0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #240 Prieš 6 metus »
Kiek pajuokaudamas apie tai, kad Sara neturi nuojautos, Alenui pasirodė, kad jis peržengė lazdą. Jis mintyse pradėjo visaip save keikti už tai, kad pasirodė grubus. Bet po to pagalvojęs, jam toks kilo klausimas, kodėl jis išvis dėl šito pergyvena? Tai jau tokia nesąmonė. Alenui gi dažniausia būna tiesiog nusispjauti ant visų žmonių nuomonės ir viskas. Bet ne tikrai ne dabar. Kažkodėl.
 Kai Sara pasitaisė savo plaukų sruogą, švilpis vos nepaspringo savo seilėmis, o pro jo kūną prabėgo šiurpuliukai. Jis ir vėl greitai nusipurtė ir kuo toliau, tuo labiau pradėjo galvoti, kad jis tikrai kažkuo susirgo.
- Hmm. Visgi aš vistiek tave palydėsiu. - Kiek įkyriai atsakė. Jis nenorėjo atrodyti, kad rūpinasi Sara ar kažkas panašaus. Tai tik buvo melas, nes iš tikrųjų jis tikrai nežinojo kaip iš čia išeiti. Čia buvo pernelyg tamsu. Ir jau po tiek laiko jau Hogvartse naktis. Kai visi jau miega. Tai dar padidino tamsumą šioje galerijoje. Jeigu pašvietus su burtų lazdelę Alenui prie veido, galima buvo pamatyti, ant kiek stipriai išsiplėtę jo akies vyzdžiai nuo tamsumos.
 Švilpis ėjo iš paskos Sarai. Buvo ant tiek tamsu, kad Alenui visas jo fonas buvo juodas, tik matėsi dar mergina kuri eina priešais jį. Kai švilpis kiek sulėtindavo ėjimo tempą Sara tada vis pradėjo tolsti ir tolsti ir ji vis silpniau matėsi. Kai taip įvykdavo, švilpis lengvai pribėgdavo, kad būti arčiau ir ją nepamesti. Nenoriu praleisti visą naktį čia. Galvojo švilpis. Kiek eidamas Sara sušuko, kad turbūt jau rado išėjimą. Tikrai? Bet juk čia aš vaikščiojau ir nieko neradau... Galvojo Alenas ir pasakė savo mintis balsu.
- Aš čia vaikščiojau, kai ieškojau išėjimo, bet neradau jo čia. Nors kiek pats atsimenu, kad kai įėjau į galeriją, tai įėjimas buvo lyg ir čia. - Kiek suabejotinai atsakė Sarai ir pažiūrėjo į ją įdomiu žvilgsniu. 

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #241 Prieš 6 metus »
Įdėmiai bestebėdama paveikslą, išgirdo ir Aleno žingsnius, netrukus išgirdo ir švilpio balsą.
-Mano nuomone, čia yra išėjimas, bet gal numanai, kaip išeiti į koridorių? Kai aš buvau koridoriuje, tada įdėmiai žiūrėjau į paveikslą ir galvojau apie kažką svarbaus ir tada atsidūriau čia, paveikslų galerijoje, netoli tavęs, švilpi.
Mergina atsisuko, ji norėjo patikrinti ar akiniuotis tikrai yra jai už nugaros ir ar klausosi jos žodžių. Varnanagė pamatė, tik burtų lazdelės šviesą, kuri neryškiai apšvietė mėlynakio veidą. Tada ji vėl atsisuko į įėjimo, išėjimo paveikslą ir vėl pradėjo tyrinėti įvairių spalvų mišinio paveikslą, jis ir vėl sudomino ją ir vėl traukte traukė stebėti ilgą laiką, tačiau dabar ji nebenorėjo būti galerijoje, ji nebenorėjo pasilikti su Alenu vienoje patalpoje, dabar ji norėjo grįžti į bendrąjį varno nago kambarį, pasiimti knygą ir tiesiog ją skaityti, pamiršti, kad pažino tokį burtininką kaip Alenas. Tačiau, kad grįžtų į bendrąjį kambarį, mergina turėjo kaip nors išsinešdinti iš šios paveikslų galerijos. Varnanagei patiko paveikslų galerija, tačiau dabar, kai tamsu ir, kai ji yra vienoje patalpoje su tuo grubiu, nemandagiu, nedraugišku vaikinuku.
-Klausyk, Alenai, pamėgink įdėmiai pažiūrėti į paveikslą ir pagalvoti apie kažką svarbaus, apie kažkokį dalyką, kuris tavo gyvenime labai svarbus. Labai gerai pagalvok.
Tikiuosi, kad jis turės bent kažkokį dalyką, apie ką galėtų pagalvoti ir ištrūkti iš čia, o aš galėsiu pasilikti bent trumpam čia.-mergina tyliai sukrizeno ir staigiai prisidėjo ranką prie burnos, kad nepradėtų džiaugsmingai juoktis iš savo plano - chuligano.
