0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

patsuan

Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #210 Prieš 6 metus »
Šviesus, bet koktus cigarečių dūmų kamuolys, kuris atsirasdavo ore vien tik pasirodžius vyriškiui. Dūmai sekė jį it kokia nelaba pranašystė, kuri įspėdavo visus aplinkui, kad artinasi kažkas, nebūtinai blogas ar piktas. Viskas priklausė nuo nuotaikos. O šiandien šioji...
-Na,- nutęsė vos tik prisiartinęs prie vaikinuko tyliu, negirdimu žingsniu, it koks katinukas pakilęs iš labai malonaus ir šilto miegučio. -Nemiegam, ponaiti?- ištraukė iš lūpų cigaretę ir jos dūmus išpūtė kažkur berniuko paausėje, it norėdamas šį paerzinti. Užmetė akis į "šedevrą" ir tyliai sušvilpė, patenkintai nusijuokdamas sau panosėje.
-Kažkam, matau, nepatinka ramiai gyventi, mm?- ištarė ir tada vienu, staigiu žvilgsniu užmetė savo ranką ant mokinio pečių, o kartu ir sprando-- reikėjo netgi šiek tiek pasilenkti, mat ūgių skirtumas buvo gana didelis. Prikišo tebesmilkstančią cigaretę prie kito veido ir iššiepė iltis; akys kiek piktokai šyptelėjo.
-Už tai, ponaiti, gausi daug bėdos, bet, - sumurmėjo ir kiek pasitraukė atgal, bet savo gniaužtų neatleido. -Jeigu mane įtikinsi, kad man tave vertėtų paleisti, aš taip ir padarysiu.

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #211 Prieš 6 metus »
Teodoras vyptelėjo daug vyresniam vyrui, kuris nežinia kaip atsirado šalia jo. Bent nepažįstamas, nieko blogo jis nepadarys.
-Na, nemiegam, tarsi pats miegotum, labai gerai matau. Aš tik dažiau paveikslus, ką, negalima? Gal ir tavo veidelį papuošti rausvais atspalviais?- bene sarkastiškai tarė nusižiovavęs,- gal geriau palydėk mane į klastuolių bendrajį kambarį, ar bent atimk taškus, juk taip smagiau, tiesa? Beje, iš kur tu toks vienišas grybelis išdygai? Gal į pirmą kursą sulindai?- drąsiai nusišypsojo tamsoje ir bakstelėjo į petį smailių pirštu. Dabar taip sukilo noras pasiboksuoti...Įdomu kokie jo įgūdžiai... Vienas vypsnis, kitas, dar ir trečias. Dar keli smūgiai į orą, specialiai.
-O tai ką man čia rodyt? Eisiu ir viskas, teks paleisti,- murmtelėjo penktakursis atsirėmęs į sieną.
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #212 Prieš 6 metus »
DiLaurentis vaikščiojo po Hogvartso koridorius galvodama apie ateinančius egzaminus. Egzaminai ją ne tai , kad baugino , bet mergaitei buvo įdomu , ant kiek pasiektos jos mokslo žinios. Klastuolė vaikščiojo kur akys tik žiūri. Eidama ji pateko į paveikslų galeriją . Buvo gan tamsu. Emillia pradėjo apžiūrinėt kiekvieną paveikslą, kol vienas paveikslas nesujudėjo ir paklausė kodėl jinai spokso į jį.
 - Atsiprašau, aš nežinojau , kad jūs mokate kalbėti.
 Dilaurentis tai truputi išgąsdino , bet ji pasistengė į tai nekreipti dėmesį. Ir nežiūrėti į tą paveikslą kitą kartą. Emillia pastebėjo , kad visi šie paveikslai gyvi . Emillia žino, kad jie yra, bet ji bendrauja su jais pirmą kartą. Kaip įspūdinga , man tai pirmas kartas. Nors jie ir nebendraujantys , bet su jais kalbėtis tai yra netgi keista. Joks žiobaras nepatikėtu. Emillia iš ispūdžio jau pamiršo apie egzaminus. Nors egzaminus ji labai laukia . Jai tai atrodė gal ir keista, bet ji tikrai norėjo to. Netoliese DiLaurentis išgirdo kažkieno žmogaus žingsnius , kurie artėjo link jos.

