[Monty Aren Reimers]

Nors mėgdavo brazginti gitara, kartais padainuoti, kai nieko šalia aplink nebūdavo, Montis niekuomet nesidomėjo piešimu. Pats piešdavo tragiškai ir klaikiai, o įvairių parodų vengdavo - tik dar labiau save įtikindavo, kad piešėjas iš jo nekoks. Visgi, dabar jis stovėjo paveikslų pilnoje galerijoje, bekraipydamas lūpas žvilgčiojo į portretą, kurį blausiai apšvietė. Galvoje kybojo nulis minčių. Jau buvo bepradėjęs apie kažką mąstyti, tačiau labai išgąsdino netikėtai pasklidęs čiaudėjimą priminęs garsas. Iš to netikėtumo, o gal ir iš baimės, Arenas paleido lazdelę, ši su nedideliu šviesuliu nuriedėjo grindimis tolyn. Velnias. Ką siūlai daryti? Nežinau. Monti, Monti, galvok, pagaliau!
- K-kas čia yra? - dairėsi aplink, nors nematė nieko kito, tik tamsą, - ei, žinai, kad esi kažkur!
Reimersas, vis dar besiblaškydamas į šalis, žengė atgal ir trenkėsi tiesiai į paveikslą. Per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Nenuvertė, bet privertė siūbuoti. Kadangi iš paveikslo neatsiklido jokie nepasitenkinimo kupini murmesiai, nusprendė, jog užkliudė tikrai ne portretą. Kur ta prakeikta lazdelė nuriedėjo? Nieko nematau...

[Leonas Hollandas]

  Plunksnos pasišiaušė kaip reikiant. Baimė būti prigautam jau buvo prikišusi aštrų gero plieno durklą prie gerklės. Tik vienas nepagalvotas žingsnis ir ginklas paliks gilių bei mirtiną įbrėžimą ant kaklo odos. Ką man dabar daryti? Nu ką? Gal sprukti? Bet jei prigaus?
  Tas mielas balselis dar labiau privertė Leoną susijaudinti. Nerangiai sugniaužė savo megztinio kampą, giliai įkvėpė ir iškišo nosį iš už kampo. Hollandui pasidarė įdomu, ką kitas varnius darys. Deja, tematė tik tirštą tamsą. Velnias. Išgirdęs, kad varnius atsitrenkė į paveikslą, žavingai šyptelėjo ir tyliai sukikeno, tačiau tai neprivertė baimės nešti kudašių. Greičiau pats Leonas neš kudašių. Bėgti ar nebėgti? Hamletai, štai tavo apmąstymų vertas klausimas. Padėk man. Perbraukė per sieną ir nusprendė. Bėgsiu. Brūkštelėjo per lazdelę, slypinčią užanty, ir nėrė į dar didesnę tamsą. Traukė ten, kur atmintis sakė. Ten turėtų būti išėjimas. Žinoma, jis tikrai nemokėjo elgtis tamsoje. Tad nenuostabu, kad vietoje durų jis rado tą berniuką. Tėškėsi į jį kaip reikiant. Vaikis ne juokais išsigando. Pabandė greitai pakilti ir dar kartą bandyti bėgti, tačiau nė iš vietos. Kažkas jį varžė. Tegalėjo išsitraukti lazdelę. Daugiau nieko, bet Leonas juk bijojo magijos. Tad tikrai jis jos nelies.
  - Labas, - drovėdamasis tetarė tamsoje.

[Monty Aren Reimers]