Mergina sugalvojusi iš nuovargio atsisėdo ant grindų ir pasišviesdama stebėjo paveikslą. Grindys buvo nei šaltos, nei nešaltos, tiesiog, kaip sakant, neutralios.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #242 Prieš 6 metus »
- Man atrodo, kad čia irgi išėjimas. Į visokias detales ar smulkmenas čia nekreipiau taip stipriai dėmesio, dėl to negalvojau, kad užstrigsiu čia ir dar su tavim. - Pasakė šaltu balsu ir kiek rimtu tonu. Laikas Alenui pradėjo eiti labai lėtai. Kuo toliau, tuo labiau jis išvargdavo šioje patalpoje. Tai galima buvo pastebėti, kad jis kas kelias minutes pradeda žiovauti, nes norėjo kiek miegoti. Nors buvo tikrai tamsu ir tai pastebėti būtu ganėtinai sunku.
 Švilpis ėjo už Saros ir ją stebėjo. Ji taip pradėjo dairytis į paveikslus, kad jau atrodė, kad ji atsitrenks į kokią sieną ar į tą patį paveikslą kuris būtu priešais ją. Ji juos taip stebėjo, kad turbūt net patys paveikslai norėtu paklausti 'ar kažkas atsitiko?' arba 'ko čia spoksai?'.
 Bet tada švilpiui buvo ne iki to. Jis jau išvargo. Jam norėjosi miegoti. Jam norėjosi ištrūkti iš šios patalpos. Jam norėjosi, kad Sara dingtu iš jos akių ir, kad daugiau jam nesirodyti. Jam norėjosi tiesiog pamiršti tokią burtininkę kaip ji ir tiesiog sau normaliai gyventi. Lyg tai būtu koks nors sapnas. Nors pagal Alena tai primeną gan ilgą košmarą kuris lyg neturi pabaigos. Kai žmogus sapnuoja kažką blogo, jis gi vistiek po to atsikels ir prisimins tai, kaip nemalonų sapną. O čia buvo viskas taip lyg jis niekada nepabus. Nors Alenas turbūt tiesiog prisigalvojo sau visokias nesąmones.
 Einant Sara pasakė kiek keistą dalyką. Ji paprašė pažiūrėti į paveikslą ir pagalvoti apie daiktą kuris švilpiui yra svarbus. Ar tai būtina? Galvojo Alenas.
 Bet visgi jam vistiek nieko jau neprarast, todėl pasiklausė Saros. Jis pradėjo žiūrėti į paveikslą ir galvoti apie savo šeimą kuri yra jam netikra. Apie Emillia, Madison, Aleno tėvą ir Aleno pamotę. Taip jis galvojo gan neilgai. Bet po to kiek nusipurtė. Užsisvajojau. Pagalvojo.
 Taip galvodamas jis pradėjo dairytis. Gal jis ką ir mažai matė, bet prisiminė kaip iš čia ištrūkti. Jis pradėjo eiti link išėjimo, galvodamas, kad Sara eina jam iš paskos. Bet po to atsisukęs jos nebematė. Alenas kiek netgi pradėjo pergyventi dėl jos. Nors neturėtu. O iki išėjimo liko visai ne daug..

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #243 Prieš 6 metus »
Išgirdusi Aleno sakinį, ištartą tokiu šaltu balsu, lyg Sara nėra pageidaujama čia, ji žinojo tai, todėl ir pati norėjo išeiti iš šitos patalpos. Ji nemėgo akiniuočio,dėl jo grubaus, nemandagaus, nedraugiško, šalto ir šiurkštaus elgesio. Ji kažkodėl nemėgo jokių vaikinų, dauguma jų pasipūtę, išlepinti, tačiau yra tokių, kurie yra draugiški, protingi, savarankiški ir visokie tokie. Tačiau, merginai reikėjo tiek šalto, šiek tiek pasipūtusio, tiek protingo ir draugiško vaikino.
Šalto būdo? Kaip tik Alenas, tačiau jis nėra nei draugiškas, nei protingas. Turbūt...
Mergina pašvietus su lazdele į Aleną, išvydo, kad šis įdėmiai žiūri į paveikslą su savo mėlynomis akimis ir turbūt galvojo apie kažką, kas yra labai svarbus švilpiui.
Mergina irgi vėl pradėjo stebėti spalvų mišinį taip įdėmiai, kad turbūt akiniuočiui pasirodė, kad Saros akys tuojau, kaip lazeris prasiskverbs pro piešinį ir ras išėjimą. Tačiau, taip nebuvo. Ji taip įdėmiai žiūrėjo, bet nepagalvojo apie kažką svarbaus. Tik prisiminus, ši pradėjo galvoti, apie mirusį tėtį, apie kelionę į Hogvartsą traukiniu, apie sutiktus naujus draugus naujoje mokykloje, apie viską, kas sukėlė Sarai daug emocijų. Sukėlė ir pyktį, ir džiaugsmą, liūdesį, laimę, ir net įniršį. Tai privertė varnanagę truputį pasikeisti, pakeisti savo įpročius, privertė tapti tokia,kokia šiuo metu ji yra.
