žinoma. O ko reikėjo tikėtis? Kam įdomus mano gyvenimas? Vis dėl to pasakojimą Gilbert užbaigė, o paklausus apie brolį, pro ausis neprasprūdo šaltas ir bejausmis Shade atsakymas. Klastuolis linktelėjo sau ir suprato, jog tikriausiai ir su varnanage Julianas elgėsi kaip šiknius. O kam tas "kaip"? Ir taip aišku, kad jis patapo šiknium. Atšalęs, bejausmis, neberūpestingas ir labai išsišokantis jaunėlis - kas taip jį pakeitė? Mokykla? Draugai? Praeitis? Pats Aleksas?
- Biblioteka? - keturiolikmetis sutrikęs pakėlė akis į Shade ir pats save prigavo nesiklausantį jaunesniosios draugės, - Taip, galim užsukti į biblioteką, bet manau, jog tai neatsakys į man rūpimus klausimus.  - Klausimų Aleksas turėjo daug, o atsakymų į juos nebuvo. Viena iš rūpimiausių dilemų buvo apie Gilbert staigų pavertimą į vilkolakį. Manyti, kad tai tik atsitiktinumas, dabar paaugus ir subrendus, atrodė kvaila. Gal pirmakursiui Aleksui viskas susirišo į gražų mazgą, tačiau šiuo metu tas mazgas anaiptol neatrodė tvarkingas.
Prisiminimai:
Ruduo šaukte šaukė pirmakursį užsivilkti šiltesnį megztinį. Pilyje buvo šalta it žiemos viduryje, o rankos buvo sustingusios į ledą. Jas pajudinti ar tuo labiau paimti daiktą atrodė neįmanoma. Pirštai visiškai nenorėjo lankstytis, tačiau norint atplėšti ką tik gautą laišką, juos (kaip ir kvailiui aišku) reikėjo judinti. Aleksas pora kartų patrynė savo vieną ranką į kitą ir pajautęs, kad plaštaka po truputį atsigauna ir sušyla, šyptelėjo sau. Smalsumas tuč tuojau norėjo sužinoti kas slepiasi už dailaus, vėlią naktį atnešto ir nepasirašyto voko. Argi ne kiekvieną būtų apsėdęs smalsumas, per šviesią, tačiau šaltą ir vėlyvą pilnaties naktį, gavus laišką? Na taip, tikriausiai daugelis jau miegotų, bet įspudžių pirma diena Hogvartse neleido Aleksui užmertki savų akių. Pirmakursis nieko nebelaukė. Berniukas sugriebė voką ir praplėšė jį.
Citata
Uždraustojo miško vidurys. 2:00 h., šiąnakt. A.A.G
Dabar tai Gilbert jau tikrai sutriko. Į didžiulį voką buvo įmestas tik mažutis lapelis, su ten neaiškiai parašyta žinute.
 Keturiolikmetis gan ilgai žvelgė į tuščią vietą, kurioje prieš 10 minučių stovėjo Emma. Vaikinas nuklydo į prisiminimų liūną, tačiau jiems net nepasiekus kulminacijos, Shade balsas sugražino į dabartį.
- Taip, žinoma, - tyliai, po dar poros minučių ištarė Aleksas ir susimąstęs pajudėjo iš vietos. Dabar reikėjo galvoti ne apie praeitį, o ateitį ir tai, kas nutiktų jei tėvus Gilbert vis dėl to rastų.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #414 Prieš 4 metus »
Tai buvo sąžininga, bet... Wrena tam vis vien nepritarė ir dabar turėjo sėdėti nežinioje. Šiandien jie turėjo gelbėti Igorį, ten turėjo būti ir Kajus, tačiau Alder buvo palikta Hogvartse ir stengėsi ko nors iš pykčio nepridirbti. Dėl vienų kerų! Viskas dėl vienų kerų, kurių nemokėjo!
Na gerai. Gal būt Mela buvo teisi, bet sėdėti nežinioje ir kankintis buvo ne ką geresnė išeitis. Jei juos sugaus... Jei Kajui, Melai ar Emi kažkas nutiks... Jei jų daugiau nepamatys arba jiems nepavyks išgelbėti Igorio...
Ne. Turi pavykti. Privalo viskas įvykti pagal planą. Viskas bus gerai.
Kažkada čia su Gaja pakavo dovanėles Kalėdoms. Dabar Gajos nebebuvo. Bet jai dabar buvo saugiau. Trūko to mielo keksiuko, prablaškytų mintis, tačiau apie tai, kas iš tiesų yra Igis bei kur jis įsivėlė, negalėjo pasakyti net jai. Šiame kare nusprendė dalyvauti gynėjų pusėje, tačiau svarbiau buvo kovoti už šeimą. O to padaryti ji negalėjo.
Suspaudė rankoje stiklinį indą, atliekantį balažin kokią paskirtį eliksyrų virime ir sviedė į sieną.
Dūžtantis stiklas.
Anksčiau to niekada nėra padariusi, tačiau ant žemės krentančių šukių garsas buvo kažkuo artimas ir tiko. Šitaip gyvenimas sudužtų į smulkiausias šukeles, jei Melos sugalvotas planas nepasiteisintų.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #415 Prieš 4 metus »
Iki tada, kai prefektai ims vaikštinėti po koridorius ir varinėti paklydusius pirmakursius, besiburkuojančias poreles ar kokius nors velnius kretančius paauglius į bendruosius kambarius, buvo likusios daugių daugiausiai keturiasdešimt minučių, tačiau Miona nutarė išsmukti ir paslampinėti po prietemoje skęstančius koridorius. Anksčiau mergina taip elgusis nieku gyvu nebūtų. Pati kažkada seniau buvo prefektė, todėl žinojo, kaip smarkiai erzindavo tokie mokinių, sakykim, išsišokimai. Bet dabar tai, ar pykdys kažką, ar sukels kam nors rūpesčių, rudaplaukei tikrai mažai rūpėjo.
Šiandien buvo sutikusi grifiukę, su kuria anksčiau gana neblogai sutarė. Tačiau pokalbis taip ir nespėjo įsivažiuoti, mat šioji savo klausimais apie Heros savijautą ir vėl sujudino tą nusitovėjusį ledinį skausmo vandenį. Miona trumpai atsiprašiusi pradingo iš akių ir niekam daugiau tądien nebesirodė. Ne todėl, kad būtų kur nors liejusi ašaras - jau seniai visos jos buvo kažkur tarsi dingusios, - bet todėl, kad baiminosi, jog kažkas vėl to paklaus ir jai teks meluoti. Nors ji tikėjo, kad meluoti buvo kur kas lengviau, nei kalbėti apie tai, kas iš tiesų gulėjo ant josios širdies.
   Šviesiaplaukė užlipo į jau penktą mokyklos aukštą, pasuko už kampo, dar kažkiek paėjėjo, praeidama nematytas duris ir staiga išgirdo dūžtant stiklą. Sustojo kaip įbesta. Buvo įsitikinusi, kad garsas sklido už tų pačių durų, kurias prieš sekundėlę praėjo. Visai negalvodama pravėrė jas ir kyštelėjo galvą. Klasėje pastebėjo tik vieną žmogų, kuriam, už nugaros dėl visa ko jau gniauždama lazdelę, pasiuntė klausimą:
 - Ar viskas gerai?