Toks jausmas, kad kažkas šviesą išjungė. Rimtai. Ta lazdelė kažkur prasmego, o šviesos šaltinis užgesintas. Po atsitrenkimo į paveikslą, Montis bijojo kažkur žengti ar pajudėti į kažkurią pusę. Berniukas žinojo, jog galerijoj prie sienų trainiojosi ne vienas, kažkokia kita esybė taipogi netoliese kvėpavo. Bent jau jis taip tikėjo. Galų gale, kai pradėjo bijoti net savo širdies dūžių garso, Arenas atsiplėšė nuo sienos. Rankas laikė pakeltas šonuose, dėl viso pikto. Dairėsi šviesos spindulėlio, nors buvo tamsu, tarsi į akį kas įdūrė. Kas čia vyksta? Kur aš, nagi! Po galais, pragainioti antros lazdelės negaliu! Berniukas gal ir būtų save peikęs ar kalbėjęs su savimi toliau, tačiau kažkas į jį nestokojęs jėgų tėškėsi vos ne visu pajėgumu. Nugriuvęs ant grindų pajuto nugaros skausmo egzistenciją ir nuostabų grindų kietumą. Pasakysiu tik viena: skauda. Reimersas taip ir negalėjo atsikelti, jautėsi tarsi kažko užspaustas. Turbūt šitaip bijojo, kad net neatsikėlė. Visgi, nieko nematė, tik juodą tamsą. Šaunu. Varniaus širdis ėmė daužytis greičiau iš baimės, vos tik ausis pasiekė balsas. Kito burtininko. Nepažįstamo, kiek spėjo.
- Hm, - suprato, jog vis dar gulėjo ir itin lėtai atsisėdo, - svei-ei-kas.

[Leonas Hollandas]

  Tyla. Nieko. Jokio atsako. Leonas net pradėjo galvoti, kad tą vaikinuką sukūrė jo pasąmonė. O tas kūnas, į kurį tėškėsi, yra tik paprastas manekenas. Tikrai? Ar man jau galutinai protas nučiuožė? Pradėjau išsigalvoti balsus? Giliai įkvėpė, nurijo seiles ir pradėjo šnabždėti sau po nosimi:
  - Škotas viduje, škotas išorėje, tačiau nereikia taip nukvakti.
  Ir tada, tą akimirką, pasigirdo slopus balselis. Varniaus išgalvotas balsas pasisveikino. Hollandų vienintelė atžala akimirksniu atšoko ir stipriai trinktelėjo į šaltą grindinį. Susiraukė iš skausmo, pasitrynė sutrenkimo vietą.
  - Tu esi netikras. Mano smegeninė tave tik išsigalvoja. Išnyk, demone.
  Pasirėmė delnais į grindinį ir grakščiai stryktelėjo. Buvo pasiruošęs dar kartelį apšaukti tą išgalvotą balsą. Ir tada visoje paveikslų galerijoje esantys šviestuvai užsiplieskė. Leonas suraukė nosį ir prisidengė akis. Praėjo kelios akimirkos, kol jo akys priprato prie apšvietimo. Tada pažvelgė ton pusėn, iš kur sklido tas balselis. Tikėjosi, kad jo pasąmonės sukurtas vaikigalis bus dingęs, bet... Bet jis tebesėdėjo ten.
  - Sakiau išnykti, prakeiktasis, - sukriokė.
  Akyse pasirodė karšto pykčio atspalvis. Jis pradėjo kauptis. Blogai, labai blogai.

[Monty Aren Reimers]

Jis vis dar sėdėjo. Skaudėjo nugarą. Bijojo, ar ko per smarkiai nesusitrenkė. Mončiui ir taip vos pavyko sukaupti drąsos trupinius ir pasisveikinti, o dar tas vaikis, tiksliau, bala žinojo kas, ėmė sapalioti, jog jis netikras. Tu gal galvą susitrenkei? Khe khem, aš dar ne vaiduoklis, kad galėtum mane išvyti kada panorėjęs. Arenas tylėjo. Daugiau netarė nė žodžio. Šėtonas? Tebūnie. Berniukas garsiai atsiduso, kaip tik tuo momentu užsiplieskė šviesa, net akis suskaudo, teko beveik pilnai užsimerkti.
- Klausyk, - jau ėmė piktintis, - joks aš vaiduoklis, o tuo labiau šėtonas. Jeigu matai demonus, turėtum susirūpinti sveikata, - akis vis dar skaudėjo, tačiau galėjo pilnai atsimerkti. Dėbtelėję repliką, atsistojo ir apsivalė kelnes. Apsidairė, tačiau lazdelės taip ir nepastebėjo. Galop, kilstelėjo akis į šėtonus mačiusį vaikį.

