[Kaja Adams]

Kaja baisiai tingėjo skaityti vadovėlį atlikdama magijos istorijos namų darbą. Svarstant, kaip išsisukti nuo skaitymo, jai į galvą šovė viena mintis. O jeigu ji nueitų į antrame aukšte esančią paveikslų galeriją? Galbūt ten bus kokių paveikslų iš reikiamo laikotarpio ir jai tereiks paklausinėti bei užsirašyti.
Paauglė nežinojo, ar planas išdegs, bet nutarė pabandyti. Užsimetė ant pečių kuprinę, į kurią įsidėjo pergamento, plunksną ir rašalo. Jai nepatiko rašyti tokiu būdu. Na, tiksliau, išvis nepatiko rašyti. Bet jau geriau sąsiuvinis ir tušinukas. Tačiau jei dabar rašys su tušinuku sąsiuvinyje, paskui vis tiek reiks perrašyti. Tad kam vargti du kartus? Pasikankins dabar ir pamirš.
Šviesiaplaukė įžengė į galeriją. Joje jau buvo žmogus. Eliotas iš Klastūnyno, kuriam kažkada Kaja dažė plaukus. Jis kažką apžiūrinėjo ir Adams šiek tiek pasimetė. Ar jai reikėtų iš čia išeiti ir grįžti vėliau, ar tiesiog eiti žiūrėti, kokių čia yra paveikslų, ar užmegzti pokalbį?
- Eee... Labas, - vis dėlto pasisveikino, o tada ėmė pėdinti per galeriją apžiūrinėdama kūrinius.

[Eliotas Llewellyn]

Kad ir kiek apžiūrinėjo žymę, nepaaiškėjo, kokia jos reikšmė. Ar iš viso kažkokia reikšmė egzistuoja. Eliotas pamažu ėmė irzti. Neketino šiandien nepatirti nuotykio, taigi kas nors būtinai nutiks.
Pasigirdo žingsniai, ir berniukas atsisuko. Tai buvo Kaja, kuri garantuotai neskiria jo ir Oliverio. Nieko prieš tą mokinę neturėjo - šiaip ar taip, ji privertė jį pražilti. Bet, suprantama, berniukas jau seniai toks nebebuvo, tad dabar galima pabandyti apsimesti Oliveriu. Vis dėlto ne, tai nuobodu. Tik ar tai reiškia, kad jo brolis dvynys nuobodus? Skubiai išmetęs tą nepatogią mintį iš galvos Eliotas sušuko:
- Labas!
- Panele, - kreipėsi moteris iš ant žemės stovinčio paveikslo. - Ar tu žinai, ką jis čia daro?
Regis, Kaja buvo nusiteikusi eiti ir nueiti, bet Eliotas neketino to leisti. Prisivijo vyresnę mokinę. Ji Hogvartse ilgiau nei jis, vadinasi, tikrai gali padėti.
- Ar buvai kada įlipusi į paveikslo vidų? - nekantriai paklausė berniukas nė per žingsnį neatsilikdamas nuo vyresniokės.

[Kaja Adams]

Eliotas pasisveikino, o Kaja prikando lūpą. Klastuolis turėjo brolį dvynį. O jei čia ne Eliotas, bet jo brolis? Tačiau iš tiesų tai nebuvo svarbu. Vis tiek nei vienas, nei kitas nebuvo jos draugas.
- Ar tai tau aš dažiau plaukus? Ar tavo broliui? Ar tu Eliotas? - paklausė.
Norėjosi paklausti ir to, koks jausmas turėti dvynį. Ar tėvai juos atskiria. Bet atrodė kažkaip keista imti klausinėti tokių dalykų iš niekur nieko. Ir aš norėčiau turėti dvynę. Tada būtume visur dviese, pagalvojo.
- Ne, - gūžtelėdama atsakė paveikslui.
Neketino domėtis, ką čia Eliotas (arba jo brolis) veikia. Ne jos reikalas.
- Į paveikslo vidų? Galima įlipti į paveikslo vidų? - nustebo.
Gal jis mane mausto.
- Tai jau tikrai, kad nebuvau. O tu gal žinai ką nors apie goblinų sukilimą?
Deja, bet goblinų paveikslų kol kas nesimatė.

