0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #255 Prieš 6 metus »
Bandydamas geriau įžiūrėti natiurmortą, berniukas užsimaukšlino ant nosies akinius. Vėlyvas vakaras. Niekas tokiu metu nevaikšto. Nebent profesoriai, tykantys tokių kaip tu. Dylan'as suvokė, kad norint pamatyti daugiau spalvų ir atspalvių paveiksluose, čia ateiti reikėtų ne vėlyvą vakarą, o galbūt kokią pertrauką ar laisvą popietę. Berniukas išleido orą šiek tiek praverdamas lūpas - taip rankomis neliesdamas plaukų, juos šiek tiek pakreipė į šoną, menkai patraukė kelias tamsias sruogas nuo akių. Dar vienas žingsnis ir smalsų berniuką su akiniais ant nosies pasitiko kitas paveikslas - burtininko portretas. Šis ėmė nepatenkinta burbėti, kai lazdelės skleidžiama šviesa nusitaiko link jo.
Kai pastebėjo link jo pusės nukreiptą lazdelę, Dylan'as krūptelėjo. Atsargiai pasisuko tos pusės link, kuriame pasigirdo balsas. Tik pasigirdo. Ne. To balso savininkas stovėjo netoliese ir laikė lazdelę, nukreiptą į jį. Iš netikėtumo nuo Dylan'o nosies nuslydo akiniai ir blausiu garsu palietė žemę. Berniuko tai nejaudino.
- D-d-ylanas, - pats nesuprato kodėl sumikčiojo ir nukreipė lazdelę link silueto, kurį matė akivaizdžiau. - O kas tu?
Šįkart balsas nesudrebėjo ir švilpis neužsikirto. Akys nužvelgė mergaitę, kuri turbūt atslinko iš savojo koledžo, kadangi vilkėjo melsvą chalatėlį, ne taip kaip jis.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #256 Prieš 6 metus »
Mergaitė vis tiek nedrąsiai žvelgė į berniuką. Jam uždavus klausimą mergaitė suprato, kad pilno savo vardo nesugebės ištarti nemikčiodama. Juk negalėjo pasirodyti baile. Žinoma, visai nemanė, Dylan'as bailys vien dėl to, kad mikčioja. Galbūt jis tik nedrąsus. Greičiausiai. Tačiau Sofija visai nemokėjo bendrauti su berniukais. Susikaupusi atsakė:
- Aš Sof. Sofija jei tiksliau,- sugebėjo atsakyti nesutrinkant ir ištiesė berniukui ranką. Visai nedrąsiai. Galiausiai, nusprendusi, kad tai atrodo juokingai, ranką vėl nuleido sau prie šono. Tikriausiai jau buvo pastebėjęs jos gestą.
- Aš iš Varno nago. O iš k-kur tu?- sugebėjo viską pasakyti tik kartą sumikčiojus. Mergaitė nužingsniavo prie vieno paveikslo, kuriame buvo pavaizduotas saulėtekis.
-  Man patinka šis,- ištarė tyliai.- atrodo, kad dailininkas kiekvieną rytą laukė tos pačios sekundėlės, kad galėtų ją pavaizduoti,- ji nutilo. Nežinojo kaip toliau tęsti kalbą. Sofija pažvelgė į berniuką. Jis buvo aukštesnis už ją, o tamsūs plaukai buvo užkritę ant akių. Supratusi, kad per ilgai užsispoksojo, ji nuraudusi nuleido akis į žemę.
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #257 Prieš 6 metus »
Dylan'as jau buvo pripratęs, kad įvairūs žiobarai ar burtininkai spokso į jį. Tačiau, šios mergaitės žvilgsnis kėlė susidomėjimą ir pačiam švilpiui. Berniukui nebuvo svarbūs akiniai ant žemės - jis juos galėjo palikti gulėti čia per amžius. Spintelėje, prie savo lovos, turėjo dar vienerius akinukus, kuriuos kaip atsargai privertė įsidėti motina.
- Malonu... - nutilo pamatęs jos ištiestą ranką, o berniuko lūpų kampučiai šiek tiek pakilo į viršų pastebėjus kaip ranka grįžta prie šono, - neprieštarausi, jei vadinsiu tave Sof? Ne itin mėgstu trumpinti vardus, bet kartais man taip skamba gražiau.