Nors mergina įdėmiai žiūrėjo į paveikslą, nieko neįvyko. Tada mergina pasižiūrėjo į tą pusę, kur neseniai buvo Alenas. Jo jau nebebuvo.
Puiku! Tas savanaudis švilpis iškeliavo, o aš užstrigau čia.
Mergina dar bandė įdėmiai pažiūrėti į paveikslą ir pagalvoti apie jai svarbius dalykus, įvykius. Bet ir vėl nepavyko.
Velnias!-mintyse nusikeikė ir nuėjo prie portreto,kuriame buvo senyvas vyras, su žila barzda. Penktakursė paklausė ar tas paveikslas yra tikrai išėjomas, senukas atsakė beveik teigimai, Sara padėkojo ir nuėjo vėl spoksoti į paveikslą ir laukti, kol pavyks.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #244 Prieš 6 metus »
Gal ji jau išėjo? Nors aš tai būčiau pastebėjęs. Bet jeigu ji neėjo iš paskos, reiškia tai jau jos toks sprendimas - pasilikti čia. Alenas kiek apmąstė. Jis kiek pradėjo pergyventi, nes nenori imti ant savęs atsakomybės, kad kodėl ji bastosi naktį, o ne miega.
 Visgi pažiūrėjus švilpiui į galą, jau nieko nesimatė. Alenui kilo tokia mintis, kad reikia grįžti ir paieškoti Saros. Juk jis pasakė, kad ją palydės. Bet tai jis norėjo tik išsisukati iš tos padėties kuri buvo pas švilpį visai neseniai. Bet irgi jeigu ji neras išeities? Ta mintis kiek gąsdino Aleną, bet visgi jis pasielgė kiek gal nevyriškai ir paliko ją, Alenas nuėjo prie išėjimo. Einant jau matėsi du paskutiniai paveikslai.
 Vienas iš jų paklausė Aleno kaip ten sekasi Liuciferiui. Ką? Kas jis toks?
- Aš atsiprašau, bet nežinau. Gal jūs kažką supainiojate? - Kiek mandagiai ir ramiai atsakė portretui. Paveikslas susimąstė ir pasakė, kad jis atrodo, kaip kažkoks senelis. Alenas pagalvojo ir jau turbūt suprato apie ką jis omeny.
- Jeigu tai tas, apie ką aš galvoju. Tai jis prašė manęs netrukdyti, nes jis miega. - Kiek atsakė. Ir pagalvojo, kodėl su Sara taip šaltai elgėsi, o su portretu taip mandagiai? Bet turbūt jis jau ir turėjo atsakymą. Tiesiog kiekvienas žmogus Aleną prisimena savaip. Jis su kiekvienu elgiasi skirtingai. Ar tai tas ir vadinasi, kai žmogus turi labai daug kaukių?
 Portretas nusijuokė ir jau nebetrukdė švilpiui. Alenui labai įstrigo galvoje kaip jis atrodė. Jis buvo užsidėjęs tokį kaip juodą kostiumą ir turėjo tokį kaip juodą kaklaraištį kuriame buvo tokios kaip labai smulkios žvaigždės. O pats buvo gan subrendęs vyriškis. Kiek primena nuodų ir vaistų profesorių. Alenas su juo mandagiai atsisveikino ir jau išėjo iš galerijos.
 Kai jis jau atidarė tas tokias labai sunkias duris, jos kai užsidarinėjo, jos labai smarkiai ir garsiai užsidarė. Aleną tai kiek buvo keista. Jis atsisuko ir pabandė iš naujo atidaryti duris. O jas atidaryti negalėjo. Bandydamas iš visos jėgos ir stumti ir traukti į save - niekaip neišėjo. Tada pradėjo tiesiog trankytis. Ir nieko. Švilpis labai išsigando ir tiesiog nesusilaikęs pradėjo rėkti.
- Sara!!! - Kvietę Sara. Alenas jau pagalvojo, kad ji ten užstrigo. Bet jeigu jinai neatsilieps, reiškia jos nebus ten. Bet atsargumo dėlei visgi ją kvietę, o jeigu ji ten yra? Nepalikti gi jos ten.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #245 Prieš 6 metus »
Sara labai norėjo ištrūkti iš paveikslų galerijos, jai jau tapo  nebejauku būti vienai tamsioje galerijoje, kurioje ją galėjo užtikti bet koks profesorius ir nubausti vien ją, nors Alenas irgi buvo galerijoje.