[Eliotas Llewellyn]

Žinoma, Kaja nebuvo tikra, ar jis Eliotas, ar Oliveris. Knietėjo pasisakyti, kad yra Oliveris, bet... Jeigu ši mokinė gali tapti nuotykio drauge, geriau nemeluoti. Jeigu ji po to galvos, kad įlipo į paveikslą su Oliveriu, bus tikra nesąmonė! Nebegalvojo apie tai, kad visai neseniai jautė poreikį nuotykį patirti vienas. Ne, jie į paveikslą įlips kartu.
- Aš Eliotas, - patvirtino, o dėl plaukų tik energingai sulinksėjo. Tada buvo labai smagu, tad ką gali žinoti, galbūt jis pražils dar kada nors. Laukti keturiolikmetis vis dar nemėgo.
Moteris paveiksle atsiduso, ir Eliotui beveik jos pagailo. Bet nepakankamai, kad nutrauktų nuotykį.
- Galima! - džiaugsmingai patvirtino ir nekantriai pridūrė: - Aš to dar niekada nepadariau, bet būtinai padarysiu. Mama sakė, kad galima! Kaip manai, ar tas dalykas, - parodė į anksčiau tyrinėtą žymę, - gali būti kelias į paveikslą? Bet tada turbūt reikia jį pakabinti?
Žibančiomis akimis stebėjo Kają, o jai uždavus nuobodų klausimą nosis pati susiraukė. Kam rūpi kažkokie goblinų sukilimai, kai laukia nuotykiai? Nors magijos istoriją mėgo, dabar papurtė galvą.
- Nežinau. Bandome įlipti?

[Kaja Adams]

Kaja nudžiugo, kad šis berniukas - Eliotas. Mat kažkaip jaukiau buvo kitą bent kiek pažįstant. Nors iš tiesų gal to nelabai buvo galima skaityti pažinojimu. Jie bendravo labai seniai ir nedaug. Bet vis tiek kalbėti su tuo, su kuriuo jau esi kalbėjęs, atrodė paprasčiau.
Norėjosi paklausti dar ir to, kodėl Eliotas be brolio. Ir tada buvo be brolio, ir dabar. Jei Kaja turėtų dvynę, turbūt visur visur su ja eitų. Juk taip daug drąsiau.
- O... o ką ten galima daryti? Paveikslo viduje?
Tai grifei atrodė nelabai įmanoma. Ir išvis, ji tokia didelė. Kaži, ar tilptų į paveikslą. O jeigu tilptų, tai viską jame sulaužytų per savo gabaritus.
Žvilgtelėjo į sieną, kur rodė Eliotas.
- Net neįsivaizduoju, - gūžtelėjo pečiais. - O mama nesakė, kaip įlipti į paveikslą? Aš tai tikrai nelipsiu... Atėjau čia, nes man reikia informacijos apie goblinų sukilimą. Jei pamatysi paveikslą su goblinu, pasakyk.
Ji toliau ėjo ir ieškojo.

[Eliotas Llewellyn]

Kaja aiškiai susidomėjo, ir Eliotas nušvito. Aiškiai susirado naują nuotykių draugę. Ji dar ir vyresnė, tad moka daugiau visokiausių kerų, kurie gali ir praversti. Labai puiku.
- Pamatyti, kaip paveikslas atrodo iš vidaus! Be to, tikiuosi, kad įmanoma pereiti ir į kitus paveikslus, kaip tai daro juose pavaizduoti žmonės. Eime! - entuziastingai aiškino berniukas. Kajai pažvelgus į žymę sienoje (Elioto nuomone, ji tą darė per trumpai - argi per sekundę galima ką nors tinkamai ištyrinėti?) pakabino paveikslą atgal. Moteriškė priekaištingai žiūrėjo į ji. Ko gero, paveikslas ne šitas, bet Eliotas buvo nusiteikęs rasti tinkamą.
Reikėjo prisiminti, ką mama kalbėjo apie tokius ypatingus paveikslus. Tai buvo seniai, ir Eliotas pats nusistebėjo iki pat šiol neįgyvendinęs tos misijos.
- Sakė, kad jų paviršius atrodo kitaip! Jeigu palieti paprastą paveikslą, pajusi drobę, o tokiame, į kurį gali įlipti, jausi tarsi vandenį! - sušuko prisiminęs senų senovėje įvykusį pokalbį. Energingai sulinksėjo ir palietė tą moterį. Ji dar įtariau pažvelgė į Eliotą, bet tas tik papurtė galvą. Jam reikėjo kito paveikslo.
- Neįdomu tas sukilimas, einame ieškoti tinkamo paveikslo! - nekantriai sušuko berniukas ir priėjęs prie Kajos čiupo ją už rankos. Nutempė prie artimiausio portreto, kuriame į vaikus rūsčiai spoksojo itin senas vyras. Atsargiai palietęs drobę Eliotas nušvito.
- Pabandyk! Man atrodo, gali būti šitas! - smagiai pareiškė nekreipdamas dėmesio į nelabai draugišką pavaizduoto žmogaus žvilgsnį.