Baigęs kalbėti, Dylan'as vėl pakėlė savas akis ir nežinia kelintą, galbūt dešimtąjį sykį, nužvelgė mergaitę. Turbūt nusibodau. Tiesa, galiu užknisti ne tik plepumu! Berniukui atrodė, kad jo mintys žaidžia savotišką ir painų žaidimą.
- Aš iš švilpynės, - nesikuklino pareikšti, - tikriausiai todėl susitinkame pirmą kartą ir dar tokiu metu.
Berniukas jautė kaip ima kalbėti. Kaip ima kalbėti lengvai ir daug. Ne sykį yra išvaręs iš kantrybės savo šnekomis žiobarą ar sesutę, tačiau Hogvartse netroško taip susimauti.
- Šis? - priėjo arčiau ir pašvietė lazdele norėdamas įsižiūrėti geriau į paveikslą. Berniukas pajuto Sofijos žvilgsnį. Galbūt jis šiek tiek trikdė berniuką, tačiau pati mergaitė jam atrodė kitokia.
- Išties, šiame paveiksle atsispindi saulėlydžio spalvų žaismas. Autorius turėjo panaudoti daug dažų ir nepasivarginti pradėti dienos anksti, - prilietė savos nosies galiuką, tačiau akių nuo paveikslo nenuleido, stengėsi įmatyti kuo daugiau, - šį darbą pabaigti reikėjo keleto savaičių, galbūt mėnesių. Nors ir dažai apsitrynę, jis labai gerai išsilaikęs.
Ir tuomet jis suprato kodėl taip kalba. Jo mama tikrų tikriausia dailininkė ir pati galėtų šitaip komentuoti kiekvieną paveikslą. Bent jau taip atrodė šiam švilpiui.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #258 Prieš 6 metus »
Akys tyrinėjo žemę, nes mergaitė visiškai nedrįso jų pakelti aukštyn. Sofija netyčiomis pamatė nukritusius akinius ant žemės. Pasilenkė, pakėlė juos ir ištiesė Dylanui.
- Jie tikriausiai tavo,- sumurmėjo nedrąsiai ir vėl pažvelgė į berniuką. Jautė kaip skruostai eilinį kartą iškaito Velniava, Sof, ko tu tokia susikausčiusi juk tai tik berniukas, o ne kalbantis makaronas peikė save mintyse.
- Taip, žinoma, gali vadinti mane Sof,- šyptelėjo. Staiga, pajautė kaip berniukas nužvelgia ją nuo galvos iki kojų ir taip pat pažvelgė į jį. Įsivaizdavo kaip kvailai jie abu atrodė iš šono. Drebantys balsai ir nedrąsūs žvilgsniai. 
Kai tik švilpis išbėrė visą tiradą apie paveikslus, mergaitė kilstelėjo antakius.
- Iš kur tiek žinai apie meną?- tyliai prakalbo. Nutilusi vėl pažvelgė į Dylaną.
- Papasakok ką nors apie save,- sušnabždėjo tyliai tyliai. Šį kart jai tikrai buvo įdomu sužinoti apie šį berniuką kuo daugiau. Nors tokie klausimai dažnai būdavo klausiami norint pratempti pokalbį arba susipažinimui, bet mergaitė klausė to nuoširdžiai, nes kažkodėl jos žvilgsnis vis krypo jo pusėn.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sofija Demerian »
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #259 Prieš 6 metus »
Dylan'as mėgo spoksoti į paveikslus, bet ne dažnam žiobarui ar burtininkui išsakydavo savo komentarus.
- Mano motina žiobarė, tačiau nuostabi dailininkė. Žiobarų pasaulyje jos tapyti darbai yra kabėję daugybėje parodų ir ji pelnė gana didelį pripažinimą, - priėmė akinius, kuriuos iškart įsidėjo į kišenę, - nemėgstu akinių. Tad juos užsidedu retai. Na, bet tau teko proga mane pastebėti su jais.
Švilpio balsas nesiruošė tirtėti, mikčioti ar iškrėsti dar kokios šunybės. Jis kalbėjo kiek tyliau, juk atsarga gėdos nedaro. Dylan'as ir taip įpratęs elgtis gan tyliai, tad berniuko visiškai netrikdė tylus, beveik vos girdimas mergaitės balsas.
