[Klara Severova]

Klara palenkė galvą nežinodama ar turėtų įsižeisti šiuo berniuko klausimu. Ji nebuvo bailė, tikrai nebuvo. Tik nenorėjo būti pagauta darant tai ko net nebandė. Viskas kažkaip ne taip čia atrodė. Bet kai ji išsižiojo norėdama atsikirsti Jupiteris atsisuko į paveikslus, kurie jiems taip bešnekant pasekė ano Mr. Paveikslo pavyzdžiu ir pradingo.  Visi iki vieno. Liko tik tušti paveikslai be jokių ypatingų asmenybių.
-Oho...-nusistebėjo Klara nužvelgdama visą galeriją. Rodos, jie tikrai prigąsdino tuos paveikslus.
Pažvelgusi į garbanių ji net sukikeno. Šis atrodė tikrai laimingas savo pasiekimu. Ir tikrai, tai kažkas kas ne kiekvienam pavyktų. Padėjusi jam susidėti dažus į kuprinę ji dar kartą apsižvalgė norėdama įsitikinti, jog jie vis dar nematomi ir galiausiai išbėgo kartu.
Grįžusi į savo kambarį ji krito į lovą ir pasiėmusi tą pačią knygą ir apsimetė ją skaitanti, nors mintys klajojo gana toli.

[Clementine Martes]

  Clemences pyktis siekė maksimumą. Atrodė, kad kiekviena maža smulkmena ją pradėjo erzinti. O ypač kai dar vienas bernužėlis ir vėl pradėjo vaidinti protinguolį šalia juodos kavos plaukų atstovės! Tada jau buvo viršūnė. Jis tikrai turėtu pasigailėti dėl savo poelgio, juk velniukė susiruošė jam atkeršyti.
  Buvo vakaro pradžia. Martes padavė vienai varnai laiškelį, kad ši perduotu tam berniukui kuris yra iš jos koledžo. Jis turėtu ateiti į paveikslų galeriją. Ten mergaitės liesa figūra laukė jį pasiruošusi su visais reikmenimis. Šioji prikabino kibirą su vandeniu šalia durų ir kai vaikėzas atidarys duris, šis bus pašventintas su Clemencijos vandeniu. Prie to, Klastūnyno globotinė ant galo jį apibarstys miltais, kur dėl vandens miltai pasidarys lipnūs. Viskas turėjo eiti pagal planą.
  Laikas ėjo, bet varno taip ir nesimatė. Amelija prikando lūpas ir tuoj matysis kaip venos iššoks jai ant kaktos. Šioji pradėjo pergyventi, ar toji mergaitė tikrai perdavė tam protinguoliui laiškelį. Su laiku, ji jau norėjo pasiduoti. Bet tuo metu, vaikis įėjo į paveikslų galeriją. Tą pačią mili sekundę jį apipylė vandeniu ir rudaakė pradėjo barstyti jį miltais.
 - Ha, še tau. - Nusijuokė, o tada prisižiūrėjo. Tai buvo ne jis. Tai ne tas varnius. Tai išvis kažkoks kitas berniukas. Clem išpūtė akis ir vos neišsižiojo. Susigaudžius kas vyksta, nesusilaikus, škotė pradėjo dar labiau juoktis iš nekalto nepažįstamojo. - Ups.

[Elijah Chris Dawson]

Dawson' as jau pavargo nuo visko, ypač nuo to, kad tik ne per seniausiai buvo sutikęs patį keisčiausią ir atrodo kvailiausią žmogų pasaulyje. Taip, taip tai tas pats klastuolis, kurį Elijah  su Luna kartu gerai pamokė, nes kitaip jis būtų niekada nepasimokęs iš savo elgesio. Tad vaikinas nuo visko norėdamas atsipūsti, žingsniavo į paveikslų galeriją, ten buvo iš ties rami vieta, o patys gražiausi ir brangiausi paveikslai, kurie buvo verti didžiulių pinigų, kabėjo kaip tik ten..
Vos tik vaikinukas pravėrė duris, kažkas jį pasitiko ir tikrai nelabai maloniai.. Apipylė vandeniu ir maža to apibarstė miltais, vaikinas dabar atrodė klaikiai, tiksliau ne tik atrodė, bet ir jautėsi, norėjo gyvas sulysti žemės arba prakąsti tai merginai kaklą ir išsiurbti jos kraują, tačiau jo žmogiški instinktai neleido to daryti, tačiau vaikis tikrai supyko..
- Net ir atėjus pirmą kartą per mokslo metus į paveikslų galerija turiu būti paženklintas? - pamatęs ant apsiausto klastuolės ženklą, dar labiau supyko, - ne nu, jūs gal juokaujat ir vėl klastuolė, ir vėl tas pats, Lukas buvo kažkoks prikvakęs ir išsityčiojo pats nežinodamas ko, o dabar tu su savo pokštais? Gal kažką paaiškinsi..