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #416 Prieš 3 metus »
Dabar temsta, turėjo kaip tik būti pavojingiausia. Tuoj patekės mėnulis. Ar jie spėjo? Ar jie spėjo? Ar ji dar pamatys Kajų, Melą, Emi ir Igį? Ar pamatys vienintelę savo šeimą, šeimą, kuri ją priglaudė, neišsižadėjo ir padėjo sunkiausiais momentais?
Mažytės stiklo šukelės, pažirusios ant grindų, atspindėjo vienus paskutinių spindulių, prasibraunančių pro skylėtas užuolaidas ir voratinklius.
Buvo gražu.
Norėjo į sieną paleisti dar vieną niekam nereikalingą ir Hogvartsui nebenaudingą talpą, skirtą eliksyrų gaminimui, tačiau rankai  tiesiantis link kolbos, išgirdo durų girgždesį.
Ranką greitai pritraukė prie savęs.
- Taip, žinoma,- atsakė kaip ir dažniausiai atsakydavo. Tik šį kartą taip nebuvo.- Netyčia numečiau tokią,- pirštu parodė į kolbą ir it sėdėtų ant žemo lieptelio ir pėdomis jaustų vėsų vandenį, pasiūbavo kojas. Galėjo garantuoti, kai atsikels nuo šito suolo, teks valytis dulkes nuo sėdimosios. Ir jai nepavyks, kaip ir visuomet nepavykdavo. Juk čia dulkės, sugebančios įlįsti į kiekvieną menkiausį tarpelį, kiekvieną lopinėlį...
- Reikėtų eiti į bendruosius kambarius,- pasakė, tačiau nepajudėjo. Buvo anksčiau mačiusi merginą, tačiau turbūt per daug skyrėsi vyresniųjų klasių mokinių tvarkaraščiai, kad ją prisimintų. Arba iš dalies buvo kaltas baikštumas, kai reikėdavo bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Universitete be Kajaus prapuls.
Tikėjos gauti kokią nors žinią kuo greičiau. Kajaus, Melos, o gal net ir pačio Igorio, kuris, tikėjosi, liko sveikas ir neišprotėjęs.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #417 Prieš 3 metus »
Miona įtariai pakreipė galvą ir nužvelgė iš josios vietos tarp aptvartytų suolš ir kėdžių matomas kelias duženas. Tikrai neatrodė, kad merginai ta kolba išsprūdo netyčiomis. Arti jos tesimatė vos viena kita šukė, kas reiškė, jog pats dužimo epicentras - toliau nuo jos. Be to, Miona spėjo, kad ant suolo raudonplaukė įsitaisiusi tikrai ne tas porą sekundžių, kol grifė darė duris.
Šviesiaplaukė sekundėlę pamindžikavo tarpduryje, svarstydama visus variantus, ką čia veikia, kaip jai rodė jos kiek sušlubavusi atmintis, kažkurių metų Burtų Trikovės Turnyto nugalėjota. Miona buvo empatiškas žmogus, dažnai nujausdavo, kokios nuotaikos yra žmogus ir kas dedasi jo viduje dorai su juo nė nekalbėjusi, todėl pirma mintis, kuri šovė jai į galvą, buvo tai, kad Wrena arba kažko liūdi, arba yra pikta. Galbūt todėl ilgaplaukė ir nenustebo, kai švilpė pamėgino ją išprašyti. Miona tik atsiduso ir uždarė duris. Negalėjo taip palikti žmogaus, kai jis nevaldo emocijų.
- Jei nesupyksi, pabūvosiu ir aš čia, - tarstelėjo žingsniuodama po klasę ir nužvelgama apdulkėjusius stalus, kėdes, net grindis.
Miona neprisiminė kada čia buvusi. Rodos, buvo išnaršiusi visus tamsius Hogvartso kampus, bet, pasirodo, praleido pro akis šitokią vietukę.
Priėjo prie lango ir delnu šiek tiek pavalė stiklą, kad geriau matytųsi Hogvartso apylinkių panorama. Vaizdas buvo neblogas, ir Miona pasvarstė, kad reikėtų jai čia užeiti dažniau.
Tik dabar mergina buvo ne viena, o tyloje būti kažkodėl darėsi vis sunkiau. Reikėjo išsiaiškinti, kas slegia Alder ir ko gi svaidosi kolbom ir nemąsto apie tai, kad gali susižeisti. Tad atsisėdo ant didelės palangės, atsirėmė į sieną ir paklausė pačio kasdieniškiausio klausimo:
- Kaip sekasi?