- Na, įdomių faktų tikrai nepateiksiu, - šyptelėjo trumpam žvilgtelėjęs į Sofiją, - bet visgi, galiu pateikti keletą. Kaip jau minėjau anksčiau, mano motina žiobarė yra garsi tapytoja. Nuo pat mažens stebėjau ja tapant ir klausiausi jos komentarų apie kitus darbus. Nors ir esu paveikslams jaučiantis kažką sieloje, iš manęs gan prastas piešėjas.
Dylan'as trumpam nutilo ir kiek pamiršo ką sakė.
- Ai, dar man patinka skaityti. Galiu be perstojo lindėti bibliotekoje, - apėjo mergaitę ir nužvelgė kitą portretą, o tas jau ėmė burbėti nepasitenkinimo kupinus žodžius, - o apie savo šeimą ko nors įdomaus nepasakysiu. Turiu jaunesniąją sesutę, jai tik septyneri. Jos katinas manęs neapkenčia. Galbūt todėl mes su juo ne kaip sutariame. Mano tėvas dirba ministerijoje, tačiau menkai apie tai užsimena. Na, o kaip tu?
Vat dabar tu jau ir prisikalbėjai.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #260 Prieš 6 metus »
Mergaitė atidžiai klausė Dylano. Ji nepažinojo nieko, kas būtų dailininkas, o ir pati nemokėjo piešti. Paklausta papasakoti apie save, Sofi pajuto, kad nerimas po truptį traukiasi ir ji tikriausiai sugebės kalbėti normaliai.
- Aš pati nelabai daug žinau apie šį pasaulį, žinoma, žinau pagrindinius dalykus, tiksliau tiek, kiek man pasakė mama. Ji šeimoje vienintelė burtininkė. Mamos tėvai, tėtis ir jo tėvai - žiobarai. Dabar burtininkė ir aš. Dar turiu jaunesnes dvynes seses. Jos taip pat turėtų gauti laiškus, pridirba visokiausių kvailysčių,- ji sustojo kalbėti ir pažvelgė į berniuką, tada šyptelėjo.- Man taip pat labiau už viską patinka knygos. Galiu jas skaityti kiaurą parą. Taip pat mėgstu dainuoti, bet dar labiau dievinu rašymą. Ir... piešti tai aš visai nemoku. Turbūt už mane gražiau piešia ir penkiamečiai,- ji vėl nutilo ir kažkodėl nuleido akis į žemę. Panaudojusi apsiaustą kaip patiesalą, varnė ant jo atsisėdo ir paliko vietos berniukui. Galiausiai, sukaupusi visą drąsą pažvelgė jam į akis.
- Tau nereik vengti akinių - jie tau savotiškai tinka,- šyptelėjo ir užsimerkė. Mergaitei mintyse iškilo panašaus saulėtekio, tik nepiešto, o tikro, vaizdas.- Kaip manai, kokios spalvos yra kylanti saulė?- leptelėjo Ech, ir kodėl tu kalbi tokias nesąmones? pagalvojo mintyse. Tada mergaitė atsirėmė į sieną ir pažvelgė tiesiai į tamsą, o rankas padėjo ant ištiestų kojų.
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #261 Prieš 6 metus »
Dylan'as niekuomet nebuvo klausęs aplinkinių atidžiai. Nebent profesorių pamokose ar tėvų, nors ir tai po keletą žodžių, o galop ir visų sakinių neišgirsdavo. Pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Galbūt tai ne Kalėdos, tačiau ši naktis ir taip jau buvo kitokia. Berniukas sutelkęs visą savo klausą, troško išgirsti kiekvieną mergaitės žodelį. Ir išgirdo. Kiekvienas žodis bent keletai sekundžių užsilikdavo švilpio galvoje.
Beklausydamas Sofijos, Dylan'as vis dar tyrinėjo portretą, nors tai buvo itin beprasmiškas dalykas. Jis piktoku žvilgsniu pažvelgė į berniuką, o tuomet atsuko jam savo nugarą ar šoną. Švilpis neįžiūrėjo tiek, kad pasakytų. Palikęs portretą ramybėje, Dylan'as pasisuko Sofijos pusės ir nukreipė akis žemiau, kad geriau matytų sėdinčią mergaitę.
- Niekada nemėgau akinių, - šyptelėjo ir prisėdo šalia mergaitės, tačiau užėmė per pus mažiau apsiausto nei ši jam buvo palikusi, - ir niekas man dar nėra sakęs, kad jie tinka. Tu pirmoji.