[Clementine Martes]

  Clemence niekaip negalėjo nustoti juoktis. Atrodė, kad tuoj nukris ant žemės ir pradės ridentis iš juoko. Galima buvo pastebėti, kaip jau ir ašaros pradeda tekėti ant mergaitės skuostų. Riestanosė stengėsi susilaikyti ir viską paaiškinti bernužėliui, bet turbūt jam dar reikės palaukti.
  Atsistojus ant kojų ir nusivalius ašaras, pagaliau brunetė galėjo ką nors pasakyti. Dar kartą pažiūrėjus į nekaltą nepažįstamąjį, jau tada buvo ne iki linksmumo.
 - Aš labai atsiprašau! - Pradėjo dairytis ar nėra servetėlių kur nors, bet tada bejausmiškai pažiūrėjo į jį, kai šis paminėjo jos koledžą. - Ką turi tuo omeny - vėl klastuolė, - pradėjo rodyti kabutes su rankų pirštais. Tada piktai pažiūrėjo ir priėjo prie vaikio. Bet išgirdus Luko vardą, Amelijos lūpų kampučiai pakilo. - Aj. - Trumpam nutilo. - Lukas ir mano pokštas visiškai yra ne prie ko. Jeigu rimtai, man tas berniūkštis labai nepatinka, kaip turbūt ir visi kiti žmonės. Ir dėl mano pokšto... Na, čia toks netyčiukas.. - Nekaltai nusijuokė ir pradėjo jausti ant kiek jai nejauku. Rudaakė greitai iš savo kišenės ištraukė kelias servetėles, kurios buvo skirtos jai nosiui išpūsti, bet deja, ji visus padavė tam neužbaigusiam pyragui.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah jautėsi bjauriai, tie miltai ir vanduo, buvo ant jo drabužių ir veido, na ir ant grindų, tačiau ta mergina juokėsi, kaip beprotė, buvo neįmanoma jos pakęsti, o dar tas juokas pjaunantis ausis, tačiau Chris' as išsišokti negalėjo, nes nenorėjo, kad dar kažkas žinotu, kad jis vampyras, juk ir taip jau per daug žmonių žino..
Klastuolė baigė juoktis ir grifui ausyse taip palengvėjo, kad, net nėra žodžių, nes dar taip besijuokiančio žmogaus jis kaži ar matė, per visus mokslo metus Hogvartse.
- Tu atsiprašai? - ji gal nemato, kaip aš atrodau, - aš visas miltuotas.. - suraukęs kaktą tarė rudaplaukis. - Ką turiu omeny, kad kiek aš sutikau klastuolių visi ką nors padaro, tu apipylei miltais su vandeniu, Lukas užpuolė, tačiau jam pačiam baigėsi labai liūdnai, - prisiminęs įvykius miške, vaikinas šiek tiek pakėlė savo lūpų kampučius. - Čia tau netyčiukas, na sakykim, bet o jei būtų ėjęs profesorius, kas tada? Tavo pokštai išties kvaili, - šyptelėjo vaikinas, nes jau ir pačiam darėsi šiek tiek juokinga.. , - gerai, nors nusiteikė nosinių duoti, tik kaži ar man čia jų užteks.. - Ačiū, tik kaži ar užteks.. - paėmęs nosines iš merginos rankų, grifas pradėjo šluostyti savo veidą ir drabužius, kurie nenusivalė..