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #213 Prieš 6 metus »
Egzaminai Adelaidei visai susuko galvą. Ji nebegalėjo normaliai valgyti, miegoti ar išvis ką nors daryti kaip įprastai - visur turėdavo atsitempti bent porą vadovėlių. Net bandydama nuo to pabėgti ir atšviežinti mintis, ji "dėl visa pikto" po pažastimi pasikišdavo knygą apie magijos istoriją ar magiškuosius augalus.
Taip ir šiandien Adė visą dieną pratūnojo bibliotekoje darydamasi konspektus iš dalykų, kurių apskritai gyvenime turbūt neprireiks, nors tą akimirką jie atrodė itin svarbūs. Tik saulei palietus horizontą mergaitė nusprendė pravėdinti galvą ir pasidomėti kokias kitais dalykais. Jai norėjosi su kuo nors pasikalbėti, o įdomiausi pašnekovai visais laikais buvo paveikslų veikėjai, tad pirmakursė nieko nelaukdama patraukė į Paveikslų galeriją, pasiruošusi padiskutuoti keisčiausiomis temomis.
Prieblandoje skendinčioje menėje buvo matyti tik viena žmogiška figūra, bet ji buvo taip toli, kad ko gero, pati Adelaidė dar nebuvo pastebėta.
 - O, panele, atrodote kaip pagrobta, uždaryta aukščiausiame pilies bokšte ir laikyta ten dvidešimt metų! Kur Jūsų grobikas? Galėčiau vieno kardo mostelėjimu nunešti jam galvą nuo pečių ir jis to beveik nepajustų! - kažkas rėksmingu balsu pareiškė tiesiai iš vieno didžiulio paveikslo. Aplinkui esantys paveikslai suerzinti pradėjo niurnėti. Akivaizdžiai seras Kadogenas nėra pats mylimiausias visų paveikslų draugas. Adė pažvelgė į "užgrobtą" paveikslą su kaimelio vaizdu, kurio viduryje malėsi vis nenustygstantis vietoje riteris ant žirgo.
 - Dėkui už rūpestį, esu saugi ir tikrų tikriausiai nepagrobta, - mergaitė linktelėjo galvą ir padarė reveransą.
 - Kaip tai nepagrobta?! Aukas užuodžiu iš tolo ir esu įsitikinęs... - staiga riteris kažko nutilo, lyg išganinga mintis būtų šovus jam į galvą. - Seras Kolosalis! Štai kas Jūsų pagrobėjas. Tas niekšas net neturi teisės naudoti "sero" titulo! Dabar pat už Jus atkeršysiu nušniodamas jam galvą ir sutaršydamas į skutelius! - suriko seras Kadogenas ir paleido savo žirgą šuoliais kitos galerijos pusės link.
 - Palaukite, aš tikrai nesu pagrobta! - iš baimės, kad tuoj įvyks arši kova, mergaitė sukliko ir leidosi bėgti paskui nenuoramą raitelį, vis šūkčiodama jam sustoti. Net nežiūrėdama kur bėga, o tik akimis sekdama "taikinį", galiausiai ji skaudžiai į kažką atsimušė ir griuvo žemėn, pargriaudama ir "kliūtį".