[Leonas Hollandas]

  Išgirdęs to vaikėzo, stovinčio priešais jį, repliką, šyptelėjo ir jau norėjo juoktis iš visų plaučių, kai kažkas dingtelėjo galvoje - mintis, kuri sakė, kad tas kitas varnius gali būti ir tikras. Leonas prisimerkė ir akylai nužvelgė vaiknuką. Tamsios ir pilkos akys. Nors ne. Palauk. Jos turėjo pilkumo, melsvumo ir truputį gintaro atspalvio. Tamsiai rusvi plaukai buvo susivėlę, tikriausiai niekada nematę šukų, bet tai jam ganėtinai tiko. Padarė jį labai žavų. O dar tos lūpos. Ohoho... Tikras mergaičių idealas.
  - Huh, - atsiduso.
  Jei būčiau jį išsigalvojęs, nebūčiau jutęs jo kūno ar net kvapo, kai trenkiausi į jį. Smegenys negali sukurti tokios iliuzijos, niekaip. Gal ir čia galėtų prisidėti magija, bet mano žinios yra menkos toje srityje, tad atmetu šią galimybę. Tad lieka tik vienas dalykas - jis yra tikras. Velnias. Kokia gėda...
  - Eeee... - nejaukiai pasimuistė ir įsmeigė akis į kito varniaus batus. - Atleisk, tiesiog pamaniau, kad... Ne, pamiršk. Duosiu patarimą. Pamiršk šią dieną ir tau bus geriau, - sumurmėjo ir apsigręžęs šovė link išėjimo.
  Tik priartėjęs prie savo miegamojo, susivokė, kad jis su juo kalbėjo. Leonas nebuvo iš tų, kurie lengvai užmegztų pokalbį, tad tai buvo lyg stebuklas. Tas varniukas irgi buvo kažkoks kitoks. Jis nemanė, kad Hollandas yra kažkoks išsigimėlis ar panašiai. Na... Tikriausiai po šio įvykio manys.

[Monty Aren Reimers]

Jis buvo suirzęs. Viskam, juk, buvo ribos, kur juokai, o kur peržengta riba. Bent jau taip manė. Galbūt per tą susierzinimą viską priėmė pernelyg rimtai, tačiau tikrai nė nemanė nusileisti. Montis atsirėmė į sieną, tarpą tarp paveikslų. Vis dar maudė nugarą ir sėdimąją. Kadangi norėjo nepagauti to vaikio žvilgsnio bei į jį iš principo nežiūrėti, kad ir kaip buvo įdomu, apsimetė, jog žvilgčiodamas per grindis ieškojo tos prakeiktos lazdelės. Kai šėtonų vaikis ėmė sapalioti žymiai įdomiau, netgi pakėlė į jį akis. Visgi, įdomumas greit išgaravo - berniukas dingo.
- Pff,- burbtelėjo pavymui. Praradęs viltį rasti lazdelę, pamažu kėblino link išėjimo. Prie pat durų gulėjo jo lazdelė! Arenas vos jos taip ir nepaliko gulėti. Pakėlęs nuo žemės, atsisuko, peržvelgė galeriją bei palikęs įjungtą šviesą (neįsivaizdavo, kaip išjungti) dingo iš patalpos.

[Claude de Lomenie-Chambord]

Pagalvotum, tai didžiausia nesąmonė kokia tik šiandien galėjo įvykti be kritusio šviestuvo - tu tik pabandyk įvairuoti tokį kiekį levotuojančių dovanų. Galbūt konveikim arba Dubajų, arba seną gerą Izaac ar dar bala ką iš Kerėjimo operos, ar patį vaikiną, jog šiam iš karto nepavyko gražioj formoj įgrūsti supakuoto tokio gėrio galerijon.
  - Labas ir tau,- sumurmėjo mergaitės balsui atsimušus tyliame paveikslų prifarširuotame koridoriuje.
  - Kiek jūs supakavot? - ant žemės sugulus ne itin dailiai krūvai šalimais Merlino portreto, kitas klausimas ataidėjo erdve iš šviesaplaukio lūpų.
Dabar tik laukt kitų,- pasilenkęs jis įdėjo nubyrėjusį geltoną ryšulėlį atgal prie kitų,- tikiuos, jie greitai.