[Clementine Martes]

  Mergaitė iš visų jėgų stengėsi būti draugiška, ji iš visos širdies nenorėjo, kad šis vaikėzas būtu jos pokšto auka. Bet juk jis pats prisiprašys tuoj! Martes ir atsiprašė, ir davė servetėlių savo, o jam vis maža. Clemence visa susiraukė, o jos akyse galima buvo pamatyti įniršį.
 - Dėl visų klastuolių, manau, kad tai tik kvailas sutapimas.
  Klastūnyno auklėtinė prikando savo apatinę lūpą. Ji toliau žiūrėjo į šį nepažįstamąjį nieko apie jį nežinodama. Jau norėjo klausti koks jos vardas, iš kokio koledžo jis. Bet klausant jo burbėjimą, brunetė persigalvojo. Noras bendrauti su juo visiškai dingo ir dabar netgi atvirkščiai, Amelija norėjo ką nors jam atrėžti ar bent jau parodyti kokį nemalonų gestą. Deja, ji susilaikė. Bet neilgam.
  Nu būk tu vyru ir nustok verkti! - Pagalvojo, o nesusilaikius, Clemence paėmė miltų pakelį ir visus likučius kurie ten buvo, apibarstė ir vėl ant bernužėlio. Turbūt jam nereikėjo valytis, nes dabar jis ir vėl miltuose. Dar porą kiaušinių ir gautusi iš ties puikus pyragas. Susiprotėjusi, ką Ameli padarė, jai pasidarė dar labiau nejaukiau.
 - Amm.... - Nežinojo ką pasakyti.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah jau norėjo dingti iš čia, tačiau ta mergiotė visiškai jo negirdėjo, ji darė savo.. Bet grifas bandė neįsiusti, nes tada jo išvaizda labai greit pasikeis, jis išties gali per daug išgąsdinti nepažįstamąją, tad stengėsi išlykti ganėtinai ramus ir jau apsivalęs norėjo apžiūrinėti paveikslus, tačiau klastuolė stovėjo priešais jį ir praėjimo tiesa sakant nebuvo..
- Na sakykim sutapimas, - vaikinas jau norėjo merginai atleisti ir pasiūlyti kartu apžiūrėti paveikslus, tačiau..
Šįkart ji tikrai persistengė.. kam jai to reikėjo.. - vaikinas jau buvo paimtas įtūžio, norėjo pulti ją ir nežinia, ką padaryti, tačiau ji atrodė visai miela, tad grifas susilaikė, nes merginų pulti ne valia..
- Klausyk tu, gal jau gana, nemanai.. teks vėl dalintis servetėlėmis.. - šypsojosi rudaplaukis ir ištiesė ranką, laukdamas nosinaitės... nors dar turėtais likučiais biškį bandė apsišluostyti, tačiau nelabai sėkmingai..

[Clementine Martes]