Dylan'as vis dar laikė lazdelę su menka šviesele jos galiuke, bet ta šviesa galėjo tik menką plotelį paveikslų galerijos paversti prieblandos kupina patalpėle.
- Kylanti saulė? Hmm... - viena ranka atsirėmė atgal ir delną pilnai padėjo ant šaltų grindų, - ji gali turėti daugybę spalvų ir atspalvių. Priklauso, kaip pažiūrėsi. Kartais ji raudona lyg ugnies kamuolys, kartais oranžinė kaip apelsinas, o retsykiais turi ir neįprastų spalvų. Sykį, girdėjau pasakojimą apie melsvos ir gelsvos spalvos saulę, - šyptelėjo nežinia kelintą sykį ir akimis pažvelgė į Sofiją. Berniukas nesijautė sutrikęs. Jis jautėsi perdėtai ramus.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #262 Prieš 6 metus »
Mergaitė pajautė kaip visiškai nurimsta. Dabar Sofija jautėsi laisvai ir galėjo blaiviai mąstyti. Žinoma, svetimi žmonės jai dažnai keldavo nerimą, bet šį kartą varnė apsiprato su nauju žmogumi savo pasaulyje gan greitai. Jai buvo įdomu išgirsti kiekvieną naujojo pažįstamo, o gal jau ir draugo, žodį. Mergaitė šyptelėjo kai berniukas prakalbo apie akinius.
- Na, aš juk nemeluočiau,- vėl nukreipė akis į Dylaną.- O aš manau, kad kylančią saulę kiekvienas matome skirtingai. Kiti iš vis nemato, galvoja, kad saulė juk visai paprastas dalykas, kuris palyginus su jų reikalais visai nereikšmingas. Aš kas rytą saulę matau vis kitokią, priklauso nuo mano nuotaikos. Bet taip, ji dažniausiai būną geltonų arba raudonų atspavių,- sustojo kalbėti Sof. Tada mergaitė suprato, kad šalia nebeturi lazdelės. Apieškojo visas melsvojo chalatėlio kišenes, net patikrino savo ilgas šlepetes, bet lazdelės niekur nebuvo. Kaip gi ją ras? Juk ji pasimetė kažkur tamsoje.
- Velniava,- sumurmėjo ir tada prisiminė Dylaną sėdintį šalia ir jam tarė.- Žinai, aš kažkur tamsoje pamečiau lazdelę. Tu vis dar ją turi, tad galbūt galėtum padėti?-
liūdnai pažvelgė į švilpį savo mėlynomis akimis.
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #263 Prieš 6 metus »
Sykį, kai su šeima buvo pas senelius, Dylan'as slaptai, ankstų rytą, dar prieš auštant, išslinko pro savo kambario langą laukan. Giedrame vasaros danguje atsispindėjo ankstyvos aušros ženklai, o pradėję čirškėti paukščiai skelbė apie kilti pradedančią saulę. Berniukas susisukęs į savo skarą, lėtai žingsniavo per didelį kiemą, apsodintą įvairiomis gėlėmis. Teko pereiti ir rugių pievą, dėl ko vėliau gavo barti. Tačiau ne tai tuo metu buvo vėjavaikiškoje galvelėje. Dylan'as žingsniavo apie pusvalandį, o skara nuolat vilkosi žeme. Dar po maždaug dvidešimties minučių, kai jau saulė buvo matyti horizonte, berniukas priėjo ežerą. Jis ramiai, be garso tyvuliavo, skaidriame vandenyje atsispindėjo tyras ir jaukus ankstyvo ryto dangus. Atsisėdęs ant tiltelio vidurio, berniukas stebėjo bundančią gamtą ir kylančią saulę. Tai buvo pirmas kartas, kai jam pavyko pamatyti daugybę kylančios saulės atspalvių.
- Ak, taip, žinoma, - lyg atsibudęs, tačiau to neparodęs švilpis atsistojo. Berniukas matė gailias Sofijos akeles. Ir taip buvo aišku, kad ši troško jo pagalbos. Dylan'as jau ruošėsi pritūpti ir ieškoti taip, tačiau prisiminė ką jam pasakė sesutė prieš išvykstant. Tu esi burtininkas, Dylanai. Ir toks liksi. Prisimink tai visados. Berniukas susivokė, kad naudojant vieną burtažodį, nebeveiks kitas. Švilpis žinojo, kad tai galbūt privers pasijusti nejaukiai mergaitę, tačiau nestokodamas drąsos, įsitvėrė jos rankos. Greičiau ją paėmė taip, kad ši būtų netoliese jo.