 - Ak, atleisk, - sunkiai stodamasi ir pasitrindama krentant sumuštą petį tarė Adelaidė. - Nemačiau, kur bėgu ir nepastebėjau tavęs, - smarkiai rausdama ji ištiesė ranką mergaitei, kurią pargriovė.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #214 Prieš 6 metus »
Emillia stovėjo ir spoksojo į kalbančius, judančius paveikslus su atidarytą burna. Ji net nekreipė dėmesio, ką jie sakė klastuolei. Išgirsdama žingsnius, Emillia pažiūrėjo į šoną . Ji pamatė kaip bėga tiesiai į ją kažkokia mergaitė. Emillia ne tai , kad buvo šoke , bet ji labai nustebo. Emillia pastebėjo , kad mergaitė bėgdama tuoj atsitrenks į ją . Suprastus tai Emillia jau gulėjo ant grindų. Krentant ji stipriai atsitrenkė galvą į duris. Klastuolė pajautė , kaip prarandą sąmonę , ji tik girdėjo , kaip mergaitė jos atsiprašinėjo. Emillia, atsikėlė po dviejų minučių. Atsistojus, ji pamatė netoli stovinti mergaitę. Jos veidas atrodė sunerimęs. Kas čia ką tik įvyko? Į DiLaurentis spoksojo visi paveikslai. Jai pasirodė, kad tokio dėmesio niekada neturėjo. Nors ir ten buvo paveikslai. Emillia buvo trumpam praradus atmintį. Bet greitai viską prisiminė.
- Ar su tavimi viskas gerai? - Paklausė berniukas iš paveikslo. Paveiksle berniukas sėdėjo ant kėdės, laikydamas rankoje knygą. Jis dėvėjo raudoną megztinį , ir juodas kelnes .
 Nors vienas draugiškas paveikslas.
- Taip , kol kas gerai jaučiuosi. - Pasakė klastuolė, nors ji truputi ir sumelavo. Jai skaudėjo galvą .
Klastuolė pažiūrėjo į mergaitę priešais stovinčią ją. Ji visgi bėgo ir atsitrenkė į Emillia. Gal ji irgi susižeidė? Bet kaip man į ja kreiptis? Gi ne kreiptis į ją , "ei tu" Emillia priėjo prie mergaitės.
- Ar tu susižeidei? Ir be to koks tavo vardas? Tiesiog nežinau kaip į tave kreiptis.- nusijuokusi pasakė DiLaurentis.

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #215 Prieš 6 metus »
Regis, rožinių plaukų savininkė krisdama tikrai smarkiai susimušė, nes keletą minučių net neatsakė į Adelaidės klausimą. Pirmakursė jautė gerklėje tarsi įstrigusį gumulą ir stengės numalšinti kylantį panikos priepuolį. Iš vieno pusės, jai norėjosi kuo garsiau paleisti gerklę ir šauktis pagalbos, o iš kitos - pabėgti iš įvykio vietos ir pasislėpti tamsiausiame pilies kampelyje. Kad ir kaip bebūtų, nei vienas, nei kitas neįvyko ir Adelaidė sustingusi vietoje liko stebėti, kaip pargriautoji mergaitė po truputį atsipaipalioja. Po kelių sekundžių Adei teko dar labiau išrausti, mat ji prisiminė, jog aplinkui kabantys paveikslai taip pat viską matė ir girdėjo. Rausvaplaukei priėjus, ji sunkiai atsiduso.
 - Man nieko nenutiko, bet kaip tu? Keletą akimirkų nereagavai į mano šaukimą. - Adelaidei tarp antakių susimetė gili raukšlelė ir ji vėl pasitrynė sutrenktą petį. - Žinai, gal tau vertėtų apsilankyti pas seselę? Manau, tikrai nepakenktų tokia profilaktinė apžiūra. Beje, aš Adelaidė. Adelaidė Kondwani, jei tiksliau, - išpyškino pirmakursė, tiesdama paspausti ranką. - O tu kas būsi? Regis, prisimenu tave šių metų paskirstymo dieną. - Adė žvilgtelėjo į pašnekovės uniformą. - Mhm, iš Klastūnyno esi? Aš Varno nago koledže mokausi, bet irgi pirmakursė.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #216 Prieš 6 metus »
- M..Man viskas gerai. , gal nereikia į ligoninės sparną . - Pasakė klastuolė. Į Emillia spoksojo visi paveikslai. Visi paveikslai tarpusavyje kalbėjosi. Kokia nejauki situacija..Kaip gėda.. Vienas berniukas su raudonu megztiniu DiLaurentis pasakė, kad Emillia ir taip dažnai patenka į ligoninės sparną.  Juokaudamas pabrėžė , kad ten ji jau beveik pastovi klientė.