Reikia kažkaip iš čia išrūkti, negaliu čia likti, dar kažkas Varno nage pastebės, kad manęs nėra, tada tai bus.-mergina šiek tiek save pamotyvavo savais būdais, kurie tik kartais Sarą padrąsindavo, šį kartą, jie buvo tik žodžiai, nieko daugiau, net ne varnanagės norima motyvacija.
Sarai jau buvo nusibodę ilgai, minutę po minutės,spoksoti į tą patį paveikslą, todėl iš nuobodulio ir nerimo, atsisėdo ant normalios temperatūros grindų ir išjungė savo burtų lazdelės šviesą. Saros akys nusileido ties jos kojomis, nors jų nematė, ji vis tiek į juos žvelgė žaliomis akimis.
Nereikėjo man išeiti iš miegamojo, nereikėjo man vaikščioti po tuos tamsius koridorius, nes dabar tai prisidirbau. Tas akiniuotis išėjo iš galerijos, o aš ne.
-Aš čia pasiliksiu amžinai.-varnanagės balsas buvo tylus, kaip pavasarį medžių žiedų išsiskleidimas, tylus, vos girdimas, bet egzistuojantis.
Iš merginos iškrito viena ašara, netrukus kita, o vėliau ašaros pradėjo ristis greitai, mergina gailėjo savęs ir savo netikusių poelgių.
Iš nuovargio Sara pasidėjo ranką po galva ir toliau akimis stebėjo aplinką, juodumą, o akys pradėjo lėtai merktis, nors Sara stengėsi neužmigti, gal pareis Alenas ir išgelbės.
Cha!Manai jis taip pasielgtų? Jis yra tik savanaudis, šaltas, grubus švilpis.
Prieš akis varnanagei iškilo vaizdas pagalvojus apie akiniuotį, kaip Aleną paerzindavo vadindama jį 'švilpiu'.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sara Nikolė Keyes »
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #246 Prieš 6 metus »
Nesąmonė. Aš nemačiau kad ji būtu išėjusi. Ir durys irgi buvo kaip ir užrakintos. Aš pradedu įsitikinti, kad ji tikrai ten užstrigo.. Nu nepalikti man ją gi ten. Kiek sunerimęs pradėjo ir vėl kviesti Sara, kad toji jam atsilieptu.
- Sara! - Jau nežinojo kelintą kartą sakė šį vardą ir kelintą kartą ją jau kvietė. Vis gi Alenas jau žinos, kad padarys didžiulį pažeidimą taisyklės, bet jis susiruošė išlauš duris.
 Vaikinas truputi atsitraukė nuo durų. Kokiomis gal penkiais žingsniais netgi. Jis ištiesė savo burtų lazdelę, bet prieš tai apsidairė ar nėra šalia, kas jį matytų. Išnešt duris tai tikrai nemažas taisyklės pažeidimas, todėl jis tikrai rizikavo. Dėl Saros? Kodėl aš tai darau? Turėjo savo mintyse tokią mintį. Aišku, jis ne pirmą kartą, pažeidžia taisykles, kur dar jį be to matė ir norėjo paskusti, bet vistiek. Tai rizikinga.
 Alenas kiek nusipurtė ir susikoncentravo ties durų.
- Bombarda - Ištiesus savo burtų lazdelę pasakė burtažodį. Ištariant durys iškarto išnešė. Pasidarė gan didelis triukšmas dėl to, o paveikslai galerijoje patys vos neišsigando ir netgi kiek vos nesupanikavo.
 Tai, kad jau nebuvo durų, koridorių žvakių šviesą kiek apšvietė galerija. Bet visgi Lumos burtažodis tikrai nepakenks dar. Einant jis ieškojo Saros.
- Sara! - Iš naujo pabandė pakviesti merginą. Kiek beeinant jis ją ir išvydo.
 Pamatęs ją Alenas tiesiog sutriko. Ji sėdėjo ir buvo kiek netgi apsiašarojusi. O tu Dieve... Pagalvojo Alen. Švilpis kiek pritūpo prie Saros ir į ją žiūrėjo.
- Radau išėjimą. - Kiek ištarė ir žiūrėjo į Sarą keistu žvilgsniu. - Negaliu patikėti, kad ... Nors nesvarbu. Eime iš čia. Jau gan pavargau. - Kiek pasakė ir atsistojo. Pradėjęs eiti, vos ne kas penkias sekundes, Alenas atsisukinėjo ir žiūrėjo ar Sara šalia. Ir jau po kiek laiko, Alenas buvo prie išėjimo.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #247 Prieš 6 metus »
Mergina gulėdama, verkdama, stebėdama paveikslą ir tikėdamasi sulaukti vaikino, dalis varnanagės tikėjo, kad jis pasirodys, tačiau dalis jos manė, kad jis nepasirodys, ir nueis tiesiog miegoti. Sara verkė ir dėl to, kad užstrigo čia, ir dėl to, kad niekas nežino, kur ji išskyrus savanaudį švilpį,kuris tikrai, jos nuomone, nepasakys, kur penktakursė. Varnanagė taip pat ašarodama prisiminė tėvus, atgyjo prisiminimai apie buvusius vienintelius draugus žiobarų mokykloje ir pasaulyje, gimines, Sara tą sykį galvojo apie viską, lyg pasitiktų savąją mirtį.