- Accio Sofijos lazdelę! - sušuko berniukas ir švieselė, suteikusi blausumą, išnyko. Netrukus kažkas ėmė krebždėti ir į švilpio šoną atsitrenkė skriejusi lazdelė.
- Lumos, - sušnabždėjo. Lazdelė gulėjo prie pat berniuko kojų.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #264 Prieš 6 metus »
Berniukas nieko nelaukęs pasinaudojo kerais ir lazdelė kaip mat atsidūrė jiems po kojomis. Sofija pasilenkė ir pasiėmė lazdelę sau į rankas. Tamsioje pilyje dabar tikrai jausis saugiau.
- Dėkoju,- nedrąsiai šyptelėjo pasižiūrėdama į švilpį. Vėl įžiebusi švieselę lazdelės gale, patraukė aplink, palei kambario sienas. Jas puošė turbūt daugiau nei šimtas skirtingų paveikslų,- žinai, aš niekada čia nebuvau anksčiau užklydusi. Iš tiesų, iš vis nelabai pažįstu Hogvatsą. Tik neseniai pradėjau nepasiklysti einant į pamokas, o ką jau kalbėti apie visą pilį. Mama man pasakojo, kad ji didžiulė, bet niekada nepagalvojau, kad tokia didžiulė. Tik plaukdama valtele į pilį, galiausiai, patikėjau, kad akys manęs neapgauna,- vis šnekėjo ir šnekėjo apžiūrinėdama paveikslus,- o kai įžengiau į pilį, supratau, kad laukia paskirstymas. Jei atvirai, vos neprileidau į kelnes, kai žengiau link kepurės,- nusijuokė,- labai bijojau, kad nepateksiu niekur, o kepurė pasakys,- tada padarė pauzę ir pakeitė balso tembrą bandydama pamėgdžioti Paskirstymo kepurę,- Tu kvaila, bailė, per gera Klastūnynui, bet per bloga Švilpynei. Tau teks važiuoti namo. Vėliau buvau baisiai laiminga, kai kepurė beveik iš karto sušuko, kad patekau į Varno nagą,- sustojo kalbėti ir šyptelėjo pažvelgdama Dylanui į akis,- O kaip tu? Kokia tavo kelionės istorija?
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #265 Prieš 6 metus »
Dylan'as neatsisakydavo pagelbėti kitiems. Nors pradžioje po kiekvieno žygdarbio, jis jausdavosi it geresnis už kitus, tačiau tai atslėgo savaime, o noras pagelbėti liko.
Paveikslai, kai kurie vis dar niurnėjo (portretai, žinoma) dėl menkutės lazdelės šviesos, mat šie troško ramybės bei poilsio, nors švilpio supratimu, jie galėjo miegoti į valias.
- Nėra už ką, - sumurmėjo nužvelgdamas visą patalpos galybę, - padėti kitiems būtina, jei nori pats sulaukti pagalbos.
Dylan'as klausėsi žavaus Sofijos balso.
- Na, nors ir mokausi nemažai laiko, vistiek sugebu atrasti naujų ir nematytų vietų, - ėmė žingsniuoti palei kitą sieną, - ir paklysti pilyje. Kartais.
Dylan'as ėmė negarsiai bei trumpai juoktis. Jis niekad nepamirš kaip sugebėjo ieškoti bokšte kerėjimo kabineto manydamas, jog kerėjimo vietoje vyksta astronomijos pamokos.
- Paskirstymą vis dar atsimenu lyg būtų įvykęs vakar, - ėmė nardyti prisiminimuose, - išpuošta pilis, daugybė mokinių, stebinčių grupelę viskuo besižavinčių būsimų pirmakursių, tarp kurių ir aš, - vienas portretas atrodė, pratrūks iš pykčio dėl šviesos, bet švilpis nuėjo nuo jo, - per patį skirstymą man pačiam buvo baisu. Siaubingai baisu. Kepurė iškart pasakė, kad nesu nei drąsus, nei kupinas ambicijų, tad du koledžai atkrito akimirksniu, - puikiai žinojo ką turėjo omenyje, - tačiau dėl likusių dviejų kepurė ilgokai svarstė kol galų gale paskyrė į Švilpynę.