[Kaja Adams]

Iš tiesų atrodė visai įdomu patekti į paveikslą ir pamatyti, kaip jis atrodo iš vidaus. O Kajai retai kas nors magijos pasaulyje pasirodydavo įdomu.
Bet kaip jie ten tilps? Ypač ji. Paauglė apsidairė ieškodama didelio paveikslo, bet tokio didžiulio, į kurį jie abu tilptų, šešiolikmetė nematė.
Kilo mintis, kad jie, patekę į paveikslą, sumažės. Bet o jeigu paskui ir liks maži? Arba mažėjant skaudės? Šviesiaplaukę varstė daug abejonių.
Eliotas pakabino paveikslą, buvusį ant grindų, į vietą. Regis, jis netiko. Tada klastuolis nusitempė Kają prie kažkokio pikto senolio portreto ir ėmė sakyti, kad šis tikriausiai tinka.
- Bet aš nenoriu pas šitą. Jis atrodo nedraugiškas.
Dabar jau Adams ėmė dairytis ne goblinų, o kokių nors paveikslų, kuriuose būtų draugiškai atrodantys žmonės arba šiaip graži aplinka. Kilo klausimas, kad jeigu rastų paveikslą su pica, ar galėtų jos paragauti? Tačiau tai kvaila. Hogvartse tikrai nebus paveikslų su picomis. Geriausiu atveju su vaisiais ar kepta višta.

[Eliotas Llewellyn]

Eliotas jau beveik koją lipti į paveikslą (kaip vis dėlto tą padaryti?), bet Kaja nusprendė priešgyniauti. O jai pritarė ir paveikslas.
- Aš nedraugiškas?! - pasipiktino jis. - Tai jūs esate nedraugiški! Ateinate ir baksnojatės. Neįleisiu jūsų pas save!
Šie žodžiai leido spėti, kad į tą paveikslą išties būtų galima įlipti. Eliotas susižavėjęs spoksojo į senioką, bet vis dėlto lipti nesiryžo. Mama sakė, kad žmonės paveiksluose ir įstringa, tad išties geriau surasti draugiškesnį portretą. Juk jeigu jie įstrigs, tik nupieštas žmogus galės padėti. O gal net ir jis negalės.
- Gerai, surasime kitą, - ryžtingai pareiškė,  nors nebuvo tikras, ar pilyje egzistuoja daugiau nei vienas toks portretas. Pradėjo eiti palei sieną ir baksnoti kiekvieną paveikslą. Kai kurie žmonės šypsojosi, kiti reiškė nepasitenkinimą. Galiausiai priėjo portretą, kuriame trys paaugliai sėdėjo prie vaišėms nukrauto stalo, stovinčio medžio šešėlyje.
- Girdėjome, ko ieškai. Ateik pas mus! - sušuko vienas, ir Eliotas išsišiepė. Jeigu tik šis paveikslas tiks, bus puiku! Priėjęs palietė drobę.
- Puiku! Mums čia! - pranešė Kajai. Laimei, paveikslas buvo gana žemai, tad nesunku į jį įlipti. Pakėlęs koją Eliotas tiesiog žengė į priekį ir netrukus jau buvo... paveiksle? Susidomėjęs apsidairė ir netgi pajuto vėjelį. - Ei, Kaja! Ateik! Čia labai įdomu! - pakvietė. Apsisukęs matė mokyklos koridorių, o tai, ko gero, buvo pati smagiausia dalis. Tik ar jiems pavyks pereiti į kitą paveikslą?..