[Olivia Eier]

Olivia atėjo nuo virtuvės pusės tempdama paskui save vežimėlį pilną dovanų Hogvartso mokiniams. Nebuvo dovanų tiek jau ir daug, bet pagal ją jie užtruko apie pora valandų. Tai reiškė, kad dar visa diena priešakyje. Valio! O dovanų vežimėlyje buvo ir švilpiams, ir grifams, klastuoliams bei varnanagiams. Atsidūrusi paveikslų galerijoje ji jau pamatė laukiantį septintakursį:
- Sveikas, Arkadijau, - tarė vyresniam už save mokiniui ir pažiūrėjo į jo atsitemptą dovanų krūvą, - va čia tai daug dovanų, - nusišypsojo ji. - Gerai, kad mums mažiau teko.
- Tikiuosi niekas nesupyks, kad čia paliksiu mūsų dovanas. Aš turiu bėgti.
Ir apsisukusi išlėkė pro duris ir nuskubėjo link didžiosios salės. Gal ir nebuvo gera idėja ryte nepavalgyti pusryčių? Ji jau gerą valandą svajojo apie kukurūzų dribsnius su pienu ir puodeliu kavos.

[Wrena Alder]

Buvo baisu, kad nepamestų nė vienos dovanėlės. Ypač, kad numesta nebūtų puodelis ar koks kitas dūžtantis daiktas. Bijojo net pažvelgti į Švilpynės prefektę, Roaną.
 Tačiau buvo smalsu. Buvo įdomu ką ji pamatys ir ar Kajus bus ankstyvą rytmetį išsivertęs iš lovos.
 Snyguriuoja. Atskrido mintis, kuri čia buvo nei į tvorą, nei į mietą ir galėjo nebent sutrugdyti įvykdyti dienos misiją - kalną supakuotų dovanėlių nunešti į paveikslų galeriją nesugadinus. Taip, reikėjo dar ir nenusiversti lipant laiptais. Iš penkto aukšto į antrą -nejuokai.
 Paskui mergaites it kariuomenė žingsniavo dešimt nykštukų, kurie taip pat nešė dovanėles. Susikrovę į maišus - kas galėjo pamanyti, jog ne tik dovas pakuoja, bet ir turi jas kur susidėti. Mažieji panešė didelį, palyginus su nedideliais kūneliais svorį.
 Kai numetus tik vieną dovanėlę (kurią pagavo nykštukas ir įsidėjo į savo maišą) pasiekė antrą aukštą, iškvėpė orą. Dabar jokių laiptų. Tik koridorius, vedantis į paveikslų galeriją.
 Pravėrus duris jau girdėjosi balsai.  Paveikslai, rodos, vieni nesišneka? Po replikos ,,dar viena atėjo", Wrena suprato, kad ji čia nebe pirma. Atsargiai nuleido dovanėles ant žemės ir pasisveikino su čia jau buvusiu švilpiu. Šis buvo gerokai vyresnis, tačiau per savo keturis gyvenimo Hogvartse metus, suprato, kad švilpiai - geri žmonės.
 Tuomet išėjo į koridorių ir it Dievas būtų atsiuntęs savo ženklą - pamatė slampinėjantį namų elfą. Nežinojo kaip į jį kreiptis - nebuvo per daug su jais kalbėjusi.
 - Pone elfe, gal galėtumėte mums padėti?- pasiteiravo ir suprato, kaip keistai tai turėjo nuskambėti.
 - Ką reikėtų padėti, panele? Kiek mūsų prireiks?- nuolankiai paklausė.
 - Išdalinti dovanas. Dovanų tikrai nemažai.
 Alder išsigando, kai iškart po šių žodžių elfas spragtelėjo pirštais ir pradingo. Po kelių sekundžių čia jau buvo keturi namų elfai. Su jais Wrenutė įėjo į paveikslų galeriją ir nusišypsojusi Merlinui, parodė elfams dovanas.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus kur buvęs, kur nebuvęs su visomis dovanomis į Paveikslų galeriją.
-Sveiki,- vos spėjo tarstelti prefektas, išvysdamas Arkadijų, Olivia ir Wreną,.
Likusios dovanos iš Kelionmilčių kambario nugulė prie didėjančios krūvos prie Merlino paveikslo. Laimingas Kajus pagaliau atsikvėpė, džiaugdamasis, kad jau gali paslėpti savo burtų lazdelę.
Nugrūdęs ją giliai, giliai į uniformos kišenę, Kajaus Arno Wintersas apsižvalgė aplinkui. Paveikslai, paveikslai,- sumurmėjo mintyse,- Nieko įdomaus.
Prefektas neturėdamas ką veikti, jau ruošėsi pakalbinti Olivią, vadovės seserį, tačiau ši greitai pradingo iš susitikimo vietos.
Ir Kajus pasijautė lyg paliktas vienas ant ledo.
Tiek to,-paniuro šis.