Portretuose žmonės tylėjo, turbūt džiaugėsi pagaliau suteikta ramybe, pagaliau nutrauktais Aleno ir varnanagės ginčais.
Tada ir įsiveržė akiniuotis ištaręs "Bombarda" burtažodį, sprogimas sudraustė visą buvusią ramybę ir vėl pasigirdo portretuose didelis nepasitenkinimas. Mergina staigiai nusivalė nuo skruostų buvusias ašaras, tačiau blakstienos buvo šlapios.
Kai Alenas priėjo prie Saros, mergina atsistojo,pasiėmė burtų lazdelę ir įsijungė šviesa, dar kartą apsidairė po aplink galeriją, nors nieko nesimatė, ji tikrai nebenorės kada nors anksčiau čia grįžti.
-Ei, Alenai, o kaip pasiaiškinsime profesoriaus už tas išsprogdintas duris?-mergina pertraukė nemalonią tylą ir tuoj pat paklausus užsičiaupė.
Jie ėjo link išėjimo, kartu, ko nebūtų įsivaizdavus, jei kažkas būtų taip pasakę pradžioje jų susipažinime.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #248 Prieš 6 metus »
Alenas ėjo tyliai ir ramiai, žiūrėdamas į grindis ir nežiūrint kas jam bus prieš nosį. Švilpiui tiesiog susimaišė jausmai. Jam vis galvoje buvo tas vaizdas, kai pamatė, kad Sara kiek verkė. Vaikinas nė karto nebuvo tokioje situacijoje, todėl neįsivaizdavo ką daryti. Aišku, vaikystėje matė, kaip jo sesės dažnai verkė, bet ten lyg ir visai kitas dalykas. O čia jis jautė savo kaltę. Alenui atrodė, kad ji verkė dėl to, kad švilpis ją paliko. Tamsumoje, uždarytą. Ji gulėjo ir turbūt jau buvo pasiruošusi netgi mirčiai. Tada jau švilpis save nepeikė, kad kodėl, jis galvoja apie tokius dalykus. Dabar galima buvo tai paaiškinti, juk ji vos neverkė tik dėl Aleno kaltės. Alenas kaltino save dėl to ir norėjo save tiesiog nekęsti už tai. Tėvas visada Aleną auklėjo, kad niekada mergaitę nereikia da vest iki ašarų ir visada su jais reikia elgtis kultūringai. O čia lyg švilpis nepasiklausė tėvo auklėjimų ir padarė viską atvirkščiai. Jis elgėsi grubiai su Sara ir ją privedė iki ašarų. Šaunuolis Alenai.
 Bet tada jau buvo jam kaip kokie principai. Švilpis jau vistiek pasiliks kiek šaltokas su Sara. Kokią kaukę tada užsidėjo būdamas galerijoje su tokia jau ir liks.
 Kiek einant ir prakalbo jau Sara.
- Gal pasakyti reikės tiesą? Arba manau, kad to niekas nesužinos. Jeigu paprašyti paveikslų apie tai niekam nepasakot. - Kiek nutilo ir pakreipė žvilgsnį į vieną iš tų galerijos portretų. Švilpis nustatė tokia kaip gąsdinančia šypseną ir prakalbo. - Ar ne tiesa? - Paklausė portreto kuris buvo priešais jį. Portretas nutilo, bet lyg sumurmėjo, kad nieko jiems nebus. Alenas kiek atsiduso ir vis tebelaikė tą šypseną ant veido. Tik ji jau neliko tokia gąsdinanti.
- Na matai? Aš pasilieku visiškai ramus. - Pridūrė ir po to nuėmė tą savo kiek dirbtinę šypseną. Einant vis atsisukinėjo ir žiūrėjo į Sarą. Jis norėjo į ją žiūrėt, kaip ji jaučiasi, ar jai viskas gerai, bet neleido tas dalykas, kad Alenas negalėjo po to vaizdo, pažiūrėt jai į akis. Jam tiesiog gniaužė sąžinė.
- Taigi, iš kokio tu koledžo? Kur man tave nuvest? - Pasakė ir toliau žiūrėjo į savo tas grindis.