Akys pačios nukrypo mergaitės link, o lūpos savaime pakilo aukštyn.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #266 Prieš 6 metus »
Sofija įdėmiai klausėsi vaikinuko. Nors jis buvo gerokai aukštesnis ir vyresnis už pirmakursę, bet mergaitė visiškai nesijaudino, nes Dylan'as spinduliavo gerumu. Turbūt neveltui pateko į savąjį koledžą. Mergaitė toliau vaikštinėjo po galeriją ir apžiūrinėjo paveikslus. Vienas portretas susinervinęs dėl šviesos ir miego sutrukdymo net iškėlė pirmakursei ir penktakursiui nešvankų gestą. Kada jis nutapytas? Ir iš kur žino tokius dalykus? mintijo Sofija, suprasdama, kad turbūt kokie mokiniai bus pamokinę paveikslą.
- Nox,- sušnabždėjo panosėje, kad paveikslas nusiramintų ir visą patalpą tik truputį apšvietė švilpio lazdelė. Kai ją apgaubė tamsa, mergaitės mintyse suskambo melodija. Nors ir įtarė, kad Dylan'as gali ją įžvelgti tamsoje, nebuvo tuo tikra, todėl pasileido šokti kartu su melodija, kurią girdėjo tik ji. Šokis visada patiko Sofijai, tada ji pasijusdavo lyg mokėtų skraidyti ar patekti tik į jai priklausantį pasaulį. Kai jau visiškai nebeturėjo kvapo, Sofija atsisėdo ant žemės ir pagalvojo, kad baisiai norėtų čia turėti buteliuką vandens arba savo krepšį, kuriame visada galėjai rasti tą buteliuką apie kurį Sof dabar ir mąstė. Galiausiai, kai šiek tiek atgavo kvapą prašneko.
- Man patinka šokti, o ką tu mėgsti veikti?- nusišypsojo tamsai.
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #267 Prieš 6 metus »
Dylan'as žingsniavo pirmyn. Jis jautė kiekvieną savo oro įkvėpimą šioje patalpėlėje, o tai, jog čia paveikslų galerija, priminė nepatenkinti paveikslai bei tylūs, kaip ir priklausė, natiurmortai ar peizažai. Vaikinukas jautė šiltą egzistavimą netoliese. Tai lyg šiluma, sklidusi nuo židinio, šildydama šią galeriją. Tačiau visgi, jokio židinio nebuvo čia matyti, o šiluma, kurią jis jautė, priklausė savam kūnui. Na, galbūt kažkiek sklido nuo tos mergaitės, kuri atrodė jaunesnė ir šiuo momentu, išskirtinė. Gerai pagalvojus, kas galėtų naktį vaikščioti po paveikslų galeriją. Tiesa, tokių žmonių pasitaikydavo. Bent jau Dylan'as taip manė. Juk ir pats žingsniavo per šią, sukauptus meno kūrinius eksponuojančią vietą. Ir, ką pastebėjo švilpis, buvo tai, jog dabartiniai pirmakursiai nelabai degė noru su juo bendrauti. Jis tą suprato pats, tad pernelyg nelindo niekam į akis. Dažniau laikydavosi nuošalyje ar pasisveikindavo su vienu, kitu pažįstamu veidu koridoriuje. Na, kitose pilies vietose taip pat.
Lazdelės galas ėmė menkiau apšviesti viską aplink ir galeriją užliejo dar didesnė nakties tamsos kupina prietema. Hmm... Kodėl ji užgesino lazdelę? Akimirkai švilpis sustojo bei susimąstė. Įsiklausė. Ne. Bent vieną naktį be ko nors beprotiško. Dylan'as pirštais lietė savo apatinę lūpą. Nieko gero nesumąstęs, jis tiesiog ėmė eiti pirmyn, pamėgindamas suteikti kuo daugiau šviesos, kuri ir taip buvo pernelyg menka. Jis matė ją. Dylan'as pasivijo Sofiją ir žingsniavo ties ja. Pritaikęs savo spartų žingnį, švilpis stebėjo jos šešėlį. Jis matė jos šokio judesius. Pamėginkime išvengti šio klausimo. Būtų labai nuostabu, jei nepaklaustum. Švilpis sustojo šalia, kuomet mergaitė gaudė kvapą. Ir išgirdo klausimą, kurio mažiausiai laukė. Šau-nu.