- Na ne taip dažnai..- susigėdijusi pasakė Dilaurentis. Emillia šiais mokslo metais jau buvo ne vieną kartą patekusi į ligoninės sparną . Tai ją nelabai džiugino. Todėl dažniausiai stengiasi gydytis pati. Bet įdomu iš kur šitas paveikslas žino..Mergaitė priešais stovinčią Emillia prisistatė, kaip Adelaidė Kondwani. Jos koledžas - Varno nagas. Hm. Adelaidė, kažkur girdėta tikrai. Adelaidė pasakė, kad gali būt , kad prisimena ją per pasiskirstymo dieną.
- Visai gali būti. - nusijuokus pasakė DiLaurentis. - Aš irgi labai daug pamenu pirmakursius iš pasiskirstymo dienos.
Kažkokie paveikslai pradėjo sakyti apie pagrobimą. Ji nesuprato apie ką jie.
- Apie ką jūs?
Vienas riteris pasakė , kad Adelaidė yra pagrobta sero Karosalio. Emillia dar kartą nesuprato apie ką jis. Gal čia man su galva jau kažkas ne taip? Koks dar seras Karosalis.. Pas mane turbūt smegenų sutrikimas. Jau vaidenasi visokios nesąmonės. Bet gal čia taip juokauja paveikslai? Aš nesuprantu. 
- Aš kažkaip nesupratau.- nusijuokus pasakė Emillia.- Tai pone riteri, gal papasakosite?- dar kartą nusijuokus pasakė.
Kai riteris papasakojo, Emillia suprato , kad Adelaidė yra pagrobta. Kažkokia nesąmonė. Tai jie turbūt taip juokauja. Visgi humoro jausmo aš niekada neturėjau.
- Hm, aišku.

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #217 Prieš 6 metus »
Nors klastuolė tvirtino, kad jai viskas gerai, Adelaidės nerimas nei kiek nemažėjo. Juo labiau, neramino ir tai, kad, pasirodo, ši mergatei ligoninėje pabuvoti teko tikrai ne kartą.
 - Žinai, man atrodo, kad tau tikrai nepakenktų nukeliauti iki ligoninės sparno, - tvirtu balsu tarė varnė, aiškiai parodydama, kad išsisukinėti neverta ir lengvai mostelėjo ranka išėjimo link. - Eikš, palydėsiu tave, vis dėlto, pati bėdos pridariau.
Paveikslams pradėjus aptarinėti tariamą Adelaidės aptarimą, ji pajuto, kaip rausta jos skruostai, o serui Kadogenui pradėjus dėstyti savąją istoriją, net ausys užkaito.
 - Sere Kadogenai, aš Jums sakiau ir sakysiu - esu laisva kaip paukštis ir manęs nereikia iš niekur vaduoti, - suirzusiai pareiškė pirmakursė, naglai žiūrėdama į mažas tamsias pasikėlusio riterio akutes. - Ir, žinote, Jūs tikrai nebūtumėte pirmasis, kurio pagalbos prašyčiau! - įgėlė ji ir, nelaukdama, kol pasipils didikiškų keiksmų tirada, čiupo kitą pirmakursę už skverno ir nusitempė durų link.
 - Na, tu man taip ir nepasakei, kuo esi vardu, - klausiama intonacija prašneko Adelaidė, žvelgdama į rausvaplaukę klastuolę, už nugaros aidint šaižiems Kadogeno riksmams.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #218 Prieš 6 metus »
Adelaidė pradėjo tempti klastuolę link durų link.
- Tai gal nereikia? Man gi viskas gerai..
Bet mergaitė jau neklausė Emillios. Ji jau buvo nusprendusi, kad nuves DiLaurentis į ligoninės sparną. Gal man ir reikėtu eiti į ligoninės sparną. Visgi galvą tai tikrai skauda. Bet šitie paveikslai ir vėl juokaus iš manęs, kad ten patekau. Nors gal nieko tokio.
- Na gerai einam jau prie ligoninės sparno. Beje mano vardas Emillia DiLaurentis, pamiršau prisistatyt.