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #249 Prieš 6 metus »
Alenas ėjo ramiai, lyg tai darytų kasdien, sprogdintų duris, užstrigtų paveikslo galerijoje, o paskiau nerastų išėjimo ir panašius dalykus. Tačiau, Sara pirmąsyk patyrė tokį nuotykį ypač su beveik nepažystamu vaikinu, kuris nebuvo vienas iš maloniausių vaikinų visame Hogvartse.
Tačiau, varnanagė tikėjo, kad Alenas gali būti draugiškas, šiltas ir ne tik grubus ir šiurkštus. Mergina kažkur buvo skaičiusi, kad kai kurie žmonės atsiriboja nuo pasaulio, uždengia tikruosius jausmus po nematoma uždanga. Sarai atrodė, kad būtent Alenas yra užsidengęs su nematoma uždanga savo jausmus ir viską, kas jam rūpi. Tereikia atidengti tą nematomą uždangą nuo jo veido ir jis parodys tikrąjį save.Tačiau kaip?-kol švilpis ir varnanagė ėjo link išėjimo Sara mąstė apie Aleną ir jo tikruosius jausmus, ji buvo įsitikinusi šimtu procentu,kad akiniuotis turi tą uždangą, tik dar nebuvo tikra,kaip ją nuimti.
Ji visą laiką einant link išėjimo nežiūrėjo nei į grindis, nei į lubas, o žiūrėjo į akiniuočio nugarą, kad vėl jo nepamestų, tada tikrai Sarai bus šakės.
Penktakursė apie nieko negalvojo, tiesiog ėjo tiesiai, žiūrint į Aleno nugarą ir nekantriai laukė, kol pagaliau pasieks seniai laukto koridorio grindis. Pagaliau ji ištrūks iš tos paveikslų galerijos,kurioje ji nelaimingai užstrigo, tačiau pasirodė "princas" be žirgo ir išgelbėjo ją. Kol jie ėjo link išėjimo, Alenas pagaliau pasiteiravo penkiolikmetės koledžo:
-Aš iš varno nago, švilpi.-vėl prisimindama kaip erzino galerijoje vaikiną, Sara sumanė vėl jį paerzinti.
Mintyse mergina dar prisimindama girdėjo vaikinuko žodžius "nevadink manęs švilpiu", taip norėdama vis kartoti žodį "švilpis, švilpis".Varnanagė šiek tiek, labai mažai, pamėgo Aleno draugiją, kaip ir naują jo nematytą savybę-draugiškumą.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #250 Prieš 6 metus »
Sara atsakė į Aleno klausimą. Alenas uždavė jai iš kokio koledžo jinai yra, kad galėtu ją palydėt iki koledžo miegamojo, nors švilpis jau pradėjo įsivaizduot, kaip jį išvaro iš varno nago koledžo miegamųjų. Reiškia, ji iš varno nago.... Aišku. Kiek netgi 'užstrigo' savo mintyse. Aleno mintys ant tiek stipriai susimaišė, kad jie lyg užstrigo. Kaip koks nors naujųjų technologijos sukurtas kompiuteris. Tai vat, kaip tas kompiuteris. Užstrigo ir beveik negalėjo nė ką pridurt. Bet po to atsakė ir vėl su tokiu kaip pasityčiojimu.
- Iš varno nago? Tai tu tipo, kažkokia protinga ar ką? - Kiek silpnai nusijuokė su savo tokiu dirbtiniu juoktu. - Maniau, kad esi iš kokio klastūnyno. - Pridūrė. - Nes.. - Sustojo ir patylėjo. Alenas norėjo ištarti frazę " Nes elgiesi, kaip kokia nors gyvatė ". Nors tai nebuvo tiesa. Tai tiesiog pasišaipymas ir viskas. Bet Alenas nutylėjo, nes tiesiog jau nebegalėjo iš jos šaipytis, kai pamatė, kaip toji buvo apsiašarojus. Tai lyg žudo viduje. Ar tiesiog kažkas panašaus. Taip visas 'susimaišęs' Alenas pradėjo daryti tokius veiksmus keistus, kurie jam pačiam atrodo keisti.
- Atsiprašau. Aš atsiprašau, už tai, kad taip elgiausi. - Kiek pridūrė, gal su tokiu pakeltu tonu ir kiek gali pasirodyti, kad pasakė piktai. Nors tai taip ir nebuvo. Nors išvis, Alenas pats nežinojo kas tai buvo. Ir ką jis turėjo omenyje. Kaip buvo minėta, kai jis 'užstringa' ar, kai jam susimaišo mintys ir jausmai, tai jis tada daro labai keistus dalykus kurie švilpiui nebūdinga.
 Taip kiek eidama, Alenas prisiminė, kad ta varna ji ir vėl paminėjo švilpiu.
- Švilpi? Gerai varna. - Pridūrė, po gan ilgo laiko kai Sara pasakė atsakymą. Tai gal buvo kiek keista netgi.
 Einant Alenas jau pamatė, kaip ištrūksta iš galerijos ir jau priėjo prie koridorių.