  Garbanius pasidarė keistai ramus. Gal šis jau kažką sumanė? Mergaitė įtariamai pradėjo į jį žiūrėti bei atsiduso. Rudaakė padavė dar kelias jam servetėles ir jam išsivalius kažkiek, šioji berniukui pasitraukė iš kelio ir pradėjo stebėti kiekvieną jo veiksmą.
  Stebėti paveikslus šioje galerijoje Clemencei buvo truputi keista. Kadangi riestanosė turėjo kažkiek dailininkės įgūdžių, jai šie paveikslai nebuvo kažkas nuostabaus. Ir daugumą iš paveikslų buvo kažkokie nepatenkinti. Jie vis sau burbėjo kažką po nosį it būtu kokie turgaus bobutės. Turbūt kiekvieną dieną matyti mokinius kurie žiūri į juos kaip į kokius eksponatus, ganėtinai nusibosta. Galima buvo juos ir suprasti šiaip, bet Ameli to padaryti nesugebėjo.
  Martes nepatiko ta nejaukioji tyla kuri buvo tada paveikslų galerijoje tarp dviejų mokinių. Maža to, kad brunetė apipylė jį miltais ir vandeniu, o po to dar kartą miltais, būti su šia auka vienoje patalpoje yra gan nejauku. Škotė įkvėpė oro, kad gauti daugiau drąsos. Sugniaužus rankas į kumščius, kad nuvyti tą nejaukią tylą, mergiotė prakalbo:
 - Taigi... Prieš to "nevykusio pokšto", ką tu veikei? Kodėl ėjai į paveikslų galeriją? - Pabandė parodyti susidomėjimą. Nors, ji norėjo tik nebūti tylumoje.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah sulaukus servetėlių iš merginos, šis apsivalė, nors rūbai ir liko truputėli su baltu atspalviu, bet berniūkščiui tai nelabai rūpėjo, nes turėjo kitą apsiaustą.. nepąžystamoji jį keistai nužiūrinėjo, o tai vaikinas labai puikiai jautė, juk nebuvo paprastas, tačiau bandė neišsiduoti..
- Ačiū, - padėkojęs merginai, kad ši jam leido praeiti, nusekė pasivaikščioti paveikslų galeriją, nes čia jam pabuvoti dar neteko..  Paveikslų buvo daugybė, tačiau dauguma buvo niūrūs, be jokios šypsenos, tačiau Chris' as į tai didelio dėmesio nekreipė, nes vaikinukas nelabai mėgo dailę, tačiau paveikslus apžiūrinėti jam šiek tiek buvo įdomu, nes jis mėgdavo pabandyti "įsiskverbti" į paveikslo esmę, nes kartais likdavo nesupratęs, ką dailininkai turi omenyje, tačiau čia viskas buvo aišku... Kabėjo Merlino portretas.., prie įėjimo buvo paveikslas "Dumbldoro ir Grindevaldo kova" ir daug kitų, tačiau grifas visų jų įvardint negalėjo.. kol jis tyliai vaikščiojo ir viską apžiūrinėjo, mergina prakalbo, tik šįkart be miltų ir vandens..
- Ką veikiau? Ėjau čia, norėjau apsidairyti, nes man pirmi metai, tiksliau jau jų pabaiga, norėjau apsilankyti čia, nesu dailės mėgėjas, tačiau tyrinėti paveikslus man patiko, - kažką burbtelėjo vaikinas ir vėl nutylo, vėl paveikslų galerijoje vyravo tyla.

[Clementine Martes]

 - Tai tu pirmam kurse? - Paklausius susiraukė, - hmm, galvojau, kad esi vyresnis už mane, - vis bandė pratęsti dialogą, bet paveikslų galerijoje pradėjo toliau vyrauti tyla.
 Didelės, savo tamsiu rudumu kontrastuojančios su nedailiai išblyškusia oda akys užfiksavo gan keistą paveikslą kuris pasižymėjo tuo metu savu nedidumu ir gan keistu elgesiu. Bandydama bent minimaliai orientuotis aplinkoje, mergina kartas nuo karto vis apsidairydavo aplinkui, tačiau dėl gan didelės nakties sukeltos tamsos ne itin ką pešė. Kelias akimirkas Clemence negalėjo pajudėti, neapsispręsdama ką dabar daryti, todėl ji toliau pradėjo stebėti tą vaikėzą..
 - Tai iš kokio koledžo esi? Aj tiksliai, pamiršau prisistatyti. Mano vardas Amelija, esu iš antro kurso.

[Elijah Chris Dawson]

Koks jai skirtumas, kuriame aš kurse, na taip, gal ir atrodau vyresnis dėl savo ūgio, tačiau, čia mano reikalas..
- Na taip, pirmam, na ir kas? - surūgusiu veidu tarė berniūkštis.. -deja, nesu vyresnis.. - nutęsė vaikis ir nutylo..
Čia, paveikslų galerijoje, įsivyravo tokia tyla, kuri kaži ar dar kur nors buvo.. Nieks nekalbėjo, girdėjosi tik žingsniai, žingsniai Elijah, kuris vaikščiojo aplink paveikslus ir juos "stebėjo", na tiksliau jis apsimetė, kad jam patinka, nes nenorėjo šnekėti su klastuole, ta pačia, kuri buvo čia, kartu su juo.. ir tubūt vėl galvojo, ką iškrėsti, gal šįkart kiaušiniais ims mėtytis?
Dawson' ui bevaikštant aplink galeriją darėsi vis sunkiau ir sunkiau ką įžiūrėti, tačiau ne jam, tik paprastam mokiniui, o jis tamsoje matė puikiai.. Todėl bėdų nekilo...
Tačiau tyla ilgai neužsibūvo, grifas pajautė, kaip mergina jį stebi, lyg norėtu akimis praryti.. o neužilgo ir prakalbo..
- Aš iš Grifų Gūžtos, o mano vardas Elijah.. - prieš nutyldamas burbtelėjo vaikis..