Vienas riteris pažiūrėjo į mus ir sako :
- Emillia, jūs irgi atrodot lyg pagrobta. Nejaugi jus Adelaidė dabar grobia?
- Nea.. pone riteri. Viskas gerai.- susigėdusiai pasakė Emillia. - Jūs gal nematėt, bet ant manęs nukrito Adelaidė tiesiog.
- Tai ar tikrai?
 Adelaidė bandė toliau tempti Emillia link durų.
- Adelaidė truputi palauk. Aš noriu truputi pabendrauti su šituo riteriu.
- Kaip miela. - pasakė riteris.
Adelaidė pažiūrėjo į Emillia, lyg pas ją rimtai smegenų sutrikimas, nes ji nori bendrauti su tuo riteriu. Įdomu , kas su juo ne taip. Gal jis tiesiog Adelaidei nepatinka? Nes man tai jis jau kaip antras paveikslas kuris su manim bendrauja. Man tai gan malonu. Adelaidė laukė kol aš pabendrausiu su tuo riteriu. Emilliai pasidarė nejauku, todėl ji nuėjo toliau kartu su Adelaidė . Emillia spėjo ištarti tik :
- Iki .

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #219 Prieš 6 metus »
 Nikas visada stengėsi būti išprusęs visose srityse - moksle, muzikoje, mene. Nebūtinai turėjo būti puikus žinovas ar menininkas, tačiau, jo nuomone, kiekvienas save gerbiantis žmogus turi nors truputį nusimanyti mene. Juk jis, kaip ir mokslas, atspindi civilizacijų raidą, kultūros atsiradimą bei plėtotę. Kadangi pats manėsi esąs pakankamai išsilavinęs ir kultūringas, tad rasdavo savo tvarkaraštyje laiko ir tokiems dalykams.
 Jam pasisekė, kad pusę gyvenimo praleido Prancūzijoje - ten turėjo galimybę nors karts nuo karto lankytis tokiose vietose kaip Luvras ar Pompidu centras. Panaši situacija, tik gal mažesniu masteliu, buvo ir jau persikėlus į Londoną - čia irgi netrūko kultūros židinių ir gerų muziejų.
 Tačiau bene visus metus praleidžiant pilyje, tokios galimybės neturėjo. Gelbėjo vienas dalykas - žinojo mokykloje esant atskirą dailės galeriją.
 Laisvesnę popietę, žinoma, jau atlikęs visus namų darbus ir dar padaręs keletą papildomų užduočių, nusileido žemyn, kur buvo galerija. Įžengęs apsidairė - čia nebuvo nė vienos žmogaus, o ir šiaip vieta neatrodė itin lankoma. Tai jam patiko - galės leisti laiką čia dažniau.
 Nieko nelaukęs ėmė eiti palei sieną, atidžiai nužvelgdamas kabančius paveikslus.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #220 Prieš 6 metus »
Palaidais plaukais, švariu veidu ir tvarkingai drabužiais varnė tyliai išsliūkino iš Varno Nago koledžo bendrojo kambario ir patraukė mokyklos paslaptingais koridoriais. Tamsiai mėlynas sijonas plevėsavo einant link tam tikros vietos. Pasitaisiusi melsvai dryžuotų marškinių, kurie buvo sukišti į sijoną, rankoves, ji akimis apibėgo tuščią mokyklą. Joje, kaip bebūtų keista, buvo per tylu. Nejaugi visi jau miega? Pamanę varnė. Tyliai ir paslapčia priėjusi prie reikiamų durų, stumtelėjo jas ir žvilgtelėjo vidun. Ramu. Nieko nėra. Iš pirmo karto jai taip pasirodė. Nieko nelaukė, nelūkuriavo ir žengė vidun. Patalpa buvo blausiai apšviesta, tad ji net nebūtų pastebėjusi čia esančių kitų žmonių, na, nebent turėtų antgamtiškų galių. Eleizija pažvelgė į pirmąjį paveikslą ir nusišypsojo. Jame buvo pavaizduotas storas medžio kamienas, kuris buvo apkarstytas įvairiomis kaukėmis ir lapeliais, pripildytais bereikšmiais žodžiais. Viename iš jų buvo parašyta: Žioplys gaudo tave... Elė priėjo prie pat meno kūrinio ir jį vos vos prilietė savo pirštais. Darbas, atrodė, kad tik ką tik būtų nutapytas.