- Na dabar geriau kažkas matosi, bei dar pavojingiau, nes čia tikrai profesoriai vaikšto. Aš kaip minėjau, palydėsiu. - Kiek pareiškė savo norus vaikinas. Alenui be abejonių tada turbūt atrodė, kad jis atrodo, kaip koks nors įkyrių ar pasikėlusiu berniūkščiu. Bet kodėl aš pats sau turiu teisintis? .. Nesąmonė..

*

Neprisijungęs Sara Nikolė Keyes

  • ***
  • 187
  • Lytis: Moteris
  • Alive or just breathing?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #251 Prieš 6 metus »
Kol jiedu ėjo link išėjimo, mergina mąstė, kaip vėl nepasirodyti silpnai, kokia prieš kelias minutes buvo. Varnanagė nemėgo pasirodyti silpna, ją tai psichologiškai žlugdė, ji niekam negalėjo pasirodyti silpna ir bejėgė, ypač Alenui.
Kai Sara pasakė savo koledžo pavadinimą,akiniuotis neištvėrė nepasakęs pašaipios pastabos, o mergina užsidėjusi abejingumo ir šaltumo kaukę, mergina atsikirto.
-Taip, iš varno nago. Kaip manai, kaip mes ištrūkome iš galerijos ar tik ne su mano pagalba,protinguoli?-mergina prunkštelėjo ir toliau ėjo paskui vaikiną.-Aš iš klastūnyno, nejuokauk, be to, kodėl taip manei?-varnanagė pridūrusi paklausė ir netrukus, nusijuokė.Aš iš klastūnyno, aš juk ne kokia klastinga gyvatė.-mergina vėl nusijuokė iš savo minčių, kaip ir iš Aleno žodžių. Jos juokas buvo sodrus, tikras, nuoširdus ir kiek, užkrečiantis, ji juokėsi gana senokai.
Po varnanagės juoko stojo šiek tiek nejauki tyla ir ramybė, tačiau tada mergina išgirdo dalyką, kurio ji tikrai nesitikėjo sutikusi švilpį-atsiprašymą. Sarai šiek tiek "suspaudė" širdį, tačiau ji vis tiek nenusiėmė tos šaltumo ir abejingumo kaukės.
-Atsiprašai? Už ką, plius, kaip elgeisi?-turbūt Alenui pasirodė, kad Sara apsimeta, kad nieko neatsitiko. Tačiau, taip nebuvo, Sara žinojo, kad Alenas atsiprašo jos vien dėl to, kad matė, kaip ji verkė, kad matė ją silpną ir visiškai bejėgę.
Mergina apsimetė, kad negirdėjo to pašaipumo Aleno žodyje "varna", ji tiesiog ignoravo tą įžeidumą ir pašaipumą.
Sara ir Alenas pagaliau pasiekė koridorių, mergina viduje labai,labai džiaugėsi ištrūkusi iš vietos,kur atskleidė tikrąją save, tikrąsias emocijas, baimę ir savo silpnumą, ji tikrai niekada negrįš į galeriją.
-Taip, tiesa, dabar tikrai lengvai profesoriai galės pastebėti mus.-pritarė akiniuočiui ir pridūrė:-Ačiū.
Tas padėkojimas skambėjo nuoširdus, tačiau tylus,mergina turėjo išlaikyti tą šaltumo,tvirtumo kaukę, jokiu būdu ji negalėjo atskleisti dar sykį savo silpnumą.
Death is not the greatest loss in life. The greatest loss is what dies inside us while we live.-Norman Cousins

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #252 Prieš 6 metus »
- Iš dalies taip. Jeigu ne tu, mes neišeitumėme. - Sutiko iš dalies tuo švilpis. Jis jau nebenorėjo taip kelti visokius konfliktus ir tiesiog pratylėti, išlikti ramiu, bet visgi pasilikti su Sara šaltaus charakterio. Kaip ir buvo minėta, kokią jis tada kaukę užsidėjo su tokia ir nori likti. Tai atrodys pernelyg keista, kad staiga taps ten kokiu nors linksmu ar mielu. Ne, ne..
- Kodėl maniau, kad esi iš klastūnyno? - Kiek atsakė Sarai klausimu. - Tiesiog. Tai buvo paprastas spėjimas. - Atsakė ramiu balsu. Alenas stengėsi atsakinėti taip, kad jau Sarai nekiltų kokių nors dar klausimų ir, kad išvis galėtu neatsakinėti. Nors neesmė, kad švilpis ką tik jai kaip ir sumelavo. Jis norėjo ir vėl iš jos pasišaipyti..