[Clementine Martes]

 - Aišku. Na, malonu susipažinti. - Nemalonu visiškai. - Elijah.
  Kad nestovėti vienoje vietoje ir neatrodyti kaip kokia maniakė vis žiūrėdama į vaikėzą, brunetė nusprendė pasivaikščioti irgi. Pažiūrėti į tuos paveikslus, kuriems jau yra atsibodusi mokinių egzistencija kurie pastoviai žiūri į paveikslus ir kiekvieną dieną atsibosta jiems su savais problemomis, triukšmu ir įspūdingais nuotykiais.
  Ameli dar kartą apžiūrėjo visus paveikslus ir išpūtė lūpas. Nuobodu. Nėra ką veikti. O tas surūgėlis turbūt ir toliau pyksta ant Klastūnyno auklėtinės dėl jos "netyčiuko". Clemencija mintyse dar kartą nusivaipė ir pradėjo parodijuoti tą grifą, koks šis piktas yra, o pabaigus, rudaakė pasiliko visiškai be veiklos. Todėl, netgi neatsisveikinusi, ji išėjo iš paveikslų galerijos ir nubėgo ieškoti tos merginos kuri neperdavė laiškelį tokiam varniui.

[Elijah Chris Dawson]

Deja, to pačio negaliu pasakyti, man tikrai nėra malonu susipažinti.. - toliau dairydamasis po galeriją mįslijo vaikinas. Nors šis jau nebe vienas po ją dairėsi, Amelija taip pat vaikščiojo, tačiau nelabai su noru.. Nes merginos veidą puošė lygiai tas pats, kas ir Elijah pyktis ir nuobodybė.. O dar tie neužsičiaupiantys paveikslai tiesiog erzino Dawson' ą tad šis nieko nelaukęs atsigręžė į merginą norėdamas jos kai ko klausti, tačiau ši bandė parodijuoti grifą, kaip išmanydama.. tad garbanius greit nusisukęs, kad ji nepamatytu, aišku, dar labiau supyko, tačiau jam buvo nusispjauti ant tos mergiotės.. Juk klastuolė, ko tikėtis, gal ir graži, tačiau su savo charakteriu.. Elijah bevaikščiojant, Amelija išrūkė iš paveikslų galerijos net neatsisveikinusi.
- Mandagi sakyčiau, - kažką ten suburbėjo sau po nosimi jaunasis vampyras ir išėjo į miegamąjį.

[Monty Aren Reimers]

Žiema. Montis jos nemėgo. Šalta, tamsu ir taip toliau. Būtent žiemos metu berniukas vengė kišti nosį iš pilies, tad teko slampinėti koridoriais, nors palyginus, tai irgi buvo gana nuobodu. Ramios popietės metu, kai snaiges šoko baletą iš pilkų debesų, Arenas patraukė vienu iš daugybės koridorių. Buvo beprotiškai neįdomu. Visgi, pilis milžiniška, o nematytų vietų taip pat. Jis atsiduso. Melsvas švarkelis su balkšvu pūkeliu viduje susilaukdavo vieno, kito žvilgsnio, tačiau ne tai rūpėjo berniukui. Kairės rankos pirštai mankštinosi laikydami lazdelę. Apsiausto trinti nenorėjo, be to, šis rūbas galėjo būti išmestas jau senokai, bet, deja, jo reikėjo. Reimersas slinko ir slinko, tačiau akims užkliuvus už durų, kurias pastebėjo pirmą kartą, stabtelėjo. Apsidairė. Aplink nieko nebuvo matyti, tuščia, ramu bei tylu. Gūžtelėjęs pečiais, pravėrė duris ir žengė vidun. Vos privėrus jas, akys prisimerkė iš netikėtos tamsos. O tu velnias. Ar aš moku kerus? Žinoma, pabandyti nieks nedraudžia.
- Lumos, - blanki švieselė užsidegė, pamirgėjo ir dingo, - lumos!
Antrasis kartas buvo sėkmingas, šįkart šviesa iškart pasidarė ryškesnė. Įdomu, ar ilgam... Montis žengė arčiau sienos ir pabandė įsižiūrėti į pirmąjį paveikslą - kažkokio burtininko portretą. Keisčiausia tai, jog jis net nesujudėjo.