-Šaunu, -tyliai, pati sau tarė.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #221 Prieš 6 metus »
 Jis lėtais žingsniai slinko palei sieną, įdėmiai nužiūrinėdamas paveikslus. Prie kiekvieno užtrūkdavo minutę ar ilgiau, kad galėtų perprasti viską: kaip krenta šešėliai, kokį vaidmenį turi fonas, šviesotamsos niuansus ir kitus meninius aspektus. Nebuvo gerai apsišvietęs meno srityje, tačiau šį bei tą žinojo, o įžvalgios akys pastebėdavo kone visas detales.
 Neišgirdo kažkam atėjus. Iš apmąsymų apie paveikslą (jame, beje, buvo pavaizduotas burtininkų ir goblinų mūšis, paveikslas tikrai nestokojo ekspresijos) jį ištraukė tylus balsas, lyg žmogaus, kalbančio su savimi.
 Lėtai ir atsargiai pakreipęs galvą, pastebėjo jau pažįstamą siluetą, beveik nepasikeitusį per tą laiką, kai jiedu nesimatė. Nežinia iš kur atsirado drebulys, širdis net sustojo plakusi. Giliai įkvėpė - jis turi susivaldyti, ne šiaip sau visą vasarą mokėsi slėpti jausmus savyje, kad dabar ištižtų kaip ledai kaitrią dieną.
 Nerūpestingu žingsniu priėjo prie varnės - visgi jie pažįstami, būtų tikrai nemandagu, jeigu nepasisveikintų.
 - Labas, Eleizija, - netikėtai oficialiai ir perdėm mandagiai linktelėjo, šaltai šyptelėdamas, - nesitikėjau tavęs čia sutikti.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #222 Prieš 6 metus »
Elė žengė porą žingsnių ir priėjo prie sekančio paveikslo. Jame buvo pavaizduotas sodas, pilnas įvairiaspalvių gėlių, aukščiausiųjų medžių, rečiausių uogakrūmių... Per patį sodą tekėjo tamsi, šalta upė, kurioje plaukė žalia žąsis, prie kurios nugaros buvo pritvirtinta medinė, sutrešusi valtelė. Pačioje medinėje valtelėje sėdėjo du jaunuoliai. Mergina buvo savo raudonus plaukus susirišusi į storą kasą, kuri mosikavo ore, vaikinas buvo su keistos formos kepure ir rankoje laikė milžinišką šviesų skėtį. Varnė jau norėjo eiti toliau, kai netikėtai išgirdo pažįstamą ir tuo pačiu metu svetimą balsą. Tas balsas jai taip skambėjo formaliai, kad net ji sutriko ar tai tikrai jis. Atsigręžusi išvydo tą patį vaikinuką, kurį buvo pamilusi per pastaruosius jų susitikimus. Ji net nepajautė, kaip staiga žengė priekin ir šoko ant jaunuolio kaklo. Ji jį stipriai apsikabino, bet šilumos, kuria pati tryško, iš jo nesulaukė. Jis buvo vėsus, lyg ledas, užgesinantis bet kokią ugnelę, nužudydamas bet kokią viltį... Eleizija netrukus atsitraukė nuo jo ir su baime, virpančia jos viduje, pažvelgė jam į akis.
-Kas yra, Nikai? Ar kas nors atsitiko? Ar kažkas ne taip?