[Kaja Adams]

Kaja susiraukė, kai žmogus paveiksle prabilo, bet nedrįso nieko jam atsakyti. Tiesiog tikėjosi, jog Eliotas į tą paveikslą nelips.
Laimei, berniukas sutiko surasti kitą paveikslą. Jis baksnojo visus paveikslus ir Kaja ėmė jaudintis. Ar ji tikrai nori lipti į paveikslą? Juk nieko apie tai nežinojo. Ne, greičiausiai ji nelips. Ir Eliotui geriau būtų nelipti, bet jeigu jis nori, šviesiaplaukė nebandys jo sulaikyti. Tačiau bus šalia, jei reikės kviesti pagalbą.
Ir štai, Eliotas išties rado kitą paveikslą. Į kurį įlipo. Adams žiūrėjo išsižiojusi.
- Ar skaudėjo? - paklausė. - Tu sumažėjai! Aš.... aš nežinau, ar lipsiu.
Ji atsargiai palietė pirštu paveikslą, o tada atitraukė ranką. Buvo išties smalsu, bet ji bijojo. Be to, ten buvo kitų paauglių, tame paveiksle. O jeigu jiems Kaja nepatiks? Nors ir atrodė draugiški, bet ką ten gali žinoti... Jai labiau norėtųsi atsidurti pas vyresnius žmones.

[Eliotas Llewellyn]

Prie stalo sėdėję jaunuoliai prisistatė. Tai buvo du berniukai ir mergaitė, su kuriais Eliotas ketino tuojau pat susidraugauti. Jie, regis, šiek tiek vyresni, bet tai keturiolikmečiui visai nerūpėjo. Auris dar vyresnis, bet jis vis tiek yra draugas.
- Jūs ir kamuolį turite! - nudžiugęs šūktelėjo. Išties - šalia medžio gulėjo raudonas Kritlis. Jie būtinai pažais kvidičą, nors lankų čia nesimatė, šluotų, regis, taip pat. - O jūs galite išlipti iš paveikslo? Galėtume nueiti į Hogvartso aikštę! - entuziastingai aiškino, regis, visai pamiršęs apie Kają. Bet tada išgirdo klausimą, ir Eliotas atsisuko. Bendramokslė visai neatrodė pasikeitusi, tad išgirdęs, kad sumažėjo, susidomėjo.
- Geras! - šūktelėjo. - Vadinasi, jūs išlipę turėtumėte padidėti. Tai labai įdomu. Ne, Kaja, visai neskaudėjo! Pabandyk! Argi kada nors buvai paveiksle? O jeigu ne, kada pasitaikys kita proga? Nežinau, ar visada galima tai padaryti.
Draugiškai nužvelgęs trijulę priėjo prie stalo. Pabandė paimti vynuogę. Pasisekė, tad nieko nelaukęs Eliotas įsimetė ją į burną.

[Kaja Adams]

Kaja stebėjo Eliotą, kuris šiuo metu buvo paveiksle. Tai išties atrodė įdomu ir grifei darėsi vis smalsiau. Be to, Eliotas pasakė, kad neskaudėjo.
- Juk sakiau, kad nebuvau.
Jai atrodė, kad ta proga gali pasitaikyti bet kada. Manė, kad visuomet čia atėjusi galėtų įlipti į šį paveikslą ar pakliūti pas tą nedraugiškai atrodantį portretą. O gal galerijoje ar šiaip kur mokykloje yra ir dar kitų paveikslų, į kuriuos galima įlipti.
Tačiau ji tiesiog norėjo įlipti. Čia ir dabar. Tas paveikslas tinka, nes ten esantys paaugliai išties atrodė draugiški, Eliotas su jais šnekėjosi.
- Ateinu, - nusprendusi, pasiryžusi tarė.
Ir įlipo. Širdis ėmė daužytis labai labai stipriai. Tikrai visai neskaudėjo. Tik pajuto gryną orą, švelnų vėjelį.
- Geeeras.
Ji nuėjo prie paauglių ir Elioto. Su paaugliais iš paveikslo droviai pasisveikino. Čia pat buvo vaišių stalas. Aišku, nei sušių, nei picos, nei traškučių, nei kolos.
Adams apsidairė. Buvo labai neįprasta, išties keista. Atrodė, kad ji lauke, tačiau žolė, medžiai, vanduo, patys paaugliai ir apskritai viskas regėjosi tarsi kažkaip dirbtina, netikra. Žinoma, tai ir buvo netikra, juk jie paveiksle. Tikrai įdomu.
- Ar kažką valgai? - paklausė klastuolio. - Ar yra skonis?
Netrukus šviesiaplaukė aiktelėjo. Atsigręžusi matė paveikslų galeriją, o iš šonų buvo... dūmai? Dangus? Atrodė labai keistai. Jei kažkas paklaustų, kaip atrodo niekas, tai Kaja galvotų, kad būtent šitaip. Horizontas šonuose tiesiog baigėsi.