- Už ką atsiprašau? - Tą pati padarė. Atsakė į klausimą klausimu. - O už viską. - Leptelėjo. Ir toliau jau stengėsi nekalbėti ir tiesiog tylėti. Alenas stengėsi išlikti ramiu lyg ir nieko nebuvo. Gali pasirodyti, kad jis visada į tokias bėdas pakliūna ir dėl to įpratęs. Nors gal tai kiek yra tiesos, Alenas buvo į dar baisesnes bėdas pakliuvęs. Gerai, kad dabar tai niekas nežino ir niekas nesidomi Aleno praeitimi kuri buvo išties siaubinga, kuri pakeitė charakterį švilpio.
- Nu va. Todėl reikėtu gal kiek atsargiau ar tyliau stengtis eiti. - Kiek ir sutiko su Sara. - Už ką atsiprašinėji? Nors nesvarbu jau... - Kiek šaltai atsakė ir pradėjo žiūrėti į varna. Jis tada pirmą kartą jau pažiūrėjo po to momento, kai ji buvo apsiašarojusi. Tada tiesiog negalėjo žiūrėt jai į akis, nes švilpis tuo kaltino save. Bet dabar jos akys neatrodė jau tokios apsiverkiančios, jos buvo sausos ir ne raudonos. Tai švilpį nuramino, nes negalėjo jis tada pats išlikti ramus, kai šalia jo buvo apsiašarojusi mergina. Kas buvo tas buvo...
 Po kiek laiko, Alenas pradėjo tęsti žodį ir jis pradėjo lydėti Sarą iki jos mergaičių kambario. Kai prieš tai jis ėjo pro visokius įvairius koridorius...

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #253 Prieš 6 metus »
Dylan'as visuomet buvo burtininkas su menininko siela. Nors piešimas berniuko niekad ir labai netraukė, tačiau paveikslai atrodė kažkas nepaprasto. Dylan'as mėgo spoksoti į drobę ar kitą medžiagą, ant kurios prigludę gulėjo įvairių atspalvių dažai.
Paveikslų galerijoje nesimatė nieko, o berniukas šviestuvo, jeigu toks išvis buvo, jungiklio niekaip neužčiuopė, tik sujudino paveikslą, o nepatenkintas portretas kažką sumurmėjo ir Dylan'as galėjo prisiekti, kad į jį pažiūrėjo surauktu žvilgsniu.
- Lumos, - lazdelę laikė šalia savęs, galą pakėlęs į viršų. Patalpa neatrodė didelė, bet tai nebuvo svarbu. Labiausiai akis traukė paveikslai, kad kokie jie nepatenkinti būtų sudrumsta ramybe, o tiksliau, blausiu šviesos spinduliu, kurį skleidė lazdelės galiukas. Dylan'as lėtai žengė palei sieną. Galva pasisuko automatiškai, akys stebėjo kiekvieno portreto išraišką, nors vienas sugalvojo ir nusišypsojęs pamojuoti. Žengęs vos tik du nedidelius žingsnelius, berniukas sustojo ties natiurmortu, vaizduojančiu pereinamų atspalvių turintį krepšį, kupiną įvairių tapytų vaisių, o šalia krepšio buvo vaizduojamos baltos, galbūt šiek tiek latė kavos spalvą primenančios nertos servetėlės.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #254 Prieš 6 metus »
Sof niekaip negalėjo užmigti. Akys pačios merkėsi, bet miegas taip ir nepasiglemžė. Susiraukusi mergaitė išlipo iš lovos ir susisiautė į mėlyną chalatėlį, apsiavė storas ir šiltas šlepetes, kurios jai buvo virš kulniukų. Pasiėmusi burtų lazdelę, mergaitė tylomis išsėlino iš bendrojo kambario.
Nusileido iš Varno nago bokšto ir patraukė link patalpos, kurioje dar nebuvo buvusi. Susiruošė paklaidžioti po pilį. Kai kojos nuvedė iki antro aukšto mergaitė pasuko link paveikslų galerijos. Buvo girdėjusi, kad ten laikomi patys brangiausi Horvartso paveikslai. Ji mylėjo meną nors visai nemokėjo piešti. Kai galiausiai įžengė į galeriją Sofija nustebo, nes pamatė silpną švieselę, kuri, kaip spėjo varnė, sklido iš burtų lazdelės. Ką dabar daryti? Jei tai kas nors iš suaugusiųjų? Juk naktį draudžiama vaikščioti po pilį išsigando mergaitė. Galiausiai, sukaupusi visą drąsą nukreipė lazdelę link šviesos.
- Kas tu?- visai tyliai sušnibždėjo. Priėjusi dar arčiau pamatė berniuką. Jai kaip akmuo nuo širdies nukrito. Buvo įsitikinusi, kad ne varnas, nes tikrai būtų jį pastebėjusi, bet spėjo, kad greičiausiai jos vienmetis.
- Kuo tu vardu?- jau drąsiau paklausė berniuko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sofija Demerian »
I’m broken, do you hear me?