Berdama šiuos klausimus, ji nepastebimai suėmė vėsią vaikino ranką ir sunėrė savo pirštus su jojo. Baimė, virpanti varnės viduje, vis augo ir augo bei neketino nurimti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #223 Prieš 6 metus »
 Tamsiaplaukis kaip reikiant sutriko, pajutęs šiltas jos rankas ant savo kaklo. Minutei net užšąlo vietoj, pamiršęs kaip kvėpuot. Viduje užvirė kraujas, ką tik tvojęs jam veidan; juto, kaip dreba jo rankos - balsas greičiausiai lūš dar labiau nei įprastai, tad nutarė tylėt. Vis dar nieko nepratardamas ir nepajudėdamas palaukė, kol Eleizija atistraukė. Tai kiek užtrūko, kas buvo jam paranku - turėjo laiko susigriebti ir nuraminti pašėlusiai besidaužiančią širdį, nepastebimai nuvalyt drėgnus nuo prakaito delnus į juodas kelnes.
 Pamatė jos veide - tokiam neapsakomai gražiam - nusivylimą, lyg merginą kas būtų apliejęs lediniu vandeniu. Puikiai suprato tokios jos reakcijos priežastį ir tai lėmė dar didesnį sutrikimą - jautėsi kaltas jos atžvilgiu, net pats to nenorėdamas.
 O dar tas šiltas jos apkabinimas... Jam taip norėjosi į jį atsakyti, stipriai ją prie savęs prispausti, įkvėpti jos plaukų kvapo, kurį vis dar prisiminė. Bet negalėjo. Buvo pažadėjęs, o jo išdidumas neleido laužyt pažadų. Kažin kaip nuvijęs įkyrias, kad ir malonias, mintis šalin, šaltai pažvelgė į varnę, nors nuo savo metamo žvilgsnio kažkur giliai savy pajuto didžiulį skausmą ir gailestį.
 - Viskas gerai, - mandagiai linktelėjo.
 Dar norėjo kažką pridurti, bet neužteko drąsos. Be to, kaip tik tą akimirką pajuto jos delną savajam - tokį šiltą ir pažįstamą. Būtų atidavęs viską, kad galėtų jį suspaust, tačiau negalėjo, tad, užuot įpynęs savuosius pirštus į josios, paprasčiausiai švelniai, tačiau užtikrintai išvadavo savo ranką.
 - Aš manau, kad nereikėtų to daryti, - tyliai sumurmėjo, o jo balsas užsispyrimu prilygo nuožmioms juodoms akims, dabar žvelgiančioms į Elę be jokių emocijų.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #224 Prieš 6 metus »
Kai Elė išgirdo Niko ištartus žodžius, ji neteko žado. Žodžiai, lyg šlapias skuduras, teškėsi jai į veidą, sugriaudami kiekvieną svajonę, kurioje buvo įveltas ir Nikas. Jis net nesunėrė kartu savo pirštų su varnės, o kaip tik išsivadavo ir nutraukė tą trumpąjį, trapųjį ryšį, kuris buvo užsimezgęs tarp jų per pastaruosius mėnesius. Stigler pastebėjo, kaip Nikas žengė kelius žingsnius atgal, bet varnei tai buvo nė motais ir ji vėl išlygino tarp jų atstumą, kuris buvo prieš klastuoliui paeinant atgalios. Ji smalsiomis akimis, kuriose buvo galima įžvelgti baimę, pažvelgė į klastuolį, net nesitikėdama sutikti jo žvilgsnį. Ji net pati nebežinojo, ko nori.
-Manai? - šaltu tonu dėbtelėjo varnė. - Kas tau pasidarė? Ar tai aš kažką padariau?
Laukdama atsakymo, ji pradėjo nerviškai čiupinėti marškinių sagas. Vieną taip pradėjo minkyti, kad net jos siūlės, kurios pritvirtino ją prie drabužio, nepairo. Netikėtai akys nukrypo prie sekančio paveikslo. Jame buvo nutapyta jauna pora, kuri buvo apaugusi tamsiais ir aštriais erškėčiais. Mergina buvo su smailia tiara, o vaikinas su nubukinta karūna. Eleizija net nepajuto, kaip jos akys pradėjo drėgti, kauptis ašaros. Greitai nusuko žvilgsnį nuo meno dirbinio ir vėl su baime pažvelgė į jaunuolį, su kurio jau svajojo laimingai gyventi...