- Kiek sugebėjau įžvelgti siluetą šioje, viską ryjančioje nakties prieblandoje, tavo šokio judesiai nuostabūs, - pripažino tiesą, o dabar atėjo metas prabilti apie save, - man patinka skaityti. Galiu kiaurą dieną lindėti bibliotekoje. Labiausiai domiuosi įvairia mitologija, dažniausiai susijusia su vilkolakiais. Mano dalis giminės iš tėvo pusės vilkolakiai, - iš veido išraiškos leido spręsti, kad tuo nesidžiaugė, - tad norėtųsi apie juos žinoti kiek daugiau. Taip pat mėgstu fantastinį knygų žanrą. Nors išties, mitologijoje galima rasti žymiai įdomesnių dalykų nei fantastikoje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Dylan Frendlin »

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #268 Prieš 6 metus »
Vos sulaukusi pagyrimo mergaitė nuraudo. Dabar labai džiaugėsi, kad buvo tamsu.
- Dėkoju,- nedrąsiai ir tyliai sumurmėjo, bet tokioje tyloje buvo įsitikinusi, kad bus išgirsta. Mergaitė pajautė, kad viena trumpų plaukų sruogą krenta tiesiai į akis, todėl suėmė ją piršteliai ir užkišo už ausies.
- Aš taip pat labai mėgstu skaityti,- nusišypsojo tamsai,- bet dažniausiai renkuosi jaunimo literatūrą, na, kai būnu namuose arba per atostogas. Čia nelieka laiko, tad dažniausiai skaitau burtų knygas arba kitokią mokomąją literatūrą,- pripažino. Sofija atsisėdo ant žemės ir jautė savo sustiprėjusį kvėpavimą po šokio.
- Kaip įdomu,- ištarė Dylanui prakalbus apie vilkolakius,- turėtum džiaugtis, kad pas tave giminėje yra įdomių personažų. Maniškėje tik žiobarai. Vienintelė mano mama burtininkė, o jos tėvai taip pat paprasti žmonės. Mano mama baisiausiai džiaugėsi, kai šešerių paverčiau pusbrolio plaukus spygliais,- nusijuokė prisimindama. Pajutusi artėjantį miego poreikį mergaitė nusižiovavo.
- Aš turbūt jau eisiu į lovą,- pasakė penktakursiui ir atsistojo. Įžiebusi lazdelės gale šviesą, nupėdino link išėjimo. Tada dar kartą atsisuko į švilpį:
- Turbūt labanakt, buvo labai smagu susipažinti,- nusišypsojo ir nutipeno link miegamojo.
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #269 Prieš 6 metus »
Su švelnios medžiagos, spalvotais drugeliais puoštais naktinukais, Auksė, įsispyrusi į švelnias šlepetes tipeno koridoriumi, stengdamasi neišleisti jokio garselio. Nakties tyla net spengė ausyse, o pilnaties šviesa skverbėsi pro kiekvieną laisvą tarpelį. Ji neturėjo kur eiti, tik troško menkutės laisvės. Nors ir mokėsi Hogvartse, ruduo buvo beprasidedantis, tačiau giminės suskylimas jau pareikalavo aukų, o brolis, kurio niekada nemylėjo savo kažkur giliai paslėpta tyra širdimi, troško, kad Marietta įsisuktų į šį karo sūkurį. Būtent nuo to mergiūkštė ir bėgo. Jos plaukai kartais paleisdavo veidą, tačiau Marietta jų niekur nenustumdavo į šalį. Juk buvo nakties metas, o tokiu metu privalu bent šiek tiek susivelti plaukus. Auksė turėjo planą, kur eiti nakties metu, kai neužmigs ar norės kažkur nusliūkinti. Šįkart ji pasirinko paveikslų galeriją. Vidus skendėjo tamsoje, tačiau mergiūkštė visuomet labiau mėgo tamsą nei šviesą, tad jos netrikdė. Tik, po velnių, paveikslų nesimato! Nesimato nieko! Nieko! Beveik pasiekusi patalpos vidurį, Auksė apsisuko ir nežinodama kodėl, žvelgė į durų pusę. Kas dabar?