Po ilgo darbo su dovanėlėmis ir jų perdavimui elfų globon, kad šie padėtų nykštukams išdalinti hogiečiams, Kajus pagaliau gavo progą nulėkti į Didžiąją salę. Ir tai padarė vos tik elfams pradingus su krūva dovanų.

[Anmeya]

 Pabaigusi darbą, padėjo Wrenai su dovanėlių perkėlimu į kitą vietą - paveikslų galeriją. Prižiūrėdama, kad anei viena dovanėlė nenukristų, Ro atsargiai leidosi laiptais, viena ranka prisilaikydama turėklo. Mintyse slapta melsdamasi, kad laiptai neiškrėstų išdaigos, Roana sėkmingai pasiekė antrą aukštą ir lengviau atsiduso.
  Atėjusi į reikiamą vietą su visais pasisveikino. Atsargiai sudėjusi dovanėles į kruvą, Ro dar syk pažiūrėjo ar viskas gerai. - Mes viską padarėm, nuostabu. - Vėl lyg sau, lyg kitiems tarė.
  Prefektė džiaugėsi, kad nebuvo su Wrena vienintelės pakavusios dovanas. Tik keista buvo, kad nepatingėjo dirbt ir berniukai - Arkadijus su Kajum. Gal vis tik esam darbštūs tik tas tinguliukas tai paslepia? Pamintijo Amneta.
  Pasirodžius elfams, žaliaakė su jais pasisveikino ir išėjo žadinti Gajos pusryčiauti. Kiek matė prefektė, kiti bendrakoledžiai taip pat išsiskirstė, kas į bendrąjį kambarį, o kas pavalgyt.

[kablelis]