*

domutis

Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #418 Prieš 3 metus »
Domantas buvo tikras smalsuolis Hogvartse Domantui visur knietėjo vaikščioti po pilį ir ieškoti nuotykių kol tie nuotykiai Domantui nesibaigdavo taškų atėmimu iš Grifų Gūžtos koledžo ,bet dėja Domantas vis rizikavo.Vieną dieną Domantas nuėjo į vieną iš nenaudojamų klasių Hogvartse.Klasė buco pilna dulkių ir vaoratinklių ,bet vis dėl to klasė atrodė įspudingai.Ant sienų kabėjo Hogvartso įkurėjų paveikslai.Langai buvo užtraukti juodomis užuolaidomis ir Domantas suprato jog tai senoji Nuodų ir vaistų klasė.Klasėje stovėjo daug visokio plauko eleksyrų.Domantas atsisėdo į vieną iš suolų.Ir Domantas ten pasedėjo apie dvi valandas ir galiausiai pasuko link Grifų Gūžtos bendrojo kambario atlikti paskutinių atostogų namų darbų.

*

Harold Namber

Ats: Nenaudojama klasė
« Atsakymas #419 Prieš 3 metus »
Penktame Hogvartso mokyklos aukšte yra sena nenaudojama klasė. Ji visada buvo užrakinta, bet  žinančiam Alohomora kerus lengvai pasiekiama. Klasė aukštom lubom, ant jų nupieštas vienaragis.
Pati klasė buvo didelė ir labai niūri. Didelė lenta  apipaišyta, prie jos mėtėsi kreidos. Suolai ir kėdės išvartyti . Kaikurie suolai buvo apipilti žaliu skyščiu, kuris švietė per dulkes.
Ant sienų kabojo paveikslai. Dauguma paveikslų vaizdavo miškus ir gyvūnus.
Klasėje buvo ir spinta. Didžiulė. Tik keli žmonės visoje mokykloje žinojo, jog tai Pradanginimo spinta, kurios, kad ir kaip būtų gaila, sutaisyti negalima.
Klasės kampe stovėjo piltuvėlių kolekcija. Ir iš viso šito niekaip negalėjai suprasti kam buvo naudojama ši klasė.
Praėjus labirintą rasdavai duris, kurių beveik nesimatė. Ne vienas bandė jas atidaryti, bet niekam nepavyko. Aišku buvo tik viena, jog ten mokytojo kabinetas.