[Leonas Hollandas]

  Apsivilkęs šiltesnį, vilnonį megztinį, kurį jam numezgė mylima žiobariškoji senelė, vaikinukas susikišo ledines rankas į džinsų kišenes. Iškart pasidarė šilčiau, smagiau, maloniau. Ko jau ko, bet žiemos sezono, oro sąlygų jis negalėjo pakęsti labiau nei Theo. Tas klastuolis nors negrasino mirtinai sušaldyti. Gebėjo tik užkaitinti jaunuoliui kraują. Gal net visai jis praverstų dabar? Nereiktų kalenti dantimis. Bet ne. Tikriausiai vėl pyktis prasibrautų per menkas grotas ir tektų dėti į kojas.
  Palikęs bendrąjį koledžo kambarį, Leonas patraukė į pilies gilumą. Nežinojo, ką darąs, tad tikėjosi, kad likimas nuves kažkur, kur bus ramu, šilta ir saugu nuo aplinkinių. Paveikslų galerija, kurioje kabo šimtai šedevrų, likimui pasirodė puikus pasirinkimas. Bet kodėl? Juk pilyje tikrai yra burtininkų ar raganų dievinančių meną, tirštus potepius, akvarelės nubėgimus, o ypač atgijusius kūrinius. Bet gal tokiu laiku ten nieko nebus? Tikėkimės.
  Švelniai apglėbė durų rankeną ir truktelėjo jas į save. Pastarosios atsidarė su kurtinančiu cypimu. Na, bent Leonui tas garsas pasirodė kurtinantis. Juk aplink buvo kapų tyla. Bijantis sukelti dar didesnį triukšmą pilyje, vaikinas ant pirštų galiukų peržengė slenkstį ir uždarė už savęs esančias duris. Šįsyk jos veikė lyg sviestu pateptos. Šaunu. Tik uždaręs sunkias duris, susivokė, kad čia velniškai tamsu. Žinoma, jei būtų kilęs ne iš žiobariškos šeimos, tikriausiai iššauktų švieselę iš savo burtų lazdelės. Na, bet dabar jis tik išsitraukė degtukų dėžutę ir vienu degtuku brūkštelėjo per nugarėlę. Jis tik tyliai sušnypštė ir užsidegė. Iškart prikišo degtuką prie arčiau esančio paveikslo. Tai buvo putlių dvynių portretas. Vienas iš dvynių išpūtęs akis dėbtelėjo į liepsnelę.
  - Ugnis, - susižavėjęs tetarė.
  Leonas jau ruošėsi kažko paklausti, kai netikėtai durys vėl atsidarė. Į vidų plūstelėjęs vėjas užbaigė liepsnelės egzistavimą. Vaikinukas liko stovėti tamsoje. Nesugebėjo pajudėti, tik laukė žmogaus, kuris sutrukdė jam. Ilgai laukti nereikėjo. Tai buvo Montis - dar vienas varniukas. Leonas giliai įkvėpė ir tyliai pasileido prie arčiausiai esančios slėptuvės - kampo. Laiko jam išlošė varniaus neprofesionalumas. Reikiamą burtažodį jis iškvietė tik po antrojo bandymo. Slėptuvė nebuvo viena iš tų, kuriose slėpdavosi vienos šalies partizanai. Oi ne. Net nereiktų šio kampo lyginti su tomis. Ši Leono slėptuvė buvo visa dulkina ir pilna voratinklių. Tad nenuostabu, kad kažkas sudirgino vaikinuko uoslę. Net nespėjo užsidengti nosies, kai per visą galeriją pasklido jo čiaudulio garsas. Jei nebūtų taip tamsu, tikriausiai būtų galima pamatyti, kaip šviesiaplaukis varniukas išbalo. Dabar man tai tikrai galas.