Pagaliau Stevie buvo netoli kabineto. Jai atrodė, kad ji eina jau kelias valandas. Ir kad pamoka jau seniai pasibaigusi. Mergaitė kiek nuogąstavo: ką gi apie ją pagalvos koledžo vadovas? Juk ji taip ir negrįžo į klasę...
Įsukusi į vieną koridorių penktakursė pamatė gražų paveikslą. Kadangi paprastai tekdavo skubėti į pamokas, pralėkdavo ir nė nepastebėdavo įdomių paveikslų. Kadangi dabar skubėti negalėjo, nutarė šiek tiek apsižvalgyti. Kai kurie buvo tikrai įdomūs. Tad grifė patenkinta apžiūrinėjo meno dirbinius. Deja, netrukus ji išgirdo garsą. Be galo įtartiną garsą. Tarsi kažkas bandytų tyliai prie jos prieiti. Ne be išgąsčio Stevie apsižvalgė aplinkui. Ir pamatė namų elfą. Tai ją gerokai nustebino. Jeigu namų elfai vis dar puola, pamoka dar nesibaigė. Ką gi. Gerai. Profesorius Jeffter nesupyks pagalvojo Stevie. Tačiau jai nė į galvą neatėjo, kad kai namų elfas ją puls, jai teks atlikti staigius judesius. O šie kojai nepatinka. Tad netrukus rudaplaukė gulėjo ant grindų, veriama nepakeliamo skausmo.
- Aaaaauč! - suklykė Stevie. Jai pavyko išvengti paleistų kerų, tačiau skausmas buvo toks, kad, atrodė, būtų geriau ištverti bet kokius kerus.
Namų elfas pasitaikė geranoriškas. Jis matė, kaip kenčia mokinė, tad nieko nedarė. Ir netgi leido Stevei atsisėsti. Ką ji padarė po gerų kelių minučių. Grifė iš paskutiniųjų pabandė susikaupti, bet buvo be galo sunku, nes koja tiesiog varė iš proto.
- Protego horribilis... - iškvėpė Stevie, iškėlusi ranką į viršų. Žinoma, nieko neįvyko. Penktakursė ir nesitikėjo. Jai tikrai rūpėjo ne kažkoks kvailas skydas... - Prašau, nepulk...
Stevie išsitiesė ant grindų. Ji tysojo ir tikėjosi, kad kas nors ateis ir pamatys ją čia gulinčią. Ir, žinoma, padės.
Tačiau laikas slinko, o niekas neatėjo. Grifė nutarė, kad būtų kvaila nebaigti užduoties, esant taip arti kabineto, kuris buvo vos už vieno kampo... Tad sukaupusi visą valią mergaitė atsisėdo. Po to ir atsistojo. Namų elfas ja iš karto susidomėjo. Stevie nieko nelaukdama ir stengdamasi apie nieką negalvoti iškėlė ranką ir suriko:
- Protego horribilis!
Pavyko visai neblogai, tačiau norėdama užsitikrinti saugumą grifė pakartojo burtažodį dar tris kartus. Jai pasirodė, kad ji netgi mato skydo kontūrus. Tad Stevie tik atsišliejo į sieną ir žiūrėjo, ką gi darys namų elfas. Šis kurį laiką žvelgė į mergaitę. Netrukus paleido kažkokius kerus. Mokinė nebūtų galėjusi pasakyti, ką tiksliai bandė padaryti namų elfas. Tačiau jie atsimušė į išburtą skydą ir sprogo. Namų elfas buvo nublokštas toli į šoną. Ir atrodė sužeistas.
- Atsiprašau! - šūktelėjo Stevie. Tačiau ji nesiartino. Vien jau dėl to, kad namų elfas nuskriejo į priešingą pusę negu jai reikėjo. Sprogimas panaikino skydą, tad mergaitė galėjo eiti į kabinetą. Tereikėjo įveikti skausmą.

[Camille Cornet]

Po vakarienės Camilla norėjo kažką įdomaus nuveikti arba kur nors nueiti. Staiga klastuolei į galvą atėjo jei atrodanti geniali mintis, nusekti švilpius ir sužinoti jų kambario kodą.
Klastuolė išėjo iš didžiosios salės ir pradėjo laukti. Staiga iš salės išėjo švilpė ir lėtais žingsniais mėlyna plaukė nusekė paskui ją. Mėlyna plaukė sekė mergaitė ir vienu momentu ją pametė. Nusikeikus antrakursė nusuko. Eidama antro aukšto koridoriais Milla atsidūrė galerijoje. Mergina pati net nesuprato kaip ji čia atsidūrė. Dvylikametė vaikščiojo ir apžiūrinėjo paveikslus. Cornet jie nebuvo į patingi, bet mėlyna plaukė nustebo, kad šioje pilyje yra tokia galerija. Lėtai mergaitė įdėmiai apžiūrinėjo paveikslus.

[Giliai]

Lėja buvo neblogos nuotaikos. Šen pamokos mergaitei sekėsi gerai, o namų darbus ji buvo jau paruošusi.  Taigi dabar mergaitė mastė kur galėtų praleisti likusią dienos dalį. Ji turėjo kelis variantus - pabūti bendrajame kambaryje, nueiti į biblioteką arba eiti į lauką. Varnanagė jau beveik nusprendė eiti į lauką, bet jai į galvą šovė nebloga mintis - patyrinėti pilį. Taigi Lėja patraukė koridoriais. Viską aplinkui ji žinojo, kolkas koridoriai buvo pažystami. Po kiek laiko mergaitė priėjo kryžkėlę kur šakojosi trys koridoriai. Vieną ji žinojo, tačiau patraukė nematytuoju. Varnanagė greitai nebežinojo kur yra. Darkiek paėjus pamatė paveikslų galeriją. Ji įsižiūrėjo į vieną. Staiga Lėja pamatė kitą mergaitę:
- Labas, - pasakė varnanagė ir kiek patylėjus pridūrė:
- neblogi paveikslai...